Paaiškinimas apie Sielą

Senovės išminčiai sielai davė moterišką giminę. Ir iš tikro, savo prigimtimi ji buvo moteris. Ji netgi turėjo įsčias.

Kol ji gyveno tik su Tėvu, buvo skaisti ir androgininė. Tačiau nupuolusi į kūną ir atėjusi į šį gyvenimą, ji pateko į daugelio plėšikų rankas. Ir ištvirkę tvariniai perduodavo ją iš rankų į rankas ir [ ... ] ją. Kai kurie ją paimdavo jėga, kiti sugundydavo dovanomis. Trumpai sakant, jie sutepė ją ir ji [ ... ] savo nekaltybę.

Ir ji atiduodavo savo kūną [ištvirkavimams] ir dalino save kiekvienam ir visiems, manydama, kad kiekvienas jos apkabintasis yra jos vyras.Kai ji atsiduodavo ištvirkusiems, neištikimiems svetimoteriautojams, kad tie galėtų ja pasinaudoti, atsidusdavo giliai ir atgailaudavo. Bet vos ji nusisukdavo nuo tų ištvirkautojų, ji skubėdavo pas kitus, kurie priversdavo ją gyventi su jais ir teikti paslaugas lovoje, tarsi būtų jos šeimininkai. Iš gėdos ji daugiau nesiryždavo juos palikti, nors jie ją apgaudinėjo, žadėdami būti ištikimais, tikrais vyrais, tarsi ją labai gerbtų. Galų gale, jie palikdavo ją ir išeidavo.

Galiausiai ji tapo apleista našle, be pagalbos; neliko net maisto po jos pametimo, nes iš jų ji negaudavo nieko, išskyrus jų pasityčiojimas santykiaujant su ja. Ir jos vaikas nuo svetimoteriautojų buvo kurti, akli ir ligoti. Jie buvo silpnapročiai.

Tačiau kai aukštybėse esantis Tėvas aplankys ją ir pažvelgs žemyn į ją ir išvys jos dūsavimus – jos kančiose ir negarbėje – ir atgailavimus dėl savo paleistuvystės, ir kai ji pradės jį šaukti vardu, kad padėtų jai, [ ... ] visa širdimi, sakančią: "Išgelbėk mane, o Tėve, nes tai atpildas man už tai, kad palikau namus ir pabėgau iš savo mergautinės buveinės. Sugrąžink mane atgalios". Kai jis pamatys jos būklę, palaikys verta malonės, nes ji daug iškentėjo palikusi namus.

Juk apie sielos paleistuvavimą Šventoji dvasia pranašauja daugelyje vietų. Nes pasakyta pranašo Jeremijo (Jer 3:1-4): "Jei vyras paleistų žmoną, ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už kito, ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją¹⁾? Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas? Tu juk su tiek meilužių svetimavai, ir dar norėtum sugrįžti pas mane! Pakelk savo akis į aukštas, plikas kalvas ir pagalvok, ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi su tavimi? Jų laukdama sėdėjai pakelėse kaip arabas²⁾ dykumoje. Savo nedoru svetimavimu suteršei kraštą. Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai, nebeužėjo pavasario lietūs. Bet kadangi tavo kakta įžūli it kekšės, tu nė nemanai rausti iš gėdos. Net dabar argi nesišauki manęs: 'Tėve mano! Tu mano jaunystės sužadėtinis'".

Ir vėlgi parašyta pranašo Ozėjo (2:4-9): "Kaltinkite savo motiną³⁾, kaltinkite, nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras! Tepašalina nuo savo veido kekšystę ir iš savo krūtų tarpo svetimavimą. Kitaip nuogai ją išrengsiu⁴⁾, paliksiu ją, kokia ji buvo gimimo dieną, padarysiu ją panašią į dykumą, paversiu ją tyrlaukiais ir leisiu jai mirti nuo troškulio. Nei jos vaikų nepasigailėsiu, nes jie yra kekšystės vaikai. Taip! Jų motina buvo kekšė, - ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi. 'Eisiu paskui savo meilužius⁵⁾, - ji sakė, - nes iš jų gaunu savo duoną ir vandenį, savo vilnas ir linus, savo aliejų ir gėrimą'. Todėl, tikėk manimi, erškėčiais aptversiu jos kelią ir sieną pastatysiu prieš ją, kad nebegalėtų surasti savo takų. Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet jų nepasivys, ji ieškos jų, tačiau nesuras. Tuomet ji tars sau: 'Eisiu, sugrįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar'".

Ir vėlgi tarta Ezechielio (16:23-26): "Po visų savo nedorų darbų, - vargas, vargas tau! – Tai Viešpaties žodis, - stateisi sau pakylą ir įsitaisei alkvietę⁶⁾ kiekvienoje aikštėje. Ant kiekvienos kryžkelės statei savo aukštumų vietą ir kekšės elgesiu niekinai savo grožį, išsižergdama kiekvienam praeiviui. Įsismaginusi su savo kekšyste, tu buvai kekšė egiptiečiams, savo gašliems kaimynams, kad mane įpykintum".

Tačiau ką reiškia "egiptiečiai, gašlūs kaimynai", jei ne kūno ir juslių sritį bei žemiškus dalykus, kuriuos, priimdama duoną, susitepė siela, - kaip ir vyną, aliejų, drabužius ir kitus išorinius nesvarbius dalykus kūnui – dalykus, kurių, kaip ji manė, jai reikia.

Tačiau dėl to ištvirkavimo Išpirkėjo apaštalai paliepė (Apd. 15:20, 29; 21:25; 1 Tim 4:3; 1 Kor 6:18; 2 Kor 7:1): "Susilaikykime nuo, apsivalykime nuo jo", - kalbėdami ne vien apie kūno paleistuvystę, o netgi labiau apie sielos. Todėl apaštalai rašė Dievo bažnyčioms, kad tokios paleistuvystės neturėtų būti mūsų tarpe.

Mat labiausiai turėtų būti kovojama su sielos paleistuvyste. Būtent iš jo randasi kūno paleistuvystė. Todėl Paulius, rašydamas korintiečiams (1 Kor 5:9-10), sakė: "Aš jums rašiau savo laiške⁷⁾, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ir stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio". Čia jis sako dvasine prasme, kaip pasakė (Ef 6:12): "Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu⁸⁾, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose".

Kol siela blaškosi visur santykiaudama su kiekvienu sutiktu ir susitepdama, ji egzistuoja iškęsdama savo apsileidimus. Tačiau pajautusi savo sunkią padėtį, ji raudos priešais Tėvą ir atgailaus, kol Tėvas jau atleis ir jos įsčias nugręš nuo išorinio pasaulio ir vėl pasuks į vidinį pasaulį, kad siela atgautų savo tikrąjį pobūdį. Kitaip yra moteriai, nes kūno įsčios yra viduje kaip ir kiti vidaus organai, tačiau sielos įsčios yra išorėje, kaip kad vyrų genitalijos.

Tad kai sielos įsčios Tėvo valia pasisuks į vidų, siela bus pakrikštyta ir kaip mat nusivalys išorinius ją slegiančius teršalus, lygiai kaip purvini drabužiai, pamerkti į vandenį ir teliūskuojami, kol pasišalina purvas ir jie tampa švarūs. Taip išvalius sielą, ji atgaus ankstesnės prigimties šviežumą ir taps kaip anksčiau. Toks jos pakrikštijimas.

Tada ji pradės siausti kaip gimdanti moteris, šėlstanti ir besiraitanti iš skausmo. Bet nors ji yra moteris, ji pati negali pradėti vaiko. Iš dangaus Tėvas pasiuntė jai vyrą, jos brolį, pirmgimį. Jaunikis nusileido pas nuotaką. Ji liovėsi paleistuviauti ir apsivalė nuo ištvirkavimo teršalų, apsinaujindama, kad taptų nuotaka. Ji apsivalė Jungtuvių kambaryje, jį iškvėpino ir atsisėdo, laukdama tikrojo jaunikio. Ji daugiau nesišlaistė po turgavietę, santykiaudama su kuo panorėjusi, o tik laukė jo [sakydama]: "Kada jis ateis?" - ir bijodama, nes nežinojo, kaip jis atrodys. Ji nieko neatsiminė nuo tada, kai nupuolė [į žemę] iš Tėvo namų. Tačiau Tėvo valia [ ... ] Ir ji svajojo apie jį kaip įsimylėjusi.

Tada jaunikis, Tėvo valia, nusileido pas ją į sutvarkytą Jungtuvių kambarį ir jį išpuošė. Ši santuoka vyksta kitaip nei kūniškoji susijungiantys pasitenkina tuo susijungimu. Ir tarsi nudeginti, jie nusimeta kūniškos aistros jungą ir atsisuka vienas į kitą. Tačiau tos jungtuvės [ ... ]. It kai tik susijungia vienas su kitu, , tampa vienu gyvenimu [viena gyva būtybe]. Todėl pranašas apie pirmą vyrą ir pirmą moterį sakė (Pr 2:24): "Jie taps vienu kūnu". Nes pradžioje jiedu buvo susijungę, kai buvo su Tėvu, kol moteris nebuvo atskirta nuo vyro, buvusio jos broliu. Tos jungtuvės vėl juos sujungė, siela susiliejo su jos tikrąja meile, jos tikruoju šeimininku, kaip parašyta (Pr 3:16; 1 Kor 11:1; Ef 5:23): "nes vyras yra žmonos galva".

Tada pamažu ji atpažino jį ir pradžiugo dar labiau, verkdama prie jo prisimindama savo ankstesnės našlystės gėdą. Ir ji pasipuošė tiek, kad jam buvo malonu likti su ja. Kaip pranašas sakė Psalmėse (Ps 24:10-11): "Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk - užmiršk savo tautą ir tėvo namus. Karalius trokš tavo grožio, nes jis yra tavo viešpats..."

Nes jis liepė jai nusigręžti nuo minios ir jos ištvirkautojų gausos, kurių apsuptyje kadaise ji buvo, ir pasišvęsti savo karaliui, tikram viešpačiui, užmiršti žemiškojo tėvo namus, kur jai nesisekė, bei savo dangiškąjį Tėvą. Nes taipogi buvo pasakyta Abraomui (Pr 12:1): "Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu".

Taigi, kai siela vėl pasipuošė visu savo gražumu [ ... ], džiaugėsi savo mylimuoju, o ir jis mylėjo ją. Ir santykiaudama su juo, gavo iš jo sėklą, kuri yra gyvybę suteikianti dvasia, kad jo dėka ji išnešioja sveikus vaikus ir juos išaugina. Nes tai yra didysis, nuostabus gimimo stebuklas. Taip šios vedybos tapo tobulos Tėvo valia.

Dabar siela atgamina save ir tampa tokia, kokia buvo pradžioje. Tada siela juda [jau] pati savaime. Ir ji gavo dievišką prigimtį iš Tėvo savo atjaunėjimui, todėl gali sugrįžti į vietą, kurioje pradžioje buvo.Tai prisikėlimas iš mirusiųjų. Tai išpirka iš nelaisvės. Tai pakilimas į dangų. Tai kylantis kelias pas Tėvą. Todėl pranašas sakė (Ps 103:1-5): "Mano siela, šlovink Viešpatį, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą! Šlovink Viešpatį, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras – jis tas, kuris atskleidžia visas tavo nuodėmes, ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu, jis tas, kuris sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis⁹⁾".

Kai ji vėl taps jauna, ji pakils šlovindama Tėvą ir savo brolį, kurie ją išvadavo. Nes naujai gimstant, siela išgelbėjama. Ir tai ne dėka išmokstamų žodžių ar profesinių įgūdžių ar mokymosi iš knygų. Veikiau tai malonė [ ... ], dovana [ ... ]. Nes tai dangiškasis dalykas. Todėl Atpirkėjas skelbė (Jn 6:44): "Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną".

Todėl pridera melstis Tėvui ir kreiptis į jį visa siela – o ne tik išoriškai lūpomis, o su vidine dvasia, kylančia iš giliai – atsidūsėjimais; atgailaujant pragyvento gyvenimo, išpažįstant nuodėmes, suvokiant tuščią apgaulę, kurioje gyvenome, ir tuščias pastangas, apraudant, kokie buvome tamsoje ir abejonėse, liūdint savęs, kad Jis galėtų mūsų pasigailėti, nekenčiant savęs, kokiais esame.

Ir vėl Atpirkėjas tarė (Mt 5:4; Lk 6:20-23): "Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti".

Ir dar jis sakė (Lk 14:26): "Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys". Todėl (Apd 13:24): "Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai".

Mat atgailaujama kančiose ir sielvarte. Tačiau Tėvas yra geras ir myli žmoniją bei išgirsta sielą, kuri šaukiasi jo, ir siunčia jai išsigelbėjimo ugnį. Todėl jis per dvasią pasakė pranašui (1 Klem 8:3): "Pasakyk mano tautos vaikams: [jei] nuodėmės pasieks dangų, jei jos paraus purpuru ir pajuos, grįšite pas mane su visa siela ir sakysite man 'Mano Tėve!", tada aš rūpinsiuos jumis kaip išrinktąja tauta": Ir kitoje vietoje (Iz 30:15): "Viešpats, Izraelio šventasis, šitaip pasakė: 'Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti, ramybė ir pasitikėjimas yra jūsų jėga'. Bet nenorėjote jūs to!".

Ir dar kitoje vietoje vėl sakė (Iz 30:19-20): "O Ziono tauta, tau, gyvenančiai Jeruzalėje, nebereikės daugiau verkti! Jis bus maloningas tau, kai pagalbos jo šauksies, jis atsilieps, kai tik išgirs tave. Viešpats duos jums duonos, kurios jums reikia, ir vandens, kurio trokštate. Daugiau nebesislėps tavasis Mokytojas, - akimis regėsi savo Mokytoją".

Todėl tinka melstis Dievui dieną ir naktį, iškėlę rankas į Jį kaip [daro] žmonės jūroje: ji meldžia Dievą visa širdimi neveidmainiaudami. Nes mesdamiesi veidmainiškai apgaudinėja tik save. Netgi, norėdamas sužinoti, kas vertas išgelbėjimo, Dievas ištiria vidų ir naršo širdies gelmes. Nes nevertas išgelbėjimo nė vienas, kuris tebemyli apgaulę.

Todėl poetas yra parašęs (Homeras. Odisėja 1:48-59): "Odisėjas sėdėjo saloje, raudodamas ir sielvartaudamas, nekreipdamas dėmesio į Kalipsės žodžius ir į jos gudrybes, ilgėdamasis savo tėvynės ir jos dūmų. Ir jeigu jis nebūtų [sulaukęs] pagalbos iš dangaus. [nebūtų galėjęs grįžti] į tėvynę".

Taipogi, Elena [ ... ] sako (Od. 4:260-261): "Mano širdis nepriklauso man. Ji skrieja namo, kur aš trokštu sugrįžti"

Nes ji atsiduso, tardama (Od. 4:261-264): "Tai Afroditė mane suklaidino ir nugabeno toli nuo namų. Savo vienturtę dukterį aš palikau toli, ir savo gerą, protingą, gražų vyrą".

Nes kai siela palieka savo tobulą vyrą dėl žabangų Afroditės, kuri dalyvauja pradėjimo vyksme, ji kenčia. Tačiau jei ji dūsauja ir atgailauja, ji bus sugrąžinta į jos namus.

Neabejotinai net Izraelis nebuvo aplankytas pirmasis, išvedant iš Egipto žemės, iš vergovės krašto, kol šis nepraėjo šauktis Dievo ir raudoti dėl savo žmonių priespaudos.

Ir vėlgi parašyta Psalmėse (Ps 6:6-9): "Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, Šeole¹⁰⁾ kas gali tave šlovinti? Esu aimanų nukamuotas, ašaromis kasnakt laistau savo lovą, ir verksmu drėkinu savo guolį. Skausmas temdo man akis, nuo sunkių vargų jos silpnėja".

Jei atgailausime, Dievas mumis tikrai pasirūpins, Jis, ilgai kentęs ir be galo maloningas, kuriam šlovė per amžių amžius. Amen!

Paaiškinimai Biblijos vietoms:

¹⁾ Tokias vedybas draudė Mozės Įstatymas (žr. Įst 24:1-4). Pranašas neigia prielaidą, kad neištikima žmona gali grįžti pas Sandoros Dievą po to, kai buvo garbinusi stabus.

²⁾ Arabas - plėšikaujantis klajoklis, iš pasalų puldinėjantis karavanus.

³⁾ Viešpats kalba apie Izraelį, pasinaudodamas Ozėjo žmonos pavyzdžiu.

⁴⁾ nuogai ją išrengsiu - to meto raštuose randame, kad tuomet tai buvo įprastas būdas bausti moterį už svetimavimą.

⁵⁾ Meilužius - vietinius kanaaniečių vaisingumo dievus, kuriems neištikimieji izraeliečiai, nepaisydami savo Viešpaties, skyrė žemės derlių.

⁶⁾ Pakyla ... alkvietė - naudota ritualiniam ištvirkavimui, kurį izraeliečiai buvo perėmę Iš Kanaano religijos.

⁷⁾ Tas laiškas neišliko.

⁸⁾ Kūnas ir kraujas - hebraizmas, reiškiantis silpną, mirtingą žmogaus prigimtį.

⁹⁾ Erelis - dėl savo ilgos gyvenimo trukmės erelis buvo amžinos jaunystės ir jėgos įvaizdis.

¹⁰⁾ Šeolas - mirusiųjų buveinė, kurios samprata nesuteikė vietos jokiai mirusiųjų veiklai. Gyvenimas joje buvo niūrus – tai užmaršties tamsybė.