Z. Froidui į psichoanalizę įvedus "narcisizmo" sąvoką, ja perteikiant libidinį savęs įsivaizdavimą. Vėliau jos reikšmė išplėsta, nes psichinės energijos dydis ir pasiskirstymas pasirodė esąs pernelyg supaprastintas. Froidas narcisizmo teorijos neįtraukė nei į savo teoriją, nei struktūrinį modelį, todėl terminas imtas vartoti įvairiomis prasmėmis. Dabar juo psichoanalizėje žymimi 4 reiškiniai:
- žymint įvairius savęs vertinimus;
- žymint libidinę vystymosi stadiją;
- apibūdinant specifinius santykius;
- nurodant seksualinį nukrypimą.
1914 m. Z. Froidas iškėlė energinę narcisizmo koncepciją, nagrinėdamas ryšį tarp objektyvaus libido ir narcizinio, kaip papildymo. Jis naudojo protoplazminio organizmo modelį, siekdamas parodyti, kaip savastis netenka libido, kai tasai pereina į objektą, ir kaip vėliau į objektą nukreiptas libido vėl grįžta į savastį. Abiejų kraštutinumų pavyzdžius Z. Froidas vadina įsimylėjimu (kai visas libido nukreipiamas į pamiltąją, o pats užmiršta save) ir sapnu (kai prarandamas bet koks susidomėjimas išoriniu pasauliu ir užsisklendžiama savyje).
Energijos pasiskirstymo (arba amebos) modelis iš tikro gerai paaiškina atskirus atvejus, tačiau ne visus. Taip įsimylėjusiam būtent būdingas padidintas narcizinis savęs vertinimas, o nors miegantis praranda ryšį su išoriniais objektais, sapne tebesitęsia audringi santykiai su vidiniais objektais.
1914 m. Z. Froido samprotavimai apie "savęs pajautimą" ir jo šaltinius gerokai išeina už amebos ribų. Štai jis nurodo, kad meilė objektai savo ruožtu sustiprina narcizinius jausmus, ir būtent per abipusę meilę, įsitikinimą turint mylimą objektą ir/arba "Aš" idealo įgyvendinimą.
Psichoanalizėje daug rašyta, koks santykis tarp libido ir savęs vertinimo. Z. Froido pasiūlytas potraukio energijos ir afekto sutapatinimas atrodo esąs pernelyg supaprastintas. Kaip galima spręsti apie narcisizmo vystymąsi pas kūdikį? Pirma, pagal mažylio elgesį ir jo santykį su motina. Antra, pagal miglotus prisiminimus ar norus, kuriuos turi kiekvienas žmogus ir atsispindi mituose apie Rojų, Aukso amžių ir pan. Trečia, pagal regresyvias būsenas, kurios stebimos psichopatologijoje. Ketvirta, pagal bandymus, vystymosi procese, vėl pasiekti panašią būseną. Anot Froido, "Aš" vystymasis vyksta pašalinant pirmapradį narcisizmą, kurį trokštama vėl atgauti.
Bendras visiems autoriams buvo būsimo naujagimio artumo motinai modelis: harmonija, pasitenkinimas, įtampos nebuvimas, besąlyginis užtikrintumas ir saugumas. Embrionas dar neskiria savęs ir aplinkos, kuri dar nėra kažkas "šalia". Yra fantazijų, kurios glaudžiasi po deivės Aidos (Gėdos) sparnais, ir vadinamos ligotos vaizduotės vaisiais. Atskleisti jas - reiškia, mirti iš gėdos. Būtent šios paslaptys daro mus labiausiai pažeidžiamus: mūsų abejonės, prisipažinimai ir išpažinimai artimiausiam draugui, kunigui, psichoanalitikui ar tiesiog atsitiktiniam pašnekovui - tai švenčiausia, ką galime apie save pasakyti.
Tas savęs ir su atskleidimas, tas įdėmus ir atidus žvilgsnis skiriasi nuo narcisizmo. Su Narcizo, meiliai ir liūdnai žvelgiančio į savo paties atvaizdą vandenyje, įvaizdžiu nesiejamas gėdos jausmas, koks kyla žvelgiant į save suvokiant, kad tave regi ir kiti.
Deginantis mazochizmo gėdos jausmas atsveriamas drėgnos narcisizmo vėsos - o tai prieštarauja tradiciniam požiūriui į mazochizmą, kaip reiškinį, susijusį su narcisizmu ir psichologinės brandos stoka. Psichoanalizėje mazochizmas yra negatyvi vaiko archetipo versija, įžvelgiant vaikišką neatsakingumą, vystymosi sulėtėjimą, infantilų seksualumą ir "Aš" nesusitaikymą su tėvų reikalavimais (konflikto su Super-Ego forma).
Bet jei mazochizmas susiklosto vaikystėje dėl sulėtėjusio vystymosi, tai galima tikėtis asmenybės subrendimo suaugus. Paradoksalumas ir ambivalentiškumas, sugebėjimas pergyventi neįtikėtinus derinius būdingas tik subrendusiems. Šios savybės, vidinės mazochizmui, išeina už nesutaikomų vaikiškų konfliktų ribų. Suaugusio žmogaus mazochizmą galima įsivaizduoti kaip sekinantį procesą perėjimo iš ramaus, neįkyraus "Aš" gėdos jutimo prie deginančio ir džiovinančio gėdos jausmo dūšioje. Po kiekvieno mazochistinio išgyvenimo lieka pelenų krūvelė, saugoma pačioje giliausioje sielos kertelėje, atmintyje, ir kiekvieną tų išgyvenimų galima atgaminti vėl ir vėl. Jei narcizas visą jaunystę, paskendęs meilėje, praleidžia prie upelio, tai mazochistas pasiekia brandą pereidamas ugnį, degdamas ir palikdamas gilius nudegimų randus. Jo narcizinės identifikacijos išgaruoja gėdos ir pažeminimo liepsnose, o kliedesiai apie galią, tyrumą ir grožį virsta maža pelekų krūvele.
Anot Lin Koeun, būtent sugebėjimas suvokti juos skiria: narcizas nesuvokia savojo "aš", atspindėto vandenyje, esmės, todėl nesuvokia ir kokiu laipsniu atsispindi jo paties siela. Atspindžiai vandenyje, miglotos mintys, sentimentalus nerūpestingas įsimylėjimas - tai tik paviršiniai bendro vaizdo štrichai. Tuo tarpu veidrodinis atspindys, mėgstamas mazochistų triukas, yra tikslus ir aiškus - jis perteikia vidų be iškraipymų. Tai jam suteikia tikrą malonumą ir tikrą pažeminimą.
Įvedęs narcisizmo sąvoką, Froidas išplėtė žmogaus esmės suvokimą. Iš esmės jis įtvirtino, kad žmogus gali save orientuoti dviem kryptimis: pagrindiniai interesai, meilės, rūpesčiai arba jo libido gali būti nukreipti į save arba aplinkinį pasaulį.
1909 m. Vienos psichoanalitinės draugijos posėdyje Z. Froidas pareiškė, kad narcisizmas yra būtina tarpinė stadija tarp autoerotizmo ir "objekto meilės". Jis, skirtingai nuo 1899 m. terminą įvedusio Polio Nekė, nelaikė jo seksualiniu iškrypimu - jam jis labiau savisaugos papildymas. Vienas ryškesnių narcisizmo apraiškų stebimas sergant šizofrenija, kuriai būdingos dvi savybės: didybės manija ir nesidomėjimas išoriniu pasauliu (o tada dėmesys nukreipiamas pačiam sau ir taip vystosi didybės manija). Kita dėmesio susilaukusi sritis - kūdikio vystymasis. Froidas teigė, kad gimimo metu naujagimis yra absoliučioje narcisizmo būsenoje; vėliau ima skirti dėmesį aplinkiniams žmonėms ir daiktams.
Z. Froidas parodė, kad ir suaugusiame žmoguje glūdi toks pat narcisizmas kaip ir pas kūdikį - ir tai padarė įbrukęs tą koncepciją į libido teorijos rėmus. "Aš" tūnantis libido kartais išsilaisvina, kad prisiliestų prie kitų objektų, ir vėl grįžta į "Aš" veikiamas kai kurių aplinkybių, pvz., fizinio skausmo ar "objekto" praradimo atveju. Tad narcisizmas yra libido kryptingumo pasikeitimas.
Vienok, Froidas nesugebėjo narcisizmo priešpastatyti meilei - jam meilė teegzistavo kaip kūdikio prieraišumas jį maitinančiai motinai. Jam "būti mylimu" reiškia tapti stipresniu, "pačiam mylėti" - tapti silpnesniu. E. Fromas laiko, kad tai aiškiausiai atsispinti Gėtės "Vakarų-rytų sofos" aiškinime.
Vyro, liekančio "pačiu savimi", vaizdinys suvokiamas kaip narciziškos asmenybės pavaizdavimas, nors Gėtei jis, aišku, yra subrendęs, nepriklausomas, garbingas žmogus. Antras stulpelis, anot Froido, vaizduoja žmogų, neturintį ryškaus individualumo ir kuris ištirpo mylimame žmoguje.
Laikydamas, kad vyro meilė yra "anaklitiška", t.y., jos objektu yra maitinantis žmogus, Froidas laikė, kad moters meilė narciziška, kad moterys gali mylėti tik pačios save. Vienok, Froidas negalėjo nesusimąstyti, ar toks moters paveikslas yra tikras, tačiau elegantiškai išsisuko:
"šis moters erotinio gyvenimo formos aprašymas nesukeltas jokio tendencingo mano noro pažeminti moterį. Greta to, kad tendencingumas man visiškai svetimas, žinau, kad tos dvi skirtingos vystymosi linijos atitinka labai sudėtingos biologinės visumos funkcijų diferenciaciją; toliau, pasirengęs pripažinti, kad yra nemažai moterų, mylinčių pagal vyrų tipą ir seksui suteikiančių pernelyg didelę reikšmę, kas būdinga vyrams".
E. Fromo požiūriu narcizui vienintelis tikras tėra jo paties asmuo. Jausmai, mintys, ambicijos, norai, kūnas, šeima - visa tai susiję su juo arba jam priklauso. Tai, ką jis mintija, yra tiesa, nes būtent jis tai mąsto; ir net neigiamos savybės žavios, nes jos jo. Kas susiję su juo - tikra ir gražu; kas nesusiję - pilka, niūru, blyšku ir vos beegzistuoja.
Be abejo, svarbu tai, kiek protingas, talentingas ir išsilavinęs į narcisizmą linkęs asmuo. tarp jų daug iškilių asmenų - ir narcisizmas netgi padeda jų reikale. Jie išreiškia tai, ką jaučia - kuo stipriau, tuo labiau. Karties tos asmenybės įdomios vien dėl savo narcisizmo. E. Fromas mano, kad narcizo patrauklumas tame, kad jis sukuria tokį savo įvaizdį, kokį norėtų matyti paprastas vidutinis žmogus: pasitikintį, neabejojantį, visada aukštumoje. Tikros meilės aplink nedaug - ir paprastas žmogus narcize mato tą, kuris myli bent vieną žmogų - patį save. Tačiau neturintis talentų narcizas juokingas.
Pažymėtinas prieštaravimas tarp narcisizmo ir proto. E. Fromas skiria intelektą nuo proto, Manipuliatyvinis intelektas - sugebėjimas manipuliuoti aplinkiniu pasauliu siekiant naudos sau. Protas - gebėjimas suvokti dalykus tokiais, kokie jie yra. Narcizas gali būti puikus manipuliatorius, tačiau jis linkęs daryti rimtas klaidas, nes pervertina savo norus bei mintis ir mano, kad rezultatas pasiektas vien todėl, kad tai jo noras ar mintis. Todėl narcisizmą sunkiausia pastebėti savyje. Šiuo atžvilgiu dažniausiai sutinkamas yra bandymas narcisizmą maskuoti rūpesčiu ir pagalba kitiems. Daug energijos ir laiko skiriama padedat kitiems, netgi kažko atsisakant, - ir tik dėl savo narciziškumo paslėpimo. Tai siekiama, kaip žinome, su labai kukliais ir droviais žmonėmis. Puikus pavyzdys - anekdotas apie mirštantį, kuris girdi, kaip visi jį giria: koks jis protingas, geras, rūpestingas. Ir kai visi baigė savo pagyras, jis susinervinęs šūktelėjo: "Pamiršote pasakyti, koks aš kuklus!"
Narcisizmą slepia įvairiai: teisumu, pareiga, gerumu ir meile, kuklumu, išdidumu. Jį galima įžvelgti įvairiausiuose žmonėse. Jei žmogui pavyksta apsimesti, jis laimingas, kaip vaikas, radęs mėgstamą žaisliuką, jei jo narcisizmas užgaunamas, jis arba įniršta, arba krenta į depresiją.
Įdomus yra grupės narcisizmas, beje, turintis nemažą politinę reikšmę. Paprastas žmogus, neturintis socialinio prestižo, gali jaustis niekuo, tačiau jis gali save tapatinti su nacija arba savo vidinį narcisizmą perkelti tautai. Ir tada jis - viskas! Jei tokia persona (kaip koks Valinskas) sakytų: "Aš geriausias pasaulyje, protingiausias, svajojau tapti prezidentu nuo pat vaikystės", kiekvienas, tai išgirdęs, palaikytų jį nenormaliu. Tačiau, kai toks žmogus savo: "Mano partija (ar tauta, ar šalis ir pan.) geriausia, jos nariai išmintingiausi, mes viską žinom, - ir tebūnie taip!" - į jį pradeda žiūrėti palankiau.
Panašiai yra ir su religiniu narcisizmu. laikoma visai normalu, kai kokia nors gausi religinė grupė pareiškia, kad tik ji žino tikrą tiesą, kad tik jų tikėjimas - tai išsigelbėjimo kelias. Kolektyvinio narcisizmo pavyzdžiu gali būti ir mokslo grupės. Grupės kritika sutinkama su baisiu priešiškumu, kas būdinga ir narcizui, kai jo narciziškumas užgaunamas. Grupės užpuolimas suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas. Tai yra bet kokio fanatizmo šaknys. Narcizinis nacionalizmas - geriausia priemonė pasirengimui kariauti, geriausias stimulas (po revoliucijos - "pavysim ir aplenksim Ameriką!").
Narcisizmą neretai painioja su egoizmu. Froidas laikė, kad narcisizmas yra libidiškas egoizmo aspektas. Tačiau egoistas gali matyti pasaulį neiškreiptą; savo minčių ir jausmų gali nesureikšminti. Jis gana objektyviai gali suvokti pasaulį ir savo vaidmenį jame. Savo esme, egoizmas yra godumas - noras viską turėti tik sau, nesidalinti. Kiti - labiau grėsmė, o ne draugai.
Narcisizmo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje nulemtas susvetimėjimo ir individų tarpusavio antagonizmo, kuris yra ekonominės sistemos, paremtos stipriu egoizmu ir sėkmės kitų sąskaita siekimu. E. Fromas laiko, kad kai žmonės nenori dalintis ir padėti vieni kitiems, klesti narcisizmas Tačiau dar svarbesne narcisizmu įsigalėjimo prielaida yra technikos garbinimas. Tad atsiranda galimybė mazochizmą nagrinėti ne tik individo lygmenyje, bet ir masinių-psichologinių procesų kontekste.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą