Akibrokštas

Atėjo ji iš kibernetinio pasaulio,
Plačiai vartus atkėlus, tvirtai žengdama…
Kilobaitais, terabitais – neva saulė…
Gyvenimą pastelinėm spalvom tapydama.
Pasiglemžusi mintis, it skylė juodoji,
Traukė į save, sąmonę suveldama…
Nepaprastu balsu lakštingala viliojo,
Laisvai valiai vietos nesuteikdama.
Kiekvienas prisilietimas tirpdė…
Sakytum narkotiko norėjos vis daugiau,
Sielą švelnumo nenusakomo pripildė,
Bet susilaikymas neleido grožio griaut.
Tarsi šviesulys, tarsi mažytis spindulėlis,
Prie bedugnės krašto viltį suteikė gyvent
Ir akim plačiai užmerktom – tarytum įtikėjas…
Nežinomybės tolyn įkalbėjo žengt…
Bet žingsnis tas – tapo lemtingu,
Be apsaugos krist teko prarajon…
Žadėtą glėbį mielą, rūpestingą,
Privertė iškeist tiesos kulka galvon.
Staiga išnyko akiniai rausvi…
Kuriuos tik vakar rodės įsigijęs…
Kai realybė žvelgė, o jos atspindy,
Liko vaidentis naivuolio veidas miręs…
Taip ir pabiro, likę menki širdies likučiai…
Dar nesenai ant šventinės lėkštutės dėti…
Tam kas niekad neįvertins, nebus sočiai…
Vien paviršutiniškumas sudėvėtas…
Ir tik banga, lyg gailestingai atsiritus,
Atklydus iš realybės šaltinio upės…
Pasišlykštėjimą nuplovė ir visą kas netikra…
Nusinešdama, paskutines dulkes…

RC