Lunatizmas ir pilnatis

Ar tikrai pilnatis sukelia keistą elgseną?  Ištisus šimtmečius, norėdami paaiškinti keistus dalykus nakties metu, žmonės sakydavo „dabar pilnatis“. Ir romėnų mėnulio deivės vardas buvo Luna, ir iš čia žodis „lunatizmas“. Graikas Aristotelis ir romėnas Plinijus Vyresnysis aiškino, kad smegenys yra „drėgniausi“ kūno organai, ir todėl jautriausi mėnulio, sukeliančio potvynius, poveikiui. Tikėjimas „mėnulio pilnaties“ (arba „Transilvanijos“, kaip kartais vadinta) efektu buvo išplitęs Viduramžių Europoje, kai žmonės visuotinai tikėjo pasivertimu per pilnatį vilkolakiais ar vampyrais.

Net šiais laikais žmonės tebetiki, kad mistinės pilnaties jėgos sukelia keistą žmonių elgesį, muštynes, savižudybių ir nusikaltimų pagausėjimą, skambinimą pagalbos tarnyboms, eismo avarijas, šunų agresyvumą ir kt. Viena apklausa rodo, kad tuo tiki 45% studentų. 2007 m. keli Anglijos policijos departamentai per pilnatį netgi padidindavo budinčių policininkų gatvėse skaičių.

Ir netgi dabar kai kurie autoriai (pvz., Majamio psichiatras A. Lieber‘is) laiko, kad mėnulio įtakos priežastis yra vanduo. Kaip bebūtų, žmogaus kūne vandens yra apie 80%, tad, galbūt, mėnulis kažkaip magiškai paveikia vandens molekules nervų sistemoje.

Tačiau yra bent trys priežastys, kodėl šis aiškinimas „nelaiko vandens“ savo rėtyje. Pirma, gravitacinis mėnulio poveikis yra pernelyg nežymus, kad sukeltų įžvelgiamą smegenų veiklos pokytį, o tuo labiau elgesio pasikeitimą. Kaip pastebėjo astronomas G. Abell‘is, ant rankos nutūpęs mašalas sukelia didesnį gravitacinį postūmį nei mėnulis. Ir vis tik nėra pranešimų apie „mašalų efektą“!? Antra, mėnulio gravitacinė trauka labiausiai veikia atvirus vandens telkinius. O trečia, esant jaunam mėnulio gravitacinis mėnulio poveikis toks pat kaip per pilnatį.

Tačiau tikintiesiems pilnatimis yra netgi rimtesnė problema: nėra patikimų įrodymų, kad toks poveikis egzistuoja. 1985 m. straipsnyje J. Rotton‘as ir I. Kelly apžvelgė 37-ias studijas, ir padarė išvadą, kad reikia sakyti „sudie“ tokiems įsitikinimams. Aišku, kiti nesutinka su tokiomis išvadomis, nurodydami kai kuriuos atradimus įvairiose studijose. Tačiau jų argumentai nėra įtikinami, atidžiau įsižiūrėjus.

Bet jei tai tik mitas, kodėl jis toks paplitęs? Tam ali būti kelios priežastys. Pirmiausia, neabejotinai įtaką daro žiniasklaida. Siaubo filmai nuolat rodo siaubingus nutikimus per pilnatį. O matyt dauguma žmonių tampa „iliuzorinės koreliacijos“ (kaip tai pavadino L. ir J. Chapman‘ai), nesamų asociacijų pripažinimo, aukomis. Pvz., daugelis žmonių, jaučiantys sąnarių skausmus, tvirtina, kad lietingu laiku jų skausmai sustiprėja, nors tyrimai nepatvirtina to. Iliuzorinės koreliacijos kyla iš mūsų psichikos tendencijos labiau prisiminti tai, kas buvo, nei tai, ko nebuvo. Jei per pilnatį kas nors nutiko, paprastai tai pastebime, pasakojame apie tai kitiems ir prisimename tai. Vienas tyrimas parodė, kad psichiatrinės ligoninės seselės, tikinčios mėnulio poveikiu, per pilnatį prirašo daugiau pastabų, nei tuo netikinčios.

Ir vis tik visa tai nepaaiškina, kaip atsirado tasai įsitikinimas. Įdomią idėją iškėlė Ch. Raisonas su kolegomis. Atseit, lunatizmas gali būti kadaise tikrai buvusiu mažu tiesos kampeliu. Lauke miegojusiems žmonėms (ypač psichiškai nestabiliems) mėnesiena galėjo trukdyti užmigti. O kadangi miego trūkumas atsiliepia žmonių elgesiui (ypač su kai kuriais psichikos sutrikimais, pvz., maniakiška depresija), keistas elgesys galėjo būti imtas sieti su pilnatimi. Taigi, tikėjimas pilnatimi yra „kultūrinė fosilija“.

Aišku, niekada nesužinosime, ar šis įdomus paaiškinimas yra teisingas. Ir vis tik, įrodymai apie pilnaties poveikį žmogui nėra labiau pagrįsti, nei tikinimas, kad mėnulis sudarytas iš sūrio.