Arijų religija

Įvadas. – Istorija.

Kai A. Kuhn'as 1845 m. išleido savo garsųjį veikalą "Zur altesten Gesch. der indogerm. Volker", kuriuo davė pirmąjį postūmį Arijų^*) (indo- germanų) archeologijai, jis tebelaikė, kad yra geros perspektyvos tolimesniam tyrinėjimui:
"Tebėra gausu medžiagos palyginimui, nes tebėra ištisa religijos sritis, žadanti rezultatų gausą ir tuo pačiu metu suteikianti, iš intelektualiosios pusės, būtinybę užbaigti vaizdą, kurį apibrėžėm. Jei turėsime ne kartą tuose puslapiuose padaryti išvadą remiantis Vedų kalba, tai nutiks dažniau, jei nagrinėsime tų raštų mitus ir religiją sąryšyje su kitomis tautomis."

[^*) Šiame straipsnyje terminai "arijų" ir "arijai" naudojami tai kalbų grupei, buri paprastai filologijos tyrinėtojų vadinama "indo-germanų". Terminas "teutonų" naudojamas kaip bendrinis terminas, apimantis visas germanų rasės atšakas; žr. str. Teutonai]

A. Kuhn'o mokslinė viso gyvenimo veikla buvo beveik ištisai pašvęsta šių žodžių patvirtinimui. Šalia jo randame Max'ą Muller'į, turintį tokį pat tikslą ir pradėjusį iš to paties taško, "Rigvedos", kurios klausimais buvo vienas geriausių autoritetų.

Tuodu mokslininkus galime pavadinti tikrais lyginamosios arijų mitologijos, kurios rėmuose ilgą laiką "arijų religijos" sąvoka turėjo formą, įkūrėjais. Bendras požiūris, kurio abu laikėsi, glūdi įsitikinime, jau paskelbtame brolių Grimų, kad mitologijos, kaip ir kalbos, šaknys randasi giliai žmonių širdyse, ir kad ji nėra aukštesnių sluoksnių, tokių kaip šventikų ar poetų luomo, kūrinys – teorija, kurią tėvas Creuzer'is savo "Symbolik" bandė įrodinėti amžiaus pradžioje. Jos aiškinimas remiasi išimtinai gamta ir jos reiškiniais, ypač kovos idėja, kaip kad mums atrodo griaustinis ar dienos ir nakties kaita. Šis natūralistinis požiūris į mitologiją aiškiausiai perteiktas Rigvedos posmuose – iš kur mes galime lengvai suvokti, kaip susiformavo panašūs mitai tautose, kurių pagalba galime suprasti senuosius arijų mitinius ciklus. Tai A. Kuhn'as pabandė padaryti savo straipsniuose "Gandharven und Kentauren" (Kuhn Ztechr. I), "Sanos, Saranyu" () (ib.), "Manus, Minus, Mannus" () (ib. iv.), "Srmos, Sarama, Sarameya, Wuotan" () (ZDA vi.), o ypač savo didžiajame veikale Uber die Herabkunft des Feuers und des Gottertranks (Berlynas, 1859). Max'as Muller'is, kurio "Indėlis į lyginamąją mitologiją" (rinkinys 2 t., 1897). "Paskaitos apie kalbos mokslą" (1861- 64), kartu su "Esė", "Vokiškų seminarų fragmentai" (1867-75), "Religijos kilmė ir vystymasis" (1878), "Žodžių biografijos" (1888) ir t.t. yra plačiai žinomi visame išsilavinusiame pasaulyje, natūralistiniame mitinių vardų aiškinime pažengė netgi toliau už A. Kuhn'ą. Kaip ypač būdingas abiem mokslininkams, paminėtinas faktas, kad jie nepasitenkino arijų mitų aiškinimu, o taipogi bandė išvesti jų kilmę iš žmogaus kalbos pobūdžio, jos gebėjimo poetinėms interpretacijoms, jos daugiaprasmiškumui ir homoniškumui ir pan. Tokia glaustai yra Kuhn'o ir Muller'io mitologijos ir religijos koncepcija, kurias pilnam apibūdinimui turime taip pat pastebėti abiejų autorių veikaluose skirtą skurdų dėmesį svarbiai religinių apeigų ir garbinimo sričiai. Ši koncepcija tebebuvo dominuojanti praeito šimtmečio 80-aisiais, nors nuo pat ankstyvojo periodo buvo juntamos srovės, kilusios iš įvairių mokslo sričių, kurios, kaip atrodo, klibino Kuhn'o-Muller'io teorijos pagrindus.

Kadangi ši teorija, rekonstruodama arijų religiją, kilo nuo seniausių literatūrinių arijų rasių reliktų (Vedos, tada Avesta, Homeras ir Edda), o iš kitos pusės, mokslo, tapusio žinomu "folkloro" pavadinimu, kurio tikslas buvo rinkti legendas, pasakas, papročius ir įpročius, vis dar sutinkamus tarp žmonių, nukreipė dėmesį į taip vadinamosios žemesniosios mitologijos formas ir siekė įrodyti, kad pati seniausia medžiaga sutinkama kitur, tarkim kaip graikų driadės su vokiečių pelkių ir miškų laumėmis, ciklopais ir kentaurais, kartu su laukiniais ir t.t. Bandyti parodyti, kad iš to rato kilo daugelis garbių dieviškųjų ir herojiškųjų veikėjų. Šį požiūrį atstovaudamas daugiausia pasiekė W. Mannhardt'as savo dviejuose pagrindiniuose veikaluose "Der Baumkultus der Germanen und ihrer Nachbarstamme" (Berlynas, 1875, 2 patais. leid. 1904) ir "Antike Wald- und Feldkulte, aus nordeuropaischer Uberlieferung erlautert" (Berlynas, 1877, 2 patais. leid. 1905). Tada, papildant tai, etnologijos studijos ir jas lydinti universalioji lyginamoji religijos istorija nurodė neginčijamai primityvių universalių religinių idėjų eilę žmonijos istorijoje, kurių pėdsakai taip pat sutinkami ir arijų rasėse, ir kurios, kaip atrodo, nelabai telpa į Kuhn'o ir Muller'io pateiktą sistemą. Ypač protėvių teorija, pagal kurią visos religijos kilo iš mirusiųjų garbinimo, kuri buvo paimta pagrindu iš antropologijos ir J. Lippert'o pritaikyta arijų rasėms veikale "Die Religionen der europaischen Kulturvolker, der Litauer, Slaven, Germanen, Griechen und Romer in ihrem geschichtlichen Ursprung" (Berlynas, 1881) bei Anglijoje H. Spencer'io "Sociologijos principuose" (1976-96), su vėlesne Grant'o Alien'o "Dievo idėjos evoliucija" (1897). Panašiai Elard'as Hugo Meyer'is savo "Indogermanische Mythen" (Berlynas, 1883, 1887) išskyrė tris pagrindinius mitų susidarymo periodus: tikėjimas sielomis, dvasiomis ir dievais, pirmąjį kurių laikė esant iki arijų, antrąjį - arijų ir trečiąjį – po arijų.

Kartu nuomonė, kad Rigvedos eilės (iš kurios, kaip sakėme, išsirutuliojo Huhn'o-Muller'io teorija, ypač mitų aiškinimo atžvilgiu) mus įtraukia tiesiai į naiviosios gamtos poezijos sritį, susvyravo ir daugelis įžvalgių aiškintojų tvirtina aptikę, seniausiose vedų dalyse, pažeidimų pėdsakų ir šventikų pataisymų. Šis prieštaravimas Kuhn'o-Muller'io mitų aiškinimui ypač argumentuotas O. Gruppe knygoje "Die griech. Kults und Mythen in ihren Beziehungen zu den orient. Religionen, i" (Leipcigas, 1887) ir Anglijoje A. Lang'o "Paprotys ir mitas" (1884), "Mitas, ritualas ir religija" (1899) bei "Šiuolaikinė mitologija" (1897). Gruppe nurodo, kad daug mitinių veikėjų "Rigvedoje" paaiškintini ne gamtos reiškiniais ir nutikimais, o tam tikromis šventikų kultinėmis manipuliacijomis. Jis pats tiki, kad primityviųjų laikų arijai turėjo visiškai neturėti religijos ir jų mitų bei garbinimų vienodumą priskiria, visai kaip Creuzer'is, daugybei religinių formų, kurias jie pasiskolino ir Vakarų Azijos ir Egipto ir perdavė Graikijai, Indijai ir Vidurio bei Šiaurės Europai.

Pagaliau, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lyginamoji filologija, kurią galima laikyti arijų lyginamosios mitologijos dukterimi, taipogi perėjo į naują vystymosi fazę ir nuo tada poreikis garsų atitikimo kaip etimologiniam žodžių ir formų palyginimo tiksliai sistemai buvo didesnis. Aišku, ta pretenzija buvo padaryta ir identifikacijos srityje, pasiūlytoje religijų istorijos tyrėjų; ir tapo aišku, kad didžioji tų identifikacijų dalis, o tarp jų ir daugelis, kurios iki šiol laikomas kaip patikimiausias mitinių-istorinių hipotezių pagrindimas, buvo fonetiškai netvirtos: pvz., sanskr. gandharva = gr. kentauros () ('Gandharven und Kentauren'); sanskr. marutas (marutos) = lot. Mars; sanskr. Varuna = gr. Ouranos (); sanskr. Manu = gr. Minus ir daugelis kitų (žr. A. A. Macdonell "Vedų mitologija" Buhler'io "Grundriss der Indo-Arischen Philologie und Alterthumskunde", 1897).

Esant tokioms aplinkybėms, nenuostabu, kad abejonė Kuhn'o-Muller'io aiškinimo korektiškumu didėjo sulig metais ir kad galiausiai žmonės pasiekė tokį skepticizmo lygį, kad ėmė tvirtinti, kad negalimai tikrai nieko teigti apie seniausias arijų religines idėjas ir papročius. (žr. pvz. E. Zupitza "Ztachr. Des Vereins fur Volkskunde", 1901, p. 343, ff). Tik gerokai vėliau (žr. pvz. M. Winternitz'o išskirtinų straipsnių seriją apie "Was wissen wir von den Indogermanen?" iš "Beilage zur Munchner AZ", 1903 m. spal. ir lapkr.) žmonės vėl ėmė klausti, ar būtina skelbti tokių išskirtinių tyrinėtojų kaip A, Kuhn'o ir Max'o Muller'io viso gyvenimo darbą nuliniu ir tuščiu, ir ėmė bandyti išsaugoti bent kokius nors jų rezultatus. Visa tai leidžia mums pamatyti, kaip sunku šiuo metu pateikti arijų religijos santrauką; ir prieš pradedant šį sunkų užsiėmimą būtina, visų pirma, paliesti svarbiausius aspektus dėl metodo, kurį naudosime tolimesniuose aptarimuose.

---

Įvadas. - Metodas

Giliame kūrinyje, pavadintame "Die Aufgabs der theologischen Fakultaten und die allgemcine Religionsgeschichte" (Berlynas, 1901) A. Harnack'as sako:
"Pirmiausia, reikia kažkiek pasvarstymo sužinant, kad kiekvienas atskiros religijos tyrimas neturėtų būti atskirtas nuo žmonių istorijos tyrimo… Bandymas stirti tik religiją yra labiau vaikiškas užsiėmimas nei tyrinėti tik šaknis ar žiedus, o ne visą augalą".

Dėl tokio neatskiriamo ryšio tarp rasės istorijos ar, tiksliau, kultūros istorijos ir jos religijos, kurią vėliau dažnai matysime mūsų aptarime, medžiaga, kuri tiekia mums žinias apie primityviųjų arijų kultūrą iš tikro yra ta pati, kuri leidžia mums sužinoti apie jų religiją. Kadangi šis rašytojas nesenai pirmąją smulkiai apibūdino pratarmėje savo "Reallez. Der indogerm. Alterlumskunde" (Stasbūras, 1901) ir savo veikalo 3-me leid. "Sprachvergleichung und Urgeschichte" (I. Teil. 'Geschichte und Methode der linguistisch-historischen Forschung', Jena, 1906), tai belieka jam čia tik trumpai apibūdinti jo specialų pritaikymą religijos istorijai.

Medžiaga, kuria disponuojame tirdami priešistorinius kultūros laikotarpius yra dalinai paimta iš kalbos, dalinai iš daiktų. Pirmojo varianto atžvilgiu pirmiausia privalome, griežtai atsižvelgę į fonetinius dėsnius, palyginti su religijos istorijos priešistoriniais ekvivalentais. Pavyzdžiui, be jokių abejonių, yra atitikimas šioje žodžių grupėje: sanskr. deva = lot. deus, liet. dievas, ir. dia, senovės normanų tivar - "Dievas"; Ir Max'as Mulleris yra tikrai teisus kai, kelis kartus, laikė šio tipo etimologijos taikymą tarp svarbiausių žmonijos mąstymo istorijos pasiekimų. Primityvaus žodyno paieškoje privalome, žinoma, pašalinti atitikimus, kurie apriboti atskirose arijų kalbose, kurios, kaip žinome, yra artimesnės viena kitai nei kitos kalbos. Tai apima, pvz., nemažą indo- iranėnų žodžių atitikimų, tokių kaip sanskr. soma = Avestos haoma tam tikram somos augalui, turėjusiam svarbų vaidmenį abiem tautų kultuose; sanskr. mitra = Avestos mithra - Saulės dievas Mitra; sanskr. hotar = Avestos zaotar - tam tikra šventikų klasė ir t.t. Negalime tokio tipo atitikmenų panaudoti nustatant arijų religijos pobūdį; priešingai, jie paprasčiausiai parodo, kad indai užbaigė religijos istorijos vystymąsi kartu su iranėnais arba, galbūt, rytine jų šaka, kas neįeina į šio straipsnio temos apimtį (apie tai žr. Spiegel. "Die arische Periode", Leipcigas, 1887 ir daugelį skirsnių Oldenberg'o knygoje "Die Religion des Veda", Berlynas, 1894). Neigiamos išvados iš primityviųjų laikų žodyno, t.y. išvados nuo išraiškos nebuvimo tam tikrai idėjai iki pačios idėjos nebuvimo, yra, bendrai paėmus, pavojingos, kaip ir visi neigiami dedukciniai išvedžiojimai. Tačiau yra kitaip, kai primityviai susiję išraiškos ieškomos visai idėjų klasei. Kai, pvz., žlunga visi bandymai įrodyti, kad tikrieji dievų vardai egzistavo ankstyvaisiais laikais arba kai nėra etimologinio sutarimo tarp dviejų kalbų šventyklos idėjai, tie faktai reikalaus aptarimo nusprendžiant ar tikrai primityviuoju arijų laikotarpiu turėta dievų vardai ir šventyklos.

Tačiau būtų didelė klaida priimti, kad vienintelis būdas, kaip filologija gali pasitarnauti religijos istorijai, yra perkeliant primityvius etimologinius atitikmenis į religijos sritį. Harnack'as (kaip cit.) teisus sakydamas, kad religijos istorija yra atspindėta kalbos istorijoje ir kad tik tas, kuris žino antrąją, gali iššifruoti pirmąją. Faktiškai, visa religinių idėjų formacija gali būti suprasti tik filologijos pagalba. Iš kur atsiranda atskirų arijų rasių dievų vardai, jei, kaip ką tik matėme, jų negalima surasti primityviosios kalbos žodyne? Kokia religinė mintis iškėlė juos kiekvienu atskiru atveju; ir kaip tai padarius, jų pagrindinė idėja vystėsi gilyn ir platyn? Tačiau netgi jei būtina, deja, priimti, kad mūsų žinios šioje srityje vis dar ribotos, tas faktas, kad dabar mes nieko nežinome, kaip buvo iš tikro, kad etimologinis daugelio, jei ne didžiosios dalies, arijų dievų išaiškinimas (indų Varuna ir Mitra, graikų Ares ir Poseidon, romėnų Mars ir Liber, teutonų Tanfana ir Nerthus, lietuvių Occopirmus ir Autrimpus, ir t.t.). Tokiame kontekste H. Usener'io "Gotternamen, Versuck einer Lehre von der religiosen Begriffsbildung" (Bona, 1896), knyga, kuri tam tikra apimtimi sudaro šio straipsnio pagrindą, rodo tam tikrą pažangą, nors rašantysis tą pažangą supranta daugiau fundamentaliojoje veikalo idėjoje, o ne detalėse, kurios neretai yra lingvistiškai silpnos. Be to, ko labiausiai pasigendame arijų archeologijos sferoje, kaip ir kitose, yra lingvistinės medžiagos rinkinys. Ką turime surinkta patikrinta iki mūsų, tai aukojimo ir maldų terminiją, iš šventikų ir šventyklų, apie kerus ir kreipinius į orakulus, teisės ir moralės idėjas - iš visų arijų kalbų; įvairūs vystymosi laikotarpiai prasiveržia savaime ir kiekvienas naujas etimologinis aiškinimas skatina naujus atradimus religijos istorijos srityje.

Mes tiek ilgai buvome įpratę prie aiškinimo išraiškų, kurios arba priklauso bendram prieš- istoriniam žodynui arba yra autochtoninės atskirose kalbose. Dabar mes turime naudotis kitu svarbiu šaltiniu, siekdami suprasti religijos istoriją. Tai svetimas žodis arba skolinys. Taip gr. Kadaos paimtas iš hebr. qedem, "Rytai"; lot. Apollo ir Proserpina iš gr. Apollon ir Persenone, ir rus. bog, "Dievas", iš Avestos baga rodo kryptį kuria naujos religinės mintys ir įtaka atėjo pas arijų rases.

Dabar, net jei tikslas, filologijos duotas religijos istorijai, yra didelis ir daugiabriaunis, vis tik yra didelis suklydimas manyti, kaip buvo daroma anksčiau, kad primityvių arijų religija,kaip ir jų kultūra bendrai, galėtų būti paprastai išvesta iš etimologinių palyginimų. Tiesa ta, kad prieš tai minėta lygtis, sanskr. deva = lot. deus, mums aiškiai parodo, kad net pirmykščiais laikais buvo dieviškųjų būtybių; tačiau negalime tikėtis iš filologijos jokios informacijos dėl šio termino vidinės prasmės, arba svarbos ir sferos. Šiame, kaip ir visuose kituose klausimuose, dalykų palyginimas ir dalykų tyrimas privalo lydėti žodžių palyginimą.

Tai pirmiausia nuveda mus į Priešistorę arba Priešistorinę archeologiją, mokslą, kuris, bendrai imant, nemažai remiasi priešistorinio žmogaus tam tikromis religinėmis koncepcijomis ir papročiais. Taipogi turime būti dėkingi už daugelį priešistorinių reliktų, kaip gerai žinoma, senovėje plačiai paplitusiai mirusiųjų garbinimo praktikai; kaip ir klausimai, kaip ir kur mirusieji buvo laidojami, kas buvo dedama greta jų, kaip kad maistas ir gėrimai, kokie ginklai ir dirbiniai buvo dedami į kapą ar ant laidojimo laužo, ir kodėl kūnas buvo laidotas ta ar kita padėtimi, pasuktas į tą ar kitą pusę, yra natūraliai ir glaudžiausiai susiję su religijos istorijos problemomis. Tačiau kitokio tipo atradimai – tokių, kaip aukojimo akmenys, stabai, amuletai, bronziniai puodai, bronziniai vežimai, be abejonių tarnavo religiniam tikslui (vienas neseniai, 1902, buvo rastas netoli Trundholmo, žr. S. Muller. "Urgeschichte Europas", Strasbūras, 1904, p.116), ir daugelis kitų – turinčių didelę vertę religijos istorijai, net jei pradžioje jie mums kėlė daugiau problemų, nei buvo galima išspręsti.

Tačiau pagrindinis uždavinys šioje tyrinėjimų srityje visada privalo būti religijų, istoriškai priskiriamų įvairioms arijų rasėms, palyginimas ir bandymas išrinkti iš jų heterogeninių reiškinių krūvos to, kas bendra ir pirmapradiška. Ir negali būti abejonės dėl kelio, kad prieš tai pabrėžiama analogija tarp arijų kultūros bendrai ir arijų religijos atskiru atveju yra teisinga.

Bus parodytas didelis V. Hehn'o nuopelnas, ypač jo knygoje "Kulturpflanzen und Haustiere in ihrem Ubergang aus Asien nach Europa" (red. O. Schrader, Berlynas, 1902), kad civilizacijos sąlygos pirmykščių arijų laikų išsilaikė, neretai su dideliu atsidavimu, tarp Šiaur. Europos rasių, atskiru atveju lietuvių ir slavų, kur jie neretai pasireiškia dar ir šiomis dienomis. Iš tų rasių tyrinėjimų aukščiausios gyvenimo formos, kaip jos atrodo pas senovės indus, graikus ir romėnus, buvo pirmąkart pilnai suprastos. Nieko daugiau nereikėjo, o tik perkelti tą paprastą mintį į religijos istoriją. Dažnai tokiu pat būdu žmonės, kaip W. R. Smith'as ("Semitų religija", 1894, [vok. vert. 1899, Freinburgas]) ir S. I. Curtiss'as ("Primityvioji semitų religija šiandien", 1894 [vok. vert. 1904, Leipcigas]) neseniai pabandė išvesti seniausiąsias semitų religijos sąlygas; ne tiek daug iš senovės babiloniečių, finikiečių ir hebrajų, kiek jų šiuolaikinių liekanų, ypač tarp arabų genčių. Panašiai ir mūsų uždavinys yra pažvelgti į aukščiausias indų, graikų ir romėnų religijos formas iš Šiaur. Europos pagonybės žemiausių pakopų požiūrio taško, ir vėl surasti antrąją pirmajame. Nelaimei, šį metodinį planą lengviau išsakyti nei padaryti. To priežastis tame, kad žinios apie Šiaur. Europos religiją, daugeliu atvejų, tebėra miglotos ir nepilnos; nes – ir tai labiau liečia teutonus - negalima abejoti, kad J. Grimm'o veikalas ("Deutsche Mythologie", 1875-78), nors vertas dėmesio iki šiol, kenčia nuo dviejų trūkumų, kurie nebuvo pašalinti net ir tolimesnių tyrinėjimų metu. Pirmasis jų, kad religinė-istorinė informacija apie žemyno teutonus pernelyg persisunkusi tuo, ką žinome apie skandinavų mitologija, kuri reikalauja kritinio įvertinimo. Antrasis tame, kad pilna senojo teutonų tikėjimo rekonstrukcija Grimm'o ir jo pasekėjų rankose perimta tos pačios jo turinio pervertinimo dvasios kaip ir pas Tacitą jo "Germania". Mūsų žinios apie slavų pagonybę dar mažiau tikros. G. Krek'o "Enleit. in die slav. Literaturgeschichte" [1887, Grazas] randame, vienok, faktinį palyginamąjį senosios slavų religijos pristatymą [pp. 377-439]; tačiau kandi A. Bruckner'io kritika ("Archiv fur slav. Philol. ", xiv, 161 ff) parodė, kokios reikia atidos šaltiniams, kuriuose pernelyg gausu neįtikėtinų nesusipratimų ir klaidingų korektūrų (jų pavyzdžiai "Archiv", iv, 423 arba xiv, 184), kol iš jų galime išgauti tikrojo aukso grūdą. Atskiru atveju, mes nieko nežinome apie pagrindinių slavų dievų vardus, nes netgi sutarimas dėl Zuarasisi (laiduotas Thietmar'o, vi, 7) su rusų Svarog nieko užtikrintai neįrodo (žr. Jaglė, "Archiv", iv, 412 ff). Galbūt, tai paprasčiausiai todėl, kad iki šiol iš viso nebuvo slavų dievų vardų. Jei istorinė informacija apie slavų pagonybę yra abejotinos prigimties, mums tam tikru laipsniu tai kompensuoja tai, kad slavų dirvoje daugelis pagoniškų elgesio normų ir papročių, netgi po išoriniu krikščionybės blizgesiu, stipriai jaučiamos net ir dabar. Turime puikių duomenų apie tai; ir tikimės, ypač mirusiųjų kulto atžvilgiu, iš jų gauti naujos ir vertingos informacijos.

Taip pat, laimei, mes turime daug informacijos apie primityviąją broliškųjų slavams Baltijos rasių pagonybę: prūsų, lietuvių ir latvių. Tarp tų tautų, nuo pat pradžių vienodai nutolusių tiek nuo romėnų, tiek nuo Bizantijos kultūrų įtakos, specifinė primityvi religinė sistema išliko iki 15 ir 16 a. ir netgi vėliau; tad matome Liuterio pasekėjų, kaip kad Jan'o Malecki'o (Meletius, Menecius) apie 1550 m. ar Mattheus Praetorus (gim. apie 1635), galimybę smulkiai aprašyti jų bendruomenėse tebesančią pagonybę. F. Solrasen'as Usener'io "Gotternamen" (p. 79 ff) išvardijo ir trumpai paaiškino tuos prūsų-lietuvių religijos šaltinius. Prie kai kurių iš jų grįšime šiame straipsnyje. Vienok, bendrai imant, Galime išsakyti viltį, kad lietuvių religija pasitarnaus arijų religijos tyrinėjimams taip, kaip arabų religija pasitarnavo semitų religijos tyrinėjimams.

Įvadas. - Dievo idėja.

Jei imamės tirti ir tvarkyti, prieš tai apibūdintu metodu, senųjų arijų religinių idėjų ir papročių sankaupą, koks begali būti geresnis pradinis taškas, nei koncepcijos, su kuria susijusios visos būsimos pastangos, evoliucija - Dievo koncepcija. Turėtumėm tris žodžius - gr. teos (), lot. deus ir bendrą teutonų O.H.G. got - paimti šios išankstinės analizės atsparos tašku.

Ilgą laiką graikiškas žodis buvo klaidingai siejamas su lot. deus. Dabar šią teoriją galime laikyti galutinai užmestą. Iš kitos pusės, visi vėlyvesni etimologai sutaria^*), kad gr. teos () kilęs iš Feros () (cf. - "pasakyta Dievo") ir priklauso tokiai žodžių grupei: liet. dwesiu, dwėsti - "kvėpuoti", dwasė - "kvėpavimas", "dvasia", dūsos - "rūkas" (garai); sen. slavų duchu - "kvėpavimas", "dvasia", duša - "siela"; M.H.G. getwas - "šmėkla"; sen. galų dusii - "nakties košmaras" (cf. Augustine. De Civ. Dei, xv. 23: 'Quosdam daemones, quos Dusios Galli nuncupant, hanc assidue immunditiam et tentare et efficere plures talesque asseverant'; Isid. Or. 8, 11, 103: 'Saepe improbi existunt etiam mulieribus, et earum peragunt concubitum, wuos daemones Galii dusios nuncupant quia assidue hanc peragunt immunditiam'), lot. Feralia (*dhvesalia) - "mirusiųjų pagerbimo šventė" (ir tikėtina feriae iš *dhvesia ir festus). Kaip gr. teos () išvystymą gavome "kvėpavimą", "sielą", "mirusiojo dvasią", "dievą".

[ ^*) Bochtel'is formuluoja tam išimtį, Bezzenberger'io Beitrage 217 ff {N.B. žaigždutė prieš žodį (kaip toliau) žymi, kad forma neegzistuoja, bet yra išvesta} ]

Kita žodžių grupė yra analogiško panašumo. Jordanis (13 sk.) pastebo apie gotus: 'Jam proceres suos,quorum quasi fortuna vincebant, non puros homines sed semidoes, id est, anses vocaverunt'. Ten panaudotas žodis ansis žymi protėvių sielas garbintas kaip dievai, iš vienos pusės, iškyla iki aukščiausiojo senovės normanų dievo Asen'o (sen norm. asisr), o iš kitos pusės tebeegzistuoja anglosaksų kalboje (ese) žemesniųjų dvasinių būtybių, elfų, prasme: esa gescot yra kaip ylfa gescot = N.H.G. Hexenschus, liet. liet raganos strėlė, t.y. . Nėra neįmanoma, kad čia, toliau, yra ryšis tarp to žodžio ir sanskr. asu - "žmonių ir gyvūnų gyvybės kvėpavimas", anima (cf., fonetiniame sąryšyje, sanskr. asi - lot. ensis - kardas) ir taipogi su sanskr. asura, Avestos ahura (Ahuru- mazda) = "dievas", "viešpats".

Juos paaiškinantys faktai yra kituose susijusiuose reiškiniuose. Kaip ir kitose rasėse, siela arijų kalbose pateikiama kaip kvėpavimas, vėjas, garai ar dūmai. Primityvus arijų išsireiškimas šiuo klausimu išliko formulėje sanskr. Atman = O.H.G. atum - "kvėpavimas", "siela" (iran. athach - "kvėpavimas"); tuo tarpu artimai susijusi formulė sanskr. Manas = gr. menos () - (žr. taip pat lot. Minerva iš *Menesova) atrodo, kad reiškia ne tiek fizinį sielos substratą, kiek jos dvasinę galią (žr. gr. memona (), - "stengiuosi"). Atrodo, kad žmogaus širdis laikyta kaip tikroji sielos buveinė, faktas, kuris, kaip atrodo, seka, pirma, iš gr. kires (), primityvios dvasinės būtybės (žr. toliau, p.27, 52) ir jų tapatumas su kir () - "širdis", ir, antra, iš aplinkybės, kad indų manas taip pat turi savo vietą širdyje būdamas nykščio dydžio (žr. Olderberg. Die Religion des veda, p. 526). Širdis taipogi laikoma daugybės dvasinių funkcijų ir emocijų pradiniu tašku: lot. vecors - "išprotėjęs", recordari - "prisiminti"; sen. slavų srūditi sę - "būti supykusiu"; bulg. srūčeliv - "drąsus" (lot. cor, sen. slavų srūdice - "širdis") ir t.t. Iš atskirų kalbų galime papildomai paminėti: lot. animus - "siela", anima - "kvėpavimas"; gr. dnemos () - "vėjas" (sanskr. dniti - "jis kvėpuoja"); gr. fuchi (), fuchju () - "kvėpuoti"; gr. tumos () ("Iliada" vii 131 tapatus fuchi ()); sanskr. dhuma, lot. fūmus - "dūmai" ir t.t. Šis kvėpavimas ar dūmai taip pat randasi žmogaus kūne, kurį, vienok, palieka atėjus mirčiai, o taip pat laikinai miegant ir sapnuojant, taigi leidžiant nepriklausomą egzistavimą. Iš dvasinių būtybių, atsiradusių tokiu būdu, yra daugybė dvasių, kurių dalis laikomos kenkiančiomis, o dalis palankiomis, ir kurių įvardijimui arijų kalbose yra daugybė išraiškų.

Žemynos simbolis

Kai kurie jų: sanskr.druh, Avesta druj = sen. norm. draugr, sen. saksonų gidrog, O.H.G. gitroc (taip pat žr. A. S. dredg - "vikšro išnara" ir galbūt old.norm. dvergr, M.H.G. twere - "") - "goblinas", "vaiduoklis": sanskr. druh - "sužeisti"; sanskr. rbhu, Vedų įvardijimas trims protingesnėm elfiškom būtybėms (Kuhn Ztechr, iv, 102 ff) = sen. norm. dlfr, A. S. aelf, M.H.G. elp - "fėja", "šmėkla", "demonas", "nakties košmaras" (žr. W. Grimm Kleinere Schriften, I, 406 ff, o taip pat Schrader Reallexicon, str. "Zwerge und Riesen"); bendras teutonų mar m.f., sen. norm. mara, A.S. more, mare, O.H.G. mara f - "demonas" (mare nakties košmaruose) = sen. slavų mara - "ragana", "demonas", "goblinas", iran. mor-[r]igain, galų - "goblinų karalienė": sen. norm. vair, A.S. woel - "negyvas" (ypač mūšio lauke) = liet. vėlės - "mirusiųjų šmėklos; šmėklos bendrai; gotų hugs , sen. norm. hugr - "siela" (mannahugir - "žmonių sielos, pasireiškiančios daugeliu formų"), galbūt = liet. kaukas - "nykštukinė būtybė", "velniūkštis" ir t.t.

Šiai būtybių klasei, kuri patraukė mūsų dėmesį, aptariant likimo koncepciją (toliau, p.52), priklauso dvi anksčiau aptartų žodžių sekos, būtent, gr. teos () ir gotų anses; tačiau šie žodžiai įgauna aukštesnę prasmę mirusiųjų sielų garbinimo įtakoje ir yra susietos su tomis dieviškomis būtybėmis, kurias apibūdina lot. terminas.

Žodis deus, kaip parodėme prieš tai, atitinka sanskr. deva, iran. dia, liet. diewas, sen. norm. tivar ir kartu su jais siekia arijų šaknį *deivo-s, kuri, artimame sąryšyje su arijų *dyeu-s = sanskr. dyaus - "dangus", gr. Zeus () ir lot. Juppiter, ir privalėjo turėti reikšmę "dangiškasis". Taigi, arijų *dyeu-s, kaip naudojamas ne tik kaip indų dyaus, bet ir gr. Zeus () bei lot. Juppiter, pradžioje žymėjo matomą dangų, garbinamą kaip dievą; *deivosišvestas pirmykščiais laikais^**) iš *dyeus, turėjo pradžioje reikšti tik danguje regimas gamtos galias, pvz., saulę, mėnulį, auįrą, perkūną, vėjus ir t.t. Tad juose privalome matyti "dangiškuosius".

[^**) Vėlesnis susidarymas iš sanskr. dyaus, divas = gr. Zeus yra sanskr. divyd = gr. dios () - "dangiškai"]

Bendra teutoniškoji šaknis gotų gup, sen. norm. god, A. S. god, O.H.C. got rašančiajam atrodo labai būdingas seniausiosios dieviškumo koncepcijos aktyvus elementas tuose "dangiškuosiuose". Svarbiausia, kad tai nuveda prie belyčio koncepcijos, prie pirminio ghutom (apie tai žr. Ostholl iš Bezzenberger Beitrage z. Kundc d. idg. Spr., xxiv, 177) kaip parodyta palyginus su sanskr. havati - "jis kviečia" (huta - "pašauktas"), Avesta zavaiti - "jis užkeikia", liet. žawėti - "apžavėti", tikriausiai pradžioje žymėjo "dievišką elementą iššaukiamą, kai apžavi sudievintas reiškinys". Prie šito grįšime vėliau.

Tačiau gr. teos () ir lot. deus aptarimas mums sukelia būtinybę mūsų turimą medžiagą padalinti į dvi dalis, kurias galime išskirti kaip mirusiųjų garbinimą ir "dangiškųjų" garbinimą. Trečiajame skyrelyje aptarsime tai, kad liečiasi tiek su mirusiųjų, tiek "dangiškųjų" garbinimu, tačiau yra visiškai nepriklausoma, t.y. vyraujančias Likimo idėjas ir jų nagrinėjimo priemones.

Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga

 „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“, Gal 5:24

Krikščionybė gimė persekiojama ir kentėdama. Bet kurią akimirką tikintysis turėjo būti pasiruošęs kankinio daliai. Jis turėjo įtempti visas dvasines jėgas ir atsižadėti pasaulio. Vos ne pildėsi Kristaus žodžiai: „kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ie teseka manimi“ (Mt 16:24). Tai tegalėjo būti tik išrinktųjų, elito likimas...

Trys persekiojimo amžiai baigėsi krikščionybės pergale. Ji tampa prieinama masėms, tačiau kartu neišvengiamai ir nepaprastai krenta moralinis tikinčiųjų lygis. Naujas metas reikalavo ir naujų priemonių. Norint atsižadėti pasaulio, reikia nueiti „vidinių darbų“ kelią. Kankinio žygdarbis keičiasi savanoriška kankinyste: askeze, gyvenimu dykumoje ir nepritekliuje. Prasideda didysis ėjimas į dykymas- gimsta vienuolių brolija, ne veltui apibūdina „angeliškai“: „Vienuolių šviesa savo esme angelai, o šviesa visiems žmonėms – vienuolių gyvenimas“ (Jonas Scholastikas). Tai išreiškia matomo ir neregimo pasaulių vienybę ir hierarchiškumą, o mokymas apie angelus buvo paplitęs visoje Rytų patristikoje, o jo esmę perteikia archivyskupas Kiprianas:

„Šventoji Trejybė yra pirmapradė, Amžina, Nesutvertoji Šviesa ir nors Dievo esmė nesuvokiama, tačiau Dievas meile pasauliui ir žmonijai nepaliaujamai savo dievišką šviesą skleidžia į tvarųjį pasaulį, ir tik tame šviesos skleidime, toje Dievo energijoje, išmintingoje Tavoro kalno šviesoje, sukurtoje ir amžinoje, Dievas prieinamas angelų ir žmonių suvokimui. Dionisas Areopagietis tai vadina ‚Dievo išstojimais‘, Grigorijus iš Palamo paskui Joną Damaskietį naudoja terminą ‚Dievo siekis‘. Tas Dievo pasaulietiško gyvenimo procesas vyksta palaipsniui griežtai hierarchinėje sistemoje. Prie dieviškos pirminės šviesos visų pirma prisiliečia aukštesnieji angeliški pavaldiniai ir praneša apie ją hierarchiškai besileidžiančia tvarka žemesniesiems angeliškams pavaldiniams. Jie yra tarsi tą Šviesą atspindintys veidrodžiai. Tai ‚antrinės šviesos‘“.

Po angelų, dievišką šviesą išvysta labiausiai dvasiškai jautrūs žmonės – ir taip susidaro „auksinė grandinė“, kuri „nenutraukiama“ (Simeonas Naujasis Teologas). Taigi, angelų pasaulis yra tarinis tarp Dievo ir žmonių.

Žemėje vienuolių brolija pratęsia „auksinę grandinę“, susijungiančią su angelų pasauliu danguje ir tvariajam ir nuopuolyje esančiam pasauliui skleidžia tą šventumo, meilės ir išminties švytėjimą. Vienuoliai turi būti sklidini tos šviesos ir spindėti ja tyrumo, malonės ir pamaldumo darbuose. Būti panašiais į angelus vienuoliai gali tik dvasia, o ne kūnu, tik Dievo „dalele“ savyje, t.y., savo vienuolišku pradu.

Tarnauti pasauliu galime tiek būnant nuolatiniame kontakte su šituo pasauliu, tiek nuo jo pasitraukus į dykumą. Vienuoliai savo užmanymu nėra egoizmas ir negali būti egoistais. Tai nutrauktų „Auksinę grandinę“. Tikslu negali būti ir askezė, nes ji tėra tik priemone, beje, negatyvia, sulaikančia nuo žemųjų psichofizinių poreikių. Vienuoliški neturto ir nekaltybės priesakai – irgi neigiamo pobūdžio. Vienuolių tikslas yra ne tik išgelbėti save, bet ir išgelbėti visą pasaulį bei apšviesti tvarinius. Ne išsigelbėjimas nuo pasaulio, o pasaulio išgelbėjimas. Tokia buvo daugybės iškilių vienuolių tarnavimas. Užlipimas ant stulpo (Simeonas, Alipijus, Nikita, Daniilas) ar akmens (Serafimas Sarovskis), išėjimas į dykumų olas, miškų skitus – visa tai maldai už pasaulį. 

Nuo Šventųjų tėvų

 

Kaip kristalinė medžiaga, kuri išlydyta neturi apibrėžtų formų, tačiau visa yra judėjime, ir tik pamažu vėsdama įgauna griežtas kristalų formas, taip ir Bažnyčia pradžioje neturėjo aiškiai išreikštų formų, tačiau šios pamažu išsikristalizavo joje. Juntant nukrypimus nuo Bažnyčios tiesos, reikėjo aiškiai išdėstyti šią tiesą, apiforminti, pateikti simboliškai ir nustatyti aiškias ribas.

Vienuolių idėja turėjo egzistuoti nuo pačios krikščionybės pradžios. Dykumų atsiskyrėliai savo pirmtaku laiko Joną Krikštytoją. Inokentijus, Nilo Sorskio mokinys, rašo: „Jei Dievas palaimins, kad Bažnyčia būtų dykumoje, tegu ji būna įrengta didžiojo Jono Krikštytojo vardu... nes tasai yra didysis mokytojas visiems dykumų atsiskyrėliams“.

Dykumų atsiskyrėlių tikslas – nepertraukiama malda. Grigorijus iš Palamo jos pradininke laikė Mergelę Mariją, kuri, iš gailesčio dėl neklausymo nusidėjusiai žmonių giminei, ieškojo geriausio pokalbio su Dievu būdo, kad savo pastangomis vėl sugražintų mums Jo malonę. Ir tai Jinai surado tventajame nebylume: proto tylėjimas, atitolimas nuo pasaulio, viso, kas laikina, užmiršimas pasiekiant per tai Dievo regėjimą. Nes tyloje nuo žmogaus nukrenta visa, kas žemiška, žema, žmogiška. Kartu išvaloma širdis, ne žodžiais susiliejama su Dievu ir kaip veidrodyje Jį išvystam savyje. Todėl ir Mergelė Marija pasirinko gyvenimą šventykloje. Čia ji visas mintis nukreipė į Dievą, į nepaliaujamą maldą. Ir tuo Ji geriau už Mozę suprato Dievo šlovę ir proto silpnumą, tapo gyvojo vandens šviesiu debesiu, minties žara ir Žodžio vežėčiomis.

Priešingu nei atsiskyrėlių vienuolių tipu tapo vienuolynai (kinovijos), kurio pirmavaizdžiu, Anot Jono Kasiano Romiečio, buvo pirmųjų krikščionių bendruomenė. Šis Jonas (4 a. pab.), puikiai išsilavinęs turtingų tėvų sūnus, 20-ies metų amžiaus išvyko į Palestiną ir įstojo į Betliejaus kinoviją. Tada po dviejų metų, apie 390-uosius, su draugu Germanu nusprendė aplankyti Egipto vienuolynus, kuriuose lankėsi didieji atsiskyrėliai. Tad Jonas Kasianas Romietis paliko ateities kartoms pastebėjimus apie ankstyvuosius vienuolynus. Jis sako, kad toks gyvenimo būdas kilo su apaštalų pamokslais. Apie apaštalų veiklą sakoma: „Daugelio tikinčiųjų viena širdis ir viena siela; ir niekas jų, tai ką turėjo, nevadino savu, nes viskas pas juos buvo bendra... Nebuvo tarp jų nė vieno skurstančio, nes visi, turėję žemes ar namus, parduodavo juos ir gautus pinigus atnešdavo ir padėdavo prie apaštalų kojų; ir kiekvienam buvo duodama tai, ko jam reikėjo. ... Mirus apaštalams, tikinčiųjų bendruomenė ėmė atvėsti, ypač tarp prisijungusiųjų iš kitų tautų, [kuriems] dėl nepagarbos tikėjimui ir pagoniškų papročių laikymosi“ dar apaštalai taikė minimalius reikalavimus, „kad susilaikytų nuo stabų, paleistuvystės, kraujo“. Tikinčiųjų skaičiui labai išaugus, buvusiems pagonims duotas laisvumas pamažu ėmė silpninti Jeruzalės bažnyčią ir atvėsinti „pirmojo tikėjimo įkarštį“, ir ne tik naujokai, bet ir Bažnyčios atstovai ėmė nesilaikyti ankstesnio griežtumo, nes laikė, kad nebus jokios žalos ir palaikys tikėjimą, išsaugodami savo turtus.

Išlaikę pirmųjų krikščionių nuostatas, ėmė vengti bendravimo su gyvenančiais paleistuvingai, šalinosi iš miestų ir apsistodavo nuošaliose vietose, kad galėtų laisvai praktikuoti vienas pats tai, ką nurodė apaštalai. Pamažu jie atsiskyrė nuo pagrindinės tikinčiųjų masės ir ėmė vadintis vienuoliais. Dėl gyvenimo bendrai, juos vadino kinovitais, o jų celes ir gyvenamąsias vietas kinovijomis.

Isichazmas

 

13-14 a. vyksta Rytų dvasinis atgimimas, kurio metu šventasis Afono kalnas tampa vienu iš dvasinių centrų. Jis turėjo svarią įtaką pietryčių Europos dvasiniam gyvenimui, ypač aiškinant ir išsaugant bizantiečių ir slavų stačiatikybės grynumą. Į čia plūdo žmonės ne tik iš stačiatikių kraštų, bet ir viso krikščioniškojo pasaulio. Iš vienos pusės, čia įsikurdavo vienuliai asketai-atsiskyrėliai, kuriems raštų veikla nebuvo svarbi, o iš kitos pusės buvo ir senoliai, rašto žmonės, matyt, sudarę etgi daugumą, jei spręsimą pagal Afono vienuolynų bibliotekų apimtis.

Tas dvasinis Rytų atgimimas, 14 a. pasižymėjo isichazmu, sukėlusiu ilgus rytų ir vakarų pasaulėžiūrų ginčus, o su jais ir Bizantijos politinio gyvenimo neramumus. Ginčai baigėsi tuo, kad Stačiatikių bažnyčia pripažino mokymą apie dieviškąsias energijas.

Įtampa įkaito tada, kai, valdant Andronikui Jaunesniajam (1328-41), į Bizantiją persikėlė vienuolis Varlaamas iš Kalbrijos (1290-1348), skleidęs Abelaro (1079 –1142) mokymą, kad tiesa tik tada teisinga, kai įrodoma išimtinai protu. Jis skelbė ir prie šio racionalizmo besišliejantį Tomo Akviniečio (1225-74) mokymą, kad Dievas yra vientisa esybė, kuriame neišskiriama esybė ir veiksmas. Sutvertais buvo pripažįstama visi Dievo darbai ir netgi Šv. Dvasios dovanos. Tuo tarpu Šv. Grigorijus iš Palamo (1296–1359) ir jo šalininkai iš Afono mokė ir pačiu gyvenimu įrodinėjo, kad ne filosofinių samprotavimų keliu, o nuolatiniu sielos gryninimu, atliekamu jausmų ir minčių nebylumu, nepaliaujamu tarnavimu Dievui ir protinga malda arba „protingu veiksmu“ žmogus gali pasiekti nušvitimą. Tačiau jis gali įžvelgti ne Dievo esybę, kuri „nepasiekiamoje šviesoje“ neprieinama mūsų ribotai tvariai esačiai, o Dievo darbus, kurie reiškia veiksmo sukeltus judesius, ta prasme naudotą Aristotelio – ir šiuos „kartais galima pamatyti ir kūno akimis“.

Šv. Grigorijui teko atlaikyti Vakarų (ir Varlaamo) puolimą prieš isichazmą, tačiau jis šio mistinius išgyvenimus išreiškė aiškiomis ir suprantamomis filosofinėmis sąvokomis, kas ir leido jį įteisinti 1352 m. susirinkime.

Isichazmas – tai žygdarbis, susijęs su atsiskyrėliais ir nebylumu. Ankstyvuoju Bizantijos laikotarpiu jis reiškė tiesiog atsiskyrėlių praktiką – vienišo dykumų gyventojo žygdarbį. Vėliau taip vadinti vienuoliai, pasišventę absoliučiam nebylumui, šventajai ramybei, vidiniam dvasiniam susitelkimui, nepaliaujamai „protingai“ maldai. Tokio pobūdžio žygdarbiai sukeldavo ypatingą būseną, susijusią su nepaaiškinama palaima, kažkokios dangaus šviesos (nežemiškos, nesutvertosios, panašios į šviesą, apšvietusią Išpirkėją Taboro kalvoje) regėjimu. Toks isichastų tipas susiformavo link 14 a.

Paprastai isichazmo pradininku laikomas Simeonas Naujasis teologas (949–1022 AD), pirmasis išvystęs mokymą apie Dievo apmąstymą. Vis tik jo pradžia reikėtų laikyti vienuolių atsiradimą. Jau pirmieji vienuoliai mokė apie nenutrūkstamą vidinę maldą, sustiprinančią „vidinį dėmesį“ ir užtikrinančią širdies blaivėjimą. Porfirijus Uspenskis Afono vienuolyno bibliotekose rado 10-15 a. rinkinį su Bažnyčios tėvų raštų ištraukomis aie maldą ir vidinę veiklą, kur isichazmo ištakos siekia Antonijų Didįjį (apie 251-356), Makarijų Didįjį (apie 300-391), Joną Scholastiką (6 a.) ir kt. Jau avva Antonijus mokė apie nebylumą: „būsime tyleniais ir isichastais“. Palaimintajai Teodorei jsi kalbėjo apie būtinybę nurimti ir tylėti, būti savo celėje ir susitelkti savyje. O šios žodžiai: „nusiraminimas nuo rūpesčių, tyla ir slėpiningasis minčių plevenimas gimdo Dievo baimę ir išmintį. Slėpiningasis minčių plevenimas yra nepaliaujama malda: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, padėk man“. Daug maldų į Jėzų pavyzdžių pateikiama Paladijaus iš Galatėjos (apie 363-425) „Historia Lausiaca" ir kituose rinkiniuose. Pirmuoju žinomu isichazmo atsiskyrėliu Afone buvo Petras Afonietis (apie 8 a.), kurio pavyzdžiu pasekė kiti atsiskyrėliai. Isichazmo centru kurį laiką Afono kalne buvo „isichastrionas“ („tylėjimo vieta“), vėliau prvadintas Magulu, kurį pastatė gruzinas Savva Chaldas (9 a.) tarp Iviro ir Filotėjaus vienuolynų valdant Vasilijui Makedoniečiui.

Isichazmo ištakos yra ankstyvosios krikščionybės mistiniuose mokymuose, tarp kurių vienu svarbiausių buvo Dionisas Areopagietis, kurio misticizmą įteisino Maksimas Išpažinėjas (580-662). Jis ieškojo viršprotinių ir viršjuslinių kelių link Dievo. Jiedu moko apie nepaaiškinamą šviesą, į kurią patenka išvystantis Dievą. Tą šviesą isichazmo mokymas tapatina su šviesa, nušvietusią KristųTaboro kalne.

14 a. ginčuose nauju dalyku tapo tik klausimas apie fizinį dėmesio koncentravimo būdą, kurį atsiskyrėliai nuo seno naudojo maldų metu. Jis ir užkliuvo Varlaamui.

Savo pobūdžiu isichazmas yra konservatyvus ir saugantis tradicijas. Mokslą apie protingą maldą susistemino ir išdėstė Grigorijus iš Sinajaus (apie 1260–1346), remdamasis Bažnyčios tėvų mokymais

Isichazmo mokymas susiveda į:

• Dievo atžvilgiu reikia skirti jo esybę ir Jo apraiškas;
• Dievo energija netvari, kaip ir jo esybė;
• Esybės ir apraiškų atskyrimas nesukelia painiavos;
• Bažnyčios ėvi „Dievas“ taikė tiek jo esybei, tiek jo energijoms;
• Pagal Tėvų mokymą, esybė aukščiau už apraiškas, kaip priežastis yra aukščiau pasekmių;
• Dievo esybė transcendentinė tvariam pasauliui (yra anapus pasaulio), todėl napažini ir žmogus tegali pažinti Dievą tik pagal jo apraiškas – malonę, galią, meilę, išmintį ir pan.

Šviesa Tavoro kalne nėra tvarioji šviesa, tačiau nėra ir Dievo esybė. Tai maloningasis nušvietimas, Dievo spinduliavimas, nesukurtas ir amžinas, suvokiamas fiziškai, viena visada skleidžiamų pačios Dievo esybės energijos rūšių.

Grigorijus iš Sinajo ir Grigorijus iš Palamo

 

Grigorijus iš Sinajo (apie 1260–1346) gimė mažojoje Azijoje, gavo gerą išsimokslinimą. Dar jaunystėje pateko į turkų nelaisvę. Išpirktas tapo vienuoliu ir kurį laiką buvo šv. Jekaterinos vienuolyne Sinajuje. Grįždamas iš piligrimystės į Jeruzalę, užsuko į Kretą, kur sutiko atsiskyrėlį senolį Arsenijų, kuris jį išmokė protingos maldos. Tada Grigorijus įsikūrė Afono kalbe, kur atliko didžius dvasinius darbus. Aplink jį rinkosi puikūs mokiniai. Jis užsitarnavo visų brolių pagarbą ir jam kalbant apie sielos tyrumą ir kaip žmogus tampa per pamaldumą dievu, vienuoliai jausdavo savo „sielose prabundant kažką dieviška, nesuvaldomą norą daryti gerus darbus ir nepaaiškinamą meilę dievui“, rašo jo hagiografas patriarchas Kalistas. Taigi, šis asketas skatino protingai maldai visus, tiek dykumininkus, tiek kinoviatus. Vėliau jis pasitraukė į Parorijos dykumą Trakijoje, greta Bulgarijos, kur pas jį plaukė minios bulgarų inokų. Tad rankraštiniame jo kūrinių kodekse yra prierašas: „... buvo pirmuoju mokytoju bulgarams ir serbams protingos veiklos palei senųjų tėvų palikimą ir kūrybą“.

Grigorijus suformulavo bendrą isichazmo mokymą – jo pagrindinis veikalas iš 150 skyrių aiškina apie protingą maldą.

Grigorijus iš Palamo (1296–1359) irgi gimė Mažojoje Azijoje ir taip pat gavo puikų  išsilavinimą karaliaus rūmuose. Abu jo mokytojai, tiek pasaulietinis, tiek dvasinis, dar jaunystėje išmokė daryti protingus darbus. Jau 20-ies metų pasirenka vienuolio kelią – pradžioje Afono kalbo šv. Afanasijaus lauroje, o tada Glosijaus skite, kur Grigorijus praleido 10 m. nepaliaujamoje maldoje, ašarose, pasninkaudamas ir budėdamas. Turkų užpuolimas privertė jį palikti Afono kalną. Solune buvo priimtas į jerėjus (dvasininkus) ir vėl gyveno atsiskyrėliškai su 12 brolių, su kuriais bendraudavo kartą per savaitę. Jis turėjo labai paveikti brolius: „Būdavo, kad kartais tarytu visas prasmegdavo į gilią nebylumą ir tylą: tada akys upe sruvo iš jo akių. Kai praverdavo burną kalbai, girdintys jo nepaprastas kalbas būdavo širdingai sujaudinti, įsitraukdavo ir verkdavo... jo veide žaidė nepaprasta dieviškoji šviesa“.

Vėliau buvo išrinktas Esfigmeno vienuolyno igumenu (vyresniuoju). Čia išliko liudijimai apie daugelį jo stebuklų, tokių, kaip nevaisingų alyvmedžių ir vynuogynų pavertimas vaisingais, tuščią indą pripildydavo aliejumi ir t.t.

O tada atėjo kovos su eretikais Varlaamu ir Akindinu metas. Pradžioje jam pavyko juos pažeminti 1341 m. susirinkime. Tačiau intrigų dėka eretikams pavyko surinkti naują Susirinkimą, kuriame jie pirmavo, o Grigorijas įmestas į kalėjimą, iš kurio išėjo užtarus imperatorienei. Jį skiria į Soluno katedrą, tačiau jo ten nepriima ir jis grįžta į Afono kalną. Čia Serbijos karalius Stefanas Dušanas veltui jį įkalbinėja užimti Bulgarijos metropolito katedrą. Bet ir Afone jam nepavyko rasti ramybę. Jis grįžta į Konstantinopolį ir įsikuria Lemno saloje. Galiausiai Soluno brolija jį pasikviečia ir iškilmingai sutinka. Tačiau Grigorijui tenka iškęsti dar vieną išbandymą: į nelaisvę jį paima turkai, vos mirtinai nenukankindami. Jį išperka bulgarai. Paskutiniaisiais 3 savo gyvenimo metais atlieka nemažai stebuklų ir lapkričio 13-ą jam apsireiškė Jonas Auksaburnis ir pasikvietė su juo džiaugtis Rojaus soduose. Kitą dieną Grigorijus mirė.

Afonas paliko gilų pėdsaką dėl dvasinių rašytojų (Konstantinopolio patriarchas Kalisatas, jo draugas Ignatijus, Soluno archvyskupas Simeonas, vienuolis Nikiforas, Konstantinopolio patriarchas Filofėjus ir kt.) vysčiusių Grigorijaus iš Sinajo mokymą ypatingą dėmesį skirdami dvasinei maldai. Tačiau vėliau prasidėjo nuopuolis, kas galėjo būti susiję su turkų įsigalėjimu (1371 m.). Vienintele Afono rėmėja 16-18 a.tebuvo Rusija. 18 a. antroje pusėje vėl atgimsta isichazmas. Afono vienuolis Nikodemas Šventakalnis (1748-1809) gilinasi į Bažnyčios tėvų raštus ir juos sutvarko. Ypač kruopščiai jis apdoroja Grigorijaus iš Sinajaus ir kitų isichastų darbus. Jo veikalai graikų kalba išleidžiami 1782 m. Filokalijos (Gerumo mylėjimo) vardu.

Pašalinės mintys ir skirtingas jų traktavimas

Chasidizmas naudoja terminą mačšaboth (pašalinės mintys) netikusioms ir trikdančioms įvardinti; Mišna – hirhurei yetzer hara (blogio pastūmėtos mintys). Chasidai sukūrė Zaddik nusileidimo doktriną blogio iškėlimui [kad iš jo išlaisvintų dieviškąsias kibirkštis].

Zen budizme tikrovės ir tikrosios prigimties atskleidimas vyksta per wu-nien (be minčių) pratimus, nes mintys didžiausias trukdis meditacijai. Pašalinės mintys kiniškai vadinamos mang-nien (apgaulingos mintys), o japoniškai zatsunen (įvairios mintys). Iki Zen atsiradimo, kinų budistai naudojo kelis iš Indijos perimtus meditacijos būdus. Kuramadživa (350-409) nurodė penkis:

1. Meditacija kvėpuojant – mintys suvaldomos skaičiuojant įkvėpimus;
2. Nešvaros kontempliacija – godumas ir geiduliai pašalinami įsivaizduojant kūno nešvarumą;
3. Užuojautos kontempliacija – pyktis ir piktavališkumas valdomi apmąstant grožį ir malonę;
4. Priežastingumo kontempliacija – išankstinio nusistatymo ir prietarų panaikinimas suvokiant, kad viskas atsiranda per priežasties-pasekmės ryšį;
5. Budos kontempliacija – išsilaisvinimas nuo nusidėjimo baimės ir ramybės bei tyrumo pasiekimas įsivaizduojant Budą ir kartojant jo vardą.

Zen meistrai pritaikė ketvirtąjį - siekdami suvokimo per minties tyrumą ir tikrovės kaip tuštumos sampratą. Tao-hsin, 4-is patriarchas, mokė, kad naujokai, prieš pradėdami medituoti, turi pasiekti tuštumą savo kūne ir mintyse. Taip pat rekomendavo efektyviai praktinei meditacijai kontempliuoti Budą:

"…norintis pasiekti samadhi, turėtų atsisėsti tylioje ir tuščioje vietoje ir pašalinti trikdančias mintis. Jo dėmesio neturėtų užimti objektų formos. Jei sutelkiama mintis vien apie Budą, kartojamas vien jo vardą, teisingoje pozoje atsigręžiama į tą pusę, kurioje yra Buda, ir nuolat koncentruojama mintis tik apie Budą, - pamatomos visos praeities ir ateities Budos".

Hui-neng plėšo sutras,12 a.pastelė

Tao-hsin įpėdinis Hung-džen patarė naujokams, kaip meditacijos objektą, vizualizuoti kinų hieroglifą "vienas". Nešvaros ir grynumo konfliktą atmetė 6-is patriarchas Hui-neng, įvedęs wu-nien (be minčių) doktriną. Jis paskelbė: "Wu-nien reiškia negalvoti net tada, kai galvojama". Jis iš sąmonės pašalino bet kokį mąstymo procesą, - ne vien naikinant mintis kiekvienąkart, kai jos atsiranda. Taip pat jis patarė savo mokiniams iš pat pradžių šalinti norus (troškimus).

Savo "be minčių" doktriną Hui-neng padarė iš išvados, kad mintys seka viena po kitos ir nėra vienalaikės. Mąstant apie kažką, kurios nors minties eliminavimas negarantuoja panaikinimo ir sekančių minčių. Mąstymas verčia toliau mąstyti. O norint pasiekti nirvaną, reikia sunaikinti patį mąstymą. Todėl beprasmiška galvoti ar negalvoti apie tyrumą. Valdytis mintis (renkantis geras ar blogas) Hui-neng mokykloje nėra svarbu.

Tačiau Hui-neng pastebėjo, kad yra ir kitas minčių atsiradimo lygis, kuris yra nepertraukiamas. Wu-nien reiškia eliminuoti mintis iki pasąmonės lygio. Jis palyginamas su požeminio vandens tėkme. Kai pasąmonės minčių srautas išsiveržia į paviršuų, jis sukelia sprendimų, prisirišimų, aistrų ir pan. protrūkį. Bet kol teka po žeme, drėkina viską vienodai nesukeldamas audrų.

Dogen

Japonų Zen budizme labai svarbūs Dogeno rašiniai ir pasakymai. Minčių atsisakymui jis pataria visiškai pasišvęsti budizmui (zazen). Aiškiausiai tai išsakė Šuho Myocho: "Nušluoti mintis reiškia praktikuoti zazen". Jei Zen mokinys negali susikaupti budizmo kontempliacijai, jis gali apmąstyti būties tuštumą ar gyvenimo momentiškumą. Žmogus gimsta pasaulyje neturėdamas nieko, tad ir miršta su savimi nenusinešdamas jokių turtų.

Šinrano (1173-1262, buvusio Honeno (1132-1212) mokiniu) Japonijoje įkurtas "pasyvusis" Šin budizmas, kaip Grynos žemės mokykla. Joje žadama, kad išsilaisvinimą po mirties galima pasiekti visa širdimi kartojant Amida Budos vardą (Namu Amida-butu).

Žvejo sūnaus Ničireno (1222-1282) mokykla vyravo liaudyje. Joje žmogus išsivaduoja kartodamas Lotoso sutros vardą (Namu Myoho Rengekyo). Kadangi buvo netikima jos pirmumu, jis išpranašavo Japonijai nelaimę, kuri įvyko 1274 m. užpuolus mongolams.

Budizmo maksima sako:

Gimimas ir mirtis skausmingi;

Koks laikinas gyvenimas;

Kiekvienos minutės gaila,

Nes laikas nelaukia nė vieno.

Zen mokymas yra apie lenktynes su laiku. Žmogus turi laimėti kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę tobulumo lenktynėse su moralumu. Tad nereikia švaistyti laiko nesvarbioms mintims. Dogenas rašė:

"Kiekvienas turi giliai susirūpinti pasaulio nepastovumu. Tai nepasiekiama kokiu nors laikinu kontempliacijos metodu. Tai nėra kažko sukūrimas iš nieko ir tada to apmąstymas. Nepastovumas yra faktas mūsų akyse. Nelauk mokymo iš kito, raštų žodžių ar nušvitimo pagrindų. Mes gimstame ryte, o mirštame vakare. Vakar matyto žmogaus šiandien jau nebėra".

"Pašalinės mintys" chasidizme

Žydų mistikams, kad galėtų nuolat galvoti apie Dievą, labai trukdė "pašalinės mintys". Kad jas įveiktų, rabinas Menahemas Mendelis (taipogi ir Nachmanas iš Kosovo) vizualizuodavo tetragramatoną YHVH. O rabiną Hachmanas iš Gorodenkos jos persekiodavo net žiemą panėrus į šaltą vandenį. Beštas savo sprendimą grindė kabalistine tiqqun (pataisymo) idėja – atseit, jos kyla žmonėms, nes nori būti "pataisytos" [žr. ir Dov Baer]. Gėris yra įkalintas blogyje. Tad Beštas siekė iš "pašalinių minčių" išskirti dieviškąsias kibirkštis.

Baal Šem Tov

Chasidizme ir gėris, ir blogis yra kilęs iš to paties šaltinio. Baal Šem Tov nusprendė, kad pats Dievas atsakingas už pašalinių minčių atsiradimą. Bet blogas mintis galima "apsukti", pakeičiant geromis. Chasidai nebuvo nusišalinę nuo pasaulietinio gyvenimo. Tad juos lankė įvairios kasdienės mintys. Jos skirstomos į tris pagrindines kategorijas:

a) kūniškieji troškimai, kaip seksas ar maistas;
b) apie verslo reikalus;
c) apie visuomeninius santykius, kaip pasididžiavimas ir baimė.

Pamatęs žavią moterį, pagalvok, iš kur tas jos grožis. Kai ji mirs, jos dailus veidelis neišvengiamai išnyks. Tad jį jai davė dieviškoji galia, nuolat tūnanti joje. Tai kodėl neturėčiau prisiliesti prie tos galios dalelės? Man tinka pripulti prie visų pasaulių, kuriuose yra visos grožio rūšys, šaltinio. Taip reikia priimti visus kūniškuosius dalykus. Taip maisto skonis yra kilęs iš dangiškojo gyvybingumo. Augalus palaiko dieviškoji prigimtis.

Didysis Maggidas [Dov Baer] nurodė, kad, be taisytinų minčių iš aukštesniųjų pasaulių, žmogui kyla ir kitos mintys [ypač maldos metu], kurias sukelia nusidėjimai, padaryti prieš maldą. Jos nori priminti mums, kad reikia gailėtis jas padarius ir pasitaisyti.

Pašalinės mintys trukdo tarnauti Dievui. Bet kiekvienam yra pakylėjimai ir nusileidimai, nes "nuolatinis malonumas nėra malonumas" [Baal Šem Tov]. Tad pašalinės mintys, įsiterpdamos, leidžia išlaikyti malonumą.

Rabinas Levi Yitzhakas apie tai aiškina:

"Kai zadikas randasi kelipoth [t.y.pasaulietinėje visuomenėje], jį trikdo lėkštos mintys… Vienas [zadikas] visiškai pašalina mintį, o tuo tarpu kitas suvokia ją, kaip uždavinį pakeisti priešinga Dievo garbei. Tarkim, jei kyla mintis apie nedorą meilę, jis ją pakeičia meile Sutvėrėjui, tebūnie jis pašlovintas".

Rabinas Dov Baer aiškino Gemara prasmę ("Aš sukūriau Blogio impulsą, taipogi Torą, kaip prieskonius jam"). Prieskoniai dedami į maistą ir pagrindas (ha-'iqar) yra maistas, o ne prieskoniai. Ir tikrai, Blogio impulsas yra ha-'iqar, ir todėl žmogus turėtų tarnauti Viešpačiui su jauduliu, kuris kyla iš Blogio impulso.

Tik Dievas kiekvienam duoda tokio stiprumo Blogio impulsą, kokį tas gali suvaldyti [Abraham Hayyim iš Zoločiovo, 1750-1816]. Pati Tora nepakylės į dangų. Tora lyginama su prieskoniais, nes ji turi padėti pataisyti tą Blogio impulsą [pagal Dov Baer]. Blogio impulsas nėra garbinimas – jis tik priimamas kaip esamybė.

Religijų sąvokos

Animizmas – pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą.

Anu – senovės šumerų religijoje – dangaus dievas, panteono aukščiausias dievas. Vadinamas dievų karaliumi ir tėvu

Archetipai – žmogui įgimti simboliai, glūdintys “kolektyvinėje pasąmonėje”..

Ba – senovės egiptiečių tikėjime – gyvybę įkvepianti jėga.

Demiurgas – gnosticizmo koncepcijoje – Dievas kūrėjas, savavalis, aklas, neišmanėlis. Jo kūryba – kosminė nelaimė, materialioje egzistencijoje gaudanti dieviškąsias kibirkštis, emancipuojančias iš tikrojo Dievo.

Diaspora – dalies tautos gyvenimas svetur; kurios nors tikybos žmonių gyvenimas tarp kitatikių.

Ištar – babiloniečių meilės, vaisingumo ir karo deivė, Tamuzo motina ir žmona, taip pat šumerų dievo Anaus mylimoji.

Ka – senovės egiptiečių tikėjime, kiekvieno žmogaus sargas – dvasia, kuri jį pergyvendavo. Po žmogaus mirties ji keliaudavo į aną pasaulį kur susijungdavo su ba.

Mardukas – babiloniečių saulės, augmenijos dievas.

Mirusiųjų Knyga – senovės egiptiečių maldų, užkeikimų, maginių formulių, surašytų papiruso ritinėliuose rinkinys.

Monizmas – tikėjimas, kad yra tik viena realybė, kad pasaulis savo prigimtimi vienalytis t.y. jo pagrindą sudaro tik materialus arba tik dvasinis pradas.

Panteizmas – tikėjimas kad visa realybė yra iš esmės dieviška.

Religija – (“supančioti, apriboti”) tikėjimo, garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją išreiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais.

Teofanija – dievybės pasirodymas arba apsireiškimas.

Zikuratas – senovės Babilono tautų (šumerų, babiloniečių asirų) monumentali šventykla.

Ahūra Mazda – (ormuzdas “Išmintingasis Viešpats”) zoroastristų šviesos ir gėrio dievas, panašus į Varūną, Vedų dangaus dievą. Jis reikalauja etinio ir ritualinio tyrumo, teisia po mirties žmonių sielas. Jo simbolis – šventoji ugnis.

Angra Mainjus – (arimanas) zoroastrizmo tikėjime – svarbiausioji piktoji dvasia, priešuška Ahūrai Mazdai. Laikomas krikščionių šėtono prototipu.

Dao – (“kelias”) pagrindinis realybės principas daosizme.

Dao De Dzingas – kinų religinis tekstas, sukurtas 4a. pr.Kr., priskiriamas Lao Dzė. Apibūdina dao kaip pagrindinį realybės principą kurį galima pasiekti tik išsiugdžius visišką neveiklumą.

Daoizmas – kinų filosofija, išdėstyta Dao De Dzinge. Jos tikslas pasiekti harmoniją su viskuo kas egzistuoja, per “neveiklumo” būseną. Ilgainiui daoizmas sukūrė sudėtingą mitologinę sistemą, inkorporavusią ir dvasios užvaldymo, alchemijos, būrimo, kerėjimo sampratas.

In Ir Jang – energijų poliariškumo principas kinų filosofijoje. Jang – vyriškas, šviesus, pozityvus pradas; in – moteriškas, pasyvus, negatyvus pradas .Iš jų abiejų sąveikos atsiranda harmonija.

Kami – sintoistų garbinamos gamtos jėgos, gerosios dvasios.

Konfucianizmas – etinė politinė ir religinė filosofinė doktrina, kurią skelbė Konfucijus. 2 a. ji tapo oficialia kinijos idealogija.

Konfucijus – (551-479 pr.Kr.) politinis veikėjas, konfucianizmo pradininkas. Jo doktrina, ypač li idėja, grindė socialinę etinę sistemą, darusią didelį poveikį Kinijos visuomeniai ir po Konfucijaus mirties.

Li – padorumo bei pagarbos samprata, suformuota Konfucijaus. Ja privalo remtis visi visuomenės narių santykiai – tai garantuoja socialinę gerovę ir harmoniją.

Nihongis – sintoizmo šventraštis. Jame yra japonų kūrimo mitas apie dievų kilmę.

Ninigis – sintoizmo tikėjime – deivės Amaterasu sūnus, pirmasis Japonijos imperatorius.

Zoroastras – (Zaratustra) zoroastrizmo įkūrėjas ir pranašas. Gyveno Persijoje 10-11a. arba greičiausiai 7-5a. pr. Kr. Jam apsireiškė Ahūra Mazda ir liepė skelbti naująjį tikėjimą.

Zoroastrizmas – dualistinė senovės Persijos religija. Griežtai etinės krypties : žmogus turintis galimybę pasirinkti – blogu elgesiu remto Angrą Mainju arba gerais darbais prisidėti prie Ahūros Mazdos pergalės šio pasaulio pabaigoje.

Amaterasu – japonų saulės deivė, pagrindinė sintoizmo dievybė. Įkūnija šviesos, augimo, derlingumo pradus, jos simbolis – veidrodis. Japonų imperatoria laikė save šios deivės palikuonimis.

Adi Grantas – sikhų šventraštis. Laikomas sikhų bendruomenės amžinuoju guru. Garbinamas namuose ir šventyklose, gurdvarose.

Advaita – (“nedvejybiškumas”) monistinė Šankaros doktrina, teigianti jog realybė yra vieninga ir dieviška.

Agnis – Vedų laikotarpio indų ugnies dievas.Tarpininkas tarp dievų ir žmonių, saugo tvarką, ritualus.

Atmanas – (sanskrito “siela” “aš”), tai kas vykstant pakitimams žmoguje išlieka pastovu. Upanišados moko kad Atmanas yra tapatus Brahmanui t.y. siela tapati dievybei.

Bhagavanas – titulas, kuris suteikiamas indų dievybėms, religijų pradininkams, šventiesiems ar kitiems žymiems žmonėms.

Brahma – brahmanizmo ir induizmo religijos vyriausioji dievybė, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia. Jam nestatomos šventyklos.

Brahmanas – induizme dieviškoji realybė, pradinė substancija, absoliutas.

Brahmanizmas – Upnašadų ir ankstyvojo budizmo laikotarpio Indijos religija. Tai ritualo aukojimo religija, kur dominuoja braminai (“kastos”), turintys valdžią visur gyvenime. Šios religijos tekstai sukurti sanskritu. 1tukst per.kr

Braminai – kastos.

Čakros – pagal Tibeto ir Indijos mokymą – šeši nervų centrai kūne, pro kuriuos išteka psichinė energija.

Dharma – 1) Induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys. 2) Budizme – Budos mokymas (dama)

Guru – (“mokytojas”) induizme – dvasinis mokytojas, arba vadovas, kuris padeda mokiniui atskleisti savo dievišką prigimtį. Sikhų religijoje – 10 mokytojų valdę sikhų bendruomenę.

Indra – arijų karo ir audros dievas.

Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose.

Inkarnacija – doktrina, krikščionybėje reiškianti Kristaus įsikūnijimą žmoguje; induizme – Višnaus avatarai.

Joga – induizmo filosofijoje – kelias į vienybę su Dievu; viena iš 6 ortodoksinių indų filosofinių sistemų. Tradiciškai esama 8 jogos pakopų : Susivaldyma Disciplina Poza Kvėpavimas Atsiribojimas Susikaupimas Meditacija Transas

Yra 4 jogos stiliai atitinkantys skirtingus asmenybės tipus:

1)Krama-joga – veiklos kelias 2)Džniana-joga – pažinimo kelias 3)Bakti-joga – atsidavimo (pasišventimo) kelias 4) Radža-joga – įžvalgos kelias.

Kali – induistų dievo Šyvos sutuoktinė. Juodo kūno, kruvinomis iltimis (žodžiu miss Indija). Laikoma griovimo ir gyvybės teikimo deive.

Karma – (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma – priežasties ir pasekmės įstatymas.

Kastos – visuomenės santvarka atspindinti ir apibūdinanti darbo pasidalijimą. Indijoje tikima kad dievas Brahma sukūrė kastas. Kiekviena iš 4 kastų kildinama iš jo kūno atskirų dalių :

Braminai – dvasininkai, išėję iš Brahmos burnos.Kšatrijai – kariai, išėję iš Brahmos rankų.Vaišijai – valstiečiai kilę iš Brahmos šlaunų.Šudrai – kilę iš Brahmos pėdų. *neliečiamieji – žmonės nepriklausantys jokiai kastai, visuomenės atstumtieji.

Meditacija – susimąstymas susikaupimas, gili nepaliaujama refleksija, praktikuojama daugelyje religijų įvairiais tikslais. Daugelis religiju moko teisingų pozų, kvėpavimo metodų, susikaupimo būdų.

Mitra – indoiranėnų dievas, garbintas induistų vedose, vėliau – svarbi zoroastrizmo figūra, senovės Persijoje garbintas kaip saulės dievas, Alchemidų ugnies globėjas.

Mokša - sanskrito žodis reiškiantis išsivadavimą iš gimimų, mirties ir atgimimų ciklo. Mokša pasiekiama, kai dorybė, pažinimas, ir Dievo meilė panaikina slegiančią karmos trauką kuri verčia “aš” vėl atgimti.

Nanakas – sikhų religijos įkūrėjas, guru.

Reinkarnacija – tikėjimas, jog individuali siela išlieka po mirties ir vėl atgimsta – taip ji pereina daugybę gyvenimų.

Rita – kosminė tvarka, aprašyta induistų Vedose. Tai visos visatos etinės bei fizinės sąrangos principas, dangaus dievo Varūnos darbas.

Sansara – (“būties tėkmė”) sanskrito žodis, reiškiąs gimimo ir mirties bei naujo atgimimo ciklą – tiek individo, tiek visatos.

Šakti – (“energija, galia”) moteriškasis pradas. Dažnai siejamas su Šyvos žmonos pavidalais Kali, Parvati, Durga.

Šyva – induistų priešybių dievas : griauna ir kuria, viešpatauja vaisingumui ir asketizmui. Šokio dievas, asketų dievas.

Upanišados – indų Vedų baigiamosios knygos parašytos sanskritu 800-400 pr.Kr. jose yra visų didžiųjų indų filosofinių sistemų pagrindinių relliginių koncepcijų sąvokų užuomazgos.

Vedanta – Vyraujanti induizmo filosofinė sistema, susikūrusi Upanišadų pagrindu; Seniausiąją dalį sudaro 4 Vedos :

Rigveda – himnai arijų dievams Samaveda – giesmės giedoti rečitatyvu Judžurveda – ritualų aprašymai, aukojimų formulės. Atarvaveda – eiliuotieji burtai ir užkeikimai.

Abidama Pitaka – terevados budizmo tekstai, Tripitakos dalis, supažindinanti su sielos tobulinimo praktika, kurios tikslas – eliminuoti individo “aš” idėją.

Anata – budizmo sąvoka, kuria pasakoma, jog “sielos” kaip pastovaus esinio nėra. Visos būtybės tėra tik viena kitą keičiančios psichinės ir fizinės būsenos. Anata yra vienas iš trijų egzistencijos požymių.

Anika – budizmo sąvoka, nusakant visos egzistencijos nepastovumą ir kintamumą.

Aštuongubas Taurusis Kelias – budizmo nurodomas kelias, kuriuo einant išmokstama nuslopinti aistras. Jį sudaro : Teisingas žinojimas, Teisingas nusiteikimas,Teisingas kalbėjimas,Teisingas elgesys,Teisingas gyvenimo būdas (veikla),Teisingos pastangos,Teisinga dėmesio koncentracija,Teisinga meditacija

Atgimimas – budistinė reinkarnacijos koncepcijos modifikacija pagal anatos mokymą. Kadangi nesama sielos, nesama ir reinkarnacijos, tačiau žmogaus poelgių pasekmės karmos pavidalu nulemia jo požymius bei savybes kitame gyvenime.

Bodi – įvairiose budizmo mokyklose – “nubudimas”, “tobula išmintis” arba nušvitimas.

Bodidarma – pagal tradiciją pirmasis čan budizmo mokytojas., 520 persikėlęs iš Indijos į Kiniją. Ištobulino netikėtų klausimų bei paradoksų metodą, kuris populiarus japonų dzenbudizme.

Bodigaja – Budos nušvitimo vieta. Pagal tradiciją jis 7 dienas sedėjęs po švenyuoju bodi medžiu, kol suvokęs egzistencijos tiesą.

Bodisatva – mahajanos budizme – tobulas asmuo, šventasis (būsimasis Buda). Jis visiškai priartėjęs prie bodi ir galintis pasinerti į nirvaną, tapti Buda, bet to atsisakantis, kad padėtų kitiems išsivaduoti iš sansaros.

Bon – Tibeto religija vyravusi iki budizmo. Viena iš gamtos garbinimo formų.

Buda – 1) (“nušvitusysis”) Sidharta Gautama, šakijų genties išminčius, gyvenęs 4a. pr.Kr., budizmo pradininkas. 2) Bet kuris žmogus arba dangiška būtybė, pasiekusi nušvitimą.

Duka – budistų sąvoka nusakanti nepasitenkinimo būseną arba kentėjimą.

Budizmas – pasaulinė religija, išsirutuliojisi iš Budos mokymo, iš Indijos paplito Azijoje ir tolimuosiuose rytuose. Dvi stambiausios budizmo atšakos – terevada (kitaip hinajana) ir mahajana. Kiek skiriasi nuo jų lamaizmas (kitaip Tibeto budizmas).

Budos Atvaizdas – visos Budizmo atmainos Budą vaizduoja dažniausiai lotoso poza, tačiau gali būti ir kitų variantų. Šie jo atvaizdai daro psichologinį poveikį, bet nėra garbinimo objektai.

Dalai lama – Tibeto budistų dvasinis vadovas. Tikima jog esąs Avalokitešvaros reinkarnacija.

Dama – (dharma) Budos mokymas, juo paremta egzistencijos analizė, išdėstyta keturiose tauriosiose tiesose, bei išsilaisvinimo būdas, nurodytas aštuongubame kelyje.

Dėmesio Koncentracja – budistų kontempliacinės analizės metodas. Jį galima suprasti kaip techniką ir kaip nuostatą; meditacijoje tai praktika, kuri įgalina stebėti kaip susidaro ir išsisklaido įvairios psichinės būsenos; kasdieniniame gyvenime taip nusakoma “neveiklumo” (negalvojimo, nekalbėjimo ir neveikimo) būsena, kuri neleidžia susikaupti sunkiajai karmai.

Dharma – 1) Induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys.2) Budizme – Budos mokymas (dama)

Digambariai – (“dangumi apsigerbę”) didžiosios džainistų sektos nariai; jie pasiekė Mahavyrą patikėję, jog nuogumas didi dorybe. Viešose vietose jie visgi dėvi drabužius. (nudistų religija?)

Dza Dzen – sėdimos meditacijos forma, praktikuojama dzenbudistų vienuolynuose. Sėdėjimo poza parenkama taip, kad padėtų spręsti koanus.

Dzenbudizmas – japonų budistų sekta, išsirutuliojusi iš kinų čan mokyklos 13a.būdingas mokymas,kad nušvitimas yra spontaniška patirtis ir visiškai nepriklauso nuo koncepcijų, technikų, ritualų. Dzenbudizmas moko gyvenimo harmonijos, pasitelkdamas pasaulietinį meną.

Dziodo Sinzu – Skaisčiosios žemės budizmo, atšaka, skelbianti išsigelbėjimą per tikėjimą, nepripažįstanti sangos svarbos.

Dživa – džainizme – siela, arba “gyvybės monada”. Dživos nepripažįsta jokių apribojimų, yra visažinės, tačiau šio pasaulio karma nusveria jas į materialią egzistenciją. Dživos išsilaisvina nutraukusios ryšius su materialiuoju pasauliu ir tuomet pakyla į aukštutines visatos sferas.Egzistencijos Požymiai – Budos mokyme visą egzistenciją ženklinančios trys ypatybės :1) Duka 2) Anika 3) Anata

Hinajana – (“mažoji važiuoklė”) budizmo doktrina, kuri skelbia išsilaisvinimo galimybę atskiram individui, nepriklausomam nuo autoritetų; prišinga mahajanai. Vadinama terevada – senolių mokymu.

Karma – (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma – priežasties ir pasekmės įstatymas.

Karmos Ciklas – budistų mąstyme – nenutrūsktamas ciklas, kur praeittje įvykdytų poelgių karma nulemia naujas dar būsimas fizines ir dvasines būsenas, o šios savo ruožtu kuria naują karmą.

Keturios Tauriosios Tiesos – Budos pateikta egzistencijos analizė – tai :visa kas egzistuoja, negali suteikti pasitenkinimo.Nepasitenkinimo būseną (duka) sukelia troškimai Nepasitenkinimas baigiasi, kai baigiasi troškimai.Iš troškimų galima išsilaisvinti praktikuojant auštuongubą kelią.

Lama – Tibeto religinis mokytojas; lamaistų dvasininkas (vienuolis), manoma turintis įvairių nepaaiškinamų galių (pvz. telepatija).

Lotoso Sutra – mahajanos budizmo šventraštis, pamokslas, Budos pasakytas didžiulei miniai dievų, demonų, valdovų ir kosminių galių, apie Budos amžinumą, apie galimybę kiekvienam tapti Buda, apie bodisatvų galią ir atjautą. Labai vertinamas.

Mahajana – (“didžioji važiuoklė”) budizmo atmaina priešinga hinajanai. Mahajana pripažįsta daugiau šventųjų tekstų nei terevada; yra sukūrusi įvairias garbinimo formas, besiriamiančias bodisatvos doktrina.

Maitrėja – mahajanoje – būsimasis arba naujasis Buda dar nužengsiantis žemėn. Šiuo metu jis yra bodisatva laukiantis savo paskutinio atgimimo.

Maja – induizme – iliuzija ar apgaulė. Majos apžavai įtikina žmones, jog ji vienintelė teegzistuoja, todėl šie apanka Brahmano realybei ir nebesuvokia egzistencijos vienovės.

Mandala – vienas svarbiausių budizmo sakralinių simbolių, paprastai – spalvotų kocentriškų apskritimų formos sudėtinga geometrinė figūra su daugybe simbolius primenančių ornamentų ir piešinių. Apskritimų segmentai atspindi skirtingus Budos atjautos aspektus. Dėmesio sutelkimas į mandalą padeda mokiniui susivokti savyje, prisimini Budos gailestingumą ir priartėti prie nušvitimo.

Mantra – induizmui, budizmui būdingas tam tikras garsų deriniais (“vidine vibracija”) pasižyminčių simboliškų žodžių kartojimas. Mantrose dažnai kartojamas skiemuo “om”, o Tibeto budizme – “Om Mani Padme Hum”. Induizme mantromis vadinamos kelios šventos vedų eilutės. Manoma, kad minėtos formujlės turi dvasinę galią, kad jų kartojimas padeda išsilaisvinti.

Nirvana – (“išėjimas, užgesimas”) budizmo samprata, nusakanti tokią būseną, kai nebekurstoma aistrų pasibaigia duka. Tai nuo jokių sąlygų nepriklausanti, laike nesikeičianti būsena, kurią pasiekęs žmogus realizuoja absoliučią harmoniją.

Nušvitimas – Budizme – tiesos apie visą egzistenciją suvokimas. Ši tiesa atsivėrusi Budai medituojant Bodigajoje. Nušvitimas būdingas kiekvienam, kuris pasukęs Budos keliu patyrė nirvaną ir išsilaisvinimo iš gimimų ir atgimimų rato.

Ordinacija – krikščionių bažnyčios apeigos per kurias vyrai gauna šventimus veikti kaip dievo pasaulio ir sakramentų ministrantai. Budizme tai priėmimas į bendruomenę (sanga).

Pagoda – budistų šventykla, relikvijų saugykla ar memorialinis pastatas laidojimo vietose.

Pali Kanonas – budistų šventraštis, kurį vienintelį pripažįsta terevados budistai.

Penki Priesakai – budistų etiniai apribojimai : Neatimti gyvybės Nevogti Neturėti neleistinų seksualinių santykių Nepiktžodžiauti Vengti narkotikų ir svaigalų

Sanga – budistų vienuolių bendruomenė. Ją sukūrė pirmieji Budos mokiniai. Jos paskirtis – puoselėti tokį gyvenimo būdą, kuris padėtų individui išsilaisvinti, leistų jam skelbti žmonijai damą.

Sansara – (“būties tėkmė”) sanskrito žodis, reiškiąs gimimo ir mirties bei naujo atgimimo ciklą – tiek individo, tiek visatos.

Stupa – (“kauburys”) budistų statinys, ženklinantis šventą vietą ar relikvijinę.

Suta Pitaka – terevados budistinių kanoninių raštų, Tripitakos, antroji dalis. Ją sudaro Budos pamokslai, tarp jų damapada.

Švetambariai – ( “ baltai apsirengę”) džainistų sektos nariai nelaiką vertybe digambarų akcentuojamo nuogumo.

Tanha – (“troškimas”) Budos 4 tauriosiose tiesose – svarbiausia kančių priežastis.

Tatagata – (”tasai kuriam pavyko”) Budos titulas, populiarus mahajanos tekstuose.

Tauhidas – (“teigiąs vienumą”) pagrindinė musulmonų doktrina, teigianti dievo vienumą. Jis yra vienatinis, be jokių sudėtinių dalių, be antrininkų.

Terevada – (“vyresniųjų doktrina”) budizmo atmaina, pripažįsta Vinaja Pitakos mokymą, tačiau nepritaria bodisatvų doktrinai.

Trpitaka – Budos mokymo triguba pintinė, terevados butistų kanoninis šventraštis pali kalba. Jį sudaro Vinaja Pitaka, Suta Pitaka, ir Abidama Pitaka.

Vadžrajana – (“deimantinė važiuoklė”) Tibeto budizmas.

Vihara – budistų sangos nuošali buveinė, šventykla ar vienuolynas.

Vinaja Pitaka – Tripitakos dalis, kurioje išdėstytos budistų vienuolių gyvenimo taisyklės, privalomos visiems sangos nariams.

Abraomas, Izaokas Ir Jokūbas – trys patriarchai, minimi visoje žydų liturgijoje kaip tautos protėviai, kuriems Dievas atsiuntęs savo pažadą ir palaiminimą.

Adonajus – (hebr. “viešpats”) Jahvė.

Apokaliptiniai Tekstai – judėjų ir pirmųjų krikščionių anoniminiai raštai; atveria paslėptąsias tiesas, pabrėžia galutinį tikėjimo triumfą, teisia tautas. Biblijos pavyzdžiai : Danieliaus knyga Senajame Testamente, Apreiškimas Jonui , Naujajame Testamente.

Apokrifai – hebrajų šventojo rašto graikiškojo varianto istoriniai bei išminčių tekstai. Į hebrajų bibliją neįtraukti. Romos katalikų bažnyčia pripažįstą jų autoritetą, bet laiko šias knygas deuterokanoninėmis (antrinio kanonizavimo).

Arka – 1) Izraelitų liturginis reikmuo, nešiojama miniatiūrinė šventyklėlė.2) Sinagogos altoriaus spinta, kur laikomi pargamento ritinėliai su ranka surašytu Toros tekstu; dar vadinama Aron Hakodešu. Nukreipta į Jeruzalės pusę.

Cadikas – žydų mokytojas, chadistų bendruomenės vadovas, mistinis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, laikomas tobulu ir neklystančiu. Cadikų namuose rinkdavosi chasidizmo išpažinėjai.

Chasidai – (“pamaldieji”) 1) žydų kvietkistų asketų grupė, fariziejų pirmtakai. 2) Grupė viduramžių mistikų, kurie ypač prisidėjo prie judaizmo susiformavimo. 3) Bal Šem Tovo sekėjai

Chasidizmas – žydų mistinis judėjimas kilęs iš kabalos doktrinos, susiformavęs 18a. kaip atsakas į Bal Šem Tovo mokymą. Akcentavo Dievo buvimą kasdieniniame gyvenime, maldos vertingumas.

Dievo Karalystė – Dievo tvarkos įsiviešpatavimas žemėje. Judaizme Dievas yra Visatos karalius, vienatinis kūrėjas ir valdovas. Žydai yra dievo liudytojai, jų pareiga dirbti ir melstis, kad Dievo karalystė ateitų visiems žmonėms. Šią karalystę įgyvendinsiąs Mesijas, jis atkursiąs ir Izraelį. Krikščionys gi ir dabar gyvena Dievo karalystėje, tačiau ji nėra dar iki galo sukurta. Antrasis Kristaus atėjimas šio pasaulio pabaigoje, ją užbaigsiąs.

Elohimas – kanaaniečių žodis vartotas ir kitų semitų tautų kaip Dievo vardas.

En Sof – Dievo vardas žydų misticizme, ypač kabaloje, reiškia begalinį.

Esėjai – judėjų sekta. Laikėsi celibato, pabrėžė ypatingą asketizmo svarbą.

Fariziejai – Kristaus laikų religinė ir politinė žydų grupuotė. Jos nariai reikalavo smulkmeniškai laikytis Mozės įstatymo ir jo tradicinių aiškinimų.

Filakterijus – pergamento ritinėliai su ištraukomis iš penkiaknygės, sudėti į 2 dėžutes. Judėjai melsdamiesi jas prisitvirtina prie kairiojo peties ir kaktos.

Gemara – judėjų Talmudo dalis; Mišnos komentarai.

Hagada – dorovinis arba religinis pamokymas, išplaukiantis iš hebrajų teksto interpretavimo pagal midrašų tradiciją. Hidragų daug Talmude, kur jos išdėstytos posakių, poemų, pasvarstymų forma.

Halacha – teisinis mokymas, paremtas hebrajų teksto aiškinimu pagal midrašų tradiciją.

Hebrajų biblija – žydų šventraštis, kurį sudaro įstatymo knygos (Tora), Pranašai ir Raštai.

Išėjimas – Mozės vedamų izraelitų išsivadavimas iš Egipto nelaisvės.

Išsirinkimas – Dievas išsirenka Izraelį būti savąja tauta, tai paskelbia sudarydamas sandorą ant Sinajaus kalno, o patvirtina padovanodamas pažadėtąją žemę.

Jahvė – (Jehova) šventasis Izraelio Dievo vardas, kuris buvo apreikštas Mozei. Reiškia “ aš kuris esu”. Jį buvo nevali tarti, tad kai hebrajai garsiai skaitydavo šventraštį, šį vardą pakeisdavo į Adonajų (“Viešpatis”)

Jom Kipuras – (permaldavimo diena) žydų atgailos bei pasninkavimo diena.

Judaizmas – religija, kuri išsirutulioji iš senovės Izraelio religijos ir kurią išpažysta tik žydai. Tai etinis monoteizmas, jis remiasi Dievo apsireiškimu Mozei ant Sinajaus kalno ir juo duotu įsakymu (tora)

Kabala – teosofinė judaizmo srovė, mistinė žydų tradicija, kurios mokymą puoselėjo dvi mokyklos: Praktinė, daugiausiai reikšmės teikusi meditacijai, ir spekuliatyvinė. Tradicija kilo iš Talmudo svarstymų apie kuriamąjį darbą ir dieviškąjį vežimą, kuris minimas Biblijos Ezachelio knygoje. Pagrindinis kabalos veikalas yra “Taurumas” (zoharas).Tai midrašas, komentuojantis penkiaknygę.

Mezuza – pergamento ritinys su ranka išrašytais šemos žodžiais. Dėklas su mezuza judėjų namuose pritvirtinamas prie durų staktos.

Midrašai – hebrajų tekstų aiškinimo metodai atskleidžiantys slaptąją Toros prasmę.

Mozė – Biblijos personažas – senovės žydų vadas ir Jahvės pranašas, gyvenęs 12a. pr.Kr. Ant Sinajaus kalno dievas jam įteikė Torą. Mozė išvedė Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės. Pagal tradiciją Mozei priskiriamos pirmosios Biblijos knygos.

Pranašai – 1) Paskutinės 17 Senojo Testamento knygų, vadinamų (išskyrus raudas) pranašų vardais; 2) Hebrajų biblijos antroji dalis, kurią sudaro Istorinės bei Pranašų knygos.

Rabinas – (“mano mokytojas”) judėjų dvasininkas – religijos mokytojas. Toros aiškintojas, pamokslininkas, pamaldų vadovas sinagogoje.

Raštai – trečioji baigiamoji Hebrajų biblijos dalis. Apima išminties knygas bei vėlesnius pasakojimus.

Sandora – sandėris, susitarimas ar sutartis. Judaizme svarbiausia senoji sandora, sudaryta tarp Dievo ir Mozės ant Sinajaus kalno. Dievas išlaisvinęs savo tautą iš Egipto, pažada jiems žemę ir savo palaiminimą tol, kol jie laikysis Toros priesakų.Tai patvirtina ankstesnes sandoras su Abraomu ir Nojumi. Dar būta Dievo sandorų su Dovydu ir jo palikuonimis, su kunigais levitais. Naujajame Testamente pasiaukojanti Jėzaus mirtis ženklina Naują sandorą tarp Dievo ir Naujojo Izraelio – Krikščionių bažnyčios, kuri papildo ir įgyvena senąją sandorą.

Sefirot – pagal Žydų kabalistų mokymą – galios ir požymiai, kuriais Dievas reiškiasi, iš kurių leidžia save pažinti.

Sinagoga – žydų maldos namai, atsirado iš Toros mokyklų, kurias tremtyje sukūrė raštininkai.

Sinedrionas – (sanhedrinas) žydų aukščiausioji taryba, susidedanti iš 70 asmenų.

Šabas – žydų poilsio ir maldos diena, trunkanti nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio, šventa diena, primena kaip dievas sukūręs pasaulį septintą dieną ilsėjosi.

Talmudas – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinys, turintis papildyti Senąjį Testamentą. Jį sudaro Mišna, aiškinanti Penkiaknygę, ir Gemara (Mišnos komentarai).

Tora – 1) 5 Įstatymo knygos, dievo apreikštos Mozei. 2) Religinė ir socialinė judaizmo teisė, kurią sudaro Biblijoje ir Talmude surašyti priesakai. 3) Kosmologinės tvarkos principas.

Tremtis – žydų istorijos laikotarpis ( 597- 538 pr.Kr.) kai tautos vadovai iš senųjų karalysčių buvo Babilonijos nelaisvėje.

Vakarinė Siena – (raudų siena) ypatinga vieta Jeruzalėje, kur žydai susirenka apraudoti Jeruzalės likimo, jie tiki kad tai išlikusi Saliamono šventyklos dalis, po 70m sugriovimo. Šventykla.

Zoharas – svarbiausias kabalos rašytinis šaltinis.

Agapė – (gr.”meilė”) krikščioniškoji meilė, nepriklausanti nuo meilės objekto vertingumo ar patrauklumo. Taip pat reiškia Eucharistiją, dvasinį peną.

Akvinietis Tomas (1225 – 1274) – domininkonų teologas ir filosofas, tomizmo kūrėjas. Jo mokymas sudarė oficialiosios Romos katalikų teologijos pagrindą. Tigė, jog Dievo buvimas esąs įrodomas, tačiau trejybės ir įsikūnijimo doktrinos apreikštos, jomis galima tk tikėti.

Albigiečiai – krikščionių sekta, veikusi 12 – 14a. Prancūzijoje.Jų teologija – dualizmas. Kristų laikė angelu, kurio mokymą iškraipęs katalikiškasis kleras.

Anglikonų Bažnyčia – Bažnyčia išpažįstanti anglikonybę, pavaldi Kenterberio arkivyskupui. Turi tiek katalikybės, tiek protestantizmo, tiek ekumenizmo šalininkų.

Antrasis Tikėjimas – (paruzija) antrasis Jėzaus Kristaus pasirodymas žemėje Paskutiniojo teismo dieną.

Arijonizmas – 4a. Krikščionybės srovė, kuri rėmėsi Arijaus skelbta koncepcija, neigusia Kristaus dieviškumą, nes Dievo sūnus nelygus Dievui. Pasmerkta kaip erezija Nikėjos susirinkime 325.

Atsimainymas – Kristaus pasirodymas visoje grabėje trims mokiniams dar jo mokymo žemėje metu.

Baptistų Bažnyčia – protestantų bažnyčia pripažystanti tik suaugusiųjų krikštą.

Biblija – krikščionybės Šventasis Raštas, susidedąs iš žydų Senojo Testamento ir Naujojo Testamento, kurie sudaro vieną mokymą apie dievišką išganymą.

Brevijorius – katalikų dvasininkų liturginė knyga, skirta kasdieninėms maldoms ir apmąstymams. Susideda iš giesmių ir psalmių, Testamentų ištraujų, bažnyčios tėvų raštų.

Diakonas – (“tarnas”) Krikščionių bažnyčios dvasininkas, kuriam suteikti žemesnio rango įšventinimai.

Draudžiamųjų Knygų Sąrašas – (index librorum prohibitorum) Katalikų bažnyčios sudarinėtas sąrašas veikalų, kuriuos draudžiama turėti ar skaityti tikintiesiems.Galiojo (1557 –1966)

Ekumeniniai Susirinkimai – krikščionių aukštosios dvasininkijos susirinkimai, kurių sprendimai privalomi visai krikščionų bažnyčiai. Nebešaukiami po didžiosios schizmos. Svarbiausi : Nikėjos (325) – pasmerkė arijonizmą, Konstantinopolio (381),Efeso (431) – pasmerkė nestorianizmą Chalkedono (451) – tikybos dogma paskelbė tezę : Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dvejopą prigimtį – dievišką ir žmogišką.

Gnosticizmas – ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei. Rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūrė suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis – savo tikrojo dieviškojo “aš” pažinimą.

Jahvininkai – ( Jahvės liudytojai) krikščionių neortodoksų sekta, propaguojanti savo Biblijos versiją, Šventraštį laikydami neklaidingu. Pabrėžia greitą Kristaus grįžimą, naraia – pacifistai, uždrausta naudotis kraujo perpylimu.

Kalvinas Jonas – (1509-1564) prancūzų teologas, kuris iš Ženevos vadovavo Reformacijos sąjūdžiui. Aukštino išganymą per tikėjimą, pripažino tik Biblijos autoritetą; skelbė predistinacijos doktriną : kiekvieno asmens lemtis amžinybėje yra iš anksto nulemta Dievo.

Katekizmas – glaustas Krikščionių tikybos vadovėklis, išdėstytas klausimų ir atsakymų forma tiems kurie rengiasi krikštui ar konfiirmacijai.

Konfirmacija – (sutvirtinimo sakramentas) krikščionių apeiga kurios metu meldžiama jiems Šventosios dvasios dovanų, krikšto sutvirtinimo.

Kontreformacija – Romos Katalikų bažnyčios kova su reformacija. Jos programa numatyta Teridento susirinkime (1562-1563).

Krikščionybė – viena iš trijų pasaulinių religijų; ji remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu, tikėjimu Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo reikšmingumu.

Kristus – pateptasis, senovėje šv. Aliejumi pateptas karalius – ši apeiga simbolizavo valdžios pašventinimą Dievo vardu. Jėzų taip pavadino jo mokiniai, kurie tikėjo jog jis mesijas.

Kvakeriai – religinės bendruomenės nariai atskilę nuo puritonų grupės 1650m. Nepripažysta sakramentų ir šventimų. Jų autoritetas – vidinė Kristaus šviesa, kurią pajutusi siela ima drebėti.

Limbas – pagal Katalikų bažnyčios doktriną – buveinė sielų neįžengusių į dangų, tačiau nepasmerktų eiti į pragarą ar skaistyklą.

Liturgija – (“visuomeninės pareigos, tarnyba”) 1) Įprastinės reglamentuotos Krikščionių bažnyčios pamaldos. 2) Eucharistija, ypač ortodoksų bažnyčioje.

Liuteris Martinas – (1483-1546) vokiečių teologas Reformacijos Vokietijoje vadovas. Skelbė kad Dievo akivaizdoje žmogų tegali išteisinti nuoširdus tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne geri darbai. Taigi dvasininkų luomas ir bažnyčios tarpininkavimas nereikalingi.

Mesijas – (“pateptasis”) Dievo pasiuntinys, turįs pradėti žemėje dievo karalystę. Iš pradžių šiuo hebrajų kalbos žodžiu vadinosi Dievo išrinktas karalius. Vėliau imta vadinti asmenį kuris atkursias Izraelį, surinksiąs krūvon gentis ir nuvesiąs jas į dievo karalystę.

Mišiolas – katalikų liturginė knyga, kunigų vartojama per pamaldas. Ją sudaro Mišių teskstas kiekvienai bažnytinių metų dienai ir Mišių laikymo taisyklės.

Mišios – krikščioniškos Eucharistijos pavadinimas, kilęs nuo atleidimo formulės žodžių. Katalikai paprastai akcentuoja aukojamąjį (atnašaujamąjį) ritualo aspektą.

Moderatorius – Presbiterionų bažnyčios ministrantas, paskirtas pirmininkauti viename iš dvarų, kurie vadovauja bažnyčios gyvenimui.

Moravijos Broliai – krikščionys protestantai, netikėjo jokiomis dogmomis, nepripažino politinių įsitikinimų nei valstybinių tarnybų, buvo aktyvūs misionieriai.

Mormonai – krikščionių neortodoksų sekta suburta 1830m. Mormonai remiasi Biblija ir Mormonų knyga, kai kuriais kitais šventaisiais tekstais.

Mormono Knyga – (mormonų šventas raštas) knygoje aprašomas konfliktas tarp dviejų giminės atšakų, kurios 600m.pr.Kr., Viešpaties vedamos, emigravusios į Ameriką. Savo šventraštį mormonai laiko Biblijos apreiškimo papildymu.

Nepriklausomybininkai – (kongregacininkai) kalvinų atšaka susidariusi 16a. antroje pusėje Anglijoje.Reaikalauja kiekvienos bendruomenės nepriklausomybės nuo bažnytinės ir pasaulietinės valdžios.

Ordinacija – krikščionių bažnyčios apeigos per kurias vyrai gauna šventimus veikti kaip dievo pasaulio ir sakramentų ministrantai. Budizme tai priėmimas į bendruomenę (sanga).

Presbiterionų Bažnyčia – reformuotosios bažnyčios , kurių mokymas bei pamaldos artimos kalvinizmui. Valdo konsistorija, sudaryta iš renkamų presbiterių pasauliečių ir pastoriaus)

Presbiteris – (“vyresnysis”) katalikų ir stačiatikių dvasininkas turintis šventimus; protestantų bendruomenės vadovas, renkamas iš pasauliečių; pirmųjų krikščionių bendruomenės vadovas.

Protestantizmas – viena pagrindinių krikščionybės krypčių. Pripažįsta vienintelį autoritetą bibliją, laikosi nuteisinimo tikėjimo principo. Nepripažįsta dvasininko kaip tarpininko vaidmens.

Reformacija – (16 – 17a.) religinis sąjūdis Vakarų krikščionybėje, siekęs reformuoti katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią, davęs pradžią protestantizmui. Skyrėsi požiūriai dėl požiūriai dėl popiežiaus autoriteto, dėl tokių doktrinų kaip tikroji Eucharistijos prasmė, Biblijos autoriteto ir prieinamumo.

Sakramentai – Kristaus įsteigti ženklai kurie mums teikia neregimą Dievo dovaną – malonę. Reformuotosios bažnyčios pripažįsta tik krikšto ir eucharistijos sakramentus. Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios pripažįsta dar ir šiuos sakramentus : konfirmaciją, santuoką, ordinaciją (šventinimus) , atgailą, ligonių patepimą.

Schizma – krikščionių bažnyčios suskilimas 1054 į Rytų (Stačiatikių) ir Vakarų (Katalikų) bažnyčias. Kilo dėl nesutarimų popiežiaus aukščiausio autoriteto ir Šventosios Dvasios doktrinos klausimais.

Stačiatikybė – Rytų krikščionybė, viena seniausių krikščionybės krypčių. Galutinai susiformavo 1054m (schizma).

Teofanija – dievybės pasirodymas arba apsireiškimas.

Džihadas – (“pastanga, uolumas”) islamo platinimas ginklu. Mahometas “šventojo karo” idėją įtvirtino kare prieš Meką. Korane džihadas suprantamas kaip natūrali penkių islamo arkanų pasekmė.

Fatva – autoritetingas nuosprendis islame.

Hadisai – trumpi pasakojimai susidedantys iš tradiciškai Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo veiksmus. Hadisai sudaro suną.

Hidžra – (“persikėlimas”) Mahometo ir jo pasekėjų iškeliavimas iš Mekos į Medeiną 622m. Nuo hidžros skaičiuojami metai pagal musulmonus.

Idžtichadas – (“uolumas”) sugebėjimas ir musulmonų bendruomenės teisė savarankiškai spręsti religinius ir teisinius klausimus. Sprendimus priima musulmonų mokytojas, nereikalaujant bendro teisės ir religijos mokovų susitarimo (idžma) .

Imamas – 1) Musulmonų sunitų religinis vadovas ir mokytojas, jam priklauso teisė interpretuoti Koraną; aukščiausios musulmonų dvasinės ir pasaulietinės valdžios vadovas.

2) dieviškosios apšvietos nešėjas musulmonų šiitų tradicijoje.. Šiitai tiki, jog kiekviename amžiuje gimsta imamas, kuris privalo būti teisus kaip kitados Muhametas. Reikalavimas tikėti imamais pagal šiitų tradiciją yra vienas iš 5 islamo arkanų.

Islamas – viena iš trijų pasaulinių religijų. Mokymo principai išdėstyti Korane, kuris buvo Dievo apreikštas Mahometui. Tai paklusnumo Dievo valiai religija.

Islamo Fundamentalizmas – įvairios islamo atgimimo apraiškos. Fundamentalistai reikalauja pripažinti šariato įstatymą su jo tradicinėmis bausmėmis, alkoholio draudimu. Priešinasi vakarietiškoms tendencijoms.

Izmailitai – musulmonų šiitų grupė. Jie tiki kad 7 imamas buvęs paskutinis, jis “pasislėpė” ir vėl pasirodys Paskutiniojo teismo dieną.

Juodasis Akmuo – musulmonų šventenybė. Yra kaabos šventyklos Mekoje sienoje. Tradicija byloja jog jį Biblijos pranašui Izmaeliui įdavęs angelas Gabrielius.

Kaaba – (“kubas”) šventovė Mekoje, į kurią melsdamiesi atsigręžia visi musulmonai. Rytiniame jos sienos kampe įmūrytas juodasis akmuo.

Keturi Teisuoliai Kalifai – Abu Bakras, Omaras, Osmanas, Alis.

Kijas – (“analogija”) islamo įstatymų kūrimo principas; problemos sprendimas pagal analogišką atvejį minimą Korane ar Sunoje.

Koranas – islame – dievo žodis, Alacho apreiškimo knyga, kurios teisinga kopija padaryta pagal danguje esantį Koraną, įteikta Mahometui. Korans toks pat šventas musulmonams kaip krikščionims biblija.

La Ilaha Illa Allah – pirmieji keturi musulmonų tikėjimo išpažinimo žodžiai (“nėra kito dievo tik Alachas) norint tapti musulmonu, užtenka ištarti šį išpažinimą – šihadą. Tai pirmasis iš penkių islamo arkanų.

Mahdis – (“vedamas”) musulmonų mesijas. Pagal šiitų mokymą jis ateisiąs pasaulio pabaigoje.

Mahometas – (570-632) islamo apaštalas ir pranašas, tikrasis pasiuntinys Dievo, kurio žodis, paskelbtas Korane, apibendrina ir užbaigia viską kas anksčiau buvo apreikšta žydams ir krikščionims.

Medina – miestas į kurį 622 persikėlė Mahometas (hidžra).

Minaretas – (“švyturys”) mečetės bokštas, nuo kurio meudzinas šaukia tikinčiuosius maldai.

Muedzinas – mečetės tarnautojas, kuris penkis kartus per dieną šaukia musulmonus melstis.

Muftijus – musulmonų teisės (šariato) it teologijos žinovas., teisėjo ar privataus asmens prašymu duodantis oficialų raštišką sprendimą su islamu susijusiais valstybinio ir privataus gyvenimo klausimais.

Mula – musulmonų dvasininkas, mokytojas, religinės teisės ir islamo doktrinos aiškintojas; renkamas tikinčiųjų bendruomenės.

Nakties Kelionė – Korane aprašyta Mahometo kelionė iš Mekos šventyklos į Jeruzalės šventykla su sparnuotu žirgu. Grįžo gavęs pamokymus iš Dievo tikintiesiems.

Penki Islamo Arkanai – paraigos kurias privalo atlikti kiekvienas Alachą tikįs musulmonas :Tikėjimo išpažinimas, šahada ( la ilaha illa Allah),Ritualinė malda, salatas,Išmaldos davimas zakiatas,Pasninkavimas ramadano mėnesį, saumas,Piligrimo kelionė į Meką, chadžas

Salatas – kanoninė musulmonų malda, kalbama 5 kartus per dieną, atsisukus veidu į Meką. Tai vienas iš 5 islamo arkanų.

Suna – (“pramintas takas”) antrasis pagal reikšmę islamo autoritetas, už jį svarbesnis tiktai Koranas. Tai Mahometo, taip pat pirmųjų keturių kalifų žodžiai bei poelgiai, užfiksuoti hadisuose.

Sunitai – didesnioji islamo atšaka, jai priklauso 90 procentų visų musulmonų. Pripažįsta keturių teisuolių kalifų autoritetą. Įstatymus kuria vadovaudamiesi bendruomenės teologinių mokyklų – mazchabų nurodymais.

Šiitai – mažesnioji islamo atšakai jai priklauso 10 procentų musulmonų. Jie nepripažysta 3 pirmųjų kalifų, tiki jog tikrasis Muhometo pasekėjas yra Alis. Pripažįsta imamų autoritetą.

Tauhidas – (“teigiąs vienumą”) pagrindinė musulmonų doktrina, teigianti dievo vienumą. Jis yra vienatinis, be jokių sudėtinių dalių, be antrininkų.

Ulemai – islamo teisės daktarai, šariato interpretatoriai, ortodoksiškojo islamo ramstis.

Uma – musulmonų bendruomenė, per Mahometą gavusi Dievo apreiškimą ir gyvenanti paklusdama Dievui.