Buddha ir budizmas

Seniausia žinoma data Indijos istorijoje yra 483 m.pr.m.e., kai mirė Buddha, nors ir ši data prieštaringai vertinama. Žodis Buddha reiškia "pajautęs, pažadintasis, nušvitęs". Jis vadinamas ir Tathagata ("taip atėjęs") bei Šakyamuni ("išminčius iš Šakya genties"). Sakoma jį gyvenus 80 m., tad gimti turėjo 563 m. pr.m.e.

Siddartha Gautama

Jo tėvas buvo Šakya genties karalius Suddhodana, kilęs iš Gautama klano. Gentį sudarė apie 500 šeimų į pietus nuo Himalajų Kosala esančių monarchijos įtakoje. Jo sūnus gimė Lumbini sode ir buvo pavadintas Siddartha (pasiekęs tikslą). Gaug legendų skirta jo gimimui, bet, atrodo, daugelis jų sukurta po šimtmečių. Didysis išminčius Asita išpranašavo, kad jis bus arba didis valdovas arba, palikęs namus, didi mokytojas. Motina Maya mirė praėjus 7 d. po gimdymo ir jį prižiūrėjo jos jaunesnioji sesuo Mahapadžapati, tapusi Suddhodana žmona.

Siddharta augo prabangoje. Jis sakėsi, kad jam buvo pastatyti trys rūmai - vieni karštam metų laikui, kiti šaltam, o treti - lietų sezonui. Jo drabužiai buvo iš geriausio šilko. Jam vaikštant nuolat virš galvos laikė baltą skėtį. Net tarnai buvo gerai maitinami, o muziką grojo tik nuostabios merginos.

16 m. amžiaus jis į žmonas pasirinko Yasodhara. 13 m. jis gyveno prabangoje su ja ir meilužėmis. Prieš gimstant sūnui Rahula, apsireiškė 4 pranašiški ženklai.

Pagal legendą, jo tėvas bandė jį nušalinti nuo bet kokių kančių ar skausmo bei ryšių su religija, kad netaptų mokytoju. Tačiau vienądien, išėjęs pro rūmų vartus, jis pirmąkart gyvenime sutiko seną žmogų. Jis gąsdino savo raukšlėmis ir iškaršimu. Kitą kartą jis susidūrė su ligoniu. Trečias ženklas buvo laidotuvės. Šios trys patirtys privertė jį susimąstyti apie gyvenimo laikinumą. Ir pagaliau jis sutiko asketą, siekiantį nušvitimo.

Gimus sūnui jis nusprendė, kad atliko giminės pratęsimo pareigą ir, apsivilkęs asketo drabužiais, patraukė pietų kryptimi į Magadha ieškodamas nušvitimo. Prašantį maisto Magadha sostinėje Radžagriha jį pastebėjo karalius Bimbisara (Šrenika), kuris išsiaiškino, kas jis yra ir ką daro. Siddartha pasakė švarinantis save, kad pasiektų nirvaną, ir pažadėjo, kad gavęs nušvitimą mokys karalių.

Kaip ir Upanišadų išminčiai Siddartha praktikavo jogą ir meditaciją. Vaišali mieste jis koncentruoti mintį mokėsi su Alara Kalama, apie kurį sakoma turėjus šimtus mokinių. Siddartha greitai išmoko, kaip pasiekti pasaulį, kuriame nėra formų, bet nusprendė netapti Alara mokiniu, kaip ir kito savo mokytojo, Uddaka Ramaputra, mokiniu (kai pasiekė aukštesnį sąmonės lygį esantį anapus minties ir ne-minties).

Nusprendęs siekti kraštutinio asketizmo, Siddartha prisijungė prie išminčiaus Kaundinya ir dar kitų 4-ių elgetų. Jis prispausdavo liežuvį prie gomurio ir bandė sustabdyti mąstymą tol, kol iš pažastų pasipildavo prakaitas. Sulaikydavo kvėpavimą ir išgirsdavo vėjo garsus ausyse ir galvoje. Patekdavo į tranzo būseną ir kai kurie manė jį mirus. Pasninkavo ilgą laiko tarpą ir nusprendė maitintis tik pupos ir žirnio sultimis. Audiniams susitraukus, kaulai beveik lindo pro odą.

6 m. jis praktikavo tokį asketizmą, bet vietoje antžmogiškų žinių juto tik silpstąs. Jis suprato, kad atgailos ir skausmo gyvenimas ne geresnis nei prabangos ir malonumų. Jei atgaila žemėje yra tikėjimas, tai apdovanojimas už atgailą danguje turėtų būti netikėjimas. Jei nuopelnai kyla iš maisto tyrumo, tada didžiausių nuopelnų nusipelno elnias. Bet kai pradėjo normaliai maitintis, tie penki asketai jį palikę tarę, kad jis gyvena pertekliuje.

Jis prisiminė, kaip jo tėvas prisėsdavo po obelimis ne jutiminių troškimų. Atgavęs jėgas, Siddartha vėl meditavo. Jis greitai pasiekė pirmąją malonumo stadiją, tada pateko į tranzą koncentravęs mąstymą į vieną tašką be priežasties. Trečioji stadija buvo džiaugsmo ir blogio pusiausvyra, laimė. Ketvirtoje stadijoje malonumas ir skausmas liko anapus grynojo mąstymo. Šią mintį jis nukreipė link ankstesniųjų gyvenimų prisiminimo ir Visatos evoliucijos ir žlugimo ciklų.

Tada nukreipė mintį į būtybių išėjimą ir atgimimą, pažinęs kaip blogų darbų, žodžių ir minčių karma įtakoja atgimimą netikusiomis sąlygomis ir kančias. Tuo tarpu geri dalykai veda į laimingą pasaulį. Pagaliau maksimaliai koncentravęs mintį, Siddartha pažino, kad yra skausmas, skausmo priežastis, skausmo pašalinimas ir kelias į tą pašalinimą. Mąstymas išsivadavo iš juslinių troškimų, būties ir nežinojimo.

Pasak legendos, tai vyko naktį, kai jis nusprendė sėdėti po medžiu tol, kol pasieks nušvitimą arba mirs. Sakoma, kad jį gundė Mara, tačiau šiam nepavyko įkalbėti atsisakyti savo tikslo. Tamsa ir nežinojimas buvo išsklaidyti šviesos ir Siddartha Gautama tapo nušvitusiuoju, Buddha.

Buddha

Gavęs supratimą, Buddha susimąstė, kaip sunku bus jį suprasti žmonijai dėl šios prisirišimų ir aistrų. Jis negali to mokyti. Tačiau to prašė Brahma. Tada Buddha ėmė žvalgytis tų, kurie mažai "susitepę" ir kuriuos galėtų mokyti. Iš pradžių jis pagalvojo apie savo ankstesnius mokytojus Alara Kalama ir Uddaka, bet sužinojo, kad jie prieš kelias dienas mirė. Tada jis nusprendė eiti pas tuos penkis elgetas, su kuriais kartu badavo. Jis išsiaiškino, kad jie yra Benares elnių parke.

Pakeliui Buddha sutiko asketą Upaka, kuris išklausęs apie Buddha nušvitimą, tik tarstelėjo, kad tikisi, kad tai buvo, ir nuėjo savo keliu. Išvydę Buddha elgetos pasveikino jį kaip draugą. Jie vis dar prikaišiojo jį gyvenant pertekliuje, bet Buddha paaiškino, kad pertekliuje jis negyvena. Jis kalbėjo kaip nušvitusysis ir jie sutiko, kad jis prieš tai niekada taip su jais nekalbėjo. Kol jis įtikinėjo du iš jų, trys kiti ėjo išmaldos, kai įtikinėjo tuos tris, anie du ėjo išmaldos. Taip visi penki pasiekė įžvalgą.

Tame Benares elnių parke Buddha pasakė savo pirmąjį pamokslą, kad du kraštutinumai nepriimtini nušvitusiajam - nei atsiduoti aistroms ir prabangai, kas žema, nepadoru, visuotinai įprasta ir nenaudinga, nei save kankinti, kas skausminga ir taip pat nenaudinga. Vidurio kelias duoda įžvalgą ir veda į ramybę, išmintį, nušvitimą ir nirvaną. Buddha atskleidė tris kilnias (aryan) savo doktrinos tiesas.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmą:
Gimimas yra skausmingas; senatvė yra skausminga;
Liga yra skausminga; mirtis yra skausminga;
Liūdesys, rauda, nusiminimas ir nusivylimas yra skausmingi.
Prisilietimas prie nemalonių dalykų yra skausmingas,
Negauti, ko trokštama, yra skausminga.
Trumpai, penkios godumo rūšys yra skausmingos.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmo priežastis:
Geiduliai, kurie veda į atgimimą,
Derinyje su malonumu ir troškimai,
Malonumų ieškojimas visur,
Būtent geidulių dėl aistros,
Geiduliai dėl gyvenimo,
Ir geiduliai dėl negyvenimo.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmo nutraukimą:
Nutraukimas neprisimenant geidulių;
Užmetimas, užmiršimas, aplengvėjimas ir neprisirišimas.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie kelią, vedantį prie skausmo nutraukimo:
Tai kilnus aštuongubas kelias, būtent,
Teisingas supratimas, teisingas ketinimas, teisinga kalba,
teisingas veiksmas, teisingas gyvenimo būdas, teisingas dėmesys,
teisingas susikaupimas ir teisinga meditacija.

Buddha paskelbė, kad kaundinya suprato mokymo esmę ir pasveikino jį kaip pirmą budistų bendruomenės (sangha) narį. Po to į ją buvo priimti ir minėti keturi elgetos. Buddha aiškino šiam penketui, kad kūnas, jutimai, suvokimas, mąstymas ir netgi sąmonė nėra Aš arba siela. Išsilaisvinti ir tapti laisvu galima tik pasitraukus nuo jų.

Prabangoje gyvenęs Yasa, kaip ir pats Gautama, nusivylė gyvenimu rūmuose ir tapo pirmuoju mokiniu "iš šalies", o pirmosiomis moterimis bendruomenėje tapo Yasa motina ir buvusi žmona Tada prisijungė dar 4 Yasa draugų ir dar 50 asmenų. Tada Buddha pasiūlė, kad 60 šių mokinių keliautų po šalį, aiškindami doktriną, o pats nuvyko į Uruvelą Magadhoje. Ten, pasitelkęs mistines galias, patraukė į savo pusę gerbiamus asketus, tris Kašyapa šeimos brolius ir 1000 jų pasekėjų.

Kartą Šakyamuni sėdėjo po banyano medžiu, kai priėjo brahminas Drona ir paklausė ar jis dievas. Tathagata atsakė, kad ne. Tada brahminas klausė, gal jis yra gamtos dvasia (gandharva arba yakša), bet vėl Buddha paneigė. Paklausęs, ar jis žmogus, brahminas vėl gavo neigiamą atsakymą. Ir į klausima: "kas gi tada tu?", atsakymas buvo "Buddha". Mokinys Šubha paklausė Buddha, kodėl žmonės tokie skirtingi kilme, protu, sveikata ir pan. Šakyamuni paaiškino, kad tai karmos palikimas, ankstesniųjų darbų rezultatas.

Pakeliui į Radžagriha, su 1000 mokinių, pamatė veikiantį Gayaširsa ugnikalnį. Čia Buddha pasakė kalbą apie ugnį – kaip jutimai, suvokimas ir darbai sudega su geidulių, pykčio ir nežinojimo nuodais. Sostinėje karalius Bimbisara pripažino Buddha mokymą ir leido įkurti bambukų giraitėje vienuolyną.

Radžagrihe gyveno agnostas Sandžaya, turėjęs daug mokinių, kurių du, Šariputra ir Maudgalyayana, siekė nušvitimo ir geresnio mokytojo. Šariputra stebėjo, kaip Assadži (vienas iš elgetų) prašo išmaldos, ir išgirdo apie Buddha mokymą. Jiedu ir dar 250 Sandžaya mokinių prisijungė prie Buddha bendruomenės. Po dviejų dienų tiedu gavo nušvitimą.

Išgirdęs, kad sūnus tapo Buddha, karalius Suddhodana pas jį pasiuntė Udayin, kuris priėmė naują religiją, o Šakyamuni grįžo į gimtąjį miestą. Jo tėvas peikė jį, kad prašo išmaldos, kai turi turtus, leidžiančius išmaitinti tūkstančius pasekėjų. Sūnus atsakė, kad elgetavimas yra teisingas jų [t.y. Buddha] paprotys.

Kadangi sunku buvo įtikinti miestelėnus, pažinojusius jį, jis pasinaudodavo mistinėmis galiomis. Pavyzdžiui, jo pusbrolis Nanda buvo betampąs karūnuotu princu ir beapsivedantis su Sundari, žaviausia karalystės mergina. Tačiau, nusprendęs prisijungti prie bendruomenės, nepaliovė mąstyti apie Sundari. Tada Buddha jam pasiuntė tūkstančio dangiškųjų gražuolių viziją. Supratęs, Nanda pasiekė nušvitimą ir tapo arhatu ("vertu" arba "gerbiamu"). Į bendruomenę perėjo ir 10 m. amžiaus Siddhartha sūnus bei daug Šakya kilmingųjų.

Panašiai buvo pritraukiami nauji pasekėjai ir įkuriami vienuolynai įvairiose Indijos vietovėse. Apie 491 m.pr.m.e., kai Šayamuni sulaukus 72 m., bendruomenėje įvyko skilimas. Pusbrolis Devadatta panoro vadovauti bendruomenei, tačiau Buddha neleido, pasakęs, kad neduotų net Šariputrai ar Maudgalyanai. Drvadatta įsižeidė, ir panaudojo magiją, kad laimėtų princo Adžatašatru, Bimbisaros sūnaus, palankumą. Jie parengė sąmokslą, kad užimtų Magadha karalystę ir budistų bendruomenę, o Bimbisarą ir Buddhą nužudytų. Bimbisara išvengė mirties atidavęs karalystę sūnui (ir greitai miręs kalėjime), o Buddha "atvertė" į tikėjimą žudikus. Tada Devadatta pabandė ant Buddha nuo Vulture kalno viršūnės nuridenti didelį akmenį, tačiau sužeidė tik Buddha pėdą. Įsitikinęs blogais Devadatta ketinimais, Buddha paskelbė, kad jo žodžiai ir darbai nesuderinami su bendruomene. Paliktas vienas, Devadatta netrukus susirgo ir mirė.

Buddha sulaukus 79 m. mirė svarbiausi jo mokiniai Šariputra ir Maudgalyayana. Sulaukus 80 m., Tathagata kūno gyvybingumas sumažėjo ir jis paskelbė, kad jam liko gyventi 3 mėnesiai. Ananda nebuvo su juo iki pabaigos, - ir todėl vėliau bendruomenė jį už tai kaltino. Galų gale Šakyamuni suvalgė paskutinį maistą, paprašė kalvį Kunda duoti jam kažkiek grybų (pažodžiui, kiaulių maisto), o kitą maistą atidavė vienuoliams ir po to paslėpė likusius grybus. Prasidėjo aštri liga su kraujo tekėjimu ir skausmais, bet Buddha mintimis valdė tai ir pranešė, kad mirs naktį, 3 valandą.

Ananda paklausė Buddha, kaip jam elgtis su moterimis. Buddha patarė jam jų nematyti; jei matys, nekalbėti; jei kalbės, tai negalvoti. Tada paliepė, kad jį palaidotų vietos kšatrijai. Ananda surinko vietinius kilminguosius atsisveikinimui, o Buddha atsakė į asketo Subhadda klausimus. Paskutiniai Buddha žodžiai buvo: "Irimas neišvengiamas visiems sudėtiniams daiktams. Rūpinkitės savo išgelbėjimu".

Po Buddha mirties pirmąjį budistų susirinkimą sušaukė Mahakassapa, kurio metu Ananda pasisakė doktrinos klausimais, o Upali – disciplinos ir įstatų. Tai sudarė pirmus du Pitaka krepšius: Sutta ir Vinaya. 4 pagrindinės susilaikymo taisyklės (nuo prievartos, vagystės, melo ir ištvirkavimo) buvo papildytos susilaikymu nuo svaigalų.

Budistų susirinkimuose būdavo cituojama Pratimokšasutra, o vienuoliai, kurie jausdavo nusižengę jai, padarydavo išpažintį. Po šimtmečio, rytinio Vaišali vienuoliai sušvelnino 10 antraeilių taisyklių. Jie vadinti Mahasanghikais (netrukus suskilę į 7 sektas), o vakariniai budistai – Theravada (suskilę į 12).

3 a.pr.m.e. imperatorius Ašoka pabandė suvienyti budistus, bet liovėsi dėl sąžinės graužimo, kai jo vietininkas nukirsdavo galvas vienuoliams, atsisakiusiems paklusti. Moggaliputta Tissa pasiūlymu, visi vienuoliai, nesilaikantys Therevada, buvo pašalinti iš bendruomenės, o jų eretiški požiūriai paneigti Abhidamma krepšio Kathavatthu veikale. Sektų skaičius sumažėjo, o Ašoka parama leido budizmui plačiau plisti.

Atsisakiusiųjų Therevados Buddhos dievinimas skatino tapti Bodhisattva (paaukojusiųjų nirvaną ir padedančių visoms jaučiančioms būtybėms), arba ateities Buddha, idealu, o ne arhatu. Tai kartu su gryno mąstymo (vijnana) koncepcija nuvedė prie Mahayana (Didžiojo vežimo) budizmo šakos. "Pradžnaparamita sutra" ankstyvosios dalys (iš 1 a. pr.m.e.) aiškina, kad tiesą pažinęs Bodhisattva nepasišalina į pašlovintą palaimą, o lieka padėti kitiems. Jis žino, kad visos tiesos yra tuščios (bevertės). Visą priimdamas kaip iliuziją, Bodhisattva prie nieko neprisirišęs. Vėliau ši budizmo forma išplito į Kiniją ir Aziją.

Doktrina (dharma)

Buddha mokymas (kaip Buddha dialogai su mokiniais) buvo užrašytas Pali kalba tik po kelių šimtmečių. Juose būdavo pabrėžiama, kad mokiniams svarbiau dharma nei pats Buddha. Buddha patarė mokiniams nepykti, kai kiti pasisakydavo prieš juos, nes tai gali trukdyti nuspręsti, ar kritika teisinga ar ne. Lygiai taip pat ir nedžiūgauti, kai ji giriama.

Buddha kančių psichologinį priežastingumą perteikė Pratitya samutpada (priklausomos kilties) teorija. Širdgėlą, virkavimą, nelaimes, vargus, nusivylimą, senatvę ir mirtį sukelia gimimas, kuris priklauso nuo gyvenimo, priklausančio nuo prisirišimo, kuris priklauso nuo troškimų, priklausančių nuo jausmų, priklausančių nuo kontakto, priklausančio nuo 6 jutimų, priklausančių nuo vardo ir formos, priklausančių nuo sąmonės, priklausančios nuo karmos, priklausančios nuo nežinojimo. Pašalinus nežinojimą, atgimimai gali baigtis.

Tas procesas vėliau perteiktas parabole apie senovės karalystę, kurioje dingo dangaus ratas simbolizavęs dharmą. Karalius nekreipė dėmesio į išminčių patarimus pasidalinti dalimi turtų. Išplito skurdas ir vagystės. Iš pradžių karalius davė kažkiek turtų vagiams, bet vėliau išleido potvarkį, nukirsdinti vagiams galvas. Tai sukėlė vargšų ginklavimąsi ir dar daugiau žiaurumų, melavimo, ištvirkavimų ir pan. Gerovė grįžo, kai žmonės pradėjo gyventi dorai.

Kitame dialoge Buddha paaiškina aštuoneriopą kelią, susidedantį iš 4 tiesų apie kančią, jos priežastį ir nutraukimą supratimo ir kelio, kuris ten veda, suvokimą: teisingas siekis, teisinga kalba, teisingi darbai, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos ir teisingos mintys..

4 motyvai vedantys į blogį yra šališkumas, nesantaika, kvailumas ir baimė. 6 sveikatos praradimo būdai yra svaigieji gėrimai, buvimas gatvėse netinkamu laiku, dažnai buvoti prekyvietėse, azartiniai žaidimai, blogi draugai ir dykinėjimas.

Tie etiniai mokymai ir pasisakymai įvairiomis temomis yra iš Buddha pasisakymų (nikaya) pirmajame iš Trijų krepšių (Pripitaka), sudariusių Pali kanoną. Antrame krepšyje yra vienuolių įstatai (Vinaya). Vėlesni komentarai sudarė trečiąjį "aukštesniųjų doktrinų" krepšį (Abhidharma).

"Dhamma-sangani" (Psichologinės etikos vadovas), pirmoji trečiojo krepšio knyga, išvardija gerąsias ir blogąsias sąmonės būsenas. Pateikiama nuomonė, kad nenaudingi metafiziniai klausimai apie tai, ar pasaulis yra amžinas, ar siela yra beribė, ar skiriasi kūnas ir siela, ar ji egzistuoja po mirties… "Puggala-pannatti" žmonių tipus analizuoja pagal daugelį charakteristikų – 6 jutimų organus (mąstymas vienas jų), 18 pažinimo elementų, 22 funkcijas ir t.t.

Dhammapada

Vienas svarbiausių budizmo veikalų yra "Dhammapada" (3 a.pr.m.e.), pabrėžiantis Buddha etinį mokymą ir sudarytas iš 423 stanzų 26 skyriuose. Jis prasideda idėja, kad mes esame savo minčių (švarių ar nešvarių) paseka. Kurie laiko pagiežą kitiems, kentės nuo neapykantos. Ją įveikti galima tik meile. Pagundos patenka į protą kaip lietus į blogai uždengtą namą. Tik išsivalę, dori ir pasiekę savikontrolę bei tiesą verti dėvėti geltoną rūbą.

Nėra meditacijos be išminties ir išminties be meditacijos – tik medituodamas tampi išmintingas, be jis – išmintis prarandama. Antra dalis prasideda:

Pažinimas yra nemirtingumo kelias,

Nemąstymas yra mirties kelias.

Žinantys nemirs.

Nemąstantys jau kaip mirę.

Vienas pats darai blogus dalykus ir kenti; ir vienas pats save apvalai. Pažinusieji neturi kaltinti kitų, o tik gyventi nuošaliai susilaikyme, saikingai maitindamiesi ir praktikuodami aukščiausiąją tiesą.

Kitų klaidas lengva išvysti,

O savąsias sunku.

Kitų klaidas sijojam su juokais,

Bet slepiame savąsias,

Kaip sukčius slepia padirbtą kauliuką.

Kenčia visos gyvos būtybės. Kuo greičiau noras sukelti skausmą dings, tuo greičiau liausis visos kančios. Ir niekas neturi įskaudinti šventojo, bet ir šventasis negali "duoti grąžos". Jie pakantūs tarp nepakančių, romūs tarp žiaurių, laisvi nuo godumo tarp godžių – sakantys tiesos žodžius, kurie naudingi ir neįžeidžia. Šventasis nieko nelaiko savu, prie nieko neprisiriša. Pagaliau šventasis sužino savo ankstesnius gyvenimus, suvokia dangaus ir pragaro paslaptis, pasiekia persikūnijimų pabaigą ir pasiekia nirvaną.

Karaliaus Milinda klausimai

Theravada (vyresniųjų kelio) budizmo mokyklos kitas svarbus veikalas yra "Karaliaus Milinda klausimai". Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų, vienas iš Baktrijos valdovų buvo Menanderis, nežinomo indų autoriaus pavadintas Milinda.

Veikalas prasideda pranašyste iš dviejų asmenų ankstesnių gyvenimų, kuriems Buddha išpranašavo, apie jų pokalbį po 500 m. Gyvenęs kaip dievas dangaus pasaulyje, Mahasena atgimė kaip Nagasena, kad galėtų apšviesti tą karalių. Melinda užduodavo sunkius klausimus ir nuolat stebėjosi, kokie protingi yra Nagasena atsakymai. Budizmo doktrina buvo gerai patikrinta.

Net į pirmą klausimą apie jo vardą, Nagasena atsakė, kad nėra nuolatinės individualybės. Kaip vežimas nėra nė viena jo detalė atskirai, o jos visos sudaro tai, kas vadinama vežimu, taip jis yra tai, kas vadinama Nagasena.

Kitą dieną karalius paklausė, koks jo išsižadėjimo tikslas. Aukščiausias tikslas yra pašalinti liūdesį ir išeiti [iš pasaulio]. Nuodėmingos būtybės persikūnija po mirties, nenuodėmingos – ne. Tikroji išmintis yra nutraukti persikūnijimų ratą, kas pasiekiama geru elgesiu, tikėjimu, ištverme, rūpestingumu ir meditacija. Geras elgesys užtikrinamas dora ir išmintimi. Tikėjimas išlaisvina širdį iš geidulių, piktų ketinimų, mąstymo tingulio, išdidumo ir abejonių. Bet svarbiausia yra meditacija.

Bet jei nėra sielos arba individualumo, taip kaip vyksta reinkarnacija ir kas persikūnija? Tada Nagasena paaiškino karmos doktriną – kaip darbų pasekmės pereina iš vieno gyvenimo į kitus. Užkūręs ugnį atsakingas už sudegintus dalykus ugniai išplitus. Paruošęs nuodus atsakingas už sukeltą skausmą. Karma sukelia skirtumus tarp žmonių.

Karalius paklausė, kodėl atsiskyrėliai taip susirūpinę savo kūnu, jei jie jo nemyli. Kūnas yra tarsi žaizda, kuria reikia rūpintis.

Po 7 dienų pertraukos, karalius toliau klausinėjo Nagasenos apie įvairias dviprasmybes budizmo mokyme, - ir tas jas išaiškino pateikdamas pavyzdžių. Galų gale, karalius liepė Nagasenai ir vienuoliams pastatyti namą, atidavė karalystės valdymą sūnui ir galų gale tapo arhatu.