Nelaimėlio atmintinė

Laimę daug sunkiau pakelti nei nelaimę. Norintiems pelnyti Didžiojo Nelaimėlio titulą ir kasdienybę paversti nepakenčiama, siūlome kelis patarimus. Norite gyventi laimingai? Darykite viską atvirkščiai!

Visai neprastas dalykas būti nelaimingam – sakyčiau, patogu, sava, įprasta ir pažįstama iki skausmo. Sunku džiaugtis gyvenimu, kai gimtoji šalis persunkta ekonominės krizės, apraizgyta „homoseksualų mafijos“, „pedofilų klano“, „prokurorų impotencijos“ ir kitų pragaro baisybių. Gerai jaustis tokiomis aplinkybėmis keblu, gal net nepadoru, todėl visai suprantama, kad gausybė gyventojų tvirtina: nėra Lietuvoje kuo džiaugtis. Dalis piliečių įsitikinusi, kad nėra ir jau niekada nebus, todėl kasa duobę tiek sau, tiek kitam ir nuoširdžiai kuria asmeninį pragarėlį. Jiems šis straipsnis mažai naudingas, tačiau tiems, kurie dar dvejoja ar pageidauja mokymų ir patarimų, kaip tapti tikruoju Nelaimėliu, o ne būti vargšu giminaičiu diletantu, derėtų įsigilinti.

Jūsų asmeniškai patirtos nesėkmės – per menkas bagažas didžiojo Nelaimėlio vardo siekiančiam žmogui. Teks pasimokyti įvairių subtilybių, todėl toliau pateiktas rekomendacijas siūlau naudoti kūrybiškai ir siekti individualių nelaimingumo aukštumų. Įgytos žinios ir įgūdžiai labai pravers perduodant patirtį savo vaikams ir vaikaičiams – taip nelaimingumo principai bus įtvirtinti kartų kartoms.

Skamba neįtikėtinai? Turite protą ir jausmus, kad atsirinktumėte, susivoktumėte ir gyventumėte savo gyvenimą. Laimingai ar nelaimingai – čia jau kaip kas nuspręs.

Tvirtai ir besąlygiškai laikykitės savo įsitikinimų.

Tokia nuostata, kieta kaip plienas, – tiesiausias kelias nelaimingumo link. Kiekvienas bekompromisis pareiškimas („Jei žinau, kad tai tiesa, kovosiu iki galo, nepasiduosiu“, „Šito nebus, tik per mano lavoną“ ir pan.) – gera pradžia savimi pasitikinčiam žmogui. Jeigu atkakliai jo laikysitės, konfliktas su pasauliu garantuotas.

Žinojimas – dalykas rimtas. Tiesos žinojimas – tai jau stiprybės ir teisingumo pagrindas. Svarbiausia – puoselėti tvirtą įsitikinimą, kad tiesa yra viena, todėl gali būti tik viena teisinga nuomonė – mano nuomonė. Sąžiningas žmogus supranta, kas pasaulyje teisinga, o kas – ne, nesileidžia į jokius kompromisus ir nepripažįsta kritiško mąstymo. Jis kovoja už tiesą ir nesitaiksto su realybe. Jam nėra nepakeičiamų dalykų, nes jų tiesiog negali būti.

Jei koks draugas kovotojui už tiesą pataria pažvelgti į situaciją kitaip, tai koks jis draugas? Teisingas žmogus pasaulį renkasi tokį, koks jis privalo būti, o ne tokį, koks yra. Taigi jis atmeta bet kokį patarimą, nes teisingas požiūris yra tik vienas – jo paties. Apskritai kito žmogaus požiūris nevertingas jau todėl, kad jis yra kito asmens.

„O jei tas patarimas naudingas?“ – klausiate. Tuo svarbiau jį atmesti – tai aukšto lygio meistriškumas. „O jei teisuolis giliai širdyje mano, kad patarimas teisingas?“ Šiuo atveju didvyriškai atmesti patarimą – ypatinga didžiojo Nelaimėlio privilegija.

Tegyvuoja darbas ir perfekcionizmas!

Nesutikite su tais, kurie tvirtina, kad žmogaus vertė neturi ryšio su jo pasiekimais. Asmens vertę lemia tik asmeniniai laimėjimai, o tam būtinas kitų pritarimas, patvirtinimas ir pripažinimas. Tikras perfekcionistas tai žino, todėl nepaliaujamai siekia tobulumo ir išsijuosęs tempia „privalėjimų“ ir „reikėjimų“ naštą. Jis įsitikinęs, kad gali įgyvendinti visus savo norus, nes lyderiui ir nugalėtojui nėra neįmanomų dalykų. Nesvarbu, kokia kaina, bet jis laikosi geram asmeniui privalomų taisyklių: turi būti tobulas draugas, tėvas, mokytojas, sūnus, kulinaras, dizaineris, vyno, konjako, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tarpasmeninių santykių ir t. t. ekspertas (savaime suprantama, būdamas vienas asmuo). Taip pat privalo niekuomet nepykti (dėl aukštos moralės), tuščiai nespoksoti televizoriaus ir kitaip beprasmiškai nešvaistyti laiko. Dar privalo viską žinoti, suprasti ir numatyti, būti protingas, blaiviai mąstantis, doras ir sveikas. Šią dieviškų savybių litaniją verta kiekvienam pratęsti individualiai. Kuo ji ilgesnė, tuo sunkesni geležiniai pančiai sukaustys jūsų esybę ir jūs jau – pažengęs nelaimėlis.

Tai dar ne viskas. Svarbu nepamiršti, kad aplinkiniai nuolatos jus stebi, apie jus galvoja, be paliovos vertina ir kritikuoja. Įgudę nelaimėliai žino, kad jiems pavydi. Svarbu laikytis minties, kad klysti negalima, o už menkiausią klaidelę reikia save prikalti prie kryžiaus žemyn galva. R. Tagorė išmintis („Jei uždarysi duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų“) – ne jums.

Graikų ir romėnų idėjos apie būsimąjį gyvenimą

Kaip mažai pasikeitė žmogaus mintis... Ir tada, kaip vis dar, linkstama prie chtoninių suvokimų ir apeigų, artimai susijusių su tikėjimu nepertraukiamu gyvenimu po mirties. O čia tikėjimai yra įvairūs ir migloti: filosofiniai Platono išvedžiojimai, logiškai grindžiantys sielos nenutrūkstamumą, mistinės orfikų vizijos bei neo-platonistai, kalbantys apie mirusiųjų darbus, o taip kitos įvairūs pateikimai, apie kapuose įkalintas dvasias ir jų polinkį krėsti aibes, kai leidžia išeiti – kaip sutinkame Atėnų Anthesteria bei Romos Lemūrijos idėjose.

Jei norime sužinoti paprastų žmonių nuomonę šiuo klausimu, turime tris šaltinius: a) apeigos ir ritualai, kuriuos galima atsekti iš archeologijos, tyrusios laidojimo vietas; b) epitafijos, kurių gausu tiek ant paminklų, tiek literatūroje; c) pateikimai rašytiniuose šaltiniuose.

Tačiau kiekvieną jų reikia naudoti atsargiai. Apeigos gali pasakyti tik ką žmonės darė, o ne ką jie galvojo – nes jos yra konservatyvus dalykas ir jų tebeatliekamos dar ilgai po to, kai pamiršta jų prasmė. Beveik panašiai yra su epitafijomis – dauguma jų tėra bendri (tinkantys tam reikalui) pasakymai, neišreiškiantys asmeninio tikėjimo. Tuo tarpu literatūra yra vaisingiausias šaltinis, tačiau yra pavojus, kad autorius (pvz., Aeschilas ar Sofoklis) įtraukė ir asmenines mintis ir samprotavimus.

Klasikinėje literatūroje galima išskirti pagrindines koncepcijas. Pirmiausia, Aeschilo „Choephoroe“ mirusio Agamemnono dvasia turi aiškiai nurodytą gyvenamąją vietą – jo kapą: čia atnešamos aukos jam, čia jis gali girdėti jų balsus, ir čia jo buvimą jaučia atėjusieji. Sudarkytos ir nepalaidotos Clytemnestra šmėkla gali pasirodyti Erinėjoms Delfi šventykloje, tačiau tinkamai palaidotas Agamemnonas randasi savo kape, ne kūniška, o dvasios prasme. Jo gyvenimą pagyvina vaikų dovanos ir gali justi Aegisthus įžeidinėjimus vieš savęs. Taip jis yra priklausomas nuo gyvųjų ir, kaip atsaką, gali ne tik mylėti ar nekęsti jų, bet ir tam tikru mistiniu būdu jiems padėti.

Pas Homerą likę šios koncepcijos pėdsakai, tačiau samprata apie pomirtinį gyvenimą gerokai skiriasi. Siela nelieka kape, o mirties akimirką palieka kūną, o išskrenda „čiulbėdama“ „Hado namus“, kuriuose susirenka visos mirusiųjų sielos. Čia jų laukia niūrus gyvenimas, nuobodus, be veiklos, be minčių ar galių, kurias turėjo žemėje, t.y., visai pilkas. Toji vieta, kaip sužinome iš Odisėjo kelionių, yra kažkur toli vakaruose, tamsiame ir niūriame krašte, į kur neprasiskverbia nei saulės spindulys, nei žemiško džiaugsmo trupinys: vien tik Teiresias, kuris gyvendamas bendravo su nematomais dalykais, tame pasaulyje išsaugo protą arba, kaip dabar sakytume, sąmonę. Ši koncepcija turi du įdomius momentus: 1) nors siela ir palieka kūną, jos pavidalas ir prigimtis labiau kūniški, nei tuo atveju, kai kūnas su siela palaidojami kartu; 2) nelieka bendravimo tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių, išskyrus kai kuriuos keistus atvejus (pvz., Odisėjo apsilankymą) – mirusieji negali daugiau dalyvauti gyvųjų pasaulio veikloje.

Pas Virgilijų (ir jau minėtą Homero „Nekyia“) sutinkame bausmės ir atpildo idėją. Kai Sibilės vedamas Aeneas perėjo per kūdikių limbo ir išvydo šešėlius naujai atvykusių į požeminį pasaulį, kelias šakojosi. Pradžioje jis pasuko kairiuoju ir girdėjo kankinamų nusidėjėlių, kuriuos nubaudė Rhadamanthus, raudas ir verksmus. Tada palaimintųjų amoena virecta giraitėse rado praeities laikų didvyrius, šventuosius ir kankinius, mirusius už savo tėvynę. Čia asmenys gali mėgautis malonumais ar kęsti skausmą, o keltas rodo aiškų ryšį tarp pasaulių.

Pirmųjų dviejų koncepcijų skirtingumą bandė aiškinti egzistavusiais skirtingais laidojimo būdais: užkasant žemėje ir kremuojant. Palaidojus žemėje, susidaro kauburys, tad priimtina manyti, kad mirusysis yra ten, kur guli jo kūnas. O jei jo egzistencija tęsiasi, jam reikia maisto ir kitų dalykų, o taip tat yra galimybė bendrauti. Kai kūnas sudeginamas, viskas yra kitaip: kūno nėra, tad siela gali būti laisva.

Archeologija mums sako, kad ankstyvuoju laikotarpiu Mikėnuose laidojimas buvo visuotinis – su ginklais ir per gyvenimą sukauptais turtais. Tad koncepcija apie tikslią gyvenimo po mirties vietą yra aiškiai išreikšta. Vėlesniuose kapuose aiškiai matomos deginimo žymės. Homero poemose vyrauja kremacija (pvz., Patroklio laidotuvės), o dominuoja įsitikinimas, kad sielos keliauja į Hadą. Bet yra ir eilučių, nurodančių laidojimą žemėje. Ir netgi ne kartą kremacijos kontekste sutinkama „balzamavimas“ bei milžinkapio supylimas, prie kurių atliekamos tam derančios apeigos (gal net su maistu ir aukomis), kas čia visai nesuderinama. Štai Odisėjas, pakraštyje prie Hado, kasa griovį, į jį įlieja vyno, midaus ir vandens, papila miežių. Galiausiai paaukoja ir leidžia aukų kraujui nubėgti į jį – ir tik pasisotinusios avies krauju sielos gali įgauti regimą formą pasirodyti Odisėjui bei su juo bendrauti.

Taigi, galima spėti, kad Homeras savo poemose perteikė dvi koncepcijas – ankstyvesniąją Mikėnų, kuriai buvo būdingas laidojimas žemėje, ir vėlesniąją achajų - Hado, susijusią su kremaciją. Bet ar tai pakankamas paaiškinimas? Nes keista, kad laidojimas žemėje, kurio tikslas išsaugoti kūną (bent laikinai) sukelia sampratą apie sielą, pasirodančią kaip neaiškių kontūrų šmėklą. Tuo tarpu kremacijos, sunaikinančios kūną, atveju sielos gyvena panašesnį į žemiškąjį gyvenimą ir net gali būti pamatomos kūnišku pavidalu.

Kuo labiau gilinamės į Mikėnų ir Mino ar Achajų kultūras, tuo labiau jos atrodo chtoniškos ir animalistinės – garbinimo centre buvo didžioji žemės deivė. Ir nors ji perteikiama antropomorfiniais atvaizdais, laikyta labiau dvasia negu asmeniu, labiau numen nei dea. Tuo tarpu achajų religija, kuri triumfuoja pas Homerą, yra stipriai antropomorfinė ir Olimpo panteono – dievai palikę žemę ir pakilę į dangų; jie skirtingesnės asmenybės ir gyvena platesniame pasaulyje. Ar tai nurodo reikiamą kryptį?

Senesnioji Mikėnų koncepcija, susijusi su laidojimu žemėje ir chtoniška mirusiojo žemėje samprata, mirusįjį laiko dvasia, nes ateina iš animistinio laikotarpio; vėlesnioji achajų koncepcija, siejama su kremacija, ateina iš antropologinio laikotarpio ir išlaiko kūnišką mirusiojo sampratą, mirusiojo tolimame krašte, kuriame kadaise gyveno, tarsi dievai Olimpo kalne.

Tokį aiškinimą sustiprina ankstyvosios Romos tikėjimai. Joje buvo praktikuojamas tiek laidojimas žemėje, tiek kremacija. O kadangi Romos religija iš principo tebuvo animistinė, tad, iki graikų įtakos įsigalėjimo, tad sutinkame tik mirusiųjų, toliau gyvenančių savo kapuose arba ankstesniuose namuose sampratą.

Link Homero „Nekyia“ pabaigos pasakojimas staiga keičiasi. Odisėjas griovyje, vienas po kito ateina šešėliai, geria kraują, kalbasi ir nueina. Tačiau išėjus Ajakso vėlei, staiga keičiasi idėjos ir frazeologija. Prie Odisėjo daugiau neprieina vėlės, tačiau jis atsiduria požemių centre ir regi vaizdus. Pirmiausia tai Minas, teisiantis, sielas, kurios aiškinasi prieš jo sostą. Tada Orionas asfodelijų pievoje medžiojantis žvėris; vėliau trys didieji senovės nusidėjėliai Titijas, Tantalas ir Sizifas, kiekvienas kenčiantis jam skirtą bausmę. Ir pagaliau keista scena – Heraklio vėlė pasirengusi kovai, kai mes žinome, kad jis buvo priimtas į nemirtingų dievų tarpą, kur džiaugiasi gyvenimu.

Taigi, požemio vaizdas kardinaliai pasikeitė: iš neveiklumo, kuris taip gąsdino ir slėgė Achilą, virsta pilna gyvybės vieta: viršutinio pasaulio konfliktai atsinaujino ir vėl galima patirti jo skausmus bei džiaugsmus. Dar daugiau – naujas gyvenimas susiejamas moraliniu ryšiu su ankstesniu gyvenimu: pagal darbus ir atpildas. Taigi prieinama trečiąją sampratą apie būsimą gyvenimą - atpildą ir bausmę - kurią galima laikyti antrosios tolimesniu išvystymu. Iš kur kilo toks pokytis?

Kai iš animizmo išsivystė antropomorfizmas, dievus imta suvokti tarsi „žmones su į mus panašiais jausmais“, tik stipresniais ir labiau išreikštais, kurių patenkinimas vyksta didesniu mastu. Tačiau šis paprasta projekcija netrukus pakito įvedus moralinį atspindį (sutinkamą visose religijose), kai moralės normos imtos taikyti ir dieviškajam pasauliui. Tai aiškiai matome pas Pindarą, kuris kritikavo ir perdirbo senovės legendas remdamasis etikos principais. Kalbėdamas apie Tantalo puotą, jis sako: „garbintinu negaliu vadinti kanibalo“. Tarp filosofų tokio požiūrio laikėsi Ksenofontas, o vėliau ir Platonas. Galima spėti, kad panašiai vyko ir su gyvenimo po mirties samprata. Senosios koncepcijos turėjo būti apvalytos, o moralumui vis labiau įsigalint visuomenėje, jis imtas taikyti ir požemių pasaulyje. Remiantis Biblijos Psalmėmis, galime laikyti, kad senesnioji etika laikė, kad geras žmogus turi būti laimingas, o blogas – kentėti dar žemėje. Vėliau atpildas ir bausmė pratęsti į gyvenimą po mirties.

O kaip šie trys požiūriai vystėsi Graikijoje vėlesniais laikais? Pirmiausia – dvasia Aeschilo kape. Tokių pavyzdžių yra daug: centrai apie Edipo kapą, Ajakso palaikų vietą Atikoje, „Hekuba“ prie Achilo kapo ir t.t. Tačiau pirma, dvasios buvimas kape yra chtoniškos prigimties ir priklauso senesniam graikų mąstymo sluoksniui. Tačiau pats scenos pateikimas yra Olimpo dvasioje ir antrpomorfinis. Ir vienas iš sunkumų, kuriuos bando įveikti Aeschilas savo „Oritrėjoje“ – tai panaikinti prieštaravimą tarp senųjų pažiūrų į mirusiuosius, kurias įkūnija Erinijų, nenumaldomų likimo deivių, įvaizdis ir Olimpo teisingumo ir netgi malonės koncepcija (pateikiama Dzeuso). Ir kitur nėra didelių konfliktų, tik aki kurie nesuderinamumai, kaip Sofoklio „Elektroje“, kur laikoma, kad balsai prie kapo gali pasiekti Atrėjaus sūnus šešėlių karalystėje ir pan.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad dvasia kape ir kultas aplink ją susiję su didžiaisiais legendų herojais ir negali būti taikomas normaliam gyvųjų ir mirusiųjų ryšio supratimui. Ponia Harrison bandė parodyti, kad Anthesterijos vyno šventė turi gilesnes chtoniškas šaknis; atseit, mirusiųjų sieloms, kurios laikytos išdykusiomis ir nepaklusniomis, buvo per pirmąją dieną (pithoigiją) leidžiama atvykti į žemę, antrąją dieną gerti vyną, o trečia dieną jos vėl grįždavo į požemius. Romos religiniame kalendoriuje buvo dvi datos, skirtos mirusiųjų šventėms. Gegužės pradžios Lemūrijose buvo panašios minėtoms apeigos – jas gerai perteikė Ovidijus. Namų savininkas turi atsikelti vidurnaktį ir su juodomis pupomis burnoje pereiti per kambarius. Tada jis turi išspjauti pupas ir neapsisukdamas tarti: „Su jomis aš apsaugau save ir kas mano“. Rituališkai nusiplaudamas ir mušdama bronziniais indais tą turi pakartoti 9 kartus, o tada žodžiais, artimais Anthesterijos ištarmėms, pareikšti: „Tėvų vėlės, nešdinkitės!“

Taigi, nesunku įspėti, kad lemūrai yra nepalaidotų žmonių vėlės. Primityviam žemdirbiui su animalistiniais tikėjimais žemėje glūdinčios galios yra visa potencialiai priešiškos ir gali pakenkti derliui. Parantalijos, vykstančios vasarį, mokslininkų laikomos vėlesnėmis už Lemūrijas, pateikia kitokį vaizdą. Tądien šeimomis būdavo einama į kapus, simboliškai pakartojami palaidojimo apeigos, aukojant vandenį, vyną, pieną, medų ir aliejų, o taip juodosios aukos (parentare), iškilmingai kartojant salve et vale bei išdėstant prašymus. Paskutinę šventės dieną šeimos susirenka į Karistiją, savotišką meilės dieną, laikant, kad joje dalyvauja mirusieji. Jiems skiriama dalis maisto, o ant stato padedamos mažos Larių statulėlės, perteikiančios mirusiuosius. Tai šeimos gyvenimo pašlovinimas parodant nepertraukiamą mirusiųjų dalyvavimą namuose ir kartu su gyvaisiais dalijantis šeimos lemtį.

Pereikime prie Hado koncepcijos. Pastebime nuolatinį jos vystymąsi ir didėjančią svarbą tiek tarp išsilavinusių, tiek tarp paprastų žmonių. Jau pas Homerą pastebėjome moralinio aspekto skverbimąsi. Tada pas Pindarą sutinkame sutinkame dar dvi naujas koncepcijas: 1) palaimingojo gyvenimo viziją; 2) savotišką skaistyklos, per kurią galima atgauti tokią pat malonę, idėją.

Toliau galime atsekti, kaip gyvenimo “čia ir ten“ samprata tampa pitagoriečių bei Platono mokymų pagrindu (paprasta sielos atsiskyrimo nuo kūno idėja Platono „Faidone“ panaudojama nemirtingumo įrodymui), o taip stoikų apsivalymo per auris simplicis ignis idėja. Tačiau reikia pastebėti, koks optimistinis graikų požiūris, nes jie vaizduotę panaudojo ne Tartaro baisumams, o džiugesiui po mirties (Eliziejaus laukai) pavaizduoti.

Tačiau neabejotinai puikiausia gyvenimo po mirties iliustracija yra Misterijos. Eleusino misterijos turėjo tam tikrą valstybės kulto formalizmą. Iškilminga procesija į Eleusiną, pagarbi baimė supanti iniciaciją bei apeigas, kažkaip vertė atokiau laikytis paprastus žmones. Daug kas jose siejosi su chtoniškomis derliaus deivėmis ir neabejotinai rodė sąsajas su žemės derlingumu. Tačiau Misterijose būdavo ir pantomimomis parodomas požemių pasaulis. Populiariausias buvo orfikų pateikimas – mažiau oficialus ir labiau individualus: kiekvienam įšventintajam buvo atskleidžiama būsimo gyvenimo vizija ir duodamos mistinės instrukcijos kelionei į požemių pasaulį bei mstinės formulės, kurios turi jam padėti tos kelionės metu. Pateiksime vieną pavyzdį iš Pietų Italijoje (Petelijoje) rastos lentelės.

„Kairėje Hado namų pusėje gali rasti šulinį, prie kurio auga baltas kiparisas. Prie šio šaltinio nesiartink per arti. Tačiau gali taip pat rasti Atminties ežerą, šaltas vanduo nuteka tolyn, o prieš jį yra Saugotojai. Sakyk: „Esu Žemės ir Žvaigždėto dangaus vaikas, tačiau mano rasė [vien tik] iš dangaus. Tai žinot patys. Ir aš kenčiu troškulį. Skubiai paduok man šalto vandens iš Atminties ežero“. Ir jie patys pasems tau iš šventojo šulinio ir tarp kitų didvyrių rasi vietą.“

Aišku, įšventinimo idėja galima piktnaudžiauti. Jo degradaciją parodo Platono, parodydamas įšventinimų pardavimą savo „klientams“ žadant „amžiną puotą“. Tačiau tai nėra tikrojo orfikų mokymo bruožas, nes jie iš savo pasekėjų reikalavo ne apeiginio tyrumo, o moralinio tyrumo: „iš tyrumo aš atėjau, Tyrumo karalienė“, nuolat lentelėje kartojama formulė, nors žinome, kad tasai tyrumas pasireiškė asketizmo ir įprastinių tabu derinyje, kurį žinome kaip „pitagoriečius“. Ir vėl, vėlesniame išsivystyme matome religijos ir moralės susiliejimą, kurį, vėl gi, atsekame iki pat „Odisėjo“.

Kaip Graikijoje pradėjome nuo Homero, taip Romoje reiktų pradėti nuo Virgilijaus, kurio „Šeštojoje Eneidoje“ susijungia viskas: populiari legenda, filosofiniai svarstymai, misterijų vizijos, poetų vaizduotė – visa tai siejasi su gyvenimu žemėje ir būsimu gyvenimu. Tad aišku, kodėl po Pragarą Dantę vedžiojo būtent Virgilijus.

Paprastų žmonių požiūrio apraiškų galima ieškoti kapuose – jų paminkluose ir epitafijose. Tačiau Graikijos ir Romos atveju tokie lūkesčiai greitai blėsta. Graikijoje Cerameicus nekropolyje turime daug puikių bareljefų, vaizduojančių mirusiųjų veiklą bei hobius: karį ant žirgo, ponią, peržiūrinčią savo papuošalus. Vėl ir vėl kartojasi patetinės scenos, kur išeinančio orumas kontrastuoja su jį palydinčiųjų liūdesiu. Tačiau juose mažai ženklų apie gyvenimo tęsinį – tiek kape, tiek kažkur po žeme. O ir užrašai sako mažai ką, nebent išeinančiojo vardą ir pamini jo darbus. Netgi Romoje, kur mirusysis turėjo savo vaidmenį šeimos gyvenime, tai mažai išreikšta antkapiuose – tėra jo veiklos ir pasiekimų išvardijimai. Vis tik poetinių epitafijų rinkiniuose randama minimą mirusioje šlovės amžinumą. Ir tik retai sutinkame chtonišką supratimą apie vėlę kape, galinčią padėti gyviesiems, kaip Leonido iš Tarentumo epitafijoje „Senajam piemeniui“:

Tegu avys bliauna manęs ir ant netašyto akmens piemuo tyliai dūduoja joms beėdant; tegu ankstyvą pavasarį tegu kaimo žmonės priskina pievų gėlių ir papuošia mano kapą, ir tegu kuris nors nulieja iš pieningos avies tešmens pieno šlaką, kad sudrėkintų mano kapą: bus grąža už palankumą mirusiesiems, bus netgi tarp išėjusiųjų.

Tačiau tai tik išimtis, nes dažniau chtoniška samprata veda į išnykimą arba, daugiausia, į miegą. Romėnų atveju viskas panašiai – miegas arba visiškas išnykimas.

Kartais sutinkame ir kito pasaulio atspindžių – šiuo atveju tonas yra švelnesnis, pvz., nežinomo graikų autoriaus epitafijoje mirusiam vaikui:

„Hadas negailestingas ir nepalenkiamas, kodėl pagrobei vaiką vardu Callaeschrus? Neabejotinai vaikas žais Persefonės rūmuose, tačiau namuose jis paliko vien skausmingą liūdesį.“

Daug vilties randame kitoje epitafijoje, jungiančioje dvi idėjas, tačiau dominuojant kito pasaulio idėjai:

„Heliodoras išėjo pirmas, ir jo žmona Diogenėja, nė valandos neišlaukusi, išėjo paskui mirusį vyrą; kaip jie gyveno kartu, yra palaidoti po šia plokšte, susijungę bendrame kape tarsi vestuvių kambaryje.“

Dar akivaizdžiau tai matome Romos epitafijose, pvz.:

„Nebre, savo kape turi titulą, kurio viena nusipelnei, būdama tikra Oktavijaus Memoro žmona. Meldžiu, kad garbingai patektum į Eliziejaus laukus ir būtum rūmuose pas Diso žmoną; ir meldžiu patį Disą, kad jis tau duotų garbingą buveinę ir poilsio vietą, kurios nusipelnei.“

Kas yra budizmas?

„Budizmas“ yra naujas ir nevykęs pavadinimas - geriau sakyti „Budos kelias“ (Buddha Dharma), t.y. „prabudusiojo kelias“

Pagrindinė jungtis - nepastovumas. Bet kas, bet kuri gyva būtybė ir net Visata, nuolat kinta. Nieko nėra pastovaus. Net ir aš ar tu - mūsų planai, mintys ir svajonės, sapnai ir jausmai, ego, aplinka, visuomenė ir institutai bei religijos. Viskas yra nepastovu. Bet tai ne destrukcija - ši kaina nėra nei bloga, nei gera. Ji tiesiog yra - kaip gimimas ir mirtis, tai nenutrūkstamas karma procesas.

Ir budizmas nei įrodinėja, nei neigia Dievą ar dievus. Ir netiesa, kad budistai netiki Dievu, daugumai jų tiesiog nerūpi šis klausimas.

Siddhartha „prabudo“ (praregėjo) pažinęs pasaulį tokį, koks jis yra, o ne kokį priversti manyti esant. Buda pamatė gyvenimą pilną kančių, kurias sukėlė ne Dievas ar dievai, bet, dažnai, patys žmonės. Mes žeidžiame ne tik save, bet ir kitus, tame tarpe kitas būtybes - gyvas ar negyvas - esančias Žemėje.

Išskyrus Budos praregėjimą budizme nėra nei kitų dieviškumo apraiškų, nei trancendentinių ryšių su aukštesniąja sfera. Budos atradimas buvo žmogiškoji būtybė ir jos pastangos. Vienintelis kelias į žmogiškąją ramybę, užbaigtumą ir išsilaisvinimą yra savo jausmų ir minčių kontrolė. Net pradinis budisto tikslas – nirvana, yra suvokimas, kad gyvenimo svarba yra sprendžiama „čia ir dabar“, o ne kažkokioje tolimoje karalystėje ar danguje.

Nušvitęs Gautama pamatė save ir visą ankstesnį gyvenimą kaip tuštumą, nesustojantį tapsmo ir irsmo procesą. Ir šiame amžinajame sraute bei energijos švaistyme jis atrado, kaip iliuziją, individo „Aš“ egzistenciją. Ką mes laikome „Aš“, iš tikro tėra įvairių veiksnių junginys, psichofizinių reakcijų seka, neturinti tikslios ir nekintančios ego-esybės.

Keturios didingos taisyklės

Praregėjęs Buda sužinojo 4-ias esmines ir nekintančias tiesas apie žmogiškąjį gyvenimą:

        I.               Gyvenimas pilnas kančios. Gimimas yra kančia; sveikatos praradimas yra kančia; sielvartas, skausmas ir skurdas yra kančia; norai ir troškimai yra kančia; prisirišimas yra kančia.

      II.               Kančios priežastis yra mūsų troškimai, kurie veda į pasikartojančius malonumų siekimo ir geismų ciklus. Tai daiktų tikrosios priežasties ignoravimas ir nežinojimas. Troškimas peni kančią, o kančia peni troškimus.

    III.               Begalinį kančios ir troškimų ciklą galima nutraukti. Tai išsilaisvinimas einant teisingu keliu.

    IV.               Kelias prasideda suvokimu ir mąstymu apie mokymąsi ir sistemingą strategiją, kuri turi pašalinti teršalus, sukeliančius kančią. 

Kas yra Buda?

Nei Zen nei kitos budizmo šakos nelaiko Budos nei Aukščiausiąja Dievybe, nei išganytoju, kurs gelbėjo žmoniją prisiimdamas jos nuodėmių naštą. Jis tiesiog gerbiamas kaip žinanti, tobula žmogiškoji būtybė, išlaisvinusi savo kūną ir mintį vien savo pastangomis be jokios antgamtiškos būtybės pagalbos. Budizmui Šakyamuni nėra vienintelis Buda.

Ir ankstesniais laikas buvo išminčių, pasukusių tokiu pat keliu ir pasiekusių tą patį tobulumo laipsnį, kurie skelbė tą pačią Dharmą; ir galės būti kitų Budų kituose pasaulio cikluose, kad nurodytų kelią į išsivadavimą. Tad Buda tebuvo viena grandis Budų grandinėje - tarp praeities ir ateities.

Zen mokyme mes visi esame Budos, nes kiekvienas turi Budos prigimtį, tačiau norėdamas juo tapti, turi nueiti sunkų kelią iki „nušvitimo“, - jei tik nori atskleisti savo vidinį Tobulumą.

Budizmo plitimas 

 

Netrukus po Budos mirties, vienuoliams tapo įpročiu elgetauti ir klajoti. Jie apsistodavo vienuolynuose, pastatytuose karalių ir turtingų pirklių, kurie, įkvėpti Budos mokymo ir jo gyvenimo, buvo tapę karštais jo pasekėjais. Tie vienuolynai paskleidė budizmą giliai žemyne, nepaisant stipraus vedizmo sektų ir kitų religinių judėjimų (pvz., džainų) pasipriešinimo.

Pats Buda matė vienuolių gyvenimo privalumus ir todėl nustatė jų gyvenimo taisykles, kad teisingai praktikuotų dhamma bei eitų aštuoneriopu keliu. Jo parinirvana sukėlė didelę tuštumą mokyme. Jo pasekėjai jam neprilygo ir jiems reikėjo įkvėpimo šaltinio, kad tvirtai laikytųsi trijų pagrindinių budizmo principų: Buda, Dhamma ir Sangha. Geriausia, ką galėjo jie padaryti, tai susisteminti ir taip išsaugoti Budos mokymą. Ir tai galėjo būti vienas Pirmojo budistų susirinkimo tikslų. Jo pagrindiniai mokiniai Ananda ir Upali išdėsti mokymą susirinkimui ir padėjo pagrindą Budistų kanonui, vėliau pasirodžiusį trimis pitikomis: Vinaya, Sutta ir Abhidhamma.

Buda priimdavo visus žmones, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ir religinių įsitikinimų. Tai leido budizmui sparčiai plėstis, tačiau sudarė ir jo silpną vietą, nes įtraukė daugelį, mažai besilaikančių vienuolių tvarkos taisyklių, o taip pat skatino skilimą į daugelį sektų.

Sunku pasakyti, kaip Budos mokiniams pavyko išsaugoti jo mokymą. Viena naujovių buvo čaitijų arba šventųjų vietų garbinimas. Kita naujove - stupų statyba. Pradžioje stupos statytos ten, kur buvo palaidoti Budos pelenai. Vėliau jos imtos statyti ir kitais tikslais. Trečia naujovė - gerbiamų vietų atsiradimas (Bodhi medžio, Elnių parko ir pan.) ir jų lankymas (piligrimystė). Tai didino budizmo populiarumą, tačiau tikrasis Budos ir jo atvaizdų garbinimas dar nebuvo įsibėgėjęs. Tačiau tie pakeitimai leido atsirasti naujoms budizmo mokykloms.

Ašokai tapus valdovu, budizmas jau buvo įsigalėjęs keliose Indijos srityse, besivaržydamas su kitais religiniais judėjimais, ypač brahmanizmu bei džainizmu, kurį rėmė ir tokios iškilios asmenybės kaip Čandragupta Maurya bei Orisos karaliai (rytuose).

Ašokos kelias į sostą nebuvo lengvas. Anot tradicijos, jis turėjo kariauti 4 m. su savo broliais ir juos nužudyti. Valdymo pradžioje jis turėjo nemažai kautis slopindamas maištus bei plėsdamas imperiją. Kalinga karas radikaliai pakeitė jo pažiūras ir pradėjo taikų laikotarpį regione. Ašoka suprato karo nešamą blogį ir priėmė budizmo kelią. Tai užtikrino nepaprastą budizmo paplitimą.

Tačiau Ašoka laikėsi tolerancijos kitų religijų atžvilgiu. Jis netgi skyrė lėšų Adživako sektai olų įrengimui. Save vadino devanampriya (dievų numylėtiniu). Ir nors valstybės reikalus stengėsi spręsti pasaulietinėmis priemonėmis, tačiau skatino valdininkus skleisti dhamma mokymą žmonėms. Statė naujas stupas, prisidėjo prie Trečiojo budistų susirinkimo sušaukimo. Jo dėka budizmo centrai atsirado Andhrapadeše, Mararaštroje, Madhyapradeše, Orisoje ir Karnatake. Jis siuntė budistines misijas į Afganistaną, Siriją, Egiptą, Makedoniją ir Emyrą. Didelę sėkmę turėjo misija Ceilone. Pagal Ceilono kronikas, Mahendra, buvęs Ašokos broliu arba sūnumi, į budizmą patraukė karalių ir 40 tūkst. pasekėjų. Netrukus pasiųsta ir kita misija, kuriai vadovavo Sanghamitra, kuri, kaip pasakojama, buvo Ašokos duktė. Anot tradicijos, ji nešėsi Bodhi medžio šaką, kurią pasodino Ceilono saloje. Tą medį ir dabar galima aplankyti. Sanghamitra į budizmą patraukė moteriškąją karališkos šeimos dalį.

Periodas žlugus Maurijai

 

Po Ašokos mirties prasidėjo Maurijos imperijos nuosmukis. Tačiau budizmas stiprėjo. Sungai, buvę aršūs brahmanizmo šalininkai, atgaivine Vedų apeigas, įveikė Mauriją šiaurėje ir ten valdė 185 - 73 m. pr.m.e. Nemažai jų buvo gana priešiškai nusiteikę budizmo atžvilgiu. Sakoma, kad Pušaymitra Sunga, "Malaviakagnitrim" veikėjas, netgi persekiojęs budistų vienuolius ir griovęs jų vienuolynus, tame tarpe Pataliputra. Nors yra istorikų, nesutinkančių su tokiu popžiūriu ir nurodančių stupų statybą Barhute.

Baktrijos graikai, užkariavę Indiją tuo laikotarpiu, valdė dalį, kuri dabar yra vakarų Pakistanas, bei šiaurinės Indijos sritis: Malwa, Radžastano dalį, Biharą. Apie jų religines ir socialines institucijas mažai žinoma. Dalis jų priėmė budizmą, kaip karalius Menanderis Pendžabe (su Sakala sostine). Garsusis pali kūrinys "Minindapatha" aprašo jo pokalbį su vienuoliu Nagasena.

Centrinę Indiją, Andhrapradešą ir Maharaštrą 200 m. pr.m.e. - 250 m. pr.m.e. valdė Savatahanai, kaip ir Sungai buvę brahmanizmo šalininkai, tačiau toleravę kitus religinius judėjimus. Jie padėjo pastatyti keletą vienuolynų, įrengti olų. Klestėjo keli budizmo centrai: Amaravathi, Nagardžunakonda ir kt.

Saka-Kušana imperatorius Kaniška buvo iškilus budizmo rėmėjas. Jis mūsų eros pradžioje valdė centrinės Azijos ir vakarų Indijos dalį sričių. Jo rūpesčiu Kašmyre įvyko Ketvirtasis budistų susirinkimas. Tuo metu šiaurėje išpopuliarėjo Mahayana budizmo šaka (vėliau išplitusi į Kiniją ir kitas rytų šalis), o pietuose ir Ceilone liko Hianayana.

4-6 a. didelę Indijos dalį valdė Guptos, globoję induizmą. Čandra Gupta II valdymo metu Indiją aplankė kinų vienuolis Fahienas, gyvenęs čia 6 m. Jis atkreipė dėmesį, kad budizmas vis dar populiarus, tačiau induizmo dalis plečiasi. O dėl budizmo ir džainizmo įtakos nemažai gyventojų tampa vegetarais.

Prieš prasidedant 5 a., invaziją į Indiją ėmė rengti Hunai, buvę vieni žiauriausių užkariautojų, garsėję savo netolerancija religijoms. Hsuan Tsang bei kašmyras Kalhana aprašė budistų persekiojimus. Laimei, Hunai valdė labai trumpai ir nespėjo sunaikinti vietinių religijų.

7 a. pradžioje sostą užėmė 16 m. teturintis Haršavardhana, apie 41 m. valdęs nemažas centrinės ir šiaurinės Indijos sritis. Jis buvo labai doras žmogus ir karštas budizmo šalininkas. Kartu garbino ir induizmo dievus. Jis padėjo apginti budizmą nuo Sasanka, linkusio naikinti budizmo paminklus. Tačiau budizmo įtaka jau pradėjo blėsti. Haršavardhana valdymo metu šalį aplankė garsusis budistų mokslininkas Hsuan Tsang, gyvenęs jo rūmuose 6 m. Jis irgi aprašė savo įspūdžius, paminėdamas Nalanda, kaip stambų budizmo centrą.

8 a. pradžioje rytų Indijoje išplito Vadžrayana budizmo šaka, išpopuliarėjusi Bihare ir Bengalijoje. Jos centru tapo Vikramasila vienuolynas Bihare. Vadžrayana pagrindas buvo senosios vediškosios tantrinės tradicijos bei Motinos-deivės garbinimas. Ji vėliau išplito Tibete ir Nepale. Iš jos atskilo sektos: Sahadžayana, Kalačakrayana ir Mantrayana.

Nuosmukis ir šiandiena

 

Nepaisant Haršavardhana ir pali karalių globos, prieš 12 a. prasidėjo budizmo nuosmukis. Augo Bhakti ir islamo įtaka. Tačiau budizmas liko stiprus kitose šalyse: Kinijoje, korėjoje, Japonijoje, Kambodžoje, Tailande ir t.t.

Šiuo metu budistų yra visame pasaulyje. Indijoje (išskyrus kai kurias sritis - Sikhimą, Ladaką) - budistai sudaro mažumą, nors gretimose šalyse (Ceilone, Nepale, Butane) jis labai išplitęs. Induizme Buda laikomas Višnu inkarnacija, nors budistai su tuo nesutinka. Beveik išnaikintas Kinijoje, jis populiarus Japonijoje ir kitose Tolimųjų rytų šalyje. Sulaukė nemažo dėmesio Vakaruose.