Apie ontologiją

Viena pastoviausių filosofijos ypatybių - tradicijų chaoso ir prieštaravimų jūroje įvesti tvarką ir prasmę. Žmogaus protas mėgsta būti autoriumi; jam patinka žeminti tai, kas jam nepaklūsta. Ir štai du naujojo laikmečio didieji protai bando sugriauti viską, kas sena, ir priversti despotiškai pagal savo maršą žygiuoti gyvenimą su visa jo filosofija, o kartu ir visa jo kvailybe. Skaitant Dekartą stebiesi tuo tono naivumu ir nuoširdumu, kuriais panoro apsirėdyti didysis maištininkas prieš žmogiškosios patirties ir gyvenimo istoriją. „Niekaip nepateisinu neramios ir įsiaudrinusios teisės tų, kurie nei gimimu, nei turtais nebuvo pašaukti tvarkyti visuomeninių reikalų, o vis tiek mąsto apie kažkokį pertvarkymą: ir jei galėčiau pagalvoti, kad šiame kūrinyje yra nors kas nors, kas leistų pagalvoti manyje esant tokią kvailystę, labai nuliūsčiau, jį sukūręs. Mano ketinimas niekaip nebuvo toliau nei savo paties minčių pertvarkymas ir sudėliojimas ant visiškai man priklausančio pagrindo. Iš to, kad mano darbas man taip patiko, kad drįsau čia pateikti jo pavyzdžius, neseka, kad norėjau paskatinti ką nors jį pamėgdžioti. Tie, kurį Dievas labiau už mane apdovanojo savo malonėmis, gal būt turės aukštesnius ketinimus; tačiau bijau, kad tik daugeliui manasis nebūtų pernelyg drąsus“ (Samprotavimai apie metodą).

Vargas tam, kuris užkibs ant šio nekalto jauko; Dekartas jį pasmaugs savo analitiniu metodu, kuriuo jis niekaip negali liautis girtis, ir paskandins savo „naktinės“ (kaip kažkas pavadino) pasaulėžiūros gelmėse. „Viena pasakysiu apie filosofiją. Matydamas, kad ji daugelį amžių vystoma šauniausių protų ir, nežiūrint į tai, joje nėra teiginio, kuris nebūtų ginčų tema, ir, vadinasi, nebūtų abejotinas, neradau savyje tiek užtikrintumo, kad tikėčiaus didesnės sėkmės nei kiti. Ir atsižvelgdamas, kiek apie vieną ir tą patį dalyką gali būti skirtingų nuomonių, kurias gali palaikyti mokinti žmonės, kai teisinga gali būti tik viena kuri jų, ėmiau visas, kurios man atrodė ne daugiau nei panašios į tiesą, laikyti klaidingomis“.

Ši išvada tiek nelaukta, kiek pilna keistų pasekmių: pasirodo, kad viskas – sapnas ir burtai, jei pats sau to neįrodžiau. Dekarto filosofija yra bandymas išsiropšti iš sapnų ir haliucinacijų, apie ką jis taip dažnai įtartinai kalba, košmaro. Šituo buvo nubaustas maištas prieš pasitikėjimą patirtimi ir gyvenimu.

Kitas maištininkas buvo nubaustas ne mažiau. Kantui visa ankstesnė metafizika irgi buvo vienodai teisingų ir klaidingų sistemų „susirėmimų arena“; jis visiškai tiki tais, kuriems „dabar, kai visi keliai bergždžiai patikrinti, moksle viešpatauja persisotinimas ir visiškas indiferentizmas, Chaoso ir Naktų motina... Buvo metas, kai metafizika vadinta visų mokslų karaliene, ir jeigu imtume ketinimą už tikra, tai ji, žinoma, užsitarnavo šį garbingą epitetą dėl jos objekto svarbos. Priešingai, mūsų amžiuje į madą atėjo jos niekinimas ir šita matrona, palikta ir nustumiama, skundžiasi tarsi Hekubė (Ovidijaus „Metamorfozėse“): modo maxima rerum, tot generis natisque potens – nunc trahor exul, inops“ („Grynojo proto kritikos“ pratarmė). Taigi ir Kantas norėjo sutaikyti, griaudamas sena ir kurdamas nauja. Ir nauja, suraizgyta iš prieštaravimų, sukėlė atvirkščią atmestų idėjų pripažinimą, ne mažesnį, nei „senosios“ metafizikos ir visapusišką priklausomybę nuo klasikinio idealizmo.

Matyt atėjo laikas prilaikyti protą nuo vis naujų darinių konstravimo. Taip įpratome filosofijoje despotiškai pavergti ir savavališkai statyti, kad tai tapo gana lengvu ir maloniu užsiėmimu. Ar ne geriau kol kas atsisakyti savojo „subjektyvumo uodo“ (anot Hėgelio) ir, prieš pateikiant savas konstrukcijas, panirti į visus tuos prieštaravimus „be išeities“, kurie sugundė Dekartą ir Kantą? Ar nebūtų geriau, jei rastume bendrus žmogaus minties vystymosi dėsnius ne prakeikdami viską aplinkui (išskyrus savo valtį, nešiojamą neaprėpiamame vandenyne), o priimdami šią margą aplinką ir bandydami rasti joje bendrumus?

Įžvalgiausias filosofijos istorikas Hėgelis savo koncepciją pateikė dar 19 a. pirmoje pusėje – ir niekas taip aiškiai ir paprastai neformulavo filosofijos istorijos uždavinių. Užsiimti filosofijos istorija – tai užsiimti pačia filosofija, o kitaip ir būti negali. „Tvirtinu, kad jei pagrindines istorinių filosofinių sistemų sąvokas išlaisvintumėm iš visko, kas liečia jų išorinę formą, jų taikymą konkrečiam atvejui ir panašiems elementams, tai gautume įvairius pačios idėjos, jos logišku supratimu, apibrėžimo lygius. ... Kiekviena filosofija egzistavo ir nė viena nežuvo, o visos jos yra filosofijoje, kaip vienos visumos momentai“. To vystymosi momento sujungimas su konkretybės momentu (kuriame apsijungia Būtis-Savyje ir Būtis-Sau) – ir yra filosofijos istorijos uždavinys. Visas filosofijos istorijos sunkumas tame, kad reikia apglėbti visą medžiagą kaip vientisą gyvąją idėją. Tad nenuostabu, kad egzistuoja tokia galybė pilkų filosofijos „istorijų“.

Pagrindinės ontologinės antitezės.

1. Ontologija, kaip būties pažinimas, visų pirma susiduria su atkakliu ir nepaliaujamu pripažinimo reikalaujančiu vadinamųjų reiškinių pasauliu. Tad ji yra būties santykio su reiškiniu pažinimas – kiek tai, kas regima, savimi išreiškia esatį ir ar tikrai egzistuoja tai, kas regima, ir toji esatis? Tačiau, iš arčiau, problema sudėtingėja. Kiekvienas daiktas kažką reiškia ir kažką išreiškia; taigi atsiranda reikšmės antitezė, arba daikto idėjos ir paties daikto. Tad kyla klausimas, kas yra daikto idėja, ar ji randasi iki paties daikto, daikte ar po jo, ir ar aplamai egzistuoja? Taigi čia glūdi ir mūsų subjektyvių sampratų ir žodžių, taipogi dalyvaujančių mūsų pažinimo apie daiktus kūrime. Kitaip, ontologija kyla iš 4-ių veiksnių supratimo: idėjos, daikto, sąvokos ir termino. Beje, tarp jų kombinacijų yra ir tokių, kurie šiuolaikinėje filosofijoje vadinamos gnoseologija.

Pirmiausia, galimi deriniai po vieną elementą: 1) ontologija, pripažįstanti idėjų egzistavimą, tačiau atmetanti daiktų, daiktų sąvokų ir žodžių, kuriais išreiškiama sąvoka, daiktas ar idėja, būtį; 2) ontologija, pripažįstanti daiktų egzistavimą, tačiau atmetanti būtį arba idėjų, sąvokų ir terminų reikšmingumą – ir t.t. Iškart aišku, kad tai buvo teorijos iki galo neišsakytos, pusinės ir suvedamos į kitas, gerokai paprastesnes koncepcijas.

Jei pažymėsime tik idėjų būtį pripažįstančią ontologiją kaip A, tik daiktus – kaip B, tik sąvokas – kaip C ir tik terminus – kaip D, tada: 1) A yra agnosticizmas (kas per idėjos, neįsikūnijančios daiktuose?); 2) B yra pozityvizmas (nes tepripažįstami tik realūs dalykai); 3) C yra pozityvizmas (nes vis tik apmąstomas kažkos pažinimo dalykas) arba agnosticizmas (kas per daiktas, kurio negalima pavadinti?); 4) D yra kaip ir C – pozityvizmas arba agnosticizmas.

Dabar imkime derinius po du elementus: AB – savitas agnosticizmas; AC, AD – simbolizmas arba agnosticizmas, kaip, beje, ir kiti deriniai (BC, BD ir CD). Tuo tarpu deriniai po tris elementus yra labiau paplitę ir ne tokie abstraktūs: ABC, pripažįstanti idėją ir jos atspindį daiktuose ir mūsų sąvokose ir neigiantys įvardijimą, gana paplitusi simbolizmo forma; ACD į filosofiją įneša racionalizmą; ABD – irgi neišvystytas simbolizmas; BCD – tipinė pozityvizmo forma. Visų 4-ių momentų forma yra grynas simbolizmas arba idealizmas, o visų 4-ių neigimas – nihilizmas.

2. Nesunku pastebėti, kad visuose tuose deriniuose visąlaik šmėkščioja keturi pagrindiniai ontologijos tipai, labiau ar mažiau pasireiškiantys. Pirmiausia, derinys ABCD arba simbolizmas, mokantis, kad esatis, idėja yra reiškinyje, fakte ir kažkaip pažini, neabejotinai yra aiškus ir nuoseklus tipas. Tokiu yra ir AB – grynas agnosticizmas. ACD, kai įrodinėjama idėjos būtis, tačiau neigiama jos apraiška reiškinyje, yra tipinė racionalistinė metafizika. Ir pagaliau, BCD – grynas pozityvizmas, pripažįstantis tik reiškinius.

Ir iškart matosi, kad yra du tipai, leidžiantys išspręsti klausimą apie esaties ir reiškinio santykį: vienas jų kyla iš jų vienalaikio egzistavimo pripažinimo, kitas – iš kokios nors dalies neigimo. Taigi pirmas tipas teigia: yra ir esatis, ir reiškinys; antras – arba esatis, arba reiškinys. O kadangi pirmasis lengvai skaidosi į tipą, vidujai jungiantį esatį ir reiškinį, nes antrasis yra pirmojo apraiška, ir į tipą, vidujai juos skiriančius, nes reiškinys niekaip neišreiškia visos esaties, - tai aišku, kad turime 4-is pagrindinius ontologijos tipus.

I. Pirmasis pripažįsta ir esatį, ir reiškinį. Reiškinys praskleidžia esatį, kuri platesnė už reiškinį – jis visų apsireiškimų šaltinis. Reiškinys neša esaties esmę, jos energiją. Stebėdami reiškinį matome pačią esatį – ir nors ne iki galo, tačiau vis tik, kas regima, kalba apie tos esaties energiją. Tokių ontologinių mokymų neišvengiama sudedamoji yra fenomenologija. Viso apsireikštojo (įvairiais pavidalais) bendras, apibendrintas apmąstymas yra dialektika. Fenomenologinė-dialektinė ontologija kyla iš to, kad prasmė ir faktas pateikiami kartu ir vienu metu, vienas kitame. Todėl, nagrinėdami prasmę, regim ir patį faktą, t.y., nereikia jokio kito mokslo apie būtį.

II. Antrasis – skiria prasmę ir faktą, tačiau prasmė nerealizuojama reiškinyje. Yra ir būtis, ir reiškinys, tačiau jiedu niekuo nesusieti. Esaties prasmė niekaip nepasireiškia reiškinyje – reiškinyje tėra paties reiškinio prasmė. Apie jokią esatį jis nekalba. Prasmė – subjektyvi mąstymo ypatybė. Stebėdami reiškinį, stebime pačią apmąstančią mąstymo gebos funkciją. Taigi, ši ontologija nežino 1) jokios intuicijos išskyrus jutimus; 2) jokio apmąstymo, be formalaus protavimo. Ji užsiima prasmės, kaip subjektyvios žmogaus nuosavybės, būtimi ir pasireiškia įvairiomis psichologizmo, antropologizmo, solipsizmo, kantizmo formomis. Išreikus iki galo – tai agnosticizmas. Pirmojo ontologijos tipo klausimas „kaip prasmė randasi fakte?“ pakeičiamas „kaip reiškinys, neišreiškiantis esaties ir remdamasis tik subjektu, vis tik yra reiškiniu?“. Aišku, kad tai agnostinis dualizmas.

III. Trečiasis – pripažįsta reiškinį, tačiau atmeta būtį (besiskiriančią nuo reiškinio). Tad reiškinys priverstas paimti prasmės funkciją. Tokia ontologija priversta paklusti pozityviems ir empiriniams faktams. Tai – pozityvizmas. Prasmė jame tik formalioje logikoje, - ir ji turi atsakyti į klausimą: „kaip reiškinys, grindžiamas tik savimi, vis tik yra reiškiniu?“.

IV. Ketvirtasis – pripažįsta būtį ir neigia reiškinį, kuris tėra miražas, vienas esaties faktų, beje, abejotinos kilmės, tarsi dangtis, trukdantis matyti prasmę. Čia esatis turi prisiimti prasmės funkcijas, iš esaties išvesti reiškinį ir kartu įprasminti. Grynuoju pavidalu tokia ontologija siejasi tik su jusline intuicija, tik su formaliąja logika ir tik formaliu samprotavimo būdu. Šios ontologijos objektas daugiausia kažkokia abstrakcija, paimta iš pamėgtos srities- kaip kad stebima įvairiose spiritualizmo formose (intelektualizmo, voliuntarizmo ir pan.). Jos klausimas: „kaip esatis, niekaip neapsireiškusi, vis tik yra pažinimo protu objektas?“

Dabar reiktų nusakyti bendruosius tų tipų skirtumus.

3. a) Tarp pirmojo ir antrojo tipų skirtumas yra simbolizmo, fenomenologijos ir spekuliatyviosios filosofijos antitezė natūralizmui. Kitaip, tai dialektikos ir metafizikos, fenomenologinio priėjimo ir mokslinio- metafizinio, priežastinio-natūralistinio aiškinimo skirtumas. Iš seno žinomas Platono ir Aristotelio, Hėgelio ir Šelingo, Huserlio ir psichologizmo nesuderinimai. Tačiau svarbu šią antitezę suprasti kaip pagrindinę ontologijoje. Hėgeliui pavyko įžvalgiai formuluoti šią antitezę. Kas jam „idėja““ ir kas „būtis“? Hėgelio filosofijos esmė – jų vienalaikio tapatumo ir dialektinio skirtingumo teigime. Formuluodamas tris pagrindinius mąstymo santykius su objektyvia tiesa, jis „senojoje metafizikoje“ mato tam tikrą „neatskaitingą protinę veiklą“, nulemiančia, kad

1) filosofija pripažino tiesą kaip Absoliuto išsakytus apibrėžimus, juos suabstraktinus (pvz., egzistavimas, galutinumas, paprastumas ir t.t.).„Pats senosios metafizikos mąstymas neišėjo už sveiko proto ribų. Ji ėmė apibrėžimus, nes juos tiesiogiai rasdavo sąmonėje, ir laikė, kad jie gali sudaryti dėstomas tiesas. Galutinis, išprotautas mąstymas turi griežtai skirtis nuo begalinio protingo mąstymo. ... Bet mąstymas savo esme yra begalinis ir neturi ribų“. Kai senoji metafizika klausė: „Ar egzistuoja Dievas?“, tai ji „laikė, kad egzistavimas yra grynai teigiamas, aukščiausias ir pilniausias apibrėžimas., kai tasai „egzistavimas“ yra viena neišbaigčiausių Dievo apibrėžimų, tesąs paprastu jo idėjos momentu. Toliau klausė: pasaulis baigtinis ar begalinis?“, nematydami jų vidinių sąlyčių ir t.t.

2) “Šios metafizikos ieškojimai lietė vientisus, konkrečius jų bendrumu daiktus, prieinamus tik protui: siela, pasaulis, Dievas. Tačiau juos ėmė tauip, kaip pateikia įsivaizdavimas, papildydami išsamprotautus apibrėžimus, kaip išbaigtiems ir pateiktiems daiktams, ir tik tame įsivaizdavime ieškojo matų, kai reikėjo sužinoti, ar būdingi ir pakankami šie objektams“.

3) Tai ir yra tikrasis dogmatizmas, nes jam iš dviejų prieštaraujančių teiginių visada teisingas vienas, o kitas – klaidingas. Čia niekada nėra dviejų pradų dualizmo: sutvertasis daiktas ir daiktiškoji sąmonė yra neatskiriamai susimaišę – „tapatume“. Susiliejusi su daiktu, sąmonė iš jo įgauna objektyvumą, begalumą, laisvę, dvasingumą ir dieviškumą; susiliejęs su sąmone daiktas įgauna sąmoningumą, gyvenimą ir „judrumą“. Tad susidaro kažkas nauja: objektyvus subjektyvumas arba subjektyvus objektyvumas. Tai principinis fenomenalaus simbolizmo ir natūralizmo (prasmės ir fakto) prieštaravimas. Šią Prasmės ir Fakto antitezę turėjo galvoje ir Huserlis. Kai Viurcburgo eksperimentinė-psichologinė mokykla pradėjo „įrodinėti“ Huserlio fenomenologiją eksperimentiškai laboratorijose, o teoretikai fenomenologijoje įžvelgė psichologiją, o „eaties analizėje“ – savistabą, Huserliui teko išstoti aiškiai atskiriant psichologiją kaip natūralizmą ir fenomenologiją kaip esaties įžvalgą (Huserlio „Filosofija kaip griežtas mokslas“, 1911). Psichologija yra empirinis mokslas, t.y., ji yra mokslas a) apie faktus (Jumo prasme); 2) apie realijas (realius įvykius, laikinio-erdvinio pasaulio faktus). Fenomenologija niekaip nėra mokslas apie faktus; tai mokslas apie esybes (kurių nėra realybėje) arba eidetinis mokslas.

Nesunku pastebėti, kad eidoso ir fakto antitezė kyla dėl reiškinio ir esaties sferų sąveikos – kai kuri nors jų neigiama (kaip 3 ir 4 ontologijų tipuose), eidosas neatsiranda ir kyla visuotinės natūralizacijos reikmė.

3. b) Kita antitezė, kurią labai sunku formuluoti bendrąja forma, yra vidaus ir išorės. Tai ji atsiranda kaip subjektyvaus idealizmo antitezė objektyviajam realizmui, tai įgauna spiritualizmo ir materializmo, „personalizmo“ ir „projektyvizmo“ kovos ir kt. formas. Visur čia kažko viduje priešybė kažkam išorėje. Žmogaus mintis labai atkakliai laikosi kurio nors iš šių ontologijų tipų. Pvz., Kantas visur kišo savo dualizmą, girdamas apriorines formas ir nepripažino „tamsaus“ ir neapmąstyto juslumo. Tai randama daugybėje ginčų, kurių pagrindas yra atkakli nuostata, kad tai, kas viduje, patikima ir tikra, o tai, kas išorėje, - nesuprantama ir netikra; arba atvirkščiai, kas viduje, neesminga ir nesuprantama, o išorėje – ir tikra, ir suprantama, ir visuotinai priimta.

Nesunku pamatyti, kad ši vidaus ir išorės antitezė kyla dėl skirtingo pažintinio-ontologinio išorės įvertinimo. Jei išorėje fiksuojamas trūkis tarp tų jo veiksnių, kurie tegali pažinimui užtikrinti objektyvų tikrumą, tai atsiranda būtinybė perkelti pagrindą ir normą į objektą ir jame ieškoti to ar kito pažinimo pagrindimo. Taip AB tipo ontologija gali atvesti į subjektyvizmą, nes sąvokoms vienaip ar kitaip neleidžiama susiliesti su daiktais ir idėjomis. Skirtumas tarp pirmo ir antro ontologijų tipų yra skirtumas tarp objektyvistinės ir subjektyvistinės ontologijų; tuo tarpu skirtumas tarp trečio ir ketvirto tipų (pozityvizmo ir racionalizmo) yra, iš esmės, skirtumas tarp hipostazuotų pajautų ir sąvokų, o tai, savo ruožtu, vėlgi vidaus ir išorės antitezė.

c) Fenomenologija ir natūralizmas – pirmasis perskyrimas. Kiekvieno jų viduje antrasis perskyrimas – „subjektyvizmo“ ir „objektyvizmo“ (plačiąja prasme). Taigi, yra „subjektyvioji“ fenomenologija (pvz., vad. Kriticizmas) ir „objektyvioji“ (Plotinas). „subjektyvusis natūralizmas (pvz., kai kurios spiritualizmo formos) ir „objektyvusis“ (pvz., materializmas).

Pagaliau, yra dar viena antitezė, turinti ypatingą svarbą bet kurioje ontologijoje ir kiekvieną tų 4-ių dalijanti dar 5 daugybę smulkesnių. Tai mistinis patirties turinys. Tarkim, „idėjos“ sąvoka – absoliučiai pozityvi ir paprasta (ji naudojama psichologijoje ir šiaip moksle). Tačiau kas įsiskaitė į Hėgelį, Platoną ar Plotiną, tam aišku, kad šiems „idėja“ pilna mistinio turinio ir turi, sakyčiau, magišką reikšmę. Paėmus pirmą ontologijos tipą, simbolizmą ir mitologiją, sunku ginčytis su tuo, kad galimi įvairūs šio simbolizmo prisotinimo lygiai. Antrajam („kriticizmo“) tipui, pervedančiam fenomenologiją į subjektą ir iš jos atimant mistinį turinį, tai įsivaizduojamas „subjektyvizmo“ (be kurio nebūtų kriticizmo) sujungimas su turtingu mistiniu turiniu (pvz., Fichtė). Kantas mistiniu atžvilgiu nesulyginamas su Plotinu, nes šio turtinga teorija, o Kantui būdingas „matematinio gamtos mokslo“ sumenkintas pasaulis (nors Plotinas ir Kantas, o tiksliau, Kohenas, sulyginami kovos su natūralizmu atžvilgiu). Plotinas ir Fichtė sulyginami ir mistiniu atžvilgiu, nors šio mokymas tėra labiau išvystyta Kanto grynojo proto kritika. Ir trečiajame tipe (reiškinys yra, esmės – ne) irgi įmanomas mistinis prisotinimas. Tai teosofija ir įvairių spiritualistinių mokymų ontologija yra, iš tikro, tam tikras mistinis materializmas. Tas pats ir ketvirtame tipe – galimas tam tikras mistinis racionalizmas – toks yra gnosticizmas su jo Logoso, Sofijos, Nuso ir pan. sąvokomis.

4. Taigi, nustatėme 8 pagrindinius filosofinio santykio su pasauliu (arba ontologijos) tipus.