Mūsų gyvenimo trumpumą išreiškia posakis: "Lyginant su Saule ir Mėnuliu, mūsų gyvenimas kaip ryto rasa". Niekas taip neramina žmonių kaip gyvenimo pabaiga. Norim ar nenorim, tai visada yra mirtis. Tad žmonija dėmesį sutelkė anapusiniam gyvenimui. Nėra baisesnio likimo, kaip amžinos kančios pragare. O pasakojimais apie šmėklas ir vaiduoklius, išreiškiama baimė, kad ir po mirties ne visi turės ramybę. Ir didžiausia vertybe tampa "graži mirtis".
Kinijoje tikima žmogų turint "tris sielas (hun) ir septynis gyvybės šaltinius (po)". Daug senučiukių prie Taipėjaus Hsing Tien šventyklos pasiruošusių atstatyti hun ir po, prarastas po pergyvenimų, sukrėtimų, išgąsčio ar netikėtumų.
Derindami tas dvi esybes, gauname keturis variantus:
- būtybes su siela ir gyvybės šaltiniais, - tai gyvieji;
- būtybes, neturinčias nei sielos nei gyvybės šaltinių - tai mirusieji;
- būtybes, teturinčias sielą - tai vaiduokliai, šmėklos;
- būtybes tik su gyvybės šaltiniais - tai zombiai.
Sielos, hun, yra žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindas - mąstymo, jausmų, prisiminimų. Gyvybės syvai, po, yra fizinių procesų varančioji jėga - judesių, augimo ir t.t. Net ir fizinis tobulėjimas vadinamas "darbu su po".
Zombiai ne tik yra be jausmų, bet ir neprisimena šeimos narių. Tai "vaikščiojantys lavonai", tačiau išlaikę nepaprastą fizinę galią. Jų nagai ir plaukai tebeauga. Bet kodėl filmuose zombiai vaizduojami vilkį Quing dinastijos valdininkų drabužiais? Ar tai slapta požiūrio į valdžios atstovus išraiška? O gal vien dėl to, kad kažką vilkėti turi? Kažkaip įprasta juos vaizduoti praeito laikmečio drabužiais. Taip Quing dinastijos metu jie buvo "rengiami" kaip Ming dinastijos mokslininkai. Tokiu būdu tarsi pabrėžiama, kad zombiai "jau senai mirę, atėję ir tolimos praeities".
Kartais zombiai pavadinami "kinų vampyrais", tačiau savo prigimtimi skiriasi nuo vakarietiškų giminaičių, nes šie tebeturi atmintį ir kaupia pažinimą. Taip pat vakariečių vampyrai nepaprastai patrauklūs jų moteliškos lyties aukoms, kurios net čiulpiant jų kraują balansuoja tarp ekstazės ir mirties.
Vaiduokliai išsaugo jausmus, atmintį bei protinius sugebėjimus, pvz., žaisti šachmatais ar groti muziką. Tačiau jų kūnai labai trapūs. Jie neturi svorio (vandeniu gali prabėgti nepastebimi, gali skrieti ir pereiti kiaurai sienas), kūno šilumos, jie nemeta šešėlio ir nevalgo žemiško maisto. Moteriškos lyties vaiduoklės yra nepaprasto grožio.
Kinų šmėklos gali skiria gėrį ir blogį, blogu atsilygina už bloga ir malone už švelnumą. Tačiau tie, kurie mirė "neteisingai" (nusiskandino, pasikorė ar kitaip nusižudė, žuvo per avarijas ar gimdami), yra kitokie. Jie blaškosi netoli įvykio vietos ieškodami "sielos pakeitimui", nes jie gali išsilaisvinti per reinkarnaciją. Laikoma, kad plaukiantys vandeniu žibintai gali parodyti kelią sielvartaujantiems vaiduokliams iš jų sunkios padėties.
Už jų kančią kaltas likimas, nes jie "mirė nelaiku". Neveltui daugelyje tautų turi patarles, kurių prasmė "Geriau blogas gyvenimas nei graži mirtis". Gyvenimą reikia mylėti!
Kur randasi siela?
Jakutai manė žmogų turint tris sielas. Viena palieka žmogų miegant, antra yra dar neramesnė ir visąlaik slankioja aplink ir tik trečioji, atsiskyrėlė, nuolat gyvena mumyse. Kai kurią kelioklę sielą sučiumpa piktoji dvaisa, žmogus suserga ir gali net mirti.
Karingos tautos manė, kad siela randasi kraujyje – netekęs kraujo, karys miršta. Kiti manė, kad siela būna mumyse tol, kol kvėpuojame – ir išeina su paskutiniu atodūsiu. Daugybė tautų tikėjo, kad miegant siela palieka kūną. Kai kur buvo draudžiama žadinti miegantįjį ar pernešti į kitą vietą, nes grįžtanti siela gali nerasti kūno. Amerikos indėnai tikėjo, kad negalima miegančiam dažyti veido, nes grįžtanti siela gali jo nebepažinti. Tebetikima – turint žmogaus atvaizdą (taigi ir sielą), įgaunama magiškos galios prie jį. Todėl Koranas ir draudžia vaizduoti žmones.
Afrikos basuto gentyje tikėta, kad jei krokodilas sugriebia žmogaus atvaizdą, tasai turi mirti. Malaiziečiai buvo įsitikinę, kad žmogus suserga, jei kas užmina jo šešėlį, t.y. sielą. Šis tikėjimas perteikiamas ir pasakose, kai piktasis burtininkas, darydamas bloga, pagrobia žmogaus šešėlį.
Fidži salų gyventojai žmogaus šešėlį sujungė su jo atvaizdu. Ir jei tamsioji siela (šešėlis) žmogui mirus iškeliauja į pomirtinį pasaulį, tai šviesioji (kurią galima išvysti ramiame vandens paviršiuje), pasilieka žmogaus mirties vietoje. Iš čia atėjo prietarai dėl veidrodžio – sudaužant veidrodį nužudomas žmogaus antrininkas (ir todėl – lauk nemalonumų).
Žmogui čiaudint į nosį įlenda piktoji dvasia. Kad jam nekiltų pavojus, reikia palinkėti sveikatos. Dešinė pusė arčiau palankios dvasios, kairė – nepalankios. Tai pagrindas įvairiems šios rūšies prietarams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą