Etikos konspektai: II dalis

1981.04.13

[ . . . ]

VII-VIII a. (Naujieji laikai)

Olandų kilmės fil. Spinoza Dievą tapatina su gamta. Universumas (pasaulis) vientisas audinys, kuriame visuma determinuoja atskiras dalis. Tai ir yra Dievas. Tad kas Spinoza – ateistas ar tikintis?

Lyginant su ankstesne religija – jis ateistas. Dievas buvo kūrėjas, o pas Spinozą Dievas ištirpsta gamtoje. Jis jau negali būti priesakų davėju. Tenka ieškoti kitų šaltinių.

(!) Reikia studijuoti savo prigimtį. Ji susideda iš dviejų dalių (kūno ir sielos) ir todėl mokslai, tiriantys žmogų, skirstomi į fiziką, tiriančią gamtą ir žmogaus kūną, bei psichologiją, tiriančią dvasią ir esančią etikos pagrindu. Psichologijos mokslo prasmė ta, kad jis turi atskleisti tikrąją žmogaus prigimtį. Žmogaus afektai (jausmai) iškreipia ją. Protas skirtas atstas atstatyti tikrąją padėtį. Nori determinuoti moralę.

Jei kalbame apie žmogų, tai turim idealią struktūrą. Bet žmogus – išmislas, jis negali būti nieku kitu, o tik savimi. Iliuzijos kyla iš to, kad mes nežinome tikros prigimties. Mūsų tikslas – ją išsiaiškinti. Žmogus – pasaulio dalis. O kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.

Bet vis vien Spinoza pripažino galimybę keistis, tobulėti, bet tas tobulėjimo procesas artimas sokratiniam tobulėjimui. Kai žmogus keičia savo įvaizdžius, kai psichologijos mokslo pagalba artėja prie savo esmės, tuo pačiu jis ir kinta. Savęs pažinimas keičia žmogaus prigimtį, o kitimas – tai tobulėjimas.

Anglų filosofas Hobsas

Žmogus turi dvi puses:

tikroji žmogaus prigimtis (egoizmas, savo interesų skelbimas, tam tikras gyvuliškas pasaulis);

sukurtos savybės (susiformavusios politinio ir socialinio bendravimo keliu).

Žmogaus pagrindinis tikslas - savisauga. visi žmogaus veiksmai pajungti gyvybės išlaikymo principui. Žmogus vienas negali užtikrinti savo savisaugos, jo jėgos per mažos gamtos atžvilgiu. Be to, žmonės dažnai sueina į tarpusavio konfliktus, Tai visuotinio karo būklė.

Žmogų reikia socializuoti, o tai galima tik valstybės pagalba. Valstybė duoda taiką, saugumą, socialinę gerovę, teisę nudotis turtu, o tai ir sudaro žmogaus savisaugą. Žmogiškumas – savo interesų pajungimas valstybei. Valstybė – antras priesakų tinklas; pirmasis – žmogaus prigimtis.

Faktiškai, tai valstybės sutapatinimas su morale, suki principai, o ne moraliniai. Valstybės išaukštinimas labai stiprus. Jei pas Ruso valstybė tiek jėga, kiek sutampa su žmogaus interesais (jei ji prieštarauja žmogaus interesams jis gali sukilti), tai pas Hobsą sukilimas – blogis, grįžimas į laukinio visuotinio karo būklę.

Hobso ir Spinozos idėjos vėliau gavo visuotinį pripažinimą. Susidarė dvi idėjos, turinčios įtakos etikai:

žmonių individualizacijos ir laisvės idėja;

bandymas determinuoti žmonių santykius.

Dievišką savivalę galima išvaryti skelbiant determinizmo idėjas. Žmonių veiksmai determinuoti jų prigimties ir socialinės aplinkos nėra gerų ar blogų žmonių, yra tik geri ar blogi institutai. Trūkumas tas, kad visuomenė suprantama mechanistiškai: visuomenė – mechaninė suma. Norėdami determinuoti žmonių dvasinį pasaulį turim determinuoti visų žmonių visus veiksmus. Praktiškai to realizuoti neįmanoma.

Kai apeliuojama į žmogaus prigimtį, tai neaišku, kokia ta prigimtis (protas, jausmai ir t.t.). determinuojant žmonių veiksmus dingsta moralinė žmonių atsakomybė. Ji galima, jei žmogus turi laisvę rinktis. Determinuojant dingsta pasirinkimo laisvė ir negalima kalbėti apie moralę, o švietėjai kalbėjo.

Iškyla dar vienas klausimas. Jei žmogaus prigimtis egoistinė, tai kokiu būdu jis elgiasi altruistiškai, prieš savo egoizmą.

Prieš mokslo absoliutinimą moralės srityje, tikėjimu mokslu vienas pirmųjų stojo Jumas. Gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų. Jutiminis pažinimas negali pagrįsti priežastingumo objektyvaus pobūdžio. Žmonės įprato mąstyti, kad kažkas eina po to, seka po to. Pasikartojimai iškreipia psichinį mąstymo būdą. Dėsnis – žmonių įpročio principas.

Jumas mažina galimybę etiškai pažinti. Žmogaus protas niekada neveda į veiksmą, tao mąstymo procesas. Moralinių sprendimų uždavinys – valdyti mūsų veiksmus. Protas susiduria tik su empiriniais faktais, o į veiksmus veda malonumo ar skausmo perspektyva (tai aistros, emocijos ir pan.). Protas gali tik teikti informaciją, siūlyti efektyvesnį veikimo būdą. Protas – veiksmų vergas ir negali jų kontroliuoti. Žmonės turi giluminę nuostatą kaip reikia elgtis, o žmogus tik racionalizuoja.

*** Etika – jausmų sritis, o ne racionalumo. Susiduriama su dviejų rūšių (faktinių ir moralinių) tvirtinimais tarp kurių nėra jokio ryšio. Žmogus gali kalbėti faktų kalba (kas yra) ir keista, kaip jis gali pereiti prie to, ką reikia daryti. Atrodo, kad ryšis yra, bet tai apgaulė. Faktų kalba – mokslo sritis ir ne daugiau. Aistrų kritikuoti negalima.

Jumas (ir pozityvizmas) atmeta bet kokią galimybę moksliškai pagrįsti moralę (jausmų mokslas negali vertinti).

---

1981.04.27.

Imanuelis Kantas

Kanto idėjos iš principo skyrėsi nuo Jumo idėjų. Mūsų pojūčiai, susidūrę su aplinkiniu pasauliu, neduoda visuotinumo ir negali būti mokslo šaltiniu. Kantui iš empirinio pažinimo negalima išvesti tiesioginio priežastingumo. Jis nesuteikia nei būtinumo, nei priežastingumo. Tikras žinojimas (galimybė pažinti) egzistuoja, jo šaltinis – nuo empirikos nepriklausančios, išankstinės (apriorinės) suvokimo ir intelekto formos. Jos ir daro galimą mokslą.

I. Kantas išskyrė jutiminio suvokimo formas: erdvę ir laiką (jie egzistuoja aprioriškai, nepriklausomai nuo žmonių), mes iš erdvės (mintyse) galim eliminuoti (išmesti) visus daiktus, bet negalim savo galvose panaikinti erdvės įvaizdžio, t.y. jos apriorinės (tas pats su laiku).

Intelekto formos priklauso skirtingoms kategorijoms (jų yra 12). Tai kiekybė, kokybė, santykis ir t.t. tai aprioriškai duotos mąstymo formos. Jų paskirtis – tvarkyti jutiminę sritį. Tai instrumentas, su kuriuo žmogus suranda visuotinumą.

Pažinimas galimas, pasaulis objektyvus. Žmogiškos suvokimo formos (jutiminės ir intelektualinės) gautą pasaulio medžiagą sužmogina. Žmogus pažįsta ne pasaulio esmę (noumeną), o tik kaip jis reiškiasi mums (fenomenas).

I. Kantas subjektyvumą nuo atskiro žmogaus perkelia visai žmonijai (kaip su kitom būtybėmis – neaišku). Kada žmogaus protas, bandydamas sistemanizuoti empirinį pasaulį, bando peržengti save, jis susiduria su antinomijomis (padėtimis be išeities). Protas tokiose padėtyse negali duoti sprendimo.

Kanto filosofija kompromisinė, nes ji tarsi stovi tarp švietėjų, kuriems būdingas tikėjimas mokslu, ir Jumo subjektyvizmo (Berklis). Kantas palieka tam tikras galimybes mokslui, nepanaikindamas galimybių tikėjimui.

I. Kantas suskaidė pažinimą į

teorinę filosofiją, kurioje galimas priežastingumas;

praktinę filosofiją, kurioje dominuoja žmogaus problemos.

Žmogus susideda taip pat iš dviejų dalių:

jei pažinimo objektas, kaip biologinė būtybė gali būti aiškinamas priežastinio sąryšio principu;

jis protingas ir gali apspręsti savo elgesį laisvai, nepriklausomai nuo jutiminių biologinių sąlygų. Jis jau ne determinuotas pažinimo objektas, o laisva būtybė ir klauso tik moralės dėsnių, kategorinio imperatyvo, kuris yra praktinio mokslo dėsnis, kuris liepia žmogui vykdyti savo pareigą.

Žmogų moraliu daro ne malonumo, laisvės, laimės siekimas, o vien tik pareigos jausmas. Malonumo siekimas, nemalonumų vengimas – tai žmogaMalonumo siekimas, nemalonumų vengimas – tai žmogaus prigimtis, čia jis nėra laisvas; čia teorijos, o ne moralės sritis.

Moralė ten, kur žmogus laisvai, niekieno neapsprendžiamas Moralė ten, kur žmogus laisvai, niekieno neapsprendžiamas sprendžia savo elgesį. Žmogus aprioriškaŽmogus aprioriškai turi savyje moralės dėsnį, nepriklausantį nuo išorinių sąlygų. Jis padaro žmogų aukštesniu už būtiną sąryšį, jis to dėsnio pagalba pakyla virš savęs, savų interesų.

Kategoriškas imperatyvas: Žmogus turi elgtis taip, kad jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Arba: nedaryk kitam to, ko nenori, kad jis darytų tau. Šį dėsnį reikia taikyti ir auklėjant (moralizuodamas) kitus.

O koks tokio dėsnio pakankamumas? Jis pagrįstas pačia morale. Normos priimamos visų -> jos visuotinės, žmogiškos. Visuotinumas panaikina moralės subjektyvumą.

Mokslas nedaug padeda moralei. Kiekvienas žmogus aprioriškai žino, kaip elgtis. Be to, pati mokslo argumentacija turi hipotetinį pobūdį (jei ..., tai ...). Moralės teiginiai neturi hipotetinio pobūdžio, kategoriškas imperatyvas (daryk taip).

I. Kantas sudemokratino moralę, galimybę tapti moralia. Jei švietėjams tik išsimokslinęs žmogus gali būti tobulas, t.y. moralus, tai pagal Kantą kiekvienas gali būti moralus vien pagal savo gerą valią.

Kantas išvalė moralę nuo intereso. Interesas verčia veikti taip, bet žmogus daro pagal savo gerą valią. Jei žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kaei žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kad jo elgesys bus moralus, jis ga, jis gali būti tik legalus. Kantui moralė – vidinė prielaida.

Moralei buvo paliktos grynos formos ir jos žmonių faktinėje veikloje gali būti interpretuojamos labai įvairiai. Jis išlaiko tik bendražmogišką vardiklį, bet tas vardiklis per daug bendras.

Žmogus, kuris visą gyvenimą buvo moralus, veikė prieš savo interesą. Jam teko didelis krūvis, už kurį turi būti atlyginta kitame pasaulyje. Taip Kantas įvedą į moralę Dievą.

Svarbiausia idėja – laisvės idėja. Kiekvienas žmogus yra subjektas, jis kitam negali būti objektu. Laisvės principo pagrindu buvo griaunami feodaliniai santykiai.

Pokantinė filosofija

Ji labai įvairi, nors galime išskirti tris kryptis pagal bendrą požiūrį į vertybinį pasaulį:

susijusi su Hėgelio ir Markso vardais. Ji bando tiek gamtinius, tiek socialinius reiškinius aiškinti mokslo pagrindais.

remiasi Jumą – pozityvizmas.

Kanto tęsėjai – neokantizmas.

Neokantizmas

Kantas reikalavo moralės sričiai apimti visą žmoniją. Žmogiškumas turėtų apimti tą visuotinumą. Pareiga – betarpiškas žmogaus jausmas, kai Jumui pareigos nėra, tik jausmas. Kantui jausmo nereikia – viskas pareiga išplėsta visam pasauliui (žmonijai).

Neokantizmas kalba apie vertybes kaip savarankiškas vertybes kaip nekintamą dalyką. Pačiom vertybėm suteikia visuotinę prasmę savarankiškumo ribose.

Socialiniam mokslams nepritaikomi gamtos mokslų metodai, nes gamtos mokslai apibendrinantys (kadangi gamtos reiškiniai pasikartoja). Socialinėje srityje nėra dviejų vienodų įvykių, todėl generalizuojantis gamtamokslinis metodas nieko neduoda. Reikia sukurti metodus, pripažįstančius individualius poelgius.

Tyrimas įmanomas, jei yra apriorinės vertybių formos (vertybių pasaulis). Turėdami vertybinę gradaciją, mes galime vertinti žmonių veiklą, elgesį pagal tai, kiek jie priartėja prie vertybių, kaip jos realizuojamos.

Kuo rečiau vertybė pasirodo, tuo ji vertingesnė.

Būties mokslai turi užsiimti tuo, kas yra (faktai), o filosija – privalomomis vertybėmis – kas turi būti vertinimas). Filosofiją domina tik amžinos tiesos,ilosofiją domina tik amžinos tiesos, įvairūs etiniai, estetiniai vertinimai (Šėleris, Vastmanas, Hiuserlis).

Pasaulis nepaklūsta mokslui (paveikslas). Tad kaip jį suprasti? Padėti gali tik intuicija, „tiesioginė žiūra“, kuri sugeba pagauti visuotinumą. Reikia ne aprašyti, o aprėpti visą prasmę. Žmogus nuotaikos, jausmų aprašymas nieko neduoda. Ir iš tikro – ne viską mokslas gali aprašyti., bėda ta, kad jau išeities pozicijoje imamas individualus žmogus.

Neokantizmas išskiria tris vertybių sritis: 1) logikos;; 2) etikos; 3) estetikos. Pačiąlogiką jie gauna kaip tikrą vertybę. Žmogus įeina į pasaulį jau su paruožtomis vertybėmis. Atmetama vertybių istoriškumo idėja.

Pozityvizmas

Pozityvizmas - anglosaksų tradicija nuo Jumo laikų. Muras laiko, kad visi moralės apibrėžimai atsiremia į natūralistinę klaidą, kuri yra tai, kad visi gėrio apibrėžimai remiasi už gėrio esančiais dalykais ir yra tylomis pripažįstami gėriu. Jei gėrio pagrindu imam malonumą, tai per jį apibrėžiame gėrį, bet tylomis ir pats malonumas laikomas gėriu. Tas pat per tą patį. Toks įrodinėjimo būdas nieko nepadeda. Loginis ratas. Jei atmesim visus gėrio buvimo įrodymus, tai į ką žmogus gali remtis? Jis skaito, kad žmogus gali pasikliauti nuosava intuicija. Muras atmeta mokslinį etikos aiškinimą.

Intuicija pas žmones yra labai įvairi. Kai daugelis filosofų bando rasti teisingas normas, tai ką Muras vadina intuicija, yra XX a. pradžios anglų išsilavinusio džentelmeno elgesio norma. Dėl tos savybės anglų filosofijoje atsiranda - emotyvizmas (Stiremonas, Ajeris, kuris laiko, kad žmogaus moralės sritis yra grynai vien žmogaus emocijos. Kada žmogus įrodinėja kažką kitam žmogui, tai tas žmogus savo emociškumu perteikia savo poziciją.

Ajeris bando logiškai pagrįsti šią idėją. Mokslo srityje jis išskiria dviejų tipų teiginius

analitinis (logika, matematika);

empirinė sritis – jutimo organų pateikta informacija.

Analitiniai ir empiriniai teiginiai yra prasmingi teiginiai ir mes čia galim vystyti mokslo problemas. Vertybės neturi empirinio pagrindo, todėl šie teiginiai – beprasmiai.

---

1981.05.11

Pozityvizmas į vertybes (tuo pačiu ir moralę žiūri kaip į pseudoproblematiką, nes jis yra už mokslo ribų; jų negalima paaiškinti nei logikos keliu, nei faktų pagalba. Egzistuoja daug įvairių mokyklų, bandančių surasti dėsningumus, remiantis biologinėm, fiziologinėm, ekonominėm, politinėm, nacionalinėm, istorinėm prielaidom, tačiau ušsiskiria šios trys minėtos.

Bet koks kraštutinis priešpastatymas nėra iki galo nuoseklus. Jei nagrinėjame neokantizmą, reikia pastebėti, kad gamtoje vykstantys pasikartojimai daugiausia priklauso .nuo žmonių veiklos. Žmogus sužmogina gamtą ir iš jos išgauna vertybes, kurių jam reikia. Yra ar nėra gamtoje vertybių, priklauso nuo žmogaus. Gamtos negalima visiškai atskirti nuo žmogaus.

Socialinėje srityje pasirinkdamas žmogus nėra visai laisvas. Požiūriai į vertybes priklauso nuo to, kokį išeities tašką pasirinksime; jei individas – vienas, jei istoriškai (sociališkai) – kitas. Galimas toks mąstymo būdas: gyvenimo sąlygos gali sukurti moralines normas, jei kartojasi, kartojasi ir normos.

Reikia priimti santykį: žmogus-visuomenė. Žmogus ima save atskaitos tašku (savo išgyvenimus) – tai egoistinis žmogus. Tačiau jis gali suvokti, kad savo interesų negali suabsoliutinti, kad jie vyksta tam tikruose rėmuose. Susikirtime žmogus-visuomenė gimsta moralinnės vertybės. Jis nesuabsoliutina savęs. Savo interesų nugalėjimas ir yra moralinės normos. Sistema (žmogus-visuomenė) keičiasi, todėl keičiasi ir pačios normos; nors tiksliau ne normos, o jų turinys. Pačios normos išlaiko bendražmogišką turinį, patį minimumą. Žmogus žmogumi pasitiki. Moralė – elementarus žmogiškas elgesys. Žmonės dažnai elgiasi intuityviai nesusimąstydami apie pačias normas. Tik pačia bendriausia prasme galime paaiškinti moralės normas, o visa kita už teorijos ribų, tai jau praktikos sritis.

Galimi keli požiūriai:

pozityvistinė tendencija kalba apie tai, kad Marksas buvo tikras mokslininkas ir todėl jis nebuvo vertybių garbintojas. Jo kūriniuose moralės nėra. Jei viskas vyksta gerai, kam ta moralė. Šis požiūris apeina moralės problemą.

Pats socialinis kūrybos procesas tegali būti tik moralinė kūryba. Nuo technologijos žmogus nesikeičia. Jis keičiasi tik moralinio tobulėjimo dėka. Kiek žmogus patobulėja dvasiškai, tiek jis pažengia į priekį visumoje.

Teisingiausia – kompromisas.

Pozityvizmas teisus, kai sako, kad Markso teorijoje nėra moralės, nei teorijos apie moralę. Jos ten ir nereikia. Bet moralės reikia žmonių praktikoje. Viena teorija, kita praktika.

Neokantizme yra pavojus suabsoliutinti vertybes, padaryti nekintančiomis. Marksizmas, pripažindamas kintamumą, neatmeta būtin teisingų normų umo.

Normų negalima atplėšti nuo gyvenimo. Jei būtų galima, galėtume priešpastatyti tikslus ir priemones, pasirinkti bet kokius realizavimo būdus. Jei normų, iš kitos pusės, negalima realizuoti, jos atmetamos.

Kas yra kas (laisvė, laimė, malonumai) - tai tik konstrukcijos. Bet kuris apibrėžimas veda į scholastiką.

E. Fromo etika

„Socialinei imanentinei“ etikai E. Fromas priešpastato „universalią“ etiką. Jis nesieja etikos su pageidaujamo elgesio kodeksu. „Universali“ etika – ypatinga, tiktai žmogui būdinga orientacija, reikšminga ne vienam. O visiems žmonėms. Jos įgyvendinimui reikia kardinalių pertvarkymų visose gyvenimo srityse.

Psichologinėje srityje svarbiausia: įveikti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą ir abejingumą gyvenimui, „sudaiktėjimą“. Būtina atsisakyti vartotojiškos etikos ir pasirinkti tiesą, meilę ir t.t. „Kiekvienas žmogus tikslas sau, o ne priemonė kitų tikslams“. Žmogus nėra daiktas.

Žmogus negali gyventi be etinių vertybių, be orientacijos sistemos ir atsidavimo objekto, tačiau jis laisvas rinktis gėrį arba blogį.

Tačiau žmogaus prigimties poreikius laikydamas „universalios“ etikos normų šaltiniu, Fromas siūlo abstrakčią humanistinę etiką, humanistinės visuomenės utopiją. Jis suabsoliutina ir pervertina psichologinių veiksnių vaidmenį sociologiniame procese. Tačiau šiame konformizmo pasaulyje jis vis dėlto tiki žmogaus individualybės realizacija. Tačiau vis vien ignoruoja socialinių pertvarkymų kelią ir tiki, kad psichoanalitinė terapija gali pakeisti ne tik individą, bet ir visuomenę.

Etikos konspektai: I dalis

Etika – mokslas apie moralę (moralės filosofija)

- moros - papročiai, etos - paprotinis, tinkamas elgesys. Praktiškai šie žodžiai reiškia tą patį ir tik V a. pr.m.e. Aristotelis pradėjo juos skirti. Bet ryškesnis skyrimas įvyko tik naujaisiais amžiais.

Etinės normos – tai moralės normos. Pati etika – jau mokslas apie tas normas.

Šis mokslas apie moralę yra labai savotiškas. Tai turėtų būti labai praktiškas mokslas, žmonių santykių mokslas. Žmonės visada ieško dėsningumų (kas tai per daiktas, kam jis, kas yra kas). O moralėje žmogus nagrinėja save vertiniu požiūriu ir kelia klausimą, kaip turiu pasielgti. O tai jau ne teorinis, o praktinis klausimas [Nyčė: filosofas turi rodyti pavyzdį]. Teorinę ir praktinę (moralinę) filosofija ypač atskyrė Kantas (nors to ir nereiktų daryti).

Dažniausiai tai imperatyvinio pobūdžio teiginys: daryk taip, po to taip. Moralės teiginiai skamba kategoriškai, įsakmiai, bet ne įrodinėjančiai. Ta prasme etika patenka į sudėtingą situaciją: moralės normos yra labai bendros, o žmogaus elgesys visada labai konkretus (pradžioje moralės normos turėjo religinį apvalkalą). Ir labai sunku pereiti nuo normos prie kiekvieno žmogaus konkretybės (vaišina-valgyk, o kitur neliesk maisto).

Tarp bendros normos ir atskiro įvykio sunku nustatyti ryšį, todėl mokslas apie moralę neturi tos prasmės kaip geometrija ar topografija. Tarp etikos mokslo ir jo praktinių moralinių patarimų skirtumas milžiniškas.

Jei kalbėsime betarpiškai apie moralės objektą, tai susidursime su daugeliu sunkumų. Kas ta moralė? Jei moralės terminą vartos ne specialistas, tai jis gali prie jo daug ką pridėti, supainioti (fil. Drabnickis). Painiojimas atsiranda todėl, kad pats moralės supratimas tarp žmonių yra istoriškai kintantis (pvz., skyrybos gali būti nagrinėjamos ir morališkai, ne tik teisiškai). Šiandien moralė ir suprantama ten, kur yra žmogaus asmeninės savybės, jo pasirinkimas, o ne aplinkybės.

Moralės objektas sunkiai suprantamas ir teorinėj plotmėj, priklauso nuo filosofijos, jos pakraipos. Kasdieninėje sąmonėje moralė irgi suvokiama įvairiai.

Bendriausia prasme bandoma apibrėžti moralę per sąvokas, predikatus (daryk taip ir taip) ir duodamas kriterijus (geras-blogas, doras-ne). Tai liepiamoji nuosaka. Iš kitos pusės, kalbant apie predikatus, sunku nustatyti, kad jie priklauso nuo moralės, nes čia, tarsi, problematika perkeliama iš vienos srities į kitą. Reikia apibrėžti, kas yra geras elgesys, o tik po to jau turi eiti moralė. Fil Muras pastebėjo, kad patys „gerumo“ apibrėžimai tautologiški. Šiandien, ryšium su tuo, iškyla lingvistinė moralė.

Kada kalbama apie moralės apibrėžimą, žmonių sąmonėje faktiškai apibrėžiama ir moralės sfera – kas yra moralu, kas teigiama morališkai. Faktiškai mums reiktų atskirti, kas priklauso moralės sferai, o tik po to, kas joje gera, o kas - bloga.

- Moralė – jau daugiau dvasinė žmogaus veiklos sfera, bet dvasinė sfera taip pat gana plati. Būtina konkretizuoti – tai tarsi socialinė žmonių tarpusavio santykių sfera. Maža to, tai savotiška žmonių tarpusavio elgesio kontrolės sritis, o tai jau normos, paliepimai, prisakymai. Kartu duodami tam tikri elgesio vertinimai, modeliai. O iš čia iškyla ir sankcijos, kurios taikomos pažeidus modelius. Žmogaus elgesį kontroliuojančios normos nėra vien moralė. Susiduriama su techninio, administracinio pobūdžio nurodymais, kurie nepriklauso moralei, o kur dar papročiai, teisė ir t.t,.

Jei moralė yra normų sritis, tai kyla klausimas, kokios tai normos. Pirmiausia, - tai santykis su papročiais. Papročio esmė – jis dažniausiai orientuotas į praeitį:
a) paprotyje autoritetas kilęs senovėje;

Žmogus suaugęs su tom normom ir jų nejunta. Jos pajaučiamos tik tada, kai norima atsisakyti to papročio, išeiti už tos bendruomenės. Paprotinio pobūdžio normose tai, kas yra, ir tai, kas turėtų būti, faktiškai sutampa.

Kada kalbama apie moralę, nelieka to sutapimo. Moralės srityje tavo sąžinė neleis pasislėpti po tokiu argumentu „taip visi daro“. Turi elgtis taip, kaip liepia tavo sąžinė. Atsiranda vertinimas, tikslai, o čia ir iškyla pasirinkimo laisvė. Tikslas yra daugiau nei paprasta tikrovė (kvėpuoti nėra tikslas, tikslas – teisingai kvėpuoti, bet kyla klausimas, o kaip „teisingai“ kvėpuoti).

Moralėje yra pasirinkimas – ne kaip visi elgiasi, o kaip reiktų elgtis. Kada kalbama apie modifikavimą, tai susiduriame su teisinėmis normomis. Teisė nesutampa su tuo faktiniu elgesiu. Teisės normas nuo moralės normų sunku atskirti ir jos dažnai savo turiniu sutampa. Čia žodinė forma vartojama kaip gramatinė-loginė forma (t.y. kaip imperatyvas). Koks vis dėl to skirtumas tarp jų ir kodėl jis atsiranda? Skirtumas pagal formą toks, kad teisės normos yra daugiau prievartinės ta prasme, kad vykdomos valstybės įstatymų, o moralės normos daugiau kontroliuojamos viešąja nuomone.

Jei imsim, pvz., individas-visuomenė, tai galėsim išskirti tris normų ir principų sritis: moralė- teisė-politika. Teisinės normos – žmogiškos normos. Tai mano teisė į orumą, gyvybę... teisinės normos turi daugiau išorinį pobūdį, o moralės – vidinį.

Moralė yra:
1) dvasinė žmonių santykių veiklos sritis;
2) tai normuojanti sritis;
3) ji susijusi su žmogaus vidiniu apsisprendimu.

* Kiekvienas randa tam tikras, jau susiformavusias normas, vertinimus. Čia moralė nepanaikina šio išoriškumo. Bet moralei reikalingas ir subjektyvus vertinimas, t.y. manojo „aš“ vertinimas (vertiname savo veiksmus, veiksmus tarp žmonių, jų grupių – išeinant iš vidinio „aš“, nepaisant jau nusistovėjusių normų.

Kantas: „žvaigždėtas dangus virš manęs – vidinis įstatymas manyje“. Tas išoriškumas būtinai turi pereiti per žmogaus vidinio vertinimo prizmę – tai ir yra pirmoji moralė.

- Moralė atsiranda ten, kur turi daryti kažką prieš srovę, t.y. ne tai, ką noriu, bet tai, ką reikia daryti.

---

1981.03.16

Etikos istorija

Senovės Graikijos etinė mintis

Senovės Atėnai (konkrečiau, 6-4 a. pr.m.e.) – kultūros, menų, mokslo, tame tarpe ir etinės minties suklestėjimo laikotarpis. Tuo metu socialiniai santykiai nebuvo teorinio nagrinėjimo objektas. Filosofija užsiėmė naturfilosofija (gamta, kosmosu). Graikai bandė surasti pastovius pagrindus gamtoje (kosmose). Nagrinėjamos pasaulio kilmės, sandaros, kitimo problemos. Į etines problemas dėmesio nekreipta.

Pirmieji etikos tyrinėtojai buvo sofistai (oratorinio meno, filosofijos, ginčo technikos mokytojai). Už mokymą jie ėmė pinigus (senovės Graikijoje intelektualinis darbas, mintis buvo nesiejama su pinigais).

Sofistų tikslas buvo paruošti žmones politinei karjerai. Jiems būdingas reliatyvumas žmonių santykių vertinimo sferoje. Jie teigė: „visų daiktų matas – žmogus“. Bet kiekvienas žmogus skirtingas, todėl negalima rasti kažkokios tiesos virš žmogaus. Apie tą patį daiktą gali būti dvi teisingos nuomonės. Apie žmogų negalima sakyti, kad jis geras, galima tik pasakyti, ar išmintingas. Ginče nugalėjęs priešininką nerandi tiesos, o tik įrodai išmintį. Bet iš kur tas reliatyvumas?

1. Vyko perėjimas iš patriarchalinio ūkio į miestų polius
Homero laikotarpyje žodis „geras“ (agatos) buvo taikomas žmonėms, kurie gerai atlikdavo savo socialine funkcijas. Moralinės norma susideda iš faktologinės (vagystė) ir vertinamosios (blogis) dalių. Tada skirtumo tarp šių dalių beveik nebuvo (karys-drąsus). Taip buvo, nors kraujo ryšiai ir iro, bet pasidalijimas buvo labai vienareikšmis. Atskiroms grupėms nebuvo alternatyvų, vertinimas buvo pastovus.

Miestuose atsirado naujos socialinės funkcijos, betarpiškai susijusios su žmogumi. Senosios tapo arba nereikalingos, arba netinkamos. Fiziniai žmogaus duomenys neteko prasmės. Išsivystė amatai, prekyba, mokslai – prireikė kitokių savybių. Žmogus ištraukiamas iš įprastinių vaidmenų. Sugriūva ataskaitos taškai (žodynas). O nauji – dar nesusiformavę. Pačiam žmogui tenka rinktis kaip elgtis.

2. Išorinis veiksnys.
Graikai konfrontuoja su Rytų tautomis. Pasirodo, kad tai, kas graikams buvo įprasta, ten vertinama visai kitaip. Iškilo klausimas – o kuris vertinimas teisingas?

Šiuo laikotarpiu ir atsiranda sofistai. pagal juos, jei nori padaryti karjerą, privalai turėti pasisekimą susirinkimuose, stadionuose, teismuose. O tam reikia prisiderinti prie skirtingų konvencijų (skirtinguose miestuose skirtingos normos), išmokti jas. Iš čia ir nuomonė, kad tiesos nėra. Ją galima ne sužinoti, o išmokti. Nėra skirtumo tarp gėrio ir sėkmės.

Sokratas

Sokratas dėl savo ginčo technikos daug bendra turėjo su sofistais (abiejų tikslas buvo nuginčyti varžovą). Besiginčydamas su sofistais, jis sakė, kad tie neturi teisės mokyti: juk jei gėrio, gero elgesio galima išmokti, o kiekvienas žmogus viską supranta savaip, vadinas mokinys irgi turi savo tiesą. Pagal jį, jei, kaip moko sofistai, gėris tėra tik išmokimas, technika, tik jausmai ir emocijos, tai tokio žmogaus paruošimas nėra moralus, nes jis neatsako už savo veiksmus. Sokratas kaltina sofistus, kad šie prisiderina prie minios, prie esamų normų, jis laiko, kad moralė yra aukščiau, kad žmogus individualiai gali vertinti gyvenimą, veiksmus. Pagal jį demosas neteisingas. Žmonės siekia pinigų, šlovės, o juk tikros vertybės – tik pats pažinimas, tiesa. Jam pažinimas ir tiesa – tas pat.

Pažinimas – tai ne empirinių žinių įgijimas, o yra duotas iš pradžių; pažinimo procesas – tai tik tų žinių atgaivinimas. Tatai pažinimas mumyse. Pažinimo ir moralinio tobulėjimo procesai sutampa. Pažinimas – tai esmės pažinimas. Žmogus, supratęs esmę, negali elgtis blogai. Klaida yra ne moralinė, o intelektualinė. Kai sofistai neapibrėžtai naudojo sąvokas, tai Sokratas tikslino jas.

Sofistai žmonių veiksmuose matė interesą, egoizmą, o normos – tai tik priedanga, todėl moralė - žmonių santykiai. Pati moralė atsiranda atsiradus konfrontacijai individas-visuomenė.

Pagal Sokratą negalima gyventi be normų. Kai jam prieštaravo, kad įstatymas skirtingas turtingam, galingam ir skurdžiui, silpnam, tai jis atsakė, kad įstatymas gali būti geras ar blogas, bet jis vis vien yra įstatymas ir jo reikia laikytis. Tačiau Sokratas nepaliko jokių konkrečių pasiūlymų (aš žinau, kad nieko nežinau).

Platonas

Platono specifika ta, kad sąvokas naudojo ontologine prasme (t.y. daikto sąvoka realesnė už realiai egzistuojantį pasaulį). Jis tų sąvokų (eidos) pagalba kuria kitą, ontologinį pasaulį. Daiktai tik antrarūšis, o ne tikrasis pasaulis. Tame pasaulyje vyrauja harmonija. Daiktai išnyksta, bet išlieka jų sąvokos (idėjos). Pažinimas galimas tik su tokia būtimi, kuri nekinta, - tai ir yra eidosas.

Jei žmogų patalpinsi urve ir jis matys tik šešėlius realių daiktų, tai ir laikys šešėlius tikruoju pasauliu. Ištrauktas į šviesą, jis pradžioje nieko nematys, nesupras. Taip ir su eidosu.

Eidosas – harmoninga visuma; tarp idėjų egzistuoja gradacija, sluoksniai; pati viršūnė - gėrio idėja, kurios neįmanoma apibrėžti. Ji pereina per visus sluoksnius, bet betarpiškai neapibrėžiama. Atskiro žmogaus gėris yra apibrėžiamas per sąryšį su pasauline gėrio idėja.

Žmogaus siela atsiranda iš pasaulinės sielos ir yra sudaryta iš dviejų dalių:
1) ji dalyvauja tikrajame pasaulyje (protinė veikla);
2) ji dalyvauja kūniškame pasaulyje (instinktai).

Jungiamoji dalis – vyriškumas (žmogaus kilmingumas, garbingumas, drąsa – moralinės savybės). Jei pas Sokratą viskas yra pažinimas, tai Platonas jau diferencijuoja.

Tobulo (tikro žmogaus idėja – kurioje visi trys elementai harmoningoje sąveikoje. Trys sielos dalys: išmintis, drąsa, savitvarda (santūrumas) ir sudaro žmogiškąjį teisingumą.

Tokie pagrindiniai bruožai sutinkami ir tobulos valstybės idėjoje. Valstybė – didelis žmogus. Valstybėje žmonės skirstomi į tris klases, priklausomai, kokia dalis dominuoja, kurioje žmogus suvokia savo paskirtį. Valdo išminčiai, gina stiprūs ir drąsūs, gausi amatininkų klasė tyliai vykdo savo pareigą. Žmonės gimsta batsiuviais ir valdovais – jo požiūris. Teisingumas – atrasti savo vietą pasaulyje. Platonas bandė ne tik sukurti metodologiją, bet siūlė ir konkrečias schemas.

Svarbiausia problema Platonui – pažinimą suderinti su vertybių pasauliu. Jei Sokratas visas vertybes pajungdavo pažinimui, tai Platonas teigė, kad toks besąlygiškas pajungimas negalimas.

Kam reikalingos schemos, jei jų negalima realizuoti? Į tai Platonas atsakė, kad jam buvo reikalingas idealas, kurio pagrindu jis galėjo kritikuoti realų pasaulį (žmogų, valstybę). Negalima sutapatinti idealo su faktiniu pasauliu. Galima tik kelti klausimą, kas aukščiau. Palonui aukščiau buvo vertybių pasaulis.

---

1981.03.30

Aristotelis

Kas yra aukščiausias gėris? Pagal Aristotelį jis glūdi specifinėje žmogaus veikloje, sielos sugebėjime veikti. Žmogaus specifika – protas. Žmogus daug bendra turi su organiniu pasauliu, tačiau tik protas išskiria jį iš jo. Specifinė veikla – proto veikla, mąstymas. Iš to seka pilnas pasitenkinimas. Juk mąstymas mažiausiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, yra grynai vidinė žmogaus veikla.

Pagal Aristotelį grynas mąstymas yra tik dieviška funkcija, o žmogus susijęs su savo kūnu, poreikiais – valgis, miegas, giminės pratęsimas... todėl atsiranda uždavinys – sutinkamai su proto tikslais, proto pagalba pertvarkyti žemesnes funkcijas, o tai sukelia etines vertybes, besiskiriančias nuo protinių vertybių.

Dorybių yra tiek, kiek yra uždavinių, skirtų perdirbti jutiminį pasaulį. Kiekvienai veiklos sričiai – sava dorybė. Dorybė suprantama kaip kažkoks vidurkis tarp kraštutinumų: drąsa - normalus požiūris į pavojų – vidurkis tarp baimės ir beatodairiškos drąsos ir t.t.

Pagrindinis skirtumas nuo kitų filosofų – šis vidurkis įgyjamas lavinimo, moralinio auklėjimo keliu. Teisingumas nėra pakankamas dalykas etinių normų nustatymui.

Posokratinė etika

Stoikai ir epikūriečiai

Abeji apeliuoja ne į kosmo tvarką (ir ne iš ten bando išvesti žmogaus etiką), o į žmogaus prigimtį, nors tame jų supratimas skiriasi.

Stoikai, kalbėdami apie vertybes, akcentuoja vidines savybes (valią ir protą) ir ignoruoja išorines sąlygas (valdžia, pinigai). Gyventi reikia su valios ir proto pagalba, o šios siejasi su visuotine tvarka. Išorinės sąlygos turi įtakos, bet tai tik dekoracijos. Jų moralė peraugo į moralizavimą, malonumų atsisakymą, ėjimą prie tikros žmonių prigimties.

Keistai pažįstama – Deja vu

Atvykote į nedidelį žavų nedidelį miestelį, kuriame iki tol niekada nebuvote, sankryžoje prie bažnyčios užsidegė žalia šviesa, einate per gatvę, o priešais jus ateina senutė... ir staiga pajuntate, kad jau buvote čia – ta pati bažnyčia, sankryžą ir per gatvę einanti senutė, lygiai taip pat einanti pasiramsčiuodama lazdele. Tik prasilenkiant su ja aptinkate, kad reali scena ne visiškai atitinka kilusią mintyse. Ir prisimenate, kad čia niekad nebuvote. Sugrįžtame į tikrovę, tačiau neįprastumo jausmas lieka.

Tyrimai rodo, kad iki 90% žmonių bent kartą gyvenime yra turėję deja vu (dežavu) potyrį. Paprastai jis tetrunka vos kelias sekundes. Paaugliai ir jauni žmonės sapnus „atmerktomis akimis“ regi dažniau nei pagyvenę, tačiau deja vu patiria visos amžiaus grupės, ypač esant pavargus ar stresui. O kai kurie žmonės patiria ir atvirkštinį pojūtį, vadinamą  jamais vu (žemėvu), t.y., patekę į anksčiau lankytą vietą ar sutikę anksčiau pažinotus žmones, jaučia, tarsi to niekada nebūtų buvę.

Terminą „deja vu“ (prancūzų kalba – „jau matyta“) berods pirmąkart 1876 m. panaudojo prancūzų gydytojas Emile Boirac (1851-1917; filosofas, parapsichologas, esperanto kalbos propaguotojas) knygoje „L'Avenir des sciences psychiques“. Didesnę 20 a. dalį psichiatrai laikėsi Froido teorija paremto deja vu aiškinimo, kad tai nuslopintų prisiminimų apraiškos. Toji „paramnezijos“ teorija laikė, kad pirminis įvykis kažkaip nuslopintas iš sąmoningos atminties. Todėl panaši situacija sukelia netikėto sutapimo pojūtį.

Daugelis patyrusių dežavu patiki, kad tą reiškinį galėjo sukelti kai kurios mistinės galios arba kad tai ženklas iš ankstesnių gyvenimų. Tuo tarpu mokslininkai ieško fizikinių reiškinio priežasčių, tačiau jiems gana sunku, nes tasai reiškinys niekada iš anksto nepraneša apie savo apsireiškimą.

Pirmiausia reiktų imti skirti deja vu nuo kitų neįprastų patirčių. Ir, visų pirma, tai nėra haliucinacija, kuria sukelia arba vidinis smegenų disbalansas arba psichinė liga, arba narkotikai (kaip LSD). Fausse reconnaissance - „netikri prisiminimai“ (atmintis) irgi ne tai, nes susiję su šizofrenija ir gali trukti kelias valandas.

Ligoniai, kenčiantys nuo smilkininės skiautės epilepsijos, gali turėti į deja vu panašių apraiškų. Pvz, vienas japonas buvo įsitikinęs, kad jis nuolat kaskart išgyvena kelis savo gyvenimo ir santuokos metus. Desperatiškai bandydamas išvengti pasikartojimų, jis kaskart bando nusižudyti. Tačiau tai skiriasi nuo deja vu tuo, kad toks ligonis nuolat ir tikrai tiki, kad patirtys visada identiškos, o deja vu atveju asmuo netrukus įsitikina tokio pojūčio iliuziniu poveikiu ir nepagrįstumu.

Tyrimų metu psichologai atkreipė dėmesį į kitą pasąmonės procesą, vadinamą numanomus ar nedeklaratyvius prisiminimus. Tai senai užmiršti faktai, kurie sąmonėsi nebuvo prisimenami, tačiau nėra ištrinti ir žmogaus neuroninių tinklų. Blusų turguje pamatome seną virtuvės spintelę, kuri staiga pasirodo iki skausmo pažįstama, nes panašią, kai dar buvote vaikas, turėjo tėvai ar seneliai.

Teorija aiškina, kad asmenį, vietą ar nutikimą galime priimti kaip pažįstamą, jei kažkada anksčiau buvome susidūrę kad ir daliniu jo aspektu, galbūt, net kitame kontekste. Gal tiesiog pajutote nuo tos spintelės sklindantį kvapą, kuris sukėlė vaikystės prisiminimus. Net vienas elementas gali sukelti pasikartojimo pojūtį, kai klaidingai įsiterpia į dabartį.

Tokios prielaidos atsakomybę už deja vu priskiria mūsų dėmesio valdymo sistemos spragoms. Užsimanę apžiūrėti bažnyčią, priėjote sankryžą ir dėmesį sutelkėte į šviesoforą, ir tik periferiniu matymu pastebėdami kitoje pusėje stovinčią senutę. Ir tik užsidegus žaliai šviesai, dėmesį perkėlėte į perėją, ir tada lazdele pasiramsčiuojanti senutė staiga pasirodė pažįstama, nors ir nepatikėjote, kad ją galėjote matyti anksčiau. Pirmasis stovinčios senutės vaizdas nebuvo sąmoningai užfiksuotas, tačiau išliko atmintyje, ir kai sąmoningai įsižiūrėjote į senutę, pasąmonė atgamino tą neseną ankstesnį prisiminimą, tačiau klaidingai jį įvertino kaip įvykusį kažkada seniai. Tokią teoriją patvirtina empiriniai tyrinėjimai.

Pavyzdžiui, 1989 m. L. Jacoby vadovaujama komanda ekrane taip trumpai šmėkštelėdavo žodė, kad testuojamieji nespėdavo jo sąmoningai suvokti, tačiau jo vaizdas įsispaudavo vizualinėje atmintyje. Ir kai vėliau tą žodį ekrane parodydavo ilgesniam laikui, visi testuojamieji tikino, kad tą žodį yra matę anksčiau.                         

Pasąmonėje esantys stimulai leidžia vėlesnius panašius stimulus suvokti gerokai sparčiau – tai vadinama „gruntavimu“ ir jau gerokai ištyrinėta.

20 a. pradžioje Nyderlandų psichologijos pradininkas G. Heymans šešis mėnesius sekė studentus. Šie turėjo užpildyti trumpą klausimyną iškart po deja vu pasireiškimo. G. Heymans padarė išvadą, kad į iliuzijas labiau linkę tie, kurie išgyvena nuotaikų kaitą ar apatijos periodą, o taip pat turintys nereguliarų darbą. Dar kiti tyrinėtojai skelbė, kad tam labiau linkę labai pavargę ar stresą patiriantys asmenys. Tad atrodo, kad deja vu gali iššokti įtampai pasiekus maksimumą, tačiau dar labiau tikėtina jo sulaukti labai pavargus, kai dėmesys gerokai atbukęs. O neseni tyrimai rodo ir tai, kad žmonės paskendę fantazijose ir svajose irgi turėtų dažniau patirti deja vu.

O koks šio reiškinio fizikinis pagrindas? Ilgokai tikėta, kad priežastimi yra vėjuojančios tranzakcijos neuronuose. Mūsų jutimų signalai skirtingais keliais pasiekia jų apdorojimo centrus ir turėtų, iš principo, ten susijungti, sudarydami pilną suvokimą. Aišku, kad bet koks dalies informacijos vėlavimas gali sukeli įvairius reiškinius, taigi ir deja vu. Šį požiūrį 1968 m. patikrino R. Efron. Jis padarė išvadą, kad kairiojo smegenų pusrutulio smilkininės skiautė yra atsakinga už ateinančios informacijos rūšiavimą. Jis taip pat nustatė, kad ši skiautė informaciją vizualiniais kanalais gauna dukart, su kelių milisekundžių skirtumu: pirmąkart tiesiogiai, o antrąkart – aplankius dešinįjį smegenų pusrutulį. Jei antroji vizualinės informacijos porcija dėl kai kurių priežasčių vėluoja, fiksuojama laiko „duobė“ gavus antrąją informacijos dalį ir toji gali būti suprasta kaip jau seniau įvykusio vaizdo prisiminimas.

R. Efron‘o hipotezė dar nėra pakankamai nei patvirtinta, nei paneigta. Tačiau tikrai atrodo, kad smilkininės skiautės vaidmuo šiuo atžvilgiu labai svarbus - ką liudija ir minėtos epilepsijos apraiškos, o taip pat pastebėjimai neurochirurginių operacijų metu. Pvz., W. Penfield, atvirų smegenų operacijų metu, sugebėjo elektros signalais stimuliuodamas smilkininę skiautę kai kuriems pacientams sukelti į sapnus ir deja vu panašias būsenas bei Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai paprasčiausias nežymus grandinės smegenyse sutrikimas.

Smilkininėje skiautėje yra Amono ragas, padedantis registruoti jutimų signalus kaip atskirus kadrus, kuriuos vėliau galime peržiūrėti tarsi kiną. Amono ragą supa pilkosios medžiagos sritis (Parahippocampal gyrus, kuri beje nustato, ar informacija jau pažįstama), entorialinė žievė ir gretimos sritys, o taip pat migdolas, kurie visi susiję su atmintimi.

Prostitucija. Ar tikrai žinome kas tai?

Niekam ne paslaptis kas įvardijama kaip prostitucija.
Be abejo kiekvienas sutiktas pasakytų jog tai seniausia egzistuojanti profesija
ir be abejonės būtų teisus. Tačiau ar kas susimąstė jog tai kur kas gyliau
įsišaknijusi sąvoka nei iki šiol manyta, daug kas šia hipotezę palaikys
pamišėlio kliedesiais, tačiau kaip bebūtų graudu tiesa yra tokia.

Savaime aišku, kad daugelis vyriškos lyties atstovų besinaudojančių
„naktinių plaštakių“ paslaugomis vengia tai pripažinti ir gėdijasi to, nes bijo
visuomenės pasmerkimo. Matomai kokie bebūtume „vakariečiai“ lig šiol galioja
principas – „Ką žmonės pasakys?“. Juokingiausia tai kad visi ligi vieno kad ir
koks tai būtų dorovingas asmuo ir net nevaikščiojantis į „kairę“ ištiestų kasdien
naudojasi šiomis paslaugomis, net kartais to pats neįtardamas. Taip jau
susiklostė gamtoje, jog mus žmones kaip ir kitus gyvūnus valdo instinktai ir
niekur nuo to nepabėgsi. Tuoj pasiaiškinsime ir panagrinėsime šį paradoksą
truputi išsamiau.

Nuo senų senovės patinai (įvardinkime juos vyrais) patelėms (įvardinkime
jas moterimis) moka už poravimosi akto (įvardinkime tai seksu) paslaugas. Kol
žmonės dar buvo primityvus ir gyveno urvuose, vyrai už „moteriška švelnumą|“
atsimokėdavo sumedžiotu grobiu, apsauga nuo pavojų ir pan. Bėgant laikui,
tobulėjant technologijoms – tobulėjo ir atsiskaitymo būdo formos, tuo metu ir
prostitucija pasidalino į kelias atšakas – taip vadinamas „kastas“.

Žemiausioji jų „gatvinės“ – tai tos didėlių protinių gabumų neįvaldžiusios
moterėlės tiesiog „tupai“ gatvėje beramstydamos apšnerkštas sienas
demonstratyviai, už menką atlygį, siūlančios savo „grožybes“. O vėliau tuos
kelis, savo prakaitu, uždirbtus banknotus dar privalo dalintis su dėdėm
suteneriais. Už „stogą“ ir kitas „pridėtinės vertės“ paslaugas. Tai bent
džiaugsmo moterėlių akyse kai lieka bent keli pinigai jų pačių poreikiams. O
dar ir prie visų sunkumų šis pasirinktas amatas ne visose valstybėse laikomas
legaliu. Tad neretai tenka mindyti įstatymų sergėtojais besivadinančių įstaigų slenkstį.

Viduriniąją „kastą“ sudarančios „meilės deivės“, veisiasi prabangiuose
viešnamiuose, pop scenoje, mados podiumuose ir pan. bei dažnai galime jas
pastebėti žvilgčiojančias iš vyriškų sekso žurnalų puslapių. Pagal apklausą
laimėjusios savaitės seksualiausios titulą, net gauna teisę puikuotis (ką visos
skaito didžiausią garbę) viduriniame sulankstomame puslapyje. Šias neeilinio
grožio nimfas, kurių išvaizda nuolat yra „tunning‘uojama“ plastinės chirurgijos
specialistų, galime nusipirkti, kaip ir bet kokį kitą paslaugų rinkos produktą,
už atitinkamą prieš tai suderėtą sumą. Net gi egzistuoja tokios kaip „escorto“
paslaugos, kai jūsų pasirinktą variantą iškart gali pristatyti sutartu adresu. Kas
tiesa sakant nėra pigu, tad tik išrinktieji gali mėgautis šiomis itin
prabangiomis malonumą teikiančiomis prekėmis. Pasinaudojęs šios rinkos
neišnaudotomis galimybėmis Piotr Listerman (žymus Rusijos „verslininkas“) net
sukūrė taip vadinama žmonų paieškos agentūrą. Kurioje net jei jums patiko
pasirinkto objekto (busimos žmonos) išvaizda, bet nepatiko charakteris ar dar
kas nors – viskas sukuriama ir koreguojama.

Kaip bebūtų juokinga, šie gražios išvaizdos sekso objektai, neretai
visuomenėje sulaukia kritikos ir net užgauliojimų, kartais net necenzūrinių
žodžių išraiška. Paradoksas tame, jog tai dažniausiai daro tos pačios moterėlės
tik jau susenusios ir praradusios prekinę išvaizda. Kaip faktas išimtos iš
vartojimo ir besiilgėdamos prarastų laikų, sukaupta pyktį (už tai kad jos
nebereikalingos) tiesiog „tupai“ lieja kur papuola, nes neva tik jos yra
dorovingos dorovės ir moralės sergėtojos. Vėliau įtiki į dievą, vis dažniau
pradeda lankytis bažnyčioje (ar kitokiuose maldos namuose) bei išpažindinėti ne
tik savo, bet ir kaimynų nuodėmes – bet tai jau senatvinis marazmas, apie tai
kitą kart.

Norom nenorom kyla klausimas – kas toji aukščiausioji „kasta“? Kadangi lyg
ir visas egzistuojančias prostitucijos formas jau apžvelgėme. Tačiau (kas daug
kam pasirodys neįtikima) šiai aukščiausios „kastos“ ložei priklauso visos
likusios taip visuomenėje gerbiamos ir mylimos, kurių statusas žmonos,
sugyventinės, panelės ir pan. – šiuo metu labiausiai paplitusi sąvoka „gyvenimo
partnerės“. Aukščiausia „kasta“ jos išlieka dėl paprastų priežasčių – jos
gudresnės nei kitos nes nepriklauso jokiam suteneriui (jų gyvenimas priklauso
tik nuo pačių pasirinktų sprendimų), turi ambicijų bei yra gerbiamos
visuomenėje. Be ja  klaidinga ta nuomonė
kad vyras renkasi sekso partnerę, paprastai vyksta atvirkščiai, o visa kita tik
iliuzija siekiant vyriškai pusei suteikti daugiau pasitikėjimo savimi. Tačiau
dar vis gyvenant patriarchato laikais šioms moterėlėms sunku arba tiesiog
nesugeba savo jėgomis įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Dažniausiai tai padaryti
karjerą , bet tam trūksta atspirties taško ir pan. Tada instinktyviai ieškomas
tam tikrus kriterijus atitinkantis vyras kuris gal net kartais pats to
nesuprasdamas padeda vienais ar kitais klausimais esamoje situacijoje. Kas
keisčiausia, visos save iš tiesų laiko dorovingomis moterimis ir ne kitaip.
Nors kaip bebūtų  vienokiu ar kitokiu
būdu reguliariai gauna atlygį už visas sekso paslaugas.

Nuo vaikystės kiekviena moteris yra apmokoma kurtizanės amato, net jei ir
pati to nesuvokia. Ir dabar paklaustum dėl ko jos naudoja tą visą kosmetika,
kas rytą prieš veidrodį piešia akis ar dažo lūpas – gal tik 1% visų apklaustų
nurodytu tikrąją priežastį, nes likusios paprasčiausiai nežino, kad tai daroma
priešingos lyties viliojimui (prisiminkime gyvūnus), tad tiesiog instinktyviai
atliekama ši procedūra nes taip reikia, taip jau į pasąmonę įdiegtą.
Prisiminkite tuos vaikystėje žaidimus lėlėmis „namus“ ar kitus panašius. Nuo
tada joms į pasąmonę yra programuojama moters vieta visuomenėje. Vėliau motinos
dukterims kala į smegenis patarimus ir taisykles kaip elgtis su vyriškąją
giminę vienokiose ar kitokiose situacijose (kadangi pačios prieš tai buvo
lygiai taip pat programuojamos, taip sakant uždaras ratas) ir be abejo į ką
atkreipti dėmesį prieš atsiduodant patikusiam variantui:

Dukra klausia motinos:

- Ką daryt, jei noriu susitikinėti su studentu norinčiu tapti daktaru ar
advokatu?

Motina:

- Mesk tą nulį ir susirask tikrą vyrą sugebanti tave išlaikyti, nes taip ir
susensi belaukdama kol tas studenčiokas baigs mokslus, turėdama ant rankų du merdėjančius
vaikus, kurie tau vis čiulps spenius!

            Taigi kaip bebūtų apmaudu primažinti
peršasi išvada, kad kiekvienas mūsų naudojasi prostitučių paslaugomis.
Skirtumas tik tas – pas vienas pase yra
įrašas jog tai jūsų žmona ar tiesiog mergina, ar paprasčiausiai
tarpuvartės kekšė. Kaip bebūtų jos visos už bet kokius santykius atsiriekia
savo dalį.

            Kaip pavyzdys, pamiršus pasirašyti
priešvedybinę sutartį ar tiesiog manymas jog tai nereikalinga, priveda iki to kad
po skyrybų buvusioms kaip faktas lieka mažiausiai pusė jums priklausančio turto
ir teigiama kad jos tai užtarnavo. Taip be abejo – už visas suteiktas paslaugas
ir nebūtinai, visą vedybinį laikotarpį, jos turėjo būti jums ištikimos. Teismas
dažniau atsižvelgia į moters interesus.

            Šiai dienai džiugina tik vienas
faktas, kad vis dėlto pasaulį egzistuoja ir prostitučių padermei
nepriklausančių moterų, tačiau jas sudaro vos keli procentai. Nežymus lašas
jūroje. Tai stiprios asmenybės gebančios be vyrų pagalbos susikurti karjerą ar
pasiekti užsibrėžtą tikslą, užkariauti aukštus postus visuomenėje tarsi šių
laikų Amazonės, kurioms (kaip bebūtu paradoksalu) jau vyrai teikia prostitutų
paslaugas )

            Išvada viena, kol nors viena iš
pusių bus pasiryžusi mokėti bet kokia kaina už „meilės guolio malonumus“
prostitucija egzistuos. Ir kadangi esu įsitikinęs kad situacija niekad
nesikeis, nenorom kyla klausimas – jei jau įteisinome žmonas ir kitas aukštesnes
„kastas“, kodėl nelegalizavus tų kurios nesislapstydamos už įvairiausių
visuomenės išgalvotų kaukių sąžiningai deklaruoja savo prostitutės statusą bei
teikiamas paslaugas? Išduoti kiekvienai verslo liudijimą, taip vadinama patentą
ir tegu pildo skylėtą valstybės biudžetą )