Nes...

"(...) Nes tik dangus debesimis po kojom klojas,

Kai ant stogo krašto stovėdamas žemyn žiuri."

Krištolo kurpaitė

Prezervatyvas tai mūsų kartos krištolo kurpaitė, jį dedasi susitikę nepažystami žmonės, šoka visa naktį iki sąmonės netekimo, o vėliau tiesiog išmeta.

Dešimtys tūkstančių demonų, tūkstančiai tūkstančių, nesuskaičiuojami.......

Indas

Esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo.

Tai nėra paprastas vanduo – jis geriasi į laiką, į visus regėtus ir liestus pasaulio daiktus. Jis prapuola ir negrįžta. Jokie debesys, jokie lietūs, jokie potvyniai ar jūros vandens gėlinimo aparatai, tobuliausi vandentiekio įrenginiai niekada nesugrąžins to vandens, kuris paliko šį indą. Šis vanduo k i t a i p sukasi gamtos ciklų rate; kartais atrodo nematomas ir neapčiuopiamas, bet jis yra. Girdi jį negirdėdamas, kitomis klausomis ir kitomis juslėmis.

Turėčiau mokytis iš kaktuso; turėčiau mokytis iš dykumų klajoklio; turėčiau mokytis iš sėklelės, menkoje drėgmėje išsaugančios savo dygimo viltį; bet, regis, visos šios mintys ateina ganėtinai vėlai; gal svarbiausia, kad jos išvis ateina. Pagaliau kad ir kiek taupytum tą vandenį, kuris kiekvieną akimirką po mažą lašą sunkiasi iš manojo indo, vis viena nesustabdysi jo kaip laiko tekėjimo; nesustabdysi jo kaip kasdienio saulės patekėjimo ir kasdienio jos nusileidimo, – šie dėsniai tiek pat negailestingi, kiek ir gražūs arba nepakartojamai įsimintini dėl mums brangių dalykų, šviesiausių išgyvenimų.

Esu indas, turintis dvi kojas ir dvi rankas, galvą ir visa kita kaip ir kiti mano rūšies indai. Savotiška vaikščiojanti amfora. Didelę dalį mums skirto laiko su savo be paliovos nykstančiu turiniu elgiamės taip nesaugiai ir netaupiai. Pasitaiko žmonių, kurie net pavargsta laukti, kol iš to indo ištekės paskutinis lašas. Kai kurie įnirtę griežia dantimis, kad tiek mažai tame inde telpa stebuklingojo vandens, nes jų energija ir siekiai veržiasi kaip ugnikalnis, ir jie per vieną gyvenimą nori nugyventi dešimt gyvenimų ir įgyti šimto gyvenimų patirčių…

Esu tik indas, ir gerai jaučiu jame didėjančią tuščią ertmę, kurios niekas nebeužpildys – nei išmintis, nei beprotystė, nei turtai ar garbė, – paprasčiausiai nėra pasauly tokių dalykų, kurie pajėgtų įveikti didėjančią tuštumą. Net ir atmintis, žaidžianti savo kaleidoskopiškais stikliukais, kartais sukuria tik laikiną iliuziją, laikiną paguodą, kad tiek daryta, gyventa, kentėta, džiaugtasi ir mylėta, ir nusivilta. Atmintis kaip kerpės, kaip samanos želia ant vidinio indo sienelių ir taip kartais sukuria vėlei sugrįžtančio gyvenimo iliuziją, bet iš indo ištekėjęs vanduo niekada nesugrįžta. Atmintis kai kam tampa spąstais, surakinančiais ateitį.

Yra žmonių, kuriuos guodžia ir įkvepia religijos, žadančios amžinai neišsenkančius vandenis ten, kur mūsų nėra ir, greičiausiai, negali ir neturi būti. Bet juk susilieja su kažkuo visi tie, kurie yra išėję?

O gal tie indai per tūkstančius metų tiesiog virsta dulkėmis, molekulėmis, atomais? Nė vienas nesugrįžo, nepapasakojo nei apie rojų, nei apie pragarą, nei apie amžinuosius medžioklės ar meilės sodus.

Niekas nebus palaimintas ir niekas nebus pasmerktas, ir visi (ar beveik visi) bus užmiršti. Istorija iš milijonų išsirenka vienetus, tačiau kas šiems iš to pasirinkimo, – juk atmintis skirta tik gyviesiems, kurie, beje, yra linkę nuolat iškraipyti tą atmintį apie buvusiuosius.

Nyksta gyvasties lašai, senka. O kartais jie pasrūva, sūkuriuoja kaip upė, kai leki, veržiesi lyg netekęs proto link iliuzinių tikslų ar blaškaisi klystkeliuose; susikuri sau dykrų fatamorganas, bėgi į jas it niekados nesubręstantis vaikas; bet vis viena ateina rimties ir susikaupimo valanda, kada girdi tų lašų aidesį šioj nepakartojamoj erdvėj, šioj kiekvienoj nepakartojamoj minutėj, kad ir ką jos tau žadėtų ir kuo grasintų.

Būties pojūtį sukuria ne siausmas, ne linksmybės, ne orgijos ar neviltis; tą jausmą kuria vienuoliška rimtis, gamtos ar nakties tyla. Praradimai tuomet nušvinta kaip šviesa, nes kitaip ir negali būti – gali prarasti tik tai, ką buvai radęs. Nieko negali prarasti tik tas, kuris nieko neranda, o tik egzistuoja pačia banaliausia forma. Paprastas pastebėjimas, taikytinas tik žmogui, laikančiam save protinga būtybe. Bet koks gražus, koks pilnavertis yra gyvūnų ir augalų formų „egzistavimas"! Jie taip pat yra indai, laikinai pripildyti gyvojo vandens. Visi šiandien esantys – žmonės, beždžionės, drambliai, kiparisai, sliekai, svėrės, žydinčių samanų siūleliai, upėtakiai po kerplėšomis, dirvožemio bakterijos, – visi yra indai, kuriuos vienija tas pats vanduo. Esam indų brolija, ir yra gera kartais pajust tą bendrystės jausmą ne tik protu, ne tik dvasia, bet ir kažkokiais giluminiais jutimais, kurių mes net nesugebame įvardyti, apibrėžti. Bet jie egzistuoja, – neapibrėžiami kaip pati būtis.

Ir tada nuo to vandens tekėjimo darosi ne taip liūdna, pasijunti ne vienišas netgi didžiausioj vienatvėj; šios kosminės bendrystės jausmas yra viena iš didžiausių paguodų, nusiraminimo ir susitaikymo šaltinis, nes kartais gali pasiust arba išprotėt nuo suvokimo, kad sustabdyti gyvasties lašų nykimo yra neįmanoma.

Tai nereiškia, kad nusiraminus ir susitaikius nebereikia mokytis iš dykumų kaktuso ar beduino, taupančių vandenį ir mokančių pasisotinti mažu. Ypač kada jauti, kad tavo indas jau gerokai išsekęs; ir nereikia būti pranašu, kad žinotum, jog seklės jis ir toliau. Visa, kas buvo atrasta, darosi prarasta, bet tik prarastys prikelia ieškotojo instinktus ir jusles, o kelias į vandenis vėlei pats kaip šuo ateina ir atsigula prie kojų.

Ir pasižiūri į akis tuo neišreiškiamu žvilgsniu; pats nemokėdamas kalbėti prisako ne tik eiti tuo keliu, bet ir kalbėti už tą kelią.

Demonai niekad nesnaudžia

Jei jūs manote, kad mokslas, pažinimas, sveikas protas išnaikino demonus, tai klystate. Demonai visada išlieka. Jie moka persikūnyti. Apskritai jie neturi apibrėžtos formos, todėl jų klasifikacija ir indentifikacija yra neįmanoma. Jų yra aibės. Jie gimsta ir miršta, kad vėlei atgimtų. Reinkarnuojasi į pačius įvairiausius gyvūnus, daiktus, reiškinius, savaime aišku, ir į žmones. Nuo demonų niekas neišgydo. Psichoterapeutai – tokie pat žmonės, ir dažnai patys apsėsti demonų, tad ką jie gali pagelbėti?

Tai, kas sveiku protu nepaaiškinama, ką sukuria mūsų sveikos ir nesveikos fantazijos – drąsiai galime priskirti demonams. Nebūtinai kokiems nors sukubams ar inkubams, kokius įsivaizdavo ir piešė viduramžiais. Šiandien demonai lenda ir iš kompiuterių ekranų, bastosi begaliniuose interneto tyruose. Nepasikeitė tik jų prigimtis. Demonai nebūtinai ir ne visada neša tik blogį, tamsą, mirtį ar beprotybę. Visi žino, kad pasitaiko linksmų ir išdykusių demonų, mėgstančių ir šviesų, ir juodą humorą. Demonai visada žengia koja į koją su laiku. Niekada jų neapkaltinsi senamadiškumu. Demonai prisitaiko prie bet kokių sąlygų, prie bet kokios sąmonės ar intelekto. Jie nebeįsikūnija į raganas, ir jų deginimo laikai praėjo nesugrįžtamai. Bent mes taip tikime. O ir dauguma raganų, kurios anais laikais turėjo ar galėjo būt sudegintos, šiandien pasivadino feministėmis, žmogaus teisių gynėjomis arba vadovauja stambioms korporacijoms. Kas šiandien patikės ragana arba kokiu sukubu ar inkubu? Demonai šiandien veikia subtiliau ir elegantiškiau, be abejonės, pakilo ir jų intelekto koeficientas. Jie nebegyvena urvuose ar apleistuose pilyse, ir visi – tiek moteriškos, tiek vyriškos giminės, taip pat hermafroditai bei visi kiti iškrypėliai – vartoja šiuolaikinę kosmetiką.

Kartais jie studijuoja demonologiją ir šaiposi iš tų studijų autorių, kurie nė velnio nenutuokia apie demonus, net neįsivaizduoja, kas ir kokie jie yra, kokios jų galios ar pareigos visuomenei. Viena, ką žino demonai, o nežino žmonės, yra tai, kad be demonų visuomenė išsigimtų, suprimityvėtų, prarastų konkurencingumą ir kūrybiškumą apskritai.

Nes bet kokia kūryba yra veiksmas, suliejantis į viena naikinimą ir kūrimą. Abu procesai visada vyksta vienu metu. Niekas nesukuriama ko nors nesunaikinant, ir atvirkščiai. Sodininkas, auginantis vaisius, naikina ne tik savo gyvenimo laiką, bet ir įvairius „nereikalingus" ūglius ir aibę kenkėjų, kurie iš tiesų net nėra kenkėjai. Tai sodininkas juos paverčia kenkėjais, nes sudaro išskirtines ekologines sąlygas jų mitybai ir dauginimuisi. Net iš pažiūros toks nekenksmingas padaras kaip šių laikų rašytojas, rašantis tekstą, tik iš pirmo žvilgsnio nieko nenaikina – jis, kaip ir sodininkas, naikina ne tik savo laiką, bet ir popierių, taip pat naikins laiką tų, kurie ryšis jį perskaityti. Panašius pavyzdžius galima tęsti be galo, bet ir taip viskas a priori aišku. Tiems, kuriems tai neaišku, niekas ir nepaaiškės. Nereikia nė sakyti, kad tokių nesusigaudančių yra dauguma.

Demonai kyla ne tik iš baimės, bet ir iš tikėjimų. Nėra tokios baimės, kuri nekurtų, nemodifikuotų, nereinkarnuotų demonų, lygiai kaip nėra tokio tikėjimo, tokios religijos, kuri nedarytų to paties. Baimė kartais naudingesnė visuomenei negu fanatiškas tikėjimas. Toji baimė – iš pirmykštės bendruomenės, iš proto aušros laikų. Iš ten pat – ir tikėjimai, išdygę iš pirmykštės magijos. Fanatikai apskritai yra geriausi demonų draugai, geriausi jų klausytojai ir išpažinėjai, geriausi jų mokiniai.

Pasak S. Freudo, ir demonai, ir dievai kyla iš to vienintelio daikto, vadinamo libido. Šį bei tą anas demonų apsėstasis vis dėlto įžvelgė.

Kai ką žinojo jau ir šventoji inkvizicija, atidžiai sekusi visus raganų seksualinius ryšius su demonais ar šėtonu. Inkvizicija vienu metu beveik prilygo demonams savo išmone ir absurdiškumu, bet jau lenkė juos savo žiaurumu. Demonai iš tiesų nėra tokie žiaurūs, nes ar gali būti žiaurus vilkas avidėje, išsinešantis į girią tik vieną avelę, kai miršta iš alkio?

Demonams baisiausia, kad jie beviltiškai priklausomi nuo žmonių. Be žmonių jie niekas, negali net egzistuoti, neduokdie, išmirtų visi nuo AIDS ar susisprogdintų „saugumą" garantuojančių ginklų blyksniuose. Turėtų išmirt ir visi demonai, nes kur jie dėtųsi? Jie neprisitaikę gyventi apokalipsių griuvėsiuose, vienuolynų rūsiuose ar tuščiose dinozaurų kaukolių dėžutėse. Demonai yra beveik kaip žmonės, ir tas senis Freudas bei visa jo pasekėjų gauja gerokai buvo priartėjusi prie demonų karalystės vartų, bet tai neapsaugojo jų nuo paklydimų ir naivių, tikrovės neatitinkančių, interpretacijų.

Demonai ir žmonės – tai viena iš nuostabiausių simbiozių, ir tik paskutinis nevėkšla gali neigti demonų egzistavimą. Demonai neatsilieka nuo pasaulio pažangos. Štai vietoj senųjų sukubų ir inkubų, visokių raganų dulkintojų ir šiaip niekadėjų jau yra ir virtualių demonų. Tai jokia naujiena, nes iš tiesų demonai nuo pat jų atsiradimo laikų buvo ir yra virtualūs. Gyveno sau sąmonės ir pasąmonės kompiuteriuose, nors šie dar nebuvo išrasti. Todėl jie nesugaunami ir neapibrėžiami, neįžvelgiami per teleskopus ir supergalingiausius elektroninius mikroskopus, nepasiduodantys banaliems empiriniams matavimams bei čiupinėjimams. Bet tik panorėk savo artimui blogo, žvilgtelėk naktį į tamsų krūmą, ir iškart pajausi, kad šalia tavęs jau alsuoja demonas. Šalia, o gal tavo viduje – jis gali būti bet kur, tas tavasis demonas. Jis gali keistis pagal aplinkybes, jį beregint gali pakeisti kitas ar kiti. Nes demonų yra aibės, ir tūkstančiai jų tyko tavęs.

Ką čia dar galima pridurti? Jei nebūtų demonų, tai nebūtų ne tik pažangos, bet ir sąžinės, moksliukų pavadintos morale ar etika. Pagaliau, jei nebūtų demonų, nebūtų ir žmonių. Ir visiškai nesvarbu, kad dauguma pasaulio piliečių apie tai net nenutuokia.

Todėl demonai niekada nesnaudžia. Jie rūpinasi žmonijos išlikimu taip pat kaip ir savuoju. Sandėris įvykęs be galo seniai. Jis neapskundžiamas ir neatšaukiamas. De jure ir de facto. Taškas.

Alchemija

Bejėgiai buvo alchemikai: „filosofinis akmuo" jų sapnuose patekėdavo lyg didelis, raupsuotas, bet nepasiekiamas mėnulis. Be viso to, jie sapnuodavo deives ir dievus, kurie šnabždėdavo jiems į ausis pažadus atskleisti visatos paslaptis ir paversti juos tauriųjų metalų karaliais, aukso ir sidabro viešpačiais. Kai kurie manė, kad „filosofinis akmuo" turi begalę kitų stulbinančių savybių – gali prailginti gyvenimą, suteikti nemirtingumą ar pagaliau prilyginti žmogų Dievui.

Su „filosofiniu akmeniu" ne tik geležį, varį ar šviną galima versti auksu ar sidabru, bet ir paprastus laukų ar pajūrio akmenėlius deimantais, kitais brangiausiais ir gražiausiais akmenimis, kurių taip geidžia moterys ir kilmingieji, nekalbant jau apie pirklius bei gobšuolius.

Bejėgiai buvo alchemikai; „filosofinio akmens" nepajėgė duoti nei Dievas, nei šėtonas; ir jie nyko, seno, nusivylė ar išprotėjo savo retortų ir tiglių, kolbų ir žaizdrų apsuptyse, išsidegino akis cheminių reakcijų dūmuose ir sprogimuose, iki kaulų baltumo ėdė jų rankas rūgštys ir šarmai, byrėjo senų foliantų puslapiai, laboratorijų sutemose vakaro saulės spinduliuose virsdami auksinių dulkių stulpais. Prakeiktas „filosofinis akmuo" žėrėjo visatos ūkanose, kartais atrodydavo ranka pasiekimas sapno apyaušriuose, prieš nubundant, kada erdvėje sušmėžuoja ir bematant ištirpsta genialiausių idėjų kontūrai, bet viskas buvo veltui – beribė valdžia ir metalų reinkarnacijos, nemirtingumas ir šlovė, turtai ir apgaulingos tiesos ieškojimas. Negalima pažinti to, kas materialiu pavidalu neegzistuoja.

Bejėgiai buvo alchemikai, nes vienintelis „filosofinis akmuo" kas rytą patekėdavo virš jų galvų dangaus skliaute, ir jie nieko nežinojo apie to rutulio dydį ir jo kaitros galią, kur lydosi ir mainosi visos formos ir struktūros, kur saulės šviesos blyksnis juodžiausią antracito šukę kaipmat paverčia šviesą atspindinčiu aukso veidrodžio gabalėliu arba vėl, užslinkus šešėliams ar nakčiai, sugrąžina į neperžvelgiamos tamsos būvį.

Bejėgiai buvo alchemikai; tačiau tie, kurie „filosofinio akmens" neieškojo laboratorijų džiunglėse, nesunkiai aptikdavo aibes tikrų akmenėlių, besimėtančių tikrame pasaulyje. Iš tiesų mūsų pasaulis buvo, yra, tikiuosi, ir bus pilnas filosofinių akmenėlių; jie kartais šviečia ir skurde, ir prabangoje, moters žvilgsnyje ir saulės auroje šviesiose vaiko garbanose; ne veltui ir ne atsitiktinai sakau „šviečia", nes visa alchemija susijus tik su šviesa, – tamsoj nėra aukso, nėra brangakmenių – joje apčiuopiamos formos neturi vertės, nes jų negali regėt ir įvertinti; tamsoj yra tik viena sena kaip pasaulis alchemija – tai dvasios ir kūno meilės alchemija, bet ir jai reikia šviesos; tik šviesoj ji atrandama ir vėliau gali tęstis ir juodžiausioj nakty. Ak, šviesa iš tiesų yra didžiausia alchemikė, tai geriausiai patiria dailininkai ir fotografai, iš dalies gamtininkai ir meteorologijos reiškinių stebėtojai, ir apskritai visi žmonės, kurie nors kartą atmerkė akis ir šį bei tą pamatė ar iš tiesų pradėjo m a t y t i. Tokios alcheminės patirtys kaip dvasios rega, talentas ir kūryba, meilė, pagaliau pasaulio ir aš sutapimo akimirkos yra nuostabūs filosofiniai akmenys, egzistuojantys visada, šalia ar mūsų gilmėje, bet tai nereiškia, kad nereikia jų ieškoti, kartais sunkiai ar net beviltiškai. Bet tas ieškojimas nieko bendro neturi su šarmais ir rūgštimis, niaurių laboratorijų prietema, kur šmėžuoja angelų ir demonų šešėliai, tūkstančius kartų atsiveria ir rojaus, ir pragaro, ir visų įmanomų skaistyklų vartai.

Kartais reikia tapti vaiku, kad išvystum patį gražiausią filosofinį akmenį – pasaulio šviesos nutviekstą pasaulį. Nes auštant rytui, kada kiekviena rasos užlieta žolelė, skaidanti šviesą į bilijonus mažyčių vaivorykščių, man kalba apie tą akmenį, apie visus tuos akmenis, kurių barstyte pribarstytas mūsų pasaulis, bet pernelyg dažnai mes jų nematome, juos apeiname arba paspiriame koja.

Bejėgiai buvo alchemikai (nors savaip ištvermingi ir atkaklūs, užsispyrę ieškotojai, – visa armija donkichotų, kariaujančių su kolbomis, retortomis ir žaizdrų dūmuose kartais įžvelgiantys pasakiškas pilis ir vėjo malūnų kontūrus); nė vienas iš jų netapo filosofinio akmens viešpačiu, neprilygo net menkiausiam demonui ar dievukui, nenusavino dievų galios, užuot pasakę tai, ką jau daug kas iki jų žinojo – nėra ir nebus kito magiškojo akmens, išskyrus pasaulį ir gyvastį, gyvybę, vienatinius gyvenimus ir regėjimus; nes vietoj tavęs juk galėjo gimti kažkas kitas, kažkokia kita genų, minčių, jausmų, kūno struktūros dermė. Šių dienų pasauly matau tokią begalę filosofinių akmenų ir akmenėlių, ir jie buvo seniausiai sukurti ar atrasti dar prieš alcheminį sąjūdį, tik mažai kas apie juos žinojo, bet vis dėlto buvo žinančiųjų, ką liudija seniausieji mitai ir rašto paminklai; vienas iš filosofinių akmenų yra meilė – skaityk, jei dar neskaitei, „Giesmių giesmę", skaityk ją dar kartą, jei kažkada skaitei, nes ją reikia skaityti ir labai jaunam, ir vidury gyvenimo, ir jo pabaigoj; o geriausia nors kartą patirti dalį ar dalelę tos giesmės; tos patirtys atvers alcheminio virsmo vandenis, kuriais galbūt ir taip plauki, net nesuvokdamas, kokie lobiai plyti aplink. Jokie filosofiniai akmenys negali suteikti nemirtingumo fikcijos, nes dar nežinia, ar pati materija yra mirtinga, ar ne; mąstymas, rega, juslės dar kartą įrodo, kad pasaulis yra srautas, srautų srautas – elementariųjų dalelių ir gyvybės formų, keturių pagrindinių ir apčiuopiamų stichijų bei žodžių, kalbančių apie pasaulį, nes jį galbūt tik žodžių tvanu gali išreikšti; gal mes veltui gryninam jo „gabalėlius", detalizuojam gyvenimą, nes tik apribotais pavidalais galim suvokt tai, kas kaip visuma yra neaprėpiama ir nesuvokiama; pagaliau pats pasaulis yra bilijonbriaunis filosofinis akmuo, ir man buvo leista jį matyti ir čiuopti, alsuoti jo nusivylimais ir nušvitimais, prasmėmis ir beprasmybėmis – bejėgiai buvo alchemikai: jie visi turėjo tą akmenį, kurio ieškojo, bet nė vienas jo nematė, nes ieškojo to, ko ir ieškoti nereikėjo, nors pakeliui kai ką ir surado, tik ne tai, ko tikėjosi; o pragmatiškasis žmonių pasaulis yra kur kas mažiau prasmingas, negu dauguma linkus tikėti. Tai mes pragmatizuojam savo pasaulį dėl savo išlikimo; kasdien jį įvardijame, matuojame, čiupinėjame; iš tiesų vertingiausia tai, kas menkai apčiuopiama, kas slypi mūsų sielose ir dega it filosofinis akmuo viską nušviesdamas. Ir nesvarbu, kur jis dega – dangaus šviesulyje ar tavo sieloje, nes šviesos prigimtis visur yra ta pati, ir tik šviesa auksą gali paversti auksu, vyną – raudonu, juodą antracito gabalėlį prilyginti deimantui, o kariui įdėt į lūpas žodžius iš „Giesmių giesmės", kurios jis niekad neskaitė.

Bejėgiai buvo alchemikai, bet juk viskas, kas buvo, esam linkę tikėti, – buvo ne veltui.

Moralumas

Veiksmas yra moralus, jei duoda naudos jį darančiajam [palengvinant ar pagerinant savo gyvenimą, įgyjant vertybių], jei tai nepažeidžia kitų asmenų interesų.

Paimkime moterį besilaukiančią kūdikio. Ji yra būklėje, kad, jei gimdys, mirs, bet kūdikis liks gyvas. Ką jai daryti? Čia nėra vienareikšmio atsakymo.

Tai parodo, kad moralėje nėra tik arba balta, arba juoda, tik į kairę arba tik dešinę. Gyvenimas panašus į pilką ir kelias per jį vingiuotas.

Visada yra asmenų sakančių, kad niekas nėra tikra ir visa tik nuomonės reikalas. Bet kas yra arba gera arba bloga [juoda arba balta], - ir tai gali būti įvairiu mastu. Aukščiausia vertybė yra asmeninė sąmonė. Tad tos moters gyvybė yra aukščiausia vertybė ir ją ji privalo išsaugoti, jei ją vertina. Ji negali racionaliai tvirtinti, kad "myli" parazitą savo kūne,nes meilė yra atsakas į aukščiausią vertybę kitame asmenyje. Parazitas nėra asmuo, nes neturi charakterio savybių, dėl kurių būtų galima jį mylėti.
Be to jis "neturi teisių", kurios taikomos esamoms racionalioms būtybėms, o ne potencialiai galinčioms joms tapti.

Abortas [negimusios gyvybės nužudymas] visada sunkus pasirinkimas moteriai. 

Gali būti meilė be priežasties. Tai įdomus reiškinys ir sutinkamas visuomenėje. Bet kaip elgiamasi "baimės be priežasties" atveju? Skubama pas psichologą!

Moralumas yra sistema apibrėžianti, kaip turėtume elgtis ir kas yra gera. Gera yra tai, kas, mums naudinga pagal mūsų prigimtį. Mūsų ypatinga prigimtis įtakoja specifinius reikalavimus gyvenimui. Gera yra tai, kas patenkina tuos mūsų reikalavimus.

Prieš kelis tūkstantmečius urvinis žmogus galėjo nužudyti kitą, kad paimtų jo moterį ar mirtinai susikaudavo, kad išsiaiškintų, kas gyvens toje teritorijoje. Ir jie tai darė, nes taip turėjo gyventi.

Bet tai buvo dar savęs neįsisąmoninusi būtybė. Tad ji negalėjo būti morali. Tad tokios veiklos buvo nedoros ir nepriimtinos. Kad turėtume "teises" privalome turėti "save" [suvokti savo asmenybę]. Tik tada galime sudaryti sutartis su kitomis racionaliomis asmenybėmis ir atsisakančiomis jėgos a apgaulės, nes tai pažeidžia sutartis.

Tai ir gyvūnai neturi teisių?

Kai nuvyksite į Afriką ir jus puls liūtas, pasakykite jam tai! Teisės sąvoka taikoma tik žmonėms. Negalite gyvūnams pritaikyti teisės normų.

Ar turi teises naujagimis? O protiškai sergantis?

Abu neturi teisių. Naujagimis turi galimybę tapti racionaliu asmeniu, protinis ligonis – ne.

Bet ... racionali žmogiškoji būtybė neturi daugiau teisių nei kita. Kas įgyvendina [ir nustato] teises? Dabar – vyriausybės. Jų įrankis – valdžia. Valdžia priežastis nukerta akimirksniu, sutrauko visus pančius. Savo teises galte nustatyti tik tame pasaulyje, kuriame valdai.

Teises apibrėžia žmogaus prigimtis. Joms nereikia "leidimo". Žmogus yra lasvas ir nėra valdžios pasaulyje galinčios paveikti jo mintis. Jas galima tik fiziškai sunaikinti.

Vienintelė išimtis – veikla kenkianti savo paties gyvybei nelaikytina "gera".

Kaip čia traktuoti eutanaziją?

Žmogus turi teisę rinktis. Jei skausmas neleidžia jiems gyventi, jie gali pasirinkti mirtį. Tai iš tikro vertingiau, ne daro kvailas savižudis nuraukdamas visą galimą gyvenimą

Utilitarumas yra tai, kas man naudinga. Kodėl tai, kas naudinga, turi kenkti grožiui ir jausmams? Daugeliui žmonių santechniko darbas atrodo nešvarus ir nepatrauklus. Tačiau jis sukuria tvarką ir patogumus. Gal būt "negražūs" dalykai yra tik todėl, kad jų nesuprantame?

---

Ar religija gali nustatyti veikiančias elgesio visuomenėje taisykles?

Moralumas išreiškia pasirinkimą. Štai kodėl asmenys nėra baudžiami už veiksmus, kurių negalėjo išvengti.

Dievo įsakymai yra nurodymai nenurodant priežasčių. Todėl žmonės jų laikosi iš tikėjimo, kuris nėra tas pats, kas moralė.

"Mylėk savo tėvą ir motiną". Meilė [ir pagarbą] reikia užsitarnauti, o ne reikalauti grasinant bausme. Tai nėra moralinė vertybė.

"Negeisk savo artimo žmonos". Meilė yra kiekvieno asmens teisė. Nė vienas negali būti kito "nuosavybė".

Moralumas kyla iš tikrovės, o ne mitinių mums nepažinių dangaus esybių.

Mokslinis blogio nusakymas

Nėra etikos elementariosios dalelytės – kaip ir tiesos ar teisingumo. Tai vien tik filosofinės konstrukcijos.

Nuodus sumaišius su maistu laimi nuodų poveikis.

Gyvenimas yra lengvas!

Zoologijos sodo tarnautojas valė dramblio narvą. Jis buvo pritūpęs ant vieno kelio ir dramblys prisėdo ant jo. Darbuotojo galva iki pečių prasmego į dramblio užpakalį. Šalia buvusi bendradarbė padėjo jam ištraukti galvą.

Kokias [kūrybines] mintis jums sukelia šis nutikimas? Ar jis buvo atsimerkęs?

Ar moralu nušauti dramblį, kad iš jo ilčių pasigamintume fortepijono klavišus?

Jei gyvūnai neturi teisių, dar nereiškia, kad pateisinamas betikslis jų žudymas. Aš vertinu gyvenimą. Aš valgau mėsą ne todėl, kad nevertinu gyvūnų gyvenimo, bet todėl, kad vertinu savo gyvenimą.

Vienąkart...

Vienąkart gyvulys pavirto būtybe su tokiu sudėtingu protu, kad gali užsiimti meile, įvilkęs penį į plastiką...

Niekas neprilygs...

Niekas neprilygs striptizo šokėjos galvos smūgio garsui į parketo grindis.

Viskas aplink tave...

Viskas aplink tave pradeda palengva lietis, tamsa tirštėja į vieną vientisą masę, po truputi tampančia tvirtu žiedu, kuris vis stipriau ir stipriau veržiasi varžydamas tavo mieguistus judėsius. Visa visuma ištirpsta amžinybėje... Manes šalia jau nėra... Dabar tu vieniša butybė pilnai paskendusi begalinėje tamsoje...
Ir štai staiga, šešėlis iš lėto ima trauktis... aš pradedu skaičiuoti atbuline tvarka, nuo dešimties... ir kai baigsiu - galesi keliauti kur tik trokšti… 10, 9, 8, 7, 6… 5… 4… 3… 2… 1…
Atverk akis!

Išgerti didelį puodą kavos...

Išgerti didelį puodą kavos, surukyti cigaretę ir nusipjauti galvą grandininių pjūklų. Banalu, tačiau tuo pat metu ir paprasta pajusti bent šiokį tokį kupina adrenalino ekstremalų pojutį, tomis į beprotybę varančiomis niūriomis dienomis. Nors sužinai galiausiai ar išvis bent gyvas buvai, jei taip jau nutiko jog kitos sporto šakos neteikia itin didelio susižavėjimo.

Likti vienam nėra baisiausia...

Likti vienam nėra baisiausia, košmaras būti apsuptam žmonių su kuriais jautiesi vienišas.

Aš tas kurį po savęs verčiau sudeginti...

Kartais tiesiog turi žinoti kuriuo tiltu eiti,
O kokį privalai apeiti... 

Aš gi tas - kurį po savęs verčiau sudeginti...

Pasaulis raidėmis ir skaičiais

Yra žmonių, gyvenančių kokybėmis, ir yra žmonių, gyvenančių kiekybėmis. Vieni labiau jaučia, kiti labiau linkę skaičiuoti. Taip charakteriuose atsispindi dvi sąmonės funkcijos – sintetinanti ir analizuojanti. Jausmas jungia, protas skaido. Viena sąmonės galia kuria holistines visumas, kita darbuojasi krituolių lauke (patinka man tas išraiškingas biologijos terminas).

Jausmas sulieja sąmonę su būtimi, jungia žmogų su žmogumi, lyg prilipdo ją prie pasaulio. Tuo pat metu ir išplečia, naikina jos ribas. Jausmas krypsta į prasmę, intuityviai jos geidžia, trokšta. Tai, sakyčiau, pasyvioji, moteriškoji valios tendencija. Jausmas pasaulio vaizdinį sušildo, sužmogina, mitologizuoja, personifikuoja, suvokia jį kaip metaforą. Jausmas – meninės kūrybos pagrindas ir misticizmo energija. Jausmui ne tik pasaulis, bet ir žodžiai, raidės turi spalvas. Jausmas pasaulį – kaip reflektuojamą patirtį – į sąmonę įsileidžia raidžių pavidalu.

Protui labiau rūpi skaičiai – krištolinės būties gardelės. Neutralios, skaidrios, bespalvės. Jei ne daiktai, kuriuos tos gardelės atspindi, skaičių visai nesimatytų. Labai stiprus jausmingumas išlydo skaičių gardeles ir praranda gebėjimą orientuotis erdvėje bei laike. Tai arba mistiko, arba bepročio lemtis. Gal tai ir gyvūnui būdingas buvimo būdas. Kraštutinumai kartais suartina labai tolimus dalykus.

Skaičiai sąmonę įrėmina, determinuoja, uždaro faktų ir reikšmių sferoje. Bet kartu leidžia jai atsiskirti, iškilti virš tos daiktiškumo sferos, ją valdyti. Noras skaičiuoti yra tam tikra valios tendencija, reiškianti valdžios troškimą. Nors tas daiktų valdymas iš esmės iliuziškas, nes skaičiuojantis protas sąmonei tik padeda susigaudyti intelekto susikurtame kosmose, tvarkoje, o patys skaičiavimo dėsniai kyla iš kažkur kitur, – daiktams savo tvarkos neprimesi. Skaičių tvarkos būtis yra tiek pat iliuziška, kaip ir mistinio sąmonės susiliejimo su pasauliu įspūdis.

Antai mažas vaikas, sutikęs naują žmogų, vis klausia manęs to paties – koks to žmogaus vardas ir kiek jam metų? Kaip užkerėtas! Nes vaiko valia vyriška, aktyvi – jis tuoj pat bando visus naujus reiškinius išmatuoti, užvaldyti, pasisavinti, įrašyti juos į savo kompetencijų sferą. Jis nori pažinti juos ir jau turėti kaip savo, apibrėžiamus, pagautus kiekybinių matmenų graibšteliu. Juokingas tas vaikiškas graibštelis – nelabai skiria dešimt metų nuo šimto, bet jau stengiasi, yra tikslingas ir ryžtingas. Tokia sąmonė – būsimo agresyvaus egocentrinio seksualumo ženklas. Juk visas sąmonės mechanizmas – tai tik valios, arba seksualumo, įrankis, jos dauginimosi, plėtimosi būdas ir forma.

Dažniausiai nežinau, ką tokiam vaikui atsakyti. Man žmogaus metai visiškai nerūpi, man nusispjauti į metus. Aš įsidėmiu tik žmogaus būsenas, nuotaikas, o faktinių reikšmių kažkaip nefiksuoju, kartais net žmogaus drabužių neįsidėmiu. Nebent jeigu jie kaip nors veiktų vaizduotę. Žmogaus metai, skaičiai – ne jo paties pasirinkimas ir asmens ypatybių neperteikia. Tai pasaulio primestas apribojimas, kuris liudija pasaulio dėsnius, ne žmogaus savastį. Man įdomu, kaip žmogus pasirenka gyventi, o ne į kokius kūno ir laiko spąstus jis įspraustas. Nemėgstu nelaisvės ir prievartos – net ir metafizinės.

Be galo smalsus vaikas dabar skaičiuoja mūsų judėjimą erdvėje: kokiu greičiu važiuojame, kiek kilometrų nuvažiavome, kiek dar liko?

Galai žino, važiuoju ir tiek. Man svarbu važiavimas, o ne atstumas, ne galutinis tikslas, apie kurį stengiuosi negalvoti. Visi ir taip kur nors kada nors atvažiuoja, privažiuoja...

Vaikas, žinoma, mokosi, tai jo proto ugdymo, sveikas įsikūrimo pasaulyje poreikis. Jis tvarko, klasifikuoja aplinką, atsitiktinių įspūdžių srautą verčia atpažįstama tvarka, valdomu kosmosu, kuriame pats ir įsikurs. Tai bus jo kosmosas, egzistuojantis greta mano. Protas – konvertavimo programa. Taip aš konvertuoju garso, vaizdo laikmenas į man patogius formatus. Gyvenimas apskritai yra patirčių konversija. Kitaip jis būtų neperskaitomas, tarytum negyvenamas.

Vaikas kuriasi reikšmių orientyrus, ataskaitos taškus, egzistencijos koordinates, kad galėtų susigaudyti, nustatyti savo vietą ir reikšmę kitų atžvilgiu.

Man penkeri metai, pareiškia vaikas, o kiek tau? Jis nori susikurti santykį su manimi, tiksliau – su mano buvimo forma, su mano metais, kurie nėra mano valioje. Man daug metų, atsakau į šį nemalonų klausimą verčiau kokybiškai, o ne kiekybiškai, bandau išsisukti nuo skaičių graibštelio.

Žmogus yra intuityviai suvokiama gyva būtybė, jis neįspraudžiamas į skaičiaus rėmą. Žmogus nesuskaičiuojamas. Jį pagauna tiesioginis intuityvus jausmas. Jis potencialiai begalinis, nes begalybė ir diskursyvinis, dalijantis bei skaidantis protas neturi nieko bendro. Intuityvioji sąmonė jungia būtį į vienį – tai augimo, gyvybės veiksmas, o skaičiuojanti, analitinė – skaido, skirsto – tai jau mirties judesys. Jausmas viską augina, protas viską paverčia krituoliais. Suskaičiuoti galima tik mirusiuosius.

Taigi žmogus yra nesuskaičiuojamas – nebent jei pats to nori. Jeigu uoliai matuoja save racionaliais masteliais, suvokia save kaip akumuliatyvų augimą, jeigu be galo myli skaičių tvarką, – tada ir metai jam būna užrašyti ant kaktos.

Buvo laikas, kai tikrai nelabai susigaudydavau – kiek man metų. Kartais tekdavo net įsitempti ir paskaičiuoti – lyg būčiau koks silpnaprotis. Anot upanišadų, ko sąmonė nenori, to ji ir nežino.

Kadaise labai stebėjausi skaitydamas Jono Juškaičio „Lyrą ant gluosnio" – kaip autorius viską atsimena ir smulkiai aprašinėja: kada su kuo susitikęs, kokiomis aplinkybėmis, kokioje vietoje, kuriais metais, kokią dieną, valandą... Fantastika – nieko daugiau iš tos knygos ir neprisimenu, tik tą empirišką sąmonės kibumą. O aš kartais neprisimenu net ką veikiau vakar, nes nakties miegas ir naujos dienos įspūdis tarytum nuplauna visa tai, kas buvo vakar. Nusiprausei ryte – ir nebėra vakarykštės dienos. Žiūri sau į pasaulį naujomis gaiviomis akimis, lyg koks feniksas.

Nors į gyvenimą žvelgiu ne per skaičių prizmę, metuosi į kitą kraštutinumą: kad visiškai nepakrikčiau šiame pasaulyje, esu priverstas įvairiausius faktus fiksuoti, sisteminti, juos užsirašinėti kompiuteryje ar kur kitur. Privalau užsirašinėti telefonus, adresus, darbų datas. Turiu žinoti savo mašinos parametrus ir medžiagas – tepalų markę, stabdžių, vairo stiprintuvo, aušinimo skysčius, planinius ir neplaninius remontus ir pan. Kadangi negaliu gyventi be jutimų – be muzikos, be videolaikmenų – privalau žinoti visokiausius garso ir vaizdo duomenų formatus, jų konvertavimo, redagavimo, įrašinėjimo parametrus ir atitinkamas programas, turiu mokėti dirbti kompiuteriu, o tam reikia aibės „utėlių" (utilitarinės paskirties taikomųjų programų) ir t. t. Didžiąją mano laiko dalį atima duomenų sisteminimas ir klasifikacija. Protas turi tarnauti žmogui – tvarkyti informaciją, kad ji visuomet būtų lengvai ir paprastai pasiekiama, nes jei ko nors savo „virtualiame ūkyje" nerandi, to ir neturi. Toks tvarkymasis nors ir vargina, reiškia ne proto pavergimą, bet sąmonės išlaisvinimą – tegul skaičius įsimena ir protauja kompiuteris.

Vaikas dabar pradeda skaičiuoti pakelės stulpus – jiems galo nėra, ir tas skaičiavimas mane nevalingai prikausto, surakina sąmonę, verčia laukti vis naujo skaičiaus, skaičiuoti kartu su vaiku ir matyti nebe kelionę, bet ją skaidančius monotoniškus kuoliukus. Procesas griežtas, tikslus, racionalus, tačiau absoliučiai beprasmiškas. Skaičiuodamas nematai viso to, kas yra už jų. Antai filmo „Lietaus žmogus" personažas autistas genialiai skaičiuodavo įvairius niekus – dantų krapštukus, eismo tvarkaraščius, katastrofas, Jis, kaip ir daugelis mūsų televizijos nukvakinto proto žiūrovų, godžiai žiūrėdavo viktorinos pobūdžio laidas per televizorių, bet neturėjo jokio žmogiško jausmo, jokios intuicijos, o meilės jausmas jam buvo tiesiog neįmanomas. Skaičiuojanti sąmonė tokių dalykų nepatiria. O ir tikrieji matematikos mokslai yra ne kokia nors praktinio skaičiavimo aritmetika, bet tam tikra vaizduotės veikla, kur atradimams reikia įkvėpimo ir netikėtumo. Štai ir A. Einsteinas, sakoma, galėjo būti tiesiog smuikininkas. Jis komponavo skaičių simfonijas kaip kiekybines būties kompozicijas. Ir į skaičių galima pažvelgti kokybiškai – kaip į paslaptingą daikto esmę, reiškinio sielą. Pitagorietiškoji tradicija ir kyla iš tokios dieviškųjų ar kosminių skaičių misterijos, iš noro atspėti visatos paslaptis, daiktų formules. Skaičiai jiems buvo ne manipuliavimo priemonė, bet dermių, harmonijų reiškimosi būdas. O harmonijos suvokiamos jausmu, intuicija. Skaičiai – tik harmonijos ir prasmės priemonė, patys savaime jie jokios prasmės neturi.

Suskaičiuota būtis yra sielos kalėjimas, skaičių aibės apriboja sąmonę, pavergia ją savo beprasmiškais masyvais.

O koks didžiausias skaičius, klausia manęs vaikas. Tokio nėra, sakau, skaičiai neturi pabaigos. Tai gal milijardas? Trilijonas? – teiraujasi jis. O toliau – begalybė? Sakau jam, kad ir koks skaičius būtų didelis, tarp jo ir begalybės slypi begalinis atstumas. Tarp skaičiaus ir begalybės – praraja. Patys skaičiai kaip aibė yra gyva begalybė, ir nė vienas jų niekada netaps aktualiąja begalybe. Skaičių virtinės – begalybės manifestacija, iliuziškas jos tapsmas, įsikūnijimas.

Na, o didžiausias skaičius?.. Niekada tokio nežinosi, niekada nepasisavinsi sau galutinės galios reikšmės. Juk noras žinoti didžiausią skaičių reiškia nežabotą visagalybės troškimą. Geriau iš karto nerti į absoliuto gelmę ir daugiau niekada iš jos neišnirti. Upanišadose sakoma, kad apie pačius didžiausius, giliausius dalykus nereikia daug klausinėti. Galva gali nulėkti – ji tokių dalykų neišlaiko.

Sveika sąmonė natūraliai stengiasi išsisukti iš skaičių vergovės. Gal tas jausmas labiau būdingas moterims? Prisimenu epizodą Kelių eismo policijoje: viena moteris, kuriai buvo liepta ateiti po savaitės ir perlaikyti teorinį kelių eismo taisyklių egzaminą, ėmė garsiai rypauti – taigi po savaitės aš viską pamiršiu!.. Buvo tokia naivi, kad užuojautos ir supratimo laukė iš kelių eismo policininkų. Bet man toks nuoširdumas labai patiko. Sveika sąmonė, nors tai ir sukelia šiokių tokių nepatogumų.

Dar prisimenu baltų filologijos mirusius dalykus dėsčiusio Jono Kabelkos pyktį: kai tik kokia merga vargais negalais išlaiko egzaminą, išeina už durų, ir viską iš galvos – raus! Man tada visa ta baltistika patiko, buvo labai įdomu – išnykę kalbiniai pasauliai dvelkė gyvų žmonių dvasia, aš klausiausi, stebėjausi ir vaizdavausi, bet egzaminą išlaikiau vargais negalais. Ir dabar neprisimenu jokių latvių kalbos taisyklių, nors latviai su savo keista, išdarkyta kalba vis dar egzistuoja. Gaila, negaliu jos žinojimu pasipuikuoti, nes kalbų mokymasis man buvo sunkiausias dalykas. Džiaugiuosi, kad bent lietuviškai šiek tiek moku...

Net skaičiaus racionalumas iš esmės yra iracionalus. Mes žinome tik aritmetiką, tik suskaičiuotus skaičius, o kas yra skaičius savaime – kaip idėja, intelekto konstruktas ar kažkas kita – jau nebeaišku.

Buvo toks laikas, kai ir mane labai domindavo skaičiai, bet metafizine prasme (mokykloje matematika patikdavo tik kaip abstrakčios proto pratybos, nesusijusios su realiais, suskaičiuojamais daiktais). Pamenu, kartą visą dieną sukau ratus Antakalnio gatvėmis, mėgindamas suvokti, kas yra vienetas. Kaip idėja, kaip sąvoka. Keli skaičiai – dvejetas, trejetas ir t. t. – yra aiškūs, tai tam tikros kiekinės sumos, sudarytos iš elementarių vienetų. Tačiau kas yra vienetas – neaišku. Kuo daugiau apie jį mąstai racionaliai, o ne intuityviai pagauni kaip fenomenologinį suvokimą, tuo jis neaiškesnis, tarytum realiai neegzistuojantis. Toks beformis, bekūnis proto fantomas, vaizdinys, abstrakcija. O be vieneto aiškumo iliuziški darosi ir sudėtiniai skaičiai. Kaip miražas. Žinoma, kiekybinis, suskaičiuojamas pasaulis yra nepaneigiama realybė, bet esmė ta, kad ji nesuvokiama protu. Ji – nemąstoma, kaip nemąstomos Zenono aporijos, kaip nemąstomas pasaulis Šankaros filosofijoje. Kraštutinis racionalistinis idealizmas neišvengiamai būtį paskelbia iliuziška – ne todėl, kad laikytų ją sapnu, bet todėl, kad ji neatitinka proto schemų. Manau, protas yra bejėgis todėl, kad būtis kontinuali ir kokybiška, o ne sudaryta iš kokių nors suskaičiuojamų dalelių. Taigi sakau, kad pasaulyje autentiškiau gyvena tas, kuris turi intuiciją, tiesioginės pagavos dovaną, o ne buhalterinius skaičiavimo gebėjimus. Daiktus skaičiuoti jais neabejodamas gali tik taikomasis, praktinis protas, bet tai instrumentinė sąmonės funkcija, buhalterinis talentas. Tokį talentą turintys žmonės gerai išmano skaičiavimo pagrindus, kalbos ir kelių eismo taisykles. Jie tose disciplinose jaučiasi saugūs ir stiprūs, pasireiškia jų valia valdyti ir mėgautis valdžia. Na, o tokiais gabumais neapdovanotieji už skaičių ir kalbos reikšmių pradeda matyti prasmių laukus, jie renkasi ne kalbą, bet, tarkim, literatūrą. Jie neprisimena leistino padangų nudilimo laipsnio, daugelio kitų taisyklių, bet važiuoja sau gyvenimo keliu, ir nieko. Jie net gali normaliai kalbėtis, nors kalbos taisyklių ir nesuformuluotų.

Taigi kaip sąmonėje atsiranda vieneto idėja? Man čia marksistinio materialistinio mokymo apie empiriškai išugdomą abstrahavimo įgūdį nepakanka, nes vieneto, o ir vienio idėja kyla ne iš daikto, bet iš absoliutinių dydžių – iš „aš" sąmonės, iš pasaulio visumos, kuri apčiuopiama tik intuityviai. Kaip vienetas atsiskiria nuo to, kas nėra vienetas? Kaip jis apskritai staiga išnyra iš vientisos būties, vieningos sąmonės? Kokia jo substancija ir kas šią substanciją atskiria nuo kitų substancijų. O jeigu vienetas – tik proto funkcija, tai jis pats savaime nerealus, ir mes visi atsitrenkiame į būties nežinomybę. Totalinis agnosticizmas ir šlovingas misticizmas, nuo kurio, pasirodo, niekaip nepabėgsi. Net patys didžiausi protai nepabėgo. Filosofija, fizika, metafizika – visi kelio gale atranda pažinimo iliuziškumą, tik vadina tai skirtingais vardais.

Gluminančios meditacijos, kurios baigėsi viena išvada: protas proto nemąsto, peilis peilio nepjauna. Protas pjauna kitus ir nėra linkęs atsigręžti į save.

Protas skiria, jausmas jungia. Kai žmonės mylisi, jie neskaičiuoja. Jei žmogų užvaldytų skaičiai, jis pasidarytų impotentas ir gyvybės tęstinumui ateitų galas. Žmogui pakanka suskaičiuoti savo moteris ir palikuonis.

Svarbiausia ir stipriausia skaičiaus forma šiame pasaulyje yra pinigai. Jie manęs niekada nemylėjo ir negerbė. O ir aš jų netausojau, nepuoselėjau...

Neseniai bendravau su draugu, kurį pinigai myli. Ir jis juos myli. O moteris jis myli daugiskaitos forma – jas skaičiuoja. Moterų apyvartoje turi būti bent dešimt. O man moteris, galvojau sau, egzistuoja vienaskaitos forma. Kaip ir aš pats. Įvardis „aš" neturi daugiskaitinės reikšmės. Tas vienaskaitinis „aš" ne tik neskaičiuojamas, bet ir nemąstomas. Ir jis gerai jaučiasi tik bendraudamas su tokios pačios kokybės egzistencija. Kuri ir pati nesuskaičiuojama, ir manęs neskaičiuoja, – nei mano metų, nei mano pinigų.

Gėrėm su tuo draugu arbatą, mėginau įsijausti į jo skaičiavimus, bet jo akyse mačiau tik liūdesį ir tuštumą. Negalėjau susikaupti, manęs nepatraukė net ir pokalbyje paminėto skaičiaus milijonas magija, kai jis prabilo, rodos, apie Lombargini automobilį. Nesupratau – ar jis jį turi, ar tik nori pasakyti, kad gali turėti. Kaip ir tas suskaičiuojamas moteris, kurios akyse palieka liūdesį ir tuštumą.

Skaičiai ir pinigai tunka žmogaus dvasios sąskaita. Man labai patinka skaitvardis tūkstantis, jo etimologija. Nutukęs skaičius. Ir jo valdytojo kūnas paprastai būna nutukęs. O akių vietoje – kiaurymės. Iš ten žvelgia nesuskaičiuojama nebūtis, mirtis. Skaičiai mėgsta krituolius, miruolius...

Kas daug skaičiuoja ir klausinėja metų – greitai pasensta.

Antai eina žmogus – vienas žmogus, vienetas. Nors tai savaime aiškus faktas, bet kartu – nesuvokiama. Tas žmogus per daug sudėtingas, kad savo sąmonėje galėčiau jį paversti vienetu. Jis sudarytas iš begalinių aibių, jis – nesuskaičiuojamas. Jo niekaip nepagausi skaičiaus kategorija. Jį gali tik pajusti, paspausti jam ranką, apkabinti. Net ir glaudžiausiai apkabinus negalėtume sakyti, kad štai iš mūsų dabar atsirado dvejetas. Jis visada yra jis, nepridedamas ir neatimamas, taip pat ir aš esu tik aš, ir niekas daugiau. Kitaip tariant, daugiau yra tik niekas.

Niekas pasaulyje nesuskaičiuojama, visa skaičių tvarka – maya. Skaičiai gyvena tik galvoje, ten pat – ir žmogaus kalėjimas. Galvoje – žabangai pasauliui ir gyvybei.

Keistas dalykas – skaičių samprata kyla iš būties daiktiškumo, nors pačiuose daiktuose jokių skaičių nėra. Tai tik praktinio proto manipuliacijos. Skaičiavimas primetamas daiktams ir žmonėms iš šalies, kaip jų tvarkymo ir valdymo būdas.

Žmogus gali tik skaičiuoti, bet ne mąstyti skaičius – kitaip išprotėtų. Protas – savaime susinaikinanti skaičiavimo mašina. Skaičiuoja nuo kada ir iki kada. Tik tas antrasis taškas intriguojantis, nežinomas. Jį suskaičiuoja kiti. Kartais atrodo, kad žmogų sudaro aritmetinė suma. Gyveno nuo tada ir tada, iki tada ir tada.

Viena aistringiausių matematikai tautų buvo senovės indai. Vedų kultūros tęsėjai be galo mėgo skaičius – kalkuliavo kosmoso apimtis, atstumus tarp planetų, skaičiavo dievo amžių, taip pat stengėsi apskaičiuoti atomo (anuka) dydį. Jiems matematika puikiai siejosi su fundamentine mayos sąvoka. Ir su kosminio žaidimo (lyla) idėja. Matematika yra žaidimas – rimtas žaidimas, bet vis dėlto iliuziškas. Kaip ir visas gyvenimas, kuris mus uždaro į pradžios ir pabaigos skaičių skliaustelius. Lyg į kokį kapelį. Antai prie žmogaus vardo – skliausteliai, skliausteliuose – dvi datos, du įrėminantys skaitmenys, o aplinkui – begalybė, neišmatuojama jokiais skaičiais. Ir kur čia tikrovė, kur proto galia?

Žmonės galvoja, kad jų amžiaus požymiai priklauso nuo metų, nuo jų kūno. Nesąmonė. Jeigu jau susitapatini su savo skaičiuojamu kūnu, geriau iš karto pasilaidok ir sutapk su didžiausiu kūnu, didžiuoju vieniu – visata. Absoliutus vienis, nemąstomas ir neegzistuojantis. Nes nesuskaičiuojamas, nepriklausantis priežastingumo kategorijoms.

Visą gyvenimą bėgau nuo skaičių. Bet žinau, vieną gražią dieną jie mane pasivys ir sudoros, už viską atkeršys. Vienas skaitmuo ir man bus galutinis. Gerai, kad jo nežinau ir žinoti nenoriu. Nežinojimas yra Dievo dovana. Tai jo suteikta laisvė ir nekaltybė. Amen!