******

Under my dark power the earth will face its final hour,
when the power of light is sacrificed in the satanic
tower. But be forewarned when my dark powers
awaken my host may longer be who he is. I will turn
your mind to paranoia, will the fear and desperation
consume you? The full moon approaches, fool opposite
of the right hand path soon your fate will be sealed,
your skin shall be peeled. I am an ancient evil said to be
feared, powerful as I am I fear the sun but when it
comes to hatred of you I’m not the only one.

Inherited Hell

 

A wall of darkness came to him,
A wall that was born on his own whim.

He feared no darkness nor the wall,
And so he paid a heavy toll.
A seed through lack of hope was set,
The wall grew thicker, heavyset.

And through this wall he could not break,
As many have tried in its wake.
The more he clawed against the wall,
The more it rose and left him small.

With one last push, he hit the wall.
But now the wall was far too tall.
The wall had went around the world.
The wall around him had curved.

There only then remained a hole,
Through which he screamed, "I lost control!"
Just then, the wall engulfed him whole,
The wall consumed his very soul.

Chronoscape-Resurgence

In temporal displacement I stared through the ring of fire at myself.
And for a brief second I was everywhere.
Chained by my storm, I could only control my fate but not the fate of others.
What good was it to do anything, if nothing could ever be changed?
With the reach of my hand, I re-awakened the ancient machine, seeking answers.

For eons this world was dead, abandoned long ago by its creators and I dared to give it life. But the question was… perhaps this world wish to stay dead? Did it want change?
Perhaps there was a reason for it to fall into the darkness?
Who was I… to bring it light?
As it drew power from my chronostorm, I realized that this was not what I wished for.
What did I wish for?
What exactly did I want? I was a mere human, bound by my dreams and thoughts, tortured by momentary impulses, bound by fate itself towards… I wasn’t even quite sure towards what.

Lo and I have become… the creator of life.
It awakened, reaching towards me, consuming everything around it, to give itself shape.
It spoke to me, not in a voice but in images and song. A long forgotten song, that had not filled these halls of scorched metal for myriads of years.
A living kaleidoscope of colors lights and colors, glittering, sparkling and lighting up before my very eyes. Scraps of metal and glass tearing themselves from the ground and levitating, rising, merging into chaotic shapes and patterns.
Hundreds of unblinking, cold metal eyes examined me, scanning, interpreting and forming an interface in my own image.
Flesh forming out of metal.
Metal forming out of flesh.

Neurotic Indisposition

 

Breaking lights of darkness in the distance,
Flickering apologetic words,
Subconsciously passive, last resistance
I just want to atomize, shatter out of consistence
Flying into heavens like a flock of birds.

Counting down nanoseconds of my toll.
Tracing down the lines of existence
And these words of wisdom overdue for all
It is far too late for heavenly assistance,
When my sins accounted for the ending goal

Body’s rusting in the rain,
I am trying to forget and be forgotten.
Something clawing from the inside at my brain,
Something ghastly, dark and rotten.

Hear me and thus accept my flesh
Take my eyes so I can see again
Maybe then I can no longer be forsaken
Maybe then I can awaken,
Start my life anew, afresh.

Tūkstantis sieksnių

Ir kai dangus debesimis po kojom klojos,

Pirštų galiukais švelnumą jautėm tarsi šilką.

Susikabinę rankom žengėm koją kojon,

Nuo stogo atbrailos – pajusti ką nors tikrą.

Ant skruostų matėsi maži rasos lašeliai,

Nelauktai atklydę iš akių gilybės uosto.

Kuriam svajų laivus palikome specialiai,

Kad pasiklydus susitiktume prie horizonto...

Kur krauju pasruvus nenoriai saulė smigo,

Delnuose prakaitu išmuštos jaunos žolės.

Sukrauto iš žarijų minčių altorium virto,

Vijoklių vijom vyto – pripildyto prasmės.

Tik tūkstančiu sieksniu dėl bučinio vieno,

Patogiai įsitaisius kelionėje bedugnės link.

Paskutinio skrydžio liftu – nepalikus nieko,

Po lietum sudegus, gurkšnį tą lėtai nuryt.

Balkonas

Išėjau į balkoną parūkyti, per turėklą persisvėriau.

Žvelgiu į eilinę naktį lig idiotizmo buku žvilgsniu,

O ji žvengia iš manęs, sakytum savaitę būtų gėrus

Ir man akis be saiko bado švirkšto adatos galu.

Dėkingas kad bent ausis liko, galiu girdėti dar ...

Tik šį kart keista – daugiau, aiškiau nei paprastai.

Sako neregio juslės pajautrėja dešimt iškart.

Hm, kaip supermenas su nuorūka, o po ja gelsvi pirštų galai...

Štai išgirdau kaip šis prakeiktas miestas inkščia,

Tarsi skerdykla pilna protiškai atsilikusių vaikų.

Supuvęs iki šaknų ir dvokiantis paleistuvyste.

Tačiau kam tai rupi, visuomenei tai normalu.

Paskanaut kaimyno kraujo, laisvas ausis užkraut ...

Lyg hienos be išimties visi tyko pasirengia.

Ir už kebabo kąsnį, kebabainėj apšnerkštoj ant ratų

– Pasturgalį atstatys kiekvienam poza patogia.

Į anapus

Sesuo naktis apgaubia
Juoda skraiste,
Siela tarsi vilkas staugia
Pilnatyje.
Palengva užgesta viltis
Akyse
Ir ištiesusi rankas mirtis
Kviečia keliaut su ja...
į anapus

Minkšta migla glosto
Medžių viršūnes,
Išblyškusios žvaigždės tolsta,
Pasislėpdamos rūke.
Nuodėmingame pasauly
Nerandu vietos
Ir vis keistas balsas aidi,
Tarsi kas kviestu...
į anapus

Ir suliepsnos ugnimi dangus,
Kris medžių lapai kruvini,
Krisiu ir aš - išsekęs nuo kančių,
Ir iškeliausiu su mirtimi...
į anapus

Mirties glėbyje

Tavo akyse nuskendo saulė,
Skaistų žvilgsnį pavogė naktis
Ir rausvai liepsnojančias lūpas,
Pabučiavusi užgesino mirtis ...
 
    Dabar tu ne tarp mūsų,
    Dabar nebeviena,
    Daugiau neteks tau verkti,
    Užmigus mirties glėbyje ...
 
    Tad ištiesk rankas ir skrisk į dangų
    Su angelais!
    Nebijok jau nieko meile mano,
    Kentėti tau daugiau nereiks!
    Išnykęs skausmas nebevargins,
    Daugiau niekada tavęs,
    Miegok saldžiai akis užmerkus,
    Mirties glėbyje!

Tavo švelnią šypseną sukaustė ledas
Ir įkalino išbalusiam veide,
Kuris toks šaltas ir nekaltas,
Kaip ir peilis perrėžęs venas ...

Tavo gležnas rankas nudažė kraujas,
Jis tarsi purvas ant balto sniego
Paslėpęs nežemišką tyrumą,
Kurio neišvys daugiau jau niekas ...

Kaltė

Kas per lašai rieda iš manų akių
Ir krinta ant sušalusios žemės.
Mano akys užtemdytos skausmu
Per amžius tapo aklos.
Ir vien tik neapykanta pasauliui liejas iš širdies,
Kuri senai nustojo plakti...
Kasdien nekantriai laukiu angelo nakties,
Gal jo tamsoj pavyks ramybę rasti...

Kas per šaltis mano viduje,
Atstumiantis aplinkui viską.
Ką paliečiu sava ranka,
Kaip nuskinta gėlė iškarto miršta.
Ir lydi vis, pikti žvilgsniai žmonių,
Tarsi būčiau kažkuo aš nusidėjęs...
Vienintelė mano kaltė, kad aš esu
– Šioj žemėje, kurioj nereikalingas niekam.

Ta, vienintelė

Vienatvė glostė man pečius
Ir taip keistai šypsojos,
Nušluosčius ašaras nuo akių,
Bučinį į skruostą dovanojo.
Bet niūrus debesys virš galvos
Nenustojo ratus sukę,
Diena dienon be paliovos
Maitvanagiai vis lesa dušią.
O ji antklode švelnia apklojo,
Padėjo pagalvę išpurentą.
Širdis akimirksniui sustojo
– Man šilumos patirt nelemta!
Ir vėl susigraudinti sugebėjau,
Glaudžiu karštai tarsi meilužę,
Stipriai apkabinęs pažadėjau,
Brangint kiekvieną pasimatymo sekundę.
Parduotuvėje gėlių priskynęs,
Rožių žiedlapiais takus barsčiau.
Jausmai tryško lyg iš gausos statinės
Ir tuo metu net nesusimasčiau,
Jog ji ta vienintelė, nepaprasta...
Kuri lig paskutinių dienų šalia liko
Džiaugsmu ir sielvartu dalintis teks tik su ja,
Niūru, nors ir nepareikalaus nė lito.

Miręs poetas

Esu tik bedantis, beviltiškai nevykęs poetas,

Įstrigęs apšnerkštoj autobusų stotelėje,

Virš šiukšliadėžės šildantis letenas gruoblėtas,

Degindamas gyvenimo pjesių scenarijus.

Kiauromis kišenėmis it sapnų pardavėjas,

Mirusiom viltim sugriautais tiltais nešinas.

Beprasmybės genamas – Dievo ieškoti išėjas,

Kurio esybėj įamžintas tikrasis beprotybės veidas.

Betoninės sakmės sočiai atsiklausęs,

Pabodęs žiūrėt į intelektualinius lavonus,

Kurie lyg šakalai tyko kieno laisvos ausys,

Kad vidų užkrautu šlamštu – prekiniais vagonais.

Stoviu, stebiu kaip jie medžius sodina,

O vėliau lipa į juos ir kviečia prisijungti kitus,

Silikoninių barbių supuvusį lig šaknų šiukšlyną,

Bukumo malonės dėka paverčiančius stabu.

Pakėlęs nuorūką bruku tarp dantų likučių

Pirštai atgrubę, apdegę, visiškai gelsvi...

O aplink visi nuostabūs, po šlipsiuku –

Nors per pus perskrodus vienodi visi.

Kas belieka, vis žvalgaus, dairausi aplinkui.

Gal ubagui monetą sudilusią kas pametės

Ir supranti kad dauguma dėvi stringais,

Nusistekenę, neturi net kuo prisidengt subinės.

Svečias

Mano mintys tarsi vėlės,

Nakty paklydusios ir vėlei –

Šaltį į namus nešu.

Kuriuose esu tik svečias,

Nekviestas, bet neįsiprašęs

Užkrėstas prakeiksmu...

Duris nagais tyliai draskau,

Dabar sunku, kas bus toliau,

Nebesvarbu – ne pirmas kartas.

Neapykanta tarsi vanduo,

Snukį suvilgau ir kaip šuo,

Jaučiuos ant pavadžio pakartas.

Į dangų nebekeliu akių,

Maitvanagiai virš debesų

Sklando, kėsinas vis išlesti dušią.

Pasitikėt niekuo nebegaliu,

Nesureikšminu, nesuteikiu vilčių...

Žinau – teks atsibest į tuščią.

Ašaras delnuos ištikimai laikau,

It deimantus kaskart slepiu tamsoj,

Kad niekas paliesti neišdrįstų,

Jausmų kuriuos slėpt privalau.

Idant neužuostu kvapo žmogaus,

Paiki šakalai tykantys iš irštvų.

Kurti nebeįžvelgiu prasmės,

Nes tik sugriovus visi rankas ties,

Palydėdami audringais aplodismentais.

Langus praveriu – matau,

Nebėra ko likt man čia daugiau

Su individų besieliais siluetais.

Mintis

Mintis pasiglemžė aistra –

Mirti apkabint.

Jos glėbyje lyg vėjas gluosnių šakose,

Poilsio saldu lengvumą dosniai patirt.

Galų gale sustojus –

Amžiams galbūt...

Nužvelgus šlykščius praeities tolius,

Nurijus malonų laisvės gurkšnį atsipūst...

Graužatį palikęs,

Nusiplėšęs skarmalus...

Sakytum išties niekad nebuvai gimęs,

Tad ir nėra dėl ko jaustis kaltu.

Tik akis ramiai nubraukus,

Šiukšles nuvalyt.

Atėjus į namus kurie būtu jaukūs

Susirangius guolyje minkštam užmigt.

RC

Nurimk

Nurimki amžinu maištu paženklintoji sielą,

Nurimk ir tu širdie – įkalinta kaulėtame karste...

Horizonte užkasę šlykščiai apgaulingą šviesą,

Uždegsime šimtus laužų, lemtingu tapusiam krante.

Išvysim tamsą, žmonėmis save vadinančiais, sutverta.

Karts nuo karto mirusiom viltim maitinsim godžią ugnį,

Lai kraujas venose degiu skysčiu patapęs verda,

Kiek galima kvailom akim žvelgt į viliojančią bedugnę.

Prie skardžio krašto daugiau stovėti mums nelemta,

Sugniaušime kumščius ir kilsim feniksu iš pelenų,

Gailėtis to ką jau praradome ar išmetėm neverta...

Ateina laikas atsikratyti šiukšlių sukauptų.

Ir nors kaskart  prie padų tarsi purvas limpa,

Saldžiabalsiai įnirtingai prašos į draugyste – ignoruot!

Tai tik pamazgų duobė tėvo gyvenimo supilta,

Liūno kemsynams pasidavus beviltiškume egzistuot.

Bet, tarsi pagonys ritualą naują kurdami – mes šoksim.

Su vilkais be baimės, be prievartos ir be motyvo.

Svajonėmis išpuoštą duoklę velniui likimui atiduosim,

Tačiau išplėšim iš dvokiančių nasrų teisę pasirinkimo.

Meilės randus nusilaižysim, neapykantą teks tik praryt,

Praeičiai kuri tiktai kankino išdidžiai tarsime sudie.

Kaip vėjas per autostrada nešimės, kurio niekam nepavyt,

Per petį triskart nusispjovus, laimę įkinkyt pavyks išties.

RC