Gyvenimo filosofija

Gyvenimo filosofija - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios iracionalistinė filosofijos kryptis, kuri žmogų, intuiciją ir asmeninius išgyvenimus laikė vienintele ir nepakartojama vertybe. Ji kilo kaip atsakas į Hėgelio filosofiją. Jos pradininku laikytinas S. Kirkegoras. Pagrindiniai atstovai - V. Diltėjus, F. Nietzsche, O. Špengleris ir A. Šopenhaueris.

O. Špenglerio istorijos filosofija

Pagal jį – tai ir yra tikroji filosofija, kurios uždavinys yra "pažinti pasaulį kaip istoriją". Todėl bet kuris istorinis tyrimas ir yra filosofija. O istorija jam – visuma ciklų ir pasikartojimų, kuriais sukasi visa kultūra. Ji praeina jai skirtu gimimo, suklestėjimo ir žlugimo ciklu. Osvaldo Špenglerio pagrindinis kūrinys yra "Europos saulėlydis". Jame teigiama, kad Vakarų kultūra įžengė į paskutinę to proceso stadiją ir artėja prie savo žlugimo.

Istorija konkretizuojama per kultūros sąvoką. Todėl Špenglerį, net labiau nei Nyčę, galima priskirti prie kultūros filosofų. Pirmine sąvoka Špengleriui yra gyvenimas. Skirtingai nuo Diltėjaus, ji netaikoma vien tik dvasiniam gyvenimui, o apima, kaip ir pas Bergsoną, biologinę, o tiksliau vitalinę, tendenciją. Špengleris laiko esant kažkokį kūrybinį gyvybinį pradą, prilyginamą Bergsono gyvybiniam polėkiui, tačiau be būdingo tam religinio atspalvio. Tame prade jis mato žmonijos viso kultūrinio gyvenimo pagrindą ir ištakas.

Pats filosofas tvirtai antimoksliškas ir antiteoriškas. Jis net neigia mokslinio nagrinėjimo galimybę tiems klausimams, kuriuos aptaria. Mistinė intuicija, aiškiaregio praregėjimas – tokios jo naudojamos priemonės. Jis karingasis iracionalistas, tęsiantis proto kritikos liniją, būdingą gyvenimo filosofijai.

Jis gamtą priešpastato istorijai; kritikuoja istoriku, kad tie istorijos tyrinėjimams bandė naudoti gamtamoksliškus metodus, kad istoriją traktavo kaip gamtą, kaip kad į savo tyrimų objektą žiūri fizikas, kad persmelkti pozityvizmo istorikai bandė nutrinti ribą tarp gamtos ir istorijos (ir gamtos naudai).

Istorija Špengleriui visai ne mokslas, mes mokslas visada yra gamtos mokslai. Tuo tarpu istorija, tai net ne pažinimas, o išgyvenimas. Istorija – tai pati būtis. Gyvenimas yra pirmas ir paskutinis; gyvenimas neturi sistemos, programos, proto. Tačiau gamtos ir istorijos priešprieša apibrėžiama ne jų objektų skirtumu, o skirtingais pažinimo būdais – ir tuo jis nutolsta nuo Diltėjaus.

Ir tuo priartėja prie Badeno neo-kantizmo mokyklos – Vindelbandu ir Rikerto. Anot Špenglerio, gamta yra proto veiklos ir pažinimo rezultatas. Tuo tarpu istorija yra apmąstymo, intuicijos rezultatas. O mokslas, logika užmuša gyvenimą. Mokslas reikalingas visai ne realybės suvokimui, o jos panaudojimui. Protas ir juo besiremiantis mokslas turi praktinę, techninę reikšmę. Nuo savo atsiradimo mokslas buvo "valdžios techninės valios tarnaitė" (ir tai visiškai perimta iš Nyčės).

Špengleris prieštarauja prieš dvi koncepcijas: istorinį dėsningumą ir visuomeninį progresą. Pirmąją pakeičia cikliškumo idėja, o antrąją – likimo idėja. "Likimas – tai žodis. Kurio turinį reikia jausti". Kas to nesugeba, tegu neužsiima istorija, nes "gamtos pažinimą galima išmokti, o istorijos žinovu galima tik gimti". Taip išryškėja gyvenimo filosofijos elitinis charakteris. Racionalus mąstymas prieinamas kiekvienam ir yra demokratiškas. Intuicija, instinktyvus pagavimas – jau privilegija. Špengleriui akivaizdu, kad suvokti istorinį procesą, įsisavinti istorijos pamokas gali tik išrinktasis, o likusiems belieka tik priimti jų atradimus.

---

A. Bergsono intuityvizmas

"Varomąja" jo svarstymų jėga buvo skirtumas tarp pažinimo "rezultato" (teorijomis ir sąvokomis) ir realybės. Jis siekė "pažinimo teoriją papildyti gyvenimo teorija". Ir "gyvenimas" buvo tikroji ir pirmapradė tikrovė.

Tasai "gyvenimas" sprunka nuo mūsų tik todėl, kad ją bandome pagauti intelektualinėmis priemonėmis, kas panašu į bandymą semti vandenį rėčiu. Teorinė "gyvenimo" rekonstrukcija negalima. Jo esmę galime suvokti tik intuicija, kuri turi atsakyti į visus filosofinius klausimus. Intuicija priešpastatoma protui, kuris yra manipuliavo "negyvais daiktais" priemonė. "Protas apibūdinamas prigimtiniu gyvenimo nesuvokimu". Pvz., fizikoje laikas nėra "tikrasis laikas". Būtent laiko sąvokos tyrimui A. Bergsonas skyrė veikalą "Trukmė ir vienalaikiškumas", kuriame analizuoja fizikinę laiko sampratą ir kaip ji pateikta specialiojoje reliatyvumo teorijoje. Bergsonas teigia, kad po moksline laiko samprata (suerdvintu, nerealiu) yra "tikroji trukmė", kuri "patiriama". Ir čia prisiliečiame prie "tikrosios gyvenimo prigimties". Pasaulio "esme" Bergsonui yra "laikas", tačiau tas "gyvasis", kitos kokybės laiaks visiškai skiriasi nuo fizikinės mechanikos laiko.

Bergsonas sukūrė ir specifinę vystymosi teoriją, pavadintą "kūrybine evoliucija". Jis tvirtino, kad tikroji evoliucija yra "kūryba". Jis savo evoliucijos modelio nelaikė moksliniu, o greičiau gamtamoksline-filosofine, nes joje panaudotas šiai būdinga termino substancionalizacija.

Paskutiniame stambiame veikale "Du moralės ir religijos šaltiniai" išskiriami du visuomenės tipai ir atitinkamai du moralės tipai: uždarosios ir atvirosios. "Uždaroji visuomenė" – kilusi iš poreikio turint tikslą išsaugoti esamos socialinės struktūros vientisumą ir stabilumą. Tuo tarpu "atviroji visuomenė" turi apimti visą žmoniją ir būti kuriama meilės ir tarpusavio simpatijos, kylančios iš "dvasinio polėkio", atskleidžiančio išrinktosioms asmenybėms laisvės ir meilės pasaulį, pagrindu.

Pastaba. Šis tekstas yra Vikipedijos straipsnis. Vikipedijos straipsniai pateikiami su GFDL licencija, leidžiančia jį laisvai naudoti. Osvaldas Špengleris Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler, 1880 gegužės 29 d. - 1936 gegužės 9 d.) buvo vokiečių istorikas ir filosofas. Labiausiai žinomas dėl savo klasikiniu tapusio darbo Vakarų saulėlydis (1918), kuriame jis išplėtojo ciklinės civilizacijų raidos teoriją bei kalbėjo apie krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nuosmukį. Gyvenimas Špengleris gimė tipinėje konservatyvioje smulkaus tarnautojo šeimoje Blankenbure Harco kalnyno papdėje. Dešimties metų su šeima persikėlė į universitetinį Halės miestą, kur jis įgijo klasikinį gimnazijos išsilavinimą: studijavo lotynų ir graikų kalbas, matematiką ir gamtos mokslus. Būtent čia jis ėmė labai domėtis menais, ypač poezija, drama ir muzika. Didžiulę įtaką jam padarė Geothes, Nietzsches kūryba. Mirus tėvui 1901 m., Špengleris kaip privatus klausytojas studijavo Berlyno, Miuncheno ir Halės universitetuose. Jo domėjimasis apėmė labai plačią sritį: istoriją, filosofiją, gamtos mokslus, matematiką, literatūrą, muziką bei dailę. Po nepavykusio bandymo metais anksčiau, 1904 m. Špengleriui pavyko gauti daktaro laipsnį. Dar po metų jis stipriai susirgo. Baigęs mokslus, jis įvairiuose Vokietijos miestuose dirbo mokytoju. Po motinos mirties 1911 m. persikėlė į Miuncheną, kurio taip ir nebepaliko iki gyvenimo galo. Čia jis gyveno kaip atsiskyręs mokslininkas, pragyvenimui uzžsidirbdavo atsitiktiniais privataus mokytojo darbais ar rašydamas žurnaluose. 1914 m. pabaigė rašyti Vakarų saulėlydį, bet knyga dėl prasidėjusio Pirmojo pasauliio karo buvo išleista tik 1918 m. Pasirodžiusi knyga susilaukė didžiulio pasisekimo ir išgarsino iki tol visiškai nežinomą jos autorių. Pats besibaigiantis karas ir niūri to meto atmosfera tarsi tapo Špenglerio teorijų iliustracija. Beveik iš karto Vakarų saulėlydis buvo išverstas į keletą užsienio kalbų. Pačiam Špengleriui buvo pasiūlyta tapti filosofijos profesoriumi Giotingeno universitete, ko jis, beje, atsisakė, motyvuodamas poreikiu susikoncentruoti į rašymą. 1931 m. jis išleidžia Žmogų ir techniką, kurioje kalba apie technologijų ir industrializacijos pavojų kultūrai. Ateinant Hitleriui į valdžią buvo vienas jo rėmėjų, tačiau vėliau ėmė kritikuoti nacizmą. Nors Špengleris ir palaikė pačią totalitarizmo idėją, tačiau griežtai neigė biologinę "rasės grynumo" ideologiją ir antisemitizmą. 1934 m. išleistas jo darbas Apsisprendimo valanda tapo bestseleriu, tačiau vėliau dėl išsakytos kritikos buvo uždrausta. Izoliuotas nuo visuomeninio gyvenimo, paskutinius gyvenimo metus jis praleido klausydamasis Bethoveno, skaitydamas Šekspyrą ir Moliere'ą, pirkdamas tūkstančius knygų bei kolekcionuodamas senovinius Rytų ginklus. Civilizacijų teorija Savo svarbiausiame veikale Vakarų saulėlydis Špengleris išdėstė savo civilizacijos sampratą. Jo manymu, visų civilizacijų raida yra panaši ir vyksta pagal bendrus istorinius dėsnius. Tai jis mėgino parodyti lygindamas konkrečias civilizacijas. Buvo išskirtos 8 "aukštosios kultūros": Babilono, Egipto, Kinijos, Indijos, Meksikos, Klasikinė, Arabų, Vakarų arba Europos - Amerikos. Špengleris teigė, jog civilizacijos gyvuoja cikliškai, tai yra, jos gimsta, bręsta ir užgęsta. kiekvienam gyvavimo etapui būdingi tam tikri dvasios, meno ir politikos bruožai. Čia svarbu pabrėžti, jog jis, kaip ir visa vokiečių mąstymo tradicija, skyrė kultūrą ir civilizaciją kaip skirtingus reiškinius ar fazes. Pirmoji sąvoka, glaustai kalbant, apibūdina ankstyvąją, gyvybingąją civilizacijos etapą, kada dar stiprus intuityvumas, simboliškumas ir dominuoja "dvasia". Antroji apibrėžia kūrybiškai išsisėmusį, standartizuotą, technokratišką visuomenės darinį, kurį Špengleris sieja su žlugimo pradžia. Jo aprašytus civilizacijų raidos etapus galima glaustai parodyti tokia schema: Pavasaris (Kultūra): būdinga intuicija, galinga kūrybinė energija, vieningumas. Religija: svarbaus mito, naujai apibūdinančio Dievo koncepciją, gimimas. Pasaulio ilgesys ir baimė. Ankstyviausias metafizininis pasaulio "sutvarkymas". Didelis scholastiškumas. Menas: menas suvokiamas kaip religinio atsidavimo dalis. Pvz. gotikinės katedros, dorėnų šventyklos. Politika: feodalizmas, karinė aristokratija. Vasara: bręstantis sąmoningumas. Ankstyvoji pilietinė miesto visuomenė ir kritinis mąstymas. Religija: Reformacija: maištas prieš senąją reiligija. Grynos filosofijos pradžia. Idealizmo ir realizmo supriešinimas. Matematikos kaip kalbos aprašančios pasaulį pradžia. Misticizmo nunykimas religijoje ir racionalizmas. Politika: Absoliutinė valdžia. Konfliktas tarp monarchijos ir aristokratijos. Politinis centras iš pilies pasislenka į miestą. Ruduo (Civilizacija): miestų augimas. Aukštas jėgos disciplinos ir organizacijos lygis. Religija: tikėjimas racionalizmo visagalybe. Gamtos kultas. Matematinio mąstymo reikšmė. Paskutiniai idealistai. Žinojimo ir logikos teorijos. Menas: Politika: Kova tarp aristokratijos ir buržuazijos. Revoliucijos. "Napaleonizmas" Žiema: ateina pasaulio - miesto civilizacijos sustingimas. Stiprėja ireligiškumas. Religija: materializmas ir mokslo, naudos ir sėkmės kultai. Skepticizmas. Specializuotos akademinės filosofijos įsigalėjimas. Paskutinių idėjų plitimas. Menas: miršta simbolinis menas. Viskas tampa beprasmiais mados objektais. Politika: demokratija, turtingųjų valdžia ir įsigalėjęs biurokratizmas. Cezarizmas. Įtaka Špenglerio svarbiausias veikalas Vakarų saulėlydis buvo vienas pirmųjų darbų, paneigusių hėgeliškajį eurocentrizmą. Taip pat jis davė pradžią kokybiškai naujam civilizacijų suvokimui bei lyginamiesiems kultūrų tyrimams. Būtent Špengleris padarė didžiulę įtaką kitam XX amžiaus civilizacijų teoretikui Arnoldui Toynbee (Arnoldui Toinbiui). Kritika Tik išleistas Vakarų saulėlydis susilaukė plataus atgarsio. Visgi dauguma to meto intelektualų į Špenglerį žiūrėjo gana atsargiai. Sociologas Maxas Weberis jį pavadino labai išradingu ir išsilavinusiu diletantu. Karlas Popperis jo teiginius vadino beprasmiais. Apskritai, pozityvistinėje to meto aplinkoje Vakarų saulėlydis buvo puikus grobis kritikai dėl savo miglotumo ir polinkio į misticizmą. Be to, Špengleris buvo kaltinamas azijocentizmo propagavimu. Ironiška, tačiau šiuolaikiniai komparatyvistai jį kaltina vis dar per dideliu eurocentrinių nuostatų laikymusi. Arnoldas Toynbee, kurio tyrimams Špengleris padarė didelę įtaką, kritikavo savo pirmtaką už perdėm deterministinį požiūrį į civilizacijų raidą. Jis teigė, kad civilizacijų gimimą ir žlugimą lemia ne nematomi istoriniai dėsniai, o kur kas konkretesnės sąlygos.