Kaip naciai pavogė Kalėdas

Jei naciai buvo taip nusiteikę prieš krikščionybę, kodėl jie buvo apsėsti Kalėdų dvasia?

Įsivaizduokime vaizdelį: 1936 m. gruodis, karas dar nevyksta, žmonės susirinkę prie papuoštos didelės eglės, kurios viršūnę puošia didžiulė svastika, vienas kitam linki laimės.

Religiją totalitariniuose režimuose įsivaizduojame kaip religinės laisvės suvaržymą vardan "vienybės". Trečiasis reichas neretai apibūdinamas kaip turintis religinio judėjimo požymius. Nesunku suprasti kodėl nacionalsocialistų partijai vadovavo kultinis asmuo, turintis mesianistinių vizijų. Nenuostabu, kad 1938 m. istorijos filosofas Eric Voegelin išleido "Politines religijas", kurioje įrodinėjo, kad tokie reiškiniai yra šių dienų erezijų, veikiančios kaip pseudo-religijos, pavyzdys. Tačiau yra aišku, kad Hitleris neketino nacionalsocialistinės partijos paversti religiniu judėjimu ir griežtai pasisakė prieš volkisch elementus. Kai Arthur Dinter pabandė pasukti NSDAP link sektantiškos revoliucijos, tvirtindamas, kad "Romos popiežiaus bažnyčia yra toks pat baisus priešas… kaip ir žydai", buvo nedelsiant išmestas iš partijos.

Tai, kad vokiečiai buvo padalinti nuo pat Reformacijos, leido naciams kalbėti apie tautos suvienijimą ir panaikinti religinį susiskaidymą. Ir viena iš strategijų buvo nacių valstybę ir jos rėmėjus iškelti aukščiau abiejų konfesijų (protestantų ir katalikų). Buvęs kataliku, Hitleris pripažino protestantizmo patrauklumą, nes tasai nuo 19 a. vidurio išvystė tam tikrą teologiją, besiremiančią "nacijos" (o išplėtus ją – "rasės") sąvoka.

Faktiškai, naciai buvo praktikuojantys abi religijas. Pvz., propagandos ministras J. Gebelsas buvo priešiškas "laikinai" bažnyčiai, tačiau buvo įsitikinęs, kad Jėzus buvo pirmasis tikras "socialistas" ir nacionalsocialistų tikslas yra remtis jo pavyzdžiu. Daugeliui nacių, krikščionybė įtiko paprasčiausiai atmetus Senąjį testamentą, kaip žydišką knygą ir įsivaizdavus, kad Jėzus, nors ir būdamas žydas, iš tikro buvo arijas, kovojęs prieš žydus.

Anot Albert Speer, Hitleris tikėjo, kad "Bažnyčia turi prisitaikyti prie politinių nacionalsocializmo tikslų, kaip visada prisitaikydavo istorijos bėgyje. Naujoji partinė religija galėtų tik sugrąžinti į Viduramžių misticizmą".

 

Neo-pagonybė

 

Svastikomis 4 dešimtmetyje puošiant Kalėdų egles visoje Vokietijoje, tai nebuvo visiškai nauja puošybos forma. 1907 m. ekscentriškasis cistersų vienuolis Jorg Lanz von Liebenfels Kalėdoms iškabino vėliavą su svastika virš Burg Werfenstein bokšto, Vienos pilies griuvėsių, kuriuos nusipirko kaip šių dienų tamplierių, Ordo Novi Templi, ordino būstinę. Lanz'as buvo Guido von List, neo-pagonybės mistinės (Arijosofijos) šakos įkūrėjo, mokinys.

Listas pradžioje rėmėsi ne vokiečių mitologija, o teosofija, - iš J. Blavatskajos veikalų išskyręs arijų "pirminės rasės" koncepciją ir svastikos simbolį, kuri suprato, kaip nenugalimo vokiečių herojaus perteikimą. Listas "atrado" ikikrikščioniškojo Votano kulto ženklus senuosiuose germanų kraštuose – nors jo atradimai buvo ne tiek moksliniai ar archeologiniai, o daugiau vaizduotės padarinys. Votano garbinimo ir pro-arijų runų kalbos pėdsakus jis įžvelgė Austrijos miestų ir kaimų pavadinimuose, o runas visur – nuo namų konstrukcijų iki heraldikos.

Beliko padaryti mažą žingsnelį įsivaizduojant, kad senąją germaniškąją religiją užgožė atėjusi krikščionybė, ir kad atėjo laikas ją atgaivinti. Tai reiktų padaryti sukuriant naują arijų valstybe su griežta tvarka, kurioje ne-arijų teisės būtų smarkiai apribotos, o vedybos kontroliuojamas užtikrinant arijų kraujo grynumą. Listas tarsi numatė 1935-ųjų Niurnbergo įstatymų pasirodymą bei Himlerio šiuolaikinių "riterių" ordino (Schutzstaffel arba SS) atsiradimą.

Lanzas dar labiau išvystė Listo idėjas, sukurdamas bauginančią manichėjų rasinės kovos idėją, kai šviesiaplaukiai ir mėlynakiai arijai nuolat grumiasi su gyvuliškomis tamsiosiomis rasėmis. Pagal Lanzo traktatą "Theo-zoologija" (1905), Vakarų civilizacijos nuopuolį sukėlė amžių amžius trukęs tų rasių susimaišymas. Neabejotinai, Hitleris skaitė ar net buvo susitikęs Lanzą, kuris 1932 m. parašė: "Hitleris yra vienas mūsų mokinių". O Himleris globojo Karl Maria Wiligut, kurios runų tyrinėjimai rėmėsi Listo darbu. Tačiau Hitleris nelabai buvo linkęs į tokio pobūdžio mistifikavimus – jis net išsiliedavo prieš Himlerį: "Kokia nesąmonė! … Pagalvoti, kad vieną dieną galiu tapti SS šventuoju. Ar galite tai įsivaizduoti? Apsiversčiau kape…". Apie Himlerio archeologinius kasinėjimus jis sakė: "Kodėl turime siekti viso pasaulio dėmesio tam faktui, kad neturime praeities? Nepakanka to, kad romėnai statė didingus pastatus tuo metu, kai tebegyvenome iš molio plūktose trobelėse; dabar Himleris kasinėja tuos kaimiūkščius… ir džiūgauja dėl kiekvieno rasto puodo ar akmeninio kirvio".

Perdarant Kalėdas

Kalėdos neabejotinai viena svarbiausių švenčių krikščionims, todėl naciams suteikė neįkainojamą galimybę paskatinti žmones švęsti šeimose primenant naują vokiečių valstybės koncepciją. Vienas partijos šulų, H. Kremer'is teigė: "…turime sukurti naujas idėjas ir papročius, o iš kitos pusės, būtina tuos papročius pritaikyti prie tų, kurie iškilo žmonėse…".

Naujų švenčių įtraukimas į kalendorių buvo žinomas revoliucinis metodas (žr., Prancūzų revoliuciją), tad naciai jį nedelsdami panaudojo: Fiurerio gimtadienis, Vokiečių motinos diena ir Kritusių už judėjimą atminimo diena. Tačiau pritaikyti Kalėdas nacionalsocialistiniams tikslams buvo sunkiau – kaip bebūtų, jos turėjo savas šeimos tradicijas. Kremeris tai žinojo ir todėl sakė: "…tai įmanoma, jei joms suteiksime iš pagrindų naują turinį. … Akivaizdu, kad tai darome ne dėl religinių priežasčių, o todėl, kad tik taip galima peržengti religinį susiskaidymą"

Iš dalies, nemažai buvo jau padaryta už juos – Kalėdų šaknys buvo iki-krikščioniškoje normanų žiemos solsticijos šventėje. Vokietijoje Kalėdos laikytos specifine vokiška švente, kurioje gausybė senųjų elementų iš medžių ir ugnies kulto. Tai siejosi su tuo, ką Himlerio aiškinosi "Ahnenerbe" organizacija bei SS antikrikščionišku patosu.

Irmgard Hunt knygoje "Apie Hitlerio kalną" (2005) rašo:
"Žodis weihnacht (šventoji naktis) galėjo būti atėjęs iš pagoniškųjų laikų, tačiau per amžius buvo naudotas Jėzaus gimimo pašlovinimui. Naciai, vienok, pradėjo propaguoti kitą pavadinimą šventei, vadindami ją Julfest arba Raughnacht (atšiauri naktis), siekdami pabrėžti neopagonišką, normanų-vokiečių koncepciją, kuro sukasi apie žiemos solsticiją, žvarbų ir tamsų metą, kuris reikalauja kantrybės ir jėgos, ilgai laukiant sugrįžtančios Saulės".

Vengdami aiškiai minėti Jėzaus vardą, naciai tarsi vieną mesijų keitė kitu, Sūnų – Saule. Toks Kalėdų "patobulinimas" vyko tiek privačioje, tiek viešoje sferose – jei Kalėdos tapo "Liaudies Kalėdomis" (Volks weihnachtten), tada gyvybiškai reikėjo kuo įmanoma daugiau žmonių įtraukti į jų šventimą. Daugybė oartijos remiamų ar prijaučiančių organizacijų rengė masinius renginius. Svastikomis papuoštos eglės stovėjo visos Vokietijos miesteliuose ir aikštėse, buvo giedamos kalėdinės giesmės, sakomos oficialios kalbos ir rengiami vaidinimai. Berlyne pasirodydavo pats Gebelsas, dalindamas dovanas vaikams ir šlovindamas vienybės dvasią šalyje.

Svarbus buvo ir privatus Kalėdų šventimas šeimos rate – juk naciai šeimą laikė svarbiausiu statybine bloku ateities nacių valstybėje, kurioje reprodukcija (be abejo, arijų) buvo skatinama ir atlyginama (iš čia, ir moters vaidmens svarba joje). Moterys laikytos gyvąja gija, jungiančia namų tradicijas su naujomis nacių Vokietijos vertybėmis. Buvo skatinama pirkti rankų darbo eglučių papuošimus, labiau atitinkančius volkisch stilių. Tokie pirkiniai (kaip ir paties Himlerio porceliano darbai) turėjo pakeisti krikščioniškuosius, o taip pat moterys ir vaikai buvo skatinami daryti savus papuošalus – Saulės ratus, runas ir vaisingumo simbolius.

Tiesa, tokios pastangos ne visada buvo pakankamai vaisingos. Partija nebuvo iki galo vieninga dėl antikrikščioniškos veiklos. Savo veiklą tebetęsė abi konfesijos, nemažai nacių šventė Kalėdas tradiciniu būdu. Tačiau jie tikrai neskelbė karo krikščionybei, o tik bandė kai kuriuos jos elementus perkelti į naują, nacionalistinę ir rasistinę dirvą. Ir nacių Kalėdos tikrai buvo populiarios. Dalį tos sėkmės užtikrino suvienytos vokiečių tautos įvaizdis, persmelkiant jį senąja, iki-krikščioniška normanų dvasia. Joje žydams ir kitoms etinėms grupėms nebuvo vietos prie Kalėdų eglės ir net tokie, atrodytų nekalti, dalykai, kaip šventinis apsipirkimas virsdavo ideologiniais veiksmais boikotuojant žydų verslą (ar net blogiau).

Baubas, maumas ir babaušis

Tai žemesniosios lietuvių mitologijos personažai, LKŽ visiškai teisingai apibūdinami kaip „vaikų baidyklės“, „šmėklos“, nes šiuo metu jos funkcionuoja tik kaip „vaikų mitologijos“ detalės. Gana sunku pasakyti, ar į vaikų mitologiją šios būtybės nusmuko tik palyginti nesenais laikais, ar ir senosios religijos terpėje galėjo funkcionuoti savotiška :baubų-maumų“ mitologija, skirta vaikams. Tik į ją ranka numoti, atrodo, neverta. Mitologinės realijos, mitologiniai personažai niekada nebūna tušti žodžiai, net ir keisčiausi fenomenai pateikia informacijos, siejasi su kitais, nurodo į atitinkamas už jų slypinčias galias, vienu žodžiu, funkcionuoja mitologinėje sistemoje, veikia, provokuoja žmogaus reakciją – o ši reakcija yra jau religinė reakcija.

LKŽ šias mitologines būtybes apibūdina maždaug taip:

BABAUŠIS. Vaikų baidyklė, šmėkla, baubas: Vaikai, neikit nakty laukuo (laukan) – babaušis pagaus! Nebūsiu viena, bijau babaušio. Babaušiai lenda į kertes - t.y temsta ir pan. Labai įdomus kitas babaušiu įvardijamas reiškinys, plg.: Ištrauksim tą babaušį (sukietėjusį smurgą) iš nosikės.
BAUBAS. Baidyklė, šmėkla, kuria gąsdina vaikus: Kūdiki, neik, baubas už durų. Baubai į kampus lenda - t.y. temsta: Vaikučiai, jau baubai į kampus lenda, reik gulti. Baubu vadinama ir rugių dvasia, slypinti paskutiniame pradalgyje. Ir dar: vaikų kalboje utėlė vadinama baubau. Mitologiškai, kaip pamatysime, tai ypač svarbu. Baubėti reiškia ir smarkiai augti, storėti, plg.: Jo sūnai baubėja tai baubėja – jau visi trys kaip ąžuolai Arba išbaubėti, įbaubėti, t.y. labai išaugti, įaugti.
MAUMAS. Vaikų baidyklė, baubas. Nerėk, vaikel, bo maumas du devyniais ragais atlėks ir pagaus! Vaikai, neikit į ežerą: maumas pagaus! Nežiūrėkit šulnin, ba maumas intrauks! Vaikų balboje maumas reiškia ir snarglį: Nusišluostyk maumą iš panosės! Maumas – ir utėlė: duok, paieškosiu maumų. Kartu maumėti reiškia vešliai augti, baubėti; primaumėti – storai priaugti, pribaubėti: buvo gili bala, tik dabar maumų primaumėjo. Užmaumėti – storai užaugti, užbaubėti: Darbymetėj visi daržai užmaumėjo.
Išsyk matome, kad mitologiniu požiūriu čia ištisas prasmių ir nuorodų lobynas.

Snarglio kodas

Babaušis gali reikšti ir „užkietėjusį smurgą“ nosyje. Maumas – snarglį. Neaišku, ar babaušis reiškia tik atskirą snarglio atvejį, t.y. sukietėjusį, sudžiūvusį snarglį, o maumas – tik skysto pavidalo snarglį. Bet abiem atvejais įmanoma manyti, kad šiaip snarglys čia reiškia kažką primaumėjusio ar pribaubėjusio; atrodo, kad baubėti ar maumėti daugiau reiškia užaugti, privešėti, užmauroti – visi šie žodžiai susiję su tuo, kad veši balose, daržuose, t.y. arčiau chtoniškojo pasaulio. Snarglys savo prigimtimi ir išvaizda irgi priklauso chtoniškai sferai. Babaušis ir Maumas – taip pat. Tai mes dar aptarsime.
Snarglys, ypač svetimas snarglys, yra gana nemalonus dalykas. Ir čia prasideda labai įdomi sfera. Mat savas snarglys, išlaikydamas tam tikrą bjaurasties semantiką, kartu yra ir šiek tiek patraukiantis fenomenas. Galima pastebėti: žmonės, išsišnypštę, paprastai susidomėję apžiūrinėja nosinaitėse rezultatą. Arba išsitraukę iš nosies visaip žaidžia su snargliu, kočioja iš jo rutuliukus ir pan., nors ir žino, kad toks elgesys nėra sveikintinas. Bet ši tradicija nes u mumis prasidėjo, ne su mumis baigsis. Šitoks elgesys tam tikra prasme yra religinės prigimties. Prisiminkite Rudolfo Otto šventybės teoriją. Pasak jos, religinis potyris, mysterium tremendum et fascinans, susideda iš dviejų prieštaringų išgyvenimų, patiriamų vienu metu – patraukiančio ir atstumiančio, ir kaip viena iš tokio potyrio analogijų pateikiamas potyris, ypač stiprus vaikystėje, o būtent – patiriamas žiūrint į šulinį; kažkokia kone fizinė jėga traukte traukia šulinin, o nemažiau galinga – atstumia. Kiek skystesnė analogija būtų aukščio baimė. Bet juk Maumas gyvena kaip tik šulinyje.
Taigi aptikome klasikinį šventybės teorijos atvejį. Vaikai yra ypač subtilūs asmenys, naivūs ir nekompleksuoti. Patyrę Maumo šulinyje išgyvenimą, drauge atstumiantį ir traukiantį, jie jį perkelia ir į atstumiančią ir traukiančią snarglio semantiką, snarglį pavadindami tuo pačiu Maumu. Juolab kad snarglys, kaip ir Maumas – chtoniškos prigimties.
Prie snarglio mes dar grįšime, o dabar pasamprotaukime apie kitką.

Vešėjimo dvasia?

Babas, Babaušis, Maumas – baubukai, kuriais gąsdinami vaikai. Jei Maumas dažniausiai gyvena šulinyje, Baubas ir Babaušis, ko gero, dažniausiai tūno tamsiuose kampuose, sutemose, tamsoje ir apskritai visose vaikams pavojingose ar nejaukiose vietose. Nors apskritai šie trys personažai pernelyg nesiskiria. Vieną sykį pateiktas Maumas devyniaragis tikriausiai yra žinomos kalėdinės dainos citata, į kurią čia pernelyg dėmesio kreipti nevertėtų. O apskritai pabaisos būna tokios, kokių tu labiausiai bijotum; antra vertus, beformė pabaisa pati baisiausia, nes nežinai net, ko būtent bijai, o tai ypač kraupu.
Bet Baubu ir Maumu vadinama ir dvasia, slypinti paskutiniame rugių pėde ar paskutiniame pradalgyje, tad ji būtų gimininga Kuršiui, žinomam iš linamynio papročių. Kuršis savo ruožtu mitologijos tyrinėjimuose siejamas su prūsų dievu Kurku, o pastarojo etimologijos siejamos su žodžiais kurkti, kurkulai, kurkalai (varlių kiaušinėliai), o kurkalas gali žymėti ir spjaudalą, skreplį. Taigi mes vėl priartėjame prie labai įdomios vietos. Babaušis ar Maumas kartu gali reikšti snarglį, t.y. tai, kas išeina iš nosies; Baubas ar Maumas kartu – dvasia, slypinti paskutiniame rugių pėde; o kuršis – baidyklė, slypinti paskutiniame linų pėde ir galinti būti gimininga kažkam, kas išeina iš gerklės. Taigi priartėjame prie nepaprastai įdomaus reiškinio – žmogaus kūno išskyrų mitologijos.

Kaka ir Kakas

Žinoma, pirma į galvą šovusi analogija būtų tokie žodžiai kaip kaka – „krūtis“, plg.: Duok vaikui kaką, matai, kad valgyti nori; Eikš, duosiu kakutės, eismė pūpėn ciuciū; Karvė, šokdama per dratą, perplėšė kakas; kakažindys – mažas vaikas, mažas gyvulys, tas, kuris tebesimaitina motinos pienu. Krūtis, tešmuo, mažylis, mintąs motinos pienu – visa tai iš esmės siejasi su ypatingomis išskyromis – motinos pienu. Lietuvos mitologijoje Kako nerasime, bet jis yra graikuose. Kakas – trigalvis piemuo, Hefaisto ir Medūzos sūnus, gyvenęs Aventino girioje ir iš dsvo trijų nasrų alsavęs ugnimi. Jis buvo labai baisus, siautėjo ir žudė. Herakliui miegant, jis iš jo pagrobė du pačius geriausius jaučius ir keturias telyčias, kurias už uodegų nusitempė į savo urvą. Tiesa, Heraklis jį nugalėjo, bet po kovos su Kaku nuo ugninio jo alsavimo apdega Heraklio sėdmenys.
Tad matome Kaką, piemenį, besidomintį jaučiais ir telyčiomis, kurį nugali didvyris; Kakas dviem atvejais kvalifikuojasi per žemutinę kūno dalį – už uodegų tempdamas galvijus ir apdegindamas Heraklio sėdmenis. Taigi – pieno ir sėdmenų opozicija. Ją matome ir lietuviuose – kaka yra krūtis, o vaikų kalboje kaka yra tiesiog kaka. Ši jungtis atrodo keistokai, ir, atvirai sakant, jos iššifruoti kol kas negaliu. Čia tikriausiai matome kažkokią indoeuropietišką mitologemą. O gal ir paprasčiausią semantinę jungtį – pienas ir, tarkime, karvių išmatos indoeuropiečių piemenų gentyse buvo nuolatiniai palydovai. Tešmuo teikia pieną, užpakalinė kūno dalis – išmatas. O karvių išmatos yra puikus kuras – gal dėl to Kako prigimtis ugninė. Tad lietuvių vaikų kalboje būtų išsilaikę labai archaiškos jungties pėdsakai. O kakalis, kakalys yra krosnis – taigi Graikijoje ir Lietuvoje pasikartoja jau trinarė sistema. Pienas – išmatos (sėdmenys, uodega) – ugnis.

Utėlė ir snarglys

Kaip žadėjome, grįžkime prie snarglio. Mus mitologiškai dažnai gelbstinčioje vaikų kalboje liūlys yra tas pats snarglys, plg.: Kai dėjo liūlį ant žemės! Arba: Žiūrėk, tau liūlys iš nosies išlindo, arba: Bėga ir bėga liūlys. Bet antra liūlio prasmė – vabalas, vabzdys, bužys. Plg., Pilnas vanduo visokių liūlių, negalima gerti. Arba: Nesėsk ant kelmo, ba tę daug liūlių po žieve. Liūlys gali reikšti ir šliužą, gyvatę, žaltį. Plg.: Neik basas į mišką – liūlys į koją įkąs. Arba: Prisiveisė daug liūlių: driežlių, gyvačių, kirmėlių, rupūžių. Taigi matome jau gerai žinomą sąsają. Snarglį įvardijantis žodis kartu nurodo kažkokius chtoniškus reiškinius – ir drauge, pereidamas į mitologemą, tampa baidykle vaikams gąsdinti. Įstabiausia, kad LKŽ nurodo dar vieną liūlio reikšmę – šuliniuose, balose, markose tariamai gyvenanti baidyklė (vaikams gąsdinti): Neik į šulinį, ba liūlys intrauks; Petriuk, neik arti markos – liūlys įtrauks. Taigi ratas užsidaro. Snarglys yra radikaliai mitologiškas fenomenas, per kurį, manding, galima išeiti į patį žemiausią lietuvių mitologijos sluoksnį, kuris iki šiol praktiškai neaptiktas ir netyrinėtas ir kurio reliktai tebefunkcionuoja ar visiškai neseniai tebefunkcionavo vaikų kalboje. Čia ne žemėpačiai su kaukais, ne bezdukai ar barzdukai – čia dar žemesnis sluoksnis. Žemiau jau nieko nebėra, tik snargliai ir liūliai, kirminai ir utėlės. Čia aptinkame nepaprastos svarbos mitologinę vietą: būtent čia mitologinio pasaulio apačia tiesiogiai susiduria su apčiuopiamomis realijonis – snargliais, liūliais, vabzdžiais, šliužais. Snarglys beje, įgalina tvarkingą, logišką ir prasmingą perėjimą nuo mitologinio pasaulio žemutinių sluoksnių į fizines gyvosios gamtos realijas, taip pat turinčias mitologinį užtaisą, bet jau priklausančias šiam pasauliui. Snarglys susieja abu pasaulėdaros sluoksnius, suriša viską į darnią visumą, realybę perveda į metafizikos lygmenį.
Įdomi dar viena stipri nuoroda į chtoniškąją snarglio semantiką. Baubau vaikų kalboje – utėlė. Lygiai kaip utėlę reiškia ir liūlė, plg.: Mūsų mažojo galvoj labai priviso liūlių. Utėlė yra labai chtoniškas gyvūnas. Dar kartą norėčiau pabrėžti: mitinis pasaulis pereina į žemiškąjį, realųjį bemaž nepastebimai. Lengvai ir grakščiai. Čia atsiveria didžiukės irgalingos sistemos apmatai. Pagal Rivijaus kroniką, o šis jos fragmentas turėtų būti autentiškas, Perkūno šventyklos Vilniuje rūsiuose gyveno daugybė žalčių. Žinoma, kad lietuviai žalčius laikydavę namuose. Namuose, be abejonės, būta ir utėlių. Namuose ir aplink – vabzdžių, vabalėlių, mašalų. Ši gyvybės smulkmė kartu buvo ir perėjimo į kitą erdvę, kitą matmenį vieta. Ši apačia, mitologiškai nuspalvinta, iš dalies atsispindėjo vaikų mitologijoje. Tai vieta, kurioje pereinama, kartu, beje, augant, krešint, maumuojantis, snargliuojantis, bebaušiuojantis, liūliuojantis (liūlė yra ir lopšys). Snarglys – nuoroda į vešėjimą, augimą, perėjimą iš nebuvimo į egzistenciją. Tas perėjimas, kaip ir visi perėjimai, yra pavojingas. Maumai, baubai, liūliai, babaušiai – mitologinės būtybės, kurių vardu galima įvardyti ir snarglį, ir šliužą, utėlę, vabzdį – chtoniškas žemąsias gyvybės formas, kartu pasižyminčias vislumu (vabzdžiai) ir gyvybinėmis galiomis (žalčiai, gyvatės). Taigi tai radimosi, apačos sfera, Maumo viešpatija, kurioje vaikai pirmą sykį susiduria su kitokybe, emociškai ją patirdami anksčiau, nei racionalius faktus apie dievus ar Dievą.

Dievas ir Maumas

Dievas yra tas didysis Kažkas, kurį patiriame kaip bauginančią ir traukiančią paslaptį. Ir Maumas yra įvadas į tokios paslapties išgyvenimą. Vaikas dar negali perimti mysterium tremendum et fascinans per pakylėtus vaizdinius, galbūt apskritai įmanomus tik pranašams ar psalmininkams – jis šią bauginančią ir traukiančia paslaptį perima per Maumą. Tam tikra prasme Maumas yra jau ir įvadas į Dievo išgyvenimą, ir su šia erdve susiję snargliai, maumai ir liūliai neturi užgožti būtent šio fakto. Dievas – tai tiesiog Didysis Maumas – norėčiau pasakyti, jei tik būčiau teisingai suprastas. Vaikai su juo susiduria pirm katekizmo pradžiamokslio ar susitikdavo prieš sužinodami, kas yra Žemyna ar Laukpatis. Maumo išgyvenimas vaiką apskritai įtraukia į religinę sferą. Vėlesni racionalūs paaiškinimai ar kokia nors mitologinė informacija tik užpildo pirmūjų išgyvenimų schemas. Darsyk priminsiu – bauginančią ir traukiančią Maumo paslaptį vaikai realizuoja snarglio semantiniame lauke – o su snargliais ar liūliu jie dažnai susiduria. Tai reiškia, kad vaikams pirmapradis, stipris, dvilypis religinis Maumo išgyvenimas palieka didelį pėdsaką; ir jie jį įtvirtina, analogiją rasdami snarglio erdvėje bei per jos interpretavimą atkurdami šio susidūrimo su Maumu precendentą.
Pirmieji religiniai išgyvenimai tradicijoje labai subalansuoti. O vaikai juk nepaprastai imlūs. Ir, kiek galima nuspėti, jie mąsto vaizdiniais – ir tokiais, kurie daug vėliau tebeveiks jų suaugėlių sąmonėje, tik jau užpildyti racionalisi turiniais, derama informacija. Tačiau religiniu požiūriu labai svarbu tų vaizdinių neišnaikinti. Galima drovėtis vaikui tarti, jog Dievulis gyvena danguje, nes tai lyg ir kvaila, nes ten juk gyvena kosmonautai, bet vaikas tokią informaciją įsisąmonina daug geriau ir stipriau nei mikčiojančius slebizavojimus apie vieną Dievą, esantį visur ir niekur, ar apie vieną Dievą trijuose asmenyse, nuo kurių jam sukasi galvutė. Dievas gyvena danguje, rūpinasi vaikais, suaugėliais, ir au-au jam taip pat įdomūs – tai ganėtina informacija iki to laiko, kai vaikas ima norėti konkrečių žinių, „faktografijos“.
Pagoniškoji vaikų „mitologinė katekizacija“ taip pat galėjo vykti panašiai. Ko gero, ir vyko, nes vargu ar kas nors ypatingai rūpinosi kimšti trimečiams ar vyresnėliams vaikams sudėtingų mitų siužetus. Iki labai nesenų laikų izoliuotose kultūrose svarbieji genties mitai būdavo dažniausiai pranešami per iniciacijas, pilnametystės ritualus.
Vaiko vaizduotė galinga. Jei vaikui pasakysi, kad debesyse gyvena Perkūnas, važinėjantis geležiniais ratais per geležinius tiltus, griaudžiantis ir žaibuojantis – vaikui tos informacijos visiškai užteks; jis pats susikurs atitinkamą vaizdinį, kurį vėliau užpildys jam pranešta nauja informacija, racionaliais dalykais, žodžiais ir sąvokomis. Jei pasakysim, kad Žemę budina ir ją globoja Žemyna žiedkelėlė, to jam užteks, kad jis susikurtų atitinkamą vaizdinį. O individų psichika juk panaši, gal ir vaizdiniai. Pirmieji potyriai yra bent kiek artimi, universalūs... Vėliau, kaip moko R. Otto, jie schematizuojami, užpildomi turiniais, racionaliais teiginiais – ir racionalybė kartais persveria pirmapradrį skaidrų potyrį – tada žmogų ar visuomenę ir ištinka religinė užmarštis... Atrodo, kad senojoje kultūroje tokie vaizdiniai vaiką pasiekdavo nuo pirmųjų sąmoningumo akimirkų. Maumas ar Liūlis, ar Baubas išgąsdina vaiką, ir tai, mūsų požiūriu, negerai. Bet tai religingumo pradžiamokslis – ir daug stipresnis nei racionaliais žodžiais paremta katekizacija.

Krikščionybėje iki pat naujųjų laikų tokie „vaikiški“ vaizdiniai lėmė ašinius ar branduolinius jos vaizdinius. Bėda ta, kad jie prarasdavo savo pirmapradį gyvybingą naivumą, ir racionalūs, tekstiniai, galiausiai teologine informacija perkrauti sausi turiniai šiuos gyvybingus vaizdinius išsprogdindavo iš vidaus. Arba – priimdavo pažodžiui. „Ne ta“ informacija būdavo atmetama žiauriai ir negailestingai, o „ta“ vis labiau suso. Vaikiški vaizdiniai, kuriuos tereikėjo užpildyti tikėjimo, meilės ir vilties turiniu, tapo džiūvėsių saugyklomis.

Suaugėlis, moderniaisiais laikais patirdamas vis naujų mokslinių faktų, prieštaraujančių jo vaikiškiems vaizdiniams, pasipiktinęs ir nustebęs atmesdavo tiek tuos vaizdinius, tiek jų galetas, tiek pačią krikščionybę. Iš esmės „pagonybė“ per savo maumus ruošdavo žmogų mitams, gyvybingiems egzistencijos pagrindams, Tiesai apie dievus ir jų santykius su žmonių pasauliu. Krikščionybėje maumai buvo su pasipiktinimu ir arogancija atmesti. Vietoje jų atsirado racionalumo prisisunkusio katekizmo kalimai, o iš tokio žudančio susidūrimo be religinės traumos gali išsisukti tik religiniai genijai ar bent jau stiprūs religiniai talentai. Vaikiški vaizdiniai – motinų dėka – vis dėlto egzistavo, motinos perduodavo vaikams savo religinę sampratą, pagrindinius vaizdinius, savo religiniu instinktu puikiai suvokdamos, kad vaikui reikia ne informacijos, o visų pirma vaizdinio, su visu kitu vaiko psychė pati susitvarkys. Bet iš motinų globos ištrūkęs ar ištrauktas vaikas patekdavo į katekizmo dykrą. Jo turėti vaizdiniai imdavo pjautis su visiškai nesuprantama racionalios informacijos sistema. Rezultatas vėlgi savotiškas. Vaizdiniai atmetami nebuvo, bet sustingdavo prieš racionalybės žalčio žvilgsnį. Išgyvenimą keisdavo „žinojimas apie“. Vaiko pirmapradžiai potyriai būdavo diskvalifikuojami, bet likdavo galimybė rinktis: arba likti prie savo vaikiškų, diskredituotų vaizdinių, arba prie katekizmo informacijos. Mysterium tremendum et fascinans čia subyrėdavo, svarbiausia tapdavo autoriteto (kunigo) teigiama informacija, kurioje aiškiai ryškėdavo tremendum turinys. Geras vaikas – tas, kuris bijo Dievo, geras suaugėlis – tas, kuris bijo Dievo, geras kunigas – tas, kuris moko bijoti Dievo. Šitoje baimėje, išlaikant vaikiškus vaizdinius, bet drauge perimant racionalius tremendinius turinius, krikščionybės dvasia būdavo visiškai nususinama, jei ne sužlugdoma.
Naujieji amžiai čia padarė didelę paslaugą – jie parodė, kad religiniai vaizdiniai gali ir nebūti siejami tik su vienos rūšies informacija; kad egzistuoja ir kita, neteologinė informacijos rūšis. Taip atsirado galimybė rinktis, kuri šiais laikais yra visiškai realizuota. Bent jau europinėje civilizacijoje. Atitinkamai ir katekizmo informacija įgyja kitą matmenį. Mokslėvaizdis, kaip pasirodo, yra daug nuobodesnis už katekizmo pateikiamą pasaulėvaizdį. Todėl situacija darsyk keičiasi. Bet čia jau mokyklinio amžiaus vaikų problemos, sprendžiamos racionaliais būdais, pasitelkiant logiką, argumentaciją. Bėda ta, kad maumai nebetūno šuliniuose, nebėra baubų kampuose, ir per šimtmečius, o tikriausiai ir per tūkstantmečius susiklosčiusi vaikų mitologija, įvesdinanti į religinį pasaulį natūraliai, galingai, autentiškai, dabar subyrėjusi. Ne be reikalo šiuo metu susiklostė anksčiau lyg ir nežinotas vaikų folkloro žanras – šiurpės. Pabaisiškos istorijėlės, ko gero, rodo baubų ir maumų ilgesį, fascinuojantį ir drauge tremendinį, traukiantį ir bauginantį drauge, baubiško, pirmapradžio, vaikiško religinio išgyvenimo poreikį. Bet tai tik šiurpės, o juk maumiškoji mitologija buvo natūraliai įsipynusi į mitologinę, pasaulėžiūrijinę sistemą, aprūpintą analogijomis ir galiausiai tūkstantmečių patikrinta...

Išlikti blaiviam

Buvusieji alkoholikai ypač sunkiai priešinasi potraukiui svaigalams dviem atvejais. Vieną jų tyrinėtojai vadina „sąlyginiu potraukiu“. Jei asmuo dažnai gėrė tam tikroje aplinkoje (tarkim, bare), patekęs į tą pačią aplinką jis jaučia stimulą išgerti. Kita – „sąlyginis susilaikymas“. Atsidūrus sunkioje situacijoje, žmogaus smegenys laukia atpalaiduojančio alkoholio poveikio, o jo negavę sukelia prakaitavimą, traukulius ir blogos savijautos pojūtį. Abiem atvejais smegenyse suveikia skirtingi mechanizmai.

Ilgus amžius visuomenė laikė alkoholikus silpnavaliais. Įprotis išgerti gali nesunkiai virsti priklausomybe. To tada valios pastangų jau gali neužtekti pasipriešinimui „kabliui“, nes pasikeičia pačių smegenų cheminė būsena.

Asmeninis neuronų jautrumas alkoholiui gali stipriai įtakoti asmens polinkį į priklausomybę. Anot gydytojų, viena geriausių priemonių prieš alkoholizmą yra šleikštulys; tie žmonės, kurie išgėrę pasijunta blogiau, retai gers daug, iki momento, kai jau nebegalės atsispirti. Nuo didelių alkoholio dozių slopinančios ir žadinančios medžiagos smegenyse išsibalansuoja. Išgeriantiems daugiau su laiku gali išsivystyti nuolatinis disbalansas.

Smegenų „chemija“ buvo patikrinta su beždžionėmis, augusiomis be savo motinų – kai kuriomis laboratorijose, kai kuriomis gamtoje. Nustatyta, kad šios beždžionės mažiau jautrios alkoholiui nei normalios. Jos buvo mažiau jautrios ir medžiagoms, veikiančioms neurotransmiterį GABA (gama aminobutirinę rūgštį), kuris slopina tarp neuronų perduodamus signalus, kad ląstelės nebūtų perdaug sužadinamos. Todėl be motinos augę beždžionės galėjo suvartoti gana didelį alkoholio kiekį – ir gerdavo ir tada, kai joms buvo nedraudžiamas priėjimas prie svaigalų.

Viena svarbiausių transmisijose medžiagų smegenyse yra amino rūgštis gliutamatas. Signalai smegenyse keliauja didele dalimi todėl, kad gliutamatas gali pereiti iš vieno neurono į kitą. Gaunančio neurono membrana turi NMDA receptorius (rudas taškas viršuje), kuris pagauna atėjusį gliutamatą. Tai sukelia natrio ir kalcio jonų srautą neurone. Alkoholis blokuoja gliutamato pagavimą ir taip sulėtindamas ar sutrukdydamas signalų sklidimą. Kad tai kompensuotų, nuolat alkoholį vartojančių žmonių smegenyse padidėja receptorių kiekis ir jų jautrumas, kad padidėtų tikimybė pagauti gliutamatą. Jei nustojama gerti, receptoriai išlieka jautrūs, nes smegenys negali keistis greitai. Tad neuronai stipriau reaguoja į gliutomatą. Nuo per dilelio sužadinimo prasideda „lomkės“, sutrinka kraujo cirkuliavimas ir kyla nerimas. Netgi gali žūti nemažas neuronų kiekis – dėl jų apsinuodijimo padidėjusiais įvairių cheminių medžiagų kiekiais – ir atsirasti silpnaprotystė ar ilgalaikis smegenų veiklos sutrikimas.

Tačiau tai priklauso ir nuo genų. Paveldimumas sumažintam jautrumui alkoholiui sudaro apie 50%. Atrodytų, kad sumažintas alkoholio poveikis tokiems žmonėms juos saugo nuo alkoholizmo, tačiau jiems reguliariai naudojant svaigalus, jų kūnas ir smegenys pamažu prisiderina prie alkoholio ir gali atsirasti priklausomybė.

Tačiau alkoholio poveikis smegenims neapsiriboja GABA - jis blokuoja neuronų NMDA (N-metil_D-aspartitų) receptorius, kurie priima gliutamatą (žr. šone >>>).

Abstinencijos simptomus galima įveikti tokiais agentais kaip chlormiatazolis ar benzodiazepinas, atstatančių GABA jautrumą ir nuraminančių pacientą. Akamprosatas slopina NMDA receptorius – ir klinikiniai tyrimai rodo, kad 30-40% pacientų vartodami jį po detoksikacijos metus susilaiko nuo svaigalų. Jis ypač efektyvus pirmaisiais „blaivybės“ mėnesiais. Tačiau procentas, kai jis nepadeda, yra labai didelis.

Tokio neveiklumo priežastis gali būti dėl to, kad alkoholis paveikia ir dopaminą, neurotransmiterį, valdantį motyvaciją ir pasitenkinimą. Paprastai stimulai, kurie svarbūs išlikimui, kaip maistas ar seksas, skatina dopamino išskyrimą. Jis sukelia malonumo pojūtį ir verčia norėti tų dalykų. Narkotikai irgi išlaisvina tą patį mechanizmą.

Alkoholis veikia ir kitus motyvacijos sistemos aspektus. Kai alkoholikas žiūri į alaus ar vyno nuotrauką, jo smegenų sritys, valdančios dėmesį, sužadinamos labiau nei nevartojančių alkoholio. Dėl šios priežasties sunku juos sudominti kažkuo kitu – hobiais ar net skaniu maistu. Tuo labiau paveikta dopatamino sistema, tuo labiau dėmesį patraukia alkoholio vaizdai.

Nors dopataminas valdo norus, tikras malonumo pojūtis atsiranda dėl endorfinų – mūsų kūno opiatų. Nuolatinis svaigalų vartojimas pakeičia ir šią sistemą. Alkoholikams geriant jų neuronai priima daugiau endorfinų ir taip sukelia didesnį pasitenkinimo pojūtį. Šioje vietoje padeda naltreksonas, kuris blokuoja receptorius. Jį vartojantys alkoholikai sako, kad svaigalų skonis tampa kitoks. Tačiau vien šio vaisto nepakanka, nes ėmus gerti reguliariai, skonis „sugrįžta“.

Geresnis smegenų chemijos supratimas gali padėti rasti naujus vaistus. Tačiau labiausia alkoholikams padėtų asmenys, norintys juos išklausyti ir padėti mesti.

Vunderkindo iššūkiai

Jacob Barnett

Kai Jacob Barnett pirmąkart sužinojo apie kvantinės mechanikos Šriodingerio lygtį, jis nenustygo. Tris dienas jo smegenys buvo užimtos matematikos funkcijomis. Šio 12-mečio dalinai autizmo apimtose smegenyse slinko ilgos pliusų, minusų, keistų raidžių ir atverstų trikampių eilutės, kurias suprasti tegali tik nedaugelis.

„Keistuolis“, pasakys vieni, „Genijus“, atšaus kiti. „Kai tik bandžiau šeimoje prabilti apie matematiką, jie į mane spoksojo išplėstomis akimis“, sakė jis. Taip elgėsi ir jo klasiokai. Paprastoje mokykloje jam nebuvo ką veikti, tad jis ėmė lankyti Indianos universitetą (IUPUI). Ir netrukus jis pradėjo netilpti į lygį, kurį galėjo užtikrinti profesoriai. Jo pasiekimai tokie, kad ketinama perkelti jį į apmokamas tyrinėtojo pareigas.

Tėvai to tikrai nesitikėjo. „Kai jam buvo dveji, mes bijojome, kad jo iš vis nebus šiame pasaulyje“, sako motina, „Jis su niekuo nekalbėjo. Jis net nežvilgtelėdavo į mus“. Psichologai nustatė, kad jo elgesys yra artimas autizmui. Jis vargiai berodė emocijas ir bendravo su kitais. Tačiau, nors atsiliko socialiu ir fiziniu išsivystymu, tačiau turėjo protinių sugebėjimų, aplenkiančių jo amžių. Tad diagnozė buvo: Aspergerio sindromas, švelnesnė autizmo forma.

Tai išgirdę, tėvai ėmė atidžiau stebėti, ką veikia jų sūnus – į ką anksčiau neatkreipdavo dėmesio. Pvz.,jis dažnai išvardindavo abėcėlę – pirmyn ir atbulai. Ant grindų paišė sudėtingas geografines formas. Išsprendė 5000 gabaliukų dėlionę. Kartą įsispoksojo į valstijos kelių žemėlapį ir įsiminė visus kelius. Ir kas buvo įdomiausią` - galėjo išvardinti 70 skaičiaus pi ženklų.

Kai jam buvo trys metai, jis visa galva paniro į žvaigždes – vėl ir vėl gilinosi į astronomijos knygą. Sulaukęs 8 m. gavo leidimą klausyti astronomijos paskaitas Indianos un-te. Tuo tarpu matematiniai sugebėjimai prisivijo astronomines žinias.

Autizmu sergantiems neretai pasireiškia pablogėjimas – po spartaus smegenų vystymosi prasideda „regresas“. Laimei, to nenutiko Jake, kaip jį meiliai vadina. Tiesiog jį vienu metu buvo apėmęs nuobodulys. Jam reikėjo stipraus impulso. Pavyzdžiui palikti mokyklą, nes jo matematiniai sugebėjimai prilygo doktoranto lygį.

Bet ar ne per sunku jam bus aukštojoje mokykloje? „Jis prisėdo mūsų prieangyje ir per dvi savaites išmoko visą aukštosios matematikos kursą“, pasakoja jo motina Kristina. Dabar laisvu laiku jis aiškina matematiką vyresniesiems koledžo studentams. Paprastai manoma, kad su genijais sunku susikalbėti, tačiau Jake moka aiškinti.

Tačiau kitkuo Jake yra normalus vaikas. Jis mėgsta žaisti video žaidimus (tarp mėgstamiausių yra „Guitar Hero“ ir „Halo:Reach“).Su draugais žaidžia krepšinį, turi draugę, o neseniai sušoko savo pirmąjį šokį. Jam patinka muzika – klasikinė, kurią iš atminties groja pianinu. Jam patinka mokslinės fantastikos filmai ir Dinėjaus kanalas. Žiūri „History“ kanalo dokumentiką.

Hm, lyg ir normalus vaikas. Tačiau vėlai vakare, kai išjungiamas televizorius, namų darbai padaryti ir visi namuose suminga, vėl atbunda skaičiai. Jie neleidžia jam ramiai miegoti. Prie kelis metus susirūpinę tėvai atliko medicininius tyrimus, tačiau joks susirgimas nesurastas. Jsi tiesiog negali ramiai miegoti.

Neleidžiantys miegoti skaičiai privertė jį sukurti savą fizikos teoriją, „išplėstą reliatyvumo teoriją“. Jo motina video įrašą, kuriame Jake aiškina savo teoriją, nusiuntė į Pažangių tyrimų institutą prie Prinstono un-to. Jo prof. Scott Tremaine laiške pabrėžė, kad iškeltos kelios labai gilios problemos, kurias išsprendęs gautų Nobelio premiją.

Tuo tarpu Jake surado naują iššūkį – įrodyti, kad „Didžiojo sprogimo“ teorija yra klaidinga. Anot jo, pagal šią teoriją negalėjo susidaryti reikiamas anglies kiekis Visatoje. Taip kaip susidarė Visata – šito jis dar nežino ir dar ieško atsakymo į šį klausimą.

Hun ir po, siela ir gyvybės syvai

Mūsų gyvenimo trumpumą išreiškia posakis: "Lyginant su Saule ir Mėnuliu, mūsų gyvenimas kaip ryto rasa". Niekas taip neramina žmonių kaip gyvenimo pabaiga. Norim ar nenorim, tai visada yra mirtis. Tad žmonija dėmesį sutelkė anapusiniam gyvenimui. Nėra baisesnio likimo, kaip amžinos kančios pragare. O pasakojimais apie šmėklas ir vaiduoklius, išreiškiama baimė, kad ir po mirties ne visi turės ramybę. Ir didžiausia vertybe tampa "graži mirtis".

Kinijoje tikima žmogų turint "tris sielas (hun) ir septynis gyvybės šaltinius (po)". Daug senučiukių prie Taipėjaus Hsing Tien šventyklos pasiruošusių atstatyti hun ir po, prarastas po pergyvenimų, sukrėtimų, išgąsčio ar netikėtumų.

Derindami tas dvi esybes, gauname keturis variantus:

• būtybes su siela ir gyvybės šaltiniais, - tai gyvieji;
• būtybes, neturinčias nei sielos nei gyvybės šaltinių - tai mirusieji;
• būtybes, teturinčias sielą - tai vaiduokliai, šmėklos;
• būtybes tik su gyvybės šaltiniais - tai zombiai.

 Sielos, hun, yra žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindas - mąstymo, jausmų, prisiminimų. Gyvybės syvai, po, yra fizinių procesų varančioji jėga - judesių, augimo ir t.t. Net ir fizinis tobulėjimas vadinamas "darbu su po".

Zombiai ne tik yra be jausmų, bet ir neprisimena šeimos narių. Tai "vaikščiojantys lavonai", tačiau išlaikę nepaprastą fizinę galią. Jų nagai ir plaukai tebeauga. Bet kodėl filmuose zombiai vaizduojami vilkį Quing dinastijos valdininkų drabužiais? Ar tai slapta požiūrio į valdžios atstovus išraiška? O gal vien dėl to, kad kažką vilkėti turi? Kažkaip įprasta juos vaizduoti praeito laikmečio drabužiais. Taip Quing dinastijos metu jie buvo "rengiami" kaip Ming dinastijos mokslininkai. Tokiu būdu tarsi pabrėžiama, kad zombiai "jau senai mirę, atėję ir tolimos praeities".

Kartais zombiai pavadinami "kinų vampyrais", tačiau savo prigimtimi skiriasi nuo vakarietiškų giminaičių, nes šie tebeturi atmintį ir kaupia pažinimą. Taip pat vakariečių vampyrai nepaprastai patrauklūs jų moteliškos lyties aukoms, kurios net čiulpiant jų kraują balansuoja tarp ekstazės ir mirties.

Vaiduokliai išsaugo jausmus, atmintį bei protinius sugebėjimus, pvz., žaisti šachmatais ar groti muziką. Tačiau jų kūnai labai trapūs. Jie neturi svorio (vandeniu gali prabėgti nepastebimi, gali skrieti ir pereiti kiaurai sienas), kūno šilumos, jie nemeta šešėlio ir nevalgo žemiško maisto. Moteriškos lyties vaiduoklės yra nepaprasto grožio.

Kinų šmėklos gali skiria gėrį ir blogį, blogu atsilygina už bloga ir malone už švelnumą. Tačiau tie, kurie mirė "neteisingai" (nusiskandino, pasikorė ar kitaip nusižudė, žuvo per avarijas ar gimdami), yra kitokie. Jie blaškosi netoli įvykio vietos ieškodami "sielos pakeitimui", nes jie gali išsilaisvinti per reinkarnaciją. Laikoma, kad plaukiantys vandeniu žibintai gali parodyti kelią sielvartaujantiems vaiduokliams iš jų sunkios padėties.

Už jų kančią kaltas likimas, nes jie "mirė nelaiku". Neveltui daugelyje tautų turi patarles, kurių prasmė "Geriau blogas gyvenimas nei graži mirtis". Gyvenimą reikia mylėti!

---

Bendrai

Kur randasi siela?

Jakutai manė žmogų turint tris sielas. Viena palieka žmogų miegant, antra yra dar neramesnė ir visąlaik slankioja aplink ir tik trečioji, atsiskyrėlė, nuolat gyvena mumyse. Kai kurią kelioklę sielą sučiumpa piktoji dvaisa, žmogus suserga ir gali net mirti.

Karingos tautos manė, kad siela randasi kraujyje – netekęs kraujo, karys miršta. Kiti manė, kad siela būna mumyse tol, kol kvėpuojame – ir išeina su paskutiniu atodūsiu. Daugybė tautų tikėjo, kad miegant siela palieka kūną. Kai kur buvo draudžiama žadinti miegantįjį ar pernešti į kitą vietą, nes grįžtanti siela gali nerasti kūno. Amerikos indėnai tikėjo, kad negalima miegančiam dažyti veido, nes grįžtanti siela gali jo nebepažinti. Tebetikima – turint žmogaus atvaizdą (taigi ir sielą), įgaunama magiškos galios prie jį. Todėl Koranas ir draudžia vaizduoti žmones.

Afrikos basuto gentyje tikėta, kad jei krokodilas sugriebia žmogaus atvaizdą, tasai turi mirti. Malaiziečiai buvo įsitikinę, kad žmogus suserga, jei kas užmina jo šešėlį, t.y. sielą. Šis tikėjimas perteikiamas ir pasakose, kai piktasis burtininkas, darydamas bloga, pagrobia žmogaus šešėlį.

Fidži salų gyventojai žmogaus šešėlį sujungė su jo atvaizdu. Ir jei tamsioji siela (šešėlis) žmogui mirus iškeliauja į pomirtinį pasaulį, tai šviesioji (kurią galima išvysti ramiame vandens paviršiuje), pasilieka žmogaus mirties vietoje. Iš čia atėjo prietarai dėl veidrodžio – sudaužant veidrodį nužudomas žmogaus antrininkas (ir todėl – lauk nemalonumų).

Žmogui čiaudint į nosį įlenda piktoji dvasia. Kad jam nekiltų pavojus, reikia palinkėti sveikatos. Dešinė pusė arčiau palankios dvasios, kairė – nepalankios. Tai pagrindas įvairiems šios rūšies prietarams.