Uždrausta žmogaus kilmės istorija

Visuotinai priimtos dvi pagrindinės žmogaus kilmės versijos - evoliucinė bei kreacionistinė. Darvino evoliucijos teorija, nors ir stokoja rimtų įrodymų, tapo dogmatišku mokslo bei pasaulėžiūros pagrindu Vakarų pasaulyje. Savotiška priešprieša darvinizmui išliko kreacionistinė teorija, pripažįstanti Dievo kūrybinę galią bei žmogaus sutvėrimą nukelianti į laikotarpį apie 10 000 metų pr. Kr.

Tačiau daugybė archeologinių atradimų liudija žmogų esant daug senesnės kilmės nei leidžia manyt abi paminėtos teorijos. Žmonijos veiklos įrankiai atrasti 50 mln. metų senumo geologiniuose sluoksniuose, žmogaus pėdsakai aptikti šalia dinozaurų letenų įspaudų ir pan.

Be abejonės, tokie „per daug fantastiški“ atradimai nesunkiai užgniaužiami ir ignoruojami kaip „nemoksliški“ bei „absurdiški“.

Tuo tarpu, radiniai bei kultūros paminklai seniausiose žinomų civilizacijų vietose, Egipte, tolimuosiuose Rytuose, Mezoamerikoje ir šiandien gali paliudyti bendros ankstesnės pro-civilizacijos egzistavimą.

Be abejonės, žmonės kitaip kalbėtų apie gyvenimą, kad išmoktų akis pakelti ir ilgus amžius apžvelgti. Paprastai mūsų laiko žmonės tiktai numano pilną dabartį ir tuščiąjį be pradžios amžių, kurs pirm to buvęs, ir tą tuščiąjį begalinį, kurs ateis. Pats „mokslininkas“ tik tepažįsta „istorijos amžių“, tai yra gal 3000 ar 4000 metų. Gyvenimo bėgį per milijonus metų pasekti tai žmogui negalima, kurs bando pajausti vien tik akies mirksnį.

Bet jau ne vienas mokslininkas yra ištyręs žemės ir žmonijos amžius ir išrodinėjęs, jog jie ilgesni, negu lig šiol buvo tikima. Dar visai pirm keletą dešimtmečių daugis tikėjo, jog mūsų pasaulis tik 6000 metų atgal sutvertas esąs. Gal ir vienas ar antras pridėjo dar kelis metus. Bet dabar jau pradeda tūlas suprasti, jog pasaulis nesulyginamai senesnis.

Senų kultūrų radiniai taria apie metų skaičius, kurie tikrai nuostabūs yra. Egipto piramidės liudija ne tik 3000 metų turinčios, bet gal veikiau 300 000.  

Vydūnas (iš rinkinio „Žmonijos kelias“)

"Ypačiai žymus evoliucijos įstatymas"
 

Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos.

Egipto žemėje, paveikslui, ant griuvėsių matyti ypatingų dažų spalvos. Tūkstančius metų jos pakėlė saulės kaitras ir oro drėgnumą, o nenublyško. Mūsų kultūra tokių dažų lig šiol neįstengė gaminti. Damasko kardą buvo galima susukti kaip kokią virkštį, o jis nesulūžo. Tokio šiandien nieks padaryti negali. Toliau yra žinoma, jog Chaldėjų kultūra tuokart labai aukšta buvo, kuomet Europoj žmonės dar kaip kokie laukiniai gyveno.

Vislab tai liudija, jog žmonija vienoj ir antroj savo dalyj užkopia ant aukšto kultūros laipsnio ir toliau vėl grimzta. Vėliau susitveria kitur kita tokia jau aukšta kultūra. Ir toji toliau dingsta. Sako išminties mokslas, kad evoliucija neina kaip koki rami srovė, bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Yra tai tiesiog įstatymas, kurį aiškiai pastebėti galima pasaulio gyvenime. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia, tarsi jam reiktų pasilsėti.

Ramiai žiūrint, pasirodo, jog taip yra iš tikro ir mažiausiuose gyvenimo apsireiškimuose. Želmenys auga metas į metą, žiemą pailsėdami. Taip jau gyvena ir tūli gyvuliai. Kitiems, o ypačiai žmogui, svarbūs dar trumpesni tarpimo laikai. Žmonės žūtų, jei negyventų, kaip diena ir naktis jiems gyventi liepia. Su diena visa gamta lyg gyvesnė pastoja, su naktimi kaip ir į save atsitraukia.  

Vydūnas (iš rinkinio „Žmonijos kelias“)

Europos mokslo bendruomenė suvokia žmonijos vystymąsi progresyviai, kaip prasidėjusį nuo vakarykščio Fidži salos gyventojo ir besibaigiantį šiandieninio Rockefeller'io asmenyje, senąją kultūrą nebejotinai laikant pusiau laukine. Tai - šiuolaikinės mąstysenos prietaras, kad žinojimas visad marširavo tiesia linija į priekį. Mūsų požiūris į priešistorę yra siaubingai neadekvatus. 

Shri Aurobindo Ghosh (1872-1950)

Vienas žymiausių šių dienų "alternatyvių" mokslininkų, žmonijos kilmės tyrinėtojų Michael Cremo (g. 1948 liepos 15, New York) yra taip pat ir Mokslo istorijos asociacijos narys, Pasaulinio archeologijos kongreso, Europos archeologų asociacijos narys, dalyvauja Bhaktivedantos instituto mokslinėje veikloje. Tikrą pasaulinę sensaciją bei akademinius debatus sukėlė kartu su bendraautoriumi Richard Thompson'u parašyta Michael Cremo knyga "Uždraustoji archeologija" ( Forbidden Archeology, 1993 ). Kaip ir tolimesnėse Michael Cremo veikaluose, pagrindiniai teiginiai yra tie, kad pilnavertiški žmonės gyvena Žemėja tūkstančius, o gal ir milijonus metų tačiau mokslininkų "establišmentas" ilgą laiką slepia ar ignoruoja daugybę svarių šio fakto įrodymų.

2009 m. Kenijoje rastas seniausias žmogaus pėdsakas, pasak mokslininkų kaip Michael Cremo, tai aiškiai vadinamojo protingojo žmogaus pėda. Tačiau pasimetęs oficialusis mokslas niekaip negali to pripažinti, nes laikmetis gi per senas. Atkreipkite dėmesį į sakinį "...šiuos atspaudus palikusios pėdos pagal anatomiją beveik nesiskyrė nuo šiuolaikinio žmogaus." Sustabarėjusio mokslo rūmą laiko dabar tik tas "beveik"...

Rasti 1.5 mln. metų žmonių protėvių pėdsakai

2009 m. vasario 27 d., penktadienis Reuters/BNS
Antropologai Kenijoje rado senovinių suakmenėjusių pėdsakų, kurių amžius – 1,5 mln. metų ir kurie yra ankstyviausias žinomas įrodymas, jog mūsų dvikojai protėviai vaikščiojo kaip šiuolaikiniai žmonės.

Pėdsakai buvo aptikti dviejuose nuosėdinių uolienų sluoksniuose netoli Kenijos šiaurėje esančio Ilereto miesto. Mokslininkai nustatė, kad šiuos atspaudus palikusios pėdos pagal anatomiją beveik nesiskyrė nuo šiuolaikinio žmogaus.

Pasak studijos autorių, Kenijoje rastus pėdsakus paliko darbštieji žmonės (Homo ergaster) arba ankstyvosios atmainos statieji žmonės (Homo erectus). Jie buvo pirmieji hominidai, kurių ilgos kojos ir sutrumpėjusios rankos atitinka dabartinio protingojo žmogaus (Homo sapiens) kūno proporcijas.

Pėdsakai suteikė duomenų apie minkštųjų audinių pavidalą ir struktūrą, o fosiliniai kaulai paprastai tokios informacijos paprastai neatskleidžia, aiškino žurnale „Science“ paskelbto straipsnio pagrindinis autorius Matthew Bennettas iš Didžiosios Britanijos Bornmuto universiteto.

M.Bennettas nuskenavo ir sukūrė skaitmeninį suakmenėjusių pėdsakų modelį, kad juos būtų galima objektyviai palyginti su dabartinių žmonių ir kitų iškastinių hominidų pėdsakais.

Viršutiniame nuosėdinių uolienų sluoksnyje rastos trys pėdsakų grupės: dviejų individų pėdsakai, kuriuos sudarė po du atspaudus, vienas pėdsakas iš septynių atspaudų, taip pat keletas pavienių atspaudų.

Kitame nuosėdų sluoksnyje, kuris buvo 5 m giliau, išliko vienas pėdsakas, kurį sudarė du atspaudai, taip pat vienas mažas atskiras atspaudas, kuris, autorių nuomone, tikriausiai priklauso vaikui.

Visų pėdsakus palikusių individų kojų nykščiai buvo nukreipti lygiagrečiai kitiems pirštams – kitaip negu žmoginių beždžionių, kurių atsilošę nykščiai padeda įsikibti į medžių šakas.

Ilerete rasti pėdsakai taip pat rodo, kad pėdos skliautas jau buvo gerai išsivystę, o kojų pirštai trumpi, panašūs į dabartinių žmonių. Šie požymiai paprastai siejami su gebėjimu vaikščioti dviem kojomis.

Tanzanijoje, Etiopijoje, Kenijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje rasta keletas Homo ergaster ir Homo erectus fosilijų, kurių amžius maždaug toks pats, kaip ir Ilerete aptiktų pėdsakų.

1978 m. britų archeologė ir antropologė Mary Leakey Tanzanijos Letolio vietovėje rado prieš 3,6 mln. metų paliktų pėdsakų. Manoma, kad juos paliko ankstyvesnei žmogaus evoliucijos šakai priklausantys hominidai – australopitekai (Australopithecus afarensis), kurių pėdos skliautas buvo plokštesnis, o nykštys atsilošęs ir labiau panašus į žmoginių beždžionių.

Neįprasti radiniai

Dar praeitame amžiuje 4 mokslininkai ant granitinės Havajasupajaus konjono (JAV) sienos išvydo 8 m aukščio tyranozaurą rex, išnykusį prieš 65 mln. metų. Kitur kreidos periodo smiltainyje (225-280 mln. metų) atrastas žmogaus pėdos antspaudas, kurį vėliau užmynė dinozauras. O Fišerio kanjone Nevadoje triaso periodo kalkakmenyje (160-195 mln. metų) matomas bato atspaudas, kuriame galima įžiūrėti net vinučių galvutes. Milijonų metų amžiaus sluoksniuose rasta ir geležinių vinių, metalinių papuošalų ar grūdinto plieno daiktų.

1891 m. Morisonvilyje (JAV, Ilinojus) ponia V.S. Kalp anglies gabale (iš 250- 350 mln. metų senumo kreidos periodo klodo) rado auksinės grandinėlės dalį. 1844 m. Anglijoje darbininkai skaldydami akmenis 60 mln. Granito sluoksnyje rado auksinį siūlą. 1845 m. pademonstravo varžtą, rastą tokio pat amžiaus granito luite Kindgudo akmens skaldykloje Anglijoje. 1851 m. per sprogdinimus prie kalvos Doorčesteryje (JAV) 15 m gylyje rasta gėlių motyvais papuošta varpo formos vaza iš sidabro ir alavo lydinio.

Australijoje 1886 m. anglies centre rastas 7x7x4 cm "žaidimo kauliukas" per vidurį skiriamas griovelio, svėręs beveik kilogramą. K. Gurlsas ištyrė, kad jis padarytas iš nikelio ir plieno lydinio. 1961 m. Koso kalnuose (Kalifornija) apvalaus akmens (apie 0,5 mln. amžiaus) viduryje rastas daiktas, primenantis suakmenėjusią automobilio žvakę. Tai keramikinis cilindras supamas varinių žiedų, o iš jos centro kyšo plonas metalinis siūlelis. Įdomu, kad komponentai nesurūdiję, o siūlelis įsimagnetinęs. Rentgenu ištirta, kad viduje dar yra spiralė. 1976 m. prie Vakša upės (Komi respublikoje) vietiniai rado keistą baltos spalvos metalinę kumščio dydžio nuolaužą. Tereikė ją pakrapštyti ar stuktelėti ir pasipildavo kibirkštys. Laimei, šis daiktas pasiekė mokslininkus ir jį tyrė Atominės geofizikos MTI, S.I. Vavilovo fizikinių problemų inst-as, V.I. Vernadskio geochemijos ir analitinės chemijos inst-as, Maskvos plieno ir lydinių inst-as ir kt.

Pasirodė, kad nuolauža yra 1,2 m skersmens cilindro arba rutulio. Jis sudarytas iš retųjų metalų lydinio – cezio (62%), lantano (10,9%), neodimo (8,78%), truputis geležies ir magnio, o tarp priemaišų yra urano, torio ir molibdeno. Tarp priemaišų visai nerasta kalcio ir natrio, kai šiuolaikinės technologijos negali be jų pagaminti jokių lydinių. Lydinys padarytas iš miltelių, kurių dalelės tėra tik iš kelių šimtų atomų, šalto presavimo (šimtų tūkstančių atmosferų) metodu. Ir visiškai nėra geležies oksidų. Net ir šiandien nėra technologijų tokių lydinių sukūrimui. Datavimas probleminis – jame esantis uranas neturi skilimo produktų (tad amžius būtų ne mažiau 100 tūkst. metų), bet torio skilimo produktai nurodo amžių – apie 20 tūkst. metų.

*****

Beprotybė, kaip gravitacija – reikia tik pastūmėti.

Tamsioji vunderkindų pusė

Gabiems vaikams mokykla gali greitai įgrįsti, o nuslėpta nesėkmės baimė gali tapti rimtų problemų priežastimi.

2-3% vaikų laikomi labai gabiais ir jų intelekto koeficientas (IQ) yra ne mažesnis kaip 130. Daugeliui jų tai suteikia nemažą pranašumą mokykloje. Jie gali sublizgėti muzikoje, matematikoje ar moksluose. Skirtingai nuo paplitusio įsitikinimo, kaip rodo tyrimai, gabūs vaikai neturi daugiau problemų mokykloje ar socialiniame gyvenime. Jie gali turėti mažiau draugų, bet tik todėl, kad jiems kelia didesnius reikalavimus.

Ir vis egzistuoja ir tamsioji pusė. Patiems talentingiausiems (kai IQ yra virš 140 ar net 150) jų dovana gali tapti spąstais. Jie tokie įžvalgūs jau jauname amžiuje, jiems prieinamos suaugusiųjų idėjos, tačiau nuolat rizikuoja patirti nesėkmę. Tai gali jiems sukelti emocinį paralyžių, kurio požymius turėtų stebėti tėvai bei mokytojai.

Disleksija (nesugebėjimas mokytis) paveikia apie 10% vaikų, priklausomai nuo jų protinių sugebėjimų – ir ypač „limpa“ prie gabių. Toks vaikas ima gauti prastus pažymius, net ir tada, kai viską nesunkiai supranta. Jis sunkiai supranta, kodėl jo pastangos atneša tokią nežymią sėkmę. Tai užgauna jo savigarbą, - atsiranda nerimas, galintis peraugti į depresiją. Kaip gynybos priemonę, mokinys palaipsniui praranda susidomėjimą mokykla ir ima save izoliuoti nuo socialinės aplinkos. Nuobaudos gali tik pabloginti padėtį. Turėdami gerai išvystytą gera ir bloga atskyrimo jausmą, vunderkindai laiko nuobaudas neteisingomis. Kartu, gerai pažindami save, tokie vaikai jaučia dideles nuoskaudas dėl įvairių vystymosi sutrikimų.

Kai kuriais atvejais IQ testai gali suklaidinti tėvus ir mokytojus. Gabus vaikas gali pasižymėti atsakymais dėl verbalinį suvokimo, tačiau turėti blogą erdvinę orientaciją spręsdamas labirinto uždavinius. Kadangi abiejų dalių rezultatai sumuojami, bendras rezultatas gali tebūti tik vidutinis.

Tai ką daryti? Pirmiausia, išskirtinį intelektą priimti kaip vystymosi sutrikimą, kuriuo turi užsiimti tėvai bei mokytojai. Kuo anksčiau tai aptinkama, tuo anksčiau galima korekcija. Toliau reikia patikrinti neatitikimus tarp įvairių testo dalių (verbalinės ir neverbalinės). Piešimas, žaidimai ir lipdymas gali padėti vaikui labiau koordinuoti judesius ir vystyti erdvinę orientaciją. Jei skirtumas labai didelis – jau reiktų kreiptis į specialistus.

Labai gabūs (ir jautrūs) vaikai gali nukrypti iki to, kas vadinami klaidinga savastimi. Mat jie giliai jaučia šeimos narių reakcijų subtilybes. Ir gali netiksliai įvertinti net nežymius pokyčius. Norėdami įtikti tėvams, jie gali atsisakyti savo poreikių ir elgtis taip, kaip mano, kad to iš jų tikisi tėvai. Taigi, jie visiškai pasislepia už savo kaukės. Labai svarbu skatinti vaiko susidomėjimus, kad jis neprarastų motyvacijos ir noro veikti.

Vienu žodžiu, gabus vaikas nėra saldus saldainiukas tėvams – jis reikalauja papildomo ir atidaus dėmesio.

Gali...

Gali žudyt, gali draskyt,

Gali į veidą spjaut trissyk...

Nebejaučiu, nėra jausmų...

Gali kankint diena dienon,

Viltis kalt kvailon galvon...

Nebesvarbu, nebetikiu...

Plaukus nuo pagalvės renku

It šilko siūlus saulėtai gelsvus...

Metu ugnin, kad sunaikint...

Prisiminimai lyg vanduo,

Skverbias gilyn ir tarsi šuo –

Inkščiu savy, kaukiu naktin...

Pabirus ašara skruostu,

Pasiglemš sielą potvyniu...

Skęstu ir tiek, dabar vis vien...

Nesiekiu šiaudo jau šįkart,

Melo namuos tik pasikart...

Nepasiges nieks, visi išvien... 

RC

Ar mašina kada nors mąstys?

Per kiek laiko galite mintyse sudėti, tarkim, 3456732 ir 2245678? Per 10 sekundžių? Neblogai, - kaip žmogui, tik štai kompiuteris tam teužtruks tik nanosekundes. O kaip jums su atmintimi? Ar prisiminsite tuos 10 pirkinių, kuriuos reikia nupirkti? Palyginkite su tais 125 mln. įrašų kompiuteryje...

Iš kitos pusės, kompiuteriams striuka su veidų atpažinimu, ką mes sėkmingai darome nuolat. Mašinos trūksta kūrybingumo naujų idėjų iškėlimui, jos neturi jausmų ir neprisimena savo vaikystės. Tačiau naujausi technologiniai pasiekimai mažina prarają tarp žmogaus ir mašinos. Bioinžinieriai mikroschemose atkartoja sudėtingus lygiagrečiuosius skaičiavimus; robotai turi kameras ir išorinius daviklius, kurių dėka gali sąveikauti su aplinka ir mokytis.

Tai gal vis tik ateis laikas, kai mašina ims mąstyti? Ir kaip nustatysime, kad ji tai jau daro? Daugiau nei prieš 50 m. britų matematikas ir filosofas Alanas Tiuringas sukūrė sąmojingą strategiją šiam klausimui, ir tos strategijos vystymas atvedė prie tai, ką dabar vadiname Dirbtiniu intelektu (DI). Kartu jis atskleidė kai kurias mūsų mąstymo detales.

Tai kas gi sudaro „mąstymą“? Žmonės dažnai juo laiko sąmonę, suvokimą ir kūrybiškumą. Tuo tarpu kompiuteriai daro tik tai, ką numato jiems duotos programos.

1950-aisiais, kai dar nebuvo mikroschemų, Tiuringas numatė, kad kompiuteriams tobulėjant neišvengiamai kils klausimas apie DI. Ir jis klausimą „Ar mašina mąsto?“ pakeitė į „Ar gali mašina atlikti imitacijos testą?“ T.y., ar kompiuteris gali bendrauti taip natūraliai, kad apgautų žmogų, kuris pamanytų, kad kalbasi su tikru žmogumi?

Tiuringas paėmė idėją iš paprasto žaidimo, kai asmuo, vadinamasis klausinėtoju, turi nustatyti ar kitame kambaryje esantis atsakinėtojas yra vyras ar moteris. Savo teoriniame eksperimente jis atsakinėtoją pakeitė kompiuteriu. Dabar tai vadinama Tiuringo testu, kurio įvykdymui kompiuteris privalo atsakinėti taip lingvistiškai išmoningai, kaip tai daro žmogus.

Tiuringas savo straipsnį baigė spėjimu, kad per ateinantį 50 m. laiko tarpą bus įmanoma sukurti kompiuterius, galinčius sėkmingai žaisti imitacinius žaidimus, kai vidutinis klausiantysis turės tik 70% šansą teisingai nustatyti, su kuo, žmogumi ar kompiuteriu, jis bendrauja. Mes jau žinome, kad ši jo prognozė neišsipildė. Tai kodėl tai, kas lengva žmonėms, sunkiai pavyksta kompiuteriams? Kad praeitų testą, kompiuteriams nepakanka parodyti kompetenciją kurioje nors srityje (tarkim, matematikoje ar žvejyboje), tačiau daugelyje jų – kaip kad žmonės turi daug kompetencijų. Tačiau kompiuterių projektavimas vis dar ribotas. Juos galima užprogramuoti tam tikriems uždaviniams ir jie „žino“ tik tai, kas susiję su tais uždaviniais. Geras pavyzdys yra Anna, IKEA elektroninė patarėja. Jūs galite jos klausti apie IKEA produktus ir paslaugas, tačiau ji nieko jums neatsakys apie orą. [ Galite pabandyti su ja pasikalbėti: >>>> ]

Ko dar reikia, kad kompiuteris praeitų Tiuringo testą? Neabejotinai, jis turi puikiai įvaldyti kalbą, su visomis jos nukrypimais bei keistenybėmis. Jautriausia vieta yra atsižvelgti į kontekstą, kuriame vyksta pokalbis. Tuo tarpu kompiuteriams nelengva nustatyti kontekstą. Pvz., „mesk arti“ gali reikšti, kad kažką reikia „numesti netoli“ (tačiau arti ko – savęs ar kažko kito?), o taip pat, kad reikia „baigti arimą“ (ir vėlgi, kokį arimą, - lauko arimą ar sunkiai kažką dirbti?).

Kontekstas svarbus tuo, kad per jį pateikiamos nutylimosios žinios. Svarbus tokio žinojimo dalis yra, pvz., kas klausia: suaugęs ar vaikas, specialistas ar mėgėjas? Ir norint atsakyti į klausimą „Ar Žalgiris laimėjo čempionatą?“ yra svarbu žinoti, apie kuriuos metus kalbame.

Nutylimosios žinios yra svarbios visais atvejais, nes sumažina perduodamos informacijos kiekį. Tačiau neužtenka vien logikos atsakinėjant į tokius klausimus „Kur Onutės nosis, kai Onutė namuose?“ Tam reikia žinoti, kad Onutės nosis yra visada su Onute. Nurodyti, kad kompiuteris turi paprasčiausiai atsakyti „namuose“, nepakanka. Taip kompiuteris galėtų atsakyti ir į klausimą „O kur Onutės kuprinė?“, tačiau teisingas atsakymas šiuo atveju turėtų būti „nežinau“. Situacija gali tapti labiau komplikuota, jei Onutė pakliuvo į bėdą (tarkim, jai nosį nukando šuo) ir jai buvo atlikta nosies operacija. Tada teisingas atsakymas galėtų būti kontr-klausimas „Apie kokią nosį kalbate?“ Bandymas parašyti programą, atsižvelgiančią į visus tokius atvejus, sukeltų kombinatorinį sprogimą.

Tiuringo testas irgi kritikuojamas – visų pirma dėl to, kad jis, atseit, tik parodo, ar kompiuteris elgiasi panašiai į žmogų (tik verbaliniu ar suvokimo aspektu). Tarkime, kad galime užprogramuoti visus įmanomas baigtinės trukmės pokalbius. Tada kompiuteris galėtų išrinkti atsakymą į bet kurį klausimą ir t.t. palaikydamas pokalbį. Tačiau tokios programos intelektas būtų tarsi mikrobangų krosnelės, tačiau jinai praeitų Tiuringo testą. Mat didžiausia problema, kad įrodymą, ar mąstoma, sužinome tik iš elgesio, kurį mąstymas sukelia. O tai reiškia, kad mes niekada iš tikro nesužinosime, ar mūsų partneris kalbasi tikrąja ta žodžio prasme. Filosofai tai vadina „svetimų minčių“ problema.

Tiuringo testo atmaina yra „Kinų kambarys“ teorinis eksperimentas, kurį suformulavo John Searle, norėdamas parodyti, kad kompiuteris gali praeiti Tiuringo testą nesuprasdamas nė vieno žodžio. Įsivaizduokime, kad parašyta programa imituojanti kinų kalbos žinojimą. Jus uždaro kambaryje (kompiuterio dėžė), pilname krepšių su kinų hieroglifais (ženklai ekrane). Nemokate kinų kalbos, tačiau turite labai storą knygą (programą), aprašančią, kaip manipuliuoti ženklais. Tačiau knygoje nerašoma, ką reiškia tie ženklai. Kai pranešimas įkišamas į kambarį (duomenų įvedimas), jūsų uždavinys yra atgal gražinti kitą pranešimą su ženklais (išvedimas). Tam turite taisyklių rinkinį – simuliacijos programą, galinčią praeiti Tiuringo testą. Jūs atrodysite tarsi mokantis kinų kalbą.

Taigi, ar kada nors kompiuteriai sužinos tikrąją žodžių prasmę? Žmonės ją sužino iš priežastinio ryšio tarp žodžio ir objekto, kurį jis išreiškia. Suprantame, ką reiškia „medis“, nes turime asmeninės patirties, susijusios su medžiais. Taigi ir kompiuterį reikia aprūpinti sensoriniais įtaisais – pvz., kamera, kad jis iš tikro matytų objektus, kuriuos žymi žodžiai. Tada mašina galėtų mokytis ir suprasti kontekstą. Stevan Harnad‘as siūlo atnaujintą testą, kurį vadina Robotų Tiuringo testu, kurio metu mašinai turėtų būti pasiekiamas išorinis pasaulis. Įdomu, kad šio išplėtimo ištakas randame pas patį Tiuringą, kuris 1948 m. rašė, kad reiktų leisti mašinai „bastytis po kraštą“, kad ji „turėtų šansą pati pažinti dalykus“.

Bet ar daviklių prijungimas prie kompiuterio užtikrins, kad jis tikrai supranta? Bet kol galėsime atsakyti į šį klausimą, palaukime, kol kompiuteris pajėgs įveikti Tiuringo testą. O šio testo jėga – jo suteikiama vizija – galimybė sukonstruoti sudėtingą intelektą, gebantį mokytis. Ši vizija duoda DI vertingą tikslą nepriklausomai nuo to, ar Tiuringo testą išlaikęs kompiuteris gali mąstyti taip, kaip darome mes, pažindami ir sąmoningai. 

---

Alanas Tiuringas

 

Augintas įvairių šeimos draugų, Alanas buvo labai vienišas. Kaip dažnai nutinka gabiems vaikams, Alano nepritampantis intelektas sunkiai tilpo į mokytojų normas; jis daugelyje dalykų vilkosi pabaigoje.

Būdamas vos 23 m. amžiaus, jis nustebino savo bendraamžius Kembridžo universitete sukurdamas matematinį apibūdinimą mašinai, tapusiai svarbiausiu indėliu į skaičiavimų istoriją. Tiuringo mašina yra tokia, kad jos programa gali spręsti matematinius uždavinius. Ją sudaro įvedimo įrenginys, nuo programos priklausantis vidinių būsenų rinkinys ir išvedimo įrenginys. Bet kuris šiuolaikinis kompiuteris, iš esmės, tėra Tiuringo mašina.

1938 m. britų vyriausybė pasamdė jį, kad padėtų „nulaužti“ vokiečių „Enigma“ šifrą, kuris buvo naudojamas slaptiems pranešimams šifruoti. Jis padėjo sukurti mašiną „Bomba“, iššifruojančią „Enigma“ šifruotus pranešimus, o vėliau ir vokiečių laivyno naudotą šifrą. Joje iš dalies panaudota Tiuringo mašinos koncepcija.

Tiuringo darbas vyriausybėje buvo įslaptintas ir tai dar labiau izoliavo ir taip uždarą matematiką. Tikriausiai tai padidino stresą, kurį jis jautė ir dėl persekiojimų už homoseksualumą, kas vertė leistis estrogeno injekcijas kaip gydymo dalį. Jo gyvenimo pabaiga tragiška – jis nusižudė 1954 m., kai jam tebuvo 41-eri. Jis nepaliko pasauliui jokio pasiaiškinimo, jokio prašymo padėti – tik prakąstas obuolys su cianidu greta lovos liudijo apie jo sprendimą. Aliuziją į tai matome „Apple“ logotipe.

*****

Naivuoliu gimęs – pajacu mirsi.

Savižudybė

Giluminės savižudybių priežastys

Yra sukurta daug įvairių teorijų ir hipotezių apie savižudybes, kuri evoliuciškai atrodo beprasmė, priežastis, juolab, kad gyvūnijos pasaulyje tai beveik nepasitaikantis reiškinys. Žymus prancūzų sociologas Emilis Durkheimas pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją - kuomet visuomenė susiskaido, buvusios moralės normos devalvuojamos, nėra naujų, konsoliduojančių tikslų. Psichologinės krypties atstovų nuomone, nemažą įtaką savižudybėms turi asmenybės charakteris, temperamentas, emocinis stabilumas. Anot E. Šneidmano, „savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis didelio psichologinio skausmo šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai.

Plėtojant E. Durkheimo modelį galima išskirti keturis dezintegracijos etapus - ontologinį, biologinį, socialinį ir psichologinį. Savižudybė yra galutinė dezintegracijos stadija. Ontologinės dezintegracijos metu nyksta žmogaus tikėjimas dievybe, pasaulis pradedamas suvokti materialistiniu požiūriu, stiprėja individualizmas, beprasmybės jausmas. Tyrimais nustatyta, kad religingi žmonės save laiko laimingesniais negu nereligingi, o savižudybės šalyse, kur realus religingumas didelis (Arabų šalyse, Lotynų Amerikoje) vyksta daug rečiau, negu sekuliarizuotose, ateistinėse šalyse (Europa, Rytų Azija). Individualizmu ir konkurencija paremtoje visuomenėje asmenys priversti nuolat kovoti, o nesugebėję realizuoti tikslų patiria psichologinį spaudimą,

stigmatizciją.

Biologinė dezintegracija pasireiškia kaip gamtos savireguliacija. Civilizacija, dėl spartaus gyventojų daugėjimo, eikvodama gamtinius resursus, masiškai naikindama gamtą sukelia gamtinį disbalansą. Kadangi žmogus natūralių priešų neturi, o ligas kontroliuoja, žmonija destabilizuojama psichiškai ir vedama prie susinaikinimo.

Socialinė dezintegracija pasireiškia visuomenės tarpusavio susipriešinimu. Šis gali kilti dėl „visuomenės pralaimėjimo“ (žlugus imperijai, dėl okupacijos, nutautėjimo), dėl vienijančio tikslo, vizijos neturėjimo, staigių kultūrinių pokyčių (globalizacijos, vertybinių normų devalvacijos) bei tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių dezintegracijos („visų karas prieš visus“). XX a. pirmojoje pusėje Europoje pagal savižudybes pirmavo žlugusios Austrijos-Vengrijos imperijos šalys (Austrija, Vengrija, Čekoslovakija) bei Estija, o dabar - žlugusio Rytų bloko, ypač TSRS šalys (Lietuva, Rusija, Baltarusija, Latvija). Šiose valstybėse pasireiškė dauguma socialinė dezintegracijos požymių - įprastos santvarkos žlugimas, tautos vizijos neturėjimas, ekonominis lūžis tarp komunizmo ir kapitalizmo bei dvasinis lūžis tarp konservatizmo ir liberalizmo. Rytų Azijoje savižudybių padaugėjimas nulemtas staigių permainų iš ilgametės izoliacinės politikos, stiprių moralės normų į materializmu ir konkurencija paremtą vakarietišką kultūrą. Individo ir bendruomenės santykių eroziją parodo didelis nepasitikėjimas visuomene, mažas pilietinis aktyvumas, individualizmas.

Paskutinė dezintegracijos stadija - psichologinė. Asmuo yra nuolatiniame savo tapatybės ieškojime, nepavykstant jos rasti kyla dvasinis skausmas. Šiuolaikinėje vakarų kultūroje yra įsigalėjęs nihilizmas.

Rizikos grupės

Edouard Manet paveikslas „Savižudybė“ Psichosocialinės savižudybės priežastys būna labai individualios ir įvairios. Čia pateiktos dažniausiai minimos ir sutariamos priežastys:

1. Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, - visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.
2. Šeimos statusas. Didžiausia savižudybių rizika yra tarp našlių išsiskyrusių žmonių, viengungių.
3. Gyvenimo stereotipo lūžis. Pasprastai pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.
4. Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje. Jei šeimoje yra buvę savižudžių, tos šeimos nariai yra labiau linkę į savižudybes, pasiteisindami šeimos likimu. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.
5. Verterio efektas. Savižudybių pagausėja nusižudžius įžymybei arba pažįstamam žmogui, ypač tas pastebėtina jaunimo tarpe. Neretai kopijuojamas ir savižudybės būdas. Po jauno žmogaus savižudybės bendraamžių savižudybės rizika išauga 6–7 %, suaugusiųjų – 2–3 %. Tyrimų duomenys rodo, kad pavyzdžiai veikia trejopai: skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžioti; skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos; diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas.
6. Konfliktai, stresai, krizės. Šios būklės metu žmogus tampa itin jautrus ir neatlaikęs įtampos ryžtasi savižudybei.
7. Finansinės – ekonominės problemos. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.
8. Bedarbystė. Savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.
9. Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lyginant profesijas, nustatyta didesnė stomatologų, medikų, vaistininkų, policininkų, teisininkų, meno žmonių, psichologų savižudybių rizika.
10. Agresyvumas, impulsyvumas. JAV savižudybių po prieš tai įvykdytos žmogžudystės yra 0,2–0,3.
11. Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai gali įvykti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, bet ypač dažnai - paauglystės ir senyvo amžiaus.
12. Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių (kliedesių, imperatyvių haliucinacijų, sujaudinimo ar depresijos), bet ir dėl ligos sukeliamų psichosocialinių, ekonominių, socialinių problemų. Įvairių mokslininkų atlikti nusižudžiusiųjų psichologinės autopsijos tyrimų duomenys, rodantys psichikos sutrikimų ir savižudybės sutapimą, labai skiriasi. Jie svyruoja nuo 88 % iki 100 %. Dažniausiai nurodomi afektiniai sutrikimai (28–70 %). Sergant didžiąja depresija savižudybės rizika 20 % didesnė, dvipoliu afektiniu sutrikimu – 16 %, distimija – 12 %. Savižudybės rizikai turi įtakos metų laikas. Nustatyta, kad Vasaros tipo depresijos kur kas pavojingesnės nei žiemos. Taip pat gausus alkoholio vartojimas gali būti savižudiškas, o alkoholis vartojamas kaip nusižudymo priemonė. Apgirtus nusižudoma gan dažnai. Vilniaus krašte atlikti tyrimai rodo, kad 55 % Vilniaus mieste nusižudžiusių vyrų buvo girti, o rajonuose tokių buvo net 70–90 %. Trečias psichikos sutrikimas, sukeliantis didelę savižudybės grėsmę yra šizofrenija. Sergančiųjų šia liga nusižudo apie 10–15 %, o tarp visų nusižudžiusiųjų būna 2-12 % šizofrenijos atvejų. Šie pacientai dažniausiai nusižudo ligos pradžioje, būdami jauno amžiaus, jų premorbidinė charakteristika gera, intelektas aukštas, jie turi didelių mokslo, darbo laimėjimų, gerą karjeros perspektyvą. Nusižudo dėl skausmingo konflikto tarp įsivaizduojamos normalios ateities ir ateities turint nuolatinę negalią, dažnai prisidėjus depresijai, piktnaudžiavimui alkoholiu, klinikinio pagerėjimo metu pirmą mėnesį, rečiau esant persekiojimo kliedesiams, imperatyvioms haliucinacijoms. Labai didelė savižudybės rizika sietina su tais ligoniais, kurie informuoja apie savo ketinimus, nuolat išgyvena egzistencinę neviltį. Asmenybės sutrikimai yra toks pat svarbus rizikos veiksnys kaip depresija ir šizofrenija. Atliktų psichologinių autopsijų duomenimis, 31–57 % nusižudžiusiųjų buvo asmenybės sutrikimų. Dažniausiai nurodomas ribinio tipo asmenybės sutrikimas, tarp kurio diagnostikos kriterijų yra autoagresyvus elgesys ir antisocialaus tipo sutrikimai. Impulsyvumas, agresyvumas ir nusikalstamumas labai susiję su savižudišku elgesiu. Neretai nurodomas ir uždarumas, socialinis atsiribojimas, skatinantis savižudišką elgesį bei kitos savybės. Kitų psichikos sutrikimų (valgymo, nerimo, organinių) metu savižudybės rizika taip pat pastebimai didėja. Ji ypač didelė sutapus keliems sutrikimams, pavyzdžiui, nervinei anoreksijai ir depresijai, nerimui ir priklausomybei nuo alkoholio. Kai kurių tyrimų duomenimis, komorbidinės būklės nustatomos net 95 % nusižudžiusiųjų.
13. Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes, riboja socialinį gyvenimą. Mėginimų nusižudyti studijos rodo, kad sergant somatinėmis ligomis žudomasi 27 % iki 50 % atvejais. Iš pacientų su somatiniais skundais 50 % sudarė reumatoidinės, 22 % – neurologinės, 19 % – virškinimo, 15 % – širdies ligos. Skausmu skundėsi 13–21 % pacientų: tarp jų galvos – 50 %, sąnarių – 31 %, raumenų – 38 %, nugaros – 31 %, skrandžio – 14 %.

Veiksniai

E. Šneidman išskyrė 12 psichologinių savižudybės veiksnių, bet iki šiol nėra tokios teorijos, kuri galėtų paaiškinti kas vyksta savižudžio galvoje ir kaip jam galima būtų padėti. Kai kurie tų veiksnių:

• Savižudybės tikslas – sąmonės nutraukimas, pasislėpimas nuo įtampos.
• Bendras postūmis – nepakeliamas psichologinis.
• Nepatenkinami poreikiai, keliantys skausmą (meilė, rūpinimosi poreikis).
• Bendra emocinė būsena – bejėgiškumas, nevilties jausmas.
• Vidinė pozicija – ambivalencija – tokia būsena, kai vienu metu jaučiami priešingi jausmai.
• Suvokimo savybė – susiaurėjimas, mažas pasirinkimas.
• Bendras veiksmas – pasitraukimas iš gyvenimo.
• Bendras komunikacinis aspektas – pasireiškia savižudybės ženklais (apie 80 % ketinančių nusižudyti išsako aiškius žodinius ženklus).

Ženklai

• Žmogus apimtas beviltiškumo būsenos, depresiškas.
• Staiga keičiasi žmogaus elgesys.
• Pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei).
• Keičiasi žmogaus interesai.
• Pradeda ruošti testamentą.
• Daug kalba, rašo, piešia mirties tema.
• Kalba apie savižudybę.
• Jau yra bandęs nusižudyti.
• Dažnai mini konkrečią vietą ar laiką.

Savižudybių būdai

Savižudybės būdas skiriasi skirtingose šalyse. Šitai priklauso nuo tradicijų, kultūros, galimybių prieinamumo (pvz., dėl liberalios politikos ginklų atžvilgiu JAV ten šaunamuosius ginklus gauti nesunku). Pvz., JAV populiariausia nusišauti, Skandinavijoje, Azijos šalyse – nusinuodyti, Singapūre, Niujorke - nušokti nuo tiltų, pastatų.

Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje – pasikorimas, kurio dalis tarp kitų savižudybės būdų nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m. padidėjo nuo 87,3 iki 90,1 %. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys, taip pat dažniau kaimo, vyresni negu miesto ir jaunesni gyventojai. Tarp vyrų antrąją vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų – nusinuodijimas kietomis ar skystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterų palyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą, pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir panašiai. Moterys dažniausiai nuodijasi raminamaisiais, migdomaisiais, psichotropiniais ir kitais vaistais, o vyrai - nuodingomis dujomis ir garais. 2-3 % vyrų nusišauna ar panaudoja sprogstamąsias medžiagas, moterys šį būdą renkasi labai retai. Nušokimas nuo tiltų, pastatų dažnesnis miestuose. Šiuo būdu nusižudo ~2 % gyventojų. Dar ~1 % gyventojų savižudybei panaudoja aštrius daiktus. Tarpukariu (1936 m.) savižudybių būdų proporcija skyrėsi: 29,6 % pasikorė, 22,0 % nusišovė, 12 % nusinuodijo actu, 9,6 % kitais nuodais. Vėliau didėjo tendencija pasikarti. Vyrai paprastai renkasi agresyvesnius nusižudymo būdus (pasikorimas, nušokimas, nusišovimas, pasiskandinimas) negu moterys (nusinuodijimas). Pasikorimo mirtingumas - 90 %, tuo tarpu nusinuodijimo - 6,5 %. Lietuvoje vyrai agresyvius nusižudymo būdus renkasi daug dažniau negu kitose pasaulio valstybėse, moterų rodikliai panašūs su kitų šalių.

Būdas taip pat priklauso nuo savižudžio ketinimų: rimtai apsisprendę nutraukti gyvenimą dažniausiai renkasi staigius ir mirtinus būdus (nusišovimas, šuolis nuo tilto, po traukiniu ir pan.), tuo tarpu norintys labiau atkreipti dėmesį nei iš tiesų pabaigti gyvenimą renkasi atsargesnius būdus (venų pjaustymas, vaistų perdozavimas). Kaip viešo protesto būdai išskiriami susideginimas, sepuku, badavimas, susisprogdinimas.