Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga

 „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“, Gal 5:24

Krikščionybė gimė persekiojama ir kentėdama. Bet kurią akimirką tikintysis turėjo būti pasiruošęs kankinio daliai. Jis turėjo įtempti visas dvasines jėgas ir atsižadėti pasaulio. Vos ne pildėsi Kristaus žodžiai: „kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ie teseka manimi“ (Mt 16:24). Tai tegalėjo būti tik išrinktųjų, elito likimas...

Trys persekiojimo amžiai baigėsi krikščionybės pergale. Ji tampa prieinama masėms, tačiau kartu neišvengiamai ir nepaprastai krenta moralinis tikinčiųjų lygis. Naujas metas reikalavo ir naujų priemonių. Norint atsižadėti pasaulio, reikia nueiti „vidinių darbų“ kelią. Kankinio žygdarbis keičiasi savanoriška kankinyste: askeze, gyvenimu dykumoje ir nepritekliuje. Prasideda didysis ėjimas į dykymas- gimsta vienuolių brolija, ne veltui apibūdina „angeliškai“: „Vienuolių šviesa savo esme angelai, o šviesa visiems žmonėms – vienuolių gyvenimas“ (Jonas Scholastikas). Tai išreiškia matomo ir neregimo pasaulių vienybę ir hierarchiškumą, o mokymas apie angelus buvo paplitęs visoje Rytų patristikoje, o jo esmę perteikia archivyskupas Kiprianas:

„Šventoji Trejybė yra pirmapradė, Amžina, Nesutvertoji Šviesa ir nors Dievo esmė nesuvokiama, tačiau Dievas meile pasauliui ir žmonijai nepaliaujamai savo dievišką šviesą skleidžia į tvarųjį pasaulį, ir tik tame šviesos skleidime, toje Dievo energijoje, išmintingoje Tavoro kalno šviesoje, sukurtoje ir amžinoje, Dievas prieinamas angelų ir žmonių suvokimui. Dionisas Areopagietis tai vadina ‚Dievo išstojimais‘, Grigorijus iš Palamo paskui Joną Damaskietį naudoja terminą ‚Dievo siekis‘. Tas Dievo pasaulietiško gyvenimo procesas vyksta palaipsniui griežtai hierarchinėje sistemoje. Prie dieviškos pirminės šviesos visų pirma prisiliečia aukštesnieji angeliški pavaldiniai ir praneša apie ją hierarchiškai besileidžiančia tvarka žemesniesiems angeliškams pavaldiniams. Jie yra tarsi tą Šviesą atspindintys veidrodžiai. Tai ‚antrinės šviesos‘“.

Po angelų, dievišką šviesą išvysta labiausiai dvasiškai jautrūs žmonės – ir taip susidaro „auksinė grandinė“, kuri „nenutraukiama“ (Simeonas Naujasis Teologas). Taigi, angelų pasaulis yra tarinis tarp Dievo ir žmonių.

Žemėje vienuolių brolija pratęsia „auksinę grandinę“, susijungiančią su angelų pasauliu danguje ir tvariajam ir nuopuolyje esančiam pasauliui skleidžia tą šventumo, meilės ir išminties švytėjimą. Vienuoliai turi būti sklidini tos šviesos ir spindėti ja tyrumo, malonės ir pamaldumo darbuose. Būti panašiais į angelus vienuoliai gali tik dvasia, o ne kūnu, tik Dievo „dalele“ savyje, t.y., savo vienuolišku pradu.

Tarnauti pasauliu galime tiek būnant nuolatiniame kontakte su šituo pasauliu, tiek nuo jo pasitraukus į dykumą. Vienuoliai savo užmanymu nėra egoizmas ir negali būti egoistais. Tai nutrauktų „Auksinę grandinę“. Tikslu negali būti ir askezė, nes ji tėra tik priemone, beje, negatyvia, sulaikančia nuo žemųjų psichofizinių poreikių. Vienuoliški neturto ir nekaltybės priesakai – irgi neigiamo pobūdžio. Vienuolių tikslas yra ne tik išgelbėti save, bet ir išgelbėti visą pasaulį bei apšviesti tvarinius. Ne išsigelbėjimas nuo pasaulio, o pasaulio išgelbėjimas. Tokia buvo daugybės iškilių vienuolių tarnavimas. Užlipimas ant stulpo (Simeonas, Alipijus, Nikita, Daniilas) ar akmens (Serafimas Sarovskis), išėjimas į dykumų olas, miškų skitus – visa tai maldai už pasaulį. 

Nuo Šventųjų tėvų

 

Kaip kristalinė medžiaga, kuri išlydyta neturi apibrėžtų formų, tačiau visa yra judėjime, ir tik pamažu vėsdama įgauna griežtas kristalų formas, taip ir Bažnyčia pradžioje neturėjo aiškiai išreikštų formų, tačiau šios pamažu išsikristalizavo joje. Juntant nukrypimus nuo Bažnyčios tiesos, reikėjo aiškiai išdėstyti šią tiesą, apiforminti, pateikti simboliškai ir nustatyti aiškias ribas.

Vienuolių idėja turėjo egzistuoti nuo pačios krikščionybės pradžios. Dykumų atsiskyrėliai savo pirmtaku laiko Joną Krikštytoją. Inokentijus, Nilo Sorskio mokinys, rašo: „Jei Dievas palaimins, kad Bažnyčia būtų dykumoje, tegu ji būna įrengta didžiojo Jono Krikštytojo vardu... nes tasai yra didysis mokytojas visiems dykumų atsiskyrėliams“.

Dykumų atsiskyrėlių tikslas – nepertraukiama malda. Grigorijus iš Palamo jos pradininke laikė Mergelę Mariją, kuri, iš gailesčio dėl neklausymo nusidėjusiai žmonių giminei, ieškojo geriausio pokalbio su Dievu būdo, kad savo pastangomis vėl sugražintų mums Jo malonę. Ir tai Jinai surado tventajame nebylume: proto tylėjimas, atitolimas nuo pasaulio, viso, kas laikina, užmiršimas pasiekiant per tai Dievo regėjimą. Nes tyloje nuo žmogaus nukrenta visa, kas žemiška, žema, žmogiška. Kartu išvaloma širdis, ne žodžiais susiliejama su Dievu ir kaip veidrodyje Jį išvystam savyje. Todėl ir Mergelė Marija pasirinko gyvenimą šventykloje. Čia ji visas mintis nukreipė į Dievą, į nepaliaujamą maldą. Ir tuo Ji geriau už Mozę suprato Dievo šlovę ir proto silpnumą, tapo gyvojo vandens šviesiu debesiu, minties žara ir Žodžio vežėčiomis.

Priešingu nei atsiskyrėlių vienuolių tipu tapo vienuolynai (kinovijos), kurio pirmavaizdžiu, Anot Jono Kasiano Romiečio, buvo pirmųjų krikščionių bendruomenė. Šis Jonas (4 a. pab.), puikiai išsilavinęs turtingų tėvų sūnus, 20-ies metų amžiaus išvyko į Palestiną ir įstojo į Betliejaus kinoviją. Tada po dviejų metų, apie 390-uosius, su draugu Germanu nusprendė aplankyti Egipto vienuolynus, kuriuose lankėsi didieji atsiskyrėliai. Tad Jonas Kasianas Romietis paliko ateities kartoms pastebėjimus apie ankstyvuosius vienuolynus. Jis sako, kad toks gyvenimo būdas kilo su apaštalų pamokslais. Apie apaštalų veiklą sakoma: „Daugelio tikinčiųjų viena širdis ir viena siela; ir niekas jų, tai ką turėjo, nevadino savu, nes viskas pas juos buvo bendra... Nebuvo tarp jų nė vieno skurstančio, nes visi, turėję žemes ar namus, parduodavo juos ir gautus pinigus atnešdavo ir padėdavo prie apaštalų kojų; ir kiekvienam buvo duodama tai, ko jam reikėjo. ... Mirus apaštalams, tikinčiųjų bendruomenė ėmė atvėsti, ypač tarp prisijungusiųjų iš kitų tautų, [kuriems] dėl nepagarbos tikėjimui ir pagoniškų papročių laikymosi“ dar apaštalai taikė minimalius reikalavimus, „kad susilaikytų nuo stabų, paleistuvystės, kraujo“. Tikinčiųjų skaičiui labai išaugus, buvusiems pagonims duotas laisvumas pamažu ėmė silpninti Jeruzalės bažnyčią ir atvėsinti „pirmojo tikėjimo įkarštį“, ir ne tik naujokai, bet ir Bažnyčios atstovai ėmė nesilaikyti ankstesnio griežtumo, nes laikė, kad nebus jokios žalos ir palaikys tikėjimą, išsaugodami savo turtus.

Išlaikę pirmųjų krikščionių nuostatas, ėmė vengti bendravimo su gyvenančiais paleistuvingai, šalinosi iš miestų ir apsistodavo nuošaliose vietose, kad galėtų laisvai praktikuoti vienas pats tai, ką nurodė apaštalai. Pamažu jie atsiskyrė nuo pagrindinės tikinčiųjų masės ir ėmė vadintis vienuoliais. Dėl gyvenimo bendrai, juos vadino kinovitais, o jų celes ir gyvenamąsias vietas kinovijomis.

Isichazmas

 

13-14 a. vyksta Rytų dvasinis atgimimas, kurio metu šventasis Afono kalnas tampa vienu iš dvasinių centrų. Jis turėjo svarią įtaką pietryčių Europos dvasiniam gyvenimui, ypač aiškinant ir išsaugant bizantiečių ir slavų stačiatikybės grynumą. Į čia plūdo žmonės ne tik iš stačiatikių kraštų, bet ir viso krikščioniškojo pasaulio. Iš vienos pusės, čia įsikurdavo vienuliai asketai-atsiskyrėliai, kuriems raštų veikla nebuvo svarbi, o iš kitos pusės buvo ir senoliai, rašto žmonės, matyt, sudarę etgi daugumą, jei spręsimą pagal Afono vienuolynų bibliotekų apimtis.

Tas dvasinis Rytų atgimimas, 14 a. pasižymėjo isichazmu, sukėlusiu ilgus rytų ir vakarų pasaulėžiūrų ginčus, o su jais ir Bizantijos politinio gyvenimo neramumus. Ginčai baigėsi tuo, kad Stačiatikių bažnyčia pripažino mokymą apie dieviškąsias energijas.

Įtampa įkaito tada, kai, valdant Andronikui Jaunesniajam (1328-41), į Bizantiją persikėlė vienuolis Varlaamas iš Kalbrijos (1290-1348), skleidęs Abelaro (1079 –1142) mokymą, kad tiesa tik tada teisinga, kai įrodoma išimtinai protu. Jis skelbė ir prie šio racionalizmo besišliejantį Tomo Akviniečio (1225-74) mokymą, kad Dievas yra vientisa esybė, kuriame neišskiriama esybė ir veiksmas. Sutvertais buvo pripažįstama visi Dievo darbai ir netgi Šv. Dvasios dovanos. Tuo tarpu Šv. Grigorijus iš Palamo (1296–1359) ir jo šalininkai iš Afono mokė ir pačiu gyvenimu įrodinėjo, kad ne filosofinių samprotavimų keliu, o nuolatiniu sielos gryninimu, atliekamu jausmų ir minčių nebylumu, nepaliaujamu tarnavimu Dievui ir protinga malda arba „protingu veiksmu“ žmogus gali pasiekti nušvitimą. Tačiau jis gali įžvelgti ne Dievo esybę, kuri „nepasiekiamoje šviesoje“ neprieinama mūsų ribotai tvariai esačiai, o Dievo darbus, kurie reiškia veiksmo sukeltus judesius, ta prasme naudotą Aristotelio – ir šiuos „kartais galima pamatyti ir kūno akimis“.

Šv. Grigorijui teko atlaikyti Vakarų (ir Varlaamo) puolimą prieš isichazmą, tačiau jis šio mistinius išgyvenimus išreiškė aiškiomis ir suprantamomis filosofinėmis sąvokomis, kas ir leido jį įteisinti 1352 m. susirinkime.

Isichazmas – tai žygdarbis, susijęs su atsiskyrėliais ir nebylumu. Ankstyvuoju Bizantijos laikotarpiu jis reiškė tiesiog atsiskyrėlių praktiką – vienišo dykumų gyventojo žygdarbį. Vėliau taip vadinti vienuoliai, pasišventę absoliučiam nebylumui, šventajai ramybei, vidiniam dvasiniam susitelkimui, nepaliaujamai „protingai“ maldai. Tokio pobūdžio žygdarbiai sukeldavo ypatingą būseną, susijusią su nepaaiškinama palaima, kažkokios dangaus šviesos (nežemiškos, nesutvertosios, panašios į šviesą, apšvietusią Išpirkėją Taboro kalvoje) regėjimu. Toks isichastų tipas susiformavo link 14 a.

Paprastai isichazmo pradininku laikomas Simeonas Naujasis teologas (949–1022 AD), pirmasis išvystęs mokymą apie Dievo apmąstymą. Vis tik jo pradžia reikėtų laikyti vienuolių atsiradimą. Jau pirmieji vienuoliai mokė apie nenutrūkstamą vidinę maldą, sustiprinančią „vidinį dėmesį“ ir užtikrinančią širdies blaivėjimą. Porfirijus Uspenskis Afono vienuolyno bibliotekose rado 10-15 a. rinkinį su Bažnyčios tėvų raštų ištraukomis aie maldą ir vidinę veiklą, kur isichazmo ištakos siekia Antonijų Didįjį (apie 251-356), Makarijų Didįjį (apie 300-391), Joną Scholastiką (6 a.) ir kt. Jau avva Antonijus mokė apie nebylumą: „būsime tyleniais ir isichastais“. Palaimintajai Teodorei jsi kalbėjo apie būtinybę nurimti ir tylėti, būti savo celėje ir susitelkti savyje. O šios žodžiai: „nusiraminimas nuo rūpesčių, tyla ir slėpiningasis minčių plevenimas gimdo Dievo baimę ir išmintį. Slėpiningasis minčių plevenimas yra nepaliaujama malda: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, padėk man“. Daug maldų į Jėzų pavyzdžių pateikiama Paladijaus iš Galatėjos (apie 363-425) „Historia Lausiaca" ir kituose rinkiniuose. Pirmuoju žinomu isichazmo atsiskyrėliu Afone buvo Petras Afonietis (apie 8 a.), kurio pavyzdžiu pasekė kiti atsiskyrėliai. Isichazmo centru kurį laiką Afono kalne buvo „isichastrionas“ („tylėjimo vieta“), vėliau prvadintas Magulu, kurį pastatė gruzinas Savva Chaldas (9 a.) tarp Iviro ir Filotėjaus vienuolynų valdant Vasilijui Makedoniečiui.

Isichazmo ištakos yra ankstyvosios krikščionybės mistiniuose mokymuose, tarp kurių vienu svarbiausių buvo Dionisas Areopagietis, kurio misticizmą įteisino Maksimas Išpažinėjas (580-662). Jis ieškojo viršprotinių ir viršjuslinių kelių link Dievo. Jiedu moko apie nepaaiškinamą šviesą, į kurią patenka išvystantis Dievą. Tą šviesą isichazmo mokymas tapatina su šviesa, nušvietusią KristųTaboro kalne.

14 a. ginčuose nauju dalyku tapo tik klausimas apie fizinį dėmesio koncentravimo būdą, kurį atsiskyrėliai nuo seno naudojo maldų metu. Jis ir užkliuvo Varlaamui.

Savo pobūdžiu isichazmas yra konservatyvus ir saugantis tradicijas. Mokslą apie protingą maldą susistemino ir išdėstė Grigorijus iš Sinajaus (apie 1260–1346), remdamasis Bažnyčios tėvų mokymais

Isichazmo mokymas susiveda į:

• Dievo atžvilgiu reikia skirti jo esybę ir Jo apraiškas;
• Dievo energija netvari, kaip ir jo esybė;
• Esybės ir apraiškų atskyrimas nesukelia painiavos;
• Bažnyčios ėvi „Dievas“ taikė tiek jo esybei, tiek jo energijoms;
• Pagal Tėvų mokymą, esybė aukščiau už apraiškas, kaip priežastis yra aukščiau pasekmių;
• Dievo esybė transcendentinė tvariam pasauliui (yra anapus pasaulio), todėl napažini ir žmogus tegali pažinti Dievą tik pagal jo apraiškas – malonę, galią, meilę, išmintį ir pan.

Šviesa Tavoro kalne nėra tvarioji šviesa, tačiau nėra ir Dievo esybė. Tai maloningasis nušvietimas, Dievo spinduliavimas, nesukurtas ir amžinas, suvokiamas fiziškai, viena visada skleidžiamų pačios Dievo esybės energijos rūšių.

Grigorijus iš Sinajo ir Grigorijus iš Palamo

 

Grigorijus iš Sinajo (apie 1260–1346) gimė mažojoje Azijoje, gavo gerą išsimokslinimą. Dar jaunystėje pateko į turkų nelaisvę. Išpirktas tapo vienuoliu ir kurį laiką buvo šv. Jekaterinos vienuolyne Sinajuje. Grįždamas iš piligrimystės į Jeruzalę, užsuko į Kretą, kur sutiko atsiskyrėlį senolį Arsenijų, kuris jį išmokė protingos maldos. Tada Grigorijus įsikūrė Afono kalbe, kur atliko didžius dvasinius darbus. Aplink jį rinkosi puikūs mokiniai. Jis užsitarnavo visų brolių pagarbą ir jam kalbant apie sielos tyrumą ir kaip žmogus tampa per pamaldumą dievu, vienuoliai jausdavo savo „sielose prabundant kažką dieviška, nesuvaldomą norą daryti gerus darbus ir nepaaiškinamą meilę dievui“, rašo jo hagiografas patriarchas Kalistas. Taigi, šis asketas skatino protingai maldai visus, tiek dykumininkus, tiek kinoviatus. Vėliau jis pasitraukė į Parorijos dykumą Trakijoje, greta Bulgarijos, kur pas jį plaukė minios bulgarų inokų. Tad rankraštiniame jo kūrinių kodekse yra prierašas: „... buvo pirmuoju mokytoju bulgarams ir serbams protingos veiklos palei senųjų tėvų palikimą ir kūrybą“.

Grigorijus suformulavo bendrą isichazmo mokymą – jo pagrindinis veikalas iš 150 skyrių aiškina apie protingą maldą.

Grigorijus iš Palamo (1296–1359) irgi gimė Mažojoje Azijoje ir taip pat gavo puikų  išsilavinimą karaliaus rūmuose. Abu jo mokytojai, tiek pasaulietinis, tiek dvasinis, dar jaunystėje išmokė daryti protingus darbus. Jau 20-ies metų pasirenka vienuolio kelią – pradžioje Afono kalbo šv. Afanasijaus lauroje, o tada Glosijaus skite, kur Grigorijus praleido 10 m. nepaliaujamoje maldoje, ašarose, pasninkaudamas ir budėdamas. Turkų užpuolimas privertė jį palikti Afono kalną. Solune buvo priimtas į jerėjus (dvasininkus) ir vėl gyveno atsiskyrėliškai su 12 brolių, su kuriais bendraudavo kartą per savaitę. Jis turėjo labai paveikti brolius: „Būdavo, kad kartais tarytu visas prasmegdavo į gilią nebylumą ir tylą: tada akys upe sruvo iš jo akių. Kai praverdavo burną kalbai, girdintys jo nepaprastas kalbas būdavo širdingai sujaudinti, įsitraukdavo ir verkdavo... jo veide žaidė nepaprasta dieviškoji šviesa“.

Vėliau buvo išrinktas Esfigmeno vienuolyno igumenu (vyresniuoju). Čia išliko liudijimai apie daugelį jo stebuklų, tokių, kaip nevaisingų alyvmedžių ir vynuogynų pavertimas vaisingais, tuščią indą pripildydavo aliejumi ir t.t.

O tada atėjo kovos su eretikais Varlaamu ir Akindinu metas. Pradžioje jam pavyko juos pažeminti 1341 m. susirinkime. Tačiau intrigų dėka eretikams pavyko surinkti naują Susirinkimą, kuriame jie pirmavo, o Grigorijas įmestas į kalėjimą, iš kurio išėjo užtarus imperatorienei. Jį skiria į Soluno katedrą, tačiau jo ten nepriima ir jis grįžta į Afono kalną. Čia Serbijos karalius Stefanas Dušanas veltui jį įkalbinėja užimti Bulgarijos metropolito katedrą. Bet ir Afone jam nepavyko rasti ramybę. Jis grįžta į Konstantinopolį ir įsikuria Lemno saloje. Galiausiai Soluno brolija jį pasikviečia ir iškilmingai sutinka. Tačiau Grigorijui tenka iškęsti dar vieną išbandymą: į nelaisvę jį paima turkai, vos mirtinai nenukankindami. Jį išperka bulgarai. Paskutiniaisiais 3 savo gyvenimo metais atlieka nemažai stebuklų ir lapkričio 13-ą jam apsireiškė Jonas Auksaburnis ir pasikvietė su juo džiaugtis Rojaus soduose. Kitą dieną Grigorijus mirė.

Afonas paliko gilų pėdsaką dėl dvasinių rašytojų (Konstantinopolio patriarchas Kalisatas, jo draugas Ignatijus, Soluno archvyskupas Simeonas, vienuolis Nikiforas, Konstantinopolio patriarchas Filofėjus ir kt.) vysčiusių Grigorijaus iš Sinajo mokymą ypatingą dėmesį skirdami dvasinei maldai. Tačiau vėliau prasidėjo nuopuolis, kas galėjo būti susiję su turkų įsigalėjimu (1371 m.). Vienintele Afono rėmėja 16-18 a.tebuvo Rusija. 18 a. antroje pusėje vėl atgimsta isichazmas. Afono vienuolis Nikodemas Šventakalnis (1748-1809) gilinasi į Bažnyčios tėvų raštus ir juos sutvarko. Ypač kruopščiai jis apdoroja Grigorijaus iš Sinajaus ir kitų isichastų darbus. Jo veikalai graikų kalba išleidžiami 1782 m. Filokalijos (Gerumo mylėjimo) vardu.