Pozityvizmo švytuoklė

Herbertas Marcuse empiriškai pagrįsto pažinimo ir optimizmo subrandintą aplinką (vyraujančią nuo 19 a.) pavadina teigiančiąja kultūra (affirmative), kuriai nebūdinga nuosaiki laikysena: sociologijos noras tapti mokslu suabsoliutinamas virstant scientizmu ir technicizmu.

Vyrauja empirinės informacijos kaupimo idėja, kuri įtakoja tam tikros krypties sociologijos veiklą, pasižyminčią pasaulio kopijavimu į kiekybinius duomenis. Problema, kad informacijos kaupimas tampa svarbus dėl jos pačios, t.y. dėl tvarkingo duomenų saugojimo metodikos. Empirizmo požiūriu, kaip ir kam jie panaudojami, tai jau labiau kitų, metafizinių ir nemokslinių, disciplinų reikalas. Tačiau juk panaudojimo instrukcijas leidžia mokslo administratoriai, o netiesiogiai ir politikai. Antra anonimiškumas ir objektyvumas reikalauja, kad pažįstantis subjektas atsisakytų savo asmeninių ir visuomeninių bruožų ir ryšių. Modernus mokslininkas turės kurti nuo savo vertybinės sampratos nepriklausomą metodą. Neutralus stebėjimas tampa svarbia socialinių mokslų nuostata. Thomas Kuhnas įvedė normalaus mokslo sampratą: "toks tyrimas, kuris tvirtai remiasi vienu ar keliais praeities mokslo pasiekimais".

Tokia nuostata įtvirtina rutininę technologiją, susiaurinančią akademinę veiklos uždavinius, tampančius mokslo taisyklių tvarkymo procedūromis. Todėl 20 a. pabaigoje normalaus mokslo rutiną kritiškai įvertina sociologinio pažinimo sociologija, reflektyvioji sociologija ir metateorija. Vienok, reikia pastebėti, kad visi socialiniai mokslai glaudžiai susiję su šiuolaikinių socialinių struktūrų išankstiniais tikslais, todėl pagrindinės sociologijos kryptys taipogi "nulemtos" iš anksto. Tai institucinės (isteblišmento) sociologijos formos, tiesiogiai susiję su išankstiniais moderniosios techninės civilizacijos tikslais. Todėl modernusis laikas mažai keičiasi, o gal net sustoja, nes modernios visuomenės yra teleologinės, t.y. cikliškai save atkuriančios. Jų tikslas, anot G. Gurvičiaus, - technicizmas: "į pirmą vietą iškyla techninis žinojimas, suplaktas su politiniu žinojimu".

Kiekvienas pažinimo modelis apibrėžia savitą santykį su tiesa. Vienos kryptys pabrėžia argumentavimo svarbą, formuluodamos daugiau ar mažiau pagrįstus diskursyviuosius kriterijus, kitos kryptys siekia empiriškai tikrinti teorinius teiginius, trečioms yra svarbūs reflektyvūs įgūdžiai, o ketvirtoms – gebėjimas spręsti praktines problemas ir t.t. Tad jų tarpusavio kritika subrandina abejojimą pačia objektyvios tiesos galimybe ir sukuria neapibrėžtumo, nepakantumo, dvilypumo būseną, kuri, gilėjant fragmentacijai, apibūdinama sociologinės krizės vardu [pats žodis krizė yra mėgstamas intelektualų, nes padeda išdėstyti savo originalią koncepciją].

Iš tikro, skirtingų krypčių varžymasis yra veiksmingas naujų idėjų atsiradimo šaltinis. Tačiau didėjanti fragmentacija silpnina bendrųjų kriterijų reikšmingumą, trukdo formuoti konvencijas, terminus ir pan. Kartu sociologijai būdingas "kompleksuotas" santykis su filosofija, jos noras atsiskirti nuo socialinės filosofijos baigiasi tam tikromis radikaliomis išlygomis – tariamu suartėjimu su fizikos ir biologijos metodais, kuriuos bando įsisavinti ankstyvoji sociologijos klasikų karta.

Iš tikro, empiriškai orientuota mokslo dalis akivaizdžiai skiria sociologiją ir spekuliatyviąją socialinę filosofiją [A.Boskofas taip apibūdino: sociologija nagrinėja socialinius reiškinius įvertindama objektyvumo laipsnį, pasitelkdama apibendrintą socialinių dalykų aprašymą bei aiškinimą ir nepiršdama vertybinių "turėtų būti" nuostatų, žiūri, kas iš tikro vyksta].

"Ir Aristotelis, ir Galilėjus matė svyruokles, tačiau skirtingai suprato, ką matė… Ar jie iš tikro matė skirtingus dalykus, žvelgdami į tos pačios rūšies objektus? Ar galima teigti, kad savo tyrinėjimus jie atliko skirtinguose pasauliuose?" (Thomas Kuhnas).

Į tai atsakytų, kad tai tik dvi skirtingos to paties reiškinio interpretacijos, kurias reikia patikrint lyginant su tikrove ("Kad sužinotume, ar vaizdas yra teisingas, ar klaidingas, turime jį palyginti su tikrove", L. Virgenšteinas). Tad lemiamas kriterijus yra stebėjimo tikslumas ir patikimumas, kurį gali užtikrinti teisingai parinktas metodas.

Postpozityvistas (kuriems priklausė ir Th. Kuhnas) pažymėtų, kad interpretacija priklauso ne tiek nuo metodo griežtumo, kiek nuo mokslinės paradigmos (teorinės "pasaulėžiūros") prielaidų, apibrėžimų, sąvokų. Tai susiję su pačios mokslinės nuostatos pakitimu.

Pozityvizmas laiko, kad nuostatas keisti gali tik metafizikai – nemokslinių, dedukcinių teorinių sistemų kūrėjai. O mokslininkai turi mokslinį metodą, kuris iš esmės nekinta. Tačiau 19 a. pozityvistai jau pradeda reikalauti tirti tik prasmingus teiginius, kuriuos galima susieti su operacionalizacijos (techniškai tikslinamais apibrėžimais) kriterijais. Postpozityvizmas jau peržiūri pozityvizmo atmestus beprasmiškus filosofijos metafizinius principus, kartu tiesa darosi istorine.

Tai koks kriterijus tiktų vertinti skirtingas interpretacijas, kai atmetamas aprašymo arba stebėjimo kriterijus? Th. Kuhnas įveda teologinio mąstymo prielaidą, kurią pozityvizmas pavadintu ne tik "beprasmišku teiginiu", bet ir iracionalia mistika. Galilėjaus, formuojančio naujosios dinamikos principus genialumas – tai sugebėjimas pasinaudoti scholastinėmis Orezmiečio nuostatomis. Galilėjo pažiūros nebuvo suformuotos aristotelizmo, o, antra, jis buvo išmokytas analizuoti judėjimus remiantis impulso teorija, teigusia, kad tolydinis sunkaus kūno judėjimas yra nulemtas vidinės jėgos, kurią jam suteikė kūrėjas, davęs pradžią tam judėjimui.

Taigi, vaizdo lyginimas su tikrove nėra tik paprastas palyginimo procesas, kurio tariami rezultatas – tikėtinai tikslūs ir pagrįsti empiriniai duomenys. Akmuo ne tik svyruoja bet ir turi svyruoklę: "kol nebuvo sukurta scholastinė paradigma, mokslininkai negalėjo matyti jokių svyruoklių, jie matė tik svyruojančius akmenis" (Th. Kuhnas).

Socialiniai mokslai susiduria ne tik su fiziniu pasauliu ("svyruojantys akmenys"), bet ir su kintančiomis socialinėmis sąveikomis (žmonių motyvais, lūkesčiais, veiksmais, pasirinkimais, atsitiktinumais, nenumatomais padariniais…) Tai svyruojantys socialinės sąveikos principai, kurie neišskaidomi į statinius elementus. Todėl išryškėja dirbtinis ir visai nerealus (dualistinis) abstraktaus empirizmo modelis, skiriantis neutralų stebėtoją-mokslininką ir statiškus (tariamai objektyvius) stebėjimo duomenis. Pozityvistas paprastai slepiasi už metodo, bandydamas susitapatinti su idealistine jo programa. Tačiau nuolat kinta ne tik išorinis pasaulis, bet ir patys mokslininkai – kartais net kardinaliai keisdami paradigmines nuostatas ("svyruokles").

Pavyzdžiui, ankstyvajame savo "Traktate" L. Vitgenšteinas pažymi: "Kad sužinotume, ar vaizdas yra teisingas, ar klaidingas, turime jį palyginti su tikrove. Iš paties vaizdo neįmanoma sužinoti, ar jis yra teisingas, ar klaidingas".

Vėliau L. Vitgenšteinas suabejoja tokia atspindžio koncepcija. Naujas jo priešiamas vaizdas gerokai sudėtingesnis, besiskverbiantis pro sveiko proto regimybių šydą: "'Matymo' sąvoka palieka painų įspūdį. Ką gi, ji tokia. – Žvelgiu į kraštovaizdį; mano žvilgsnis slysta juo, matau aiškius ir neaiškius judėjimus, tas man įstringa, anas tiktai blankiai praplaukia. Vis dėlto kaip visiškai sujaukta gali atrodyti tai, ką matome! O dabar pasižiūrėk, kas gi vadinama 'aprašymu to, kas yra matoma'. – Bet kaip tik tai ir vadinama aprašymu to, kas matoma. Nėra vienintelio, tikro, tvarkingo tokio aprašymo pavyzdžio – kai visa kita tebėra miglota, dar tik turi būti išaiškinta arba paprasčiausiai atmesta šalin kaip niekalas".

Taigi, antrasis vaizdas įsisąmoninamas kartu su kritinės interpretacijos ir reflektyvumo įgūdžių atkūrimu. Šiuo atveju, dėmesys krypsta į kalbą, kuri galutinai supainioja linijinį priežasties-pasekmės ryšį. Tradicinis scheminės kalbos modelis, siejantis "mintį" ir "išorinę tikrovę" sunyksta.

Emilis Durkheimas suformavo gaires socialiniams mokslams, kurių pirmoji – socialinius reiškinius nagrinėti kaip "daiktus": "Jie ne tik nėra mūsų valios produktai, bet patys apibrėžia ją iš šalies, jie atrodo nelyginant formos, kuriose mes priversti lieti savo veiksmus". Čia glūdi nuoroda, kad socialinių mokslų uždavinys – tinkamas metodo parengimas ieškant analogijų su gamtotyra (Durkheimas nurodo 4 faktų "rūšis: biologiniai, psichologiniai, filosofiniai ir socialiniai). Tai įtvirtina vertybinio neutralumo nuostatą, palaipsniui socialinių mokslų metodologiją susiaurinančią iki metodo: jeigu socialinis faktas nusako išorinius, objektyvius požymius, darančius prievartą atskiriems individams, mokslininko dėmesys perkeliamas į išorinę realybę – reprezentacijas, o vėliau – į atitinkamų jas aprašančių metodų tobulinimą. Tai socialinio natūralizmo ištakos:
"Mes pasiūlėme mokslines išvadas numatyti ne filosofiniu žvilgsniu, o paprastai apibūdinti, pagal kokius išorinius požymius galima atpažinti moksliškai tiriamus faktus, kad mokslininkas sugebėtų juos pastebėti ten, kur jie yra, ir nepainiotų su kitais" (Durkheimas).

Vėlyvasis Durkheimas, tirdamas religinio gyvenimo faktus, aptinka vidinio pobūdžio tikrovę, ypač moralines taisykles, kontroliuojančias žmonių elgesį tik tada, kai jas internalizuoja (priima) patys individai. Socialiniai suvaržymai jau nėra vien išorinės kontrolės priemonės, o labiau vidiniai moraliniai individų įsipareigojimai vadovautis visuomenės gyvenimo taisyklėmis, esančioje juose pačiuose, o ne už jų:
"O iš tikrųjų visuomenės įtaka sąmonei kur kas mažiau priklauso nuo fizinio pranašumo, kuriuo ji apdovanota, negu nuo jai suteikto autoriteto. Jei mes nusileidžiame jos įsakymams, tai ne dėl to, kad ji turi kaip įveikti mūsų pasipriešinimą, o pirmiausia dėl to, kad jai jaučiame tikrą pagarbą".

Taigi, vėlyvasis Durkheimas parodo socialinės aplinkos įtaką konkrečios visuomenės mentalitetui ir veiklos būdams – tai žinojimo sociologijos nuostata.

Sociologinis pozityvizmas remiasi tiksliais matavimais ir nustato teisingus, pasikartojančius priklausomybių ryšius tarp kintamų dydžių, o tai leidžia daryti apibendrinimus, kurie panašūs į dėsnius. Pirmoji taisyklė – vieninteliai pagrįsti mokslo duomenys yra tie reiškiniai, kuriuos tiesiogiai perduoda juslės. Netikima spekuliatyviu argumentavimu, laikant tai paramokslu. Juk dar Comte laikų "žinoma", jei kiti mokslai tik daliniai, tai pozityvizmas yra visuotinis, apimantis visų pagrindinių mokslų pasiekimus.

Toks požiūris pateikiamas 20 a. pradžios neopozityvizmo tekstuose. Ir iš tikro, A. Comte vos ne pirmas garsus sociologas, pasėjęs visapusiškos paniekos humanitariniai minčiai grūdą. Mokslinio dėsnių apibrėžimo idėja padeda subrandinti mokslo ideologiją, besiremiančią paprasta mintimi. Kad racionalumas (koncepcija, grindžiama empirine praktika) leidžia nustatyti socialinės srities dėsnius, kitaip, priartėti prie grynosios tiesos. Tada sektū kitas žingsnis – tas tiesas pagrįsti universaliaisiais dėsniais. Tai parodo 20 a. loginio pozityvizmo skirtumą – jei ankstyvąjį pozityvizmą domino universalieji dėsniai, tai dabar tikslas regimas dalinių tiesų empirinio pagrindimo metodikoje.

Neopozityvizmas kuria bihevioristinę koncepciją, pabrėždamas.kad taupias, progresyviam kaupimui tinkamas žinias gali suteikti tik stebėjimas. Būtent čia suyra ryšiai su klasikinės sociologijos prielaidomis. Neopozityvistai daugiau dėmesio skiria individualaus elgesio ypatumams, o ne socialinių struktūrų susidarymui ir jų kitimui. Tai susiaurina pozityvizmą iki paprasto stebėjimo, kai išoriniai faktai visai nepriklauso nuo stebėtojo.

Todėl pozityvizmas kaip pozityviai duota (teigiančioji ir įteigiančioji) pažinimo programa imasi atsakomybės kontroliuoti tiesos sampratą. Ši kryptis siūlo socialinės politikos programą, kuri labai priimtina valstybinei biurokratijai. Abstraktusis pozityvizmas (pagal C. W. Mills), kurio ištakos loginis pozityvizmas ir neopozityvizmas (ir kurį remia biurokratija), visiškai neigia nuoseklaus racionalumo ir konvencijų svarbą.