Prakeiktas pasaulis...

Prakeiktas pasaulis stovi prie beprotybės krašto, žiūrėdamas kvailom akim žemyn į velnio peklą. Visi tie liberalai, intelektualai saldžiabalsiai šnekučiai - plepiai, kažko staiga visi nebežino ką pasakyti. Po manimi šis miestas, jis inkščia lyg galviju skerdykla pilna protiškai atsilikusių vaikų, o naktis dvokia paleistuvyste ir purvina iki šleikštulio sąžine. Keista, ar dar kas benutuokia su kuo tai valgoma. Marinamas netiesos šaltinio gleivėm, neapykantos nektaru tenka įstrigusi gerklėj troškulį malšinti, suvilgyti senokai miego malonės nemačiusi veidą ir rankas šviežiu krauju mazgoti. Pajunti galiausiai bent šiokį tokį atsipalaidavimą, tada jau leidi sau prisėsti į minkštą krėslą prieš tai pamiršęs virtuvėje išjungti dujas, įsipili šlakelį brendžio ir pagaliau ramiai prisidegi cigaretę.

Mintis

Mintis pasiglemžė aistra –

Mirti apkabint.

Jos glėbyje lyg vėjas gluosnių šakose,

Poilsio saldu lengvumą dosniai patirt.

Galų gale sustojus –

Amžiams galbūt...

Nužvelgus šlykščius praeities tolius,

Nurijus malonų laisvės gurkšnį atsipūst...

Graužatį palikęs,

Nusiplėšęs skarmalus...

Sakytum išties niekad nebuvai gimęs,

Tad ir nėra dėl ko jaustis kaltu.

Tik akis ramiai nubraukus,

Šiukšles nuvalyt.

Atėjus į namus kurie būtu jaukūs

Susirangius guolyje minkštam užmigt.

RC

Filosofijos istorija: Senovės Kinijos filosofijos priešistorė

Išskiriami 6 laikotarpiai: 1) Šan arba In (18-12 a.pr.m.e.); 2) Čžou – Vakarų Čžou (12-8 a.pr.m.e.); 3) Čžou – Rytų Čžou-Lego (8-5 a.pr.m.e.); 4) Čžou-Rytų Čžou- Čžango (kariaujančių karalysčių: Ci, Chan, Čžao, Vei ir Jan, 5-3 a.pr.m.e.); 5) Cin imperija (221-206 m.pr.m.e.); 6) Chan (3 a.pr.m.e. pabaiga – 3 a.).

Senovės Kinijos valstybė – tipinė "rytų" despotija su griežta hierarchija, kurios viršuje vanas, paveldimas monarcho titulas ir aukščiausiasis religinis vadovas ir vienintelis žemvaldys. "Giesmių knygoje" rašoma: "Plačiai aplink nutįsta dangus, bet po juo nėra nė pėdos žemės nepriklausančios valdovui".

Po vano yra čžuhou, žemvaldžių aristokratija, kurių žemėse gyveno valstiečių bendruomenės, šužen (prastuomenė). Tarp jų buvo ši, didelių šeimų valdytojai, ir dafu, šeimų klanų valdytojai. Nustojus dievams aukoti belaisvius, atsirado vergai.

Su laiku aplinka keitėsi, atsirado turtinė aristokratija. Kaime buvo įvestas žemės mokestis (su Šan Jan reforma, 4 a.pr.m.e.). Atsirado keliaujantys mokslininkai ši, kurių dalis, laikui bėgant, tapo valdytojų patarėjais. Vėliau susikūrė atskiras mokslininkų-valdininkų (šenši) sluoksnis.

Kinijoje nesusikūrė demokratiniai institutai. Visi santykiai buvo paremti abipusio pasveikinimo ir bendravimo ritualais, kurių pagrindas "dangaus pastovumas, tvarka žemėje". Visas gyvenimas vyko kaip ataskaita protėviams. Dvasioms reikėjo aukoti. Bet tik vanas galėjo aukoti aukščiausioms dangaus ir žemės dvasioms – ir taip būti tarpininku tarp žmonių ir sudievinto dangaus.

Bet senovės kinų dvasių ir dievų vaizdiniai migloti. Vyriausioji dievybė Šandi buvo neatsiejama nuo dangaus (tian, iš kitos pusės, vanai laikyti "dangaus sūnumis", tianczi). Šandi buvo apibūdinamas kaip didis, amžinas, griežtas, bauginantis. Dangaus valia mums nežinoma: "Aukščiausiojo dangaus darbai mums nežinomi, dangaus valia neturi nei kvapo, nei garso".

Jan Šan laikotarpiu atsiranda primityvus hieroglifų raštas mus pasiekęs kaip burtų užrašai ant galvijų kaulų ir vėžlio šarvų. Užrašydavo klausimą, o po to "laikmeną" kaitindavo ir atsakymą spėdavo iš įtrūkimų. Šan-In laikotarpiu jau buvo skaičiuojama tūkstančiais. Atsirado astronomija, sudaryti kalendoriai. Atsirado abstrakčios sąvokos – pirmykštės kategorijos.

Deja, Kinijoje mitologija blogai išliko. Dėmesio centre buvo visuomenė, istorija, žmonių santykiai. Bet pasak kosmogoninių mitų, pradžioje buvo beformis chaosas, iš kurio radosi Jan ir In, padalinę chaosą į dangų ir žemę. Iš sunkių dalėlių tvėrėsi gyvūnai, iš lengvų – žmonės.

Kitame variante pasaulio sukūrimas siejamas su pirmapradžiame kiaušinyje gimusiu Pan-gu, perskėlusiu kiaušinį į dangų ir žemę. Pasaulis atsirado iš mirusio Pan-gu kūno dalių. Žmonės atsirado iš jo kūnu šliaužiojusių parazitų ("ir vėjas juos išnešiojo plačiai").

Lego laikotarpiui priskiriama "U-dzin" (Penkiaknygė): Ši-czin (Giesmių knyga), Šu-czin (Istorijos knyga), I-czin (Permainų knyga), Li-czin (Apeigų knyga) ir vėlesnė Čun-dzin (Metraštis). Ši-czin ir Šu-czin socialinių sukrėtimų Cin laikotarpiu buvo sudegintos ir vėliau atkurtos iš atminties. Jų perdarymas siejamas su pirmuoju išminčiumi Kun-Fudzi. Šu-dzin turi valstybės valdovo Pan-Gen kalbą žmonėms, kuriuos sumanė perkelti į kitą Chuanche krantą. Jis lygina tautos valią, kurią jis atstovauja, su tautos valia, kuri trukdo suprasti naudą sau. Tos valios reiškėjams jis grasina, kad nupjaus nosis ir net išnaikins su visomis šeimomis.

Jan ir In simbolizuoja šviesą ir tamsą, šilumą ir šaltį, užsispyrimą ir nuolaidumą, vyrišką ir moterišką pradą. Pasaulis yra šių dviejų skirtybių kova. Jų sąveikoje atsiranda 5 elementai: vanduo, ugnis, medis, metalai ir žemė [Šu-czin]. Kartu randasi ir ci, pirmapradės substancijos, kurios būsenomis yra jan ir in, sąvoka. Kitos ci būsenos: vėjas, lietus, sutema, šviesa. Pagrindinės dvi ci formos: janci ir inci (lengvoji ir sunkioji). Atsiranda ir nepriklausomo pasaulio dėsnio (tiek kosminio, tiek moralinio) "dao" (reiškiančio "kelias") samprata.

Kartu su dangaus šlovinimu kyla ir abejonės dėl jo teisingumo, netgi nuoskauda: "Tegu blogį padarę už blogį atsako. Bet kodėl niekuo nenusikaltę randas bėdų verpete?" [Ši-czin]. Blogį vieni aiškina griežtojo dangaus pykčiu, kiti jo ištakų ieško žmonėse. Tad, kadangi dievas nėra blogio šaltinis, - jis nėra visagalis. Tad palaipsniui prieinama išvados, kad "visa priklauso nuo žmonių".

"Permainų knygos" kilmė siejama su Fu Si, turėjusiu gyvatės kūną. Jis išmokė žmones gaudyti žuvį ir medžioti. Ant drakono, einančio iš Chuanche, nugaros išvydo rašmenis, kurie tapo kinų hieroglifų rašto pradžia. Pačioje "I-czin" tėra tik du ženklai – ištisinė ir trūki linijos (jan ir in). Dvi ištisinės linijos reiškia Saulę, o dvi trūkios – Mėnulį; trūki virš ištisinės – dienos šviesą, ištisinė virš trūkios – naktį. Trigramose trys jan – dangus ir šiluma; trys in – žemė ir šaltis. Likusios 6 trigramos išreiškia reiškinius tarp dangaus ir žemės: dangaus vandenis, dangaus ugnį, griaustinį, vėją, žemės vandenis ir kalnus. Toliau eina 64 heksagramos.

Kinų filosofija atsiranda Čžango laikotarpiu. Kinijoje egzistavo 6 pagrindinės mokyklos: Konfucijaus, moistinė, šstatymininkų (legistinė), dao, in-jan (natūrfilosofai) ir vardų (sofistai). Kinijoje dominavo praktinė filosofija, vadovavimo tautai, valstybei klausimai. Moksle buvo silpnas teorinis pagrindas. 

Didingojo galia
(heksagrama ir
hieroglifas)

Nurimk

Nurimki amžinu maištu paženklintoji sielą,

Nurimk ir tu širdie – įkalinta kaulėtame karste...

Horizonte užkasę šlykščiai apgaulingą šviesą,

Uždegsime šimtus laužų, lemtingu tapusiam krante.

Išvysim tamsą, žmonėmis save vadinančiais, sutverta.

Karts nuo karto mirusiom viltim maitinsim godžią ugnį,

Lai kraujas venose degiu skysčiu patapęs verda,

Kiek galima kvailom akim žvelgt į viliojančią bedugnę.

Prie skardžio krašto daugiau stovėti mums nelemta,

Sugniaušime kumščius ir kilsim feniksu iš pelenų,

Gailėtis to ką jau praradome ar išmetėm neverta...

Ateina laikas atsikratyti šiukšlių sukauptų.

Ir nors kaskart  prie padų tarsi purvas limpa,

Saldžiabalsiai įnirtingai prašos į draugyste – ignoruot!

Tai tik pamazgų duobė tėvo gyvenimo supilta,

Liūno kemsynams pasidavus beviltiškume egzistuot.

Bet, tarsi pagonys ritualą naują kurdami – mes šoksim.

Su vilkais be baimės, be prievartos ir be motyvo.

Svajonėmis išpuoštą duoklę velniui likimui atiduosim,

Tačiau išplėšim iš dvokiančių nasrų teisę pasirinkimo.

Meilės randus nusilaižysim, neapykantą teks tik praryt,

Praeičiai kuri tiktai kankino išdidžiai tarsime sudie.

Kaip vėjas per autostrada nešimės, kurio niekam nepavyt,

Per petį triskart nusispjovus, laimę įkinkyt pavyks išties.

RC

Ėjimai

Balta: tavo antakių lankai sukrito ant mano lūpų    trumpos aimanos gravis užsikirto iškvėptame    atodūsyje vargonuojantys širdies dūžiai    glaudžia tave – trapią relikviją    Juoda: mes ragavome mirties vaisiaus grenadieriška drąsa    sprogdinom priešo falangas po kalnų nuobirom pasilaidojom    nuošliaužom prispausti mirštančiųjų kūnai – vaitojimai–    išvartyti arklių pasturgaliai  – –    jie gėrė mūsų kraujo brogą
    Balta: berniukas liokajus lenkėsi pakelti numestą    mezginiuotą nosinaitę – būsimą įkaltį– įrodymą    apkaltos procese – laiško inicialas –    kvapniais migdolais svaigina
      Juoda: vienatvės celėje išdavystės tvaikas    bežvaigždės nakties tavernos juokas    pažeminimo laiptai – ešafotas karalienei    alkanas grifas herbe nutūpė – –

Piramidžių mistika

Džono Teiloro knygoje „Didžioji piramidė: kas ir kam ją pastatė?“ (1859) teigiama, kad ji niekada nebuvo kapu. Joje materializuoti „matematikos ir geometrijos pagrindai, kad būtų išsaugoti amžiams“. Tam jis įvedė „piramidinį colį“, nuo angliškojo colio besiskiriantį tik viena tūkstantąja dalimi ir „piramidinę uolektį“, lygią 25 p.coliams. Jo pasekėjas škotų astronomas Čarlzas Smitas papildomai įvedė „pasaulietinę uolektį“ (lygią 20,7 angliškų colių), o taip pat „šventąją judėjų uolektį“ (lygią 25,025 angliškų colių). Tokių naujų matų dėka pavykdavo įrodyti įvairius skaitinius atitikmenis.

Škotas W. Pitri nusikaltimo vietoje sučiupo kažkokį dr. Grouverį, kuris praniko į piramidę vien tam., kad nukapotų išsikišimą sienoje tam, kad būtų užtikrintas tikslus atitikimas „p. coliui“.

Tik ... kaip matome iš papirusų, antikos ir arabų autorių, faraonus labiausiai domino praktiniai klausimai. Jie, nelabai pasitikėdami sargyba, su kuria plėšikams pavykdavo rasti bendrą kalbą, įėjimą į laidojimo kamerą užstodavo dideliu akmeniu-spyna. Jis laikėsi ant sąsparų, kurios po laidojimo būdavo nuimamos ir akmuo nusileisdavo aklinai užtverdamas praėjimą. Išėjimą į koridorių irgi užstodavo didelis akmuo. Žmonės piramidę palikdavo per šulinį, kurį užpildavo žemėmis, uždengdavo akmens plokšte, panašia į gretimus luitus. Žyniai, savo ruoštu, pasirūpindavo magiška apsauga – ją kartais sieja su spinduliavimais, paslaptinga „neliečiamumo aureole“, emanacija, galinčia netgi nužudyti žmogų. Ir juk tikrai, kai kurie Tutenchamono kapo tyrinėtojai keistai mirė – ir tai jau mūsų laikais.

6-me dešimtm. Nubijos dykumoje rado 20-metrinį sfinksą. Jie praniko į jo vidų, kur rado kameras – tik ne tuščias. Nustebę ir išsigandę archeologai žiūrėjo į nuo lubų nutįsusias vytas odines kilpas, kuriose tebekabojo išdžiūvę žmonių kojos sulaužytais kaulais. Čia buvo niūru ir sausa. Besileidžiant gilyn visur bolavo skeletai ir kaukolės. Matyt čia už kojų pakardavo faraonų kapų plėšikus. Tad galima atsakyti, ko šypsosi sfinksai.

Arabų istorikas al-Masudi (9 a.) papasakojo apie pomirtinius piramidžių siaubus. Vieną piramidžių saugojo granito statula, kurios ginklas priminė ietį, o ant jos kaktos buvo gyvatė, pasirengusi pulti kiekvieną besiartinantį. Kitos piramidės sargas buvo iš juodo ir balto onikso, sėdintis su ietimi soste – ir jis iš akių svaidė kibirkštis. Jei kas artindavosi, pasigirsdavo duslus garsas ir svečias krisdavo negyvas. Dar viena statula turėjo tokią galią, kad galėjo bet ką išversti iš kojų.

Al-Masudi rašė ir apie piramides saugojusias dvasias: jaunuolį ilgais dantimis, nuogą moterį, užkrečiančią ligomis, senį, mosuojantį indu su ugnimi.

Stebina al-Masudi pasakojimas apie piramidėse paslėptą „nerūdijantį metalą“, apie „lankstų stiklą“. Istorikas kalba ir apie piramides, statytas iki Tvano. 300 m. prieš tą nelaimę Suridas susapnavo, kad žemė užlieta vandens, žmonės beviltiškai blaškosi jame ir skęsta, o iš dangaus krenta žvaigždės. Faraonas sušaukė žynius, kurie nuspėjo, kad šalies laukia didelės nelaimės, tačiau vėliau žemė vėl augins duoną ir finikines palmes. Valdovas nusprendė pastatyti piramides, o žynių pranašystes surašyti ant didelių akmens plokščių. Vertybes bei mokslo žinias suslėpė piramidėse. Ten ilsėjosi ir jo protėvių kūnai. Iš piramidžių iki pat Nilo buvo iškasti požeminiai praėjimai. Ir ar tada ne apie jį rašė Platonas, minėjęs, kad Egiptas buvo Atlantidos gyventojų kolonija.

14 a. arabų mokslininkas Ibn Batuta netgi įvardijo dievo, įkvėpusio statytojus, vardą: „Piramides pastatė Hermis, kad išsaugotų meno ir mokslo kūrinius bei kitus pasiekimus tvano metu“. Hermio tėvus laikytas pats Dzeusas, o motina Maja – Atlanto dukra. Jis buvo laikomas dievų pasiuntiniu, keliautojų globėju, mirusiųjų palydovu. Kam, jei ne dievų pasiuntiniui dalyvauti sprendžiant žmonijos likimą?

Vis dar miglota Atlantidos istorija – ir štai trečioji jų pastatymo versija. Vokiečių geografas A. Humboltas 1807-35 m. parašė 30 tomų sudarantį veikalą “Kelionė į nežinomas Naujojo pasaulio sritis”. Anot jo, Amerikoje gyveno milžinai. Praėjus 4008 m. po pasaulio sutvėrimo įvyko Tvanas, milžinai žuvo arba buvo paversti žuvimis (galbūt, amfibijas). Tik septyniese išsigelbėjo olose. Vandeniui atslūgus, vienas jų, Šelchua, išvyko į Čololano rajoną ir ten, kaip atminimą apie Tlaloko kalną, kuriame išsigelbėjo, pastatė piramidę. Plytas gamino žmonės ir jas perdavinėjo išsirikiavę į eilę. Dievai piktai žvelgė iš dangaus į piramidę, kurios viršūnė turėjo iškilti virš debesų. Tada į ją sviedė dangaus ugnį.

Keista, tačiau visos šios versijos tarpusavyje dera. Hermis kilęs iš Atlanto, kuris buvo titanas, milžinas. Surida nesunku sutapatinti su Ozyriu, o titanai ir dievai nuolat varžėsi tarpusavyje.

Būtent Cheopso piramidę pasirinko Napoleonas drąsiam eksperimentui: jis įėjo į vidų vienas, o likusiems liepė likti lauke. Iš štai jis išeina po geroko laiko tarpo – tačiau greičiau Napoleono šešėlis, o ne pats monarchas. Jis išblyškęs, plaukai pašiaušti, jis svyruoja ir dreba. Kas gi nutiko piramidėje? Jis tyli. Ir tyli iki pat mirties. Tik tai jį kankino, jis net sukaupė jėgas ir ryžosi papasakoti žmogui, kuriuo pasitikėjo - būdamas Šv. Elenos saloje. Tačiau kažkas jį sustabdė.

Akmenyje užkoduotas šviesos greitis?

„Gamtos dėsniai užrašyti matematikos kalba. Jos simboliais yra trikampiai, apskritimai ir kitos geometrinės figūros, be kurių pagalbos nesuprasime nė vieno žodžio. Visas tiesas nesunku suprasti, kai jos atrastos, esmė – jas atrasti“, G. Galileo.

Legenda. Vargšas Cheopsas pasiuntė dukrą dirbti prostitute. Bet ji privertė kiekvieną klientą atgabenti po akmens luitą piramidei.

Pagal legendą Piramidę pastatė Hermis. Didžiąją piramidę sudaro 2600000 luitų. Sakoma, kad ji statyta 20 m., t.y po 130000 kasmet. Jei darbo diena bus 15 valandų, tai luitas turėjo būti pastatomas kas 150 sekundžių. Didžiajame kambaryje yra 'sarkofagas", kuris per didelis, kad tilptų pro bet kurį praėjimą. Tad jis buvo įrengtas statybos metu. Jis iškirstas iš tokio kieto granito, kad jį pagaminti būtų sunku šiuolaikinei technologijai. Petrie spėja, kad jam iškirsti reikėjo dviejų tonų slėgio.

1837 m. Howard Vyse išmatavo, kad dviejų pagrindo blokų nuolydžio kampas yra 51⁰51’, o tai dera ir su W.M. Flinders Petrie didžiosios piramidės apžvalga (1883). 51⁰51’ = 186 600‘‘, o tai apytikslis šviesos greitis myliomis (186282,397).

Taip pat Didžioji piramidė yra 29,97697709832755 šiaurės platumos, o tai yra 1 / 10 mln. šviesos greičio (m /sek.) – tik su nedidele paklaida (299 792 458 m/sek.)

Tiesa, reikia pastebėti, kad „metras“ ir „mylia“ apibrėžimas kito metams bėgant ir sunku tikėtis, kad statant piramides, būtų žinomi šiuolaikiniai jų dydžiai. Be to, skirtingi šaltiniai pateikia tiek besiskiriančias piramidės koordinates.

Keli įžvalgų bandymai

Piramidę padidinus 56 kartus, ji uždengs Giza plynaukštę, dar 56 kartus - Žemutinį Egiptą (200700 kv.mylių). Dar 56 kartus - perimetras beveik Žemės pusiaujo ilgis (25085 mylios lyginant su 24902 myliomis). Didžioji piramidė yra tarsi Žemės modelis masteliu 1:43200 su 1-2 mm tikslumu 480-čiai pėdų. Ji sudaro apie vieną milijoninę Žemės masės (5.9 x 10 21, 5955 mln. tonų).

Visos trys piramidės pastatytos pagal Fibonači skaičius. Finobačio skaičių seka: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, ... , Sn+1 = Sn + Sn-1 (jie sutinkami žiedų vainiklapiuose). Aukso proporciją arba FI santykį ( 1,61803... ) didžioji piramidė tenkina 0,001 tikslumu. John Iviny "Sfinksas ir megalitas"...

Žvelgiant iš viršaus piramidės pagrindas beveik kvadratas, tik kiek išsipūtęs, trikampio forma. Tad nurodant kraštinės ilgį galima nurodyti a) atstumą nuo kampo iki kampo; b) tikrąjį ilgį palei akmens luitus, c) teorinį ilgį pagal trikampį.

Santykiai būtų 1; 1,000038331; 1,000046544. Jei 1 prilyginsim dienų skaičiui metuose, 365,242 (ekvinokciniai tropiniai metai), kiti du skaičiai tampa 365,256 (siderialiniai metai, apsisukimas aplink Saulę).

Be kitų hieroglifų, joje yra vienas, kuris, kaip spėjama, yra Rhufu (kitaip, Cheopsu) kartušas. Tačiau kai kurie užrašai yra apversti. Dar labiau klaidina, kad yra kitų užrašų, kurie skaitytini kaip Khnum-Khaf. Khafu vardas dar randamas ant Sinajaus uolų. Flinders Petrie rašo:

Vienintelis karališkasis [ Khufu ] įrašas, kaip ir Snefuru [ jo tiesioginio pirmtako ] yra Sinajaus uolose - ten yra du bareljefai, vienas su Khufu vardu ir titulais, o kitas su karaliumi parklupdžiusiu priešą, Khnum- Khuf.

Kas jis buvo, jei jo nėra nė viename karalių sąraše? Niekas tiksliai nežino, kas buvo Khufu, Sneferu, Dechfra, Khufra Menkama.

Akibrokštas

Atėjo ji iš kibernetinio pasaulio,
Plačiai vartus atkėlus, tvirtai žengdama…
Kilobaitais, terabitais – neva saulė…
Gyvenimą pastelinėm spalvom tapydama.
Pasiglemžusi mintis, it skylė juodoji,
Traukė į save, sąmonę suveldama…
Nepaprastu balsu lakštingala viliojo,
Laisvai valiai vietos nesuteikdama.
Kiekvienas prisilietimas tirpdė…
Sakytum narkotiko norėjos vis daugiau,
Sielą švelnumo nenusakomo pripildė,
Bet susilaikymas neleido grožio griaut.
Tarsi šviesulys, tarsi mažytis spindulėlis,
Prie bedugnės krašto viltį suteikė gyvent
Ir akim plačiai užmerktom – tarytum įtikėjas…
Nežinomybės tolyn įkalbėjo žengt…
Bet žingsnis tas – tapo lemtingu,
Be apsaugos krist teko prarajon…
Žadėtą glėbį mielą, rūpestingą,
Privertė iškeist tiesos kulka galvon.
Staiga išnyko akiniai rausvi…
Kuriuos tik vakar rodės įsigijęs…
Kai realybė žvelgė, o jos atspindy,
Liko vaidentis naivuolio veidas miręs…
Taip ir pabiro, likę menki širdies likučiai…
Dar nesenai ant šventinės lėkštutės dėti…
Tam kas niekad neįvertins, nebus sočiai…
Vien paviršutiniškumas sudėvėtas…
Ir tik banga, lyg gailestingai atsiritus,
Atklydus iš realybės šaltinio upės…
Pasišlykštėjimą nuplovė ir visą kas netikra…
Nusinešdama, paskutines dulkes…

RC