Ir kai dangus debesimis po kojom klojos,
Pirštų galiukais švelnumą jautėm tarsi šilką.
Susikabinę rankom žengėm koją kojon,
Nuo stogo atbrailos – pajusti ką nors tikrą.
Ant skruostų matėsi maži rasos lašeliai,
Nelauktai atklydę iš akių gilybės uosto.
Kuriam svajų laivus palikome specialiai,
Kad pasiklydus susitiktume prie horizonto...
Kur krauju pasruvus nenoriai saulė smigo,
Delnuose prakaitu išmuštos jaunos žolės.
Sukrauto iš žarijų minčių altorium virto,
Vijoklių vijom vyto – pripildyto prasmės.
Tik tūkstančiu sieksniu dėl bučinio vieno,
Patogiai įsitaisius kelionėje bedugnės link.
Paskutinio skrydžio liftu – nepalikus nieko,
Po lietum sudegus, gurkšnį tą lėtai nuryt.
