Arijų religija

Įvadas. – Istorija.

Kai A. Kuhn'as 1845 m. išleido savo garsųjį veikalą "Zur altesten Gesch. der indogerm. Volker", kuriuo davė pirmąjį postūmį Arijų^*) (indo- germanų) archeologijai, jis tebelaikė, kad yra geros perspektyvos tolimesniam tyrinėjimui:
"Tebėra gausu medžiagos palyginimui, nes tebėra ištisa religijos sritis, žadanti rezultatų gausą ir tuo pačiu metu suteikianti, iš intelektualiosios pusės, būtinybę užbaigti vaizdą, kurį apibrėžėm. Jei turėsime ne kartą tuose puslapiuose padaryti išvadą remiantis Vedų kalba, tai nutiks dažniau, jei nagrinėsime tų raštų mitus ir religiją sąryšyje su kitomis tautomis."

[^*) Šiame straipsnyje terminai "arijų" ir "arijai" naudojami tai kalbų grupei, buri paprastai filologijos tyrinėtojų vadinama "indo-germanų". Terminas "teutonų" naudojamas kaip bendrinis terminas, apimantis visas germanų rasės atšakas; žr. str. Teutonai]

A. Kuhn'o mokslinė viso gyvenimo veikla buvo beveik ištisai pašvęsta šių žodžių patvirtinimui. Šalia jo randame Max'ą Muller'į, turintį tokį pat tikslą ir pradėjusį iš to paties taško, "Rigvedos", kurios klausimais buvo vienas geriausių autoritetų.

Tuodu mokslininkus galime pavadinti tikrais lyginamosios arijų mitologijos, kurios rėmuose ilgą laiką "arijų religijos" sąvoka turėjo formą, įkūrėjais. Bendras požiūris, kurio abu laikėsi, glūdi įsitikinime, jau paskelbtame brolių Grimų, kad mitologijos, kaip ir kalbos, šaknys randasi giliai žmonių širdyse, ir kad ji nėra aukštesnių sluoksnių, tokių kaip šventikų ar poetų luomo, kūrinys – teorija, kurią tėvas Creuzer'is savo "Symbolik" bandė įrodinėti amžiaus pradžioje. Jos aiškinimas remiasi išimtinai gamta ir jos reiškiniais, ypač kovos idėja, kaip kad mums atrodo griaustinis ar dienos ir nakties kaita. Šis natūralistinis požiūris į mitologiją aiškiausiai perteiktas Rigvedos posmuose – iš kur mes galime lengvai suvokti, kaip susiformavo panašūs mitai tautose, kurių pagalba galime suprasti senuosius arijų mitinius ciklus. Tai A. Kuhn'as pabandė padaryti savo straipsniuose "Gandharven und Kentauren" (Kuhn Ztechr. I), "Sanos, Saranyu" () (ib.), "Manus, Minus, Mannus" () (ib. iv.), "Srmos, Sarama, Sarameya, Wuotan" () (ZDA vi.), o ypač savo didžiajame veikale Uber die Herabkunft des Feuers und des Gottertranks (Berlynas, 1859). Max'as Muller'is, kurio "Indėlis į lyginamąją mitologiją" (rinkinys 2 t., 1897). "Paskaitos apie kalbos mokslą" (1861- 64), kartu su "Esė", "Vokiškų seminarų fragmentai" (1867-75), "Religijos kilmė ir vystymasis" (1878), "Žodžių biografijos" (1888) ir t.t. yra plačiai žinomi visame išsilavinusiame pasaulyje, natūralistiniame mitinių vardų aiškinime pažengė netgi toliau už A. Kuhn'ą. Kaip ypač būdingas abiem mokslininkams, paminėtinas faktas, kad jie nepasitenkino arijų mitų aiškinimu, o taipogi bandė išvesti jų kilmę iš žmogaus kalbos pobūdžio, jos gebėjimo poetinėms interpretacijoms, jos daugiaprasmiškumui ir homoniškumui ir pan. Tokia glaustai yra Kuhn'o ir Muller'io mitologijos ir religijos koncepcija, kurias pilnam apibūdinimui turime taip pat pastebėti abiejų autorių veikaluose skirtą skurdų dėmesį svarbiai religinių apeigų ir garbinimo sričiai. Ši koncepcija tebebuvo dominuojanti praeito šimtmečio 80-aisiais, nors nuo pat ankstyvojo periodo buvo juntamos srovės, kilusios iš įvairių mokslo sričių, kurios, kaip atrodo, klibino Kuhn'o-Muller'io teorijos pagrindus.

Kadangi ši teorija, rekonstruodama arijų religiją, kilo nuo seniausių literatūrinių arijų rasių reliktų (Vedos, tada Avesta, Homeras ir Edda), o iš kitos pusės, mokslo, tapusio žinomu "folkloro" pavadinimu, kurio tikslas buvo rinkti legendas, pasakas, papročius ir įpročius, vis dar sutinkamus tarp žmonių, nukreipė dėmesį į taip vadinamosios žemesniosios mitologijos formas ir siekė įrodyti, kad pati seniausia medžiaga sutinkama kitur, tarkim kaip graikų driadės su vokiečių pelkių ir miškų laumėmis, ciklopais ir kentaurais, kartu su laukiniais ir t.t. Bandyti parodyti, kad iš to rato kilo daugelis garbių dieviškųjų ir herojiškųjų veikėjų. Šį požiūrį atstovaudamas daugiausia pasiekė W. Mannhardt'as savo dviejuose pagrindiniuose veikaluose "Der Baumkultus der Germanen und ihrer Nachbarstamme" (Berlynas, 1875, 2 patais. leid. 1904) ir "Antike Wald- und Feldkulte, aus nordeuropaischer Uberlieferung erlautert" (Berlynas, 1877, 2 patais. leid. 1905). Tada, papildant tai, etnologijos studijos ir jas lydinti universalioji lyginamoji religijos istorija nurodė neginčijamai primityvių universalių religinių idėjų eilę žmonijos istorijoje, kurių pėdsakai taip pat sutinkami ir arijų rasėse, ir kurios, kaip atrodo, nelabai telpa į Kuhn'o ir Muller'io pateiktą sistemą. Ypač protėvių teorija, pagal kurią visos religijos kilo iš mirusiųjų garbinimo, kuri buvo paimta pagrindu iš antropologijos ir J. Lippert'o pritaikyta arijų rasėms veikale "Die Religionen der europaischen Kulturvolker, der Litauer, Slaven, Germanen, Griechen und Romer in ihrem geschichtlichen Ursprung" (Berlynas, 1881) bei Anglijoje H. Spencer'io "Sociologijos principuose" (1976-96), su vėlesne Grant'o Alien'o "Dievo idėjos evoliucija" (1897). Panašiai Elard'as Hugo Meyer'is savo "Indogermanische Mythen" (Berlynas, 1883, 1887) išskyrė tris pagrindinius mitų susidarymo periodus: tikėjimas sielomis, dvasiomis ir dievais, pirmąjį kurių laikė esant iki arijų, antrąjį - arijų ir trečiąjį – po arijų.

Kartu nuomonė, kad Rigvedos eilės (iš kurios, kaip sakėme, išsirutuliojo Huhn'o-Muller'io teorija, ypač mitų aiškinimo atžvilgiu) mus įtraukia tiesiai į naiviosios gamtos poezijos sritį, susvyravo ir daugelis įžvalgių aiškintojų tvirtina aptikę, seniausiose vedų dalyse, pažeidimų pėdsakų ir šventikų pataisymų. Šis prieštaravimas Kuhn'o-Muller'io mitų aiškinimui ypač argumentuotas O. Gruppe knygoje "Die griech. Kults und Mythen in ihren Beziehungen zu den orient. Religionen, i" (Leipcigas, 1887) ir Anglijoje A. Lang'o "Paprotys ir mitas" (1884), "Mitas, ritualas ir religija" (1899) bei "Šiuolaikinė mitologija" (1897). Gruppe nurodo, kad daug mitinių veikėjų "Rigvedoje" paaiškintini ne gamtos reiškiniais ir nutikimais, o tam tikromis šventikų kultinėmis manipuliacijomis. Jis pats tiki, kad primityviųjų laikų arijai turėjo visiškai neturėti religijos ir jų mitų bei garbinimų vienodumą priskiria, visai kaip Creuzer'is, daugybei religinių formų, kurias jie pasiskolino ir Vakarų Azijos ir Egipto ir perdavė Graikijai, Indijai ir Vidurio bei Šiaurės Europai.

Pagaliau, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lyginamoji filologija, kurią galima laikyti arijų lyginamosios mitologijos dukterimi, taipogi perėjo į naują vystymosi fazę ir nuo tada poreikis garsų atitikimo kaip etimologiniam žodžių ir formų palyginimo tiksliai sistemai buvo didesnis. Aišku, ta pretenzija buvo padaryta ir identifikacijos srityje, pasiūlytoje religijų istorijos tyrėjų; ir tapo aišku, kad didžioji tų identifikacijų dalis, o tarp jų ir daugelis, kurios iki šiol laikomas kaip patikimiausias mitinių-istorinių hipotezių pagrindimas, buvo fonetiškai netvirtos: pvz., sanskr. gandharva = gr. kentauros () ('Gandharven und Kentauren'); sanskr. marutas (marutos) = lot. Mars; sanskr. Varuna = gr. Ouranos (); sanskr. Manu = gr. Minus ir daugelis kitų (žr. A. A. Macdonell "Vedų mitologija" Buhler'io "Grundriss der Indo-Arischen Philologie und Alterthumskunde", 1897).

Esant tokioms aplinkybėms, nenuostabu, kad abejonė Kuhn'o-Muller'io aiškinimo korektiškumu didėjo sulig metais ir kad galiausiai žmonės pasiekė tokį skepticizmo lygį, kad ėmė tvirtinti, kad negalimai tikrai nieko teigti apie seniausias arijų religines idėjas ir papročius. (žr. pvz. E. Zupitza "Ztachr. Des Vereins fur Volkskunde", 1901, p. 343, ff). Tik gerokai vėliau (žr. pvz. M. Winternitz'o išskirtinų straipsnių seriją apie "Was wissen wir von den Indogermanen?" iš "Beilage zur Munchner AZ", 1903 m. spal. ir lapkr.) žmonės vėl ėmė klausti, ar būtina skelbti tokių išskirtinių tyrinėtojų kaip A, Kuhn'o ir Max'o Muller'io viso gyvenimo darbą nuliniu ir tuščiu, ir ėmė bandyti išsaugoti bent kokius nors jų rezultatus. Visa tai leidžia mums pamatyti, kaip sunku šiuo metu pateikti arijų religijos santrauką; ir prieš pradedant šį sunkų užsiėmimą būtina, visų pirma, paliesti svarbiausius aspektus dėl metodo, kurį naudosime tolimesniuose aptarimuose.

---

Įvadas. - Metodas

Giliame kūrinyje, pavadintame "Die Aufgabs der theologischen Fakultaten und die allgemcine Religionsgeschichte" (Berlynas, 1901) A. Harnack'as sako:
"Pirmiausia, reikia kažkiek pasvarstymo sužinant, kad kiekvienas atskiros religijos tyrimas neturėtų būti atskirtas nuo žmonių istorijos tyrimo… Bandymas stirti tik religiją yra labiau vaikiškas užsiėmimas nei tyrinėti tik šaknis ar žiedus, o ne visą augalą".

Dėl tokio neatskiriamo ryšio tarp rasės istorijos ar, tiksliau, kultūros istorijos ir jos religijos, kurią vėliau dažnai matysime mūsų aptarime, medžiaga, kuri tiekia mums žinias apie primityviųjų arijų kultūrą iš tikro yra ta pati, kuri leidžia mums sužinoti apie jų religiją. Kadangi šis rašytojas nesenai pirmąją smulkiai apibūdino pratarmėje savo "Reallez. Der indogerm. Alterlumskunde" (Stasbūras, 1901) ir savo veikalo 3-me leid. "Sprachvergleichung und Urgeschichte" (I. Teil. 'Geschichte und Methode der linguistisch-historischen Forschung', Jena, 1906), tai belieka jam čia tik trumpai apibūdinti jo specialų pritaikymą religijos istorijai.

Medžiaga, kuria disponuojame tirdami priešistorinius kultūros laikotarpius yra dalinai paimta iš kalbos, dalinai iš daiktų. Pirmojo varianto atžvilgiu pirmiausia privalome, griežtai atsižvelgę į fonetinius dėsnius, palyginti su religijos istorijos priešistoriniais ekvivalentais. Pavyzdžiui, be jokių abejonių, yra atitikimas šioje žodžių grupėje: sanskr. deva = lot. deus, liet. dievas, ir. dia, senovės normanų tivar - "Dievas"; Ir Max'as Mulleris yra tikrai teisus kai, kelis kartus, laikė šio tipo etimologijos taikymą tarp svarbiausių žmonijos mąstymo istorijos pasiekimų. Primityvaus žodyno paieškoje privalome, žinoma, pašalinti atitikimus, kurie apriboti atskirose arijų kalbose, kurios, kaip žinome, yra artimesnės viena kitai nei kitos kalbos. Tai apima, pvz., nemažą indo- iranėnų žodžių atitikimų, tokių kaip sanskr. soma = Avestos haoma tam tikram somos augalui, turėjusiam svarbų vaidmenį abiem tautų kultuose; sanskr. mitra = Avestos mithra - Saulės dievas Mitra; sanskr. hotar = Avestos zaotar - tam tikra šventikų klasė ir t.t. Negalime tokio tipo atitikmenų panaudoti nustatant arijų religijos pobūdį; priešingai, jie paprasčiausiai parodo, kad indai užbaigė religijos istorijos vystymąsi kartu su iranėnais arba, galbūt, rytine jų šaka, kas neįeina į šio straipsnio temos apimtį (apie tai žr. Spiegel. "Die arische Periode", Leipcigas, 1887 ir daugelį skirsnių Oldenberg'o knygoje "Die Religion des Veda", Berlynas, 1894). Neigiamos išvados iš primityviųjų laikų žodyno, t.y. išvados nuo išraiškos nebuvimo tam tikrai idėjai iki pačios idėjos nebuvimo, yra, bendrai paėmus, pavojingos, kaip ir visi neigiami dedukciniai išvedžiojimai. Tačiau yra kitaip, kai primityviai susiję išraiškos ieškomos visai idėjų klasei. Kai, pvz., žlunga visi bandymai įrodyti, kad tikrieji dievų vardai egzistavo ankstyvaisiais laikais arba kai nėra etimologinio sutarimo tarp dviejų kalbų šventyklos idėjai, tie faktai reikalaus aptarimo nusprendžiant ar tikrai primityviuoju arijų laikotarpiu turėta dievų vardai ir šventyklos.

Tačiau būtų didelė klaida priimti, kad vienintelis būdas, kaip filologija gali pasitarnauti religijos istorijai, yra perkeliant primityvius etimologinius atitikmenis į religijos sritį. Harnack'as (kaip cit.) teisus sakydamas, kad religijos istorija yra atspindėta kalbos istorijoje ir kad tik tas, kuris žino antrąją, gali iššifruoti pirmąją. Faktiškai, visa religinių idėjų formacija gali būti suprasti tik filologijos pagalba. Iš kur atsiranda atskirų arijų rasių dievų vardai, jei, kaip ką tik matėme, jų negalima surasti primityviosios kalbos žodyne? Kokia religinė mintis iškėlė juos kiekvienu atskiru atveju; ir kaip tai padarius, jų pagrindinė idėja vystėsi gilyn ir platyn? Tačiau netgi jei būtina, deja, priimti, kad mūsų žinios šioje srityje vis dar ribotos, tas faktas, kad dabar mes nieko nežinome, kaip buvo iš tikro, kad etimologinis daugelio, jei ne didžiosios dalies, arijų dievų išaiškinimas (indų Varuna ir Mitra, graikų Ares ir Poseidon, romėnų Mars ir Liber, teutonų Tanfana ir Nerthus, lietuvių Occopirmus ir Autrimpus, ir t.t.). Tokiame kontekste H. Usener'io "Gotternamen, Versuck einer Lehre von der religiosen Begriffsbildung" (Bona, 1896), knyga, kuri tam tikra apimtimi sudaro šio straipsnio pagrindą, rodo tam tikrą pažangą, nors rašantysis tą pažangą supranta daugiau fundamentaliojoje veikalo idėjoje, o ne detalėse, kurios neretai yra lingvistiškai silpnos. Be to, ko labiausiai pasigendame arijų archeologijos sferoje, kaip ir kitose, yra lingvistinės medžiagos rinkinys. Ką turime surinkta patikrinta iki mūsų, tai aukojimo ir maldų terminiją, iš šventikų ir šventyklų, apie kerus ir kreipinius į orakulus, teisės ir moralės idėjas - iš visų arijų kalbų; įvairūs vystymosi laikotarpiai prasiveržia savaime ir kiekvienas naujas etimologinis aiškinimas skatina naujus atradimus religijos istorijos srityje.

Mes tiek ilgai buvome įpratę prie aiškinimo išraiškų, kurios arba priklauso bendram prieš- istoriniam žodynui arba yra autochtoninės atskirose kalbose. Dabar mes turime naudotis kitu svarbiu šaltiniu, siekdami suprasti religijos istoriją. Tai svetimas žodis arba skolinys. Taip gr. Kadaos paimtas iš hebr. qedem, "Rytai"; lot. Apollo ir Proserpina iš gr. Apollon ir Persenone, ir rus. bog, "Dievas", iš Avestos baga rodo kryptį kuria naujos religinės mintys ir įtaka atėjo pas arijų rases.

Dabar, net jei tikslas, filologijos duotas religijos istorijai, yra didelis ir daugiabriaunis, vis tik yra didelis suklydimas manyti, kaip buvo daroma anksčiau, kad primityvių arijų religija,kaip ir jų kultūra bendrai, galėtų būti paprastai išvesta iš etimologinių palyginimų. Tiesa ta, kad prieš tai minėta lygtis, sanskr. deva = lot. deus, mums aiškiai parodo, kad net pirmykščiais laikais buvo dieviškųjų būtybių; tačiau negalime tikėtis iš filologijos jokios informacijos dėl šio termino vidinės prasmės, arba svarbos ir sferos. Šiame, kaip ir visuose kituose klausimuose, dalykų palyginimas ir dalykų tyrimas privalo lydėti žodžių palyginimą.

Tai pirmiausia nuveda mus į Priešistorę arba Priešistorinę archeologiją, mokslą, kuris, bendrai imant, nemažai remiasi priešistorinio žmogaus tam tikromis religinėmis koncepcijomis ir papročiais. Taipogi turime būti dėkingi už daugelį priešistorinių reliktų, kaip gerai žinoma, senovėje plačiai paplitusiai mirusiųjų garbinimo praktikai; kaip ir klausimai, kaip ir kur mirusieji buvo laidojami, kas buvo dedama greta jų, kaip kad maistas ir gėrimai, kokie ginklai ir dirbiniai buvo dedami į kapą ar ant laidojimo laužo, ir kodėl kūnas buvo laidotas ta ar kita padėtimi, pasuktas į tą ar kitą pusę, yra natūraliai ir glaudžiausiai susiję su religijos istorijos problemomis. Tačiau kitokio tipo atradimai – tokių, kaip aukojimo akmenys, stabai, amuletai, bronziniai puodai, bronziniai vežimai, be abejonių tarnavo religiniam tikslui (vienas neseniai, 1902, buvo rastas netoli Trundholmo, žr. S. Muller. "Urgeschichte Europas", Strasbūras, 1904, p.116), ir daugelis kitų – turinčių didelę vertę religijos istorijai, net jei pradžioje jie mums kėlė daugiau problemų, nei buvo galima išspręsti.

Tačiau pagrindinis uždavinys šioje tyrinėjimų srityje visada privalo būti religijų, istoriškai priskiriamų įvairioms arijų rasėms, palyginimas ir bandymas išrinkti iš jų heterogeninių reiškinių krūvos to, kas bendra ir pirmapradiška. Ir negali būti abejonės dėl kelio, kad prieš tai pabrėžiama analogija tarp arijų kultūros bendrai ir arijų religijos atskiru atveju yra teisinga.

Bus parodytas didelis V. Hehn'o nuopelnas, ypač jo knygoje "Kulturpflanzen und Haustiere in ihrem Ubergang aus Asien nach Europa" (red. O. Schrader, Berlynas, 1902), kad civilizacijos sąlygos pirmykščių arijų laikų išsilaikė, neretai su dideliu atsidavimu, tarp Šiaur. Europos rasių, atskiru atveju lietuvių ir slavų, kur jie neretai pasireiškia dar ir šiomis dienomis. Iš tų rasių tyrinėjimų aukščiausios gyvenimo formos, kaip jos atrodo pas senovės indus, graikus ir romėnus, buvo pirmąkart pilnai suprastos. Nieko daugiau nereikėjo, o tik perkelti tą paprastą mintį į religijos istoriją. Dažnai tokiu pat būdu žmonės, kaip W. R. Smith'as ("Semitų religija", 1894, [vok. vert. 1899, Freinburgas]) ir S. I. Curtiss'as ("Primityvioji semitų religija šiandien", 1894 [vok. vert. 1904, Leipcigas]) neseniai pabandė išvesti seniausiąsias semitų religijos sąlygas; ne tiek daug iš senovės babiloniečių, finikiečių ir hebrajų, kiek jų šiuolaikinių liekanų, ypač tarp arabų genčių. Panašiai ir mūsų uždavinys yra pažvelgti į aukščiausias indų, graikų ir romėnų religijos formas iš Šiaur. Europos pagonybės žemiausių pakopų požiūrio taško, ir vėl surasti antrąją pirmajame. Nelaimei, šį metodinį planą lengviau išsakyti nei padaryti. To priežastis tame, kad žinios apie Šiaur. Europos religiją, daugeliu atvejų, tebėra miglotos ir nepilnos; nes – ir tai labiau liečia teutonus - negalima abejoti, kad J. Grimm'o veikalas ("Deutsche Mythologie", 1875-78), nors vertas dėmesio iki šiol, kenčia nuo dviejų trūkumų, kurie nebuvo pašalinti net ir tolimesnių tyrinėjimų metu. Pirmasis jų, kad religinė-istorinė informacija apie žemyno teutonus pernelyg persisunkusi tuo, ką žinome apie skandinavų mitologija, kuri reikalauja kritinio įvertinimo. Antrasis tame, kad pilna senojo teutonų tikėjimo rekonstrukcija Grimm'o ir jo pasekėjų rankose perimta tos pačios jo turinio pervertinimo dvasios kaip ir pas Tacitą jo "Germania". Mūsų žinios apie slavų pagonybę dar mažiau tikros. G. Krek'o "Enleit. in die slav. Literaturgeschichte" [1887, Grazas] randame, vienok, faktinį palyginamąjį senosios slavų religijos pristatymą [pp. 377-439]; tačiau kandi A. Bruckner'io kritika ("Archiv fur slav. Philol. ", xiv, 161 ff) parodė, kokios reikia atidos šaltiniams, kuriuose pernelyg gausu neįtikėtinų nesusipratimų ir klaidingų korektūrų (jų pavyzdžiai "Archiv", iv, 423 arba xiv, 184), kol iš jų galime išgauti tikrojo aukso grūdą. Atskiru atveju, mes nieko nežinome apie pagrindinių slavų dievų vardus, nes netgi sutarimas dėl Zuarasisi (laiduotas Thietmar'o, vi, 7) su rusų Svarog nieko užtikrintai neįrodo (žr. Jaglė, "Archiv", iv, 412 ff). Galbūt, tai paprasčiausiai todėl, kad iki šiol iš viso nebuvo slavų dievų vardų. Jei istorinė informacija apie slavų pagonybę yra abejotinos prigimties, mums tam tikru laipsniu tai kompensuoja tai, kad slavų dirvoje daugelis pagoniškų elgesio normų ir papročių, netgi po išoriniu krikščionybės blizgesiu, stipriai jaučiamos net ir dabar. Turime puikių duomenų apie tai; ir tikimės, ypač mirusiųjų kulto atžvilgiu, iš jų gauti naujos ir vertingos informacijos.

Taip pat, laimei, mes turime daug informacijos apie primityviąją broliškųjų slavams Baltijos rasių pagonybę: prūsų, lietuvių ir latvių. Tarp tų tautų, nuo pat pradžių vienodai nutolusių tiek nuo romėnų, tiek nuo Bizantijos kultūrų įtakos, specifinė primityvi religinė sistema išliko iki 15 ir 16 a. ir netgi vėliau; tad matome Liuterio pasekėjų, kaip kad Jan'o Malecki'o (Meletius, Menecius) apie 1550 m. ar Mattheus Praetorus (gim. apie 1635), galimybę smulkiai aprašyti jų bendruomenėse tebesančią pagonybę. F. Solrasen'as Usener'io "Gotternamen" (p. 79 ff) išvardijo ir trumpai paaiškino tuos prūsų-lietuvių religijos šaltinius. Prie kai kurių iš jų grįšime šiame straipsnyje. Vienok, bendrai imant, Galime išsakyti viltį, kad lietuvių religija pasitarnaus arijų religijos tyrinėjimams taip, kaip arabų religija pasitarnavo semitų religijos tyrinėjimams.

Įvadas. - Dievo idėja.

Jei imamės tirti ir tvarkyti, prieš tai apibūdintu metodu, senųjų arijų religinių idėjų ir papročių sankaupą, koks begali būti geresnis pradinis taškas, nei koncepcijos, su kuria susijusios visos būsimos pastangos, evoliucija - Dievo koncepcija. Turėtumėm tris žodžius - gr. teos (), lot. deus ir bendrą teutonų O.H.G. got - paimti šios išankstinės analizės atsparos tašku.

Ilgą laiką graikiškas žodis buvo klaidingai siejamas su lot. deus. Dabar šią teoriją galime laikyti galutinai užmestą. Iš kitos pusės, visi vėlyvesni etimologai sutaria^*), kad gr. teos () kilęs iš Feros () (cf. - "pasakyta Dievo") ir priklauso tokiai žodžių grupei: liet. dwesiu, dwėsti - "kvėpuoti", dwasė - "kvėpavimas", "dvasia", dūsos - "rūkas" (garai); sen. slavų duchu - "kvėpavimas", "dvasia", duša - "siela"; M.H.G. getwas - "šmėkla"; sen. galų dusii - "nakties košmaras" (cf. Augustine. De Civ. Dei, xv. 23: 'Quosdam daemones, quos Dusios Galli nuncupant, hanc assidue immunditiam et tentare et efficere plures talesque asseverant'; Isid. Or. 8, 11, 103: 'Saepe improbi existunt etiam mulieribus, et earum peragunt concubitum, wuos daemones Galii dusios nuncupant quia assidue hanc peragunt immunditiam'), lot. Feralia (*dhvesalia) - "mirusiųjų pagerbimo šventė" (ir tikėtina feriae iš *dhvesia ir festus). Kaip gr. teos () išvystymą gavome "kvėpavimą", "sielą", "mirusiojo dvasią", "dievą".

[ ^*) Bochtel'is formuluoja tam išimtį, Bezzenberger'io Beitrage 217 ff {N.B. žaigždutė prieš žodį (kaip toliau) žymi, kad forma neegzistuoja, bet yra išvesta} ]

Kita žodžių grupė yra analogiško panašumo. Jordanis (13 sk.) pastebo apie gotus: 'Jam proceres suos,quorum quasi fortuna vincebant, non puros homines sed semidoes, id est, anses vocaverunt'. Ten panaudotas žodis ansis žymi protėvių sielas garbintas kaip dievai, iš vienos pusės, iškyla iki aukščiausiojo senovės normanų dievo Asen'o (sen norm. asisr), o iš kitos pusės tebeegzistuoja anglosaksų kalboje (ese) žemesniųjų dvasinių būtybių, elfų, prasme: esa gescot yra kaip ylfa gescot = N.H.G. Hexenschus, liet. liet raganos strėlė, t.y. . Nėra neįmanoma, kad čia, toliau, yra ryšis tarp to žodžio ir sanskr. asu - "žmonių ir gyvūnų gyvybės kvėpavimas", anima (cf., fonetiniame sąryšyje, sanskr. asi - lot. ensis - kardas) ir taipogi su sanskr. asura, Avestos ahura (Ahuru- mazda) = "dievas", "viešpats".

Juos paaiškinantys faktai yra kituose susijusiuose reiškiniuose. Kaip ir kitose rasėse, siela arijų kalbose pateikiama kaip kvėpavimas, vėjas, garai ar dūmai. Primityvus arijų išsireiškimas šiuo klausimu išliko formulėje sanskr. Atman = O.H.G. atum - "kvėpavimas", "siela" (iran. athach - "kvėpavimas"); tuo tarpu artimai susijusi formulė sanskr. Manas = gr. menos () - (žr. taip pat lot. Minerva iš *Menesova) atrodo, kad reiškia ne tiek fizinį sielos substratą, kiek jos dvasinę galią (žr. gr. memona (), - "stengiuosi"). Atrodo, kad žmogaus širdis laikyta kaip tikroji sielos buveinė, faktas, kuris, kaip atrodo, seka, pirma, iš gr. kires (), primityvios dvasinės būtybės (žr. toliau, p.27, 52) ir jų tapatumas su kir () - "širdis", ir, antra, iš aplinkybės, kad indų manas taip pat turi savo vietą širdyje būdamas nykščio dydžio (žr. Olderberg. Die Religion des veda, p. 526). Širdis taipogi laikoma daugybės dvasinių funkcijų ir emocijų pradiniu tašku: lot. vecors - "išprotėjęs", recordari - "prisiminti"; sen. slavų srūditi sę - "būti supykusiu"; bulg. srūčeliv - "drąsus" (lot. cor, sen. slavų srūdice - "širdis") ir t.t. Iš atskirų kalbų galime papildomai paminėti: lot. animus - "siela", anima - "kvėpavimas"; gr. dnemos () - "vėjas" (sanskr. dniti - "jis kvėpuoja"); gr. fuchi (), fuchju () - "kvėpuoti"; gr. tumos () ("Iliada" vii 131 tapatus fuchi ()); sanskr. dhuma, lot. fūmus - "dūmai" ir t.t. Šis kvėpavimas ar dūmai taip pat randasi žmogaus kūne, kurį, vienok, palieka atėjus mirčiai, o taip pat laikinai miegant ir sapnuojant, taigi leidžiant nepriklausomą egzistavimą. Iš dvasinių būtybių, atsiradusių tokiu būdu, yra daugybė dvasių, kurių dalis laikomos kenkiančiomis, o dalis palankiomis, ir kurių įvardijimui arijų kalbose yra daugybė išraiškų.

Žemynos simbolis

Kai kurie jų: sanskr.druh, Avesta druj = sen. norm. draugr, sen. saksonų gidrog, O.H.G. gitroc (taip pat žr. A. S. dredg - "vikšro išnara" ir galbūt old.norm. dvergr, M.H.G. twere - "") - "goblinas", "vaiduoklis": sanskr. druh - "sužeisti"; sanskr. rbhu, Vedų įvardijimas trims protingesnėm elfiškom būtybėms (Kuhn Ztechr, iv, 102 ff) = sen. norm. dlfr, A. S. aelf, M.H.G. elp - "fėja", "šmėkla", "demonas", "nakties košmaras" (žr. W. Grimm Kleinere Schriften, I, 406 ff, o taip pat Schrader Reallexicon, str. "Zwerge und Riesen"); bendras teutonų mar m.f., sen. norm. mara, A.S. more, mare, O.H.G. mara f - "demonas" (mare nakties košmaruose) = sen. slavų mara - "ragana", "demonas", "goblinas", iran. mor-[r]igain, galų - "goblinų karalienė": sen. norm. vair, A.S. woel - "negyvas" (ypač mūšio lauke) = liet. vėlės - "mirusiųjų šmėklos; šmėklos bendrai; gotų hugs , sen. norm. hugr - "siela" (mannahugir - "žmonių sielos, pasireiškiančios daugeliu formų"), galbūt = liet. kaukas - "nykštukinė būtybė", "velniūkštis" ir t.t.

Šiai būtybių klasei, kuri patraukė mūsų dėmesį, aptariant likimo koncepciją (toliau, p.52), priklauso dvi anksčiau aptartų žodžių sekos, būtent, gr. teos () ir gotų anses; tačiau šie žodžiai įgauna aukštesnę prasmę mirusiųjų sielų garbinimo įtakoje ir yra susietos su tomis dieviškomis būtybėmis, kurias apibūdina lot. terminas.

Žodis deus, kaip parodėme prieš tai, atitinka sanskr. deva, iran. dia, liet. diewas, sen. norm. tivar ir kartu su jais siekia arijų šaknį *deivo-s, kuri, artimame sąryšyje su arijų *dyeu-s = sanskr. dyaus - "dangus", gr. Zeus () ir lot. Juppiter, ir privalėjo turėti reikšmę "dangiškasis". Taigi, arijų *dyeu-s, kaip naudojamas ne tik kaip indų dyaus, bet ir gr. Zeus () bei lot. Juppiter, pradžioje žymėjo matomą dangų, garbinamą kaip dievą; *deivosišvestas pirmykščiais laikais^**) iš *dyeus, turėjo pradžioje reikšti tik danguje regimas gamtos galias, pvz., saulę, mėnulį, auįrą, perkūną, vėjus ir t.t. Tad juose privalome matyti "dangiškuosius".

[^**) Vėlesnis susidarymas iš sanskr. dyaus, divas = gr. Zeus yra sanskr. divyd = gr. dios () - "dangiškai"]

Bendra teutoniškoji šaknis gotų gup, sen. norm. god, A. S. god, O.H.C. got rašančiajam atrodo labai būdingas seniausiosios dieviškumo koncepcijos aktyvus elementas tuose "dangiškuosiuose". Svarbiausia, kad tai nuveda prie belyčio koncepcijos, prie pirminio ghutom (apie tai žr. Ostholl iš Bezzenberger Beitrage z. Kundc d. idg. Spr., xxiv, 177) kaip parodyta palyginus su sanskr. havati - "jis kviečia" (huta - "pašauktas"), Avesta zavaiti - "jis užkeikia", liet. žawėti - "apžavėti", tikriausiai pradžioje žymėjo "dievišką elementą iššaukiamą, kai apžavi sudievintas reiškinys". Prie šito grįšime vėliau.

Tačiau gr. teos () ir lot. deus aptarimas mums sukelia būtinybę mūsų turimą medžiagą padalinti į dvi dalis, kurias galime išskirti kaip mirusiųjų garbinimą ir "dangiškųjų" garbinimą. Trečiajame skyrelyje aptarsime tai, kad liečiasi tiek su mirusiųjų, tiek "dangiškųjų" garbinimu, tačiau yra visiškai nepriklausoma, t.y. vyraujančias Likimo idėjas ir jų nagrinėjimo priemones.

Etikos konspektai: II dalis

1981.04.13

[ . . . ]

VII-VIII a. (Naujieji laikai)

Olandų kilmės fil. Spinoza Dievą tapatina su gamta. Universumas (pasaulis) vientisas audinys, kuriame visuma determinuoja atskiras dalis. Tai ir yra Dievas. Tad kas Spinoza – ateistas ar tikintis?

Lyginant su ankstesne religija – jis ateistas. Dievas buvo kūrėjas, o pas Spinozą Dievas ištirpsta gamtoje. Jis jau negali būti priesakų davėju. Tenka ieškoti kitų šaltinių.

(!) Reikia studijuoti savo prigimtį. Ji susideda iš dviejų dalių (kūno ir sielos) ir todėl mokslai, tiriantys žmogų, skirstomi į fiziką, tiriančią gamtą ir žmogaus kūną, bei psichologiją, tiriančią dvasią ir esančią etikos pagrindu. Psichologijos mokslo prasmė ta, kad jis turi atskleisti tikrąją žmogaus prigimtį. Žmogaus afektai (jausmai) iškreipia ją. Protas skirtas atstas atstatyti tikrąją padėtį. Nori determinuoti moralę.

Jei kalbame apie žmogų, tai turim idealią struktūrą. Bet žmogus – išmislas, jis negali būti nieku kitu, o tik savimi. Iliuzijos kyla iš to, kad mes nežinome tikros prigimties. Mūsų tikslas – ją išsiaiškinti. Žmogus – pasaulio dalis. O kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.

Bet vis vien Spinoza pripažino galimybę keistis, tobulėti, bet tas tobulėjimo procesas artimas sokratiniam tobulėjimui. Kai žmogus keičia savo įvaizdžius, kai psichologijos mokslo pagalba artėja prie savo esmės, tuo pačiu jis ir kinta. Savęs pažinimas keičia žmogaus prigimtį, o kitimas – tai tobulėjimas.

Anglų filosofas Hobsas

Žmogus turi dvi puses:

tikroji žmogaus prigimtis (egoizmas, savo interesų skelbimas, tam tikras gyvuliškas pasaulis);

sukurtos savybės (susiformavusios politinio ir socialinio bendravimo keliu).

Žmogaus pagrindinis tikslas - savisauga. visi žmogaus veiksmai pajungti gyvybės išlaikymo principui. Žmogus vienas negali užtikrinti savo savisaugos, jo jėgos per mažos gamtos atžvilgiu. Be to, žmonės dažnai sueina į tarpusavio konfliktus, Tai visuotinio karo būklė.

Žmogų reikia socializuoti, o tai galima tik valstybės pagalba. Valstybė duoda taiką, saugumą, socialinę gerovę, teisę nudotis turtu, o tai ir sudaro žmogaus savisaugą. Žmogiškumas – savo interesų pajungimas valstybei. Valstybė – antras priesakų tinklas; pirmasis – žmogaus prigimtis.

Faktiškai, tai valstybės sutapatinimas su morale, suki principai, o ne moraliniai. Valstybės išaukštinimas labai stiprus. Jei pas Ruso valstybė tiek jėga, kiek sutampa su žmogaus interesais (jei ji prieštarauja žmogaus interesams jis gali sukilti), tai pas Hobsą sukilimas – blogis, grįžimas į laukinio visuotinio karo būklę.

Hobso ir Spinozos idėjos vėliau gavo visuotinį pripažinimą. Susidarė dvi idėjos, turinčios įtakos etikai:

žmonių individualizacijos ir laisvės idėja;

bandymas determinuoti žmonių santykius.

Dievišką savivalę galima išvaryti skelbiant determinizmo idėjas. Žmonių veiksmai determinuoti jų prigimties ir socialinės aplinkos nėra gerų ar blogų žmonių, yra tik geri ar blogi institutai. Trūkumas tas, kad visuomenė suprantama mechanistiškai: visuomenė – mechaninė suma. Norėdami determinuoti žmonių dvasinį pasaulį turim determinuoti visų žmonių visus veiksmus. Praktiškai to realizuoti neįmanoma.

Kai apeliuojama į žmogaus prigimtį, tai neaišku, kokia ta prigimtis (protas, jausmai ir t.t.). determinuojant žmonių veiksmus dingsta moralinė žmonių atsakomybė. Ji galima, jei žmogus turi laisvę rinktis. Determinuojant dingsta pasirinkimo laisvė ir negalima kalbėti apie moralę, o švietėjai kalbėjo.

Iškyla dar vienas klausimas. Jei žmogaus prigimtis egoistinė, tai kokiu būdu jis elgiasi altruistiškai, prieš savo egoizmą.

Prieš mokslo absoliutinimą moralės srityje, tikėjimu mokslu vienas pirmųjų stojo Jumas. Gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų. Jutiminis pažinimas negali pagrįsti priežastingumo objektyvaus pobūdžio. Žmonės įprato mąstyti, kad kažkas eina po to, seka po to. Pasikartojimai iškreipia psichinį mąstymo būdą. Dėsnis – žmonių įpročio principas.

Jumas mažina galimybę etiškai pažinti. Žmogaus protas niekada neveda į veiksmą, tao mąstymo procesas. Moralinių sprendimų uždavinys – valdyti mūsų veiksmus. Protas susiduria tik su empiriniais faktais, o į veiksmus veda malonumo ar skausmo perspektyva (tai aistros, emocijos ir pan.). Protas gali tik teikti informaciją, siūlyti efektyvesnį veikimo būdą. Protas – veiksmų vergas ir negali jų kontroliuoti. Žmonės turi giluminę nuostatą kaip reikia elgtis, o žmogus tik racionalizuoja.

*** Etika – jausmų sritis, o ne racionalumo. Susiduriama su dviejų rūšių (faktinių ir moralinių) tvirtinimais tarp kurių nėra jokio ryšio. Žmogus gali kalbėti faktų kalba (kas yra) ir keista, kaip jis gali pereiti prie to, ką reikia daryti. Atrodo, kad ryšis yra, bet tai apgaulė. Faktų kalba – mokslo sritis ir ne daugiau. Aistrų kritikuoti negalima.

Jumas (ir pozityvizmas) atmeta bet kokią galimybę moksliškai pagrįsti moralę (jausmų mokslas negali vertinti).

---

1981.04.27.

Imanuelis Kantas

Kanto idėjos iš principo skyrėsi nuo Jumo idėjų. Mūsų pojūčiai, susidūrę su aplinkiniu pasauliu, neduoda visuotinumo ir negali būti mokslo šaltiniu. Kantui iš empirinio pažinimo negalima išvesti tiesioginio priežastingumo. Jis nesuteikia nei būtinumo, nei priežastingumo. Tikras žinojimas (galimybė pažinti) egzistuoja, jo šaltinis – nuo empirikos nepriklausančios, išankstinės (apriorinės) suvokimo ir intelekto formos. Jos ir daro galimą mokslą.

I. Kantas išskyrė jutiminio suvokimo formas: erdvę ir laiką (jie egzistuoja aprioriškai, nepriklausomai nuo žmonių), mes iš erdvės (mintyse) galim eliminuoti (išmesti) visus daiktus, bet negalim savo galvose panaikinti erdvės įvaizdžio, t.y. jos apriorinės (tas pats su laiku).

Intelekto formos priklauso skirtingoms kategorijoms (jų yra 12). Tai kiekybė, kokybė, santykis ir t.t. tai aprioriškai duotos mąstymo formos. Jų paskirtis – tvarkyti jutiminę sritį. Tai instrumentas, su kuriuo žmogus suranda visuotinumą.

Pažinimas galimas, pasaulis objektyvus. Žmogiškos suvokimo formos (jutiminės ir intelektualinės) gautą pasaulio medžiagą sužmogina. Žmogus pažįsta ne pasaulio esmę (noumeną), o tik kaip jis reiškiasi mums (fenomenas).

I. Kantas subjektyvumą nuo atskiro žmogaus perkelia visai žmonijai (kaip su kitom būtybėmis – neaišku). Kada žmogaus protas, bandydamas sistemanizuoti empirinį pasaulį, bando peržengti save, jis susiduria su antinomijomis (padėtimis be išeities). Protas tokiose padėtyse negali duoti sprendimo.

Kanto filosofija kompromisinė, nes ji tarsi stovi tarp švietėjų, kuriems būdingas tikėjimas mokslu, ir Jumo subjektyvizmo (Berklis). Kantas palieka tam tikras galimybes mokslui, nepanaikindamas galimybių tikėjimui.

I. Kantas suskaidė pažinimą į

teorinę filosofiją, kurioje galimas priežastingumas;

praktinę filosofiją, kurioje dominuoja žmogaus problemos.

Žmogus susideda taip pat iš dviejų dalių:

jei pažinimo objektas, kaip biologinė būtybė gali būti aiškinamas priežastinio sąryšio principu;

jis protingas ir gali apspręsti savo elgesį laisvai, nepriklausomai nuo jutiminių biologinių sąlygų. Jis jau ne determinuotas pažinimo objektas, o laisva būtybė ir klauso tik moralės dėsnių, kategorinio imperatyvo, kuris yra praktinio mokslo dėsnis, kuris liepia žmogui vykdyti savo pareigą.

Žmogų moraliu daro ne malonumo, laisvės, laimės siekimas, o vien tik pareigos jausmas. Malonumo siekimas, nemalonumų vengimas – tai žmogaMalonumo siekimas, nemalonumų vengimas – tai žmogaus prigimtis, čia jis nėra laisvas; čia teorijos, o ne moralės sritis.

Moralė ten, kur žmogus laisvai, niekieno neapsprendžiamas Moralė ten, kur žmogus laisvai, niekieno neapsprendžiamas sprendžia savo elgesį. Žmogus aprioriškaŽmogus aprioriškai turi savyje moralės dėsnį, nepriklausantį nuo išorinių sąlygų. Jis padaro žmogų aukštesniu už būtiną sąryšį, jis to dėsnio pagalba pakyla virš savęs, savų interesų.

Kategoriškas imperatyvas: Žmogus turi elgtis taip, kad jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Arba: nedaryk kitam to, ko nenori, kad jis darytų tau. Šį dėsnį reikia taikyti ir auklėjant (moralizuodamas) kitus.

O koks tokio dėsnio pakankamumas? Jis pagrįstas pačia morale. Normos priimamos visų -> jos visuotinės, žmogiškos. Visuotinumas panaikina moralės subjektyvumą.

Mokslas nedaug padeda moralei. Kiekvienas žmogus aprioriškai žino, kaip elgtis. Be to, pati mokslo argumentacija turi hipotetinį pobūdį (jei ..., tai ...). Moralės teiginiai neturi hipotetinio pobūdžio, kategoriškas imperatyvas (daryk taip).

I. Kantas sudemokratino moralę, galimybę tapti moralia. Jei švietėjams tik išsimokslinęs žmogus gali būti tobulas, t.y. moralus, tai pagal Kantą kiekvienas gali būti moralus vien pagal savo gerą valią.

Kantas išvalė moralę nuo intereso. Interesas verčia veikti taip, bet žmogus daro pagal savo gerą valią. Jei žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kaei žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kad jo elgesys bus moralus, jis ga, jis gali būti tik legalus. Kantui moralė – vidinė prielaida.

Moralei buvo paliktos grynos formos ir jos žmonių faktinėje veikloje gali būti interpretuojamos labai įvairiai. Jis išlaiko tik bendražmogišką vardiklį, bet tas vardiklis per daug bendras.

Žmogus, kuris visą gyvenimą buvo moralus, veikė prieš savo interesą. Jam teko didelis krūvis, už kurį turi būti atlyginta kitame pasaulyje. Taip Kantas įvedą į moralę Dievą.

Svarbiausia idėja – laisvės idėja. Kiekvienas žmogus yra subjektas, jis kitam negali būti objektu. Laisvės principo pagrindu buvo griaunami feodaliniai santykiai.

Pokantinė filosofija

Ji labai įvairi, nors galime išskirti tris kryptis pagal bendrą požiūrį į vertybinį pasaulį:

susijusi su Hėgelio ir Markso vardais. Ji bando tiek gamtinius, tiek socialinius reiškinius aiškinti mokslo pagrindais.

remiasi Jumą – pozityvizmas.

Kanto tęsėjai – neokantizmas.

Neokantizmas

Kantas reikalavo moralės sričiai apimti visą žmoniją. Žmogiškumas turėtų apimti tą visuotinumą. Pareiga – betarpiškas žmogaus jausmas, kai Jumui pareigos nėra, tik jausmas. Kantui jausmo nereikia – viskas pareiga išplėsta visam pasauliui (žmonijai).

Neokantizmas kalba apie vertybes kaip savarankiškas vertybes kaip nekintamą dalyką. Pačiom vertybėm suteikia visuotinę prasmę savarankiškumo ribose.

Socialiniam mokslams nepritaikomi gamtos mokslų metodai, nes gamtos mokslai apibendrinantys (kadangi gamtos reiškiniai pasikartoja). Socialinėje srityje nėra dviejų vienodų įvykių, todėl generalizuojantis gamtamokslinis metodas nieko neduoda. Reikia sukurti metodus, pripažįstančius individualius poelgius.

Tyrimas įmanomas, jei yra apriorinės vertybių formos (vertybių pasaulis). Turėdami vertybinę gradaciją, mes galime vertinti žmonių veiklą, elgesį pagal tai, kiek jie priartėja prie vertybių, kaip jos realizuojamos.

Kuo rečiau vertybė pasirodo, tuo ji vertingesnė.

Būties mokslai turi užsiimti tuo, kas yra (faktai), o filosija – privalomomis vertybėmis – kas turi būti vertinimas). Filosofiją domina tik amžinos tiesos,ilosofiją domina tik amžinos tiesos, įvairūs etiniai, estetiniai vertinimai (Šėleris, Vastmanas, Hiuserlis).

Pasaulis nepaklūsta mokslui (paveikslas). Tad kaip jį suprasti? Padėti gali tik intuicija, „tiesioginė žiūra“, kuri sugeba pagauti visuotinumą. Reikia ne aprašyti, o aprėpti visą prasmę. Žmogus nuotaikos, jausmų aprašymas nieko neduoda. Ir iš tikro – ne viską mokslas gali aprašyti., bėda ta, kad jau išeities pozicijoje imamas individualus žmogus.

Neokantizmas išskiria tris vertybių sritis: 1) logikos;; 2) etikos; 3) estetikos. Pačiąlogiką jie gauna kaip tikrą vertybę. Žmogus įeina į pasaulį jau su paruožtomis vertybėmis. Atmetama vertybių istoriškumo idėja.

Pozityvizmas

Pozityvizmas - anglosaksų tradicija nuo Jumo laikų. Muras laiko, kad visi moralės apibrėžimai atsiremia į natūralistinę klaidą, kuri yra tai, kad visi gėrio apibrėžimai remiasi už gėrio esančiais dalykais ir yra tylomis pripažįstami gėriu. Jei gėrio pagrindu imam malonumą, tai per jį apibrėžiame gėrį, bet tylomis ir pats malonumas laikomas gėriu. Tas pat per tą patį. Toks įrodinėjimo būdas nieko nepadeda. Loginis ratas. Jei atmesim visus gėrio buvimo įrodymus, tai į ką žmogus gali remtis? Jis skaito, kad žmogus gali pasikliauti nuosava intuicija. Muras atmeta mokslinį etikos aiškinimą.

Intuicija pas žmones yra labai įvairi. Kai daugelis filosofų bando rasti teisingas normas, tai ką Muras vadina intuicija, yra XX a. pradžios anglų išsilavinusio džentelmeno elgesio norma. Dėl tos savybės anglų filosofijoje atsiranda - emotyvizmas (Stiremonas, Ajeris, kuris laiko, kad žmogaus moralės sritis yra grynai vien žmogaus emocijos. Kada žmogus įrodinėja kažką kitam žmogui, tai tas žmogus savo emociškumu perteikia savo poziciją.

Ajeris bando logiškai pagrįsti šią idėją. Mokslo srityje jis išskiria dviejų tipų teiginius

analitinis (logika, matematika);

empirinė sritis – jutimo organų pateikta informacija.

Analitiniai ir empiriniai teiginiai yra prasmingi teiginiai ir mes čia galim vystyti mokslo problemas. Vertybės neturi empirinio pagrindo, todėl šie teiginiai – beprasmiai.

---

1981.05.11

Pozityvizmas į vertybes (tuo pačiu ir moralę žiūri kaip į pseudoproblematiką, nes jis yra už mokslo ribų; jų negalima paaiškinti nei logikos keliu, nei faktų pagalba. Egzistuoja daug įvairių mokyklų, bandančių surasti dėsningumus, remiantis biologinėm, fiziologinėm, ekonominėm, politinėm, nacionalinėm, istorinėm prielaidom, tačiau ušsiskiria šios trys minėtos.

Bet koks kraštutinis priešpastatymas nėra iki galo nuoseklus. Jei nagrinėjame neokantizmą, reikia pastebėti, kad gamtoje vykstantys pasikartojimai daugiausia priklauso .nuo žmonių veiklos. Žmogus sužmogina gamtą ir iš jos išgauna vertybes, kurių jam reikia. Yra ar nėra gamtoje vertybių, priklauso nuo žmogaus. Gamtos negalima visiškai atskirti nuo žmogaus.

Socialinėje srityje pasirinkdamas žmogus nėra visai laisvas. Požiūriai į vertybes priklauso nuo to, kokį išeities tašką pasirinksime; jei individas – vienas, jei istoriškai (sociališkai) – kitas. Galimas toks mąstymo būdas: gyvenimo sąlygos gali sukurti moralines normas, jei kartojasi, kartojasi ir normos.

Reikia priimti santykį: žmogus-visuomenė. Žmogus ima save atskaitos tašku (savo išgyvenimus) – tai egoistinis žmogus. Tačiau jis gali suvokti, kad savo interesų negali suabsoliutinti, kad jie vyksta tam tikruose rėmuose. Susikirtime žmogus-visuomenė gimsta moralinnės vertybės. Jis nesuabsoliutina savęs. Savo interesų nugalėjimas ir yra moralinės normos. Sistema (žmogus-visuomenė) keičiasi, todėl keičiasi ir pačios normos; nors tiksliau ne normos, o jų turinys. Pačios normos išlaiko bendražmogišką turinį, patį minimumą. Žmogus žmogumi pasitiki. Moralė – elementarus žmogiškas elgesys. Žmonės dažnai elgiasi intuityviai nesusimąstydami apie pačias normas. Tik pačia bendriausia prasme galime paaiškinti moralės normas, o visa kita už teorijos ribų, tai jau praktikos sritis.

Galimi keli požiūriai:

pozityvistinė tendencija kalba apie tai, kad Marksas buvo tikras mokslininkas ir todėl jis nebuvo vertybių garbintojas. Jo kūriniuose moralės nėra. Jei viskas vyksta gerai, kam ta moralė. Šis požiūris apeina moralės problemą.

Pats socialinis kūrybos procesas tegali būti tik moralinė kūryba. Nuo technologijos žmogus nesikeičia. Jis keičiasi tik moralinio tobulėjimo dėka. Kiek žmogus patobulėja dvasiškai, tiek jis pažengia į priekį visumoje.

Teisingiausia – kompromisas.

Pozityvizmas teisus, kai sako, kad Markso teorijoje nėra moralės, nei teorijos apie moralę. Jos ten ir nereikia. Bet moralės reikia žmonių praktikoje. Viena teorija, kita praktika.

Neokantizme yra pavojus suabsoliutinti vertybes, padaryti nekintančiomis. Marksizmas, pripažindamas kintamumą, neatmeta būtin teisingų normų umo.

Normų negalima atplėšti nuo gyvenimo. Jei būtų galima, galėtume priešpastatyti tikslus ir priemones, pasirinkti bet kokius realizavimo būdus. Jei normų, iš kitos pusės, negalima realizuoti, jos atmetamos.

Kas yra kas (laisvė, laimė, malonumai) - tai tik konstrukcijos. Bet kuris apibrėžimas veda į scholastiką.

E. Fromo etika

„Socialinei imanentinei“ etikai E. Fromas priešpastato „universalią“ etiką. Jis nesieja etikos su pageidaujamo elgesio kodeksu. „Universali“ etika – ypatinga, tiktai žmogui būdinga orientacija, reikšminga ne vienam. O visiems žmonėms. Jos įgyvendinimui reikia kardinalių pertvarkymų visose gyvenimo srityse.

Psichologinėje srityje svarbiausia: įveikti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą ir abejingumą gyvenimui, „sudaiktėjimą“. Būtina atsisakyti vartotojiškos etikos ir pasirinkti tiesą, meilę ir t.t. „Kiekvienas žmogus tikslas sau, o ne priemonė kitų tikslams“. Žmogus nėra daiktas.

Žmogus negali gyventi be etinių vertybių, be orientacijos sistemos ir atsidavimo objekto, tačiau jis laisvas rinktis gėrį arba blogį.

Tačiau žmogaus prigimties poreikius laikydamas „universalios“ etikos normų šaltiniu, Fromas siūlo abstrakčią humanistinę etiką, humanistinės visuomenės utopiją. Jis suabsoliutina ir pervertina psichologinių veiksnių vaidmenį sociologiniame procese. Tačiau šiame konformizmo pasaulyje jis vis dėlto tiki žmogaus individualybės realizacija. Tačiau vis vien ignoruoja socialinių pertvarkymų kelią ir tiki, kad psichoanalitinė terapija gali pakeisti ne tik individą, bet ir visuomenę.

Etikos konspektai: I dalis

Etika – mokslas apie moralę (moralės filosofija)

- moros - papročiai, etos - paprotinis, tinkamas elgesys. Praktiškai šie žodžiai reiškia tą patį ir tik V a. pr.m.e. Aristotelis pradėjo juos skirti. Bet ryškesnis skyrimas įvyko tik naujaisiais amžiais.

Etinės normos – tai moralės normos. Pati etika – jau mokslas apie tas normas.

Šis mokslas apie moralę yra labai savotiškas. Tai turėtų būti labai praktiškas mokslas, žmonių santykių mokslas. Žmonės visada ieško dėsningumų (kas tai per daiktas, kam jis, kas yra kas). O moralėje žmogus nagrinėja save vertiniu požiūriu ir kelia klausimą, kaip turiu pasielgti. O tai jau ne teorinis, o praktinis klausimas [Nyčė: filosofas turi rodyti pavyzdį]. Teorinę ir praktinę (moralinę) filosofija ypač atskyrė Kantas (nors to ir nereiktų daryti).

Dažniausiai tai imperatyvinio pobūdžio teiginys: daryk taip, po to taip. Moralės teiginiai skamba kategoriškai, įsakmiai, bet ne įrodinėjančiai. Ta prasme etika patenka į sudėtingą situaciją: moralės normos yra labai bendros, o žmogaus elgesys visada labai konkretus (pradžioje moralės normos turėjo religinį apvalkalą). Ir labai sunku pereiti nuo normos prie kiekvieno žmogaus konkretybės (vaišina-valgyk, o kitur neliesk maisto).

Tarp bendros normos ir atskiro įvykio sunku nustatyti ryšį, todėl mokslas apie moralę neturi tos prasmės kaip geometrija ar topografija. Tarp etikos mokslo ir jo praktinių moralinių patarimų skirtumas milžiniškas.

Jei kalbėsime betarpiškai apie moralės objektą, tai susidursime su daugeliu sunkumų. Kas ta moralė? Jei moralės terminą vartos ne specialistas, tai jis gali prie jo daug ką pridėti, supainioti (fil. Drabnickis). Painiojimas atsiranda todėl, kad pats moralės supratimas tarp žmonių yra istoriškai kintantis (pvz., skyrybos gali būti nagrinėjamos ir morališkai, ne tik teisiškai). Šiandien moralė ir suprantama ten, kur yra žmogaus asmeninės savybės, jo pasirinkimas, o ne aplinkybės.

Moralės objektas sunkiai suprantamas ir teorinėj plotmėj, priklauso nuo filosofijos, jos pakraipos. Kasdieninėje sąmonėje moralė irgi suvokiama įvairiai.

Bendriausia prasme bandoma apibrėžti moralę per sąvokas, predikatus (daryk taip ir taip) ir duodamas kriterijus (geras-blogas, doras-ne). Tai liepiamoji nuosaka. Iš kitos pusės, kalbant apie predikatus, sunku nustatyti, kad jie priklauso nuo moralės, nes čia, tarsi, problematika perkeliama iš vienos srities į kitą. Reikia apibrėžti, kas yra geras elgesys, o tik po to jau turi eiti moralė. Fil Muras pastebėjo, kad patys „gerumo“ apibrėžimai tautologiški. Šiandien, ryšium su tuo, iškyla lingvistinė moralė.

Kada kalbama apie moralės apibrėžimą, žmonių sąmonėje faktiškai apibrėžiama ir moralės sfera – kas yra moralu, kas teigiama morališkai. Faktiškai mums reiktų atskirti, kas priklauso moralės sferai, o tik po to, kas joje gera, o kas - bloga.

- Moralė – jau daugiau dvasinė žmogaus veiklos sfera, bet dvasinė sfera taip pat gana plati. Būtina konkretizuoti – tai tarsi socialinė žmonių tarpusavio santykių sfera. Maža to, tai savotiška žmonių tarpusavio elgesio kontrolės sritis, o tai jau normos, paliepimai, prisakymai. Kartu duodami tam tikri elgesio vertinimai, modeliai. O iš čia iškyla ir sankcijos, kurios taikomos pažeidus modelius. Žmogaus elgesį kontroliuojančios normos nėra vien moralė. Susiduriama su techninio, administracinio pobūdžio nurodymais, kurie nepriklauso moralei, o kur dar papročiai, teisė ir t.t,.

Jei moralė yra normų sritis, tai kyla klausimas, kokios tai normos. Pirmiausia, - tai santykis su papročiais. Papročio esmė – jis dažniausiai orientuotas į praeitį:
a) paprotyje autoritetas kilęs senovėje;

Žmogus suaugęs su tom normom ir jų nejunta. Jos pajaučiamos tik tada, kai norima atsisakyti to papročio, išeiti už tos bendruomenės. Paprotinio pobūdžio normose tai, kas yra, ir tai, kas turėtų būti, faktiškai sutampa.

Kada kalbama apie moralę, nelieka to sutapimo. Moralės srityje tavo sąžinė neleis pasislėpti po tokiu argumentu „taip visi daro“. Turi elgtis taip, kaip liepia tavo sąžinė. Atsiranda vertinimas, tikslai, o čia ir iškyla pasirinkimo laisvė. Tikslas yra daugiau nei paprasta tikrovė (kvėpuoti nėra tikslas, tikslas – teisingai kvėpuoti, bet kyla klausimas, o kaip „teisingai“ kvėpuoti).

Moralėje yra pasirinkimas – ne kaip visi elgiasi, o kaip reiktų elgtis. Kada kalbama apie modifikavimą, tai susiduriame su teisinėmis normomis. Teisė nesutampa su tuo faktiniu elgesiu. Teisės normas nuo moralės normų sunku atskirti ir jos dažnai savo turiniu sutampa. Čia žodinė forma vartojama kaip gramatinė-loginė forma (t.y. kaip imperatyvas). Koks vis dėl to skirtumas tarp jų ir kodėl jis atsiranda? Skirtumas pagal formą toks, kad teisės normos yra daugiau prievartinės ta prasme, kad vykdomos valstybės įstatymų, o moralės normos daugiau kontroliuojamos viešąja nuomone.

Jei imsim, pvz., individas-visuomenė, tai galėsim išskirti tris normų ir principų sritis: moralė- teisė-politika. Teisinės normos – žmogiškos normos. Tai mano teisė į orumą, gyvybę... teisinės normos turi daugiau išorinį pobūdį, o moralės – vidinį.

Moralė yra:
1) dvasinė žmonių santykių veiklos sritis;
2) tai normuojanti sritis;
3) ji susijusi su žmogaus vidiniu apsisprendimu.

* Kiekvienas randa tam tikras, jau susiformavusias normas, vertinimus. Čia moralė nepanaikina šio išoriškumo. Bet moralei reikalingas ir subjektyvus vertinimas, t.y. manojo „aš“ vertinimas (vertiname savo veiksmus, veiksmus tarp žmonių, jų grupių – išeinant iš vidinio „aš“, nepaisant jau nusistovėjusių normų.

Kantas: „žvaigždėtas dangus virš manęs – vidinis įstatymas manyje“. Tas išoriškumas būtinai turi pereiti per žmogaus vidinio vertinimo prizmę – tai ir yra pirmoji moralė.

- Moralė atsiranda ten, kur turi daryti kažką prieš srovę, t.y. ne tai, ką noriu, bet tai, ką reikia daryti.

---

1981.03.16

Etikos istorija

Senovės Graikijos etinė mintis

Senovės Atėnai (konkrečiau, 6-4 a. pr.m.e.) – kultūros, menų, mokslo, tame tarpe ir etinės minties suklestėjimo laikotarpis. Tuo metu socialiniai santykiai nebuvo teorinio nagrinėjimo objektas. Filosofija užsiėmė naturfilosofija (gamta, kosmosu). Graikai bandė surasti pastovius pagrindus gamtoje (kosmose). Nagrinėjamos pasaulio kilmės, sandaros, kitimo problemos. Į etines problemas dėmesio nekreipta.

Pirmieji etikos tyrinėtojai buvo sofistai (oratorinio meno, filosofijos, ginčo technikos mokytojai). Už mokymą jie ėmė pinigus (senovės Graikijoje intelektualinis darbas, mintis buvo nesiejama su pinigais).

Sofistų tikslas buvo paruošti žmones politinei karjerai. Jiems būdingas reliatyvumas žmonių santykių vertinimo sferoje. Jie teigė: „visų daiktų matas – žmogus“. Bet kiekvienas žmogus skirtingas, todėl negalima rasti kažkokios tiesos virš žmogaus. Apie tą patį daiktą gali būti dvi teisingos nuomonės. Apie žmogų negalima sakyti, kad jis geras, galima tik pasakyti, ar išmintingas. Ginče nugalėjęs priešininką nerandi tiesos, o tik įrodai išmintį. Bet iš kur tas reliatyvumas?

1. Vyko perėjimas iš patriarchalinio ūkio į miestų polius
Homero laikotarpyje žodis „geras“ (agatos) buvo taikomas žmonėms, kurie gerai atlikdavo savo socialine funkcijas. Moralinės norma susideda iš faktologinės (vagystė) ir vertinamosios (blogis) dalių. Tada skirtumo tarp šių dalių beveik nebuvo (karys-drąsus). Taip buvo, nors kraujo ryšiai ir iro, bet pasidalijimas buvo labai vienareikšmis. Atskiroms grupėms nebuvo alternatyvų, vertinimas buvo pastovus.

Miestuose atsirado naujos socialinės funkcijos, betarpiškai susijusios su žmogumi. Senosios tapo arba nereikalingos, arba netinkamos. Fiziniai žmogaus duomenys neteko prasmės. Išsivystė amatai, prekyba, mokslai – prireikė kitokių savybių. Žmogus ištraukiamas iš įprastinių vaidmenų. Sugriūva ataskaitos taškai (žodynas). O nauji – dar nesusiformavę. Pačiam žmogui tenka rinktis kaip elgtis.

2. Išorinis veiksnys.
Graikai konfrontuoja su Rytų tautomis. Pasirodo, kad tai, kas graikams buvo įprasta, ten vertinama visai kitaip. Iškilo klausimas – o kuris vertinimas teisingas?

Šiuo laikotarpiu ir atsiranda sofistai. pagal juos, jei nori padaryti karjerą, privalai turėti pasisekimą susirinkimuose, stadionuose, teismuose. O tam reikia prisiderinti prie skirtingų konvencijų (skirtinguose miestuose skirtingos normos), išmokti jas. Iš čia ir nuomonė, kad tiesos nėra. Ją galima ne sužinoti, o išmokti. Nėra skirtumo tarp gėrio ir sėkmės.

Sokratas

Sokratas dėl savo ginčo technikos daug bendra turėjo su sofistais (abiejų tikslas buvo nuginčyti varžovą). Besiginčydamas su sofistais, jis sakė, kad tie neturi teisės mokyti: juk jei gėrio, gero elgesio galima išmokti, o kiekvienas žmogus viską supranta savaip, vadinas mokinys irgi turi savo tiesą. Pagal jį, jei, kaip moko sofistai, gėris tėra tik išmokimas, technika, tik jausmai ir emocijos, tai tokio žmogaus paruošimas nėra moralus, nes jis neatsako už savo veiksmus. Sokratas kaltina sofistus, kad šie prisiderina prie minios, prie esamų normų, jis laiko, kad moralė yra aukščiau, kad žmogus individualiai gali vertinti gyvenimą, veiksmus. Pagal jį demosas neteisingas. Žmonės siekia pinigų, šlovės, o juk tikros vertybės – tik pats pažinimas, tiesa. Jam pažinimas ir tiesa – tas pat.

Pažinimas – tai ne empirinių žinių įgijimas, o yra duotas iš pradžių; pažinimo procesas – tai tik tų žinių atgaivinimas. Tatai pažinimas mumyse. Pažinimo ir moralinio tobulėjimo procesai sutampa. Pažinimas – tai esmės pažinimas. Žmogus, supratęs esmę, negali elgtis blogai. Klaida yra ne moralinė, o intelektualinė. Kai sofistai neapibrėžtai naudojo sąvokas, tai Sokratas tikslino jas.

Sofistai žmonių veiksmuose matė interesą, egoizmą, o normos – tai tik priedanga, todėl moralė - žmonių santykiai. Pati moralė atsiranda atsiradus konfrontacijai individas-visuomenė.

Pagal Sokratą negalima gyventi be normų. Kai jam prieštaravo, kad įstatymas skirtingas turtingam, galingam ir skurdžiui, silpnam, tai jis atsakė, kad įstatymas gali būti geras ar blogas, bet jis vis vien yra įstatymas ir jo reikia laikytis. Tačiau Sokratas nepaliko jokių konkrečių pasiūlymų (aš žinau, kad nieko nežinau).

Platonas

Platono specifika ta, kad sąvokas naudojo ontologine prasme (t.y. daikto sąvoka realesnė už realiai egzistuojantį pasaulį). Jis tų sąvokų (eidos) pagalba kuria kitą, ontologinį pasaulį. Daiktai tik antrarūšis, o ne tikrasis pasaulis. Tame pasaulyje vyrauja harmonija. Daiktai išnyksta, bet išlieka jų sąvokos (idėjos). Pažinimas galimas tik su tokia būtimi, kuri nekinta, - tai ir yra eidosas.

Jei žmogų patalpinsi urve ir jis matys tik šešėlius realių daiktų, tai ir laikys šešėlius tikruoju pasauliu. Ištrauktas į šviesą, jis pradžioje nieko nematys, nesupras. Taip ir su eidosu.

Eidosas – harmoninga visuma; tarp idėjų egzistuoja gradacija, sluoksniai; pati viršūnė - gėrio idėja, kurios neįmanoma apibrėžti. Ji pereina per visus sluoksnius, bet betarpiškai neapibrėžiama. Atskiro žmogaus gėris yra apibrėžiamas per sąryšį su pasauline gėrio idėja.

Žmogaus siela atsiranda iš pasaulinės sielos ir yra sudaryta iš dviejų dalių:
1) ji dalyvauja tikrajame pasaulyje (protinė veikla);
2) ji dalyvauja kūniškame pasaulyje (instinktai).

Jungiamoji dalis – vyriškumas (žmogaus kilmingumas, garbingumas, drąsa – moralinės savybės). Jei pas Sokratą viskas yra pažinimas, tai Platonas jau diferencijuoja.

Tobulo (tikro žmogaus idėja – kurioje visi trys elementai harmoningoje sąveikoje. Trys sielos dalys: išmintis, drąsa, savitvarda (santūrumas) ir sudaro žmogiškąjį teisingumą.

Tokie pagrindiniai bruožai sutinkami ir tobulos valstybės idėjoje. Valstybė – didelis žmogus. Valstybėje žmonės skirstomi į tris klases, priklausomai, kokia dalis dominuoja, kurioje žmogus suvokia savo paskirtį. Valdo išminčiai, gina stiprūs ir drąsūs, gausi amatininkų klasė tyliai vykdo savo pareigą. Žmonės gimsta batsiuviais ir valdovais – jo požiūris. Teisingumas – atrasti savo vietą pasaulyje. Platonas bandė ne tik sukurti metodologiją, bet siūlė ir konkrečias schemas.

Svarbiausia problema Platonui – pažinimą suderinti su vertybių pasauliu. Jei Sokratas visas vertybes pajungdavo pažinimui, tai Platonas teigė, kad toks besąlygiškas pajungimas negalimas.

Kam reikalingos schemos, jei jų negalima realizuoti? Į tai Platonas atsakė, kad jam buvo reikalingas idealas, kurio pagrindu jis galėjo kritikuoti realų pasaulį (žmogų, valstybę). Negalima sutapatinti idealo su faktiniu pasauliu. Galima tik kelti klausimą, kas aukščiau. Palonui aukščiau buvo vertybių pasaulis.

---

1981.03.30

Aristotelis

Kas yra aukščiausias gėris? Pagal Aristotelį jis glūdi specifinėje žmogaus veikloje, sielos sugebėjime veikti. Žmogaus specifika – protas. Žmogus daug bendra turi su organiniu pasauliu, tačiau tik protas išskiria jį iš jo. Specifinė veikla – proto veikla, mąstymas. Iš to seka pilnas pasitenkinimas. Juk mąstymas mažiausiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, yra grynai vidinė žmogaus veikla.

Pagal Aristotelį grynas mąstymas yra tik dieviška funkcija, o žmogus susijęs su savo kūnu, poreikiais – valgis, miegas, giminės pratęsimas... todėl atsiranda uždavinys – sutinkamai su proto tikslais, proto pagalba pertvarkyti žemesnes funkcijas, o tai sukelia etines vertybes, besiskiriančias nuo protinių vertybių.

Dorybių yra tiek, kiek yra uždavinių, skirtų perdirbti jutiminį pasaulį. Kiekvienai veiklos sričiai – sava dorybė. Dorybė suprantama kaip kažkoks vidurkis tarp kraštutinumų: drąsa - normalus požiūris į pavojų – vidurkis tarp baimės ir beatodairiškos drąsos ir t.t.

Pagrindinis skirtumas nuo kitų filosofų – šis vidurkis įgyjamas lavinimo, moralinio auklėjimo keliu. Teisingumas nėra pakankamas dalykas etinių normų nustatymui.

Posokratinė etika

Stoikai ir epikūriečiai

Abeji apeliuoja ne į kosmo tvarką (ir ne iš ten bando išvesti žmogaus etiką), o į žmogaus prigimtį, nors tame jų supratimas skiriasi.

Stoikai, kalbėdami apie vertybes, akcentuoja vidines savybes (valią ir protą) ir ignoruoja išorines sąlygas (valdžia, pinigai). Gyventi reikia su valios ir proto pagalba, o šios siejasi su visuotine tvarka. Išorinės sąlygos turi įtakos, bet tai tik dekoracijos. Jų moralė peraugo į moralizavimą, malonumų atsisakymą, ėjimą prie tikros žmonių prigimties.