„(…) atkišę gruoblėtus, drebančius delnus… supuvę kirmėlių išėdų kartos palikuonys… šliaužom keliais nusižeminę lig pamazgų prilipusių prie pado – išmaldos melsdami, sakytum pasiutę žvėrys ieškodami kasdienio peno… tiesdami rankas link purvino, ne vietoje numesto butelio… lenkdami paskutini, prie dugno įsikibusį lašą pagirioms palengvinti… ir tik ledinis kapas liko nuolankus… besiūlantis išlaisvinti iš šios chaotiškos beprotybės – besikankinančias, visų pamirštas, niekam nereikalingas sielas…“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą