Elektroninių balsų reiškinys

EBR – tai Elektroninių Balsų Reiškinys, keisti ir paslaptingi nežinomos
kilmės garsai, kuriuos skleidžia įvairūs elektroniniai įrenginiai. Kai kas
laiko juos demoniškos ar šėtoniškos kilmės, kiti – nežemiečių bandymais
komunikuoti, o kai kas tiesiog paprasta radijo interferencija.

Tie garsai pasireiškia įvairiomis formomis: gali kalbėti įvairiomis
kalbomis (poliglotai), dainuoti ar daryti pranešimus. Jie įsiterpia į radijo
transliacijas ir gali pavadinti jus vardu ar kalbėti kaip tyrinėtojui. Juos
galima išgirsti telefonuose, TV programų metu, darant įrašus. Kai kurie, kaip
atrodo, mėgsta dialogus, atsakinėti į klausimus ar pateikti slaptą informaciją.
Įrašuose jie dažnai skamba fone.

Jų intensyvūs tyrinėjimai prasidėjo 6 dešimt., kai "šaltojo
karo" atmosferoje buvo įtariami esant priešo propaganda. Įdomu, kad EBR
nuspėjo radijo tėvai Markonis it Th.Edisonas, tikėję, kad tik laiko klausimas,
kada technologijos leis mums bendrauti su mirusiaisiais. Edisonas netgi kūrė
"psichinį telefoną".

Ko gero, pirmuoju
žmogumi, spiritualizmo seansuose ėmęs taikyti techniką, buvo anglas radijo
mėgėjas Deividas Vilstonas. 1915 m. jis sukonstravo prietaisą, reaguojantį į
elektros impulsus, ir sujungė jį su galvanometru. Birželio 10 d. galvanometras
ėmė registruoti nereguliarius elektros signalus, atitinkančius Morzės abėcėlę.
Tai truko net ū min. Gautas tekstas buvo: "Labai sunku prasiveržti…
Laukite žinių 5 dienas ir 6 vakarus". Apie tolimesnio Vilstono bandymus
žinių neišliko.

Atrodo, kad pirmuosius EBR įrašus 5 dešimtm. pabaigoje padarė Drayton
Thomas, tirdamas mediumo Gladys Osborne Leonard sugebėjimus. Viename jų jis
vėliau atpažino kaip savo tėvo balsą. 6 dešimtm. pradžioje reiškinį, kartu su
psichologu Raymond Bayless, ėmė tirti Attila von Szalay, dažnai ore aplink
girdėdavęs garsus. Jis mikrofoną patalpino ruporo viduje, o laidą išvedė prie
magnetofono ir garsiakalbio. Netrukus jie pradėjo girdėti šnabždesius ir juos
įrašė. Tai aprašė 1956 m. "J.of the American Society for Psysical
Research".

VI dešimtmečio pabaigoje Fridrichas Jurgensonas įrašinėjo paukščių balsus
miške. Perklausydamas jis aptiko keistus iškraipytus tarsi žmonių balsus.
Vienas jų pasirodė panašus į mirusios motinos balsą. Motina sakė:
"Fridrichai, mano mažasis Fridrichai! Ar girdi mane?". Įsigilinęs į
tuos "balsus", jis nustatė, kad jie kalba skirtingomis kalbomis.
Tiesa, tie balsai darė daug sakinių struktūros, kirčiavimo ir kitų klaidų.
Keisčiausia, kad balsai tarsi atsakinėjo į jo komentarus. Tad F. Jurgensonas
ėmė įrašinėti klausimus, o vėliau juostose ieškojo atsakymų į juos. 4 m.
tyrinėjimus jis aprašė 1964 m. savo knygoje "Balsai iš Visatos"
(Roesterna Fraen Rymden).

Bet vėliau EBR buvo primirštas. 7 dešimtm. tyrinėjimus tęsė latvių
psichologo K.Raudive surinkta grupelė, įrašiusi tūkstančius "balsų"
(net 72 tūkst. balsų – tarp jų ir Majakovskio), daugiausia skirtingomis
kalbomis – dažniausiai vienas žodis latviškai, du vokiškai ir baigdavosi žodžiu
prancūziškai. Ji irgi išleido knygą "Negirdimas virsta girdimu", 1971
m. išverstą į anglų kalbą (kartu su juosta) pavadinta "Nuostabi bendravimo
su mirusiaisiais praktika".

Susidomėjimas EBR atgimė 8 dešimtm., kai buvo išleista nemažai knygų
šiuo klausimu (W.A.Welch, P.Bander, S.Rogo ir R.Bayless, L.Schmid). Sara Estep
knygoje "Amžinybės balsai" (1998) aprašė savo 15 m. tyrinėjimų
rezultatus. Ji siekė gauti kuo daugiau informacijos apie gyvenimą
"ten". Ji užmezgė kontaktus net su mums nematomų kitų
"Erdvių" kalbėtojais (ji ne vienintelė – tai praneša ir kiti tyrinėtojai).

Sara pasakoja,
kad pradėjusi tyrinėjimus, penkias dienas jokių balsų nepagavo. Netekusi
kantrybės šeštą dieną ji tiesiog išrėkė klausimą: "Sakykit pagaliau, koks
tas jūsų pasaulis?". Išklausiusi juostą ji netikėtai išgirdo atsakymą:
"Jis puikus".

JAV įkurta Elektroninių balsų reiškinio tyrinėtojų asociacija, kurios
vadovai Tomas ir Liza Batleriai šioje srityje dirba jau virš 15 m. Juos
užsiimti šia veikla paskatino Saros Estep knyga "Amžinybės balsai".
Batleriai pasakoja, kad ir jiems pradžioje nesisekė pagauti balsų. Tačiau vieną
rytą Liza pabudo tarsi su kažkieno įteigta mintimi, kad apie įrašinėjantį
įrenginį reikia išdėlioti jų pačių surinktus akmenukus. Vėliau klausydama įrašo
Liza buvo sukrėsta išgirdusi sakant: "Akmenėliai padėjo!" Ji suprato,
kad mirtis tėra tik fizinė. Todėl Batleriai knygą pavadino "Nėra mirties
ir nėra mirusiųjų".

Tyrimai tęsėsi 9 dešimtmetyje. Tyrinėtojai pradėjo gauti pranešimus
apie mirusiuosius, kurių atvaizdai pasirodydavo televizoriuose (K.Schreiber su
M.Wenzel). Labiausiai žinomi tyrinėtojai M. ir J. Harsch- Fischbach, 1987 m.
gavę geros kokybės vaizdus iš televizoriaus. Dar vėliau pasirodė video vaizdai.

1980 m. vokiečiui Klausui Šraiberiui pavyko pagauti mirusios ir kitų
artimųjų atvaizdus TV ekrane. Jis prie televizoriaus, nustatyto į laisvą
kanalą, prijungdavo vaizdo kamerą. Šioje srityje daug metų eksperimentavo
vokiečių inžinierius Adolfas Gomezas su žmona Roza. 1989 m. gruodžio 4 d.
Pellingen’o ligoninėje mirė Rozos tėvas. Tos dienos rytą, jai įjungus
kompiuterį, ekrane netikėtai pasirodė užrašas "Mirtis!" Po
pusvalandžio jai pranešė apie tėvo mirtį. Vėliau ji pasiūlė vyrui pabandyti
užmegzti ryšį su tėvo per TV ar kompiuterį. Ilgai tai nesisekė, tačiau 1990 m.
gruodžio 26 d., Adolfui nustačius laisvą kanalą ir, kaip visada pasisveikinus
su anuo pasauliu ir paprašius leidimo kalbėtis su Matiju Šmitu, po kelių
minučių triukšmas ekrane dingo ir aiškiai pasirodė Rozos tėvas. Kambaryje buvo
ir Roza, jų duktė, uošvė ir draugas Fricas Malkgolfas. Roza susijaudinusi
sušuko: "Tėti, tai tu?" Tuoj pasigirdo aiškus Matijo balsas: "Aš
jus matau ir noriu kalbėtis". Kontaktas truko kelias minutes, tačiau dėl
susijaudinimo šūksnių jokios informacijos negauta… 1991 m. gegužės mėn. iš Diuseldorfo
atvyko sesuo Brigita. Abi moterys, įjungusios net dviejų imtuvų laisvus
kanalus, ieškojo kontakto. Po 25 min. Gomesas bet kitame kambaryje išgirdo
aiškų Rozos tėvo balsą: "Aš čia, man viskas gerai. Sveikinu jus,
dukrelės!" Brigita netikėdama šaukė: "Tėti, ar čia tu?" ir
kiekvienąkart gaudavo patvirtinimą.

Neįtikėtiniausias dalykas buvo 1984-1986 m. K. ir D. Webster’ių gaunami
pranešimai (viso 250) kompiuteryje Doddlestone, mažame Anglijos kaimelyje. Juos
"siuntė" Thomas Harden, gyvenęs … 1545 metais. Su jais maišėsi grupės,
besivadinančios 2109, pranešimai. Neaišku, ar jie iš ateities, ar nežemiečių.
Tai aprašyta 1989 m. išleistoje knygoje "Vertikalioji plokštuma".

Norite patikrinti – visai
nesunku. Tereikia geros kokybės įrašančios technikos ir garso šaltinio (labiau
tinka AM radijo bangos, nustatant tarp stočių – ten kur dominuoja "baltas
garsas"; FM mažiau tinka, nes čia stotys tiesiog susigrūdę viena ant
kitos). Ir jei išgirsite kažką panašaus į "kalba miręs dėdė", tai
tikrai nebus iš radijo transliacijos