Išlikti blaiviam

Buvusieji alkoholikai ypač sunkiai priešinasi potraukiui svaigalams dviem atvejais. Vieną jų tyrinėtojai vadina „sąlyginiu potraukiu“. Jei asmuo dažnai gėrė tam tikroje aplinkoje (tarkim, bare), patekęs į tą pačią aplinką jis jaučia stimulą išgerti. Kita – „sąlyginis susilaikymas“. Atsidūrus sunkioje situacijoje, žmogaus smegenys laukia atpalaiduojančio alkoholio poveikio, o jo negavę sukelia prakaitavimą, traukulius ir blogos savijautos pojūtį. Abiem atvejais smegenyse suveikia skirtingi mechanizmai.

Ilgus amžius visuomenė laikė alkoholikus silpnavaliais. Įprotis išgerti gali nesunkiai virsti priklausomybe. To tada valios pastangų jau gali neužtekti pasipriešinimui „kabliui“, nes pasikeičia pačių smegenų cheminė būsena.

Asmeninis neuronų jautrumas alkoholiui gali stipriai įtakoti asmens polinkį į priklausomybę. Anot gydytojų, viena geriausių priemonių prieš alkoholizmą yra šleikštulys; tie žmonės, kurie išgėrę pasijunta blogiau, retai gers daug, iki momento, kai jau nebegalės atsispirti. Nuo didelių alkoholio dozių slopinančios ir žadinančios medžiagos smegenyse išsibalansuoja. Išgeriantiems daugiau su laiku gali išsivystyti nuolatinis disbalansas.

Smegenų „chemija“ buvo patikrinta su beždžionėmis, augusiomis be savo motinų – kai kuriomis laboratorijose, kai kuriomis gamtoje. Nustatyta, kad šios beždžionės mažiau jautrios alkoholiui nei normalios. Jos buvo mažiau jautrios ir medžiagoms, veikiančioms neurotransmiterį GABA (gama aminobutirinę rūgštį), kuris slopina tarp neuronų perduodamus signalus, kad ląstelės nebūtų perdaug sužadinamos. Todėl be motinos augę beždžionės galėjo suvartoti gana didelį alkoholio kiekį – ir gerdavo ir tada, kai joms buvo nedraudžiamas priėjimas prie svaigalų.

Viena svarbiausių transmisijose medžiagų smegenyse yra amino rūgštis gliutamatas. Signalai smegenyse keliauja didele dalimi todėl, kad gliutamatas gali pereiti iš vieno neurono į kitą. Gaunančio neurono membrana turi NMDA receptorius (rudas taškas viršuje), kuris pagauna atėjusį gliutamatą. Tai sukelia natrio ir kalcio jonų srautą neurone. Alkoholis blokuoja gliutamato pagavimą ir taip sulėtindamas ar sutrukdydamas signalų sklidimą. Kad tai kompensuotų, nuolat alkoholį vartojančių žmonių smegenyse padidėja receptorių kiekis ir jų jautrumas, kad padidėtų tikimybė pagauti gliutamatą. Jei nustojama gerti, receptoriai išlieka jautrūs, nes smegenys negali keistis greitai. Tad neuronai stipriau reaguoja į gliutomatą. Nuo per dilelio sužadinimo prasideda „lomkės“, sutrinka kraujo cirkuliavimas ir kyla nerimas. Netgi gali žūti nemažas neuronų kiekis – dėl jų apsinuodijimo padidėjusiais įvairių cheminių medžiagų kiekiais – ir atsirasti silpnaprotystė ar ilgalaikis smegenų veiklos sutrikimas.

Tačiau tai priklauso ir nuo genų. Paveldimumas sumažintam jautrumui alkoholiui sudaro apie 50%. Atrodytų, kad sumažintas alkoholio poveikis tokiems žmonėms juos saugo nuo alkoholizmo, tačiau jiems reguliariai naudojant svaigalus, jų kūnas ir smegenys pamažu prisiderina prie alkoholio ir gali atsirasti priklausomybė.

Tačiau alkoholio poveikis smegenims neapsiriboja GABA - jis blokuoja neuronų NMDA (N-metil_D-aspartitų) receptorius, kurie priima gliutamatą (žr. šone >>>).

Abstinencijos simptomus galima įveikti tokiais agentais kaip chlormiatazolis ar benzodiazepinas, atstatančių GABA jautrumą ir nuraminančių pacientą. Akamprosatas slopina NMDA receptorius – ir klinikiniai tyrimai rodo, kad 30-40% pacientų vartodami jį po detoksikacijos metus susilaiko nuo svaigalų. Jis ypač efektyvus pirmaisiais „blaivybės“ mėnesiais. Tačiau procentas, kai jis nepadeda, yra labai didelis.

Tokio neveiklumo priežastis gali būti dėl to, kad alkoholis paveikia ir dopaminą, neurotransmiterį, valdantį motyvaciją ir pasitenkinimą. Paprastai stimulai, kurie svarbūs išlikimui, kaip maistas ar seksas, skatina dopamino išskyrimą. Jis sukelia malonumo pojūtį ir verčia norėti tų dalykų. Narkotikai irgi išlaisvina tą patį mechanizmą.

Alkoholis veikia ir kitus motyvacijos sistemos aspektus. Kai alkoholikas žiūri į alaus ar vyno nuotrauką, jo smegenų sritys, valdančios dėmesį, sužadinamos labiau nei nevartojančių alkoholio. Dėl šios priežasties sunku juos sudominti kažkuo kitu – hobiais ar net skaniu maistu. Tuo labiau paveikta dopatamino sistema, tuo labiau dėmesį patraukia alkoholio vaizdai.

Nors dopataminas valdo norus, tikras malonumo pojūtis atsiranda dėl endorfinų – mūsų kūno opiatų. Nuolatinis svaigalų vartojimas pakeičia ir šią sistemą. Alkoholikams geriant jų neuronai priima daugiau endorfinų ir taip sukelia didesnį pasitenkinimo pojūtį. Šioje vietoje padeda naltreksonas, kuris blokuoja receptorius. Jį vartojantys alkoholikai sako, kad svaigalų skonis tampa kitoks. Tačiau vien šio vaisto nepakanka, nes ėmus gerti reguliariai, skonis „sugrįžta“.

Geresnis smegenų chemijos supratimas gali padėti rasti naujus vaistus. Tačiau labiausia alkoholikams padėtų asmenys, norintys juos išklausyti ir padėti mesti.