Mintys nerimsta

Dūmai vis rūksta, graužia akis.
Ašara šliaužia bejausmiu skruostu,
Mintys nerimsta, neduoda užmigt…
Ir lūpos taria nebilai – nebėra jėgų…
Skausmas kaip debesys temdantys dangų,
Vijokliais riša prie prarajos…
Ir kur gauti prieglobstį vienišam žmogui…
Kam atvert širdį, kam pasiguost?
Tik nuolankus šeimininkui – draugas tylus…
Iš plieno kiečiausio guli šalia
Sklidinos taurės nuodo svaigaus…
Atlikti ta naštą – jei tokia bus valia…
Ir taps vien tyla amžina, maloninga…
Ugnis vieniša židiny dar rusens,
Sudeginus visą šią beprasmybę,
Ant tusčių rankų tik pelenus paliks po savęs…

 

RC