Pradėkime nuo vyriškumo simbolio (...) Ar kuri nors gimines skirianti kalba pavadino šį daiktą moteriškos giminės daiktavardžiu?
Kuriam iš mūsų kalbininkų taip užgulė ausį, o gal kita negalia ištiko, kad šitaip nevykusiai parinko terminą? Dar nors varpu ar skambalu (kankalu), o čia tiesiog javo stiebo vaisine dalimi, kuri daugiau tinka kokiai gubų rišėjai arba tai K.Rusecko lietuvaitei su pjautuvu - per varpą! Tai šiurpu ne tik vyriškiui, bet ir moteriškei, vien tik pagalvojus, kad varpa būna su aštriais akuotais.
Kodėl nepasiūlyta kažkas švelnesnio, kad ir tas švendro šampalas, kurį ne viena su malonumu įsimerkia vazon arba laiko išdžiovinusi per visą žiemą. Švendras - o kokios aliteracijos! Čia ir šventas (kaip falas Graikijoje ar lingamas* Indijoje), ir iš Artimųjų Vakarų atėjęs ir, ko gero, greit grįšiantis šv..., su kuriuo tik nusišvilpt. Ir tikrai geresnis, nei varpa, kuri styro tik tuščia, iškulta, o pilna atvirkščiai - kabo.
O dar geriau tiktų ir sakrališkiau skambėtų kitas vyriškos giminės daiktavardis žaltys! Čia ir mūsų protėvių religija, ir mūsų brolių indoeuropiečių nuo pasaulio stogo Pamyro persų tadžikų "mori jak čašma" (vienaakė gyvatė). Šitokį daiktą patogu ir vietoj velnio keiksmuose minėti, ir pienu girdyti, ir kur kas maloniau prie krūtinės šildyti. Pagaliau kas iš mūsų matė gyvą žaltį? Išsaugokime bent žodį, papuošę juo tai, kuo galime džiaugtis, griebdamiesi jo džiaugsmo ar skausmo valandą - skambės tikrai tauriai ir pagoniškai. Apie žaltį galima sakyti, kad jis miega ar pabudo, šliaužia ar stoja piestu, o ką pasakysi apie varpelę? Nebent, kad išbrinko, sudrėko, supuvo, nudžiūvo, kad iškulta pasišiaušusi, o pilna sėklų - nusvirusi. Ne, augalas lieka augalu, nors ir trifidu taptų. Visai kas kita šventasis baltų roplys, ir kokie šventi jo įvaizdžiai: žalčio žvilgsnis, žalčio lizdas, žalčio žaibas...
Bet gal žeidžiu kokius pagonybės kanonus, siūlydamas vadinti žalčiu, - tada jau geriau imti iš Šventojo Rašto paliudijimo apie žmogaus sukūrimą. Priekabūs ateistai suskaičiavo, kad Adomui po tos operacijos šonkaulių skaičius liko porinis, vadinasi joks šonkaulis negalėjo būti panaudotas Ievai sukurti... Nepagalvojo netikėliai apie Apvaizdos apdairumą - taip, iš šonkaulio sukūrė moterį, o iš jo poros - tą daiktą, kurio nereikėjo, kol moters neprireikė. Taigi tas atliekamas tryliktas šonkaulis neliko nei kairėje, nei dešinėje, jo ne ten ieškoti reikėjo. Taigi, tryliktas šonkaulėlis, pats mažiausias ir gal net ne kaulas, o kremzlė, ir ne šoninis, o etimologiškai - tryliktas, vadinasi, velnio šonkaulis, velnio kauliukas, velnikaulis, - štai kaip praturtėtų mūsų kalba...
* Lingamas - falo simbolis Šyvos kulte, dažniausiai trumpas cilindro pavidalo stulpas su apvalia viršūne. Nors kilęs iki spėjamo arijų įsiveržimo, jo garbinimas paplitęs ir dabar, ypač pietų Indijoje.
