Keistai pažįstama – Deja vu

Atvykote į nedidelį žavų nedidelį miestelį, kuriame iki tol niekada nebuvote, sankryžoje prie bažnyčios užsidegė žalia šviesa, einate per gatvę, o priešais jus ateina senutė... ir staiga pajuntate, kad jau buvote čia – ta pati bažnyčia, sankryžą ir per gatvę einanti senutė, lygiai taip pat einanti pasiramsčiuodama lazdele. Tik prasilenkiant su ja aptinkate, kad reali scena ne visiškai atitinka kilusią mintyse. Ir prisimenate, kad čia niekad nebuvote. Sugrįžtame į tikrovę, tačiau neįprastumo jausmas lieka.

Tyrimai rodo, kad iki 90% žmonių bent kartą gyvenime yra turėję deja vu (dežavu) potyrį. Paprastai jis tetrunka vos kelias sekundes. Paaugliai ir jauni žmonės sapnus „atmerktomis akimis“ regi dažniau nei pagyvenę, tačiau deja vu patiria visos amžiaus grupės, ypač esant pavargus ar stresui. O kai kurie žmonės patiria ir atvirkštinį pojūtį, vadinamą  jamais vu (žemėvu), t.y., patekę į anksčiau lankytą vietą ar sutikę anksčiau pažinotus žmones, jaučia, tarsi to niekada nebūtų buvę.

Terminą „deja vu“ (prancūzų kalba – „jau matyta“) berods pirmąkart 1876 m. panaudojo prancūzų gydytojas Emile Boirac (1851-1917; filosofas, parapsichologas, esperanto kalbos propaguotojas) knygoje „L'Avenir des sciences psychiques“. Didesnę 20 a. dalį psichiatrai laikėsi Froido teorija paremto deja vu aiškinimo, kad tai nuslopintų prisiminimų apraiškos. Toji „paramnezijos“ teorija laikė, kad pirminis įvykis kažkaip nuslopintas iš sąmoningos atminties. Todėl panaši situacija sukelia netikėto sutapimo pojūtį.

Daugelis patyrusių dežavu patiki, kad tą reiškinį galėjo sukelti kai kurios mistinės galios arba kad tai ženklas iš ankstesnių gyvenimų. Tuo tarpu mokslininkai ieško fizikinių reiškinio priežasčių, tačiau jiems gana sunku, nes tasai reiškinys niekada iš anksto nepraneša apie savo apsireiškimą.

Pirmiausia reiktų imti skirti deja vu nuo kitų neįprastų patirčių. Ir, visų pirma, tai nėra haliucinacija, kuria sukelia arba vidinis smegenų disbalansas arba psichinė liga, arba narkotikai (kaip LSD). Fausse reconnaissance - „netikri prisiminimai“ (atmintis) irgi ne tai, nes susiję su šizofrenija ir gali trukti kelias valandas.

Ligoniai, kenčiantys nuo smilkininės skiautės epilepsijos, gali turėti į deja vu panašių apraiškų. Pvz, vienas japonas buvo įsitikinęs, kad jis nuolat kaskart išgyvena kelis savo gyvenimo ir santuokos metus. Desperatiškai bandydamas išvengti pasikartojimų, jis kaskart bando nusižudyti. Tačiau tai skiriasi nuo deja vu tuo, kad toks ligonis nuolat ir tikrai tiki, kad patirtys visada identiškos, o deja vu atveju asmuo netrukus įsitikina tokio pojūčio iliuziniu poveikiu ir nepagrįstumu.

Tyrimų metu psichologai atkreipė dėmesį į kitą pasąmonės procesą, vadinamą numanomus ar nedeklaratyvius prisiminimus. Tai senai užmiršti faktai, kurie sąmonėsi nebuvo prisimenami, tačiau nėra ištrinti ir žmogaus neuroninių tinklų. Blusų turguje pamatome seną virtuvės spintelę, kuri staiga pasirodo iki skausmo pažįstama, nes panašią, kai dar buvote vaikas, turėjo tėvai ar seneliai.

Teorija aiškina, kad asmenį, vietą ar nutikimą galime priimti kaip pažįstamą, jei kažkada anksčiau buvome susidūrę kad ir daliniu jo aspektu, galbūt, net kitame kontekste. Gal tiesiog pajutote nuo tos spintelės sklindantį kvapą, kuris sukėlė vaikystės prisiminimus. Net vienas elementas gali sukelti pasikartojimo pojūtį, kai klaidingai įsiterpia į dabartį.

Tokios prielaidos atsakomybę už deja vu priskiria mūsų dėmesio valdymo sistemos spragoms. Užsimanę apžiūrėti bažnyčią, priėjote sankryžą ir dėmesį sutelkėte į šviesoforą, ir tik periferiniu matymu pastebėdami kitoje pusėje stovinčią senutę. Ir tik užsidegus žaliai šviesai, dėmesį perkėlėte į perėją, ir tada lazdele pasiramsčiuojanti senutė staiga pasirodė pažįstama, nors ir nepatikėjote, kad ją galėjote matyti anksčiau. Pirmasis stovinčios senutės vaizdas nebuvo sąmoningai užfiksuotas, tačiau išliko atmintyje, ir kai sąmoningai įsižiūrėjote į senutę, pasąmonė atgamino tą neseną ankstesnį prisiminimą, tačiau klaidingai jį įvertino kaip įvykusį kažkada seniai. Tokią teoriją patvirtina empiriniai tyrinėjimai.

Pavyzdžiui, 1989 m. L. Jacoby vadovaujama komanda ekrane taip trumpai šmėkštelėdavo žodė, kad testuojamieji nespėdavo jo sąmoningai suvokti, tačiau jo vaizdas įsispaudavo vizualinėje atmintyje. Ir kai vėliau tą žodį ekrane parodydavo ilgesniam laikui, visi testuojamieji tikino, kad tą žodį yra matę anksčiau.                         

Pasąmonėje esantys stimulai leidžia vėlesnius panašius stimulus suvokti gerokai sparčiau – tai vadinama „gruntavimu“ ir jau gerokai ištyrinėta.

20 a. pradžioje Nyderlandų psichologijos pradininkas G. Heymans šešis mėnesius sekė studentus. Šie turėjo užpildyti trumpą klausimyną iškart po deja vu pasireiškimo. G. Heymans padarė išvadą, kad į iliuzijas labiau linkę tie, kurie išgyvena nuotaikų kaitą ar apatijos periodą, o taip pat turintys nereguliarų darbą. Dar kiti tyrinėtojai skelbė, kad tam labiau linkę labai pavargę ar stresą patiriantys asmenys. Tad atrodo, kad deja vu gali iššokti įtampai pasiekus maksimumą, tačiau dar labiau tikėtina jo sulaukti labai pavargus, kai dėmesys gerokai atbukęs. O neseni tyrimai rodo ir tai, kad žmonės paskendę fantazijose ir svajose irgi turėtų dažniau patirti deja vu.

O koks šio reiškinio fizikinis pagrindas? Ilgokai tikėta, kad priežastimi yra vėjuojančios tranzakcijos neuronuose. Mūsų jutimų signalai skirtingais keliais pasiekia jų apdorojimo centrus ir turėtų, iš principo, ten susijungti, sudarydami pilną suvokimą. Aišku, kad bet koks dalies informacijos vėlavimas gali sukeli įvairius reiškinius, taigi ir deja vu. Šį požiūrį 1968 m. patikrino R. Efron. Jis padarė išvadą, kad kairiojo smegenų pusrutulio smilkininės skiautė yra atsakinga už ateinančios informacijos rūšiavimą. Jis taip pat nustatė, kad ši skiautė informaciją vizualiniais kanalais gauna dukart, su kelių milisekundžių skirtumu: pirmąkart tiesiogiai, o antrąkart – aplankius dešinįjį smegenų pusrutulį. Jei antroji vizualinės informacijos porcija dėl kai kurių priežasčių vėluoja, fiksuojama laiko „duobė“ gavus antrąją informacijos dalį ir toji gali būti suprasta kaip jau seniau įvykusio vaizdo prisiminimas.

R. Efron‘o hipotezė dar nėra pakankamai nei patvirtinta, nei paneigta. Tačiau tikrai atrodo, kad smilkininės skiautės vaidmuo šiuo atžvilgiu labai svarbus - ką liudija ir minėtos epilepsijos apraiškos, o taip pat pastebėjimai neurochirurginių operacijų metu. Pvz., W. Penfield, atvirų smegenų operacijų metu, sugebėjo elektros signalais stimuliuodamas smilkininę skiautę kai kuriems pacientams sukelti į sapnus ir deja vu panašias būsenas bei Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai paprasčiausias nežymus grandinės smegenyse sutrikimas.

Smilkininėje skiautėje yra Amono ragas, padedantis registruoti jutimų signalus kaip atskirus kadrus, kuriuos vėliau galime peržiūrėti tarsi kiną. Amono ragą supa pilkosios medžiagos sritis (Parahippocampal gyrus, kuri beje nustato, ar informacija jau pažįstama), entorialinė žievė ir gretimos sritys, o taip pat migdolas, kurie visi susiję su atmintimi.

"Aš" atradimas

"Argi žmogiškasis 'Aš' – tai kažkas, sutelpantis savyje, griežtai apibrėžtas, įspraustas į tiksliai nustatytas materijos ir laiko ribas? Argi daugybė 'Aš' elementų nepriklauso išoriniam pasauliui, egzistavusiam iki 'Aš' gimimo; argi konstatavimas, kad tas ir tas, šis ir anas ir daugiau niekas yra tasai 'Aš', nėra tiktai patogi prielaida, padaryta tam, kad galėtumėm sąmoningai nepastebėti individo sąmonės ir visuomenės sąmonės ryšio subtilybių?", Tomas Manas

Kas tai 'Aš'?

"Kas tai 'aš'? – klausia B.Paskalis. – Prie lango stovi žmogus ir žiūri į praeivius: ar galiu aš pasakyti, eidamas pro šalį, kad jis atsistojo prie lango tik tam, jog pamatytų mane? Ne. Jis galvoja apie mane tik tarp kitko. Na, o jeigu kas nors yra mylimas dėl grožio, ar galima tvirtinti, kad jis mylimas? Niekada, nes jei raupai sunaikins jo grožį, kartu su grožiu liga sunaikins ir meilę tam žmogui. O jeigu kas nors myli mano išmintį arba atmintį, ar galima šiuo atveju pasakyti, kad kažkas myli mane? Žinoma, ne. mat aš galiu netekti šių savybių, išsaugodamas save kaip asmenybę. Kurgi slepiasi paslaptingasis 'aš', jeigu jo nėra nei sieloje, nei kūne? Dėl ko gi mylėti kūną arba sielą, jei ne dėl jų savybių, nors jos nesudaro manojo 'aš', galinčio egzistuoti ir be jų? Ar įmanoma mylėti žmogaus sielą atskirai nuo jos savybių? Ne, neįmanoma, be to, ir klaidinga. Taigi mes mylime ne žmogų, o jo savybes. Tad nesityčiosime iš tų, kurie reikalauja, kad juos gerbtų pagal laipsnį ir pareigas, nes mes visada mylime žmogų už jo savybes, gautas neilgam vartojimui".

Galbūt Paskalis veltui bando išreikšti intymiąją žmogaus esmę per jo savybes, suvokiamas ir vertinamas aplinkinių? Tačiau ar galime tai padaryti kitaip? Ne veltui jau senų senovėje Delfų orakulo posakis "Pažink pats save" laikytas supainiotu ir neaiškiu. Konstrukcija "aš pats", išreiškianti kalbančiajam tapatumą (Aš=Aš), iš tikrųjų yra labai įvairiareikšmė. Žodis "savumas" pirmiausia reiškia tam tikrą individualumą. Imanentinį identiškumą, kuris išsaugomas, nors ir kaip pasikeistų aplinka, palaikydama ir atgamindama savąją struktūrą. Tą identiškumą išsaugo pats žmogaus organizmas, kuris, imunologijos liudijimu, nesuklysdamas pažįsta savo ir atstumia svetimas ląsteles. Individo psichikos vienybę ir paveldimumą taip pat saugo ši biologinė organizmo savybė.

Tačiau žmogiškasis "aš" – ne fizinis, o socialinis ir psichinis reiškinys. Jis susietas daugiausia su savęs priešpastatymu objektyviam pasauliui ir su sąmonės paveldimumo supratimu. Ir pirmiausia "Aš" išreiškiamas kaip subjektas, įsisąmoninantis psichinius reiškinius integralinėje vienybėje. "aš" subjektiškumas ir sąmoningumas, reguliuojantis psichinį asmenybės gyvenimą ir jo motyvus, dažnai vadinamas "Ego".

Norėdamas reguliuoti savo elgesį, individas privalo turėti apie save tam tikrą informaciją. I.Kantas yra pastebėjęs, kad savęs suvokimas sukelia "Aš" dvilypumą:

• "Aš" kaip mąstymo subjektas logikoje), kuris reiškia gryną apercepciją ("Aš" atspindėjimą) ir apie kurį mes nieko daugiau negalime pasakyti, nes tai labai paprastas vaizdinys;
• "Aš" kaip objektas, suvokiantis vidinį jausmą, susidedantį iš visokiausių apibrėžimų, kurie yra prielaida vidiniam patyrimui".

Visuma psichinių procesų, kurių metu individas suvokia save esant veiklos subjektu, vadinama savimone, o jos vaizdiniai apie save susiklosto į tam tikrą "Aš vaizdą".

Šie trys "aš" problemos aspektai – identiškumas, "Ego" (subjektiškumas) ir "Aš vaizdas" glaudžiai susieti ir sąlygoja vienas kitą. Individo psichikos ir elgesio identiškumas neįmanomas be tam tikro reguliuojančio prado, kurį savo ruoštu veikia savimonė. Reguliuojantis mechanizmas – "Ego". Jis numato galimybę individo psichinės veiklos paveldimumui ir galimybę gauti apie save pakankamai informacijos. "Aš vaizdas" galutinai suformuoja asmenybės nepakartojamumą ir subjektiškumą, koreguodamas jos elgesį.

Tačiau kiekvienas šių aspektų turi ir savo specifines problemas. Tyrinėjant asmenybės identiškumą, kyla klausimas, nuo ko priklauso individo elgesio ir psichinių procesų vienybė bei nuoseklumas ir koks jų vaidmuo įvairiose gyvenimo situacijose ir laikotarpiuose. T.y., kokia objektyvi asmenybės pastovumo ir kintamumo dialektika. Tyrinėjant "Ego", dėmesys kreipiamas į sąmoningo elgesio savireguliacijos procesus ir mechanizmus, į santykį tarp asmenybės sąmoningos vidinės motyvacijos ir objektyvaus pasaulio bei emocinių reakcijų. "Aš" vertė tada nustatoma pagal sąmoningos savireguliacijos laipsnį. Tyrinėjant "Aš vaizdas", domina konkretūs savimonės procesai ir mechanizmai, savęs vertinimų pastovumas, "Aš vaizdas" struktūra ir dinamika, jo vaidmuo ir reikšmė psichinės asmenybės veiklos balanse.

Nors savasis "Aš" žmogui atrodo esąs akivaizdi realybė, tačiau jis yra suvokiamas tiktai tam tikro santykio kontekste ("Aš – ne Aš", "Aš – Kitas", "Aš – Mes", "Aš – mano", "Aš – Aš") ir priklauso nuo to santykio prigimties. Kuo abstraktesnė sąvoka, kuriai priešpastatomas "Aš", tuo mažiau konkretumo jame pačiame. Sakysim, opozicija "Aš – ne Aš" neteikia jokios kitos informacijos, išskyrus nuorodą į identiškumą. Vertinant "Aš" santykį su kitais žmonėmis, galima nustatyti visą kompleksą reikšmių. "Aš – kitas" reiškia skirtumą tarp savojo "Aš" ir kito individo "Aš" bei galimą bendravimo ir sąveikos santykį. "Aš – Mes" išreiškia asmenybės priklausomybę bendrijai. "Aš – Tu" – kreipimasis, bendravimas, komunikacija. "Aš" ir "Tu", skirtingai nuo beasmenio "Jis", - unikalūs ir turi abipusį ryšį: "Tas, kurį aš apibrėžiu kaip 'tu', suvokia save kaip 'aš' ir, kreipdamasis į mane, apibrėžia manąjį 'aš' kaip 'tu'" [E.Benvenistas].

Tokie pat įvairūs "Aš" santykiai su pačiu savimi. Bendroji savimonės prielaida – "Aš" susidvejinimas į objektą ir subjektą (pažinimo, valdymo, kontrolės). Tačiau psichologija neatsitiktinai nubrėžia ribą tarp žmogaus savimonės ir žinių apie save. Santykis "Aš – mano" – nesvarbu, ar kalbama apie savęs pažinimą, savikontrolę, savo veiklos rezultatų vertinimą – tai santykis tarp subjekto ir objekto; paversdamas visumą savo savybių pažinimo objektu, individas kreipiasi į save patį kaip subjektą ir pašnekovą. Šis santykis įgauna vidinės kalbos, intymaus dienoraščio išraišką. Vidinė "Aš" savybė sueiti į kontaktą įvairiausiuose santykiuose yra labai svarbi savimonei formuotis, ne tiesiog sąmoningai atspindint subjekto savybes, o pagal atspindėjimo būdą (vidinę nuomonę), kuri, priešingai išorinei, yra visiškai subjektyvi.

Tamsioji vunderkindų pusė

Gabiems vaikams mokykla gali greitai įgrįsti, o nuslėpta nesėkmės baimė gali tapti rimtų problemų priežastimi.

2-3% vaikų laikomi labai gabiais ir jų intelekto koeficientas (IQ) yra ne mažesnis kaip 130. Daugeliui jų tai suteikia nemažą pranašumą mokykloje. Jie gali sublizgėti muzikoje, matematikoje ar moksluose. Skirtingai nuo paplitusio įsitikinimo, kaip rodo tyrimai, gabūs vaikai neturi daugiau problemų mokykloje ar socialiniame gyvenime. Jie gali turėti mažiau draugų, bet tik todėl, kad jiems kelia didesnius reikalavimus.

Ir vis egzistuoja ir tamsioji pusė. Patiems talentingiausiems (kai IQ yra virš 140 ar net 150) jų dovana gali tapti spąstais. Jie tokie įžvalgūs jau jauname amžiuje, jiems prieinamos suaugusiųjų idėjos, tačiau nuolat rizikuoja patirti nesėkmę. Tai gali jiems sukelti emocinį paralyžių, kurio požymius turėtų stebėti tėvai bei mokytojai.

Disleksija (nesugebėjimas mokytis) paveikia apie 10% vaikų, priklausomai nuo jų protinių sugebėjimų – ir ypač „limpa“ prie gabių. Toks vaikas ima gauti prastus pažymius, net ir tada, kai viską nesunkiai supranta. Jis sunkiai supranta, kodėl jo pastangos atneša tokią nežymią sėkmę. Tai užgauna jo savigarbą, - atsiranda nerimas, galintis peraugti į depresiją. Kaip gynybos priemonę, mokinys palaipsniui praranda susidomėjimą mokykla ir ima save izoliuoti nuo socialinės aplinkos. Nuobaudos gali tik pabloginti padėtį. Turėdami gerai išvystytą gera ir bloga atskyrimo jausmą, vunderkindai laiko nuobaudas neteisingomis. Kartu, gerai pažindami save, tokie vaikai jaučia dideles nuoskaudas dėl įvairių vystymosi sutrikimų.

Kai kuriais atvejais IQ testai gali suklaidinti tėvus ir mokytojus. Gabus vaikas gali pasižymėti atsakymais dėl verbalinį suvokimo, tačiau turėti blogą erdvinę orientaciją spręsdamas labirinto uždavinius. Kadangi abiejų dalių rezultatai sumuojami, bendras rezultatas gali tebūti tik vidutinis.

Tai ką daryti? Pirmiausia, išskirtinį intelektą priimti kaip vystymosi sutrikimą, kuriuo turi užsiimti tėvai bei mokytojai. Kuo anksčiau tai aptinkama, tuo anksčiau galima korekcija. Toliau reikia patikrinti neatitikimus tarp įvairių testo dalių (verbalinės ir neverbalinės). Piešimas, žaidimai ir lipdymas gali padėti vaikui labiau koordinuoti judesius ir vystyti erdvinę orientaciją. Jei skirtumas labai didelis – jau reiktų kreiptis į specialistus.

Labai gabūs (ir jautrūs) vaikai gali nukrypti iki to, kas vadinami klaidinga savastimi. Mat jie giliai jaučia šeimos narių reakcijų subtilybes. Ir gali netiksliai įvertinti net nežymius pokyčius. Norėdami įtikti tėvams, jie gali atsisakyti savo poreikių ir elgtis taip, kaip mano, kad to iš jų tikisi tėvai. Taigi, jie visiškai pasislepia už savo kaukės. Labai svarbu skatinti vaiko susidomėjimus, kad jis neprarastų motyvacijos ir noro veikti.

Vienu žodžiu, gabus vaikas nėra saldus saldainiukas tėvams – jis reikalauja papildomo ir atidaus dėmesio.

Savižudybė

Giluminės savižudybių priežastys

Yra sukurta daug įvairių teorijų ir hipotezių apie savižudybes, kuri evoliuciškai atrodo beprasmė, priežastis, juolab, kad gyvūnijos pasaulyje tai beveik nepasitaikantis reiškinys. Žymus prancūzų sociologas Emilis Durkheimas pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją - kuomet visuomenė susiskaido, buvusios moralės normos devalvuojamos, nėra naujų, konsoliduojančių tikslų. Psichologinės krypties atstovų nuomone, nemažą įtaką savižudybėms turi asmenybės charakteris, temperamentas, emocinis stabilumas. Anot E. Šneidmano, „savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis didelio psichologinio skausmo šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai.

Plėtojant E. Durkheimo modelį galima išskirti keturis dezintegracijos etapus - ontologinį, biologinį, socialinį ir psichologinį. Savižudybė yra galutinė dezintegracijos stadija. Ontologinės dezintegracijos metu nyksta žmogaus tikėjimas dievybe, pasaulis pradedamas suvokti materialistiniu požiūriu, stiprėja individualizmas, beprasmybės jausmas. Tyrimais nustatyta, kad religingi žmonės save laiko laimingesniais negu nereligingi, o savižudybės šalyse, kur realus religingumas didelis (Arabų šalyse, Lotynų Amerikoje) vyksta daug rečiau, negu sekuliarizuotose, ateistinėse šalyse (Europa, Rytų Azija). Individualizmu ir konkurencija paremtoje visuomenėje asmenys priversti nuolat kovoti, o nesugebėję realizuoti tikslų patiria psichologinį spaudimą,

stigmatizciją.

Biologinė dezintegracija pasireiškia kaip gamtos savireguliacija. Civilizacija, dėl spartaus gyventojų daugėjimo, eikvodama gamtinius resursus, masiškai naikindama gamtą sukelia gamtinį disbalansą. Kadangi žmogus natūralių priešų neturi, o ligas kontroliuoja, žmonija destabilizuojama psichiškai ir vedama prie susinaikinimo.

Socialinė dezintegracija pasireiškia visuomenės tarpusavio susipriešinimu. Šis gali kilti dėl „visuomenės pralaimėjimo“ (žlugus imperijai, dėl okupacijos, nutautėjimo), dėl vienijančio tikslo, vizijos neturėjimo, staigių kultūrinių pokyčių (globalizacijos, vertybinių normų devalvacijos) bei tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių dezintegracijos („visų karas prieš visus“). XX a. pirmojoje pusėje Europoje pagal savižudybes pirmavo žlugusios Austrijos-Vengrijos imperijos šalys (Austrija, Vengrija, Čekoslovakija) bei Estija, o dabar - žlugusio Rytų bloko, ypač TSRS šalys (Lietuva, Rusija, Baltarusija, Latvija). Šiose valstybėse pasireiškė dauguma socialinė dezintegracijos požymių - įprastos santvarkos žlugimas, tautos vizijos neturėjimas, ekonominis lūžis tarp komunizmo ir kapitalizmo bei dvasinis lūžis tarp konservatizmo ir liberalizmo. Rytų Azijoje savižudybių padaugėjimas nulemtas staigių permainų iš ilgametės izoliacinės politikos, stiprių moralės normų į materializmu ir konkurencija paremtą vakarietišką kultūrą. Individo ir bendruomenės santykių eroziją parodo didelis nepasitikėjimas visuomene, mažas pilietinis aktyvumas, individualizmas.

Paskutinė dezintegracijos stadija - psichologinė. Asmuo yra nuolatiniame savo tapatybės ieškojime, nepavykstant jos rasti kyla dvasinis skausmas. Šiuolaikinėje vakarų kultūroje yra įsigalėjęs nihilizmas.

Rizikos grupės

Edouard Manet paveikslas „Savižudybė“ Psichosocialinės savižudybės priežastys būna labai individualios ir įvairios. Čia pateiktos dažniausiai minimos ir sutariamos priežastys:

1. Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, - visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.
2. Šeimos statusas. Didžiausia savižudybių rizika yra tarp našlių išsiskyrusių žmonių, viengungių.
3. Gyvenimo stereotipo lūžis. Pasprastai pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.
4. Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje. Jei šeimoje yra buvę savižudžių, tos šeimos nariai yra labiau linkę į savižudybes, pasiteisindami šeimos likimu. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.
5. Verterio efektas. Savižudybių pagausėja nusižudžius įžymybei arba pažįstamam žmogui, ypač tas pastebėtina jaunimo tarpe. Neretai kopijuojamas ir savižudybės būdas. Po jauno žmogaus savižudybės bendraamžių savižudybės rizika išauga 6–7 %, suaugusiųjų – 2–3 %. Tyrimų duomenys rodo, kad pavyzdžiai veikia trejopai: skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžioti; skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos; diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas.
6. Konfliktai, stresai, krizės. Šios būklės metu žmogus tampa itin jautrus ir neatlaikęs įtampos ryžtasi savižudybei.
7. Finansinės – ekonominės problemos. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.
8. Bedarbystė. Savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.
9. Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lyginant profesijas, nustatyta didesnė stomatologų, medikų, vaistininkų, policininkų, teisininkų, meno žmonių, psichologų savižudybių rizika.
10. Agresyvumas, impulsyvumas. JAV savižudybių po prieš tai įvykdytos žmogžudystės yra 0,2–0,3.
11. Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai gali įvykti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, bet ypač dažnai - paauglystės ir senyvo amžiaus.
12. Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių (kliedesių, imperatyvių haliucinacijų, sujaudinimo ar depresijos), bet ir dėl ligos sukeliamų psichosocialinių, ekonominių, socialinių problemų. Įvairių mokslininkų atlikti nusižudžiusiųjų psichologinės autopsijos tyrimų duomenys, rodantys psichikos sutrikimų ir savižudybės sutapimą, labai skiriasi. Jie svyruoja nuo 88 % iki 100 %. Dažniausiai nurodomi afektiniai sutrikimai (28–70 %). Sergant didžiąja depresija savižudybės rizika 20 % didesnė, dvipoliu afektiniu sutrikimu – 16 %, distimija – 12 %. Savižudybės rizikai turi įtakos metų laikas. Nustatyta, kad Vasaros tipo depresijos kur kas pavojingesnės nei žiemos. Taip pat gausus alkoholio vartojimas gali būti savižudiškas, o alkoholis vartojamas kaip nusižudymo priemonė. Apgirtus nusižudoma gan dažnai. Vilniaus krašte atlikti tyrimai rodo, kad 55 % Vilniaus mieste nusižudžiusių vyrų buvo girti, o rajonuose tokių buvo net 70–90 %. Trečias psichikos sutrikimas, sukeliantis didelę savižudybės grėsmę yra šizofrenija. Sergančiųjų šia liga nusižudo apie 10–15 %, o tarp visų nusižudžiusiųjų būna 2-12 % šizofrenijos atvejų. Šie pacientai dažniausiai nusižudo ligos pradžioje, būdami jauno amžiaus, jų premorbidinė charakteristika gera, intelektas aukštas, jie turi didelių mokslo, darbo laimėjimų, gerą karjeros perspektyvą. Nusižudo dėl skausmingo konflikto tarp įsivaizduojamos normalios ateities ir ateities turint nuolatinę negalią, dažnai prisidėjus depresijai, piktnaudžiavimui alkoholiu, klinikinio pagerėjimo metu pirmą mėnesį, rečiau esant persekiojimo kliedesiams, imperatyvioms haliucinacijoms. Labai didelė savižudybės rizika sietina su tais ligoniais, kurie informuoja apie savo ketinimus, nuolat išgyvena egzistencinę neviltį. Asmenybės sutrikimai yra toks pat svarbus rizikos veiksnys kaip depresija ir šizofrenija. Atliktų psichologinių autopsijų duomenimis, 31–57 % nusižudžiusiųjų buvo asmenybės sutrikimų. Dažniausiai nurodomas ribinio tipo asmenybės sutrikimas, tarp kurio diagnostikos kriterijų yra autoagresyvus elgesys ir antisocialaus tipo sutrikimai. Impulsyvumas, agresyvumas ir nusikalstamumas labai susiję su savižudišku elgesiu. Neretai nurodomas ir uždarumas, socialinis atsiribojimas, skatinantis savižudišką elgesį bei kitos savybės. Kitų psichikos sutrikimų (valgymo, nerimo, organinių) metu savižudybės rizika taip pat pastebimai didėja. Ji ypač didelė sutapus keliems sutrikimams, pavyzdžiui, nervinei anoreksijai ir depresijai, nerimui ir priklausomybei nuo alkoholio. Kai kurių tyrimų duomenimis, komorbidinės būklės nustatomos net 95 % nusižudžiusiųjų.
13. Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes, riboja socialinį gyvenimą. Mėginimų nusižudyti studijos rodo, kad sergant somatinėmis ligomis žudomasi 27 % iki 50 % atvejais. Iš pacientų su somatiniais skundais 50 % sudarė reumatoidinės, 22 % – neurologinės, 19 % – virškinimo, 15 % – širdies ligos. Skausmu skundėsi 13–21 % pacientų: tarp jų galvos – 50 %, sąnarių – 31 %, raumenų – 38 %, nugaros – 31 %, skrandžio – 14 %.

Veiksniai

E. Šneidman išskyrė 12 psichologinių savižudybės veiksnių, bet iki šiol nėra tokios teorijos, kuri galėtų paaiškinti kas vyksta savižudžio galvoje ir kaip jam galima būtų padėti. Kai kurie tų veiksnių:

• Savižudybės tikslas – sąmonės nutraukimas, pasislėpimas nuo įtampos.
• Bendras postūmis – nepakeliamas psichologinis.
• Nepatenkinami poreikiai, keliantys skausmą (meilė, rūpinimosi poreikis).
• Bendra emocinė būsena – bejėgiškumas, nevilties jausmas.
• Vidinė pozicija – ambivalencija – tokia būsena, kai vienu metu jaučiami priešingi jausmai.
• Suvokimo savybė – susiaurėjimas, mažas pasirinkimas.
• Bendras veiksmas – pasitraukimas iš gyvenimo.
• Bendras komunikacinis aspektas – pasireiškia savižudybės ženklais (apie 80 % ketinančių nusižudyti išsako aiškius žodinius ženklus).

Ženklai

• Žmogus apimtas beviltiškumo būsenos, depresiškas.
• Staiga keičiasi žmogaus elgesys.
• Pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei).
• Keičiasi žmogaus interesai.
• Pradeda ruošti testamentą.
• Daug kalba, rašo, piešia mirties tema.
• Kalba apie savižudybę.
• Jau yra bandęs nusižudyti.
• Dažnai mini konkrečią vietą ar laiką.

Savižudybių būdai

Savižudybės būdas skiriasi skirtingose šalyse. Šitai priklauso nuo tradicijų, kultūros, galimybių prieinamumo (pvz., dėl liberalios politikos ginklų atžvilgiu JAV ten šaunamuosius ginklus gauti nesunku). Pvz., JAV populiariausia nusišauti, Skandinavijoje, Azijos šalyse – nusinuodyti, Singapūre, Niujorke - nušokti nuo tiltų, pastatų.

Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje – pasikorimas, kurio dalis tarp kitų savižudybės būdų nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m. padidėjo nuo 87,3 iki 90,1 %. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys, taip pat dažniau kaimo, vyresni negu miesto ir jaunesni gyventojai. Tarp vyrų antrąją vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų – nusinuodijimas kietomis ar skystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterų palyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą, pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir panašiai. Moterys dažniausiai nuodijasi raminamaisiais, migdomaisiais, psichotropiniais ir kitais vaistais, o vyrai - nuodingomis dujomis ir garais. 2-3 % vyrų nusišauna ar panaudoja sprogstamąsias medžiagas, moterys šį būdą renkasi labai retai. Nušokimas nuo tiltų, pastatų dažnesnis miestuose. Šiuo būdu nusižudo ~2 % gyventojų. Dar ~1 % gyventojų savižudybei panaudoja aštrius daiktus. Tarpukariu (1936 m.) savižudybių būdų proporcija skyrėsi: 29,6 % pasikorė, 22,0 % nusišovė, 12 % nusinuodijo actu, 9,6 % kitais nuodais. Vėliau didėjo tendencija pasikarti. Vyrai paprastai renkasi agresyvesnius nusižudymo būdus (pasikorimas, nušokimas, nusišovimas, pasiskandinimas) negu moterys (nusinuodijimas). Pasikorimo mirtingumas - 90 %, tuo tarpu nusinuodijimo - 6,5 %. Lietuvoje vyrai agresyvius nusižudymo būdus renkasi daug dažniau negu kitose pasaulio valstybėse, moterų rodikliai panašūs su kitų šalių.

Būdas taip pat priklauso nuo savižudžio ketinimų: rimtai apsisprendę nutraukti gyvenimą dažniausiai renkasi staigius ir mirtinus būdus (nusišovimas, šuolis nuo tilto, po traukiniu ir pan.), tuo tarpu norintys labiau atkreipti dėmesį nei iš tiesų pabaigti gyvenimą renkasi atsargesnius būdus (venų pjaustymas, vaistų perdozavimas). Kaip viešo protesto būdai išskiriami susideginimas, sepuku, badavimas, susisprogdinimas.

Būk laimingas... ?

Maži dalykai kartais turi ilgalaikes pasekmes. Asmeninė laimė susideda iš dviejų komponentų: trumpalaikio momentalaus bei ilgalaikio "įprasto". Betarpiški pojūčiai svyruoja nuo juslinių malonumų iki vadinamojo "kai užplaukia" – kai visiškai panyrame į užsiėmimą ir nieko daugiau nejaučiame. Trumpalaikiai malonumai sužadina emocijas, ką psichologai vadina pozityviu efektu.

Daugelis žmonių moka save motyvuoti prieš pradedant nemalonų darbą iš anksto pasidžiaugdami sėkme, kuri bus atlikus darbą. Net paprasti socialinio dėmesio veiksmai gali pozityviai paveikti kitus: šypsena, pagyrimas, šiltas laiškas ar šokolado gabalėlis.

Daugelis individų neįvertina šio veiksnio galios. Vienas metinis kompanijos piknikas nesukurs darbingos atmosferos. Ją kuria mažų momentalių dalykėlių grandinė. Tai tinka ir šeimai. Padeda ir priešinga taktika – sumažinimas nemalonių dalykų.

Tarkim, susirinkime jūsų oponentas atmeta jūsų pasiūlymą užpildamas krūva statistinių duomenų. Jūs jiems nebuvote pasiruošę, visiems daro įtaką visi tie grafikai, nors aišku, kad nedaug kas juos supranta. Po tokio susirinkimo lieka slogi nuotaika.

Tokioje situacijoje galite pasinaudoti "idėjų krepšiu". Įsivaizduokite prieš save esant krepšį, kurį pildote kolegų ir draugų pasiūlymais. Pradėkite detaliu sąrašu, kokios aplinkybės, situacijos ir faktai kelia neigiamas emocijas. Tada paklauskite, kiek patikimų žmonių gali į tai atsakyti. Pasistenkite gauti atsakymus iš kiek galima didesnio socialinių grupių kiekio – ne tik kolegų, bet ir vaikų darželio auklėtojos, kaimyno ir net savo 14-metės dukters. Kai tik pasiūlymų krepšys prisipildys, pasirinkite kelis variantus, kurie gali sumažinti neigiamas emocijas. Ir net jei nepavyks jų pilnai įgyvendinti, tai padidins jūsų laimingumą.

Ilgalaikis pasitenkinimas

Mažų dalykėlių grandinė yra kelias į ilgalaikę laimę, kas sukelia pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Pagal apklausas, j1 stipriai įtakoja finansinis saugumas, gerai sutvarkyta socialinė aplinka ir užtikrinti santykiai. Ir vis tik daugelis žmonių jaučia nepasitenkinimą, nors turi pakenčiamas minėtas sąlygas. Tai išvengti galima kasdien įtraukiant kiek galima daugiau mažų momentalių malonių akimirkų.

Štai keletas galimybių:

• Rytais pasidžiaukite tekančia saule; per pusryčius giliai įkvėpkite kavos aromatą;
• Pakeliui į darbą pasižvalgykite aplink;
• Atėję į darbą, pasisveikinkite su kolegomis, pasakykite jiems po kelis malonius žodžius, o ne pulkite skaityti el. laiškų;
• Po valandos ar dviejų padarykite trumpą pertraukėlę – ji padės sukoncentruoti dėmesį kitai užduočiai;
• Per pietus nusipirkite gėlytę ir pasipuoškite savo darbo vietą.

Čia yra tik viena svarbi taisyklė – kuo daugiau, tuo geriau. Nulemia kiekis, o ne kokybė. Ilgalaikį pasitenkinimą galite stimuliuoti mintyse. Jei galvosite apie teigiamus dalykus, jausitės geriau. Tačiau pirmiausia turite žinoti, ko norite. Mokslininkai žino, kad jausminė informacija yra nuolat atnaujinama vidinio proceso, stebinčio išorinius veiksnius. Kas žmogui tinka, priklauso nuo to, kaip atidžiai žmogus įsisąmonina jų vidinius įvertinimus. Blogi pojūčiai mums siunčia neigiamas emocijas, geri – teigiamas. Galite išmokti sąmoningai filtruoti tuos signalus. Taip susikuriate platformą pozityvioms mintims. Tik tie individai, kurie išmoksta tvarkyti gyvenimą pagal savo vertybes, neatsižvelgiant į viešą nuomonę ar madingas tendencijas, gali užsitikrinti tikrą ilgalaikį pasitenkinimą.