Azsacra Zarathustra - filosofas, poetas mistikas, Supermetafizikos įkūrėjas, vysto transcendentinė Supernoumeno doktriną, užbaigiančią Nyčės Antžmogio koncepciją, vienas projekto 
„Nyčė – Europos Buda" autorių. Nuo 2007 m. „Taj Mahal Review" (Indija" pradėjo skirti Azsakros vardo premiją iškiliausiems poetams, pranašams bei mąstytojams. Jo kūriniai leidžiami Indijoje, Tibete, Japonijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Amerikoje. Paskutinės filosofinės knygos: „Mysterium", „The Lotuses of Evil", „America: Invasion of the Heart", „Tao Kampf", „Ubernoumen", „Bible of Nothing, Bible of Emptiness", „Nothing and Nothing to Power"... Ar galima išgirsti ir suprasti tai, kas „niekam“?
Norint išgirsti ir suprasti Azsakrą Zaratustrą, reikia pirma išgirsti ir suprasti Nyčę, - ir beje, girdėti ir suprasti tiesiogine tų žodžių prasme, t.y.betarpiškai jausti žodžiais neišsakomą Nyčės dvasios gelmę. Juk yra Nyčė „visiems“ ir yra Nyčė „niekam“. Norint jausti antrąjį, reikia ilgai gyventi greta jo, kopti kartu į jo viršūnes, kur „ledas aplink ir siaubinga vienatvė“, kur kopimas neišvengiamai virsta likimu, kur siela lėtai transformuojasi į dvasią ir kur ... pasireiškia „valia valdžiai“, atsiranda „amžinasis sugrįžimas“, o visur aplink pasimato Dioniso ir antžmogio pėdsakai.
Nežinau nė vieno, kuris, be Nyčės, gyventų tose vietose. Ir jei daugelis pabuvojo ten, svečiuose pas Nyčę, jo Zaratustos oloje, tačiau grįžo atgal, pas mus, žmones, į zoną „visiems“. Nė vienas nepasiliko ten, zonoje „niekam“. Nė vienas, išskyrus Azsacra - tik ten negyvenama, ten nuolat kylame virš savęs, laužant visus žmogiškuosius „negalima“. Ten kiekviena akimirka atskleidžia visą savo esybę, visą save. Tačiau ir to maža - Azsacra eina vis tolyn ir aukštyn. Tačiau į kur?
Tad ir reikia paimti Azsacra knygas ir į jas įsigilinti... Ir jeigu kada nors, nors trumputę akimirką, jautėte, kad suprantate Nyčę, suprasite, į kur eina Azsacra. Į ten jis eina vienas. Eina už Nyčės, tuo pačiu naujai mums atskleisdamas patį Nyčę, išbaigtą Nyčę.
Vietoje Nyčės – Niekas,
Vietoje Valios valdžiai – Niekas valdžiai,
Vietoje Nihilizmo – Tuštuma viešpatystei,
Vietoje Antžmogio – Supernoumenas ir AntBežmogis,
Vietoje Dievas mirė – Dievas kuria mirtimi,
Vietoje Amžinojo sugrįžimo – Valios posūkis aukštyn,
Azsacra pareiškimai kurtina tarsi kūjo dūžiai. Juos gyvuoja ir kvatoja beveidė ir visa griaunanti dvasia. Vis tik panorus išgirsti ir suprasti, tenka eiti arčiau, dar arčiau, į zoną „niekam“, galbūt, netgi rizikuojant apkursti – ir tegu taga kurčiojo kurtumas papasakoja mums apie išgirstų žodžių galią. O jei bandysite atsitraukti į saugia zoną „visiems“, girdėsite žodžius, tačiau vargu at juos išgirsite ir suprasite.
Future
Interviu su Azsacra Zarathustra....
Down-shifting. Kodėl tai padarėte ir ką tai jums suteikia?
Nemanau, kad verta pradėti Absoliučios Valios temą nuo kažkokio nusususio „terminizmo". Tai tinka tik pasenusiai kiaurai represyviai psichoanalizei. Man patinka tik „Dar linksmiau Mokslą!" Tai, ką darau, - greičiau ne „pasitraukimas nuo visuomenės", super-aktyvus Atėjimas. Jėgos atėjimas! Galios perviršio įsiveržimas! Išsireiškiu tiksliau: visąlaik „šoku ant jų galvų". Todėl bet koks „manęs" ir mano veiksmų apmąstymas visad pasmerktas žlugimui. Negalima aplenkti paties Aplenkimo... Kas randasi aplink? Tik „standartinis parametrų rinkinys". Transgresine prasme niekas jau nedrįsta Savimi „griauti visas ribas", atlikti Nenumaldomos Valios žygiavimą per visas „ribas". O tai reiškia: tikrovėje egzistuoja Ne žmogus ir jo mintis, o tik vis tas pats (nenutrūkstamas) „nelaimėlis" ir jo besibaiminanti mintele. Visur, ypaę filosofijoje, stebimas gėdingas paniškas bėgimas nuo Minties ir Valios. Aš mokau priešingo dalyko, jei patinka, Visiškai Kitko – Mąstymo be Baimės. Visada reikia atminti: kiekviena Valia, metanti iššūkį valdžiai, privalo turėti dar didesnė Valia Valdžiai.
Apie požiūrį į jus Magnitogorske. Todėl tavo vardas Azsacra Zarathustra – uždraustas?
Gyvenk be baimės ir visiems mesk iššūkį – štai seniausia Dvasios Tiesa. Ir jos niekuo „pasaulietišku" nepermuši. Ką tik paminėtas miestas, nuo pat pradžių buvo (ir tebėra!) vergų miestas. Tai ne Saulės Miestas! Jame nėra Saulės Viešpačio; tėra „vergas didysis", verčiantis „vergą mažąjį" primti „darbo kasdieninio" vertybes. Kitais žodžiais: bet kuris vergas Ne gyvena, o nuolat simuliuoja savo nesibaigiančią „darbo šventę" kasdieninio „gyvenimo iliuzijos" palaikymo dėka. Tačiau kay yra pagrindinis draudimas vergui? Vergas niekada Negali, Neprivalo ir Nedrįsta pasirinkti Savo Mirties. Vergas privalo „tarsi gyventi", t.y. atkakliai susinešioti, save išeikvoti darbe. Bodrijaras labai tiksliai tai įvardija: „gyventi atidėtą gyvenimą". Magnitogorske, nuo jo įkūrimo laikų, visi nepaprastai nuolankiai laikėsi nurodyto „vergiško imperatyvo". Ir staiga kartą aš paskelbiau: kam būti vergu, kai gali tapti Saulės Viešpačiu! Tai yra - aš iškart, per vieną akimirką, tapau „priešu visiems". Kodėl? Kad Valia Galiai anihiliuočiau buko kasdienio „egzistavimo" iliuziją. Kam? Valdžiai gyventi tik Dvasios Laisve. Kad turėti Draugą tik save patį. Juk Draugas – visad Kitas: nepanašus, agresyviai besiskiriantis, linkęs nušvitančiam Maištui...
Kur riba tarp savižudytės ir tavo iniciatyvų?
Savižudybė – argi kas jau atskleidė visas jos paslaptis? Po to, kai Japonijoje man skyrė garbingą „Savižudybės imperatoriaus" titulą – sustiprinau savo mirtinų apeigų pavojingumą ir labai greitai tapau žinomas pasaulyje kaip „didysis rusų ekstremalas" arba „Mirties magistras". Tačiau manęs nedomino „minios pripažinimas". Pradinė Valia Valdžiai privalo visada eiti virš „žmonių padugnių", būti nuošaly „tamsuolių" vertinimų ir sąvokų. Paslaptis tame, kad savo Vidiniame Pasaulyje aš nuolat veikiu (pažįstu Save!) tik užribiniais greičiais. Pagal Bodrijarą: „Tik greitis sukuria Inicijuotąją Tuštumos Erdvę, kuri savyje gali talpinti Mirtį ir kurios vienintelis dėsnis – bet kokių pėdsakų ištrynimas". Sutapdamas refleksija su Buda, panaudoju kraštutinę Ne-mąstymo galią. Tačiau ir čia neturi būti „iliuzijų": nėra jokių iniciacijų, nėra jokios harmonijos, nėra jokių pusiausvyrų ir atramų. Mirtis niekada nesuteikia vilčių žmogui, tačiau atmetus „žmogų" – galima priartėti prie to, kai kartais (Sakrališkai) atveri save kaip Mirties Dovaną. Didžiojoje Tuštumoje visada yra Slaptoji Nebūtis, viršijanti bet kokį Neegzistavimą – ta Nebūtis ir yra Niekas Valdžiai.
Ar teisinga tvirtinti, kad estetikos ieškote mirtyje?
Bet kokia „mirties estetika" man per žema ir netikra. Per savo mirtinas apeigas ir iničiacijas visada troškau pasiekti Absoliutų Dvasios Atitrūkimą. Ne tingiai kasdien mirti-nemirštant, o plėšriai Pasiekti Mirtį. Tai yra – pereiti į visuotinį Supermąstymą be Baimės. Tikrovėje Dvasios kiekvieną „gyvenimo iliuziją" persmelkia įvairios Jėgos ir Greičiai, ir jei tai tą Žinojimą gerai panaudoti in praxi - galima Sutriuškinti bet kokią „tikrovę". Iš principo dar niekas niekada neištyrė tai, ką savo filosofiniuose tyrinėjimuose įvardiju kaip Suvokimą Mirtimi. Net pati drąsiausia Rytų filosofija priešais tai apmiršta. Padarykime ją – filosofiją! – dar labiau negyva, sustirusia, (lavon)izuota, gal tada ji Džiaugsmingai Prisikels...
Kas tu visų pirma – filosofas-neonyčininkas, poetas-mistikas, Antžmogis, buržuazinės moralės neapkentėjas, dievo karys, Mirties imperatorius, ekspremalas, +?
Kaip ten mano „Supernoumene": Pirmiausia – aš ne „žmogus". Tada seka – visa kita visai nesvarbu. Dar galima pasakyti ir taip: „Išorėja – žmogaus kailis, viduje – vilko kailis". Argi forma gali priversti Stiprią Mintį identifikuoti save su forma? Bet kuri forma išlaiko savo valdžią tik nuolatinės žmogiškos baimės ir minties silpnumo dėka. Budizme tai vadinama „maja". Pašalinkite visa tai – šalin! – ir forma išnyks. Liks tik Slaptuma: Niekas Valdžiai ir Tuštuma Viešpatystei.
„Kiekvienu kartu Pasiekti Mirtį". Ar tai gyvenimas dėl Mirties? Mirtyje gyvenimo prasmė?
Patikslinčiau tą citatą - Mirtis kiekvieną akimirką! Manau, kai mano mokymas apie Nieką Valdžiai ir Tuštumą Viešpatystei su-Niek-ins filosofiją ir psichoanalizę, iš jų teliks tik keletas skambių frazių: „Mirties paslaptis saugo žmogų". Arba: „Apsiginkluok tik Savo Mirtimi". Arba dar kategoriškiau: „Paslaptis tame, kad tik tas, kuris gali sunaikinti save, iš tikro yra gyvas". Bet net tas – teisingai surastas formules – reikia atmesti. Neliestą paliksime tik Nyčės Super-Mokymą! Argi tai taip sunku suprasti? Pačiu šlykščiausiu, žeminančiu gyvenimą „imperatyvu" visada buvo: „Tik gyvenime – gyvenimo prasmė". Taip sakyti gali tik gyvenimo priešai. Beje, šiandien jų – gyvenimo išdavikų! – galima matyti visur.
Kaip pats laikai: ar yra propagandos tame, ką darai?
Jei atsimerkė matote ryto spindulius – ar tai saulės propaganda? Manau, neapsiriksiu, jei pavadinsiu tai – Ryto Žara į Pakilimą! Jūs ką, prieš Betarpišką Šviesos Valdymą? Galios prabanga ir Jėgos perviršis visada savo Pranašumu laidoja bet kurią „žmonių propagandą". Tikiu tik Sakraliniu Pažinimu, kuris (neišvengiamai!) užgrius.Pasaulis kaip silpnybė ir baimė bus eliminuotas, t.y. Su-Niek- intas per Nieką Valdžiai ir Tuštumą Viešpatystei. Tik tai – Supertuščias Ginklas! – gali inicijuoti Antžmogį, užtikrinti jo prasilaužimą akimirksniu į radikalųjį Kitoniškumą: į Supernoumeną! Ir tada – Absoliuti Valia, kaip Neįmanomojo Valdžia, taps vieninteliu Viešpačiu žemėje.
Jei tau pavyks nužudyti save vienos iš iniciacijų metu, kai kuo Tavoji, Antžmogio, mirtis skirsis nuo paprasto žmogaus mirties (jei neatsižvelgsime į tai, kas miršta natūraliu būdu, nuo senatvės – čia skirtumas akivaizdus)?
Yra tokia slapta, dar niekieno neatspėta dinamiška meta-formulė: iš mirties – per mirties Mirtį – į Super-Mirtį. Teisinga Mirtis – tai visad Jėgos sprogimas su žaibišku perėjimu į labiausiai akinančio Šviesos Išsiplėtimo. Tai būtent ta, ieškoma Galios Galia, kurios Niekam (kaip Niekam Valdžiai!) niekada Neleis sustabdyti. Tyra Šviesa sukoncentruota ne „išsaugotos sielos" ramybėje, o neįmanomame Absoliučios Dvasios Atitrūkimo greityje. Aš visad esu ant bauginančio Užklausimo Mirtimi greičio. Pasiekti Mirtį – reiškia Ne atskleisti „mirimo paslaptį", o dar labiau Užklausti Mirtį kaip Super-Mirtį, t.y, vietoje iš anksto nubrėžtų ir amžinai nuspėjamų mirinėjimų, padvėsimų, sulavonėjimų ir t.t. – parodyti pačią Didžiąją Mirties Neaiškumą. Kam Mirtis – motina, tam Žūtis – tėvas...
Mirtis – Niekas – Tuštuma. Paaiškinkite šia grandinę.
Klausimą reikia kelti taip ir tik taip – privalome parodyti ne tiesiog Jėgą, mes privalom parodyti Galios Galią. Ne dar vieną Tuštumą, o Tuštumą Viešpatystei! Būtinos naujos sakralinės mutacijos ir šventieji perėjimai. Sakralumas! Jis net demonus priverčia ginti plakant savo pačių botagais. Mano paskutinė knyga – Drakonas „Niekas ir Niekas Valdžiai" paleidžia veikti būtent šį – Slaptąjį Galios Mechanizmą! Antžmogio atėjimas nereikalauja pagrindimų ir įrodymų, jis reikalauja – Nenumaldomo Vyksmo Aukštyn! Tačiau aš einu dar toliau: skelbiu Antžmogio žuvimą ir Supernoumeno gimimą, t.y. paties Nieko Valdžiai. Tik tai ir yra būtinas Mirties kaip Valios Valdžiai nenutrūkstamumo (cirkuliacijos!) patvirtinimas. Kitais žodžiais: Tuštuma Viešpatystei – tai pats tuščiausias Dharana/ Koncentracijos taškas, prie kurio veržėsi Buda, tačiau taip ir Nepasiekė...
Antžmogis – Supernoumenas. Kas toliau?
Toliau tik su-Niek-inimas bet kokio „toliau"... Didžiojoje Tuštumoje „judesys" ir „judesio nebuvimas" vienodos reikšmės. Pradedant Niekanyče, Valios kelias visada tas pats: nuo Valios prie Galios – per Nieką Valdžiai – prie Visiškos Tuštumos... Tuštumos Viešpatystei! Tame ir Neegzistuojame, nes Nesame. Tame ir Nesame, nes Neegzistuojame. Kalbėti ir (Veik)alioti reikia tik pačia Nebūtimi. Kur čia Sakralinis Naujumas? Jei Nyčė kartais dar galėjo sutapti (jo paties atmetama) desakralizacija ir ressentiment'u, tai Niekanyčė – jau Amžinai! – Visiškas Nebuvimas aukščiau minėtų dalykų. Vietoje nuosmukiško „niekas niekingiems" teigiama Niekas Valdžiai. Vietoje dekadentiškos „tuštumos tuštiesiems" iškeliama Tuštuma Viešpatystei. Tik ShoonyaDer Geist / Dvasios Triumfas? Pats Galingiausias turėtų būti – Niekam! / Didžioji Tuštuma yra Zaratustros Karalystė! Argi tai ne
Sakote: „Nyčės niekada nebuvo", „Nyčės neįmanoma apmąstyti". O kaip jūs jį apmąstėte?
Filosofijoje ir poezijoje aš nieko neapmąstau, o tik pagriebiu ir su-Niek-inu, o būtent: su- Niek-inęs Nyčę, apreiškiau jo ankstesniąją Tyrąją Išorės-Formą, egzistavusią dar Iki jo gimimo, Niekanyčę. O tai, be abejonės, gerokai pavojingiau už bet kokį Fridrichą. Juk kuo gera Mirtis – tikrai Stiprius ji tik be perstojo apdovanoja (Amžinosios Dovanos stadija!) ir nieko (kaip Nieką) nepaima, Pagal Niekanyčę: tik Niekas neatsakingas už tai, kad jis aplamai Ne-egzistuoja. Maža to – būtent Nieko Neegzistavimas ir yra Niekas Valdžiai! Pabandykite tai – Super-Tuščią-Nieką! – sustabdyti kuo nors „pasaulietišku"...
Absoliutus Nyčės moralės neigimas ir „Dievas mirė". Ką apie tai galvojate?
Ne konstatavimas „Dievas mirė" turi priversti suklusti, o tvirtinimas: „Velnias – negyvas". „Velnio mirtis" – štai kas (šiuo metu!) filosofijai tampa labiausiai Neišspręstu Klausimu. La grand Pan est mort. Grynojo Blogio išnykimas! O kas mainais? Netikęs ir anoniminis „kseroksinis prievartos lygis". Kopijos kopija to paties kopijų... be Blogio Originalo! Nusikaltimas kaip vienas – nesibaigiantis! – „piktojo moralino" nutekėjimas. Pasaulyje liko ne Blogis, o „blogumas". Sumoje: absoliučių mažumų pragaras gavo visas savo teises. Ir tai – „žemiausio žmogiško blogio" – jau niekuo/ niekada negalima Išnaikinti! Būtent taip: Ten, Transcendentaliajame (jei norite, Dausose!) po Velnio Mirties daugiau Nieko Nėra.
Nyčė kalba apie žmonijos iškilimą iki Antžmogio per dabartinės vertybių hierarchijos atsisakymą. Ar laikote tai realiu? Ką duoda tokia situacija?
Kirmėlynė kirmija tik kirminais. Jokių žmogaus „iškilimų"! Nyčė (kaip Niekančė!) reikalauja tik Neįmanomo – visiško ir visapusiško „žmogaus" įveikimo. Be mažiausio palikimo! Tai Nenumaldomas Įsakymas: „suvokti toliau tik save"! Dangus turi žinoti tik erelių skrydį. Pagal Niekanyčę: bet kuris Niekas turi būti su-Niek-intas! Niekada neanihiliuojamas tik Niekas Valdžiai. Todėl visiems stipriesiems reikia sujungti ne „formą" ir „materiją", o Tuštumą ir Nebuvimą kaip Aukščiausio Pranašumo Perteklių (Niekas Valdžiai yra Ant Ant). Būtina: „Pažeminti visus silpnuosius ir sustiprinti Stipriuosius" (Nyčė). Tik per Didįjį Pusiaudienį (kai visiems taps nepakeliamai baisu!) Stipriųjų Drąsa juoksis. Lachende Lowen mussen kommen: Turi ateiti Besijuokiantys Liūtai!
Pernelyg Antžmogiška – „niekingai mirti palei duotojo pasaulio dvasios sunkumą". Tai priimtina Antžmogiui?
Vėl neteisingai suprasta mano citata. „Supernoumene" aš atskleidžiu aukščiausią Valios Galiai Tapsmo stadiją, kurioje jau nėra vietos niekam: nei „baimei", nei „drąsai". Tai jau Visiška Be „baimystė" Be „herojų" – Absoliutus Dvasios Atitrūkimas! Visada reikia atminti: Aukščiausias Priešas Niekada nebus žinomas, nes Kare su Juo mes privalome tik nuolat Atspėti Save. Bet koks atspėjimas – pralaimėjimas! Atspėjimai – tik dvasinės degradacijos ir baimės požymiai! Tyri, Agersyvūs Niekintojai su-Niek-ina bet kokias Tikrovės "formas", net "antžmogiškas, pernelyg antžmogiškas". Pagal Niekanyčę: Der Wille zur Macht / Valia Galiai privalo (Supergresuoti!) visad ne tiek virš „žmogaus", kiek virš „antžmogio", t.y. užribiniane Nieko Valdžiai taške. Kitais žodžiais: reikia Būti tame, kas Yra, kad Suirti kiekvieną „yra" iliuziją. Ja! Kiekviename, net geriausiame Herojuje (Aukščiausiame Ant!) vis dar išlieka „sunkus žmogiškojo likutis". Tačiau Galia, neatmetusi Jėgos, niekada negali tapti Galios Galia. „Supernoumene" nuspėjama Ne dar viena nepalygintoji (hiper)žmogiškoji rasė, o Tyriausia Rasos Rasa – Rasa A Priori! Didžioji visų gyvenimo ir mirties Suma...
Nacifikacijos problema (nacistų Nyčės panaudojimas). Jūsų matymas.
Egzistuoja labiau nei žiaurus Nepraeinamumas: kiekvienas, kuris bando pritaikyti ir panaudoti Nyčę „žmogiškiems tikslams" (o tuo labiau Niekanyčę!) bus negailestingai su-Niek-intas: Išskaidytas ir Sunaikintas Be „likučių", Brahmos dangus, Didžioji Tuštuma, Tamsusis Dao – tai pačios negailestingiausios Valios Valdžiai apraiškos. Čia „žmogus" visada Pasmerktas! Tačiau yra ir Pranašumai: Būti Lavonu dar Iki savo gimimo – reiškia daugiau Niekada Neturėti „savo mirusio kūno". Tikrasis Galios gyvenimas – tai ne Mirties mirimas – tai Jos Didysis Šuolis! Aukščiausias Supernoumeno Pranašumas yra Suvokimo Mirtimi Laisvė. Grynas transcendentavimas Absoliučia Valia. Nepaliaujama Mirtinų Nušvitimų kaita...
Galutinio Nyčės efektas. Kas čia numanoma?
Gudrusis Lavonas Nyčė lavonina kitiems lavonams Ne apie išsigelbėjimą ar bausmę, o apie Nieką Valdžiai. Galutinis Nyčė - Niekanyčė! Tai yra – Absoliutaus Dvasios Atitrūkimo efektas! Kaip aplenkimas aplenkia patį Aplenkimą – Naujasis Dangus ir Naujoji Žemė jau nereikalingi. Pats Nesibaigiamumas prievartauja ir taršo Begalybę. Tai ir yra Der Grosse Mittag / Didysis Pusiaudienis! Išsireiškus dar negailestingiau: vietoje Dioniso ir Šyvos ant „maya lavono" nugalėtojiškai šoka tik Viešpataujanti Tuštuma Viešpatystei...
„Už Nyčės filosofiją realiai reikia mokėti krauju". Ką tai reiškia?
Būtent tai ir reiškia, kad Reikia Mokėti Krauju! Tu ką, ruošiesi žaisti tik filosofiniais stiklo karoliukais? „Rašyk Krauju! Ištart savo Žodį ir ištišk!" – kam tai pasakyta? Drąsiesiems Dao drakonams? Besijuokiantiems Tuštumos liūtams? Kažkas gi turi, pagaliau, pradėti lyginti Niekanyčę kaip Nieką Valdžiai.
Kūrybiniai planai.
Visiškas su-Niek-inimas visų „kūrybinių palnų". Aš jau sukūriau savo Didžiąją Ribą – NIEKO BIBLIJĄ, TUŠTUMOS BIBLIJĄ". Dabar jau būtina apreikšti patį Nieką Valdžiai. Pačią Tuštumą Viešpatystei:
Už Didžiąją Tuštumą
Drąsesnė tik Tuštuma
Viduje,
Kuri yra –
Tuštuma Viešpatystei!
