Dekarto "Ego cogito"

Sielos problema visada buvo svarbi filosofijoje ir ją bandyta spręsti daugybe būdų. Bendrai imant, žmogaus siela – specifinis taškas, kuriame susikerta dieviškasis ir žmogiškasis pradai.

Heraklitas sakė, kad "išmintingiausia ir geriausia – sausa siela", ir tuo pabrėžė ne tik jos fiziologinę būseną, bet ir asmenybės pradą žmoguje: "Sielos ribų nelemta rasti, kad ir kokiu keliu eitum: toks gilus jos logoso matas". Taigi, Heraklitui sielos gilumas matuojamas jos pažinimo gebėjimu. Vėlyvasis Platonas irgi suvokė psyche painumą: "Kas yra siela …to, atrodo, nežino niekas".

Sąvoka anima (siela) Dekarto tekstuose retai naudojama – jis, norėdamas pabrėžti, kad tai tėra idėja, kad joje nėra nė vieno materijos atomo, naudoja mens (protas, mintis, sąmonė, dvasia); "nes žodis 'anima' dviprasmiškas ir dažnai taikomas kūniškam dalykui". Formaliai Dekartas sielą apibrėžia – tai "substancija, kuriai būdingas betarpiškas mąstymas". Bet tai mažai ką pasako, nes Dekartui substancija, tai bet kas, kas turi kokią nors savybę. Tačiau joje įžvelgdamas cogito savybę, sielos sampratos nesuveda tik į pažintinę funkciją – mat mąstymas sąmoningai operuoja sąvokomis, o sieloje yra ir pasąmoningų dalykų. Bet per mąstymą atsiskleidžia žmogaus sielos esmė ir potencija. Ir tik ta prasme "siela" – tai, ką žmogus vadina "Aš" – Dekartui yra gryna mintis, idėja.

Huserlio nuomone, Dekartas nepajėgė suvokti skirtumo tarp transcendentalios ir empirinės sąmonės ir iškėlė tik savo kūną, viduje palikęs empirinę psichiką. Taip manė ir V. Solovjovas. Tad tarsi Dekartas neatskyrė galutinai transcendentalaus ego ir paliko sielą, kurioje neišskiriama transcendentalus ir empirinis pradai. Taigi, tarsi ir liko neįveiktas pasaulio ir Dievo dualizmas.

V. Solovjovas laikė, kad Dekartas neturėjo pakankamo pagrindo išvesti mąstančio subjekto būtį už fenomenalios tikrovės ribų ir todėl sumaišyti sąvokas apie gryną bei empirinį subjektus, nes apie juos galima kalbėti skirtingomis prasmėmis. Pirmasis, aišku, egzistuoja tik kaip grynas fenomenologinis faktas, psichinio asmeniškumo faktas, o antrasis – kaip tikrovės faktas. Taigi jų būtis turi skirtingus statusus. Ir jei pirmojo būtis tikra ir nekelia abejonių, tai antrojo – su klaustuku. Tad Dekartas ir negalėjo eiti toliau konstatavimo: mąstau, vadinasi, egzistuoju kaip mąstantis.

Dekartui tai būtų tautologija tvirtinimui, "mąstau, reiškia, esmi", kuriame antroji dalis tik išplečia pirmąją dalį. Nesusipratimas kyla tik tada, jei darome prielaidą, kad Dekartas būtį išveda iš mąstymo per regimą, tačiau menamą išprotautą išvadą, o sąvokų "mąstymas" ir "būtis" prasmės yra iš anksto užduotos, apibrėžtos ir Dekarto mąstyme funkcionuoja anapus konstrukcijos "mąstau, reiškia, egzistuoju". Tačiau, kaip parodė M. Heidegeris, kaip kartas Dekarto filosofijoje seni terminai įgavo naujas prasmes per šią duotybę, o nėra išvedami vienas iš kito, o yra vienas kito prielaida, nepaisant loginės išvados regimybės. Iš tikro tarp "mastau" ir "esu" nėra jokios sekos, nėra būsenų kaitos ar intervalo, nepaisant žodelio "jeigu".

Dekarto tekstuose sąvokos apie transcendentalų ir empirinį subjektą iš tikro nefunkcionuoja kaip terminai su išvedimu, kaip, tarkime, pas I. Kantą. Tačiau Kantas ėmė jau esamus žinojimo rezultatus, o Dekartui tas skirtumas dar tik buvo jo paties nustatinėjamas. Tad jis ir pasisako dažnai pirmuoju asmeniu, tarytum gyvai atkuria minties aktus, gramatinės formos pagalba bandydamas susieti juos su jau įvykusiais minties aktais, tačiau kurie tebevyksta ir tada, kai jis taria "aš mąstau":.

Dekartui "aš" reiškia tiesiog "mąstantį daiktą". Jo teiginyje "mąstau, vadinasi, egzistuoju" būtis yra mąstančios būtybės savybe; mąstymas logiškai yra prieš būtį ir yra jos pagrindas, o būtis - mąstymo pasekme. "Cogito" veikla sutvarkyta taip, kad kiekvienas jos aktas turi tam tikrą loginę-gramatinę formą: kiekviena mintis išreiškiama "aš mąstau", kiekvienas noras - "aš noriu" ir t.t. Mintis visada yra "mano" (kažkieno) mintis. Dekartas aplamai mažai kalba apie mąstymą, kaip pasakytume, nusišalinęs, nuasmenintai, kaip, tarkim, apie dvasią kalbėtų Hėgelis. Jis visada kalba pirmuoju asmeniu: "aš mąstau", "aš egzistuoju", "aš - mąstantis daiktas", tad mąstymo modeliu ima savo mąstymą.

Dekarto intuicija tame, kad ego įsivaizdavimo aktuose nebūtinai turi būti perteikta savo daiktiniu pavidalu, kaip daiktas tarp kitų daiktų. Sutapatinimas čia nereiškia, kad įsivaizduojant kažkokį daiktą, įsivaizduojantis "aš" irgi virsta įsivaizduojamu daiktu. Jei "aš" nuspręstų įsivaizduoti save, tai "aš" jau būtų perteiktas kažkokia netemizuota forma, taip sakant, "iš anksto" užduotoje logiškai-gramatinėje įsivaizdavimo formulėje. Kitaip kaip tada "aš" galėtų aptikti save, o ne kažką kita.

Dekartas ne tik priėjo prie transcendentalaus ego, kaip mano Huserlis ir eilė kitų, bet ir pabandė žengti "ten". Visų pirma, Dekartą domina realių empirinių sąmonės aktų transcendentinė struktūra. Jis suprato, kad mąsto tas ar kitas konkretus žmogus, tačiau taip, kad pačiu mąstymu ir jame formuojamas tam tikras subjektas, kuris savo ribine reikšme (idealu) yra subjektas anapus laiko ir erdvės, visiškai sau skaidrus (refleksyvus) ir sau tapatus ir transcendentalus, esantis būtinu nešėju suvokiamų įvykių, prieš kuriuos visi reiškiniai yra surinkti į viena daiktiškumo erdvę, tęstinumui. Todėl jis apie "Aš" kalba tam tikru lygiu ne psichologine prasme, o kaip filosofas, nors ir tokio diskurso modeliu renkasi savąjį "Aš" (ta prasme, kad save priešpastato pasauliui taip, tarsi būtų vienintelė ne šio pasaulio būtybė, užtikrinanti paties pasaulio būtį ir galinti tarti "mano pasaulis".

Tad Dekarto metafizikos subjektas yra gyvų konkrečių individualybių sąmonės redukciją į kažkokias stabilias sąmonės struktūras. Į spontanišką psichinį individo gyvenimą tarsi įstatomas kadruojantis rėmas, kurio kontūruose gali pasirodyti tam tikru būdu sutvarkyta daiktinė patirtis, ir kurio dėka galima būtų pašalinti, paliekant patį rėmą, bet kokias fenomenalias duotybes.

Tame subjekto nutolinime nuo daiktiškųjų sąmonės turinių naujojoje Europos filosofijoje nusistovi asmeninė subjekto laisvė, kol kas teturinti kol kas formalų pobūdį. Aš esu laisvas bent jau tuo aspektu, kad galiu abejoti ir abejonės procedūra panaikinti tam tikrą fenomenalią "Aš" duotybę. Pagal Dekartą, aš negaliu abejoti tuo, kad fenomenaliojoje eilėje randasi kažkoks subjektas, pateiktas pačia logine- gramatine pateikimo forma. Jei kas tuo abejoja, tai, pagal Dekartą, tasai paprasčiausiai dar nemąsto. Pradėjęs mąstyti (suvokdamas mąstomą) jis jau negali abejoti savimi. Todėl konkretus žmogus yra subjektas tik todėl, kad lieka minties-įsivaizdavimo būsenoje ir turi tam tikrą objektyvų turinį forma "aš įsivaizduoju".

"Apmąstymuose..." Dekartas gana dažnai mąsto "Aš" sielos, proto, dvasios, daiktus apmąstančios būtybės terminais, t.y. prasmėmis, į kurias įmaišomas tas ar kitas empirinis turinys; ir tuo pačiu tarytum sukuriama prielaida priekaištams dėl sąvokų apie empirinį ir transcendentinį subjektą sumaišymą. Tačiau Dekartas tai darė tik tam, kad parodytų cogito aktų ryšį su protine, psichine ir kūniška mąstančios būtybės organizacija; būtybės, galinčios turėti patirtį (mąstymo, sielos, kūno, kaip pirmo, antro ir trečio vienybės) Dekarto subjektas išvalytas nuo visko, išskyrus cogito veikos; ir tame yra "Aš" ir pasaulio priešpastatymo patosas, gramatiškai perduodamas įvardžiu "mano" (mano pasaulis). Ypač aiškiai apie tai Dekartas pasako "Prieštaravimuose...": "Nuo to momento, kai viską atmečiau, daugiau neegzistuoja jokių kūnų, nei sielos, nei proto, nei kas nors kita." Tesu tik aš ir visa kita privalo tapti ir tampa kiekvieną kartą tame gyvame ir tiesioginiame ryšyje su manimi. Vadinasi "Aš" kažkokia ribine prasme - ne protas, ne siela ir ne kūnas, ir net ne kažkokia jų vienybė, empiriškai duota kaip asmenybės savumas, identiškumas ar tapatybė. Ir tokios redukcijos, subjekto pašalinimo ir reiškinių pasaulio, galimybė, atskleista Dekarto, yra pačioje kalbos ir mąstymo gramatikoje. Tad tam tikra dalimi, kad tas kategorinis turinys, kurį Dekartas perteikė subjekto sąvokoje, jau glūdi pačiame švardžio "aš" naudojime ir patirties daiktinių pateikimų loginėje formoje.

Dekarto Dievas suvaržytas žmogiškojo "Aš", nes tik šis gali išsiaiškinti bet kokio dalyko esmę. "Aš" atskyrimas leidžia subjektui pažinti tikrą pasaulį. Subjekto gaunama informacija suteka į "Aš" ir sudaro jo esmę. Taigi "Aš" suvokimo akte "Aš" išgriebiamas intelektualizuojančios transcendencijos šviesa. "Aš" ir yra pati transcendencija. Kuo toliau "Aš" atsitraukia nuo pasaulio, tuo labiau padidėja jo transcendentinis statusas.

Būtent Dekartas atvėrė kelią Kanto keliamiems klausimams. Kntas ne tiesiog apeliuoja į tiesioginį "Aš" akivaizdumą; jis tą akivaizdumą padaro darbo instrumentu. Pirmiausia Kantas atkreipia dėmesį į dualią savimonės prigimtį, turinčią du "Aš": "1) Aų kaip mąstymo subjektas (logikoje), kuris reiškią gryną apercepciją (grynai refleksuojantį Aš) ir apie kurį nieko daugiau negalime pasakyti, tad tai visiškai paprastas įsivaizdavimas; 2) Aš kaip objektas suvokimo, taigi vidinio jausmo, savyje turinčio daugybę apibrėžimų, įgalinančių vidinę patirtį ". Antra, kaip pastebime iš pateiktos citatos, Kantas bando nustatyti pobūdį intencionalumo, abiejų "Aš" duotybės sąmonėje, bei rasti jų atskyrimo savimonės aktuose pagrindą.

Tačiau Dievo idėja, kurią Dekartas ištraukia iš teiginio apie "Aš" egzistavimą, kelia abejonę Loginiu cogito prioritetu ir nustato ypatingą mąstymo ir būties ryšio formą. Jis rašo: "Manyje kažkaip labiau pirminis yra begalybės nei baigtinumo suvokimas, arba, kitaip sakant, Dievo suvokimas pirmesnis nei paties savęs suvokimas". Taigi "aš egzistuoju" patikimumas netiesiogiai priklauso nuo Dievo priėmimo patikimumo. Todėl "aš" egzistavimo žinojimas jau nėra absoliuti tiesa. Kol neįrodytas Dievo idėjos tikrumas, negalime vienareikšmiškai tvirtinti apie "aš" egzistavimo tikrumą. Aš, baigtinės esybės, egzistavimą gauna ne iš savęs, todėl Dekartas ieško baigtinės dvasios už "aš" egzistavimo pagrindo.

Dekarto cogito reflektyviame veidrodyje atsispindi visai ne Haidegerio "savyje atsiskyrusi egzistencija", siekianti tapti visa ko santaka, o tik tam tikra begalybės ir tobulo mąstymo "atkarpa". Dėl savo egzistavimo baigtinė dvasia turi dėkoti ne sau, o Dievui, kuris yra vienintelis absoliučiai nepriklausomas subjektas, nes Dievui, skirtingai nuo "aš" ar bet kurio kito baigtinio daikto, "nieko nereikia savo egzistavimo išsaugojimui ir todėl, tam tikru būdu, yra savo paties priežastimi (sui causa)". Gi "Aš" tėra begalinės dvasinės substancijos, t.y. Dievo, baigtiniu atvaizdu.

Pagrindinis "apriorinis" argumentas Dievo egzistavimo įrodyme Dekartui sukelia problemą: tas argumentas ne tik priklauso nuo "Aš" savimonės, bet dėl savo loginės formos yra priešingas pradiniam Dekarto filosofijos teiginiui. Cogito ribose "Aš" - subjektas, o egzistavimas - predikatas. Apriorinis argumentas teigia kažką priešinga: "mano mąstymą nusprendžia ... Dievo egzistavimo būtinybė".

Viskas yra dėl žmogaus dvasios netobulumo, jos baigtinėje ir priklausomoje prigimtyje.Aišku, žmogaus protas adekvačiau galėtų viską suvokti pradėdamas paties Dievo-Kūrėjo idėja. Tačiau yra viena kliūtis: kartu su Dievo idėja žmogaus sąmonėje yra visas tuntas kitų idėjų ir vaizdinių, dažniausiai nepatikimų bei abejotinų. Visos jos sudaro sudėtingą asociaciją, keistai susipindamos ir persidengdamos, tad Dievo idėja lengvai pasimeta tame painiame kamuolyje. Tad filosofas turi pirmiausia įsitikinti, kad prie Dievo idėjos neprisikabino kokios nors pašalinės minčių formos arba jusliniai vaizdiniai. Būtent iš čia kyla skirtingos Dievo sampratos; ir, nepaisant, kad visi turi tą pačią Dievo idėją, yra daugybė skirtingų Dievo suvokimų.

Dekartas nori išgryninti Dievo idėją ir instrumentu naudoja refleksyvią "Aš" idėją. Mano "Aš" idėja ne tiesiog turi Dievo idėją, tam tikra prasme, "aš" ir yra Dievo idėja, tiesa, tik kaip neišbaigta idėja, begalinės tikrovės baigtinis atspindys: "Kai savo mąstymo smaigalį nukreipiu į save patį, ne tik suprantu. kad esu netobulas daiktas, priklausantis nuo kito, - daiktas, neribojamai siekiantis vis didesnio ir didesnio, tai yra geresnio, - bet ir suprantu, kad tasai, nuo kurio priklausau, turi savyje tą didėlesnį /// būtent, kaip kažkas, kas begalinis, ir todėl jis - Dievas".

Tad Dievas yra ne kas kita, o iš tikro negalinė tikrovė. Tame ir yra dvasios refleksijos išvalyta Dievo idėja. Apriorinio argumento dėka ji galutinai įtvirtina save kaip pirminė ir aukščiausia proto idėja.

Taigi, pirma, mąstymas pakliūna į visišką ir nieko nevaržomą baigtinio subjektyvumo valdžią, žmogus tampa pasaulio, sociumo, kiro žmogaus ir savęs paties demiurgu, pats sprendžia, būti ar nebūti. Antra, "Aš" kaip dvasia, kaip gryna mintis, netenka kūno ir bet kokio ryšio su juo, tad psichofizinio dualizmo problema tampa neišsprendžiama ir nesuvokiama dvasios įsikūnijimo kūne paslaptimi, pats gi kūnas nutolsta nuo žmogaus. Ir trečia, Dievo būtis išvedama ir patvirtinama iš "Aš" savimonės, kuri atsiduria rate: savimonė patvirtina Dievo būti, tačiau tuo pačiu ir pačios jos egzistavimas apibrėžiamas Dievo. Čia "Aš" ir Dievo tarpusavio susiliejimas nusako jų tapatumą. Ir nors Dekartas bando tą sunkumą išspręsti nurodydamas, kad "Aš" yra tarsi vidurys tarp Dievo ir nebūties, vis tik "Aš" labiau išstoja kaip pasaulio sandaros centras.