2012-11-28

Baubas, maumas ir babaušis

Tai žemesniosios lietuvių mitologijos personažai, LKŽ visiškai teisingai apibūdinami kaip „vaikų baidyklės“, „šmėklos“, nes šiuo metu jos funkcionuoja tik kaip „vaikų mitologijos“ detalės. Gana sunku pasakyti, ar į vaikų mitologiją šios būtybės nusmuko tik palyginti nesenais laikais, ar ir senosios religijos terpėje galėjo funkcionuoti savotiška :baubų-maumų“ mitologija, skirta vaikams. Tik į ją ranka numoti, atrodo, neverta. Mitologinės realijos, mitologiniai personažai niekada nebūna tušti žodžiai, net ir keisčiausi fenomenai pateikia informacijos, siejasi su kitais, nurodo į atitinkamas už jų slypinčias galias, vienu žodžiu, funkcionuoja mitologinėje sistemoje, veikia, provokuoja žmogaus reakciją – o ši reakcija yra jau religinė reakcija.
LKŽ šias mitologines būtybes apibūdina maždaug taip:
BABAUŠIS. Vaikų baidyklė, šmėkla, baubas: Vaikai, neikit nakty laukuo (laukan) – babaušis pagaus! Nebūsiu viena, bijau babaušio. Babaušiai lenda į kertes - t.y temsta ir pan. Labai įdomus kitas babaušiu įvardijamas reiškinys, plg.: Ištrauksim tą babaušį (sukietėjusį smurgą) iš nosikės.
BAUBAS. Baidyklė, šmėkla, kuria gąsdina vaikus: Kūdiki, neik, baubas už durų. Baubai į kampus lenda - t.y. temsta: Vaikučiai, jau baubai į kampus lenda, reik gulti. Baubu vadinama ir rugių dvasia, slypinti paskutiniame pradalgyje. Ir dar: vaikų kalboje utėlė vadinama baubau. Mitologiškai, kaip pamatysime, tai ypač svarbu. Baubėti reiškia ir smarkiai augti, storėti, plg.: Jo sūnai baubėja tai baubėja – jau visi trys kaip ąžuolai Arba išbaubėti, įbaubėti, t.y. labai išaugti, įaugti.
MAUMAS. Vaikų baidyklė, baubas. Nerėk, vaikel, bo maumas du devyniais ragais atlėks ir pagaus! Vaikai, neikit į ežerą: maumas pagaus! Nežiūrėkit šulnin, ba maumas intrauks! Vaikų balboje maumas reiškia ir snarglį: Nusišluostyk maumą iš panosės! Maumas – ir utėlė: duok, paieškosiu maumų. Kartu maumėti reiškia vešliai augti, baubėti; primaumėti – storai priaugti, pribaubėti: buvo gili bala, tik dabar maumų primaumėjo. Užmaumėti – storai užaugti, užbaubėti: Darbymetėj visi daržai užmaumėjo.
Išsyk matome, kad mitologiniu požiūriu čia ištisas prasmių ir nuorodų lobynas.
Snarglio kodas
Babaušis gali reikšti ir „užkietėjusį smurgą“ nosyje. Maumas – snarglį. Neaišku, ar babaušis reiškia tik atskirą snarglio atvejį, t.y. sukietėjusį, sudžiūvusį snarglį, o maumas – tik skysto pavidalo snarglį. Bet abiem atvejais įmanoma manyti, kad šiaip snarglys čia reiškia kažką primaumėjusio ar pribaubėjusio; atrodo, kad baubėti ar maumėti daugiau reiškia užaugti, privešėti, užmauroti – visi šie žodžiai susiję su tuo, kad veši balose, daržuose, t.y. arčiau chtoniškojo pasaulio. Snarglys savo prigimtimi ir išvaizda irgi priklauso chtoniškai sferai. Babaušis ir Maumas – taip pat. Tai mes dar aptarsime.
Snarglys Snarglys, ypač svetimas snarglys, yra gana nemalonus dalykas. Ir čia prasideda labai įdomi sfera. Mat savas snarglys, išlaikydamas tam tikrą bjaurasties semantiką, kartu yra ir šiek tiek patraukiantis fenomenas. Galima pastebėti: žmonės, išsišnypštę, paprastai susidomėję apžiūrinėja nosinaitėse rezultatą. Arba išsitraukę iš nosies visaip žaidžia su snargliu, kočioja iš jo rutuliukus ir pan., nors ir žino, kad toks elgesys nėra sveikintinas. Bet ši tradicija nes u mumis prasidėjo, ne su mumis baigsis. Šitoks elgesys tam tikra prasme yra religinės prigimties. Prisiminkite Rudolfo Otto šventybės teoriją. Pasak jos, religinis potyris, mysterium tremendum et fascinans, susideda iš dviejų prieštaringų išgyvenimų, patiriamų vienu metu – patraukiančio ir atstumiančio, ir kaip viena iš tokio potyrio analogijų pateikiamas potyris, ypač stiprus vaikystėje, o būtent – patiriamas žiūrint į šulinį; kažkokia kone fizinė jėga traukte traukia šulinin, o nemažiau galinga – atstumia. Kiek skystesnė analogija būtų aukščio baimė. Bet juk Maumas gyvena kaip tik šulinyje.
Taigi aptikome klasikinį šventybės teorijos atvejį. Vaikai yra ypač subtilūs asmenys, naivūs ir nekompleksuoti. Patyrę Maumo šulinyje išgyvenimą, drauge atstumiantį ir traukiantį, jie jį perkelia ir į atstumiančią ir traukiančią snarglio semantiką, snarglį pavadindami tuo pačiu Maumu. Juolab kad snarglys, kaip ir Maumas – chtoniškos prigimties.
Prie snarglio mes dar grįšime, o dabar pasamprotaukime apie kitką.
Vešėjimo dvasia?
Babas, Babaušis, Maumas – baubukai, kuriais gąsdinami vaikai. Jei Maumas dažniausiai gyvena šulinyje, Baubas ir Babaušis, ko gero, dažniausiai tūno tamsiuose kampuose, sutemose, tamsoje ir apskritai visose vaikams pavojingose ar nejaukiose vietose. Nors apskritai šie trys personažai pernelyg nesiskiria. Vieną sykį pateiktas Maumas devyniaragis tikriausiai yra žinomos kalėdinės dainos citata, į kurią čia pernelyg dėmesio kreipti nevertėtų. O apskritai pabaisos būna tokios, kokių tu labiausiai bijotum; antra vertus, beformė pabaisa pati baisiausia, nes nežinai net, ko būtent bijai, o tai ypač kraupu.
Amurai Bet Baubu ir Maumu vadinama ir dvasia, slypinti paskutiniame rugių pėde ar paskutiniame pradalgyje, tad ji būtų gimininga Kuršiui, žinomam iš linamynio papročių. Kuršis savo ruožtu mitologijos tyrinėjimuose siejamas su prūsų dievu Kurku, o pastarojo etimologijos siejamos su žodžiais kurkti, kurkulai, kurkalai (varlių kiaušinėliai), o kurkalas gali žymėti ir spjaudalą, skreplį. Taigi mes vėl priartėjame prie labai įdomios vietos. Babaušis ar Maumas kartu gali reikšti snarglį, t.y. tai, kas išeina iš nosies; Baubas ar Maumas kartu – dvasia, slypinti paskutiniame rugių pėde; o kuršis – baidyklė, slypinti paskutiniame linų pėde ir galinti būti gimininga kažkam, kas išeina iš gerklės. Taigi priartėjame prie nepaprastai įdomaus reiškinio – žmogaus kūno išskyrų mitologijos.
Kaka ir Kakas
Žinoma, pirma į galvą šovusi analogija būtų tokie žodžiai kaip kaka – „krūtis“, plg.: Duok vaikui kaką, matai, kad valgyti nori; Eikš, duosiu kakutės, eismė pūpėn ciuciū; Karvė, šokdama per dratą, perplėšė kakas; kakažindys – mažas vaikas, mažas gyvulys, tas, kuris tebesimaitina motinos pienu. Krūtis, tešmuo, mažylis, mintąs motinos pienu – visa tai iš esmės siejasi su ypatingomis išskyromis – motinos pienu. Lietuvos mitologijoje Kako nerasime, bet jis yra graikuose. Kakas – trigalvis piemuo, Hefaisto ir Medūzos sūnus, gyvenęs Aventino girioje ir iš dsvo trijų nasrų alsavęs ugnimi. Jis buvo labai baisus, siautėjo ir žudė. Herakliui miegant, jis iš jo pagrobė du pačius geriausius jaučius ir keturias telyčias, kurias už uodegų nusitempė į savo urvą. Tiesa, Heraklis jį nugalėjo, bet po kovos su Kaku nuo ugninio jo alsavimo apdega Heraklio sėdmenys.
Tad matome Kaką, piemenį, besidomintį jaučiais ir telyčiomis, kurį nugali didvyris; Kakas dviem atvejais kvalifikuojasi per žemutinę kūno dalį – už uodegų tempdamas galvijus ir apdegindamas Heraklio sėdmenis. Taigi – pieno ir sėdmenų opozicija. Ją matome ir lietuviuose – kaka yra krūtis, o vaikų kalboje kaka yra tiesiog kaka. Ši jungtis atrodo keistokai, ir, atvirai sakant, jos iššifruoti kol kas negaliu. Čia tikriausiai matome kažkokią indoeuropietišką mitologemą. O gal ir paprasčiausią semantinę jungtį – pienas ir, tarkime, karvių išmatos indoeuropiečių piemenų gentyse buvo nuolatiniai palydovai. Tešmuo teikia pieną, užpakalinė kūno dalis – išmatas. O karvių išmatos yra puikus kuras – gal dėl to Kako prigimtis ugninė. Tad lietuvių vaikų kalboje būtų išsilaikę labai archaiškos jungties pėdsakai. O kakalis, kakalys yra krosnis – taigi Graikijoje ir Lietuvoje pasikartoja jau trinarė sistema. Pienas – išmatos (sėdmenys, uodega) – ugnis.
Utėlė ir snarglys
Kaip žadėjome, grįžkime prie snarglio. Mus mitologiškai dažnai gelbstinčioje vaikų kalboje liūlys yra tas pats snarglys, plg.: Kai dėjo liūlį ant žemės! Arba: Žiūrėk, tau liūlys iš nosies išlindo, arba: Bėga ir bėga liūlys. Bet antra liūlio prasmė – vabalas, vabzdys, bužys. Plg., Pilnas vanduo visokių liūlių, negalima gerti. Arba: Nesėsk ant kelmo, ba tę daug liūlių po žieve. Liūlys gali reikšti ir šliužą, gyvatę, žaltį. Plg.: Neik basas į mišką – liūlys į koją įkąs. Arba: Prisiveisė daug liūlių: driežlių, Utėlė gyvačių, kirmėlių, rupūžių. Taigi matome jau gerai žinomą sąsają. Snarglį įvardijantis žodis kartu nurodo kažkokius chtoniškus reiškinius – ir drauge, pereidamas į mitologemą, tampa baidykle vaikams gąsdinti. Įstabiausia, kad LKŽ nurodo dar vieną liūlio reikšmę – šuliniuose, balose, markose tariamai gyvenanti baidyklė (vaikams gąsdinti): Neik į šulinį, ba liūlys intrauks; Petriuk, neik arti markos – liūlys įtrauks. Taigi ratas užsidaro. Snarglys yra radikaliai mitologiškas fenomenas, per kurį, manding, galima išeiti į patį žemiausią lietuvių mitologijos sluoksnį, kuris iki šiol praktiškai neaptiktas ir netyrinėtas ir kurio reliktai tebefunkcionuoja ar visiškai neseniai tebefunkcionavo vaikų kalboje. Čia ne žemėpačiai su kaukais, ne bezdukai ar barzdukai – čia dar žemesnis sluoksnis. Žemiau jau nieko nebėra, tik snargliai ir liūliai, kirminai ir utėlės. Čia aptinkame nepaprastos svarbos mitologinę vietą: būtent čia mitologinio pasaulio apačia tiesiogiai susiduria su apčiuopiamomis realijonis – snargliais, liūliais, vabzdžiais, šliužais. Snarglys beje, įgalina tvarkingą, logišką ir prasmingą perėjimą nuo mitologinio pasaulio žemutinių sluoksnių į fizines gyvosios gamtos realijas, taip pat turinčias mitologinį užtaisą, bet jau priklausančias šiam pasauliui. Snarglys susieja abu pasaulėdaros sluoksnius, suriša viską į darnią visumą, realybę perveda į metafizikos lygmenį.
Įdomi dar viena stipri nuoroda į chtoniškąją snarglio semantiką. Baubau vaikų kalboje – utėlė. Lygiai kaip utėlę reiškia ir liūlė, plg.: Mūsų mažojo galvoj labai priviso liūlių. Utėlė yra labai chtoniškas gyvūnas. Dar kartą norėčiau pabrėžti: mitinis pasaulis pereina į žemiškąjį, realųjį bemaž nepastebimai. Lengvai ir grakščiai. Čia atsiveria didžiukės irgalingos sistemos apmatai. Pagal Rivijaus kroniką, o šis jos fragmentas turėtų būti autentiškas, Perkūno šventyklos Vilniuje rūsiuose gyveno daugybė žalčių. Žinoma, kad lietuviai žalčius laikydavę namuose. Namuose, be abejonės, būta ir utėlių. Namuose ir aplink – vabzdžių, vabalėlių, mašalų. Ši gyvybės smulkmė kartu buvo ir perėjimo į kitą erdvę, kitą matmenį vieta. Ši apačia, mitologiškai nuspalvinta, iš dalies atsispindėjo vaikų mitologijoje. Tai vieta, kurioje pereinama, kartu, beje, augant, krešint, maumuojantis, snargliuojantis, bebaušiuojantis, liūliuojantis (liūlė yra ir lopšys). Snarglys – nuoroda į vešėjimą, augimą, perėjimą iš nebuvimo į egzistenciją. Tas perėjimas, kaip ir visi perėjimai, yra pavojingas. Maumai, baubai, liūliai, babaušiai – mitologinės būtybės, kurių vardu galima įvardyti ir snarglį, ir šliužą, utėlę, vabzdį – chtoniškas žemąsias gyvybės formas, kartu pasižyminčias vislumu (vabzdžiai) ir gyvybinėmis galiomis (žalčiai, gyvatės). Taigi tai radimosi, apačos sfera, Maumo viešpatija, kurioje vaikai pirmą sykį susiduria su kitokybe, emociškai ją patirdami anksčiau, nei racionalius faktus apie dievus ar Dievą.
Dievas ir Maumas
Dievas yra tas didysis Kažkas, kurį patiriame kaip bauginančią ir traukiančią paslaptį. Ir Maumas yra įvadas į tokios paslapties išgyvenimą. Vaikas dar negali perimti mysterium tremendum et fascinans per pakylėtus vaizdinius, galbūt apskritai įmanomus tik pranašams ar psalmininkams – jis šią bauginančią ir traukiančia paslaptį perima per Maumą. Tam tikra prasme Maumas yra jau ir įvadas į Dievo išgyvenimą, ir su šia erdve susiję snargliai, maumai ir liūliai neturi užgožti būtent šio fakto. Dievas – tai tiesiog Didysis Maumas – norėčiau pasakyti, jei tik būčiau teisingai suprastas. Vaikai su juo susiduria pirm katekizmo pradžiamokslio ar susitikdavo prieš sužinodami, kas yra Žemyna ar Laukpatis. Maumo išgyvenimas vaiką apskritai įtraukia į religinę sferą. Vėlesni racionalūs paaiškinimai ar kokia nors mitologinė informacija tik užpildo pirmūjų išgyvenimų schemas. Darsyk priminsiu – bauginančią ir traukiančią Maumo paslaptį vaikai realizuoja snarglio semantiniame lauke – o su snargliais ar liūliu jie dažnai susiduria. Tai reiškia, kad vaikams pirmapradis, stipris, dvilypis religinis Maumo išgyvenimas palieka didelį pėdsaką; ir jie jį įtvirtina, analogiją rasdami snarglio erdvėje bei per jos interpretavimą atkurdami šio susidūrimo su Maumu precendentą.
Pirmieji religiniai išgyvenimai tradicijoje labai subalansuoti. O vaikai juk nepaprastai imlūs. Ir, kiek galima nuspėti, jie mąsto vaizdiniais – ir tokiais, kurie daug vėliau tebeveiks jų suaugėlių sąmonėje, tik jau užpildyti racionalisi turiniais, derama informacija. Tačiau religiniu požiūriu labai svarbu tų vaizdinių neišnaikinti. Galima drovėtis vaikui tarti, jog Dievulis gyvena danguje, nes tai lyg ir kvaila, nes ten juk gyvena kosmonautai, bet vaikas tokią informaciją įsisąmonina daug geriau ir stipriau nei mikčiojančius slebizavojimus apie vieną Dievą, esantį visur ir niekur, ar apie vieną Dievą trijuose asmenyse, nuo kurių jam sukasi galvutė. Dievas gyvena danguje, rūpinasi vaikais, suaugėliais, ir au-au jam taip pat įdomūs – tai ganėtina informacija iki to laiko, kai vaikas ima norėti konkrečių žinių, „faktografijos“.
Pagoniškoji vaikų „mitologinė katekizacija“ taip pat galėjo vykti panašiai. Ko gero, ir vyko, nes vargu ar kas nors ypatingai rūpinosi kimšti trimečiams ar vyresnėliams vaikams sudėtingų mitų siužetus. Iki labai nesenų laikų izoliuotose kultūrose svarbieji genties mitai būdavo dažniausiai pranešami per iniciacijas, pilnametystės ritualus.
Vaiko vaizduotė galinga. Jei vaikui pasakysi, kad debesyse gyvena Perkūnas, važinėjantis geležiniais ratais per geležinius tiltus, griaudžiantis ir žaibuojantis – vaikui tos informacijos visiškai užteks; jis pats susikurs atitinkamą vaizdinį, kurį vėliau užpildys jam pranešta nauja informacija, racionaliais dalykais, žodžiais ir sąvokomis. Jei pasakysim, kad Žemę budina ir ją globoja Žemyna žiedkelėlė, to jam užteks, kad jis susikurtų atitinkamą vaizdinį. O individų psichika juk panaši, gal ir vaizdiniai. Pirmieji potyriai yra bent kiek artimi, universalūs... Vėliau, kaip moko R. Otto, jie schematizuojami, užpildomi turiniais, racionaliais teiginiais Baubas – ir racionalybė kartais persveria pirmapradrį skaidrų potyrį – tada žmogų ar visuomenę ir ištinka religinė užmarštis... Atrodo, kad senojoje kultūroje tokie vaizdiniai vaiką pasiekdavo nuo pirmųjų sąmoningumo akimirkų. Maumas ar Liūlis, ar Baubas išgąsdina vaiką, ir tai, mūsų požiūriu, negerai. Bet tai religingumo pradžiamokslis – ir daug stipresnis nei racionaliais žodžiais paremta katekizacija.
Krikščionybėje iki pat naujųjų laikų tokie „vaikiški“ vaizdiniai lėmė ašinius ar branduolinius jos vaizdinius. Bėda ta, kad jie prarasdavo savo pirmapradį gyvybingą naivumą, ir racionalūs, tekstiniai, galiausiai teologine informacija perkrauti sausi turiniai šiuos gyvybingus vaizdinius išsprogdindavo iš vidaus. Arba – priimdavo pažodžiui. „Ne ta“ informacija būdavo atmetama žiauriai ir negailestingai, o „ta“ vis labiau suso. Vaikiški vaizdiniai, kuriuos tereikėjo užpildyti tikėjimo, meilės ir vilties turiniu, tapo džiūvėsių saugyklomis.
Suaugėlis, moderniaisiais laikais patirdamas vis naujų mokslinių faktų, prieštaraujančių jo vaikiškiems vaizdiniams, pasipiktinęs ir nustebęs atmesdavo tiek tuos vaizdinius, tiek jų galetas, tiek pačią krikščionybę. Iš esmės „pagonybė“ per savo maumus ruošdavo žmogų mitams, gyvybingiems egzistencijos pagrindams, Tiesai apie dievus ir jų santykius su žmonių pasauliu. Krikščionybėje maumai buvo su pasipiktinimu ir arogancija atmesti. Vietoje jų atsirado racionalumo prisisunkusio katekizmo kalimai, o iš tokio žudančio susidūrimo be religinės traumos gali išsisukti tik religiniai genijai ar bent jau stiprūs religiniai talentai. Vaikiški vaizdiniai – motinų dėka – vis dėlto egzistavo, motinos perduodavo vaikams savo religinę sampratą, pagrindinius vaizdinius, savo religiniu instinktu puikiai suvokdamos, kad vaikui reikia ne informacijos, o visų pirma vaizdinio, su visu kitu vaiko psychė pati susitvarkys. Bet iš motinų globos ištrūkęs ar ištrauktas vaikas patekdavo į katekizmo dykrą. Jo turėti vaizdiniai imdavo pjautis su visiškai nesuprantama racionalios informacijos sistema. Rezultatas vėlgi savotiškas. Vaizdiniai atmetami nebuvo, bet sustingdavo prieš racionalybės žalčio žvilgsnį. Išgyvenimą keisdavo „žinojimas apie“. Vaiko pirmapradžiai potyriai būdavo diskvalifikuojami, bet likdavo galimybė rinktis: arba likti prie savo vaikiškų, diskredituotų vaizdinių, arba prie katekizmo informacijos. Mysterium tremendum et fascinans čia subyrėdavo, svarbiausia tapdavo autoriteto (kunigo) teigiama informacija, kurioje aiškiai ryškėdavo tremendum turinys. Geras vaikas – tas, kuris bijo Dievo, geras suaugėlis – tas, kuris bijo Dievo, geras kunigas – tas, kuris moko bijoti Dievo. Šitoje baimėje, išlaikant vaikiškus vaizdinius, bet drauge perimant racionalius tremendinius turinius, krikščionybės dvasia būdavo visiškai nususinama, jei ne sužlugdoma.
Naujieji amžiai čia padarė didelę paslaugą – jie parodė, kad religiniai vaizdiniai gali ir nebūti siejami tik su vienos rūšies informacija; kad egzistuoja ir kita, neteologinė informacijos rūšis. Taip atsirado galimybė rinktis, kuri šiais laikais yra visiškai realizuota. Bent jau europinėje civilizacijoje. Atitinkamai ir katekizmo informacija įgyja kitą matmenį. Mokslėvaizdis, kaip pasirodo, yra daug nuobodesnis už katekizmo pateikiamą pasaulėvaizdį. Todėl situacija darsyk keičiasi. Bet čia jau mokyklinio amžiaus vaikų problemos, sprendžiamos racionaliais būdais, pasitelkiant logiką, argumentaciją. Bėda ta, kad maumai nebetūno šuliniuose, nebėra baubų kampuose, ir per šimtmečius, o tikriausiai ir per tūkstantmečius susiklosčiusi vaikų mitologija, įvesdinanti į religinį pasaulį natūraliai, galingai, autentiškai, dabar subyrėjusi. Ne be reikalo šiuo metu susiklostė anksčiau lyg ir nežinotas vaikų folkloro žanras – šiurpės. Pabaisiškos istorijėlės, ko gero, rodo baubų ir maumų ilgesį, fascinuojantį ir drauge tremendinį, traukiantį ir bauginantį drauge, baubiško, pirmapradžio, vaikiško religinio išgyvenimo poreikį. Bet tai tik šiurpės, o juk maumiškoji mitologija buvo natūraliai įsipynusi į mitologinę, pasaulėžiūrijinę sistemą, aprūpintą analogijomis ir galiausiai tūkstantmečių patikrinta...