Ašoka 4-is kartus pakartoja, kad 260-255 m.pr.m.e. laikotarpiu jis siuntė "įstatymo" žynius 5-iems graikų karaliams (Epigraphia Indica, vol. 2; McCringle. Aleksandro Didžiojo įsiveržimas į Indiją).
Vėlyvuoju laikotarpiu - 5-12 a. Nestoro ir budistų vienuolių pastangos Vidurinėje Azijoje "atversti į savo tikėjimą" sukūrė religinių ceremonijų sinkretizmą. Abbe Hue priskirtą velnio veiklai. Pasakojimas apie Barlaam ir Josaphat priklauso ankstyvajam to sinkretizmo laikotarpiui.
Kai kurie keltų dievai iš 1 a. arba 2 a. pradžios pavaizduoti sėdintys sukryžiuotomis kojomis. Jos yra neabejotinai galų kilties ir išreiškia jų simboliką. Tuo tarpu Budos figūrėlių nebuvo iki 1 a. (La religion des Gaulois pr M.A.Bertrand). Be to svastika nebuvo būdinga budizmui, o galai ją žinojo dar iki gimstant Budai.
Išdėstomos trys priežastys trukdžiusios atkeliauti Indijos mokymams į Vakarus iki mūsų eros pradžios:
1. Indai ir arabai aktyviai sąveikavo Indijos jūroje, tačiau iki 1 a. nerasta indų pirklių ir jūreivių pėdsakų šiapus Arabijos pusiasalio ir Persų jūros. Keliai sausuma buvo baktriečių, buvusių aršiais zoroastrais (kol 1 a. nebuvo Kušan karalių atversti į budizmą), rankose. Tad iki 1 a. tiesioginės indų sąveikos su Aleksandrija ir Romos imperija nebuvo.
2. Tik keletas agentų galėjo atnešti budizmą į Vakarus. Imperijoje nebuvo, kas skleistų Izidės ir Mitros mokymus, - išskyrus krikščionybę. Vakarus iš Indijos pasiekdavo tik jūreiviai ir pirkliai, kurie tebuvo budistai.
3. Iki pat Aktiumo mūšio Indija daug civilizacijos ir kitų impulsų gaudavo pirmiausia iš Persijos, o mažiau - iš Baktrijos graikų.
Augusto sudaryta ilgalaikė taika su parsais, o Aden sugriovimas ir arabų monopolijos kelyje į Indiją pašalinimas Tiberijaus ir Klaudijaus laikais atvėrė tiesioginę du amžius trukusią Indijos sąveiką su Imperija [J.Kennedy. Ankstyvoji Babilono prekyba su Indija, 1898, JRAS; Mommesen. Romos imperijos provincijos, vol.2]
Tad budizmo ir ankstyvosios krikščionybės sąlyčio taškų iki Basilido gyvenamojo laikotarpio buvo nedaug. Budizmo įtakai geriausia terpė buvo gnostikai, o jų terpe buvo helenizmas. Toji terpė veikė esenus ir tolimesnį zoroastrizmo vystymąsi. Mitros ir Sirijos saulės kultus bei subrandino būsimosios Kabalos užuomazgas. Ir joje žydų bei Sirijos-Babilono religijos buvo stipriausias elementas. Nuopuolio ir pirmosios nuodėmės idėjos pynėsi su babiloniečių idėjomis apie dvasinį pasaulį, likimą ir būsimąjį gyvenimą. Kūrėsi daugybė mokyklų, žydų ir pagoniškų, kurios buvo duotas apibendrintas gnosticizmo pavadinimas. Iš senųjų tikėjimų jis pasiėmė magiškojo dvasinio pasaulio teoriją. Atsiskyrusi siela keliauja tamsiu ar šviesiu keliu per daugybę karalysčių (ar sferų) ir patiria daug pavojų, nuo kurių apsaugoti tegali žodis.
Kita apibendrinta gnostikų svarstymų temos buvo nuopuolio ir nuodėmės prigimtis, bei kosmogonijos ir emanacijos teorijos.
Nereikia gnostikų gretinti su Stoa ir Porch. Jos yra rytietiškos kilmės, Mohant ir jo Chelm, mokytojo ir jo mokinių. Kaip ir graikų misterijos, kurios taipogi rytietiškos kilmės.
Šiame gnosticizmo savašyne nesunku surasti indiškųjų motyvų. Panašios yra emanacijos teorijos, trilypis sielų skirstymas, tikėjimas transmigracija ir beveik identiška sielų kelionė po mirties. Emanacijos teorijos nėra būdingos Indijai, sielų skirstymas į tris grupes yra natūralus veiksmas, transmigracijos idėja nėra vien indiška - tad labiausiai sukrečia atitikimas sielų kelionėje po mirties. Pagal Čandogyja upanišadą asketo siela kyla aukštyn Dievų keliu per tarpines sferas.
Basilidas veikė Aleksandrijoje valdant Adrianui (117-138 m.) ir sakoma jį buvus Glancius [šv.Petro aiškintojo] mokiniu [bet jo pasekėjai savo mokymus labiau grindė šv.Mato, o ne Petro palikimu]. Taigi, jis priklausė 2-jai kartai po apaštalų ir gyveno gnostikų suklestėjimo laikmečiu. Tikėtina, kad jis buvo kiek vyresnis už amžininką Valentiną ir mirė prieš arba netrukus po senojo Antonine sosto gavimo. Sakoma, kad jo 24-ių knygų "Exegetica" buvo "Evangelijos aiškinimai", o Origenas mini, kad jis rašė odes [tikriausiai panašias į Valentino ir Bardaisano]. Jo mokymus perteikė ir sūnaus Izidoriaus bei mokinio raštai.
Pasak Bauer, Basilidas ypač pabrėžė nevaržomą valią; pasak Neander - likimą; Hort jo psichologiją laikė įdomia; kai kurie jį skyrė panteistams, kiti atrado dualistinių elementų. Epifanijus jį laikė buvus siru, tačiau jis siekė rasti sąryšį su Menander ir todėl padarė keletą klaidingų spėjimų. Tai, kad jis sūnų pavadino Izidoriumi Aleksandriją globojančia deive rodo jo priklausomybę "helenams".
Eusebijus ir Theodoret remdamiesi Agrippa Castor, sako, kad Basilidas turėjo ypatingą požiūrį į Barnabbas, Barcoph ir kitų barbariškųjų apokrifų rašytojų pranašystes. Izidorius parašė komentarus Parchor pranašystėms ir citavo Ham pranašystes - ir nors žinojo apie Aristotelį, nagrinėjo Pherecydes eiles apdainuojančias titanų karus [ir graikam aiškinusio Rytų metaphysosis]. Tad tėvas ir sūnus žinias sėmė iš Rytų ir jų šaltiniai buvo nežinomi krikščionių rašytojams.
Klemensas "Stromata" rašė 60 m. praėjus nuo Basilido mirties. Jis cituoja "Exegetica" ir Izidoriaus raštus, daro į juos nuorodas ir tik retkarčiais atskiria vėlyvųjų basilidiečių ir jų Mokytojo požiūrius. Klemenso objektas buvo moralinis ir praktinis, o Ipolitas naudojosi spekuliatyvine Basilido dalimi. Ipolito citatos greičiausiai yra iš "Exegetica", nors jis tiesiogiai šio veikalo ir neįvardija. Ir tik vienoje citatoje jis skiria vėlyvuosius basilidiečius nuo Basilido ir Izidoriaus idėjų.
Aleksandrija buvo aktyvus visapusiškos veiklos miestas, bet vienas dalykas jame dominavo prekyba, "kieto kapšo" garbinimas. Jos turguje sumišo visos tautos - įdegė jūreiviai, išdidūs graikai, barzdoti žydai, tatuiruoti beduinai. Dio Chrysiostom oratorijoje, parašytoje Trojan valdymo metu ir Basilidui tebesant jaunuoliu, tai išreiškė: "tarp jūsų regiu ne tik helenus ir italus ar kaimyninius sirus, libaniečius ir ciliciečius bei tolimesnių kraštų etiopus bei arabus, bet ir baktriečius, skitus, persus ir kai kuriuos iš indų "Ivsws, Tvas", kurie ... visad čia buvo" [Orat xxxii, ad Alexandrinos]. Ta indų kolonija turėjo būti pirkliai iš vakarų Indijos pakrantės, galbūt, Ceilono ar Barygaza ir buvo budizmo centras. Iš čia Basilidas galėjo pasisemti budizmo idėjų. Iš čia galėjo kilti Klemenso pesimizmas ir transmigracijos idėja, Ipolito budistinė metafizika.
Pastaba: Netikėtas spėjimas, kad Basilidas tebuvo Rajpad vertėjas. Bet apie Rajpadus Indijoje nieko negirdėta po 5 amžių.
Pradinis gnosticizmas buvo dviejų - žydų ir pagoniškosios - pakraipų. Žydiškoji atmaina anksčiau susidūrė su krikščionybe, tačiau pagoniškoji jos buvo paveikta labiau. Iš esmės, gnostiškosios mokyklos skyrėsi tik detalėmis, kurios, iš esmės, buvo rytietiškos.
2 a. krikščionybė atėjo kaip gaivi banga, bet jai reikėjo filosofinio pagrindimo. Basilidas, Valentinas, vėliau Markionas, o po to Tatianas ir Bardaisanas... Jie buvo garsūs, bet nesuprantami "paprastiems žmonėms". Juose buvo heleniška dvasia ir graikų kalba, o koks turinys? Bažnyčios tėvų nuomonė buvo skirtinga. Dauguma laikė, kad jie idėjas perėmė iš Platono, Aristotelio ir kitų, bet "pasiskolino" iš Mozės ir pranašų. Kiti nurodė zoroastrizmą. Toks pasiskirstymas yra ir šiais laikais.
Basilidas adaptavo budistinę filosofiją, bet atmetė religiją, kuri jam nieko nereiškė.
[Emanacijos teorija yra priešinga budizmui].
Basilido sistema yra sukurta ant nuodėmės, kančios ir atgimimo prigimties koncepcijų.
Kančios visuotinumas yra neabejotinas dalykas: "Skausmas ir Baimė taip pranikę žmones kaip rūdys geležį" [Strom. 4, 12.90]. Buda sakė tą patį: Gimimas - kančia, gyventi su nemylimu - kančia, būti atskirtam nuo mylimo - kančia, negauti trokštamo - kančia. Trumpai, individualumo sąlygos ir jų priežastis, prisirišimas prie materialios formos, jutimų, abstrakčių idėjų proto veiklos sukelia kančias" [iš Budos pirmojo pamokymo].
Tačiau Basilido pesimizmas išskirtinai krikščioniško pobūdžio. Jei kančia persmelkia visus veiksmus, ji yra prielaida nuodėmei: "Kankiniai kenčia dėl savųjų nuodėmių" (paradoksas, sukrėtęs Bažnyčią). Kankiniai gali kęsti net neįsisąmoninę savųjų nuodėmių. Bet kodėl kenčia ir vaikai?
23-je "Exegetica" knygoje: "Visi, kurie pasiduoda prieš tai minėtam yra neabejotinai nusidėję, nors to ir nežino; jie yra vedami prie to gėrio jo gerumo dėka, nukreipiančio [juos]; iš tikro jie kaltinami kitais nusidėjimais (nei padarė) ir jie kenčia ne nusidėjimo dėl išpažintų ydų - jie kenčia ne kaip žudikai, o kaip krikščionys. Toks yra paguodžiantis faktas, kad atrodo, kad jie visai nekenčia. Ir net patvirtinimas, kad kenčiantysis yra visiškai nekaltas (kas retai būna), jis tebekentės dėl blogio, kaip kenčia vaikas be nuodėmės".
Kaip vaikas, negalėjęs nusikalsti, "gauna kančios dovaną", taip tobulas žmogus be nuodėmės kenčia, nes turi nuodėmingą prigimtį. Klemensas sako, kad basilidas tai taikė net pačiam Viešpačiui: "Negaliu laikytis kitos nuostatos, nei ta, kad dieviškoji sandara yra bloga". [Strom. 4, 12.84].
Lemiamas transmigracijos dėsnis valdantis visus dalykus danguje ir žemėje. Kiekvienas veiksmas duoda vaisių. Kiekvieno gyvenimo vaisių sankaupa pereina būsimam atgimimui. "Sielos nusidėjo ankstesniame gyvenime ir patiria bausmę dabar, - apsivalydamos per bausmę". Origenas nurodo, kad Rom 7,9 Basilidas naudojo lkaip nuorodą į transmigracijos koncepciją ir skundėsi komentare Mt 3, kad Basilidas moko, kad "transmigracija bus bausmė tik po mirties". Basilidiečiai žodžius "trečia ir ketvirta jų karta keiks mane" laikė reinkarnacijos pagrindimu.
Siela nėra vienalytė ir susideda iš daugelio esybių. Kai kurios jų turi gyvūnų ar augalų prigimtis. Atgimimas augalu yra grynai indiška koncepcija, Vakaruose ją tepamini tik Ovidijus. Bet panašių idėjų yra tarp laukinių Rytų jūrų genčių [jie tai galėjo perimti iš indų].
Žmogus yra įkalintas atgimimų sekoje, bet gyvenimo metu turi laisvą valią. Dieviška Apvaizda buvo svarbi stoikams ir retorikams, bet visada buvo taikoma Visatai, o ne individui. Basilidui Apvaizda įprasta prasme yra neįmanoma, - ji jam pažeista pasaulio sandara iš "ne Dievo".
Ašoka (299-232 m.pr.m.e., vardas reiškia "nedarantis skriaudų") sakė, kad visi žmonės yra tarsi jo nuosavi vaikai. Tą daryti liepė ir savo pavaldiniams. Ahimsa (neprievarta) buvo pagrindinė jo Mauryan valstybės politika. Karas gali būti tik religijos vardan.
Nestoriečiai buvo Nestoro (išsilavinusio Antiochijos vienuolio ir Konstantinopolio vyskupo, gimusio 381 m. Germanica mieste, Sirijoje) pasekėjai. Nestoras nutolo nuo ortodoksų atmesdamas theotokos (Dievo motina) sąvoką naudotą Marijai, Jėzaus motinai įvardinti. Nekalta mergelė tebuvo "Kristaus motina", bet ne "Dievo motina".
Kristaus, kaip žmogaus, ir Dievo prigimtis jis skyrė ypatingai griežtai. Oponentai pabrėžė tų dviejų prigimčių vienybę. 431 m. vykusiame 3-me ekumenikaciniame Efesos susirinkime Nestoras buvo pasmerktas ir jo pasekėjai išvaryti iš Romos imperijos. Dauguma jų persikėlė į Persiją ir Seleucia-Ktesiphon sinode (486 m.) buvo paskelbta, kad nestoriečių mokymas yra oficialus persų bažnyčios tikėjimas. Taip įkurta nepriklausomybė nuo Vakarų.
Nestoriečių mokymas ypač sparčiai plito 7-10 a. kai buvo organizuotos misijos į Kiniją ir Indiją. Tai aiškiai įrodo 1623 ar 1625-ais metais iškasta Sian- fu molinė lentelė bei 781 m. Kinijoje pastatytas paminklas.
Katholikos
Katholikos (gr. visuotinė) buvo ekleziastinis Nestoro ir Armėnijos patriarchų pavadinimas.
Pirmųjų 5 a. beveik visi Seleucia-Ctesiphon vyskupai Mesopotamijoje(pagal "Synodicon Orientale") turėjo catholicos titulą.
Pradžioje nestoriečių katalikai buvo pavaldūs Antiochijos patriarchatui ir terminas "catholicos" nebuvo "patriarcho" sinonimas. Vykstant politiniam Rytų ir vakarų atsiskyrimui ir teologiniams ginčams, 5 a. buvo keli bandymai įgyti religinę nepriklausomybę. 424 m. Dadjesus pravestame sinode Seleucia katalimams uždrausta kreiptis į Antiochijos patriarchą. Galutinis skilimas įvyko prie nestoriečio Mar Babai, kai jo vadovaujame sinode (497 ar 499 m.) jis padidino nepriklausomybę nuo Antiochijos ir Seleucia tapo nestoriečių centru. Nestoro "catholicoi" sąrašą pateikė Bar Hebraeus (Chronicon ed. Abbeloos, and Lamy, III passim). 16 a. viduryje keletas vyskupų prieš "Catholicos" valią išrinko Sullaka ir pasiuntė jį pašventinimui į Romą. Nuo tada Katalikų patriarcho rezidencija yra Mosul'e. .
Armėnų katalikai
Armėnijoje vyriausias šalies vyskupas irgi turėjo titulą catholicos - jis prižiūrėjo Caesarea apygardą. Tokius pat titulus turėjo ir Albanijos bei Gruzijos vyriausi vyskupai, nors ir buvo priklausomi nuo Armėnijos. Karalius Pap patvirtino Caesarea nepriklausomybę. 5 a. Armėnija priėmė monophysitism ir 491-ais anathemmatise Chalcedon susirinkimą.
Daugelis catholicos, vienok, ypač po Kryžiaus žygių, perėmė stačiatikių ikėjimą. Armėnijos catholicos šaka, pradžioje Achticant, vystėsi keliomis kryptimis ir dabar jos yra bent 5 atmainos. Viena jų kilusi iš senųjų catholicos yra Sis'e ir apima Turkijos provincijas.
Nuo 1113 m. armėnų catholicos yra Aghtamar, kurio įtaka apima to paties pavadinimo salą ir Van ežero apylinkes. Dar kitų armėnų katalikų yra Jeruzalėje, bet jie labai sunykę.
1441 m. įvyko dar vienas skilimas ir Didžiojoje Armėnijoje Etchmiadzin'e išrinktas catholicos šiandien vadinamas "Visų armėnų aukščiausias patriarchas ir catholicos". Jam, iš esmės, pavaldūs visi armėnų katalikai.
Nuo 1740 m. dar vienas catholicos Konstantinopolyje vadinamas Cilicia patriarchu. Pagal Porte jam pavaldūs Turkijos armėnai katalikai.
4 a. Albanija ir Gruzija buvo armenų katalikų atverstos į krikščionybę ir kiekvienoje jų aukščiausias vyskupas turėjo catholicos titulą, nors nė vienas jų nebuvo autocephalous. Jie palaikė Armėniją atmetant Chalcedon susirinkimo nutarimus.
6 a. pabaigoje Gruzijos catholicos paskelbė nepriklausomybę nuo Armėnijos ir grįžo prie stačiatikybės. 1783 m. Gruzija perėjo į Rusijos šv. sinodo pavaldumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą