Prakeiktas pasaulis stovi prie beprotybės krašto, žiūrėdamas kvailom akim žemyn į velnio peklą. Visi tie liberalai, intelektualai saldžiabalsiai šnekučiai - plepiai, kažko staiga visi nebežino ką pasakyti. Po manimi šis miestas, jis inkščia lyg galviju skerdykla pilna protiškai atsilikusių vaikų, o naktis dvokia paleistuvyste ir purvina iki šleikštulio sąžine. Keista, ar dar kas benutuokia su kuo tai valgoma. Marinamas netiesos šaltinio gleivėm, neapykantos nektaru tenka įstrigusi gerklėj troškulį malšinti, suvilgyti senokai miego malonės nemačiusi veidą ir rankas šviežiu krauju mazgoti. Pajunti galiausiai bent šiokį tokį atsipalaidavimą, tada jau leidi sau prisėsti į minkštą krėslą prieš tai pamiršęs virtuvėje išjungti dujas, įsipili šlakelį brendžio ir pagaliau ramiai prisidegi cigaretę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą