Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais

Ašoka 4-is kartus pakartoja, kad 260-255 m.pr.m.e. laikotarpiu jis siuntė "įstatymo" žynius 5-iems graikų karaliams (Epigraphia Indica, vol. 2; McCringle. Aleksandro Didžiojo įsiveržimas į Indiją).

Vėlyvuoju laikotarpiu - 5-12 a. Nestoro ir budistų vienuolių pastangos Vidurinėje Azijoje "atversti į savo tikėjimą" sukūrė religinių ceremonijų sinkretizmą. Abbe Hue priskirtą velnio veiklai. Pasakojimas apie Barlaam ir Josaphat priklauso ankstyvajam to sinkretizmo laikotarpiui.

Kai kurie keltų dievai iš 1 a. arba 2 a. pradžios pavaizduoti sėdintys sukryžiuotomis kojomis. Jos yra neabejotinai galų kilties ir išreiškia jų simboliką. Tuo tarpu Budos figūrėlių nebuvo iki 1 a. (La religion des Gaulois pr M.A.Bertrand). Be to svastika nebuvo būdinga budizmui, o galai ją žinojo dar iki gimstant Budai.

Išdėstomos trys priežastys trukdžiusios atkeliauti Indijos mokymams į Vakarus iki mūsų eros pradžios:

1.       Indai ir arabai aktyviai sąveikavo Indijos jūroje, tačiau iki 1 a. nerasta indų pirklių ir jūreivių pėdsakų šiapus Arabijos pusiasalio ir Persų jūros. Keliai sausuma buvo baktriečių, buvusių aršiais zoroastrais (kol 1 a. nebuvo Kušan karalių atversti į budizmą), rankose. Tad iki 1 a. tiesioginės indų sąveikos su Aleksandrija ir Romos imperija nebuvo.

2.       Tik keletas agentų galėjo atnešti budizmą į Vakarus. Imperijoje nebuvo, kas skleistų Izidės ir Mitros mokymus, - išskyrus krikščionybę. Vakarus iš Indijos pasiekdavo tik jūreiviai ir pirkliai, kurie tebuvo budistai.

3.       Iki pat Aktiumo mūšio Indija daug civilizacijos ir kitų impulsų gaudavo pirmiausia iš Persijos, o mažiau - iš Baktrijos graikų.

Augusto sudaryta ilgalaikė taika su parsais, o Aden sugriovimas ir arabų monopolijos kelyje į Indiją pašalinimas Tiberijaus ir Klaudijaus laikais atvėrė tiesioginę du amžius trukusią Indijos sąveiką su Imperija [J.Kennedy. Ankstyvoji Babilono prekyba su Indija, 1898, JRAS; Mommesen. Romos imperijos provincijos, vol.2]

Tad budizmo ir ankstyvosios krikščionybės sąlyčio taškų iki Basilido gyvenamojo laikotarpio buvo nedaug. Budizmo įtakai geriausia terpė buvo gnostikai, o jų terpe buvo helenizmas. Toji terpė veikė esenus ir tolimesnį zoroastrizmo vystymąsi. Mitros ir Sirijos saulės kultus bei subrandino būsimosios Kabalos užuomazgas. Ir joje žydų bei Sirijos-Babilono religijos buvo stipriausias elementas. Nuopuolio ir pirmosios nuodėmės idėjos pynėsi su babiloniečių idėjomis apie dvasinį pasaulį, likimą ir būsimąjį gyvenimą. Kūrėsi daugybė mokyklų, žydų ir pagoniškų, kurios buvo duotas apibendrintas gnosticizmo pavadinimas. Iš senųjų tikėjimų jis pasiėmė magiškojo dvasinio pasaulio teoriją. Atsiskyrusi siela keliauja tamsiu ar šviesiu keliu per daugybę karalysčių (ar sferų) ir patiria daug pavojų, nuo kurių apsaugoti tegali žodis.

Kita apibendrinta gnostikų svarstymų temos buvo nuopuolio ir nuodėmės prigimtis, bei kosmogonijos ir emanacijos teorijos.

Nereikia gnostikų gretinti su Stoa ir Porch. Jos yra rytietiškos kilmės, Mohant ir jo Chelm, mokytojo ir jo mokinių. Kaip ir graikų misterijos, kurios taipogi rytietiškos kilmės.

Šiame gnosticizmo savašyne nesunku surasti indiškųjų motyvų. Panašios yra emanacijos teorijos, trilypis sielų skirstymas, tikėjimas transmigracija ir beveik identiška sielų kelionė po mirties. Emanacijos teorijos nėra būdingos Indijai, sielų skirstymas į tris grupes yra natūralus veiksmas, transmigracijos idėja nėra vien indiška - tad labiausiai sukrečia atitikimas sielų kelionėje po mirties. Pagal Čandogyja upanišadą asketo siela kyla aukštyn Dievų keliu per tarpines sferas.

Basilidas veikė Aleksandrijoje valdant Adrianui (117-138 m.) ir sakoma jį buvus Glancius [šv.Petro aiškintojo] mokiniu [bet jo pasekėjai savo mokymus labiau grindė šv.Mato, o ne Petro palikimu]. Taigi, jis priklausė 2-jai kartai po apaštalų ir gyveno gnostikų suklestėjimo laikmečiu. Tikėtina, kad jis buvo kiek vyresnis už amžininką Valentiną ir mirė prieš arba netrukus po senojo Antonine sosto gavimo. Sakoma, kad jo 24-ių knygų "Exegetica" buvo "Evangelijos aiškinimai", o Origenas mini, kad jis rašė odes [tikriausiai panašias į Valentino ir Bardaisano]. Jo mokymus perteikė ir sūnaus Izidoriaus bei mokinio raštai.

Pasak Bauer, Basilidas ypač pabrėžė nevaržomą valią; pasak Neander - likimą; Hort jo psichologiją laikė įdomia; kai kurie jį skyrė panteistams, kiti atrado dualistinių elementų. Epifanijus jį laikė buvus siru, tačiau jis siekė rasti sąryšį su Menander ir todėl padarė keletą klaidingų spėjimų. Tai, kad jis sūnų pavadino Izidoriumi Aleksandriją globojančia deive rodo jo priklausomybę "helenams".

Eusebijus ir Theodoret remdamiesi Agrippa Castor, sako, kad Basilidas turėjo ypatingą požiūrį į Barnabbas, Barcoph ir kitų barbariškųjų apokrifų rašytojų pranašystes. Izidorius parašė komentarus Parchor pranašystėms ir citavo Ham pranašystes - ir nors žinojo apie Aristotelį, nagrinėjo Pherecydes eiles apdainuojančias titanų karus [ir graikam aiškinusio Rytų metaphysosis]. Tad tėvas ir sūnus žinias sėmė iš Rytų ir jų šaltiniai buvo nežinomi krikščionių rašytojams.

Klemensas "Stromata" rašė 60 m. praėjus nuo Basilido mirties. Jis cituoja "Exegetica" ir Izidoriaus raštus, daro į juos nuorodas ir tik retkarčiais atskiria vėlyvųjų basilidiečių ir jų Mokytojo požiūrius. Klemenso objektas buvo moralinis ir praktinis, o Ipolitas naudojosi spekuliatyvine Basilido dalimi. Ipolito citatos greičiausiai yra iš "Exegetica", nors jis tiesiogiai šio veikalo ir neįvardija. Ir tik vienoje citatoje jis skiria vėlyvuosius basilidiečius nuo Basilido ir Izidoriaus idėjų.

Aleksandrija buvo aktyvus visapusiškos veiklos miestas, bet vienas dalykas jame dominavo prekyba, "kieto kapšo" garbinimas. Jos turguje sumišo visos tautos - įdegė jūreiviai, išdidūs graikai, barzdoti žydai, tatuiruoti beduinai. Dio Chrysiostom oratorijoje, parašytoje Trojan valdymo metu ir Basilidui tebesant jaunuoliu, tai išreiškė: "tarp jūsų regiu ne tik helenus ir italus ar kaimyninius sirus, libaniečius ir ciliciečius bei tolimesnių kraštų etiopus bei arabus, bet ir baktriečius, skitus, persus ir kai kuriuos iš indų "Ivsws, Tvas", kurie ... visad čia buvo" [Orat xxxii, ad Alexandrinos]. Ta indų kolonija turėjo būti pirkliai iš vakarų Indijos pakrantės, galbūt, Ceilono ar Barygaza ir buvo budizmo centras. Iš čia Basilidas galėjo pasisemti budizmo idėjų. Iš čia galėjo kilti Klemenso pesimizmas ir transmigracijos idėja, Ipolito budistinė metafizika.

Pastaba: Netikėtas spėjimas, kad Basilidas tebuvo Rajpad vertėjas. Bet apie Rajpadus Indijoje nieko negirdėta po 5 amžių.

Pradinis gnosticizmas buvo dviejų - žydų ir pagoniškosios - pakraipų. Žydiškoji atmaina anksčiau susidūrė su krikščionybe, tačiau pagoniškoji jos buvo paveikta labiau. Iš esmės, gnostiškosios mokyklos skyrėsi tik detalėmis, kurios, iš esmės, buvo rytietiškos.

2 a. krikščionybė atėjo kaip gaivi banga, bet jai reikėjo filosofinio pagrindimo. Basilidas, Valentinas, vėliau Markionas, o po to Tatianas ir Bardaisanas... Jie buvo garsūs, bet nesuprantami "paprastiems žmonėms". Juose buvo heleniška dvasia ir graikų kalba, o koks turinys? Bažnyčios tėvų nuomonė buvo skirtinga. Dauguma laikė, kad jie idėjas perėmė iš Platono, Aristotelio ir kitų, bet "pasiskolino" iš Mozės ir pranašų. Kiti nurodė zoroastrizmą. Toks pasiskirstymas yra ir šiais laikais.

Basilidas adaptavo budistinę filosofiją, bet atmetė religiją, kuri jam nieko nereiškė.

[Emanacijos teorija yra priešinga budizmui].

Basilido sistema yra sukurta ant nuodėmės, kančios ir atgimimo prigimties koncepcijų.

Kančios visuotinumas yra neabejotinas dalykas: "Skausmas ir Baimė taip pranikę žmones kaip rūdys geležį" [Strom. 4, 12.90]. Buda sakė tą patį: Gimimas - kančia, gyventi su nemylimu - kančia, būti atskirtam nuo mylimo - kančia, negauti trokštamo - kančia. Trumpai, individualumo sąlygos ir jų priežastis, prisirišimas prie materialios formos, jutimų, abstrakčių idėjų proto veiklos sukelia kančias" [iš Budos pirmojo pamokymo].

Tačiau Basilido pesimizmas išskirtinai krikščioniško pobūdžio. Jei kančia persmelkia visus veiksmus, ji yra prielaida nuodėmei: "Kankiniai kenčia dėl savųjų nuodėmių" (paradoksas, sukrėtęs Bažnyčią). Kankiniai gali kęsti net neįsisąmoninę savųjų nuodėmių. Bet kodėl kenčia ir vaikai?

23-je "Exegetica" knygoje: "Visi, kurie pasiduoda prieš tai minėtam yra neabejotinai nusidėję, nors to ir nežino; jie yra vedami prie to gėrio jo gerumo dėka, nukreipiančio [juos]; iš tikro jie kaltinami kitais nusidėjimais (nei padarė) ir jie kenčia ne nusidėjimo dėl išpažintų ydų - jie kenčia ne kaip žudikai, o kaip krikščionys. Toks yra paguodžiantis faktas, kad atrodo, kad jie visai nekenčia. Ir net patvirtinimas, kad kenčiantysis yra visiškai nekaltas (kas retai būna), jis tebekentės dėl blogio, kaip kenčia vaikas be nuodėmės".

Kaip vaikas, negalėjęs nusikalsti, "gauna kančios dovaną", taip tobulas žmogus be nuodėmės kenčia, nes turi nuodėmingą prigimtį. Klemensas sako, kad basilidas tai taikė net pačiam Viešpačiui: "Negaliu laikytis kitos nuostatos, nei ta, kad dieviškoji sandara yra bloga". [Strom. 4, 12.84].

Lemiamas transmigracijos dėsnis valdantis visus dalykus danguje ir žemėje. Kiekvienas veiksmas duoda vaisių. Kiekvieno gyvenimo vaisių sankaupa pereina būsimam atgimimui. "Sielos nusidėjo ankstesniame gyvenime ir patiria bausmę dabar, - apsivalydamos per bausmę". Origenas nurodo, kad Rom 7,9 Basilidas naudojo lkaip nuorodą į transmigracijos koncepciją ir skundėsi komentare Mt 3, kad Basilidas moko, kad "transmigracija bus bausmė tik po mirties". Basilidiečiai žodžius "trečia ir ketvirta jų karta keiks mane" laikė reinkarnacijos pagrindimu.

Siela nėra vienalytė ir susideda iš daugelio esybių. Kai kurios jų turi gyvūnų ar augalų prigimtis. Atgimimas augalu yra grynai indiška koncepcija, Vakaruose ją tepamini tik Ovidijus. Bet panašių idėjų yra tarp laukinių Rytų jūrų genčių [jie tai galėjo perimti iš indų].

Žmogus yra įkalintas atgimimų sekoje, bet gyvenimo metu turi laisvą valią. Dieviška Apvaizda buvo svarbi stoikams ir retorikams, bet visada buvo taikoma Visatai, o ne individui. Basilidui Apvaizda įprasta prasme yra neįmanoma, - ji jam pažeista pasaulio sandara iš "ne Dievo".

Paaiškinimai

Ašoka (299-232 m.pr.m.e., vardas reiškia "nedarantis skriaudų") sakė, kad visi žmonės yra tarsi jo nuosavi vaikai. Tą daryti liepė ir savo pavaldiniams. Ahimsa (neprievarta) buvo pagrindinė jo Mauryan valstybės politika. Karas gali būti tik religijos vardan.

Nestoriečiai buvo Nestoro (išsilavinusio Antiochijos vienuolio ir Konstantinopolio vyskupo, gimusio 381 m. Germanica mieste, Sirijoje) pasekėjai. Nestoras nutolo nuo ortodoksų atmesdamas theotokos (Dievo motina) sąvoką naudotą Marijai, Jėzaus motinai įvardinti. Nekalta mergelė tebuvo "Kristaus motina", bet ne "Dievo motina".

Kristaus, kaip žmogaus, ir Dievo prigimtis jis skyrė ypatingai griežtai. Oponentai pabrėžė tų dviejų prigimčių vienybę. 431 m. vykusiame 3-me ekumenikaciniame Efesos susirinkime Nestoras buvo pasmerktas ir jo pasekėjai išvaryti iš Romos imperijos. Dauguma jų persikėlė į Persiją ir Seleucia-Ktesiphon sinode (486 m.) buvo paskelbta, kad nestoriečių mokymas yra oficialus persų bažnyčios tikėjimas. Taip įkurta nepriklausomybė nuo Vakarų.

Nestoriečių mokymas ypač sparčiai plito 7-10 a. kai buvo organizuotos misijos į Kiniją ir Indiją. Tai aiškiai įrodo 1623 ar 1625-ais metais iškasta Sian- fu molinė lentelė bei 781 m. Kinijoje pastatytas paminklas.

Katholikos

Katholikos (gr. visuotinė) buvo ekleziastinis Nestoro ir Armėnijos patriarchų pavadinimas.

Pirmųjų 5 a. beveik visi Seleucia-Ctesiphon vyskupai Mesopotamijoje(pagal "Synodicon Orientale") turėjo catholicos titulą.

Pradžioje nestoriečių katalikai buvo pavaldūs Antiochijos patriarchatui ir terminas "catholicos" nebuvo "patriarcho" sinonimas. Vykstant politiniam Rytų ir vakarų atsiskyrimui ir teologiniams ginčams, 5 a. buvo keli bandymai įgyti religinę nepriklausomybę. 424 m. Dadjesus pravestame sinode Seleucia katalimams uždrausta kreiptis į Antiochijos patriarchą. Galutinis skilimas įvyko prie nestoriečio Mar Babai, kai jo vadovaujame sinode (497 ar 499 m.) jis padidino nepriklausomybę nuo Antiochijos ir Seleucia tapo nestoriečių centru. Nestoro "catholicoi" sąrašą pateikė Bar Hebraeus (Chronicon ed. Abbeloos, and Lamy, III passim). 16 a. viduryje keletas vyskupų prieš "Catholicos" valią išrinko Sullaka ir pasiuntė jį pašventinimui į Romą. Nuo tada Katalikų patriarcho rezidencija yra Mosul'e. .

Armėnų katalikai

Armėnijoje vyriausias šalies vyskupas irgi turėjo titulą catholicos - jis prižiūrėjo Caesarea apygardą. Tokius pat titulus turėjo ir Albanijos bei Gruzijos vyriausi vyskupai, nors ir buvo priklausomi nuo Armėnijos. Karalius Pap patvirtino Caesarea nepriklausomybę. 5 a. Armėnija priėmė monophysitism ir 491-ais anathemmatise Chalcedon susirinkimą.

Daugelis catholicos, vienok, ypač po Kryžiaus žygių, perėmė stačiatikių ikėjimą. Armėnijos catholicos šaka, pradžioje Achticant, vystėsi keliomis kryptimis ir dabar jos yra bent 5 atmainos. Viena jų kilusi iš senųjų catholicos yra Sis'e ir apima Turkijos provincijas.

Nuo 1113 m. armėnų catholicos yra Aghtamar, kurio įtaka apima to paties pavadinimo salą ir Van ežero apylinkes. Dar kitų armėnų katalikų yra Jeruzalėje, bet jie labai sunykę.

1441 m. įvyko dar vienas skilimas ir Didžiojoje Armėnijoje Etchmiadzin'e išrinktas catholicos šiandien vadinamas "Visų armėnų aukščiausias patriarchas ir catholicos". Jam, iš esmės, pavaldūs visi armėnų katalikai.

Nuo 1740 m. dar vienas catholicos Konstantinopolyje vadinamas Cilicia patriarchu. Pagal Porte jam pavaldūs Turkijos armėnai katalikai.

4 a. Albanija ir Gruzija buvo armenų katalikų atverstos į krikščionybę ir kiekvienoje jų aukščiausias vyskupas turėjo catholicos titulą, nors nė vienas jų nebuvo autocephalous. Jie palaikė Armėniją atmetant Chalcedon susirinkimo nutarimus.

6 a. pabaigoje Gruzijos catholicos paskelbė nepriklausomybę nuo Armėnijos ir grįžo prie stačiatikybės. 1783 m. Gruzija perėjo į Rusijos šv. sinodo pavaldumą.

Mazochizmas – antropologinė paslaptis

Antanas N. klinikose atsidūrė po infarkto. Jis pasakoja, kad patyrė gyvulišką baimę supratęs, kad gali mirti. Tačiau, bendrai imant, jis nenori gyventi. Viskas blogai… Kur bepažvelgsi, vemt verčia. Nėra jėgų gyventi, tačiau ir išeiti iš šio pasaulio nėra galimybių. Viską gaubia juoda marška.
- Kas blogai? – jo klausia.
- Viskas, - atsako tas.

Ir pasakoja – bendrai viskas ėjosi neblogai. Gimė neturtingoje kaimiečio šeimoje, 4 vaikai, jis jauniausias. Gyveno skurdžiai, dirbo sunkiai. Antanas neretai pagalvodavo: kam gimdyti vaikus, jei sunkiai begali juos išmaitinti? Tačiau likimas jam buvo maloningas, jis baigė institutą, vedė, gimė pora vaikų. Pertvarkų metais įkūrė savo versliuką; dabar gyvena dideliame bute Senamiestyje.

Vaikams paaugus, užgriuvo nesėkmės. Teko išsiskirti, žmona su vaikais išvažiavo į Airiją. Aišku, tame, kai griūva šeima, nieko gero, - bet ar tiek, kad nesinorėtų gyventi? Antanas vedė antrąkart, jauną moterį, pagimdžiusią jam dukrytę. Ką besakysi, gyvenimas yra gyvenimas…

Infarktas – ne pats maloniausias įvykis jo gyvenime. Tačiau kristi į neviltį, tarytum, iru nėra pagrindo. Tačiau jis mano kitaip. Prieš pusmetį žmona jam pranešė, kad yra nėščia. Vyras pasiūlė pasidaryti abortą. Jis neįstengs užtikrinti gerovės vaikui. Juk jam buvo infarktas, giltinė parodė nagučius… Tačiau žmona ir nemanė atsikratyti vaisiaus – "Gimdysiu!" Antaną apėmė liūdesys.

- Argi taip beviltiška? – klausia jo.
- Žinoma, - atsako. – dabar netvarkau savo verslo; turiu tik akcijas. Pragyvenimui, aišku, užtenka. Bet kaip dėl ateities? Pinigų dar yra, bet jie tirpsta, o pats neturiu jėgų naujam reikalui. Ateinu į kontorą, paskaitau laikraščius ir einu namo. Neseniai minėjome verslo jubiliejų; gavau kvietimą, tačiau nenuėjau. Ką ten veiksiu? Juk niekam ten nereikalingas…

Nepadeda guodimai – staiga jis pravirksta:
- Tai dievas mane nubaudė už tai, kad keikiau tėvus už jų 4 vaikus. O dabar ir aš turiu 4 vaikus, o negaliu jiems užtikrinti gero gyvenimo.

Kodėl kai kurie žmonės patiria tokias metamorfozes, kodėl jie praranda bet kokį tikėjimą, viltį, optimizmą?.. Yra įvairių mazochizmo reiškinio aiškinimų, tačiau jis tebelieka antropologine mįsle.

Dvasinių negalavimų klasifikavimas

Mazochizmo paslaptingumas tame, kad jis paradoksaliai derina savyje skausmą ir pasitenkinimą. Pasirodo, kad iš kančių galima gauti palaimą. Persingas, tatuiruotės ir įvairūs kūno žalojimai tapo mados reikalu, ypač jaunimo tarpe. Maždaug prieš ketvirtį amžiaus viso to beveik nebuvo. Tačiau mazochizmo šaknys gilioje senovėje. Ne tik Edipas, bet ir kiti mitų herojai (Dionisas, Prometėjas, Saturnas) pasitarnavo mazochizmo idėjų papildymui. Viduramžiais bažnyčia "bausmės" paslaptyje matė dalį savo pagrindinio tiksli: išgydyti ir išgelbėti sielą. Europoje 6-11 a. paplito "Peninentials", išvardijantis nuodėmes ir atitinkamas bausmes, tačiau vėliau tokia praktika pamažu išnyko. Dvasininkai bausmėje ir atgailoje regėjo medicininį sielos gydymą.

Froidas ir jo meto psichologija mazochizmą siejo su nuobaudos poreikiu. Religiniu požiūriu, žmogaus troškimas būti išplaktu iš esmės išreiškia jo norą gauti "bausmę". Psichiatrai ir psichoanalitikai tokį poreikį laiko asmens patologijos simptomu. Tačiau toks išgyvenimas, iš esmės, išreiškia religinį pobūdį. Šv. Teresa iš Avilos rašė: "… kai man kyla šis noras jam tarnauti, man norisi gauti bausmę, tačiau negaliu jos pakelti [fiziškai]. Bausmė man suteiktų didelį palengvėjimą ir džiaugsmą". Ieškoti bausmės religijos požiūriu (kurioje yra viskas – ir pažeminimas, ir gėda, ir skausmas) reiškia siekti dvasinio pagijimo. Tas siekis sukeltas noro atgauti sveikatą (lot. salus iš kurio kilo salvation - išsigelbėjimas). Pažeminimas bausme papildo "šviesią" gyvenimo pusę (džiaugsmas, malonumas, džiugesys, aistra, pagyros). Jei žmogus nori būti visapusiškas, šviesią jo pusę turi papildyti ir tamsioji.

Viduramžių flagelantai (save plakę atgailaujantys nusidėjėliai) gali būti pavyzdžiai kraštutinio viešo skausmo siekio bei malonumo, sukelto religinių ir mazochistinių pojūčių. 11 a. pradžioje vienuoliai atsiskyrėliai iš Kamaldoni bei Fonte Avelane Italijoje baudė save plakimu. Ta praktika paplito vienuolių tarpe. Praktiškai disciplina pradėjo reikšti "plakimą rimbu". Štai 14 a. vienuolio išgyvenimų aprašymas. Tasai vienuolis šaltą žiemos naktį

"išsirengęs nuogai, užsidarė savo celėje… paėmė savo rimbą su aštriais spygliais ir plakė savo kūną, rankas ir kojas, kol iš jų paplūdo kraujas, tarsi iki kraštų pripilto indo. Vienas spyglių buvo sulenktas tarsi kablys: pataikęs į kūną tas kablys draskė ir plėšė mėsas. Jis save plakė tokia jėga, kad kūną išraižė trigubai, o visos sienos buvo aptaškytos kraujais. Jis stovėjo kraujuojantis ir žvelgė į save. Tas žvilgsnis buvo kankinamai baisus, kad daug kuo priminė pamiltąjį Kristų po jo išplakimo. Iš gailesčio sau jis ėmė graudžiai raudoti. Nuogas krito ant kelių, apsipildamas kraujais, ir per baisų šaltį meldė Dievą nekreipti dėmesio į jo nuodėmes, nukreipiant nuo jų savo maloningą žvilgsnį".

Ištisos flagelantų procesijos ėjo iš miesto į miestą, kiekviename jų savo gretas papildydami naujais savęs kankintojais. Kartais kelių tūkstančių minia prieidavo prie bažnyčios, išsirikiuodavo puslankiu prieš ją ir prasidėdavo organizuotos savęs plakimo apeigos. Iki juosmens apsinuoginę besiplakantys dainavo giesmes ir himnus, atsiduodavo visiškai atgailos prostracijai ir vėl keldavosi, kad vėl uždainuotų himną. Apeigos pasibaigdavo aršiu savęs plakimu, kartais trunkančiu kelias valandas. Jam pasibaigus, sužaloti kūnai gulėdavo veidu į žemę, sklidini gėdos ir pasididžiavimo, jų kūnai būdavo taip sužaloti, kad kabojo mėsos gabalai, o jų paraudę rimbai ekstazėje būdavo iškeliami į viršų.

Reikalavimai norintiems įstoti į flagelantų gretas buvo labai aiškūs ir žiaurūs: jie turėjo prisiekti besąlygiškai paklusti bendruomenės vadovui, tačiau tik procesijos laikotarpiui. Buvo pabrėžiamas nusižeminimas. Jo tikslas buvo gauti atleidimą, tačiau ritualinis žalojimasis turėjo papildomą poveikį, skatindamas dalyvius atlikti savo nuodėmių atpirkimo misiją.

Flagelantai saviplaką laikė kolektyviniu veiksmu, susijusiu su Kristaus pamėgdžiojimu, ir turinčiu nepaprastą eschatologinę reikšmę. Daugybė žmonių tikėjo, kad tai gali pagreitinti Kristaus karalystės atėjimą, išgelbėti žmoniją nuo katastrofos, visiško susinaikinimo. Taigi, mazochizmas tapo ir išgyvenimo (baisiame ir pilname apgaulės pasaulyje) priemone.

Tad flagelantų judėjimo vertinimas kaip "masinės psichozės", o jo dalyvių – kaip "psichopatų", "maniakų" būtų pernelyg ribotas. Tas reiškinys atkakliai tebeegzistavo, tenkindamas socialinėms reikmėms bei sielos poreikiams. 1349 m. popiežius Klemensas VI paskelbė flagelantus už įstatymo ribų dėl įvairiausių erezijų platinimo. Tačiau jau kitais metais daugelis jų prisiėmė bausmę išsiplakdami prie Šv. Petro altoriaus, Kai kuriose bendruomenėse saviplaka išlikusi iki mūsų dienų.

Kraft-Ebingo koncepcija

Daugelį amžių vienalaikį kančių ir malonumo išgyvenimą suprato visai kitaip, nei vėliau tai suprato psichologija, - mito, alchemijos, romantinės meilės ir religijos kontekste. Ir tik 1876 m. Richardas von Kraft-Ebingas išleido "Psychopathia Sexualis" ir įvedė terminą "mazochizmas". Gavęs apibrėžimą ir patekęs į kategoriją "bendroji patologija", tas terminas pasikeitė ir imtas naudoti mokslinėje psichologijoje.

Vokiečių psichiatras pirmasis plačiai aprašė seksualinį iškrypimą, kurį pavadino terminu, perimtu iš austrų rašytojo Leopoldo Zacher-Mazocho pavardės. Aprašomi visi mazochizmo pasireiškimai: fizinis skausmas mušant lazda ar rimbu, o taip pat moralinis pažeminimas – vergiškas paklusnumas moteriai ar vyrui. Psichiatras atkreipė dėmesį ir į tai, kokią reikšmę turi mazochistinės fantazijos.

Kraft-Ebingas mazochizmą nagrinėjo kaip seksualinį reiškinį: "Mazochizmu suprantu specialų seksualinio gyvenimo iškrypimą, kuriam pavaldus individas savo seksualiniuose jausmuose ir mintyse yra visiškai pavaldus kito žmogaus priešingo jausmo valiai, šį laiko savo šeimininku ar šeimininke ir kuris jį žemina ir kankina. Toji idėja papuošta gašlumo jausmu; mazochistas gyvena savo fantazijose, sukurdamas panašias situacijas ir dažnai bandydamas jas įgyvendinti. Dėl tokio seksualinio iškrypimo jo seksualinis instinktas neretai būna mažiau jautrus natūraliam priešingos lyties patrauklumui – t.y., mazochistas faktiškai netenka normalaus lytinio gyvenimo sugebėjimo ir tampa psichologiniu impotentu".

Anot Kraft-Ebingo, skiriamuoju mazochizmo bruožu yra paklusimas kitam asmeniui. Jis eina dar toliau, tvirtindamas, kad mazochizmas yra patologinis ypatingų feministinių psichikos bruožų, "skiriamųjų" požymių vystymasis: "kančių, paklusimas kitų valiai ir jėgai"; o galiausiai, mazochizmas – įgimtas seksualinis iškrypimas ir įgimta anomalija, sukelta "psichologinės potencijos" ir sukelianti ją. Tad psichiatrai priėjo išvados, kad mazochizmas reiškia seksualumo patologiją ir todėl tyrinėtojai liovėsi ieškoti prasmės mazochiztiniuose dvasinių kančių išgyvenimuose ir klausytis jo vidinės metaforų kalbos.

Linas Kouenas pabrėžia, kad, įsiklausydami į tas metaforas, galime išgirsti psichikos balsą, t.y. logos (mazochizmo "logiką", "prasmę" ir "kalbą" psichoseksualumo srityje [seksualumo vaizdiniai] ). Vėl ir vėl su malonumu grįšime prie sąvokų "iškrypimas", "seksas", "paklusimas", "pažeminimas", "geismas" ir "psichologinė impotencija", stengdamiesi jose išgirsti metaforinį rezonansą, bandydami įsigilinti į jų prasmę, atstatyti jų daugiaprasmį ir daugiamatį vaizdinį.

Monoteistinėje krikščioniškoje 19 a. vaizduotėje "normali" seksualumo apraiška atmetė visas fantastines Priapo atmainas, būdingas ankstyvajai pagonybei. Tačiau Z. Froidas netrukus pareiškė,kad išstumta medžiaga neišvengiamai pasirodo psichikos paviršiuje. O grįžimą prie Priapo galima perskaityti praktiškai kiekviename "Seksualinės psichopatologijos" puslapyje. Juk vokiečių psichiatras bando suklasifikuoti iškrypimus., Jų nemažai: mazochizmas, sadizmas, onanizmas, homoseksualumas, vuajerizmas, fetišizmas. Taigi mūsų psichikos gelmėje nuolat randasi Priapas – aukštas ir tiesus, stačiu falu, mumyse sukeldamas seksualinius jausmus, beje, pačius ekscentriškiausius ir keisčiausius.

Kraft-Ebingas buvo mazochizmo ekspertas, o Zacher-Mazochas – viso labo iliustratorius. Jis rašė:

"dideliame paveiksle, nutapytame aliejumi, … Nuostabi moteris, visai nuoga po užsimestu ant viršaus kailine mantija, įsitaisė ant kušetės, atsirėmusi į ją kaire ranka. Jos lūpose žaidžia žaisminga šypsena, jos bangelės sutrauktos į graikišką mazgą ir padengtos sniego baltumo pudra. Jos dešinė ranka žaidžia rimbu, o dešinė ranka abejinga guli ant gulinčio prie jos kojų vyriškio, panašaus į ištikimą vergą ar šunį. Aiški puikiai sudėto vyro poza kalba apie jo paklusnią melancholiją ir bejėgę aistrą; jis žvelgia į moterį fanatišku karštu kankinio žvilgsniu".

Froidas apie mazochizmą

Tvirtinimas, kad mazochizmas – tai seksualinio jaudulio būsena, kurioje pasitenkinimas gali būti pasiektas tik po bausmės, praktiškai tapo dogma psichoanalitinėje literatūroje. Froidas laikė, kad šio reiškinio pagrindas yra "neįsisąmonintas kaltės jausmas", sukeliantis "tėvų bausmės poreikį", moralės seksualizacija ir regresija, nuo moralės nukreipta į Edipo kompleksą. Mazochizmas gimdo "pagundą 'nuodėmingų veiksmų', kurių pasekmės turi būti išpirktos sadistinės sąžinės priekaištais… arba nubausti didžiąja tėviška Likimo valia". 1919 m. kūrinyje "Vaiką muša" Froidas apibrėžė Edipo kompleksą kaip mazochizmo struktūrinį pagrindą ir pradinį vystymosi tašką. Jo nuomone, mazochizmas užgimsta infantilaus seksualumo stadijoje, kai slopinamas incesto (su motina ar tėvu) troškimas. Tada atsiranda kaltės jausmas; jo prigimtis neaiški, tačiau susijusi su kraujomaišiškais potraukiais ir nulemtas nuolatinių tų troškimų buvimu pasąmonėje. Tada tėvų figūra ir meilės šaltinio virsta bausmės vykdytoju ir patenka į fantazijas apie mušimą, pliaukštelėjimą ir pan. Tačiau kaltė – ne vienintelis patologinis mazochizmo turinys. Froidas kalba ir apie simbolinius meilės impulso vaizdinius. Fantazija apie mušimą kyla susidūrus kaltei ir seksualinio potraukiui: "Tai ne tik bausmė už draudžiamą genitalijų ryšį, bet ir jo regresinis pakeitimas".

Seksualiniame gyvenime apdovanojimas neturi būti apribotas orgazmo akimirka. Jis prasideda bausme, seksualiai sujaudinančia ir lyties organus, ir fantaziją. Nepriklausomai nuo to, ar ji apima fizinį skausmą, tokį trokštama mazochistui bausmė savaime sukelia jam malonumą. Bausmė derinama su pasitenkinimu suteikia malonumą – pažeminimą. Mazochizmo protrūkis gali būti panašus į psichinį orgazmą, prievartinį, kupiną ekstazės kontrolės netekimą.

Kaip taisyklė, mazochistinis malonumas trunka ilgiau: minutes, valandas ir net dienas. Visą tą laiką nesišaliname skausmo; iš esmės, mes beveik norime likto jo gniaužtuose, net jei negalime ištverti. Tada mazochizmas tampa gyvenimo centru ir prasme – t.y. "branduoliniu kompleksu", - galima sakyti, kad mazochizmo protrūkis trunka visą gyvenimą.

K. Horni apie mazochizmą

Amerikietė daug dėmesio skyrė vadinamajam "moraliniam mazochizmui" – "ego" siekiui save kaltinti už nesėkmes ar nelaimes, priekaištauti sau siekiant susitaikyti su savo "Super- Ego". Froidas laikė, kad tai galiausiai irgi seksualinis reiškinys: bausmės, turinčios sumažinti moralinių draudimų baimę, poreikis, kartu esantis seksualinio mazochistinio "Ego" nuolankumas prieš "Super-Ego".

K. Horni pasiūlė kitokią traktuotę. Toks žmogus jaučia, kad nieko negali padaryti savarankiškai ir visko tikisi iš partnerio: meilės, sėkmės, rūpesčio, gynybos. Jo priežastys kabintis į kitus tokios didelės, kad jie nesupranta, kiek kitas žmogus gali būti tinkamas jo lūkesčių išsipildymui. Jis nenori įsisąmoninti ribų, kurios numatomos tam tikruose santykiuose, todėl mazochistas nepasotinamai susiurbia visus prisirišimo ar susidomėjimo ženklus. Dažniausiai jo toks pat požiūris ir į likimą aplamai: jis jaučiasi bejėgiu žaisliuku likimo rankose ir net negali įsivaizduoti turįs kad ir menkiausią galimybę paimti likimą į savo rankas.

K. Horni laikė, kad mazochistinis polinkis atsiranda toje pačioje terpėje, kaip ir narcisizmas ar perfekcionizmas, t.y. nepalankūs poveikiai deformuoja spontanišką vaiko iniciatyvos, jausmų, norų, nuomonių vystymąsi ir jis aplinkinį pasaulį suvokia kaip potencialiai priešišką. Tad jis turi surasti galimybę susidoroti su gyvenimo sunkumais, o to pasėkoje atsiranda neurotiniai polinkiai. Vienas tokių yra "viskas leistina", o kitas – besąlygiškas paklusnumas bendriems standartams.

Atsiradus neurozėms, pasaulis priimamas daugiau ar mažiau kaip nepatikimas, šaltas, pavydus, kerštingas. Individas jaučiasi bejėgis ir nuo jo priklausomas; ir mazochistinis metodas – tai atsiduoti kito malonei. Taip jis pasiekia tam tikrą nusiraminimą. Ta saugumo atmaina, pasiekta savo pažeminimu, - tai nepastebimumas. Santykį su pasauliu tada galima palyginti su keleiviu be bilieto, kuriam reikia kažkaip neatkreipti dėmesio, kad jo neišsodintų.

Neurotikas dažniausiai nesuvokia savo polinkių į nepastebimumą: jis tejaučia tik rezultatus ir nuolat smerkia savo už silpnumą. Čia aiškus skirtumas nuo bejėgiškumo ir priklausomybės aspektų, kuriuos nulemia kultūra. Pvz., Viktorijos laikų mergina galėjo būti visiškai patenkinta savo priklausomybe, nes toji nemažino jos laimės ir nepakirsdavo jos pasitikėjimo savimi. Ir net atvirkščiai, silpnumas ir bejėgiškumas buvo laikomos tikėtinomis moteriškomis savybėmis. Mazochistui nėra tokio kultūrinio vaizdinio, kuris užtikrintų tokios padėties prestižą. Tas kitų žmonių niekinantis požiūris neurotiko akyse daro ją smerktina.

Tokio asmens priešiškumas nėra vien tik gynybinis ir dažnai turi sadistinį atspalvį. Žmogus gauna pasitenkinimą savo valia daryti kitus bejėgiais ir priversti kentėti. Sadistinis impulsas kyla iš kerštingumo silpno ir engiamo individo, vergo, kuris irgi trokšta pajusti, kad ir jis gali priversti kitus įvykdyti jo troškimus, susiriesti nuo to skausmo, kurį jam sukelia. Mazochistas silpnas, pažemintas ir prislėgtas arba save tokiu laiko ir sielos gelmėje kitus laiko atsakingais už savo kentėjimus.

K. Jungas apie mazochizmą

 

Anot K. Jungo mazochizmas yra viena "religinio instinkto" apraiškų. Siela siekia daugybės vaizdinių ir idėjų, paslaptingų ir nepasiekiamų, dažnai neįveikiamos galios, sklidinų mirtinos baimės, siaubingų ir užburiančių. Mazochistiniai išgyvenimai neretai turi įvairių šių savybių atspalvių. Sklidinas pagundų, įkalinantis noumeno žavesys – tokio lygio mazochistinis išgyvenimas, kiek jis yra religiniu.

Nemažai dalykų katalikybės liturgijoje, sakralinėse apeigose ir teologijoje pagrįsta psichologiniu "mazochizmu". Svarbiausiame nukryžiavimo vaizdinyje susiduriame su išpirkimo per "pathos" patologija. Kristaus pamėgdžiojimas – tai ne bausmės, o kančios siekis. Jis pasireiškia simbolinėmis pozomis: klūpėjimu, pamaldžiu rankų sudėjimu, sulenkta nugara po kryžiaus svoriu. Mums leidžiama išvysti realų mortifikacijos vyksmą per laipsnišką suvokimą, o tada per atgailą, išpažintį ir bausmę.

Svarbiausiais veiksmažodžiais, siejamais su "kančia" yra "patirti", "išgyventi", "atlaikyti", "ištverti", "kęsti" (paskutiniai du neretai naudojami prasme "nešti naštą arba likimą"). Toli gražu ne visos kančios susiję su individualiu "Aš". Neretai didžiausi kentėjimai ateina ne todėl, kad žmogus "neša bausmę", o todėl, kad jis "neša gnosį", nuolatinį savo tiesos ir savo gebėjimo tverti visokiausią blogį, destrukciją suvokimą.

Ir tikrai, žmogaus gyvenime yra nemažai priežasčių kentėjimams. Niekas neturi poreikio skausmui. Kažkuria prasme. Gnosis – tai giluminė kančia dėl bejėgiškumo, beviltiškumo ir ribotumo, o atskitu atveju, suvokiant, kad net tobuliausias Kristaus mėgdžiojimas lieka tik mėgdžiojimu. Edeno sodą sutvėrė Dievas, tačiau Gefsimanijos pasiekimui reikia įdėti nemažai pastangų.

Galime įžvelgti kenčiantį, pilną ekstazės flagelantą, besislepiantį šių dienų mazochisme, o jo fone atpažinti kai kuriuos fundamentalių krikščioniškų koncepcijų (kančios, atgailos, išpirkimo, aukos) bruožus. Aišku, mazochizmas virsta patologija, jei pašalinamas jo giluminis pagrindas.

Galime vaizduoti, kad toli palikome visus tuos graikų ir kitų dievų garbinimus, tačiau iš tikro palikome tik verbalinius vaizdinius, o psichinius reiškinius, esančius dievų kilties priežastimi. Vis dar tebesame mūsų psichikos autonominių elementų valdžioje. Šiandien jie vadinami fobijomis, manijomis, priklausomybėmis ir pan., vienu žodžiu, neurotiniais simptomais. Dievai pasirodė esą ligos; šiandien Dzeusas valdo ne Olimpą, o saulės raizginį, sudarydamas prielaidas įdomiems medicininiams tyrinėjimams.

Mazochizmas gryna forma yra patologija. Be nuolankumo ir paklusnumo jausmo, be jame gyvenančio dievo pripažinimo, mazochizmas netenka ryšio su siela, o kartu ir prasmę. Tada mes matom tik nuodėmę neįsisąmonintame sadomachistiniame sekse. Religiniai išgyvenimai turi bendrų bruožų su iškrypimu, atgaila su ligotu kaltės jausmu (kita egocentrizmo forma); išpirkimas su vienpusiu moralizavimu (tikrų kančių ir paradoksalumo neigimas); nukryžiavimas su kankinyste (persekiojamas "Aš" heroizmo fantazijose), o auka su savęs kankinimu, fiziniu skausmu, nukreiptu į savęs išpirkimą (stabmeldiškas dieviškos galios suteikimas "Aš" asmeniui).

Kančia, atgaila, išpirkimas ir aukojimas yra pagrindiniai psichologiniai išgyvenimai. Jie gali būti žeminantys dėl "Aš", tačiau kartu sklidini taip reikalingų sielai gilios prasmės ir reikšmės, o kartais ir kraštutinio malonumo. Jų dėka galima pasiekti susitaikymą ir nusiraminimą. Krikščioniškoje doktrinoje mazochizmas susijęs su slaptais asketiškais pažeminimo siekiais.

Transpersonalinis požiūris

Transpersonalistų nuomone, mazochizmo reiškinys atsiranda motinos įsčiose. Anot S. Grofo, vieno integraliosios psichologijos pradininkų, vaiko vystymasis įsčiose susijęs su keturiomis perinataliomis matricomis. Perinitaliniai išgyvenimai apima primityvias emocijas ir pojūčius, tokius, kaip pavojus, biologinis įniršis, fizinis skausmas ir dusimas, glaudžiai susijusius su gimdymo procesu. Išgyvenimus, susijusius su embriono vystymusi ir gimimu, Grofas klasifikuoja kaip keturias matricas.

Mums svarbūs išgyvenimai trečiojoje stadijoje, t.y., prasidedant gimdymui. Stiprėjant su šia matrica susijusiems išgyvenimams, emocijos ir jutimai, pradžioje buvę priešingais (pvz., skausmas ir malonumas) pradeda lietis. Galiausiai jie gali susilieti į vientisą nediferencijuotą sąmonės būseną, turinčią visokiausius žmogiškųjų išgyvenimų matavimus. Širdį draskančios kančios ir rafinuoti malonumai tampa viena. Deginantis karštis juntamas kaip stingdantis šaltis. Žiauri agresija ir aistringa meilė susilieja, mirties agonija tampa gimimo ekstaze. Kai kančia pasiekia savo apogėjų, ji virsta laukinišku ekstazės džiugesiu, kurį galima pavadinti "vulkaniška ekstaze". Šią ekstazės formą gali patirti gimimo, katastrofų ar apeigų (tokių, kaip flagelantų plakimasis ar indėnų Saulės šokis) metu. Tam tikrą vulkaniškos ekstazės lygį gali pasiekti aborigenai, savo apeigose naudojantys šokius ir trankią muziką.

Erotinis šios matricos aspektas išgyvenamas kaip seksualinio orgazmo patirtis. Taip kyla mirties ir seksualumo emocinis artumas. Būtent šioje stadijoje ypač juntamas tas paradoksalus mirties ir seksualumo, skausmo ir kančios, ryšys formuojantis mazochistinį polinkį.

Ypač turtingi mitologiniai ir dvasiniai šios matricos aspektai. Kartu su bakchanalijų scenų vaizdiniais kyla vyriškų ir moteriškų dievybių, susijusių su seksualumu ir vaikų gimdymu, vaizdai. Įdomu, kad tam tikru gimdymo metu kai kurios moterys jaučia, kad jų genitalijos tarsi dega ugnyje.

Z. Froido asociacijų metafizika

Kasdieniniame gyvenime žmogus spontaniškai naudojasi asociatyviniais mechanizmais, juos taikydami viskam, kad susiję su pavyzdiniu įsivaizdavimu.

Psichoanalizė gimė kaip praktinis metodas, kurio pagalba Z. Froidas gydė pacientus: „juo naudojausi tam, kad, apžiūrėdamas sergančiuosius, nustatyčiau simptomų, apie kuriuos budrumo būsenoje ligonis dažnai aplamai nesugebėdavo (arba tik dalinai) papasakoti atsiradimo istoriją. Šis metodas pasirodė esąs ne tik labiau rezultatyvus, ... bet ir patenkino gydytojo smalsumą, turinčio teisė sužinoti kai ką apie atsiradimą reiškinio, kurį siekia pašalinti". Vėliau Z. Froidas tai pavadins „laisvųjų asociacijų" metodu.

Pradžioje apibrėšime asociacijos sąvoką – bendriausia prasme tai sąmonės mechanizmas, užtikrinantis ypatingo pobūdžio ryšį. I. Kanto nuomone, ji priklauso sričiai, kur gimsta „vidinio jausmo forma". O tai ne kas kita, o laikas. Taigi, asociacija yra toks ryšis, kuris tampa stebimas individo psichinės organizacijos jausmų struktūrose. Tačiau jausminiai ar mąstymo elementai negali egzistuoti patys savaime, atitrūkę nuo transcendentinių sąmonės struktūrų, nes nesusitelks tiksliniam kokio nors dalyko visuminiam suvokimui. Tad vyksta idealiųjų, prasminių ir jų materializuotų įsikūnijimų sintezė, suvokiant „daikto" (dalyko) vaizdinį pasireiškimą. Asociacija – tai ryšis- santykis to, kas gali būti pateikti kaip apmąstomas ir to, kas reprezentuoja tai psichinėje žmogaus sferoje, sukurdama bendrą rezultatą – patirtį. Šių skirtingų sąmonės galimybių susikabinimas nedeterminuotas – abi jos imanentinės ir spontaniškos.

Z. Froidas, kaip gydytojas, buvo priverstas pateikti natūralius pagrindus žmogaus psichikos nagrinėjimui. Ji buvo laikoma kaip atsirandančių, patenkinamų, susiduriančių, sintezuojamų, vienas kitą pašalinančių potraukių (tarp kurių pirmenybė atiduodama seksualiniams) nuoseklių veiksmų seka. O tam, kad panašioje sistemoje įvyktų judėjimas, būtina į ją įvesti kažkokį „svetimą", jai prieštaraujantį elementą, kad susidarytų „impulsas", užtikrinantis ritmiškus judesius. Tad seksualumo reiškinys, jei jį imsime organizuojančia jėga, jau turi ne vien juslines-kūniškas savybes, o turi dar kažką, kas peržengia psichikos ribas. O tie mechanizmai jau priklauso dvasinei sričiai. Ir čia Z. Froidas jau turi pasireikšti kaip filosofas. Juk žmogus, tiek savo intuityviąja-egzistencine, tiek jutimine-jusline prigimtimi, visada „plyšyje" (M.K. Mamardašvili), „klostėje" (M. Heidegeris)., tarp gamtos ir buities sričių. Tačiau tiesioginių Z. Froido pasisakymų nerasime. Tačiau netiesiogiai tai gali paremti citata, kurioje Z. Froidas aiškina sintetinį sapnų aiškinimo metodą:

„Mano knyga ‚Šmaikštumas ir jo santykis su pasąmone' – tiesioginis ‚Sapnų aiškinimo' atsišakojimas. Vienintelis tada dalyvavęs draugas kažkaip pastebėjo, kad mano sapnų aiškinimai kartais sudaro ‚šmaikštumo' įspūdį. Siekdamas išsiaiškinti dėl to įspūdžio, ėmiausi tyrinėti šmaikštumo apraiškas ir aptikau, kad jo esmė yra jo techninėse priemonėse, o jos tokios pačios, kaip ir ‚sapnų veiklos' būdai, t.y. sutankėjimas, pasislinkimas, virtimas priešybėmis, pačiu mažiausiu ir pan.".

Taigi „pasislinkimo" technika, išverčianti išreiškiamojo atvirkščią pusę, kurdama bendrą erdvę tų priešingų krypčių vektorių, kurie „iki" bendro „pasislinkimo" buvo savarankiški, leistina ir asociatyvi. Kartu aišku, kad determinuotumo sąvoka psichoanalizėje turi sąlyginę prasmę. Juslinis-vaizdinis žmogaus gyvenimas priimama kaip sritis, kuri tiesiogiai susijusi su buitimi. Tad tokio tipo „determinuotumas" veda prie afekto būsenų, kurios emocionaliai orientuotos į ribas, palaikančias individualios buities prasminių duotybių pilnumą. Štai ką Z. Froidas rašo apie Leonardo da Vinči kūrybinius proveržius:

„Iš tikro Leonardo nebuvo bejausmis; jam netrūko tos dieviškos kibirkšties, kuri yra visų žmogaus darbų tiesioginis ar netiesioginis variklis - il primo motore. Tačiau jis savo aistras pavertė viena tyrinėjimo aistra; jis tyrinėjimui atsidavė su tuo įkarščiu, pastovumu, įsigilinimu, kurie gali kilti tik iš aistros; ir savo dvasinės įtampos viršūnėje pasiekęs pažinimą, jis leidžia išsiveržti ir laisvai išsilieti ilgam sulaikytam afektui, tarsi srovei nutekamuoju vamzdžiu, po to, kai ji atliko savo darbą. Pažinimo viršūnėje, kai žvilgsniu galėjo apžvelgti daiktų santykius tiriamoje srityje, jį apima patosas ir jis ekstazėje šlovina tirtos kūrinijos srities didybę; arba – persiėmus religingumu – jos Sutvėrėjo didybę".

Aiškiai matome vieningą asociatyvinį mechanizmą sudarančių „pusių" prioritetus (laisvai besiliejančią, tačiau nukreipiamą vandens srovę). Pirminiai prasminiai aktai orientuoti į ypatingą trauką, ryį su žmogaus emocijomis.

Tačiau negalima neigti fakto, kad psichinis-juslinis žmogaus gyvenimas gali būti suabsoliutinta ir nagrinėjama savarankiškai. Tai pastebima, kai aiškinamos prasmės, latentiškai pateikiamos iškreiptai pasireiškiančiame individo elgesyje. Kitaip „nuslėptas" kaip „išstumtas" ims nuolat reikštis „nepaaiškinamu" nerimu, kaskart atsinaujinančia „priežastimi" tol, kol nepasireikš kaip atrefleksuotas momentas – nutikimu asmeniniame gyvenime. Būtent apie tokį psichinio elemento „pirmumo" aspektą Z. Froidas kalba veikale „Anapus malnumo principo".

Kitu svarbiu aspektu yra pasąmonės sąvokos paaiškinimas. Pasąmonės sritis irgi sutvarkyta asociatyviai, nes neatskiriama nuo individo bendrųjų įvairiaplanių apraiškų, išgyvenimų, regeneruojančių jos gyvąjį prasminį audinį. K. Jaspersas taip rašo apie „pasąmonės" reiškinį:

„Sąmonės pagrindas turi būti apmąstomas kaip pasąmoningas; pasąmonės egzistavimas įrodomas reiškiniais, vykstančiais sąmonės sferoje. Pasąmoninga – tai ir yra psichinis gyvenimas tiesiogine prasme; tai gali įsibrauti į sąmonę, tačiau ne tiesiogiai, o per tam tikrą slenkstį ‚priešsąmoningo' pavidalu, kur ji ‚cenzūros' modifikuojama".

Tačiau paties Z. Froido tekstuose pasąmonė, - tai „išstumtas noras"; ne tiek jausmų, psichinės būsenos, kie prasminės, kurios dėl kažkokių priežasčių nebuvo įsisąmonintos. Kalbama apie žmogaus patiriamus kūniškus pajautimus, savo afektine įtampa užgožiančius pažinimo-prasminę sritį arba ją slepiančius paciento intelektinio brandumo stoka (kai kalbama apie jo vaikystę). Vienokia ar kitokia pažintinio elemento išbaigto asociatyvinio akto neaiškumo, dirbtinio paslėpimo priežastis sukelia „priešveiksmį", kurio energija trukdo pilnam ryšio „prasmė-jo jutiminis vaizdas", kaip vieningo pažinimo momento, konstatavimui. Tačiau galima atvirkštinė eiga, kai prasminės struktūros pasireiškę, tačiau nesujungtos su adekvačia jutimine žmogaus patirtimi. Jie turi „negyvos" (formalios) patirties pobūdį. Ją turi asmenybė, kuri, turėdama kūrybinės vaizduotės galią, rekonstruoja apčiuopomis įgautą patirtį, kartu pervesdama ją į tiesioginę, nesusimąstydama apie tuos iškraipymus, kurie tai lydi. Tokia „veikla" gali pakenkti asociatyviniams ryšiams. Kaip bebūtų, minėtas „priešveiksmis" emociškai išgręžia asmenį ir „ieško pakeisto pasitenkinimo aplinkiniais keliais". Mokymas apie išstūmimą tapo aiškinimo apie neurozių susidarymą pagrindu (taigi, ir asociatyvinių ryšių trūkinėjimo).

Pažeista, kaip visuma, asociacija atstatoma kita asociacija – ta, kuri tiesiogiai atvira ir abipusiškai suprantama agentams (pacientui ir daktarui). Be to, visai nereikšminga tampa pirmosios, atsiradusios iškreiptu būdu,asociacijos tiesa. Ją gali pakeisti „simuliakras" – toji „falšivkė", naudojama kaip gydomoji priemonė. Mat gydytojo sufantazuoti priežastiniai-pasekminiai sakralinės problemos blokai į paciento gyvenimą įneša aiškumą ir nuima nuo jo atsakomybę už tai, ko šis savarankiškai nepajėgė padaryti.

Asociacijos įvaizdinimas šlifuojamas tokių „sinkopių" kaip spalva, garsas, geometrinė forma, tūris, tankis ir t.t. – ne mechaniniu būdu sudėliojant jų bendrą išorinį organiškumą. Jo akcentai neatskiriamai susiję su žmogaus kokio nors buitinio išgyvenimo, kaip neužmirštamo prisiminimo, emocinio išgyvenimo gelme. Apie slaptą jo dalyvavimą bet kurios asmenybės gyvenime Z. Froidas rašo, pavyzdžiu imdamas L. de Vinči:

„Nejaugi Leonardo gyvenime neturėjo atsispindėti tai, ką jo atmintis išsaugojo kaip stipriausią vaikystės įspūdį? To reikėjo tikėtis. Jei pasvertume, kokius gilius pasikeitimus turėjo patirti menininkas prieš jam padarant indėlį į meną, tai paties Leonardo reikalavimą įrodymo tikslumui reikia suvesti iki mažiausių dydžių".

Asociatyvinio mechanizmo jausmų komponentės išskyrimas parodo atskiro žmogaus ryškius momentus, istorijos aplinkybes. Juos formuoja „fabulos" arba siužetinė sąmonės pusė. Tai reiškia, kad konstruojama bandomoji medžiaga, atitinkanti savo paslėptą prasmę, aptinkama kaip „paslaptinga", t.y., pasirodanti taip, kad atsirado galimybė atsekti asmenybės štrichų, nepakartojamų puslapių atsiradimo seką. Šiuo atveju atmintyje visam laikui išlieka tokios patirties „scenos", „vaizdai", kurie logiškai ir vizualiai pozicionuoja „už jų" slypinčią prasmę. Būtent su tokia kasdienine medžiaga ir dirbo Z. Froidas.

Tačiau kartą suformuotos išgyventų emocijų jėgos, „aistrų karščio" pernešimas į bet kurį realiai egzistuojantį momentą, šis turi būti „perdengtas" kitu mechanizmu – tokiu, kuris žmogų palaikys pusiausvyroje. Kalbama apie katarsinio „leidimo" mechanizmą. Tuo metu atskleidžiamos senai „pamirštų" įvykių prasmės, tebesitęsiantys jausmai. Šešėlinis būties buvimas – bet kurios realios asmenybės būsenos „kontekstas" Sąmonės prasminio lauko paslėptas pobūdis yra suformuotas dingstančių (savaime suprantamų) veiksmų; tokio pobūdžio aktai nesukelia suvokimo lygmenyje, kurį galima išreikšti klausimu: „kaip tai nutiko?" Paprasčiau pasakyti, kad sąmonėje egzistuoja kažkas sutvarkyto, „slenkstis" ar „pasąmonė". Paskutinioji – savotiška priežastis, prisijungianti prie to, kas formuoja „išstumtąjį" (svarbią, tačiau kol kas „užmirštą", prasmę). Ji numesta prie žmogaus sąmonės horizonto taip, kad visada skausmingai apie save primena. Ž. F. Liotaras rašė:

„Tai, kas užmiršta, nesiliauja vėl ir vėl priminti apie pareigą tam. Priminti ne apie tai, kuo tai bvo ir kuo tai yra, o priminti apie save tokį, kas neužsimiršta. Ir tai – ir ne sąvoka, ir ne įsivaizdavimas, o tam tikras ‚faktas', Factum: mat tu privalai, esi skolingas Įstatymui, skolininkas. Šio ‚fakto' afektacija ir persekiojama dėl netikimo".

Be to, asociacijos paslaptingumas tame, kad tas pats „vizualumas" gali būti susietas su keliais, netgi skirtingais, prasminiais potencialais. Ir atvirščiai, pa tati prasmė gali pasireikšti skirtingais vaizdiniais, jusliniais elementais. Taip Monos Lizos, „žaviosios florentietės", veide surandami ir aukštos bei švelnios meilės ženklai, o kartu ir tamsus moteriškas viliokiškumas. Be to, nevienareikšmis, judrus Leonardo drobės herojės atvaizdas yra pati jos autoriaus asociacija. Tai patvirtina faktas, kad sėkmingai surastas būtinos idėjos ryšis ir jos įkūnijimas menininko atgaminamas ir simboliniame Jono Krikštytojo atvaizde, ir bendruosiuose jo Marijos, ųv. Anos bruožuose. Ne veltui, matyt, fantazavo Z. Froidas apie neatskiriamą menininko ir jo kūrinio ryšį:

„Taigi, galėjo būti, kad Leonardo buvo prikaustytas Monos Lizos šypsenos, nes ji budino kažką, kas jau senai snaudė jo dvasioje, matyt, seną prisiminimą. Tas prisiminimas buvo pakankamai giliai, kad, kartas nubudęs, daugiau jo nepaliko; jį traukė nuolat vaizduoti jį. Peterso patikinimą, kad galima atsekti, kaip veidas, panašiai kaip Monos Lizos, nuo vaikystės įsiaudžia į jo minčių audinį, atrodo įtikinimas ir gali būti suprastas tiesiogiai".

Su savo išstumtomis arba pasąmonės būsenomis L. da Vinči pavyksta susitvarkyti meninėmis-estetinėmis priemonėmis, paverčiančiomis „neužmirštamą" dailės meno šedevrais – ir taip pašalinant psichines emocines vaikystės perkrovas. Tai, kad menininkas rado savą būdą, kaip pašalinti periodiškai atsinaujinančius vaikystės stresinius prisiminimus, rodo tai, kad jo dienoraščiuose beveik nėra pasisakymų apie tą laikotarpį, tad nebuvo poreikio raštiškai išsivaduoti iš žalojančių emocijų. Tai leido jo tyrinėtojams duoti laisvę savo vaizduotei apie „Leonardo vaikystę". Z. Froidas rašo:

„Vieną vienintelį kartą, kiek man žinoma, Leonardo viename savo mokslinių užrašų pateikė duomenų apie savo vaikystę. Vienoje vietoje, kur kalbama apie peslio skrydį, jis staiga atsiveria, kad atsiduotų iš ankstyvos vaikystės išnirusiam prisiminimui: ‚Atrodo, kad man jau iš anksto buvo nulemta taip rimtai užsiimti pesliu, nes, tarytum, man į galvą ateina labai ankstyvas prisiminimas, kad, man gulint lopšyje, pas mane atskrido peslys, savo uodega man atvėrė burną ir daug kartų savo uodega palietė mano lūpas'".

Leonardo da Vinči „katarsinį" momentą formuoja žodžiais „atrodo", „tarytum", nes jie nes jie intencionuoti apie tos situacijos tikrumą, apie kurį, iš pirmo žvilgsnio, tvirtai pareiškė menininkas. Z. Froidas linkęs patvirtinti tą tiesą arba kaip vaikišką fantaziją apie peslį, arba kaip sąmoningai menininko konstruojamą simbolį, atsižvelgiant į mitologinį egiptiečių deivės Mut vaizdinį, apie kurį Leonardo galėjo žinoti. Tame svarbiausia visoms regimoms ir neregimos metamorfozėms, nurodančioms tą patį dalyką, suteikti „priežasties-pasekmės" pobūdį, nesvarbu, kad savo prigimtimi jo nėra. Tai ne klaida, o dialektinis ryšio nustatymas tarp priešybių, sukuriančių daugybę laisvų (spontaniškų) asociatyvaus pobūdžio veiksmų.