Mazochizmas – antropologinė paslaptis

Antanas N. klinikose atsidūrė po infarkto. Jis pasakoja, kad patyrė gyvulišką baimę supratęs, kad gali mirti. Tačiau, bendrai imant, jis nenori gyventi. Viskas blogai… Kur bepažvelgsi, vemt verčia. Nėra jėgų gyventi, tačiau ir išeiti iš šio pasaulio nėra galimybių. Viską gaubia juoda marška.
- Kas blogai? – jo klausia.
- Viskas, - atsako tas.

Ir pasakoja – bendrai viskas ėjosi neblogai. Gimė neturtingoje kaimiečio šeimoje, 4 vaikai, jis jauniausias. Gyveno skurdžiai, dirbo sunkiai. Antanas neretai pagalvodavo: kam gimdyti vaikus, jei sunkiai begali juos išmaitinti? Tačiau likimas jam buvo maloningas, jis baigė institutą, vedė, gimė pora vaikų. Pertvarkų metais įkūrė savo versliuką; dabar gyvena dideliame bute Senamiestyje.

Vaikams paaugus, užgriuvo nesėkmės. Teko išsiskirti, žmona su vaikais išvažiavo į Airiją. Aišku, tame, kai griūva šeima, nieko gero, - bet ar tiek, kad nesinorėtų gyventi? Antanas vedė antrąkart, jauną moterį, pagimdžiusią jam dukrytę. Ką besakysi, gyvenimas yra gyvenimas…

Infarktas – ne pats maloniausias įvykis jo gyvenime. Tačiau kristi į neviltį, tarytum, iru nėra pagrindo. Tačiau jis mano kitaip. Prieš pusmetį žmona jam pranešė, kad yra nėščia. Vyras pasiūlė pasidaryti abortą. Jis neįstengs užtikrinti gerovės vaikui. Juk jam buvo infarktas, giltinė parodė nagučius… Tačiau žmona ir nemanė atsikratyti vaisiaus – "Gimdysiu!" Antaną apėmė liūdesys.

- Argi taip beviltiška? – klausia jo.
- Žinoma, - atsako. – dabar netvarkau savo verslo; turiu tik akcijas. Pragyvenimui, aišku, užtenka. Bet kaip dėl ateities? Pinigų dar yra, bet jie tirpsta, o pats neturiu jėgų naujam reikalui. Ateinu į kontorą, paskaitau laikraščius ir einu namo. Neseniai minėjome verslo jubiliejų; gavau kvietimą, tačiau nenuėjau. Ką ten veiksiu? Juk niekam ten nereikalingas…

Nepadeda guodimai – staiga jis pravirksta:
- Tai dievas mane nubaudė už tai, kad keikiau tėvus už jų 4 vaikus. O dabar ir aš turiu 4 vaikus, o negaliu jiems užtikrinti gero gyvenimo.

Kodėl kai kurie žmonės patiria tokias metamorfozes, kodėl jie praranda bet kokį tikėjimą, viltį, optimizmą?.. Yra įvairių mazochizmo reiškinio aiškinimų, tačiau jis tebelieka antropologine mįsle.

Dvasinių negalavimų klasifikavimas

Mazochizmo paslaptingumas tame, kad jis paradoksaliai derina savyje skausmą ir pasitenkinimą. Pasirodo, kad iš kančių galima gauti palaimą. Persingas, tatuiruotės ir įvairūs kūno žalojimai tapo mados reikalu, ypač jaunimo tarpe. Maždaug prieš ketvirtį amžiaus viso to beveik nebuvo. Tačiau mazochizmo šaknys gilioje senovėje. Ne tik Edipas, bet ir kiti mitų herojai (Dionisas, Prometėjas, Saturnas) pasitarnavo mazochizmo idėjų papildymui. Viduramžiais bažnyčia "bausmės" paslaptyje matė dalį savo pagrindinio tiksli: išgydyti ir išgelbėti sielą. Europoje 6-11 a. paplito "Peninentials", išvardijantis nuodėmes ir atitinkamas bausmes, tačiau vėliau tokia praktika pamažu išnyko. Dvasininkai bausmėje ir atgailoje regėjo medicininį sielos gydymą.

Froidas ir jo meto psichologija mazochizmą siejo su nuobaudos poreikiu. Religiniu požiūriu, žmogaus troškimas būti išplaktu iš esmės išreiškia jo norą gauti "bausmę". Psichiatrai ir psichoanalitikai tokį poreikį laiko asmens patologijos simptomu. Tačiau toks išgyvenimas, iš esmės, išreiškia religinį pobūdį. Šv. Teresa iš Avilos rašė: "… kai man kyla šis noras jam tarnauti, man norisi gauti bausmę, tačiau negaliu jos pakelti [fiziškai]. Bausmė man suteiktų didelį palengvėjimą ir džiaugsmą". Ieškoti bausmės religijos požiūriu (kurioje yra viskas – ir pažeminimas, ir gėda, ir skausmas) reiškia siekti dvasinio pagijimo. Tas siekis sukeltas noro atgauti sveikatą (lot. salus iš kurio kilo salvation - išsigelbėjimas). Pažeminimas bausme papildo "šviesią" gyvenimo pusę (džiaugsmas, malonumas, džiugesys, aistra, pagyros). Jei žmogus nori būti visapusiškas, šviesią jo pusę turi papildyti ir tamsioji.

Viduramžių flagelantai (save plakę atgailaujantys nusidėjėliai) gali būti pavyzdžiai kraštutinio viešo skausmo siekio bei malonumo, sukelto religinių ir mazochistinių pojūčių. 11 a. pradžioje vienuoliai atsiskyrėliai iš Kamaldoni bei Fonte Avelane Italijoje baudė save plakimu. Ta praktika paplito vienuolių tarpe. Praktiškai disciplina pradėjo reikšti "plakimą rimbu". Štai 14 a. vienuolio išgyvenimų aprašymas. Tasai vienuolis šaltą žiemos naktį

"išsirengęs nuogai, užsidarė savo celėje… paėmė savo rimbą su aštriais spygliais ir plakė savo kūną, rankas ir kojas, kol iš jų paplūdo kraujas, tarsi iki kraštų pripilto indo. Vienas spyglių buvo sulenktas tarsi kablys: pataikęs į kūną tas kablys draskė ir plėšė mėsas. Jis save plakė tokia jėga, kad kūną išraižė trigubai, o visos sienos buvo aptaškytos kraujais. Jis stovėjo kraujuojantis ir žvelgė į save. Tas žvilgsnis buvo kankinamai baisus, kad daug kuo priminė pamiltąjį Kristų po jo išplakimo. Iš gailesčio sau jis ėmė graudžiai raudoti. Nuogas krito ant kelių, apsipildamas kraujais, ir per baisų šaltį meldė Dievą nekreipti dėmesio į jo nuodėmes, nukreipiant nuo jų savo maloningą žvilgsnį".

Ištisos flagelantų procesijos ėjo iš miesto į miestą, kiekviename jų savo gretas papildydami naujais savęs kankintojais. Kartais kelių tūkstančių minia prieidavo prie bažnyčios, išsirikiuodavo puslankiu prieš ją ir prasidėdavo organizuotos savęs plakimo apeigos. Iki juosmens apsinuoginę besiplakantys dainavo giesmes ir himnus, atsiduodavo visiškai atgailos prostracijai ir vėl keldavosi, kad vėl uždainuotų himną. Apeigos pasibaigdavo aršiu savęs plakimu, kartais trunkančiu kelias valandas. Jam pasibaigus, sužaloti kūnai gulėdavo veidu į žemę, sklidini gėdos ir pasididžiavimo, jų kūnai būdavo taip sužaloti, kad kabojo mėsos gabalai, o jų paraudę rimbai ekstazėje būdavo iškeliami į viršų.

Reikalavimai norintiems įstoti į flagelantų gretas buvo labai aiškūs ir žiaurūs: jie turėjo prisiekti besąlygiškai paklusti bendruomenės vadovui, tačiau tik procesijos laikotarpiui. Buvo pabrėžiamas nusižeminimas. Jo tikslas buvo gauti atleidimą, tačiau ritualinis žalojimasis turėjo papildomą poveikį, skatindamas dalyvius atlikti savo nuodėmių atpirkimo misiją.

Flagelantai saviplaką laikė kolektyviniu veiksmu, susijusiu su Kristaus pamėgdžiojimu, ir turinčiu nepaprastą eschatologinę reikšmę. Daugybė žmonių tikėjo, kad tai gali pagreitinti Kristaus karalystės atėjimą, išgelbėti žmoniją nuo katastrofos, visiško susinaikinimo. Taigi, mazochizmas tapo ir išgyvenimo (baisiame ir pilname apgaulės pasaulyje) priemone.

Tad flagelantų judėjimo vertinimas kaip "masinės psichozės", o jo dalyvių – kaip "psichopatų", "maniakų" būtų pernelyg ribotas. Tas reiškinys atkakliai tebeegzistavo, tenkindamas socialinėms reikmėms bei sielos poreikiams. 1349 m. popiežius Klemensas VI paskelbė flagelantus už įstatymo ribų dėl įvairiausių erezijų platinimo. Tačiau jau kitais metais daugelis jų prisiėmė bausmę išsiplakdami prie Šv. Petro altoriaus, Kai kuriose bendruomenėse saviplaka išlikusi iki mūsų dienų.

Kraft-Ebingo koncepcija

Daugelį amžių vienalaikį kančių ir malonumo išgyvenimą suprato visai kitaip, nei vėliau tai suprato psichologija, - mito, alchemijos, romantinės meilės ir religijos kontekste. Ir tik 1876 m. Richardas von Kraft-Ebingas išleido "Psychopathia Sexualis" ir įvedė terminą "mazochizmas". Gavęs apibrėžimą ir patekęs į kategoriją "bendroji patologija", tas terminas pasikeitė ir imtas naudoti mokslinėje psichologijoje.

Vokiečių psichiatras pirmasis plačiai aprašė seksualinį iškrypimą, kurį pavadino terminu, perimtu iš austrų rašytojo Leopoldo Zacher-Mazocho pavardės. Aprašomi visi mazochizmo pasireiškimai: fizinis skausmas mušant lazda ar rimbu, o taip pat moralinis pažeminimas – vergiškas paklusnumas moteriai ar vyrui. Psichiatras atkreipė dėmesį ir į tai, kokią reikšmę turi mazochistinės fantazijos.

Kraft-Ebingas mazochizmą nagrinėjo kaip seksualinį reiškinį: "Mazochizmu suprantu specialų seksualinio gyvenimo iškrypimą, kuriam pavaldus individas savo seksualiniuose jausmuose ir mintyse yra visiškai pavaldus kito žmogaus priešingo jausmo valiai, šį laiko savo šeimininku ar šeimininke ir kuris jį žemina ir kankina. Toji idėja papuošta gašlumo jausmu; mazochistas gyvena savo fantazijose, sukurdamas panašias situacijas ir dažnai bandydamas jas įgyvendinti. Dėl tokio seksualinio iškrypimo jo seksualinis instinktas neretai būna mažiau jautrus natūraliam priešingos lyties patrauklumui – t.y., mazochistas faktiškai netenka normalaus lytinio gyvenimo sugebėjimo ir tampa psichologiniu impotentu".

Anot Kraft-Ebingo, skiriamuoju mazochizmo bruožu yra paklusimas kitam asmeniui. Jis eina dar toliau, tvirtindamas, kad mazochizmas yra patologinis ypatingų feministinių psichikos bruožų, "skiriamųjų" požymių vystymasis: "kančių, paklusimas kitų valiai ir jėgai"; o galiausiai, mazochizmas – įgimtas seksualinis iškrypimas ir įgimta anomalija, sukelta "psichologinės potencijos" ir sukelianti ją. Tad psichiatrai priėjo išvados, kad mazochizmas reiškia seksualumo patologiją ir todėl tyrinėtojai liovėsi ieškoti prasmės mazochiztiniuose dvasinių kančių išgyvenimuose ir klausytis jo vidinės metaforų kalbos.

Linas Kouenas pabrėžia, kad, įsiklausydami į tas metaforas, galime išgirsti psichikos balsą, t.y. logos (mazochizmo "logiką", "prasmę" ir "kalbą" psichoseksualumo srityje [seksualumo vaizdiniai] ). Vėl ir vėl su malonumu grįšime prie sąvokų "iškrypimas", "seksas", "paklusimas", "pažeminimas", "geismas" ir "psichologinė impotencija", stengdamiesi jose išgirsti metaforinį rezonansą, bandydami įsigilinti į jų prasmę, atstatyti jų daugiaprasmį ir daugiamatį vaizdinį.

Monoteistinėje krikščioniškoje 19 a. vaizduotėje "normali" seksualumo apraiška atmetė visas fantastines Priapo atmainas, būdingas ankstyvajai pagonybei. Tačiau Z. Froidas netrukus pareiškė,kad išstumta medžiaga neišvengiamai pasirodo psichikos paviršiuje. O grįžimą prie Priapo galima perskaityti praktiškai kiekviename "Seksualinės psichopatologijos" puslapyje. Juk vokiečių psichiatras bando suklasifikuoti iškrypimus., Jų nemažai: mazochizmas, sadizmas, onanizmas, homoseksualumas, vuajerizmas, fetišizmas. Taigi mūsų psichikos gelmėje nuolat randasi Priapas – aukštas ir tiesus, stačiu falu, mumyse sukeldamas seksualinius jausmus, beje, pačius ekscentriškiausius ir keisčiausius.

Kraft-Ebingas buvo mazochizmo ekspertas, o Zacher-Mazochas – viso labo iliustratorius. Jis rašė:

"dideliame paveiksle, nutapytame aliejumi, … Nuostabi moteris, visai nuoga po užsimestu ant viršaus kailine mantija, įsitaisė ant kušetės, atsirėmusi į ją kaire ranka. Jos lūpose žaidžia žaisminga šypsena, jos bangelės sutrauktos į graikišką mazgą ir padengtos sniego baltumo pudra. Jos dešinė ranka žaidžia rimbu, o dešinė ranka abejinga guli ant gulinčio prie jos kojų vyriškio, panašaus į ištikimą vergą ar šunį. Aiški puikiai sudėto vyro poza kalba apie jo paklusnią melancholiją ir bejėgę aistrą; jis žvelgia į moterį fanatišku karštu kankinio žvilgsniu".

Froidas apie mazochizmą

Tvirtinimas, kad mazochizmas – tai seksualinio jaudulio būsena, kurioje pasitenkinimas gali būti pasiektas tik po bausmės, praktiškai tapo dogma psichoanalitinėje literatūroje. Froidas laikė, kad šio reiškinio pagrindas yra "neįsisąmonintas kaltės jausmas", sukeliantis "tėvų bausmės poreikį", moralės seksualizacija ir regresija, nuo moralės nukreipta į Edipo kompleksą. Mazochizmas gimdo "pagundą 'nuodėmingų veiksmų', kurių pasekmės turi būti išpirktos sadistinės sąžinės priekaištais… arba nubausti didžiąja tėviška Likimo valia". 1919 m. kūrinyje "Vaiką muša" Froidas apibrėžė Edipo kompleksą kaip mazochizmo struktūrinį pagrindą ir pradinį vystymosi tašką. Jo nuomone, mazochizmas užgimsta infantilaus seksualumo stadijoje, kai slopinamas incesto (su motina ar tėvu) troškimas. Tada atsiranda kaltės jausmas; jo prigimtis neaiški, tačiau susijusi su kraujomaišiškais potraukiais ir nulemtas nuolatinių tų troškimų buvimu pasąmonėje. Tada tėvų figūra ir meilės šaltinio virsta bausmės vykdytoju ir patenka į fantazijas apie mušimą, pliaukštelėjimą ir pan. Tačiau kaltė – ne vienintelis patologinis mazochizmo turinys. Froidas kalba ir apie simbolinius meilės impulso vaizdinius. Fantazija apie mušimą kyla susidūrus kaltei ir seksualinio potraukiui: "Tai ne tik bausmė už draudžiamą genitalijų ryšį, bet ir jo regresinis pakeitimas".

Seksualiniame gyvenime apdovanojimas neturi būti apribotas orgazmo akimirka. Jis prasideda bausme, seksualiai sujaudinančia ir lyties organus, ir fantaziją. Nepriklausomai nuo to, ar ji apima fizinį skausmą, tokį trokštama mazochistui bausmė savaime sukelia jam malonumą. Bausmė derinama su pasitenkinimu suteikia malonumą – pažeminimą. Mazochizmo protrūkis gali būti panašus į psichinį orgazmą, prievartinį, kupiną ekstazės kontrolės netekimą.

Kaip taisyklė, mazochistinis malonumas trunka ilgiau: minutes, valandas ir net dienas. Visą tą laiką nesišaliname skausmo; iš esmės, mes beveik norime likto jo gniaužtuose, net jei negalime ištverti. Tada mazochizmas tampa gyvenimo centru ir prasme – t.y. "branduoliniu kompleksu", - galima sakyti, kad mazochizmo protrūkis trunka visą gyvenimą.

K. Horni apie mazochizmą

Amerikietė daug dėmesio skyrė vadinamajam "moraliniam mazochizmui" – "ego" siekiui save kaltinti už nesėkmes ar nelaimes, priekaištauti sau siekiant susitaikyti su savo "Super- Ego". Froidas laikė, kad tai galiausiai irgi seksualinis reiškinys: bausmės, turinčios sumažinti moralinių draudimų baimę, poreikis, kartu esantis seksualinio mazochistinio "Ego" nuolankumas prieš "Super-Ego".

K. Horni pasiūlė kitokią traktuotę. Toks žmogus jaučia, kad nieko negali padaryti savarankiškai ir visko tikisi iš partnerio: meilės, sėkmės, rūpesčio, gynybos. Jo priežastys kabintis į kitus tokios didelės, kad jie nesupranta, kiek kitas žmogus gali būti tinkamas jo lūkesčių išsipildymui. Jis nenori įsisąmoninti ribų, kurios numatomos tam tikruose santykiuose, todėl mazochistas nepasotinamai susiurbia visus prisirišimo ar susidomėjimo ženklus. Dažniausiai jo toks pat požiūris ir į likimą aplamai: jis jaučiasi bejėgiu žaisliuku likimo rankose ir net negali įsivaizduoti turįs kad ir menkiausią galimybę paimti likimą į savo rankas.

K. Horni laikė, kad mazochistinis polinkis atsiranda toje pačioje terpėje, kaip ir narcisizmas ar perfekcionizmas, t.y. nepalankūs poveikiai deformuoja spontanišką vaiko iniciatyvos, jausmų, norų, nuomonių vystymąsi ir jis aplinkinį pasaulį suvokia kaip potencialiai priešišką. Tad jis turi surasti galimybę susidoroti su gyvenimo sunkumais, o to pasėkoje atsiranda neurotiniai polinkiai. Vienas tokių yra "viskas leistina", o kitas – besąlygiškas paklusnumas bendriems standartams.

Atsiradus neurozėms, pasaulis priimamas daugiau ar mažiau kaip nepatikimas, šaltas, pavydus, kerštingas. Individas jaučiasi bejėgis ir nuo jo priklausomas; ir mazochistinis metodas – tai atsiduoti kito malonei. Taip jis pasiekia tam tikrą nusiraminimą. Ta saugumo atmaina, pasiekta savo pažeminimu, - tai nepastebimumas. Santykį su pasauliu tada galima palyginti su keleiviu be bilieto, kuriam reikia kažkaip neatkreipti dėmesio, kad jo neišsodintų.

Neurotikas dažniausiai nesuvokia savo polinkių į nepastebimumą: jis tejaučia tik rezultatus ir nuolat smerkia savo už silpnumą. Čia aiškus skirtumas nuo bejėgiškumo ir priklausomybės aspektų, kuriuos nulemia kultūra. Pvz., Viktorijos laikų mergina galėjo būti visiškai patenkinta savo priklausomybe, nes toji nemažino jos laimės ir nepakirsdavo jos pasitikėjimo savimi. Ir net atvirkščiai, silpnumas ir bejėgiškumas buvo laikomos tikėtinomis moteriškomis savybėmis. Mazochistui nėra tokio kultūrinio vaizdinio, kuris užtikrintų tokios padėties prestižą. Tas kitų žmonių niekinantis požiūris neurotiko akyse daro ją smerktina.

Tokio asmens priešiškumas nėra vien tik gynybinis ir dažnai turi sadistinį atspalvį. Žmogus gauna pasitenkinimą savo valia daryti kitus bejėgiais ir priversti kentėti. Sadistinis impulsas kyla iš kerštingumo silpno ir engiamo individo, vergo, kuris irgi trokšta pajusti, kad ir jis gali priversti kitus įvykdyti jo troškimus, susiriesti nuo to skausmo, kurį jam sukelia. Mazochistas silpnas, pažemintas ir prislėgtas arba save tokiu laiko ir sielos gelmėje kitus laiko atsakingais už savo kentėjimus.

K. Jungas apie mazochizmą

 

Anot K. Jungo mazochizmas yra viena "religinio instinkto" apraiškų. Siela siekia daugybės vaizdinių ir idėjų, paslaptingų ir nepasiekiamų, dažnai neįveikiamos galios, sklidinų mirtinos baimės, siaubingų ir užburiančių. Mazochistiniai išgyvenimai neretai turi įvairių šių savybių atspalvių. Sklidinas pagundų, įkalinantis noumeno žavesys – tokio lygio mazochistinis išgyvenimas, kiek jis yra religiniu.

Nemažai dalykų katalikybės liturgijoje, sakralinėse apeigose ir teologijoje pagrįsta psichologiniu "mazochizmu". Svarbiausiame nukryžiavimo vaizdinyje susiduriame su išpirkimo per "pathos" patologija. Kristaus pamėgdžiojimas – tai ne bausmės, o kančios siekis. Jis pasireiškia simbolinėmis pozomis: klūpėjimu, pamaldžiu rankų sudėjimu, sulenkta nugara po kryžiaus svoriu. Mums leidžiama išvysti realų mortifikacijos vyksmą per laipsnišką suvokimą, o tada per atgailą, išpažintį ir bausmę.

Svarbiausiais veiksmažodžiais, siejamais su "kančia" yra "patirti", "išgyventi", "atlaikyti", "ištverti", "kęsti" (paskutiniai du neretai naudojami prasme "nešti naštą arba likimą"). Toli gražu ne visos kančios susiję su individualiu "Aš". Neretai didžiausi kentėjimai ateina ne todėl, kad žmogus "neša bausmę", o todėl, kad jis "neša gnosį", nuolatinį savo tiesos ir savo gebėjimo tverti visokiausią blogį, destrukciją suvokimą.

Ir tikrai, žmogaus gyvenime yra nemažai priežasčių kentėjimams. Niekas neturi poreikio skausmui. Kažkuria prasme. Gnosis – tai giluminė kančia dėl bejėgiškumo, beviltiškumo ir ribotumo, o atskitu atveju, suvokiant, kad net tobuliausias Kristaus mėgdžiojimas lieka tik mėgdžiojimu. Edeno sodą sutvėrė Dievas, tačiau Gefsimanijos pasiekimui reikia įdėti nemažai pastangų.

Galime įžvelgti kenčiantį, pilną ekstazės flagelantą, besislepiantį šių dienų mazochisme, o jo fone atpažinti kai kuriuos fundamentalių krikščioniškų koncepcijų (kančios, atgailos, išpirkimo, aukos) bruožus. Aišku, mazochizmas virsta patologija, jei pašalinamas jo giluminis pagrindas.

Galime vaizduoti, kad toli palikome visus tuos graikų ir kitų dievų garbinimus, tačiau iš tikro palikome tik verbalinius vaizdinius, o psichinius reiškinius, esančius dievų kilties priežastimi. Vis dar tebesame mūsų psichikos autonominių elementų valdžioje. Šiandien jie vadinami fobijomis, manijomis, priklausomybėmis ir pan., vienu žodžiu, neurotiniais simptomais. Dievai pasirodė esą ligos; šiandien Dzeusas valdo ne Olimpą, o saulės raizginį, sudarydamas prielaidas įdomiems medicininiams tyrinėjimams.

Mazochizmas gryna forma yra patologija. Be nuolankumo ir paklusnumo jausmo, be jame gyvenančio dievo pripažinimo, mazochizmas netenka ryšio su siela, o kartu ir prasmę. Tada mes matom tik nuodėmę neįsisąmonintame sadomachistiniame sekse. Religiniai išgyvenimai turi bendrų bruožų su iškrypimu, atgaila su ligotu kaltės jausmu (kita egocentrizmo forma); išpirkimas su vienpusiu moralizavimu (tikrų kančių ir paradoksalumo neigimas); nukryžiavimas su kankinyste (persekiojamas "Aš" heroizmo fantazijose), o auka su savęs kankinimu, fiziniu skausmu, nukreiptu į savęs išpirkimą (stabmeldiškas dieviškos galios suteikimas "Aš" asmeniui).

Kančia, atgaila, išpirkimas ir aukojimas yra pagrindiniai psichologiniai išgyvenimai. Jie gali būti žeminantys dėl "Aš", tačiau kartu sklidini taip reikalingų sielai gilios prasmės ir reikšmės, o kartais ir kraštutinio malonumo. Jų dėka galima pasiekti susitaikymą ir nusiraminimą. Krikščioniškoje doktrinoje mazochizmas susijęs su slaptais asketiškais pažeminimo siekiais.

Transpersonalinis požiūris

Transpersonalistų nuomone, mazochizmo reiškinys atsiranda motinos įsčiose. Anot S. Grofo, vieno integraliosios psichologijos pradininkų, vaiko vystymasis įsčiose susijęs su keturiomis perinataliomis matricomis. Perinitaliniai išgyvenimai apima primityvias emocijas ir pojūčius, tokius, kaip pavojus, biologinis įniršis, fizinis skausmas ir dusimas, glaudžiai susijusius su gimdymo procesu. Išgyvenimus, susijusius su embriono vystymusi ir gimimu, Grofas klasifikuoja kaip keturias matricas.

Mums svarbūs išgyvenimai trečiojoje stadijoje, t.y., prasidedant gimdymui. Stiprėjant su šia matrica susijusiems išgyvenimams, emocijos ir jutimai, pradžioje buvę priešingais (pvz., skausmas ir malonumas) pradeda lietis. Galiausiai jie gali susilieti į vientisą nediferencijuotą sąmonės būseną, turinčią visokiausius žmogiškųjų išgyvenimų matavimus. Širdį draskančios kančios ir rafinuoti malonumai tampa viena. Deginantis karštis juntamas kaip stingdantis šaltis. Žiauri agresija ir aistringa meilė susilieja, mirties agonija tampa gimimo ekstaze. Kai kančia pasiekia savo apogėjų, ji virsta laukinišku ekstazės džiugesiu, kurį galima pavadinti "vulkaniška ekstaze". Šią ekstazės formą gali patirti gimimo, katastrofų ar apeigų (tokių, kaip flagelantų plakimasis ar indėnų Saulės šokis) metu. Tam tikrą vulkaniškos ekstazės lygį gali pasiekti aborigenai, savo apeigose naudojantys šokius ir trankią muziką.

Erotinis šios matricos aspektas išgyvenamas kaip seksualinio orgazmo patirtis. Taip kyla mirties ir seksualumo emocinis artumas. Būtent šioje stadijoje ypač juntamas tas paradoksalus mirties ir seksualumo, skausmo ir kančios, ryšys formuojantis mazochistinį polinkį.

Ypač turtingi mitologiniai ir dvasiniai šios matricos aspektai. Kartu su bakchanalijų scenų vaizdiniais kyla vyriškų ir moteriškų dievybių, susijusių su seksualumu ir vaikų gimdymu, vaizdai. Įdomu, kad tam tikru gimdymo metu kai kurios moterys jaučia, kad jų genitalijos tarsi dega ugnyje.