2010-11-29

Meditacija: mokslinis požiūris į Absoliutą

Visų religijų esmė yra Dievas. Skirtingomis priemonėmis jos bando mums parodyti, kaip galima gauti jo malonę. Dievu laikome kažkokią aukštesnę už mus esybę neturinčią sau lygių. Dievas suprantamas kaip Aukščiausiasis ar Absoliutas - esybė už laiko, erdvės ir priežastingumo sąryšių. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos - kitaip jis priklausytų nuo laiko, o tai prieštaravimas. O Dievo malone laikome ramybę ir laimę, kurių būsenas vadiname Dievo malone.
Vedantoje (kaip ir daugelyje religijų) Brahmanas yra Absoliutas - visagalis, visur esąs ir visąžynis; anapus laiko, erdvės ir priežastingumo; be pradžios ir pabaigos. Pagrindinis Brahmano būsenos pasiekimo būdas yra meditacija.
Mes gyvename dualumo ir prieštaravimų pasaulyje. mąstant apie viena mintis krypsta į kita. Regime ir malonumus, ir kančias. Tad mūsų pasaulyje nėra vietos Absoliutui. Todėl natūraliai klausiama: "Kaip mūsų sąmonė šioje dualumo ir prieštaravimų buveinėje nuolat apaugusi "žemiškomis" mintimis gali pasiekti Absoliuto būseną, kuri turėtų būti anapus šios Visatos?

Minties tėkmė

Matematiniu veiksmu {X} pervedama į {Y}. Sąmonė sąveikauja su jutimų organais ir kuria informaciją, kuri sudaryta iš atskirų elementų. Matematikoje tai aibė. Psichikos veika keičia šią aibę - tokia informacijos apdorojimo sistema veikia visą mūsų gyvenimą. Mūsų jutimų organai be paliovos teikia informaciją. Jaučiamės pavargę, kai psichika nespėja apdoroti naujos informacijos. Pernelyg ilgai mūsų galvoje užsibuvusi mintis (kad ir labai maloni) nusibosta ir mūsų psichika generuoja naują mintį. Kiekviena mintis turi sukurti kažkiek streso.
Šiandieniniame pasaulyje informacijos kiekis auga labai sparčiai ir nuolat kuria streso būseną. Negelbsti nei skaičiavimo technika ar elektroninės informacijos pasikeitimo sistemos. Tokio reiškinio priežastį galima aiškinti fizikos mokslo entropijos dėsniu, kuris tvirtina, kad mūsų Visatoje netvarkos kiekis nuolat didėja. Mūsų psichikos būsena kaskart netvarkingesnė. Toks yra mums išduotas gamtos mandatas.
Tai paveikia mus visus.Kas turi daugiau materialiųjų vertybių, apdorojimui gauna daugiau informacijos, t.y. jie patiria daugiau streso. O tie, kurie nuo streso kenčia mažiau, svajoja apie jas. Tad ir turčius, ir vargšas vienodai paveikti entropijos dėsnio.
Pagal logiką, jei kažkas gali pasiųsti mintį anapus materialių minčių pasaulio, tai entropijos dėsnis neturėtų paveikti tos minties, t.y. tokia mintis nesukeltų streso. To siekiama meditacija.

Meditacija

Meditacija vyksta asmeniui sėdint tiesia nugara, užvertomis akimis ir sukoncentravus mintį į tam tikrą informaciją. Tegu pradinė informacija yra {X0}, t.y aibė. Mintis ją gali pakeisti į kitą aibę, t.y {X1}, vėliau į {X2}, {X3} ir t.t. matematiškai tai išreiškiama taip: X1 = M(X0); X2 = M(X1) ir t.t., kur M yra Mintis (kaip matematinė funkcija).
Tai dinaminis pažinimo procesas. Kadangi mąstymas turi nenuilstamai dirbti, koncentracija į vieną mintį yra kova prieš mąstymo prigimtį. Tai sukuria labai stiprų stresą. Tad aibių {X0}, {X1}, ... intensyvumas kaip matematinis matas praėjus tam tikram laiko tarpui gali pradėti didėti. Tai neretai sukelia stiprų galvos skausmą ir meditacija užbaigiama "rūke".
Vienintelė prielaida meditacijos sėkmei yra atskyrimas. Turime stengtis nugalėti entropijos dėsnį atsisakydami visų žemiškųjų troškimų. Tada aibių {X0}, {X1}, ... matai pradeda mažėti, nes mintis atsiriboja nuo visų juslių teikiamų malonumų. Jie nedingsta, tačiau jų intensyvumas nykstamai mažėja. Pagaliau aibių seka konverguoja į tašką {A}, kuriame mintis patiria visišką ramybę. Ji tampa tarsi ežeras be jokių ratilų ir kurio nešiaušia joks vėjelis. Mintis praranda sugebėjimą keisti informaciją. Ji susilieja su {A} ir neįstengia pakeisti {A}. Jutimų organai nustoja veikti. Sanskrito raštuose ši būsena vadinama Samadhi. Kadangi šioje būsenoje juslės neveikia, ji neapibrėžiama. Vedanta šią būseną vadina "Abanmanasogočara" - būtis anapus kalbos ir minties.
Indijos šventasis Šri Ramakrišna (1836-1886) pasiekė Samadhi ir mokiniams pasakė, kad joje mintis miršta. Visa susilieja su Kosmine Sąmone. Kai statulėlė iš druskos puola į vandenyną, kad išmatuotų jo gylį, ji ištirpsta susiliedama su vandenynu. Samadhi būsenoje asmenybės nebelieka. "Brihadaranjaka upanišada" teigia: "tada tėvas [daugiau ne] tėvas... mokytojas - ne mokytojas ... Vedos [žinojimas] - ne Vedos".

Absoliutas

Tai, kad mintis negali pakeisti {A} gali būti išreikšta A = M(A). Jei {A} būtų informacija randama mūsų Visatoje, tai mintis galėtų ją surasti ir pakeisti. Tad {A} yra anapus gamtos, t.y. trancendentinė būsena.
Bet ar {A} yra vienintelis toks taškas? Jei būtų dvi informacijos aibės, tai mintis galėtų vieną jų pakeisti į kitą. Tad {A} yra vienintelė.
Kadangi {A} yra anapus gamtiškosios būties, tai jos neveikia entropijos dėsnis. Tad joje turi būti absoliuti ramybė. Kadangi {A} neturi jokios kitos informacijos, nėra ir dualizmo. Taigi, {A} yra Absoliutas. Bet gal {A} yra tuščia informacija (aibė)? Tačiau mintis nepriima tuščios informacijos, ta {A} nėra tuščia.
Visi gamtos vyksmai paklūsta laiko, erdvės ir priežastingumo taisyklėms. Bet kurią šios terpės būseną žmogaus mintis gali priimti ir priimti sprendimą ją pakeisti - net jei tai susiję su atomariniu lygiu (nes jis irgi kosmoso dalis). Tik {A} būsenoje mintis yra beveiksmė.
Subala upanišada tvirtina, kad "būtis" ir "nebūtis" netaikytina Absoliutui. Tai tik gamtos požymiai. Viešpats Buda daugiau neveikiamas nei "būties", nei "nebūties" (Šri Ramakrišna). Aitarėja upanišada teigia, kad Sąmonė yra Brahmanas, Absoliutas, Pirminė tikrovė.

Išvada

Kadangi visa juda, tai visų Visatos elementų materija (masė) ir energija turi nuolat kisti. Kadangi savęs pakeisti negali nei masė, nei energija, tad juos turi pakeisti kažkokie "matematikos" operatoriai. Tad privalo egzistuoti visiškai nepasireiškiantis elementas, kuris dirba kaip operatorius keisdamas kitus gamtos elementus. Fiziologija rodo, kad mintis gali valdyti kūno "masę" ir energiją. Taip turi būti ir gamtoje. Taigi gamta turi būti protinga.
Tai panteizmas, kuris yra Vedanta pagrindas. ir jis labai logiškas. Šri Ramakrišna sakė, kad Samadhi būsenoje Dievas yra visur. Kiekvienas Vistos elementas yra dieviškasis. Tai pagrindas, turintis vienyti visas religijas.

Komentarų nėra: