*****

Naivuoliu gimęs – pajacu mirsi.

Savižudybė

Giluminės savižudybių priežastys

Yra sukurta daug įvairių teorijų ir hipotezių apie savižudybes, kuri evoliuciškai atrodo beprasmė, priežastis, juolab, kad gyvūnijos pasaulyje tai beveik nepasitaikantis reiškinys. Žymus prancūzų sociologas Emilis Durkheimas pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją - kuomet visuomenė susiskaido, buvusios moralės normos devalvuojamos, nėra naujų, konsoliduojančių tikslų. Psichologinės krypties atstovų nuomone, nemažą įtaką savižudybėms turi asmenybės charakteris, temperamentas, emocinis stabilumas. Anot E. Šneidmano, „savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis didelio psichologinio skausmo šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai.

Plėtojant E. Durkheimo modelį galima išskirti keturis dezintegracijos etapus - ontologinį, biologinį, socialinį ir psichologinį. Savižudybė yra galutinė dezintegracijos stadija. Ontologinės dezintegracijos metu nyksta žmogaus tikėjimas dievybe, pasaulis pradedamas suvokti materialistiniu požiūriu, stiprėja individualizmas, beprasmybės jausmas. Tyrimais nustatyta, kad religingi žmonės save laiko laimingesniais negu nereligingi, o savižudybės šalyse, kur realus religingumas didelis (Arabų šalyse, Lotynų Amerikoje) vyksta daug rečiau, negu sekuliarizuotose, ateistinėse šalyse (Europa, Rytų Azija). Individualizmu ir konkurencija paremtoje visuomenėje asmenys priversti nuolat kovoti, o nesugebėję realizuoti tikslų patiria psichologinį spaudimą,

stigmatizciją.

Biologinė dezintegracija pasireiškia kaip gamtos savireguliacija. Civilizacija, dėl spartaus gyventojų daugėjimo, eikvodama gamtinius resursus, masiškai naikindama gamtą sukelia gamtinį disbalansą. Kadangi žmogus natūralių priešų neturi, o ligas kontroliuoja, žmonija destabilizuojama psichiškai ir vedama prie susinaikinimo.

Socialinė dezintegracija pasireiškia visuomenės tarpusavio susipriešinimu. Šis gali kilti dėl „visuomenės pralaimėjimo“ (žlugus imperijai, dėl okupacijos, nutautėjimo), dėl vienijančio tikslo, vizijos neturėjimo, staigių kultūrinių pokyčių (globalizacijos, vertybinių normų devalvacijos) bei tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių dezintegracijos („visų karas prieš visus“). XX a. pirmojoje pusėje Europoje pagal savižudybes pirmavo žlugusios Austrijos-Vengrijos imperijos šalys (Austrija, Vengrija, Čekoslovakija) bei Estija, o dabar - žlugusio Rytų bloko, ypač TSRS šalys (Lietuva, Rusija, Baltarusija, Latvija). Šiose valstybėse pasireiškė dauguma socialinė dezintegracijos požymių - įprastos santvarkos žlugimas, tautos vizijos neturėjimas, ekonominis lūžis tarp komunizmo ir kapitalizmo bei dvasinis lūžis tarp konservatizmo ir liberalizmo. Rytų Azijoje savižudybių padaugėjimas nulemtas staigių permainų iš ilgametės izoliacinės politikos, stiprių moralės normų į materializmu ir konkurencija paremtą vakarietišką kultūrą. Individo ir bendruomenės santykių eroziją parodo didelis nepasitikėjimas visuomene, mažas pilietinis aktyvumas, individualizmas.

Paskutinė dezintegracijos stadija - psichologinė. Asmuo yra nuolatiniame savo tapatybės ieškojime, nepavykstant jos rasti kyla dvasinis skausmas. Šiuolaikinėje vakarų kultūroje yra įsigalėjęs nihilizmas.

Rizikos grupės

Edouard Manet paveikslas „Savižudybė“ Psichosocialinės savižudybės priežastys būna labai individualios ir įvairios. Čia pateiktos dažniausiai minimos ir sutariamos priežastys:

1. Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, - visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.
2. Šeimos statusas. Didžiausia savižudybių rizika yra tarp našlių išsiskyrusių žmonių, viengungių.
3. Gyvenimo stereotipo lūžis. Pasprastai pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.
4. Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje. Jei šeimoje yra buvę savižudžių, tos šeimos nariai yra labiau linkę į savižudybes, pasiteisindami šeimos likimu. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.
5. Verterio efektas. Savižudybių pagausėja nusižudžius įžymybei arba pažįstamam žmogui, ypač tas pastebėtina jaunimo tarpe. Neretai kopijuojamas ir savižudybės būdas. Po jauno žmogaus savižudybės bendraamžių savižudybės rizika išauga 6–7 %, suaugusiųjų – 2–3 %. Tyrimų duomenys rodo, kad pavyzdžiai veikia trejopai: skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžioti; skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos; diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas.
6. Konfliktai, stresai, krizės. Šios būklės metu žmogus tampa itin jautrus ir neatlaikęs įtampos ryžtasi savižudybei.
7. Finansinės – ekonominės problemos. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.
8. Bedarbystė. Savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.
9. Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lyginant profesijas, nustatyta didesnė stomatologų, medikų, vaistininkų, policininkų, teisininkų, meno žmonių, psichologų savižudybių rizika.
10. Agresyvumas, impulsyvumas. JAV savižudybių po prieš tai įvykdytos žmogžudystės yra 0,2–0,3.
11. Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai gali įvykti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, bet ypač dažnai - paauglystės ir senyvo amžiaus.
12. Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių (kliedesių, imperatyvių haliucinacijų, sujaudinimo ar depresijos), bet ir dėl ligos sukeliamų psichosocialinių, ekonominių, socialinių problemų. Įvairių mokslininkų atlikti nusižudžiusiųjų psichologinės autopsijos tyrimų duomenys, rodantys psichikos sutrikimų ir savižudybės sutapimą, labai skiriasi. Jie svyruoja nuo 88 % iki 100 %. Dažniausiai nurodomi afektiniai sutrikimai (28–70 %). Sergant didžiąja depresija savižudybės rizika 20 % didesnė, dvipoliu afektiniu sutrikimu – 16 %, distimija – 12 %. Savižudybės rizikai turi įtakos metų laikas. Nustatyta, kad Vasaros tipo depresijos kur kas pavojingesnės nei žiemos. Taip pat gausus alkoholio vartojimas gali būti savižudiškas, o alkoholis vartojamas kaip nusižudymo priemonė. Apgirtus nusižudoma gan dažnai. Vilniaus krašte atlikti tyrimai rodo, kad 55 % Vilniaus mieste nusižudžiusių vyrų buvo girti, o rajonuose tokių buvo net 70–90 %. Trečias psichikos sutrikimas, sukeliantis didelę savižudybės grėsmę yra šizofrenija. Sergančiųjų šia liga nusižudo apie 10–15 %, o tarp visų nusižudžiusiųjų būna 2-12 % šizofrenijos atvejų. Šie pacientai dažniausiai nusižudo ligos pradžioje, būdami jauno amžiaus, jų premorbidinė charakteristika gera, intelektas aukštas, jie turi didelių mokslo, darbo laimėjimų, gerą karjeros perspektyvą. Nusižudo dėl skausmingo konflikto tarp įsivaizduojamos normalios ateities ir ateities turint nuolatinę negalią, dažnai prisidėjus depresijai, piktnaudžiavimui alkoholiu, klinikinio pagerėjimo metu pirmą mėnesį, rečiau esant persekiojimo kliedesiams, imperatyvioms haliucinacijoms. Labai didelė savižudybės rizika sietina su tais ligoniais, kurie informuoja apie savo ketinimus, nuolat išgyvena egzistencinę neviltį. Asmenybės sutrikimai yra toks pat svarbus rizikos veiksnys kaip depresija ir šizofrenija. Atliktų psichologinių autopsijų duomenimis, 31–57 % nusižudžiusiųjų buvo asmenybės sutrikimų. Dažniausiai nurodomas ribinio tipo asmenybės sutrikimas, tarp kurio diagnostikos kriterijų yra autoagresyvus elgesys ir antisocialaus tipo sutrikimai. Impulsyvumas, agresyvumas ir nusikalstamumas labai susiję su savižudišku elgesiu. Neretai nurodomas ir uždarumas, socialinis atsiribojimas, skatinantis savižudišką elgesį bei kitos savybės. Kitų psichikos sutrikimų (valgymo, nerimo, organinių) metu savižudybės rizika taip pat pastebimai didėja. Ji ypač didelė sutapus keliems sutrikimams, pavyzdžiui, nervinei anoreksijai ir depresijai, nerimui ir priklausomybei nuo alkoholio. Kai kurių tyrimų duomenimis, komorbidinės būklės nustatomos net 95 % nusižudžiusiųjų.
13. Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes, riboja socialinį gyvenimą. Mėginimų nusižudyti studijos rodo, kad sergant somatinėmis ligomis žudomasi 27 % iki 50 % atvejais. Iš pacientų su somatiniais skundais 50 % sudarė reumatoidinės, 22 % – neurologinės, 19 % – virškinimo, 15 % – širdies ligos. Skausmu skundėsi 13–21 % pacientų: tarp jų galvos – 50 %, sąnarių – 31 %, raumenų – 38 %, nugaros – 31 %, skrandžio – 14 %.

Veiksniai

E. Šneidman išskyrė 12 psichologinių savižudybės veiksnių, bet iki šiol nėra tokios teorijos, kuri galėtų paaiškinti kas vyksta savižudžio galvoje ir kaip jam galima būtų padėti. Kai kurie tų veiksnių:

• Savižudybės tikslas – sąmonės nutraukimas, pasislėpimas nuo įtampos.
• Bendras postūmis – nepakeliamas psichologinis.
• Nepatenkinami poreikiai, keliantys skausmą (meilė, rūpinimosi poreikis).
• Bendra emocinė būsena – bejėgiškumas, nevilties jausmas.
• Vidinė pozicija – ambivalencija – tokia būsena, kai vienu metu jaučiami priešingi jausmai.
• Suvokimo savybė – susiaurėjimas, mažas pasirinkimas.
• Bendras veiksmas – pasitraukimas iš gyvenimo.
• Bendras komunikacinis aspektas – pasireiškia savižudybės ženklais (apie 80 % ketinančių nusižudyti išsako aiškius žodinius ženklus).

Ženklai

• Žmogus apimtas beviltiškumo būsenos, depresiškas.
• Staiga keičiasi žmogaus elgesys.
• Pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei).
• Keičiasi žmogaus interesai.
• Pradeda ruošti testamentą.
• Daug kalba, rašo, piešia mirties tema.
• Kalba apie savižudybę.
• Jau yra bandęs nusižudyti.
• Dažnai mini konkrečią vietą ar laiką.

Savižudybių būdai

Savižudybės būdas skiriasi skirtingose šalyse. Šitai priklauso nuo tradicijų, kultūros, galimybių prieinamumo (pvz., dėl liberalios politikos ginklų atžvilgiu JAV ten šaunamuosius ginklus gauti nesunku). Pvz., JAV populiariausia nusišauti, Skandinavijoje, Azijos šalyse – nusinuodyti, Singapūre, Niujorke - nušokti nuo tiltų, pastatų.

Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje – pasikorimas, kurio dalis tarp kitų savižudybės būdų nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m. padidėjo nuo 87,3 iki 90,1 %. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys, taip pat dažniau kaimo, vyresni negu miesto ir jaunesni gyventojai. Tarp vyrų antrąją vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų – nusinuodijimas kietomis ar skystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterų palyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą, pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir panašiai. Moterys dažniausiai nuodijasi raminamaisiais, migdomaisiais, psichotropiniais ir kitais vaistais, o vyrai - nuodingomis dujomis ir garais. 2-3 % vyrų nusišauna ar panaudoja sprogstamąsias medžiagas, moterys šį būdą renkasi labai retai. Nušokimas nuo tiltų, pastatų dažnesnis miestuose. Šiuo būdu nusižudo ~2 % gyventojų. Dar ~1 % gyventojų savižudybei panaudoja aštrius daiktus. Tarpukariu (1936 m.) savižudybių būdų proporcija skyrėsi: 29,6 % pasikorė, 22,0 % nusišovė, 12 % nusinuodijo actu, 9,6 % kitais nuodais. Vėliau didėjo tendencija pasikarti. Vyrai paprastai renkasi agresyvesnius nusižudymo būdus (pasikorimas, nušokimas, nusišovimas, pasiskandinimas) negu moterys (nusinuodijimas). Pasikorimo mirtingumas - 90 %, tuo tarpu nusinuodijimo - 6,5 %. Lietuvoje vyrai agresyvius nusižudymo būdus renkasi daug dažniau negu kitose pasaulio valstybėse, moterų rodikliai panašūs su kitų šalių.

Būdas taip pat priklauso nuo savižudžio ketinimų: rimtai apsisprendę nutraukti gyvenimą dažniausiai renkasi staigius ir mirtinus būdus (nusišovimas, šuolis nuo tilto, po traukiniu ir pan.), tuo tarpu norintys labiau atkreipti dėmesį nei iš tiesų pabaigti gyvenimą renkasi atsargesnius būdus (venų pjaustymas, vaistų perdozavimas). Kaip viešo protesto būdai išskiriami susideginimas, sepuku, badavimas, susisprogdinimas.

Lunatizmas ir pilnatis

Ar tikrai pilnatis sukelia keistą elgseną?  Ištisus šimtmečius, norėdami paaiškinti keistus dalykus nakties metu, žmonės sakydavo „dabar pilnatis“. Ir romėnų mėnulio deivės vardas buvo Luna, ir iš čia žodis „lunatizmas“. Graikas Aristotelis ir romėnas Plinijus Vyresnysis aiškino, kad smegenys yra „drėgniausi“ kūno organai, ir todėl jautriausi mėnulio, sukeliančio potvynius, poveikiui. Tikėjimas „mėnulio pilnaties“ (arba „Transilvanijos“, kaip kartais vadinta) efektu buvo išplitęs Viduramžių Europoje, kai žmonės visuotinai tikėjo pasivertimu per pilnatį vilkolakiais ar vampyrais.

Net šiais laikais žmonės tebetiki, kad mistinės pilnaties jėgos sukelia keistą žmonių elgesį, muštynes, savižudybių ir nusikaltimų pagausėjimą, skambinimą pagalbos tarnyboms, eismo avarijas, šunų agresyvumą ir kt. Viena apklausa rodo, kad tuo tiki 45% studentų. 2007 m. keli Anglijos policijos departamentai per pilnatį netgi padidindavo budinčių policininkų gatvėse skaičių.

Ir netgi dabar kai kurie autoriai (pvz., Majamio psichiatras A. Lieber‘is) laiko, kad mėnulio įtakos priežastis yra vanduo. Kaip bebūtų, žmogaus kūne vandens yra apie 80%, tad, galbūt, mėnulis kažkaip magiškai paveikia vandens molekules nervų sistemoje.

Tačiau yra bent trys priežastys, kodėl šis aiškinimas „nelaiko vandens“ savo rėtyje. Pirma, gravitacinis mėnulio poveikis yra pernelyg nežymus, kad sukeltų įžvelgiamą smegenų veiklos pokytį, o tuo labiau elgesio pasikeitimą. Kaip pastebėjo astronomas G. Abell‘is, ant rankos nutūpęs mašalas sukelia didesnį gravitacinį postūmį nei mėnulis. Ir vis tik nėra pranešimų apie „mašalų efektą“!? Antra, mėnulio gravitacinė trauka labiausiai veikia atvirus vandens telkinius. O trečia, esant jaunam mėnulio gravitacinis mėnulio poveikis toks pat kaip per pilnatį.

Tačiau tikintiesiems pilnatimis yra netgi rimtesnė problema: nėra patikimų įrodymų, kad toks poveikis egzistuoja. 1985 m. straipsnyje J. Rotton‘as ir I. Kelly apžvelgė 37-ias studijas, ir padarė išvadą, kad reikia sakyti „sudie“ tokiems įsitikinimams. Aišku, kiti nesutinka su tokiomis išvadomis, nurodydami kai kuriuos atradimus įvairiose studijose. Tačiau jų argumentai nėra įtikinami, atidžiau įsižiūrėjus.

Bet jei tai tik mitas, kodėl jis toks paplitęs? Tam ali būti kelios priežastys. Pirmiausia, neabejotinai įtaką daro žiniasklaida. Siaubo filmai nuolat rodo siaubingus nutikimus per pilnatį. O matyt dauguma žmonių tampa „iliuzorinės koreliacijos“ (kaip tai pavadino L. ir J. Chapman‘ai), nesamų asociacijų pripažinimo, aukomis. Pvz., daugelis žmonių, jaučiantys sąnarių skausmus, tvirtina, kad lietingu laiku jų skausmai sustiprėja, nors tyrimai nepatvirtina to. Iliuzorinės koreliacijos kyla iš mūsų psichikos tendencijos labiau prisiminti tai, kas buvo, nei tai, ko nebuvo. Jei per pilnatį kas nors nutiko, paprastai tai pastebime, pasakojame apie tai kitiems ir prisimename tai. Vienas tyrimas parodė, kad psichiatrinės ligoninės seselės, tikinčios mėnulio poveikiu, per pilnatį prirašo daugiau pastabų, nei tuo netikinčios.

Ir vis tik visa tai nepaaiškina, kaip atsirado tasai įsitikinimas. Įdomią idėją iškėlė Ch. Raisonas su kolegomis. Atseit, lunatizmas gali būti kadaise tikrai buvusiu mažu tiesos kampeliu. Lauke miegojusiems žmonėms (ypač psichiškai nestabiliems) mėnesiena galėjo trukdyti užmigti. O kadangi miego trūkumas atsiliepia žmonių elgesiui (ypač su kai kuriais psichikos sutrikimais, pvz., maniakiška depresija), keistas elgesys galėjo būti imtas sieti su pilnatimi. Taigi, tikėjimas pilnatimi yra „kultūrinė fosilija“.

Aišku, niekada nesužinosime, ar šis įdomus paaiškinimas yra teisingas. Ir vis tik, įrodymai apie pilnaties poveikį žmogui nėra labiau pagrįsti, nei tikinimas, kad mėnulis sudarytas iš sūrio.

*****

Kai artimiau Ją pažinau, širdis protą pasiuntė nx.

Kabala

Kas yra Kabala

Daug kas girdėjo, kad Kabala yra slaptasis mokslas. Būtent uždarumas, paslapties šydas davė pretekstą apie ją susidaryti daugybei legendų, falsifikacijų, profanacijų, gandų, nemokšiškų svarstymų bei išvadų. Tik XX amžiaus pabaigoje buvo leista visiems atskleisti žinias apie Kabalos mokslą bei platinti jas pasaulyje.

Ir todėl šios knygos pradžioje esu priverstas sugriauti per šimtmečius susiformavusius mitus apie senąjį ir šiuolaikinį Kabalos mokslą, skirtą kiekvienam. Kabalos mokslas niekaip nesusijęs su religija, nebent tiek, kiek galima susieti su religija, sakykime, fiziką, chemiją ar matematiką, bet ne daugiau. Kabala – ne religija ir tai lengva suprasti kad ir iš fakto, jog nė vienas religingas žmogus jos nežino ir nesupranta joje nė žodžio. Gilius pasaulėdaros pagrindus, jos dėsnius, pasaulio pažinimo metodiką, kelius, kaip pasiekti kūrimo tikslą, – visa tai Kabala pirmiausia slėpė nuo religingų masių. Nes reikėjo sulaukti laikų, kai žmonija išsivystys iki tokio lygmens, kad galės priimti kabalistines žinias ir teisingai jomis naudotis. Kabala – tai mokslas valdyti likimą, tai Žinojimas, perduotas visai žmonijai, visoms pasaulio tautoms. Kabala – mokslas apie tai, kas paslėpta nuo žmogaus akių, nuo mūsų penkių juslių. Joje yra naudojamos tik dvasinės sąvokos, t.y. tokios, kurios aiškina, kas vyksta aukščiau mūsų pasaulio, ko nejaučia penki mūsų jutimo organai, kas yra už jų jutimo ribų, aukštesniajame pasaulyje.

Tačiau, kad įvardintų aukštesniojo pasaulio objektus, jėgas bei veiksmus, Kabala pasitelkia žemiškąją kalbą. Tai būtina, nes mes neturime žodžių nežemiškoms sąvokoms išreikšti. Iš kiekvieno aukštesniojo pasaulio objekto į mūsų pasaulį nusileidžia jėga ir sukuria mūsų pasaulio objektą. Kabalistas, esantis abiejuose pasauliuose, mato šį ryšį ir aprašo aukštesnįjį pasaulį, naudodamas mūsų pasaulio pavadinimus. Tačiau tam, kuris nesuvokia abiejų pasaulių, atrodo, kad kabalistas aprašo žemiškuosius veiksmus, nors Kabala kalba tik apie tai, kas vyksta aukštesniajame pasaulyje. Žinomų žodžių (sąvokų) naudojimas sukelia nesusipratimus, klaidingus vaizdinius. Todėl Kabala draudžia įsivaizduoti kokį nors ryšį tarp mūsų pasaulio objektų ir jų dvasinių šaknų. Tai Kabaloje laikoma pačia grubiausia klaida. Todėl Kabalos studijavimas buvo uždraustas tiek daug metų, net iki mūsų laikų: žmogaus išsivystymo lygis buvo nepakankamas, kad galėtų atsikratyti tokių vaizdinių kaip įvairiausios dvasios, raganos, angelai ir kitokia velniava ten, kur kalbama visai apie ką kitą.

Tiktai nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio leidžiama ir rekomenduojama skleisti Kabalos mokslą. Kodėl? Todėl, kad žmonės pakilo aukščiau primityvaus gamtos jėgų (kaip į žmogų panašių būtybių, undinių, kentaurų ir kt.) supratimo lygmens. Žmonės pasirengę įsivaizduoti aukštesnįjį pasaulį kaip jėgų ir jų laukų pasaulį, kaip esantį aukščiau materijos. Šiomis jėgų, minčių pasaulio sąvokomis ir operuoja Kabalos mokslas. Su linkėjimais sėkmingai atverti Aukštesnįjį pasaulį, Michaelis Laitmanas

Ką nagrinėja Kabala

Kabala atveria žmogui gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus kuriuo nors gyvenimo etapu paklausia savęs: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“. Ypač skaudus šis klausimas vaikystėje ir jaunystėje, o vėliau žmogus jį dažniausiai pamiršta. Taip yra sutvarkytas gyvenimas: žmogus negali visą laiką kankinti savęs klausimu, į kurį negauna atsakymo. Atsakymą žino tik vienas šaltinis – Kabalos mokslas, daugelį amžių buvęs prieinamas vien išrinktiesiems. Karta keitė kartą, bet tik mums, paskutiniųjų kartų atstovams, suteikta galimybė gauti išsamų atsakymą į patį svarbiausią klausimą. Tačiau ir šiandien, kai Kabala jau prieinama kiekvienam žmogui, ji skirta tiems, kurie suaugę ir net sulaukę žilo plauko vis dar užduoda sau vaikišką, jaunatvišką klausimą: „Kokia mano gyvenimo prasmė, kokia visos žmonijos egzistavimo prasmė?“. Tie žmonės, kuriems šis klausimas opus, ateina į Kabalą. Jie nejaučia visiško pasitenkinimo, kasdienio gyvenimo pilnatvės. Jų nekankina manija ar depresija – tiesiog šiame gyvenime jie negali pasiekti dvasinio komforto. Kodėl? Atsakyti į šį klausimą gali Kabala.

Norų vystymosi etapai

Tūkstantmečius trunkanti žmonijos raida – tai skirtingų noro lygių vystymasis ir realizacija. Būtent norai ir būdų, kaip juos išpildyti, suradimas nusako civilizacijos ir viso, ką mes vadiname technologiniu ir moksliniu progresu, išsivystymo lygį. Dėl to, kad norai nuolatos tobulėja, t.y. auga iš mažesnių į didesnius, žmonija juda pirmyn. 

Kabala norų visumą skirsto į penkis etapus:

• pirminiai norai – seksas, maistas (sakoma: „Meilė ir alkis pasaulį valdo“);
• antrasis norų vystymosi etapas – turtų siekimas;
• trečiasis etapas – valdžios ir garbės siekimas;
• ketvirtasis etapas – žinių troškimas;
• penktuoju etapu siekiama dvasingumo, Kūrėjo.

Sekso ir maisto poreikis – tai gyvūniški norai, nes juos jaučia ir gyvūnai. Net būdamas visiškai izoliuotas, žmogus jaučia alkį ir trokšta pratęsti giminę, t.y. nori sekso. Turto, valdžios, žinių troškimas – tai jau žmogiškieji norai. Nes, kad patenkintų šiuos norus, žmogus turi būti tarp panašių į save – žmonių visuomenėje. Žmogus gimsta, jo norai vystosi, o paskui jis pastebi, kad gyvūniškųjų ir žmogiškųjų norų
realizavimas neteikia pasitenkinimo. Todėl kad paslėptas, bet tikras jo troškimas, kurį ne iškart gali įsisąmoninti ir suformuluoti, nepripildomas šiuo pasauliu. Šį norą žmogus gauna iš aukščiau. Jis nėra duotas iš prigimties kaip gyvūniškieji norai ir nesivysto veikiamas visuomenės kaip žmogiškieji norai. Kabala šį noro lygmenį vadina dvasinės šviesos troškimu arba žmogaus siela. Kabala tyrinėja dvasinę konstrukciją, vadinamą bendrąja siela arba Adomu. Ši konstrukcija susideda iš 600 000 dalių, kurių kiekviena dar dalijasi į daugybę dalelių, esančių žemiškųjų norų viduje.

Naujosios norų rūšies atsiradimas

Žemiškųjų norų visuma vadinama žmogaus širdimi. O dalelė (noras), patalpinama iš aukščiau, vadinama tašku širdyje.

Žmogus per savo biologinį, žemiškąjį gyvenimą turi visiškai užpildyti dvasinį norą. Jis turės grįžti į mūsų pasaulį, kol šito nepasieks. Taigi kiekviena karta šiame pasaulyje – tai tos pačios 600 00 sielų, apvilktos mūsų pasaulio kūnais. Kiekviena karta – 600 000 išsirikiavusių sielų, kurios vystosi, kad prisipildytų dvasine šviesa: kūnas miršta, o siela persikūnija ir vėl dirba naujame kūne, ir taip iki tol, kol tam tikru vystymosi etapu neprisipildys aukščiausiąja šviesa. Daugumos žmonių poreikiai (kūrybiniai, intelektualiniai, kultūriniai, o taip pat poreikis tyrinėti ir suprasti mūsų pasaulio sandarą) neišeina už šio pasaulio ribų.

Tai liudija, kad sielos, esančios šių žmonių kūnuose, dar nepasiekė noro dvasingumui – penktojo norų vystymosi etapo. Įsikūnijusios, tokio tipo sielos nesužadina kūnuose troškimo tam, kas yra už mūsų pasaulio ribų. Bet yra nedidelis (kol kas!) kiekis kitokio tipo sielų. Įsikūnijusi į baltyminį kūną tokia siela sukelia žmogui trauką tam, kas yra aukščiau, kas amžina. Žmogus, kaip ir visi kiti, bando pasitenkinti tuo, ką duoda šis pasaulis, bet jam nepavyksta. Jis mato, kaip kiti žmonės siekia kaupti, įgyti turtus ir sėkmę, o jam tai atrodo ne daugiau nei žaidimas. Jis dalyvauja šiuose „žaidimuose“ ir dažnai sėkmingai, tačiau jam tai neteikia pasitenkinimo. Palaipsniui, bandydamas save šiame pasaulyje ir nusivildamas, žmogus pradeda jausti, kad jo siela reikalauja kitokio pripildymo.

Galiausiai, gavęs norą dvasingumui, žmogus pajunta, kad žemiškaisiais malonumais jis jau negali pasitenkinti, ir todėl gyvenimas yra tuščias. Ir tada jis ima ieškoti šaltinio, kuriuo galėtų pripildyti naująjį (dvasinį) troškimą. Atsiradus naujosios rūšies norui (o tai būdinga mūsų laikams), prasideda ieškojimai ir nusivylimai. Nuo XX amžiaus vidurio vis daugiau žmonių iš aukščiau gauna norą dvasingumui, kuris sukelia žmoguje prieštaravimus, nes šis noras atsiranda žmogaus širdyje kartu su visais kitais (žemiškaisiais) norais. Iš aukščiau duotas penktasis noras sukelia vidinio diskomforto jausmą. Tokia būsena ir paskatina žmones ateiti į Kabalą, jie ateina paaiškinimo, kaip pripildyti kilusį juose Aukštesniojo pasaulio norą. Kadangi noras dvasingumui ateina iš aukščiau, mūsų pasaulio objektai negali jo užpildyti.

Kabala parodo žmogui, kaip galima pripildyti šį patį aukščiausią norą, jeigu jis atsiranda.

Kabalistai, gaunantys dvasinio noro pripildymą (kabala – hebr. gavimas), tai, ką gauna, vadina šviesa, o tiksliau aukščiausiąja šviesa. Ši aukščiausioji šviesa vadinama Kūrėju, nes Jis sukuria norą ir Pats jį pripildo. Bet jeigu žmogui šis noras nekyla, tai jis gyvena kaip paprastas žmogus.

To, kas galėtų pripildyti, paieškos ir prisipildymo procesas

Žmogaus gyvenimas – tai nuolatiniai ieškojimai. Žmogus visą laiką ieško to, kas galėtų patenkinti, pripildyti vis naujus ir naujus norus: vaikosi maisto, turtų, sekso, valdžios, žinių. Šie norai kyla jame be perstojo ir keičia vieni kitus. Visą gyvenimą žmogus stengiasi juos pripildyti. Per žmonijos istoriją daugeliui žmonių pavyko pripildyti ir dvasinį norą. Apie tai jie mums kalba savo knygose. Jie pasakoja apie užpildytojo paieškas ir užpildymo procesą. Jų aiškinimai ir šio proceso aprašymai sudaro mokslą, vadinamą Kabala. O save tokie žmonės vadina kabalistais. Kabalistai aiškina mums, jog žmogus, būdamas mūsų pasaulyje, turi pripildyti savo sielą šviesa taip, kad ji pakiltų į tą patį dvasinį lygmenį, kuriame buvo prieš nusileisdama ir patekdama į žmogiškąją širdį, t.y. žemiškuosius norus.

Mūsų užduotis – nepaisant visų kitų norų, vadinamų žmogaus širdimi arba žmogaus kūnu, pripildyti tašką širdyje aukščiausiąja šviesa. Kabalistai kalba, jog sielos pripildymas šviesa leidžia žmogui pajausti aukštesnįjį pasaulį. Tai reiškia, kad žmogus vienu metu gali būti (jausti) ir aukštesniajame, ir mūsų pasaulyje. Jis sujungia savyje abu pasaulius. Būsena, kai žmogus mūsų pasaulyje visiškai ištaiso ir pripildo savo sielą bei pasiekia patį aukščiausią dvasinį lygmenį, vadinama sielos išsitaisymo pabaiga arba tiesiog išsitaisymo pabaiga. Kabala suteikia žmogui galimybę (nuo tos akimirkos, kai jis pajuto norą siekti aukštesniojo pasaulio ir dėl to pirmą kartą išgirdo apie Kabalą) įvaldyti sielos pripildymo metodiką, pajausti begalinį malonumą, amžinybę, absoliutų pažinimą ir tobulybę. Beje, jis gauna galimybę realizuoti tai dabar – šiame pasaulyje, šiame gyvenime, o ne vėl ir vėl grįžti į šį „ne geriausią“ iš pasaulių ir nuo gimimo iki mirties ieškoti ir kentėti. Kadangi sielos visą laiką keičiasi, vystosi ir tobulėja, tai Kabalos
užduotis – sukurti kiekvienai kartai būtent jai tinkamą aukščiausiojo prisipildymo metodiką. Šis mokslas dėl to ir vadinamas „Kabala“ – gavimas, nes moko metodikos, kaip pripildyti sielas šviesa. Kabala moko žmogų, kaip gauti aukščiausiąją šviesą ir kaip visiškai ja užpildyti sielą, t.y. visus norus: ir širdies (žemiškuosius), ir dvasinius. Tai įmanoma, nes visi mūsų norai sukurti būtent šios šviesos. Ir todėl tik prisipildymas ja pačia gali mus patenkinti.

Dvasinis noras – kas tai?

Jeigu pirmosios keturios norų kategorijos (kūniškieji norai – maistui, pastogei, seksui; turto troškimas; valdžios, garbės troškimas; žinių siekis) mums visiškai aiškios ir jaučiamos, tai apie norą dvasingumui mes neturime jokio supratimo. Žmogus ir nesužinos, kas yra „dvasingumas“, kol jis tenkina savo norus mūsų pasaulio objektais. Jis mato šiuos objektus ir aiškiai žino, ko siekia. Bet kai jame kyla dvasingumo noras, jis neranda mūsų pasaulyje šaltinio, kuris galėtų šį norą pripildyti. Žmogus pasijaučia bejėgis ir sutrikęs: nebėra gyvenimo skonio, nėra kuo jį daugiau užpildyti. Jam tiesiog blogai. Jį kažkur „traukia“. Bet kur? Jis nežino kur kreiptis, juk pasitenkinimo šaltinio nematyti. Žmogus turi galimybę trumpam užsimiršti, ką jis paprastai ir daro.

Vaikystėje užduodame sau klausimą: „Kam mes gyvename?“. Tačiau po to prasideda augimo periodas ir hormonai nuslopina šį klausimą, nuslopina norą rasti gyvenimo prasmę ir šaltinį. Mūsų seksualiniai, intelektualiniai siekiai atitraukia dėmesį nuo šio klausimo. Bet paskui tas klausimas vėl iškyla ir vėl neramina mus. Kas atkakliai reikalauja atsakymo į jį, nesugeba užpildyti atsiradusios tuštumos ir ateina į Kabalą, tiksliau jį atveda iš aukščiau: ateina laikas pripildyti žmogiškąją sielą.

Dvasinė erdvė

Kai žmogaus kūnas miršta, siela persikelia į naujai gimusį kūną. Gyvenimas po gyvenimo siela vis labiau pasirengusi atskleisti save žmoguje. Daug gyvenimų žmogus nugyvena, nejausdamas savo sielos – aukštesniojo pasaulio siekimo. Nepainiokite to su pasaulietiškuoju, žemiškuoju „dvasingumo siekimu“, kaip, paprastai, suprantama kūryba, poezija, muzika, dailė Žmogus sielos pasireiškimą pajunta, kaip naują norą, siekimą, kaip tuštumą, ir jis nežino, kuo ją užpildyti. Nuo tos akimirkos prasideda ieškojimo kelias, kuris būtinai jį atves į Kabalą. Taip į Kabalą atveda visus žmones pasaulyje, nes Kabala – tai vienintelė sielos pripildymo metodika. Po to žmogus pradeda aiškiai jausti aukštesnįjį pasaulį, t.y. Kūrėją. Prieš jį atsiveria dvasinė erdvė. Šios erdvės krašte yra jis, o centre – Kūrėjas.

Dvasinė erdvė – tai savybių erdvė, panaši į fizinį lauką, maksimaliai pasireiškianti centre ir silpnėjanti nuo centro periferijos link, kol visiškai išnyksta ties riba, už kurios prasideda mūsų pasaulis. Keisdamas savo savybes Kūrėjo atžvilgiu, žmogus gali judėti dvasinėje erdvėje: žmogaus ir Kūrėjo savybių skirtumas atitolina juos vieną nuo kito, o jų savybių panašumas – suartina. Visiškas savybių sutapimas lemia jų susiliejimą. Iš pradžių mes savybėmis priešingi Kūrėjui, todėl apskritai esame už šio lauko ir nejaučiame Kūrėjo. Po pradinio pasiruošimo etapo, žmogus tampa minimaliai panašus į Kūrėją, ir tai leidžia peržengti ribą (machsomą) tarp mūsų ir dvasinio pasaulio. Toliau prasideda dvasinis kelias, kai žmogus aiškiai jaučia Kūrėją ir, jausdamas savo savybių skirtingumą Kūrėjo atžvilgiu, sąmoningai save
taiso ir suartėja su Juo. Šis laipsniško suartėjimo savybėmis su Kūrėju kelias – tai kiekvienos iš 620 žmogaus egoistinių savybių nuoseklus ištaisymas, pakeitimas į altruistinę. Kabaloje tai aprašoma kaip pakilimas (savo savybėmis) 620 pakopų. Kabala apibūdina šias pakopas, jų ypatybes, noro ištaisymo metodus kiekvienoje iš jų. Kildamas tomis pakopomis žmogus kiekvieną kartą naujai pajaučia Kūrėją. Žmogus privalo nuosekliai ištaisyti visus savo 620 norų, t.y. pakilti visomis 620 pakopų, būdamas žemiškame kūne, gyvendamas šiame pasaulyje. Po to, kai žmogus baigia kopti dvasiniais laiptais, jis save visiškai tapatina su siela. Todėl nelieka būtinybės vėl grįžti į materialų pasaulį ir apsivilkti kūnu.

Būna atvejų, kai atskiros sielos, vykdydamos joms pavestą ypatingą misiją (padėti kitoms sieloms, esančioms mūsų pasaulyje žemiškuose kūnuose), vėl apsivelka kūną. Labiausiai žinomas pavyzdys – Abraomo sielos pakartotinis grįžimas į mūsų pasaulį. Ji nuosekliai nusileisdavo Mozės, Rašbi, Ari, Baal Sulamo pavidalu.

Žmogaus mirtis – tai kūno ar sielos mirtis?

Ne žmogus miršta, o jo biologinis kūnas. Iš pradžių mes visi jaučiame tik savo kūną – žemiškuosius norus. Po to mes panorstame aukštesniojo pasaulio. Tai ne žemiškas noras, o dvasingumo pradžia – Kūrėjo troškimas. Jei žmogus išsiugdo šį norą, tai jis, be savo kūno savybių (norų), pradeda jausti ir savo sielą – Kūrėjo savybių dalį savyje. Jeigu jis save ištaiso taip, kad dvasinis troškimas nuslopina kūno norus ir kūnas visiškai tapatina save su siela, tai žmogus kūno mirtį jaučia, kaip išorinio apvalkalo numetimą nuo sielos. Kūnas miršta, bet žmogus jaučiasi nuo jo atitrūkęs dar gyvendamas jame. Jeigu mes gyvename mūsų pasaulio norais (seksas, maistas, turtas, valdžia, žinios), tai gauname pripildymą per mūsų kūną, t.y. per mūsų kūniškuosius jutimo organus. Mes galime dirginti savo smegenis elektriniais impulsais, siųsdami signalus per įterptus į jas elektrodus ir jausti pasitenkinimą, tarsi jis būtų gaunamas penkiais jutimo organais. Šiuo atveju mes tiesiogiai veikiame malonumo centrus, siųsdami į juos tokį pat signalą, koks gaunamas iš penkių jutimo organų receptorių. Tai poveikio ne per jutimo organus, o tiesiogiai per malonumo centrus (į kuriuos ateina visi signalai) pavyzdys.

Siela, ekranas ir malonumas

Dvasinį norą mes gauname ne per mūsų kūną, o betarpiškai iš aukščiau. Jam užpildyti taip pat būtinas jutimo organas. Jis vadinamas „ekranu“ (masach). Kai tik šis jutimo organas atsiranda žmoguje, jis ima jausti malonumą per šį organą. Pats malonumas vadinamas aukščiausiąja šviesa. Per ekraną šviesa įeina į mūsų norą mėgautis ja. Pats noras mėgautis aukščiausiąja šviesa ir vadinamas siela. Šviesa, kaip malonumo šaltinis, jaučiama, tik jei žmogus įgyja papildomą jutimo organą, sugebantį reaguoti į šią aukščiausiąją šviesą. Visi komponentai: šviesa (malonumas), ekranas (imtuvas) ir siela (gavėjas) – jokiu būdu nesusiję su mūsų žemiškuoju kūnu. Todėl neturi reikšmės yra žmogus žemiškajame kūne ar ne. Kai tik žmogus užmezga ryšį su aukščiausiąja šviesa, jis ima su ja kontaktuoti, taisyti save taip, kad galėtų prisipildyti šia šviesa. Laipsniškas savęs taisymas, supanašėjimas su aukščiausiąja šviesa ir atitinkamas prisipildymas ja, vadinamas dvasiniu kilimu. Šiame visą žmogų apimančiame procese kūnui skiriamas dėmesys tik kaip priemonei dvasiškai kilti. Kitaip jis nesvarbus. Mažas malonumas palyginus su dideliu visiškai nejaučiamas: jis užgožiamas didelio. Todėl, nors kabalistas ir yra tame pačiame pasaulyje kaip ir mes, bet iš principo jau gyvena aukštesniajame pasaulyje. Kadangi mes nejaučiame jo pasaulio, tai visa jo pasaulėjauta mums neatskleista, slapta, esanti anapus, t.y. esanti kitoje machsomo pusėje. Kai žmogus tapatina save su siela, o ne su savo žemiškuoju kūnu, tai šio kūno mirtį jis priima kaip apvalkalo pakeitimą. Jo pojūčiai, kuriuos įgijo šiame pasaulyje, nesikeičia, o tas pasaulis, kuriame jis jau gyvena, lieka su juo ir mirus žemiškam kūnui. Užbaigti savo žemiškąjį kelią taip, kaip sumanyta Kūrėjo, gali ir turi kiekvienas iš gyvenančių Žemėje.

Kuo grindžiama Kabala?

Kabala naudojasi tik tiksliais, patirtimi patikrintais duomenimis. Neatsižvelgiama į jokias teorijas ir spėliojimus. Visa tai, kuo grindžiama Kabala kaip mokslas, mes žinome iš tų žmonių, kurie per tašką širdyje, per sielą, asmeniškai suvokė aukštesniuosius pojūčius, t.y. juos įsisąmonino, patikrino, pamatavo ir aprašė. Jų tyrinėjimų visuma ir sudaro „Kabalos“ mokslą. Kabala, kaip ir bet kuris mokslas, turi savo tikslų tyrimo aparatą: matematines, fizikines priemones, grafikus, schemas, lenteles. Užuot kalbėję apie jausmus ir išgyvenimus, kabalistai operuoja vektoriais, norų traukos jėgomis, slopinimo jėgomis: jų santykis įvertinamas skaičiais, o norai ir jų pripildymas nustatomi dydžiais. Mūsų pasaulyje mes negalime išmatuoti nei vidinių pastangų, nei subjektyvių žmogaus pojūčių, o tuo labiau tiksliai palyginti dviejų skirtingų žmonių pojūčių, įspūdžių. Galima tik užjausti psichologus ir psichiatrus dėl jų bejėgiškumo, nes jie neturi galimybės naudotis tiksliais žmogaus dvasiniais parametrais.

Kabalos istorija ir jos kalba

Visa, kas mums žinoma apie aukštesnįjį pasaulį dar iki įeinant į jį, mes sužinome iš žmonių, kurie asmeniškai jį ištyrė. Jie mums aprašė savo kelią, savo pojūčius, savo išvadas, savo rekomendacijas, kurios mums siūlomos tam, kad praeitume tą patį kelią. Jų kelionių aukštesniajame pasaulyje aprašymai – tai kabalistinės knygos, pradėtos rašyti dar nuo Abraomo laikų. Abraomas – pirmasis kabalistas. Jis ėmė savęs klausti apie gyvenimo prasmę ir tai atvedė jį prie būtinybės atverti Aukščiausiąją jėgą. Savo įspūdžius, atsivėrus Kūrėjui, jis aprašė knygoje „Sutvėrimo Knyga“ (Sefer Jecira). Tai buvo prieš 3700 metų. Abraomas savo knygoje naudojo kabalistinę kalbą. Šią knygą ir šiandien studijuoja kabalistai. Kitas didis kabalistas – Mozė, kuris suvokė Kūrėją ir aprašė savo suvokimus knygoje, kurią pavadino „Tora“ – „Penkiaknygė“ (Biblija).

Savo dvasiniams įspūdžiams aprašyti jis naudojo Kabalos kalbą – „šakų kalbą“, pagrįstą mūsų pasaulio panašumu į savo šaknis aukštesniajame pasaulyje. Kadangi viską mūsų pasaulyje pagimdo jėgos, kylančios iš aukštesniojo pasaulio, tai kiekvienas objektas, veiksmas, reiškinys mūsų pasaulyje yra kaip šaka, auganti iš aukštesniojo pasaulio. Mozė naudojo mūsų pasaulio objektų ir veiksmų pavadinimus, kad jais aprašytų aukštesniojo pasaulio objektus, veiksmus. Atrodo, kad yra rašoma apie mūsų pasaulį, bet už šių žodžių slypi aukštesnysis pasaulis. Ir tik tas, kuris jaučia aukštesnįjį pasaulį, geba teisingai suprasti Mozės pasakojimą. Babilono Talmudas (parašytas mūsų eros pradžioje) – tai knyga, kuri pavaizduoja aukštesniojo pasaulio dėsnius mūsų pasaulio juridinių įstatymu pavidalu. Įstatymai, aprašomi Talmude, kaip mums atrodo, kalba apie žmogaus elgesį mūsų pasaulyje, bet tai tik išorinis teksto pavidalas. Kabalistai Talmudo tekste mato skrupulingai aprašytą aukštesnįjį pasaulį. Aukštesniajam pasauliui aprašyti taip pat naudojamos pasakojimų ir pranašysčių kalbos. Kabalistui nesvarbu, kokia kalba parašyta knyga apie aukštesnįjį pasaulį – apie Kūrėją. Bet kuriuo atveju, skaitydamas, jis jaučia autoriaus aprašymą taip, kaip muzikantas, žvelgdamas į natas, girdi muziką.

Žemiškieji ir dvasiniai jutimo organai

Mes gimstame su penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. Jomis mes gauname į save, kaip į juodąją dėžę, tam tikrą informaciją. Informacija ateina į smegenis, apdorojama ir pateikiama kaip bendras mus supančio pasaulio vaizdas. Šie pojūčiai vadinami „šiuo pasauliu“ arba „mano pasauliu“. Iš tikrųjų aš nežinau, kas egzistuoja ne manyje. Aš tik fiksuoju savo reakciją į kažkokį išorinį poveikį. Mūsų klausos organas sudarytas taip, kad membrana atskiria išorinę aplinką nuo vidinės. Membrana gali būti mažiau ar daugiau jautri, sveika ar pažeista. Priklausomai nuo to, mes garsą girdime stiprų, silpną, aukštą, žemą arba jo visai negirdime. Kokį garsą aš išgirsiu priklauso ne nuo to, koks jis yra iš tikro, o nuo to, koks yra mano priėmimo organas, kitaip tariant, tai priklauso nuo mano savybių. Aš jaučiu ne išorinius svyravimus, o savo juslės reakciją į juos. Aš kažką jaučiu viduje ir sakau, kad tai išorinis garsas. Tas pats ir dėl visų kitų mūsų pojūčių. Taigi tampa aišku, kad mes absoliučiai uždara sistema: kiekvienas iš mūsų jaučia savo vidines reakcijas į išorinį, mums nežinomą poveikį. Ir mes niekada negalime objektyviai pajausti to, kas vyksta ne mumyse. O visa tai, ką jaučiame, yra tik dėl to, kad mūsų jutimo organai, laidininkai, smegenys, suvokimo centrai būtent taip apdorojo ir pateikė mums informaciją. Kokia ji ne mumyse, mes nežinome. Mes esame uždaryti savyje. Ką man duoda papildomas, sąmoningai įgyjamas jutimo organas – ekranas? Jis leidžia man gauti informaciją ne per mano įgimtas penkias jusles į mano egoistinius norus (t.y. viską, kas vyksta, suprasti tik su nauda sau – neobjektyviai), o betarpiškai ir objektyviai. Tokiu būdu aš suvokiu tikrą, nesugadintą mano išskaičiavimų, absoliučią, objektyvią pasaulėdarą. Būtent tai mums duoda Kabala. Kaip ir kiti mokslai, ji naudoja pakartotinius bandymus, fiksuoja duomenis, atkartoja rezultatus ir t.t.

Kabala – tai mokslas, su religija ji neturi jokio ryšio. Galite paklausti bet kurio religingo žmogaus, ar jis susipažinęs su Kabala. Jūs pamatysite, kaip jis vengia jos ir bijo. O juk tai ir nusako žmogaus požiūrį į pasaulį, gyvenimą, egzistenciją. Ir jei iš išorės kabalistas panašus į religingą žmogų, tai savo vidine pasaulėjauta, požiūriu į gyvenimą jis yra visiškai kitoks žmogus. O ir pačių religingų žmonių požiūris į kabalistus aiškiai išskiria juos.

Sielos gematrija

Jei du kabalistai perskaitys vieną ir tą patį aukštesniojo pasaulio aprašymą, tai pajus tam tikrą jo paveikslą. Bet kaip jie galės sulyginti savo pojūčius? Juk abiejų pojūčiai jų sielos viduje, atitinkantys jų vidines savybes. Jei vienas kabalistas ekrano dydžiu, dvasiniu suvokimu didesnis už kitą, tai, žinoma, jam atsiveriantys vaizdai bus kitokie, nes jis giliau supranta, kas vyksta. Tai panašu, kai, pavyzdžiui, aš mokausi penktoje klasėje, o jūs – dešimtoje. Tada jūs, aišku, visa, kas vyksta, suprantate geriau. Sielos kokybė – tai jos savybių visuma. Mūsų pasaulyje kiekvieno žmogaus charakterį sudaro skirtingų proporcijų savybių rinkinys: godumas, pavydas, gailestingumas, įtarumas ir t.t.

Studijuojant Kabalą, galima tiksliai sužinoti sielos konstrukciją, jos norų rinkinį, tiksliai aprašyti ir suformuluoti jos struktūrą. Kūrėjas sukūrė vieną norą, vieną konstrukciją – sielą, vadinamą „Adomu“. Bet joje galima išskirti 600 000 dalių – fiksuotų struktūrų, atskirų sielų. Kiekvienoje sieloje (ir bendroje, ir atskiroje) yra 620 vidinių dalių, atskirų norų. Jų derinys ir nulemia sielos struktūrą. Kiekviena tam tikra sielos struktūra gauna savo pavadinimą pagal pagrindinę, būdingą tik jai, savybę. Ji išreiškiama skaičiais. Skaitinė sielos reikšmė vadinama jos gematrija. Savybių rinkinio gematrija žymima raidėmis, t.y. užuot naudojus skaičius, naudojamos raidės, užuot pavadinus sielas numeriais, joms suteikiami vardai, nes
hebrajų kalba neturi skaičių – jie žymimi raidėmis.

Ir tada suvokimas tampa absoliutus

Po išsitaisymo visos sielos susijungia į vieną bendrą sielą. Tada tarp jų susikuria tarpusavio ryšys, kaip vieningoje sistemoje. Ši bendros sielos konstrukcija sujungia visas sielas taip, kad galiausiai kiekviena iš jų jaučia tai, ką jaučia visos. Tada suvokimas tampa absoliutus. Ši būsena ir vadinama Galutiniu išsitaisymu.

Paskui siela, gaunanti šviesą iš aukščiau, pakyla iki Šaltinio – Kūrėjo, tapdama Jam lygi. Pakopos, esančios aukščiau Galutinio išsitaisymo, vadinamos „Toros paslaptimis“. Jų nėra nė vienoje knygoje, jos niekur neaiškinamos ir niekur neaptarinėjamos. Šios būsenos atsiskleis, kai visas pasaulis pakils iki atitinkamo lygio, per 6000 metų po to, kai žmoguje prabudo Adomo siela. Šiandien iki 6000 metų pabaigos liko 237 metai. Bet mūsų pastangos gali daug kartų sutrumpinti šį terminą.

Kodėl Kabala – mokslas patirti malonumą?

Kabala malonumą aiškina, kaip prisipildymą bet kokia forma: materialia, moraline, intelektualine, fizine. Beje, omenyje turimas absoliutus malonumas (prisipildymas), kuris nepraeina, yra amžinas, tobulas. Malonumas jaučiamas, tik kai noras yra labai stiprus (kada aišku, ko nori) ir nėra to, ko trokštama. Patiriamas malonumas tučtuojau sumažina norą, kas, savo ruožtu, mažina ir patį malonumą. Maksimalus malonumas patiriamas, kai trokštamas dalykas pirmąkart susiliečia su norinčiuoju, panašiai kaip pirmas maisto kąsnis pajuntamas burnoje. Bet paskui alkis dingsta, noras sumažėja, kyla sotumo jausmas. Ir sulig kiekvienu kąsneliu jau nejaučiamas toks malonumas, koks buvo pradėjus valgyti. Dėl to gurmanai pietų pabaigai palieka pačius skaniausius patiekalus, kad sumažėjusį norą sužadintų didesniu malonumu. Jeigu imsime tyrinėti malonumus, kuriuos mums teikia žinios, valdžia, turtas, tai pamatysime, kad jie visi mažėja gaunant tai, ko norima. Neretai žmogus dirba dešimtis metų, kad įgytų, ko nori, bet kai pasiekia, malonumo pojūtis išblėsta. Būtent šio pojūčio išnykimas verčia mus ieškoti naujų malonumų.

Reklama, mada ir t.t. suteikia mums naujus norus, mes pradedame jų vaikytis ir tai užvaldo mus, nes nujaučiame gausiantys malonumą. Gavę, ko geidėme, mes vėl jaučiame poreikį lakstyti paskui naują malonumą. Ir šis procesas begalinis. Todėl žmogus niekada nesimėgauja: jis nuolatos ieško. Kabala moko žmogų, kaip patirti neišnykstančius (amžinus, absoliučius, tobulus) malonumus, kurie atsiskleidžia kaip pastovus mėgavimasis ir ramybė. Todėl šis metodas ir vadinamas „chochmat Kabala“ (mokslas gauti).
Šią techniką mums davė Kūrėjas, kad jaustume didelius norus ir akimirksniu prisipildytume ir vėl įsinorėtume ir vėl tuoj pat gautume, ko geidžiame. Ir taip be perstojo. Tada, kadangi nebūtų atotrūkio tarp norų ir jų pripildymo, mus apimtų nuolatinė ramybė ir mėgavimasis. Didesnis noras kiltų kartu su didesniu malonumu.

Kaip sukurti tokį norą? Tokio noro mūsų pasaulyje nėra. Todėl siela yra priešinga visam mūsų pasauliui. Ji priešinga mūsų pasauliui savo savybe – altruizmu, kuris Kabaloje vadinamas ekranu. Ekrano įgijimo procesas ir yra Kabalos studijavimo objektas. Kalbama apie tikslų, praktinį metodą, ypatingą techniką, kuri įsisavinama, studijuojant tam tikras kabalistines knygas. Pavyzdžiui, pagrindinis Kabalos mokslo vadovėlis „Mokymas apie dešimt sfirot“. Iš pradžių cituojama didžiojo kabalisto Ari (XVI a.) knyga „Gyvybės medis“. Po to pateikiamas kito didaus kabalisto J. Ašlago (Baal Sulamo), jau mūsų amžininko (XX a.), komentaras. Po jos yra dalis „Vidinė žiūra“, kuri kita kalba ir smulkiau aiškina tai, kas išdėstyta pirmoje dalyje. Toliau „Žodžių prasmė“ – klausimai apie naudojamų žodžių prasmę. Galiausiai „Klausimai ir atsakymai“ – klausimai apie dvasinius reiškinius ir atsakymai. Kabalistinės knygos sudarytos pagal akademinę sistemą. Nors jas rašiusieji nesimokė jokiose mokslo įstaigose ir nežinojo šiuolaikinės dėstymo metodikos, bet rėmėsi savo žmogiškosios prigimties žiniomis. Tai, kad medžiagos pateikimas atitinka mūsų mokslines knygas, tik dar kartą pabrėžia, kad Kabala – mokslas.

Ar galėtumėte palyginti mūsų ir dvasinio pasaulio malonumus?

Tai nepalyginama. Pati žemiausia, pirmoji aukštesniojo pasaulio pakopa mums suteikia nuolatinį malonumą, milijardus kartų didesnį nei bendras visų žmonių, egzistavusių per visą žmonijos gyvavimo istoriją (ir praeityje, ir ateityje), malonumas. Tokia dvasinių pakopų prigimtis: aukštesnioji daugybę kartų didesnė už žemesniąją.

Kaipgi pakilti į aukštesnįjį pasaulį?

Yra tik vienas būdas pereiti machsomą į aukštesnįjį pasaulį – įgauti dvasinę jėgą, ekraną. Žmogus, kabalistinių knygų studijavimu nepritraukęs sau supančios šviesos, jaučia tik mūsų pasaulį ir visiškai nejaučia dvasinio pasaulio. Mūsų pasaulyje nėra tokios jėgos, kuri suteiktų man ekraną. Todėl kabalistai ir rašė savo knygas. Kabalistas yra dvasiniame pasaulyje. Savo knygoje jis aprašo, ką ten jaučia. Skaitydamas jo knygą, aš negaliu įsivaizduoti to, apie ką jis rašo, bet labai noriu tai suprasti, pajausti tai, ką jaučia jis. Todėl, skaitydamas tekstą apie dvasinį pasaulį, aš sužadinu šviesą iš tos vietos, kurią jis aprašo, ir ji mane veikia. Ji man šviečia iš tolo, taiso, kelia. Kabalistines knygas leidžiama naudoti tik tam, kad pakiltum ir išsitaisytum. Tam, kad būtų sužadintas supančios šviesos švytėjimas, kurio pakaktų pakilti į aukštesnįjį pasaulį, reikia turėti didelį norą. Paprastai žmogaus noras nėra pakankamas. Yra ypatingos asmenybės, kurių noro didumas leidžia savarankiškai įeiti į aukštesnįjį pasaulį. Bet tokių vienetai. Dėl to kabalistai pataria mums kurti grupes, kad suvienytume sielas, norus.

Reikalas tas, kad „Galutinio išsitaisymo“ lygyje visų mūsų sielos susilieja į vieną bendrą sielą, vadinamą „Adomu“. Jeigu mes susijungsime į grupę, kartu studijuosime, teigiamai veiksime vienas kitą, taip sustiprindami kiekvieno iš mūsų aukštesniojo pasaulio norą, tai iš kiekvieno gausime norą išsitaisymui. Jei žmogus gauna dešimties savo draugų norą, tai šio noro jau pakanka, kad sužadintų galingą supančią šviesą, kuri jį pakeis ir pakels į pirmą dvasinę pakopą. Kabalistai prieš daugelį metų išdėstė metodiką, kaip organizuoti grupes, kokie turi būti tarpusavio santykiai tarp mokinių, kas juos turėtų sieti. Pasirodo, kad dvasinio pasaulio įsisavinimas – tai gyvas ir dinamiškas procesas, apimantis bendras šventes, iškylas, vakarienes. Ir viskas dėl vienintelio tikslo – kaip galima labiau susijungti į grupę, kad būtų teisingai tobulėjama.

O jeigu aš nejaučiu noro dvasiškai vystytis?

Jei žmogus nenori dvasingumo, tai jis turi dvi galimybes: arba jis visa tai palieka ir užmiršta, arba visgi nusprendžia lankyti paskaitas ir klausyti apie Kabalą. Jis tikisi, kad noras atsiras. Tai panašu į tai, kaip mus veikia reklama, mada. Kodėl taip reikia elgtis? Todėl, kad šiuo atveju jis iš anksto eina tikslo link. Be to, prieš padarydamas savo gyvenime daug nereikalingų dalykų, žmogus išvengs kančių, kurios vis tiek privers jį ateiti į Kabalą: jis tiesiog nenori sugrįžti į šį pasaulį ir vėl viską pradėti iš pradžių. Bet tam, kuris visiškai nejaučia jokio poreikio sužinoti tikslą, gyvenimo prasmę, reikia daug klausytis, kad suvoktų būtinybę studijuoti Kabalą. Mes laukiame žmonių, klausiančių savęs, kokia jų gyvenimo prasmė, laukiame tų, kuriems šis klausimas neduoda ramybės. Tai tokie žmonės, kuriuose bunda dvasinis taškas. Ateina ir išeina daugelis, o lieka vienetai: tie, kurie pasirengę bet kam, kad tik pasiektų gyvenimo tikslą. Kiekvienais metais tokių žmonių vis daugėja. Visais amžiais kabalistai rašė, kad nuo 1995 m. Kabalą ims studijuoti daug žmonių, nes tai laikas, kai reikia išsitaisyti masėms, pakilti į tą lygį, iš kurio nusileidžia kiekvieno siela.