2010-11-29

Meditacija: mokslinis požiūris į Absoliutą

Visų religijų esmė yra Dievas. Skirtingomis priemonėmis jos bando mums parodyti, kaip galima gauti jo malonę. Dievu laikome kažkokią aukštesnę už mus esybę neturinčią sau lygių. Dievas suprantamas kaip Aukščiausiasis ar Absoliutas - esybė už laiko, erdvės ir priežastingumo sąryšių. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos - kitaip jis priklausytų nuo laiko, o tai prieštaravimas. O Dievo malone laikome ramybę ir laimę, kurių būsenas vadiname Dievo malone.
Vedantoje (kaip ir daugelyje religijų) Brahmanas yra Absoliutas - visagalis, visur esąs ir visąžynis; anapus laiko, erdvės ir priežastingumo; be pradžios ir pabaigos. Pagrindinis Brahmano būsenos pasiekimo būdas yra meditacija.
Mes gyvename dualumo ir prieštaravimų pasaulyje. mąstant apie viena mintis krypsta į kita. Regime ir malonumus, ir kančias. Tad mūsų pasaulyje nėra vietos Absoliutui. Todėl natūraliai klausiama: "Kaip mūsų sąmonė šioje dualumo ir prieštaravimų buveinėje nuolat apaugusi "žemiškomis" mintimis gali pasiekti Absoliuto būseną, kuri turėtų būti anapus šios Visatos?

Minties tėkmė

Matematiniu veiksmu {X} pervedama į {Y}. Sąmonė sąveikauja su jutimų organais ir kuria informaciją, kuri sudaryta iš atskirų elementų. Matematikoje tai aibė. Psichikos veika keičia šią aibę - tokia informacijos apdorojimo sistema veikia visą mūsų gyvenimą. Mūsų jutimų organai be paliovos teikia informaciją. Jaučiamės pavargę, kai psichika nespėja apdoroti naujos informacijos. Pernelyg ilgai mūsų galvoje užsibuvusi mintis (kad ir labai maloni) nusibosta ir mūsų psichika generuoja naują mintį. Kiekviena mintis turi sukurti kažkiek streso.
Šiandieniniame pasaulyje informacijos kiekis auga labai sparčiai ir nuolat kuria streso būseną. Negelbsti nei skaičiavimo technika ar elektroninės informacijos pasikeitimo sistemos. Tokio reiškinio priežastį galima aiškinti fizikos mokslo entropijos dėsniu, kuris tvirtina, kad mūsų Visatoje netvarkos kiekis nuolat didėja. Mūsų psichikos būsena kaskart netvarkingesnė. Toks yra mums išduotas gamtos mandatas.
Tai paveikia mus visus.Kas turi daugiau materialiųjų vertybių, apdorojimui gauna daugiau informacijos, t.y. jie patiria daugiau streso. O tie, kurie nuo streso kenčia mažiau, svajoja apie jas. Tad ir turčius, ir vargšas vienodai paveikti entropijos dėsnio.
Pagal logiką, jei kažkas gali pasiųsti mintį anapus materialių minčių pasaulio, tai entropijos dėsnis neturėtų paveikti tos minties, t.y. tokia mintis nesukeltų streso. To siekiama meditacija.

Meditacija

Meditacija vyksta asmeniui sėdint tiesia nugara, užvertomis akimis ir sukoncentravus mintį į tam tikrą informaciją. Tegu pradinė informacija yra {X0}, t.y aibė. Mintis ją gali pakeisti į kitą aibę, t.y {X1}, vėliau į {X2}, {X3} ir t.t. matematiškai tai išreiškiama taip: X1 = M(X0); X2 = M(X1) ir t.t., kur M yra Mintis (kaip matematinė funkcija).
Tai dinaminis pažinimo procesas. Kadangi mąstymas turi nenuilstamai dirbti, koncentracija į vieną mintį yra kova prieš mąstymo prigimtį. Tai sukuria labai stiprų stresą. Tad aibių {X0}, {X1}, ... intensyvumas kaip matematinis matas praėjus tam tikram laiko tarpui gali pradėti didėti. Tai neretai sukelia stiprų galvos skausmą ir meditacija užbaigiama "rūke".
Vienintelė prielaida meditacijos sėkmei yra atskyrimas. Turime stengtis nugalėti entropijos dėsnį atsisakydami visų žemiškųjų troškimų. Tada aibių {X0}, {X1}, ... matai pradeda mažėti, nes mintis atsiriboja nuo visų juslių teikiamų malonumų. Jie nedingsta, tačiau jų intensyvumas nykstamai mažėja. Pagaliau aibių seka konverguoja į tašką {A}, kuriame mintis patiria visišką ramybę. Ji tampa tarsi ežeras be jokių ratilų ir kurio nešiaušia joks vėjelis. Mintis praranda sugebėjimą keisti informaciją. Ji susilieja su {A} ir neįstengia pakeisti {A}. Jutimų organai nustoja veikti. Sanskrito raštuose ši būsena vadinama Samadhi. Kadangi šioje būsenoje juslės neveikia, ji neapibrėžiama. Vedanta šią būseną vadina "Abanmanasogočara" - būtis anapus kalbos ir minties.
Indijos šventasis Šri Ramakrišna (1836-1886) pasiekė Samadhi ir mokiniams pasakė, kad joje mintis miršta. Visa susilieja su Kosmine Sąmone. Kai statulėlė iš druskos puola į vandenyną, kad išmatuotų jo gylį, ji ištirpsta susiliedama su vandenynu. Samadhi būsenoje asmenybės nebelieka. "Brihadaranjaka upanišada" teigia: "tada tėvas [daugiau ne] tėvas... mokytojas - ne mokytojas ... Vedos [žinojimas] - ne Vedos".

Absoliutas

Tai, kad mintis negali pakeisti {A} gali būti išreikšta A = M(A). Jei {A} būtų informacija randama mūsų Visatoje, tai mintis galėtų ją surasti ir pakeisti. Tad {A} yra anapus gamtos, t.y. trancendentinė būsena.
Bet ar {A} yra vienintelis toks taškas? Jei būtų dvi informacijos aibės, tai mintis galėtų vieną jų pakeisti į kitą. Tad {A} yra vienintelė.
Kadangi {A} yra anapus gamtiškosios būties, tai jos neveikia entropijos dėsnis. Tad joje turi būti absoliuti ramybė. Kadangi {A} neturi jokios kitos informacijos, nėra ir dualizmo. Taigi, {A} yra Absoliutas. Bet gal {A} yra tuščia informacija (aibė)? Tačiau mintis nepriima tuščios informacijos, ta {A} nėra tuščia.
Visi gamtos vyksmai paklūsta laiko, erdvės ir priežastingumo taisyklėms. Bet kurią šios terpės būseną žmogaus mintis gali priimti ir priimti sprendimą ją pakeisti - net jei tai susiję su atomariniu lygiu (nes jis irgi kosmoso dalis). Tik {A} būsenoje mintis yra beveiksmė.
Subala upanišada tvirtina, kad "būtis" ir "nebūtis" netaikytina Absoliutui. Tai tik gamtos požymiai. Viešpats Buda daugiau neveikiamas nei "būties", nei "nebūties" (Šri Ramakrišna). Aitarėja upanišada teigia, kad Sąmonė yra Brahmanas, Absoliutas, Pirminė tikrovė.

Išvada

Kadangi visa juda, tai visų Visatos elementų materija (masė) ir energija turi nuolat kisti. Kadangi savęs pakeisti negali nei masė, nei energija, tad juos turi pakeisti kažkokie "matematikos" operatoriai. Tad privalo egzistuoti visiškai nepasireiškiantis elementas, kuris dirba kaip operatorius keisdamas kitus gamtos elementus. Fiziologija rodo, kad mintis gali valdyti kūno "masę" ir energiją. Taip turi būti ir gamtoje. Taigi gamta turi būti protinga.
Tai panteizmas, kuris yra Vedanta pagrindas. ir jis labai logiškas. Šri Ramakrišna sakė, kad Samadhi būsenoje Dievas yra visur. Kiekvienas Vistos elementas yra dieviškasis. Tai pagrindas, turintis vienyti visas religijas.

2010-11-15

Zaratustros karalystė

Azsacra Zarathustra - filosofas, poetas mistikas, Supermetafizikos įkūrėjas, vysto transcendentinė Supernoumeno doktriną, užbaigiančią Nyčės Antžmogio koncepciją, vienas projekto Azsacra Zarathustra „Nyčė – Europos Buda" autorių. Nuo 2007 m. „Taj Mahal Review" (Indija" pradėjo skirti Azsakros vardo premiją iškiliausiems poetams, pranašams bei mąstytojams. Jo kūriniai leidžiami Indijoje, Tibete, Japonijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Amerikoje. Paskutinės filosofinės knygos: „Mysterium", „The Lotuses of Evil", „America: Invasion of the Heart", „Tao Kampf", „Ubernoumen", „Bible of Nothing, Bible of Emptiness", „Nothing and Nothing to Power"...
Ar galima išgirsti ir suprasti tai, kas „niekam“?
Norint išgirsti ir suprasti Azsakrą Zaratustrą, reikia pirma išgirsti ir suprasti Nyčę, - ir beje, girdėti ir suprasti tiesiogine tų žodžių prasme, t.y.betarpiškai jausti žodžiais neišsakomą Nyčės dvasios gelmę. Juk yra Nyčė „visiems“ ir yra Nyčė „niekam“. Norint jausti antrąjį, reikia ilgai gyventi greta jo, kopti kartu į jo viršūnes, kur „ledas aplink ir siaubinga vienatvė“, kur kopimas neišvengiamai virsta likimu, kur siela lėtai transformuojasi į dvasią ir kur ... pasireiškia „valia valdžiai“, atsiranda „amžinasis sugrįžimas“, o visur aplink pasimato Dioniso ir antžmogio pėdsakai.
Nežinau nė vieno, kuris, be Nyčės, gyventų tose vietose. Ir jei daugelis pabuvojo ten, svečiuose pas Nyčę, jo Zaratustos oloje, tačiau grįžo atgal, pas mus, žmones, į zoną „visiems“. Nė vienas nepasiliko ten, zonoje „niekam“. Nė vienas, išskyrus Azsacra - tik ten negyvenama, ten nuolat kylame virš savęs, laužant visus žmogiškuosius „negalima“. Ten kiekviena akimirka atskleidžia visą savo esybę, visą save. Tačiau ir to maža - Azsacra eina vis tolyn ir aukštyn. Tačiau į kur?
Tad ir reikia paimti Azsacra knygas ir į jas įsigilinti... Ir jeigu kada nors, nors trumputę akimirką, jautėte, kad suprantate Nyčę, suprasite, į kur eina Azsacra. Į ten jis eina vienas. Eina už Nyčės, tuo pačiu naujai mums atskleisdamas patį Nyčę, išbaigtą Nyčę.
Vietoje Nyčės – Niekas,
Vietoje Valios valdžiai – Niekas valdžiai,
Vietoje Nihilizmo – Tuštuma viešpatystei,
Vietoje Antžmogio – Supernoumenas ir AntBežmogis,
Vietoje Dievas mirė – Dievas kuria mirtimi,
Vietoje Amžinojo sugrįžimo – Valios posūkis aukštyn,
Azsacra pareiškimai kurtina tarsi kūjo dūžiai. Juos gyvuoja ir kvatoja beveidė ir visa griaunanti dvasia. Vis tik panorus išgirsti ir suprasti, tenka eiti arčiau, dar arčiau, į zoną „niekam“, galbūt, netgi rizikuojant apkursti – ir tegu taga kurčiojo kurtumas papasakoja mums apie išgirstų žodžių galią. O jei bandysite atsitraukti į saugia zoną „visiems“, girdėsite žodžius, tačiau vargu at juos išgirsite ir suprasite.
Future    

Interviu su Azsacra Zarathustra....

Down-shifting. Kodėl tai padarėte ir ką tai jums suteikia?
 
Nemanau, kad verta pradėti Absoliučios Valios temą nuo kažkokio nusususio „terminizmo". Tai tinka tik pasenusiai kiaurai represyviai psichoanalizei. Man patinka tik „Dar linksmiau Mokslą!" Tai, ką darau, - greičiau ne „pasitraukimas nuo visuomenės", super-aktyvus Atėjimas. Jėgos atėjimas! Galios perviršio įsiveržimas! Išsireiškiu tiksliau: visąlaik „šoku ant jų galvų". Todėl bet koks „manęs" ir mano veiksmų apmąstymas visad pasmerktas žlugimui. Negalima aplenkti paties Aplenkimo... Kas randasi aplink? Tik „standartinis parametrų rinkinys". Transgresine prasme niekas jau nedrįsta Savimi „griauti visas ribas", atlikti Nenumaldomos Valios žygiavimą per visas „ribas". O tai reiškia: tikrovėje egzistuoja Ne žmogus ir jo mintis, o tik vis tas pats (nenutrūkstamas) „nelaimėlis" ir jo besibaiminanti mintele. Visur, ypaę filosofijoje, stebimas gėdingas paniškas bėgimas nuo Minties ir Valios. Aš mokau priešingo dalyko, jei patinka, Visiškai Kitko – Mąstymo be Baimės. Visada reikia atminti: kiekviena Valia, metanti iššūkį valdžiai, privalo turėti dar didesnė Valia Valdžiai. 


Apie požiūrį į jus Magnitogorske. Todėl tavo vardas Azsacra Zarathustra – uždraustas?
 
Gyvenk be baimės ir visiems mesk iššūkį – štai seniausia Dvasios Tiesa. Ir jos niekuo „pasaulietišku" nepermuši. Ką tik paminėtas miestas, nuo pat pradžių buvo (ir tebėra!) vergų miestas. Tai ne Saulės Miestas! Jame nėra Saulės Viešpačio; tėra „vergas didysis", verčiantis „vergą mažąjį" primti „darbo kasdieninio" vertybes. Kitais žodžiais: bet kuris vergas Ne gyvena, o nuolat simuliuoja savo nesibaigiančią „darbo šventę" kasdieninio „gyvenimo iliuzijos" palaikymo dėka. Tačiau kay yra pagrindinis draudimas vergui? Vergas niekada Negali, Neprivalo ir Nedrįsta pasirinkti Savo Mirties. Vergas privalo „tarsi gyventi", t.y. atkakliai susinešioti, save išeikvoti darbe. Bodrijaras labai tiksliai tai įvardija: „gyventi atidėtą gyvenimą". Magnitogorske, nuo jo įkūrimo laikų, visi nepaprastai nuolankiai laikėsi nurodyto „vergiško imperatyvo". Ir staiga kartą aš paskelbiau: kam būti vergu, kai gali tapti Saulės Viešpačiu! Tai yra - aš iškart, per vieną akimirką, tapau „priešu visiems". Kodėl? Kad Valia Galiai anihiliuočiau buko kasdienio „egzistavimo" iliuziją. Kam? Valdžiai gyventi tik Dvasios Laisve. Kad turėti Draugą tik save patį. Juk Draugas – visad Kitas: nepanašus, agresyviai besiskiriantis, linkęs nušvitančiam Maištui... 

Kur riba tarp savižudytės ir tavo iniciatyvų?
 
Savižudybė – argi kas jau atskleidė visas jos paslaptis? Po to, kai Japonijoje man skyrė garbingą „Savižudybės imperatoriaus" titulą – sustiprinau savo mirtinų apeigų pavojingumą ir labai greitai tapau žinomas pasaulyje kaip „didysis rusų ekstremalas" arba „Mirties magistras". Tačiau manęs nedomino „minios pripažinimas". Pradinė Valia Valdžiai privalo visada eiti virš „žmonių padugnių", būti nuošaly „tamsuolių" vertinimų ir sąvokų. Paslaptis tame, kad savo Vidiniame Pasaulyje aš nuolat veikiu (pažįstu Save!) tik užribiniais greičiais. Pagal Bodrijarą: „Tik greitis sukuria Inicijuotąją Tuštumos Erdvę, kuri savyje gali talpinti Mirtį ir kurios vienintelis dėsnis – bet kokių pėdsakų ištrynimas". Sutapdamas refleksija su Buda, panaudoju kraštutinę Ne-mąstymo galią. Tačiau ir čia neturi būti „iliuzijų": nėra jokių iniciacijų, nėra jokios harmonijos, nėra jokių pusiausvyrų ir atramų. Mirtis niekada nesuteikia vilčių žmogui, tačiau atmetus „žmogų" – galima priartėti prie to, kai kartais (Sakrališkai) atveri save kaip Mirties Dovaną. Didžiojoje Tuštumoje visada yra Slaptoji Nebūtis, viršijanti bet kokį Neegzistavimą – ta Nebūtis ir yra Niekas Valdžiai. 

Ar teisinga tvirtinti, kad estetikos ieškote mirtyje?
 
Bet kokia „mirties estetika" man per žema ir netikra. Per savo mirtinas apeigas ir iničiacijas visada troškau pasiekti Absoliutų Dvasios Atitrūkimą. Ne tingiai kasdien mirti-nemirštant, o plėšriai Pasiekti Mirtį. Tai yra – pereiti į visuotinį Supermąstymą be Baimės. Tikrovėje Dvasios kiekvieną „gyvenimo iliuziją" persmelkia įvairios Jėgos ir Greičiai, ir jei tai tą Žinojimą gerai panaudoti in praxi - galima Sutriuškinti bet kokią „tikrovę". Iš principo dar niekas niekada neištyrė tai, ką savo filosofiniuose tyrinėjimuose įvardiju kaip Suvokimą Mirtimi. Net pati drąsiausia Rytų filosofija priešais tai apmiršta. Padarykime ją – filosofiją! – dar labiau negyva, sustirusia, (lavon)izuota, gal tada ji Džiaugsmingai Prisikels... 

Kas tu visų pirma – filosofas-neonyčininkas, poetas-mistikas, Antžmogis, buržuazinės moralės neapkentėjas, dievo karys, Mirties imperatorius, ekspremalas, +?
 
Kaip ten mano „Supernoumene": Pirmiausia – aš ne „žmogus". Tada seka – visa kita visai nesvarbu. Dar galima pasakyti ir taip: „Išorėja – žmogaus kailis, viduje – vilko kailis". Argi forma gali priversti Stiprią Mintį identifikuoti save su forma? Bet kuri forma išlaiko savo valdžią tik nuolatinės žmogiškos baimės ir minties silpnumo dėka. Budizme tai vadinama „maja". Pašalinkite visa tai – šalin! – ir forma išnyks. Liks tik Slaptuma: Niekas Valdžiai ir Tuštuma Viešpatystei. 

„Kiekvienu kartu Pasiekti Mirtį". Ar tai gyvenimas dėl Mirties? Mirtyje gyvenimo prasmė?
 
Patikslinčiau tą citatą - Mirtis kiekvieną akimirką! Manau, kai mano mokymas apie Nieką Valdžiai ir Tuštumą Viešpatystei su-Niek-ins filosofiją ir psichoanalizę, iš jų teliks tik keletas skambių frazių: „Mirties paslaptis saugo žmogų". Arba: „Apsiginkluok tik Savo Mirtimi". Arba dar kategoriškiau: „Paslaptis tame, kad tik tas, kuris gali sunaikinti save, iš tikro yra gyvas". Bet net tas – teisingai surastas formules – reikia atmesti. Neliestą paliksime tik Nyčės Super-Mokymą! Argi tai taip sunku suprasti? Pačiu šlykščiausiu, žeminančiu gyvenimą „imperatyvu" visada buvo: „Tik gyvenime – gyvenimo prasmė". Taip sakyti gali tik gyvenimo priešai. Beje, šiandien jų – gyvenimo išdavikų! – galima matyti visur. 

Kaip pats laikai: ar yra propagandos tame, ką darai?
 
Jei atsimerkė matote ryto spindulius – ar tai saulės propaganda? Manau, neapsiriksiu, jei pavadinsiu tai – Ryto Žara į Pakilimą! Jūs ką, prieš Betarpišką Šviesos Valdymą? Galios prabanga ir Jėgos perviršis visada savo Pranašumu laidoja bet kurią „žmonių propagandą". Tikiu tik Sakraliniu Pažinimu, kuris (neišvengiamai!) užgrius.Pasaulis kaip silpnybė ir baimė bus eliminuotas, t.y. Su-Niek- intas per Nieką Valdžiai ir Tuštumą Viešpatystei. Tik tai – Supertuščias Ginklas! – gali inicijuoti Antžmogį, užtikrinti jo prasilaužimą akimirksniu į radikalųjį Kitoniškumą: į Supernoumeną! Ir tada – Absoliuti Valia, kaip Neįmanomojo Valdžia, taps vieninteliu Viešpačiu žemėje. 

Jei tau pavyks nužudyti save vienos iš iniciacijų metu, kai kuo Tavoji, Antžmogio, mirtis skirsis nuo paprasto žmogaus mirties (jei neatsižvelgsime į tai, kas miršta natūraliu būdu, nuo senatvės – čia skirtumas akivaizdus)?
 
Yra tokia slapta, dar niekieno neatspėta dinamiška meta-formulė: iš mirties – per mirties Mirtį – į Super-Mirtį. Teisinga Mirtis – tai visad Jėgos sprogimas su žaibišku perėjimu į labiausiai akinančio Šviesos Išsiplėtimo. Tai būtent ta, ieškoma Galios Galia, kurios Niekam (kaip Niekam Valdžiai!) niekada Neleis sustabdyti. Tyra Šviesa sukoncentruota ne „išsaugotos sielos" ramybėje, o neįmanomame Absoliučios Dvasios Atitrūkimo greityje. Aš visad esu ant bauginančio Užklausimo Mirtimi greičio. Pasiekti Mirtį – reiškia Ne atskleisti „mirimo paslaptį", o dar labiau Užklausti Mirtį kaip Super-Mirtį, t.y, vietoje iš anksto nubrėžtų ir amžinai nuspėjamų mirinėjimų, padvėsimų, sulavonėjimų ir t.t. – parodyti pačią Didžiąją Mirties Neaiškumą. Kam Mirtis – motina, tam Žūtis – tėvas... 
 
Mirtis – Niekas – Tuštuma. Paaiškinkite šia grandinę.
 
Klausimą reikia kelti taip ir tik taip – privalome parodyti ne tiesiog Jėgą, mes privalom parodyti Galios Galią. Ne dar vieną Tuštumą, o Tuštumą Viešpatystei! Būtinos naujos sakralinės mutacijos ir šventieji perėjimai. Sakralumas! Jis net demonus priverčia ginti plakant savo pačių botagais. Mano paskutinė knyga – Drakonas „Niekas ir Niekas Valdžiai" paleidžia veikti būtent šį – Slaptąjį Galios Mechanizmą! Antžmogio atėjimas nereikalauja pagrindimų ir įrodymų, jis reikalauja – Nenumaldomo Vyksmo Aukštyn! Tačiau aš einu dar toliau: skelbiu Antžmogio žuvimą ir Supernoumeno gimimą, t.y. paties Nieko Valdžiai. Tik tai ir yra būtinas Mirties kaip Valios Valdžiai nenutrūkstamumo (cirkuliacijos!) patvirtinimas. Kitais žodžiais: Tuštuma Viešpatystei – tai pats tuščiausias Dharana/ Koncentracijos taškas, prie kurio veržėsi Buda, tačiau taip ir Nepasiekė... 

Antžmogis – Supernoumenas. Kas toliau?
 
Toliau tik su-Niek-inimas bet kokio „toliau"... Didžiojoje Tuštumoje „judesys" ir „judesio nebuvimas" vienodos reikšmės. Pradedant Niekanyče, Valios kelias visada tas pats: nuo Valios prie Galios – per Nieką Valdžiai – prie Visiškos Tuštumos... Tuštumos Viešpatystei! Tame ir Neegzistuojame, nes Nesame. Tame ir Nesame, nes Neegzistuojame. Kalbėti ir (Veik)alioti reikia tik pačia Nebūtimi. Kur čia Sakralinis Naujumas? Jei Nyčė kartais dar galėjo sutapti (jo paties atmetama) desakralizacija ir ressentiment'u, tai Niekanyčė – jau Amžinai! – Visiškas Nebuvimas aukščiau minėtų dalykų. Vietoje nuosmukiško „niekas niekingiems" teigiama Niekas Valdžiai. Vietoje dekadentiškos „tuštumos tuštiesiems" iškeliama Tuštuma Viešpatystei. Tik ShoonyaDer Geist / Dvasios Triumfas? Pats Galingiausias turėtų būti – Niekam! / Didžioji Tuštuma yra Zaratustros Karalystė! Argi tai ne 

Sakote: „Nyčės niekada nebuvo", „Nyčės neįmanoma apmąstyti". O kaip jūs jį apmąstėte?
 
Filosofijoje ir poezijoje aš nieko neapmąstau, o tik pagriebiu ir su-Niek-inu, o būtent: su- Niek-inęs Nyčę, apreiškiau jo ankstesniąją Tyrąją Išorės-Formą, egzistavusią dar Iki jo gimimo, Niekanyčę. O tai, be abejonės, gerokai pavojingiau už bet kokį Fridrichą. Juk kuo gera Mirtis – tikrai Stiprius ji tik be perstojo apdovanoja (Amžinosios Dovanos stadija!) ir nieko (kaip Nieką) nepaima, Pagal Niekanyčę: tik Niekas neatsakingas už tai, kad jis aplamai Ne-egzistuoja. Maža to – būtent Nieko Neegzistavimas ir yra Niekas Valdžiai! Pabandykite tai – Super-Tuščią-Nieką! – sustabdyti kuo nors „pasaulietišku"... 

Absoliutus Nyčės moralės neigimas ir „Dievas mirė". Ką apie tai galvojate?
 
Ne konstatavimas „Dievas mirė" turi priversti suklusti, o tvirtinimas: „Velnias – negyvas". „Velnio mirtis" – štai kas (šiuo metu!) filosofijai tampa labiausiai Neišspręstu Klausimu. La grand Pan est mort. Grynojo Blogio išnykimas! O kas mainais? Netikęs ir anoniminis „kseroksinis prievartos lygis". Kopijos kopija to paties kopijų... be Blogio Originalo! Nusikaltimas kaip vienas – nesibaigiantis! – „piktojo moralino" nutekėjimas. Pasaulyje liko ne Blogis, o „blogumas". Sumoje: absoliučių mažumų pragaras gavo visas savo teises. Ir tai – „žemiausio žmogiško blogio" – jau niekuo/ niekada negalima Išnaikinti! Būtent taip: Ten, Transcendentaliajame (jei norite, Dausose!) po Velnio Mirties daugiau Nieko Nėra. 

Nyčė kalba apie žmonijos iškilimą iki Antžmogio per dabartinės vertybių hierarchijos atsisakymą. Ar laikote tai realiu? Ką duoda tokia situacija?
 
Kirmėlynė kirmija tik kirminais. Jokių žmogaus „iškilimų"! Nyčė (kaip Niekančė!) reikalauja tik Neįmanomo – visiško ir visapusiško „žmogaus" įveikimo. Be mažiausio palikimo! Tai Nenumaldomas Įsakymas: „suvokti toliau tik save"! Dangus turi žinoti tik erelių skrydį. Pagal Niekanyčę: bet kuris Niekas turi būti su-Niek-intas! Niekada neanihiliuojamas tik Niekas Valdžiai. Todėl visiems stipriesiems reikia sujungti ne „formą" ir „materiją", o Tuštumą ir Nebuvimą kaip Aukščiausio Pranašumo Perteklių (Niekas Valdžiai yra Ant Ant). Būtina: „Pažeminti visus silpnuosius ir sustiprinti Stipriuosius" (Nyčė). Tik per Didįjį Pusiaudienį (kai visiems taps nepakeliamai baisu!) Stipriųjų Drąsa juoksis. Lachende Lowen mussen kommen: Turi ateiti Besijuokiantys Liūtai! 

Pernelyg Antžmogiška – „niekingai mirti palei duotojo pasaulio dvasios sunkumą". Tai priimtina Antžmogiui?
 
Vėl neteisingai suprasta mano citata. „Supernoumene" aš atskleidžiu aukščiausią Valios Galiai Tapsmo stadiją, kurioje jau nėra vietos niekam: nei „baimei", nei „drąsai". Tai jau Visiška Be „baimystė" Be „herojų" – Absoliutus Dvasios Atitrūkimas! Visada reikia atminti: Aukščiausias Priešas Niekada nebus žinomas, nes Kare su Juo mes privalome tik nuolat Atspėti Save. Bet koks atspėjimas – pralaimėjimas! Atspėjimai – tik dvasinės degradacijos ir baimės požymiai! Tyri, Agersyvūs Niekintojai su-Niek-ina bet kokias Tikrovės "formas", net "antžmogiškas, pernelyg antžmogiškas". Pagal Niekanyčę: Der Wille zur Macht / Valia Galiai privalo (Supergresuoti!) visad ne tiek virš „žmogaus", kiek virš „antžmogio", t.y. užribiniane Nieko Valdžiai taške. Kitais žodžiais: reikia Būti tame, kas Yra, kad Suirti kiekvieną „yra" iliuziją. Ja! Kiekviename, net geriausiame Herojuje (Aukščiausiame Ant!) vis dar išlieka „sunkus žmogiškojo likutis". Tačiau Galia, neatmetusi Jėgos, niekada negali tapti Galios Galia. „Supernoumene" nuspėjama Ne dar viena nepalygintoji (hiper)žmogiškoji rasė, o Tyriausia Rasos Rasa – Rasa A Priori! Didžioji visų gyvenimo ir mirties Suma... 

Nacifikacijos problema (nacistų Nyčės panaudojimas). Jūsų matymas.
 
Egzistuoja labiau nei žiaurus Nepraeinamumas: kiekvienas, kuris bando pritaikyti ir panaudoti Nyčę „žmogiškiems tikslams" (o tuo labiau Niekanyčę!) bus negailestingai su-Niek-intas: Išskaidytas ir Sunaikintas Be „likučių", Brahmos dangus, Didžioji Tuštuma, Tamsusis Dao – tai pačios negailestingiausios Valios Valdžiai apraiškos. Čia „žmogus" visada Pasmerktas! Tačiau yra ir Pranašumai: Būti Lavonu dar Iki savo gimimo – reiškia daugiau Niekada Neturėti „savo mirusio kūno". Tikrasis Galios gyvenimas – tai ne Mirties mirimas – tai Jos Didysis Šuolis! Aukščiausias Supernoumeno Pranašumas yra Suvokimo Mirtimi Laisvė. Grynas transcendentavimas Absoliučia Valia. Nepaliaujama Mirtinų Nušvitimų kaita... 

Galutinio Nyčės efektas. Kas čia numanoma?
 
Gudrusis Lavonas Nyčė lavonina kitiems lavonams Ne apie išsigelbėjimą ar bausmę, o apie Nieką Valdžiai. Galutinis Nyčė - Niekanyčė! Tai yra – Absoliutaus Dvasios Atitrūkimo efektas! Kaip aplenkimas aplenkia patį Aplenkimą – Naujasis Dangus ir Naujoji Žemė jau nereikalingi. Pats Nesibaigiamumas prievartauja ir taršo Begalybę. Tai ir yra Der Grosse Mittag / Didysis Pusiaudienis! Išsireiškus dar negailestingiau: vietoje Dioniso ir Šyvos ant „maya lavono" nugalėtojiškai šoka tik Viešpataujanti Tuštuma Viešpatystei... 

„Už Nyčės filosofiją realiai reikia mokėti krauju". Ką tai reiškia?
 
Būtent tai ir reiškia, kad Reikia Mokėti Krauju! Tu ką, ruošiesi žaisti tik filosofiniais stiklo karoliukais? „Rašyk Krauju! Ištart savo Žodį ir ištišk!" – kam tai pasakyta? Drąsiesiems Dao drakonams? Besijuokiantiems Tuštumos liūtams? Kažkas gi turi, pagaliau, pradėti lyginti Niekanyčę kaip Nieką Valdžiai. 

Kūrybiniai planai.
 
Visiškas su-Niek-inimas visų „kūrybinių palnų". Aš jau sukūriau savo Didžiąją Ribą – NIEKO BIBLIJĄ, TUŠTUMOS BIBLIJĄ". Dabar jau būtina apreikšti patį Nieką Valdžiai. Pačią Tuštumą Viešpatystei:
 Už Didžiąją Tuštumą
Drąsesnė tik Tuštuma
Viduje,
Kuri yra –
Tuštuma Viešpatystei!

2010-11-14

Šinto ir japonų tikėjimai

Šinto - vietinė Japonijos religija ateinanti iš pirmo tūkst. pr.m.e. vidurio. Ji labiau pasireiškia socialiniame gyvenime nei perteikta teologija ar filosofija ir yra glaudžiai susijusi su japonų vertybių sistema bei mąstymo būdu. Išskiriami trys jos tipai: Šventyklų šinto, iki 1945-ųjų buvo valstybinė ir iki šiol turi sąsajų su imperatoriaus sistema; Sektantinė šinto, santykinai jauna ir susidedanti iš 19 a. kilusių 13 sektų; Folklorinė šinto, liaudiškasis tikėjimas artimas šinto.
Japonijos mitų pagrindas yra pasakojimas apie Amaterasu Omikami (Saulės dievą), imperatoriškosios šeimos pradininką. Jį perteikia du 8 a. veikalai "Kojiki" [Senųjų dalykų aprašas] ir "Nihon shoki" [Japonijos kronikos]. Pradžių pradžioje dieviškoji Izanagi ir Izanami pora buvo Amaterasu tėvai ir taipogi pagimdė japonų salas bei įvairias dievybes, įvairių klanų protėvius. Tai japonų traktuotė apie gamtos bendrą prigimtį su žmogumi juos verčianti rūpintis pasaulio užteršimu.
Kita vertus, mes esame "kami" [dievybių] palikuonys. Žmonija - kami vaikai. Todėl žmogaus prigimtis yra šventa. Šinto mitologijoje akcentuojamas mūsų pasaulis, kiti paminimi - Dangaus plynaukštė ir

Tamsos žemė - mirusiųjų kraštas.

Šinto esmė - tikėjimas kami galia [musuhi - kuriamąja ir harmonizuojančia jėga] ir kami valia [makoto - nuoširdi arba tikroji širdis]. Globojantis kami yra žmogaus gyvybės ir gyvenimo šaltinis. Kiekvienas jų atsiliepia į nuoširdžias maldas.
Kami neturi transcendencijos ir visur esamybės požymių. Yra daugybė kami - kalnų, upių, gyvūnų ir pan. Dvasios, sričių globėjai ir net išsiskiriantys žmonės (kaip imperatoriai). Bendruoju atveju, kūrybinės galios laikomos kami. Budizmas [dominuojant Mahayana] Japoniją pasiekė 6-8 a. Šinto (kami kelias) maždaug tuo pat metu persikėlė į šventyklas ir atsirado šventės bei apeigos. Jis lengvai įsiliejo, nes pradžioje Buda laikytas dar vienu kami. Vėliau budizmas išlaikė teigiamą požiūrį į Šinto, kurios kami dievybės laikytos įvairių Budų apraiškomis arba bothisatvomis. Abi šios religijos kartu sugyvena.
Šinto leidžia garbinti kami per dideles šventes ir labai privačiai. Abiem atvejais labai svarbu apsivalymas, kur svarbią vietą užima vanduo bei kami dovanojamos dovanos - šiais laikais dažniausiai pinigai, bet dažnai maistas - palydint malda. Garbinimas dažniausiai atliekamas šventyklose, pastatytose iš natūralių medžiagų. Po Meiji atstatymo (1868 m.), Šinto buvo vienijantis veiksnys nuolatinių karų laikmečiu.

Japonijoje išskiriamos ir trys budizmo sektos:
  • Kukai (774-835 m) Šingon budizmas - su mistinio ir paslaptingo troškimu bei estetinėmis išraiškos formomis;
  • Shinran (1173-1262 m.) Tikrosios grynosios žemės budimas - trancenduoti kančios pasaulį pabrėžiant etiką, meditaciją ir studijavimą. Meditacija - naudojant simbolinius rankų gestus ir balsą, t.y mudras ir mantras bei naudojant mandalą (kaip išvystama Visata nušvitimo metu). Labiau akcentuojamas išsigelbėjimas per moralę ir meditaciją. Laikui bėgant žmonėms vis sunkiau sekti Budos keliu. Išsigelbėjimas galimas tik su dangiškojo Amida, įsikūrusio Grynojoje žemėje Vakaruos, pagalba.
  • Nichiren (1222-1282 m.) jo vardo budizmas - kur jis ir Japonija yra pasaulio centras tikrojo budizmo atkūrimui.

Savižudybė

Budizmo etiniame ir moraliniame kodekse nėra išpažinties ir nuodėmių atleidimo. Žmogaus karma viską fiksuoja ir nieko neatleidžia.
"Kiekvienas yra Buda". Nužudyti save, vadinasi, nužudyti savyje Budą – taigi sugriaunama žmoguje esanti Dievo karalystė. Bet "budos prigimtį" turi ir kiekvienas gyvūnas, netgi uodas. Ir tie, kurie paniškai bijo šunų, pirmiausia bijo kokio nors žvėries, glūdinčio juose. Vidinio šuns nenužudysi. Jį būtina savyje atrasti, perprasti, prijaukinti. Tam reikia laiko – kaip ir kantrybės bei meilės.
Žiaurūs kompiuteriniai žaidimai sukuria nesaugaus, smurtinio pasaulio sampratą. Tokiame iš virtualios realybės perkeltame pasaulyje vadovaujamasi smurtu ir pykčiu. Žiaurumas nėra priemonė spręsti problemas.
"Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? O kas išeina iš burnos, eina iš širdies ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žudynės, svetimavimai, paleistuvavimai, vagystės, melagystės, šmeižtai." (Mk 7:17-20).
Žudyti žodžiais ir mintimis galima ir nemokant Juodosios magijos. Lietuvoje tai nuolat daroma. Tikriausiai nerasime nė vieno, kuris nebūtų nukentėjęs nuo apkalbų, paskalų, intrigų, kylančių iš juodojo pavydo.

Budizmas. Citatos

Nedaryk jokio blogio,
Skleisk gėrį,
Išvalyk kito mintį, -
Toks Budų patarimas.
Dhammapada

Dėmesingumas yra gyvenimas; nedėmesingumas yra mirimas.
Dėmesingas niekada nesustoja; nedėmesingas jau yra miręs.
Dhammapada

Kas yra mintis? Ji niekada nepamatoma ir net nesuvokiama. Ji kaip magiška iliuzija, vaizduotės dėka nuspalvinanti pasaulį. Ieškodamas nepamatomos minties, žmogus žiūri į jos kiltį (pradžią), ten, iš kur randasi šis objektas. Ir ar gali mąstymas regėti mintį? Ne! Kaip kalavijo ašmenys negali perkirsti savęs, ar piršto galiukas paliesti save, taip mąstymas negali išvysti minties.
Sikshamuccaya

2010-11-03

Berniukas

Berniukas liūdnom akim,
Paminta širdim,
Sėdi ant skardžio krašto,
Kojas nukabinęs supa...

Ant kojų skeldėtų, basų,

Tarppirščių suspaustų,
Iš svetimo lango,
Žiedlapiais sniegas gulas...

Perlų sodriais lašais,

Tirpsta, čiurlena kulnais,
Įšalusiu uolienų kapu,
Į dugną migla apgaubtą...

Ten žvilgsnis įsmigęs strėle,

Pasakų šalis mintyse,
Bokštuos naivių svajų
Slepia sielą apgautą...

Nes romantika mirus nūnai,

Jos griuvėsiuos melo aidai,
Knygas stebuklų užverčia,
Degina tuštybės laužuos...

Vaikystės šiukšlynuos žaislai,

Meilę pakeitę ginklai,
Ašaras kulkų paverčia –
Deimantais delnuos...

Pirštai gniaužias kumščiu,

Speigas dabina šerkšnu,
Į žemę išėjusį kraują,
Želiantį vynuogynais...

Kurių vynas tėra nuodai,

Svaiginantys pažadai,
Spalvotų tablečių sauja,
Pabirusi liūno kemsynais...

Nusviręs, lapu iš paskos,

Lyg paplautas akmuo,
Į vandenį trenksmu,
Šalti purslai į veidą...

Tylus šurmulys šlaitais,

Iš pravirų lūpų garais,
Žodžiai sklaidos vėju:
- Gyventi buvo gera...

RC

2010-11-01

Narcisizmas: psichoanalizė

Z. Froidui į psichoanalizę įvedus "narcisizmo" sąvoką, ja perteikiant libidinį savęs įsivaizdavimą. Vėliau jos reikšmė išplėsta, nes psichinės energijos dydis ir pasiskirstymas pasirodė esąs pernelyg supaprastintas. Froidas narcisizmo teorijos neįtraukė nei į savo teoriją, nei struktūrinį modelį, todėl terminas imtas vartoti įvairiomis prasmėmis. Dabar juo psichoanalizėje žymimi 4 reiškiniai:
  • žymint įvairius savęs vertinimus;
  • žymint libidinę vystymosi stadiją;
  • apibūdinant specifinius santykius;
  • nurodant seksualinį nukrypimą.
 1914 m. Z. Froidas iškėlė energinę narcisizmo koncepciją, nagrinėdamas ryšį tarp objektyvaus libido ir narcizinio, kaip papildymo. Jis naudojo protoplazminio organizmo modelį, siekdamas parodyti, kaip savastis netenka libido, kai tasai pereina į objektą, ir kaip vėliau į objektą nukreiptas libido vėl grįžta į savastį. Abiejų kraštutinumų pavyzdžius Z. Froidas vadina įsimylėjimu (kai visas libido nukreipiamas į pamiltąją, o pats užmiršta save) ir sapnu (kai prarandamas bet koks susidomėjimas išoriniu pasauliu ir užsisklendžiama savyje).
Energijos pasiskirstymo (arba amebos) modelis iš tikro gerai paaiškina atskirus atvejus, tačiau ne visus. Taip įsimylėjusiam būtent būdingas padidintas narcizinis savęs vertinimas, o nors miegantis praranda ryšį su išoriniais objektais, sapne tebesitęsia audringi santykiai su vidiniais objektais.
1914 m. Z. Froido samprotavimai apie "savęs pajautimą" ir jo šaltinius gerokai išeina už amebos ribų. Štai jis nurodo, kad meilė objektai savo ruožtu sustiprina narcizinius jausmus, ir būtent per abipusę meilę, įsitikinimą turint mylimą objektą ir/arba "Aš" idealo įgyvendinimą.
Psichoanalizėje daug rašyta, koks santykis tarp libido ir savęs vertinimo. Z. Froido pasiūlytas potraukio energijos ir afekto sutapatinimas atrodo esąs pernelyg supaprastintas. Kaip galima spręsti apie narcisizmo vystymąsi pas kūdikį? Pirma, pagal mažylio elgesį ir jo santykį su motina. Antra, pagal miglotus prisiminimus ar norus, kuriuos turi kiekvienas žmogus ir atsispindi mituose apie Rojų, Aukso amžių ir pan. Trečia, pagal regresyvias būsenas, kurios stebimos psichopatologijoje. Ketvirta, pagal bandymus, vystymosi procese, vėl pasiekti panašią būseną. Anot Froido, "Aš" vystymasis vyksta pašalinant pirmapradį narcisizmą, kurį trokštama vėl atgauti.
Bendras visiems autoriams buvo būsimo naujagimio artumo motinai modelis: harmonija, pasitenkinimas, įtampos nebuvimas, besąlyginis užtikrintumas ir saugumas. Embrionas dar neskiria savęs ir aplinkos, kuri dar nėra kažkas "šalia". Yra fantazijų, kurios glaudžiasi po deivės Aidos (Gėdos) sparnais, ir vadinamos ligotos vaizduotės vaisiais. Atskleisti jas - reiškia, mirti iš gėdos. Būtent šios paslaptys daro mus labiausiai pažeidžiamus: mūsų abejonės, prisipažinimai ir išpažinimai artimiausiam draugui, kunigui, psichoanalitikui ar tiesiog atsitiktiniam pašnekovui - tai švenčiausia, ką galime apie save pasakyti.
Tas savęs ir su atskleidimas, tas įdėmus ir atidus žvilgsnis skiriasi nuo narcisizmo. Su Narcizo, meiliai ir liūdnai žvelgiančio į savo paties atvaizdą vandenyje, įvaizdžiu nesiejamas gėdos jausmas, koks kyla žvelgiant į save suvokiant, kad tave regi ir kiti.
Deginantis mazochizmo gėdos jausmas atsveriamas drėgnos narcisizmo vėsos - o tai prieštarauja tradiciniam požiūriui į mazochizmą, kaip reiškinį, susijusį su narcisizmu ir psichologinės brandos stoka. Psichoanalizėje mazochizmas yra negatyvi vaiko archetipo versija, įžvelgiant vaikišką neatsakingumą, vystymosi sulėtėjimą, infantilų seksualumą ir "Aš" nesusitaikymą su tėvų reikalavimais (konflikto su Super-Ego forma).
Bet jei mazochizmas susiklosto vaikystėje dėl sulėtėjusio vystymosi, tai galima tikėtis asmenybės subrendimo suaugus. Paradoksalumas ir ambivalentiškumas, sugebėjimas pergyventi neįtikėtinus derinius būdingas tik subrendusiems. Šios savybės, vidinės mazochizmui, išeina už nesutaikomų vaikiškų konfliktų ribų. Suaugusio žmogaus mazochizmą galima įsivaizduoti kaip sekinantį procesą perėjimo iš ramaus, neįkyraus "Aš" gėdos jutimo prie deginančio ir džiovinančio gėdos jausmo dūšioje. Po kiekvieno mazochistinio išgyvenimo lieka pelenų krūvelė, saugoma pačioje giliausioje sielos kertelėje, atmintyje, ir kiekvieną tų išgyvenimų galima atgaminti vėl ir vėl. Jei narcizas visą jaunystę, paskendęs meilėje, praleidžia prie upelio, tai mazochistas pasiekia brandą pereidamas ugnį, degdamas ir palikdamas gilius nudegimų randus. Jo narcizinės identifikacijos išgaruoja gėdos ir pažeminimo liepsnose, o kliedesiai apie galią, tyrumą ir grožį virsta maža pelekų krūvele.
Anot Lin Koeun, būtent sugebėjimas suvokti juos skiria: narcizas nesuvokia savojo "aš", atspindėto vandenyje, esmės, todėl nesuvokia ir kokiu laipsniu atsispindi jo paties siela. Atspindžiai vandenyje, miglotos mintys, sentimentalus nerūpestingas įsimylėjimas - tai tik paviršiniai bendro vaizdo štrichai. Tuo tarpu veidrodinis atspindys, mėgstamas mazochistų triukas, yra tikslus ir aiškus - jis perteikia vidų be iškraipymų. Tai jam suteikia tikrą malonumą ir tikrą pažeminimą.
Įvedęs narcisizmo sąvoką, Froidas išplėtė žmogaus esmės suvokimą. Iš esmės jis įtvirtino, kad žmogus gali save orientuoti dviem kryptimis: pagrindiniai interesai, meilės, rūpesčiai arba jo libido gali būti nukreipti į save arba aplinkinį pasaulį.
1909 m. Vienos psichoanalitinės draugijos posėdyje Z. Froidas pareiškė, kad narcisizmas yra būtina tarpinė stadija tarp autoerotizmo ir "objekto meilės". Jis, skirtingai nuo 1899 m. terminą įvedusio Polio Nekė, nelaikė jo seksualiniu iškrypimu - jam jis labiau savisaugos papildymas. Vienas ryškesnių narcisizmo apraiškų stebimas sergant šizofrenija, kuriai būdingos dvi savybės: didybės manija ir nesidomėjimas išoriniu pasauliu (o tada dėmesys nukreipiamas pačiam sau ir taip vystosi didybės manija). Kita dėmesio susilaukusi sritis - kūdikio vystymasis. Froidas teigė, kad gimimo metu naujagimis yra absoliučioje narcisizmo būsenoje; vėliau ima skirti dėmesį aplinkiniams žmonėms ir daiktams.
Z. Froidas parodė, kad ir suaugusiame žmoguje glūdi toks pat narcisizmas kaip ir pas kūdikį - ir tai padarė įbrukęs tą koncepciją į libido teorijos rėmus. "Aš" tūnantis libido kartais išsilaisvina, kad prisiliestų prie kitų objektų, ir vėl grįžta į "Aš" veikiamas kai kurių aplinkybių, pvz., fizinio skausmo ar "objekto" praradimo atveju. Tad narcisizmas yra libido kryptingumo pasikeitimas.
Vienok, Froidas nesugebėjo narcisizmo priešpastatyti meilei - jam meilė teegzistavo kaip kūdikio prieraišumas jį maitinančiai motinai. Jam "būti mylimu" reiškia tapti stipresniu, "pačiam mylėti" - tapti silpnesniu. E. Fromas laiko, kad tai aiškiausiai atsispinti Gėtės "Vakarų-rytų sofos" aiškinime.
Vyro, liekančio "pačiu savimi", vaizdinys suvokiamas kaip narciziškos asmenybės pavaizdavimas, nors Gėtei jis, aišku, yra subrendęs, nepriklausomas, garbingas žmogus. Antras stulpelis, anot Froido, vaizduoja žmogų, neturintį ryškaus individualumo ir kuris ištirpo mylimame žmoguje.
Laikydamas, kad vyro meilė yra "anaklitiška", t.y., jos objektu yra maitinantis žmogus, Froidas laikė, kad moters meilė narciziška, kad moterys gali mylėti tik pačios save. Vienok, Froidas negalėjo nesusimąstyti, ar toks moters paveikslas yra tikras, tačiau elegantiškai išsisuko:

"šis moters erotinio gyvenimo formos aprašymas nesukeltas jokio tendencingo mano noro pažeminti moterį. Greta to, kad tendencingumas man visiškai svetimas, žinau, kad tos dvi skirtingos vystymosi linijos atitinka labai sudėtingos biologinės visumos funkcijų diferenciaciją; toliau, pasirengęs pripažinti, kad yra nemažai moterų, mylinčių pagal vyrų tipą ir seksui suteikiančių pernelyg didelę reikšmę, kas būdinga vyrams".

E. Fromo požiūriu narcizui vienintelis tikras tėra jo paties asmuo. Jausmai, mintys, ambicijos, norai, kūnas, šeima - visa tai susiję su juo arba jam priklauso. Tai, ką jis mintija, yra tiesa, nes būtent jis tai mąsto; ir net neigiamos savybės žavios, nes jos jo. Kas susiję su juo - tikra ir gražu; kas nesusiję - pilka, niūru, blyšku ir vos beegzistuoja.
Be abejo, svarbu tai, kiek protingas, talentingas ir išsilavinęs į narcisizmą linkęs asmuo. tarp jų daug iškilių asmenų - ir narcisizmas netgi padeda jų reikale. Jie išreiškia tai, ką jaučia - kuo stipriau, tuo labiau. Karties tos asmenybės įdomios vien dėl savo narcisizmo. E. Fromas mano, kad narcizo patrauklumas tame, kad jis sukuria tokį savo įvaizdį, kokį norėtų matyti paprastas vidutinis žmogus: pasitikintį, neabejojantį, visada aukštumoje. Tikros meilės aplink nedaug - ir paprastas žmogus narcize mato tą, kuris myli bent vieną žmogų - patį save. Tačiau neturintis talentų narcizas juokingas.
Pažymėtinas prieštaravimas tarp narcisizmo ir proto. E. Fromas skiria intelektą nuo proto, Manipuliatyvinis intelektas - sugebėjimas manipuliuoti aplinkiniu pasauliu siekiant naudos sau. Protas - gebėjimas suvokti dalykus tokiais, kokie jie yra. Narcizas gali būti puikus manipuliatorius, tačiau jis linkęs daryti rimtas klaidas, nes pervertina savo norus bei mintis ir mano, kad rezultatas pasiektas vien todėl, kad tai jo noras ar mintis. Todėl narcisizmą sunkiausia pastebėti savyje. Šiuo atžvilgiu dažniausiai sutinkamas yra bandymas narcisizmą maskuoti rūpesčiu ir pagalba kitiems. Daug energijos ir laiko skiriama padedat kitiems, netgi kažko atsisakant, - ir tik dėl savo narciziškumo paslėpimo. Tai siekiama, kaip žinome, su labai kukliais ir droviais žmonėmis. Puikus pavyzdys - anekdotas apie mirštantį, kuris girdi, kaip visi jį giria: koks jis protingas, geras, rūpestingas. Ir kai visi baigė savo pagyras, jis susinervinęs šūktelėjo: "Pamiršote pasakyti, koks aš kuklus!"
Narcisizmą slepia įvairiai: teisumu, pareiga, gerumu ir meile, kuklumu, išdidumu. Jį galima įžvelgti įvairiausiuose žmonėse. Jei žmogui pavyksta apsimesti, jis laimingas, kaip vaikas, radęs mėgstamą žaisliuką, jei jo narcisizmas užgaunamas, jis arba įniršta, arba krenta į depresiją.
Įdomus yra grupės narcisizmas, beje, turintis nemažą politinę reikšmę. Paprastas žmogus, neturintis socialinio prestižo, gali jaustis niekuo, tačiau jis gali save tapatinti su nacija arba savo vidinį narcisizmą perkelti tautai. Ir tada jis - viskas! Jei tokia persona (kaip koks Valinskas) sakytų: "Aš geriausias pasaulyje, protingiausias, svajojau tapti prezidentu nuo pat vaikystės", kiekvienas, tai išgirdęs, palaikytų jį nenormaliu. Tačiau, kai toks žmogus savo: "Mano partija (ar tauta, ar šalis ir pan.) geriausia, jos nariai išmintingiausi, mes viską žinom, - ir tebūnie taip!" - į jį pradeda žiūrėti palankiau.
Panašiai yra ir su religiniu narcisizmu. laikoma visai normalu, kai kokia nors gausi religinė grupė pareiškia, kad tik ji žino tikrą tiesą, kad tik jų tikėjimas - tai išsigelbėjimo kelias. Kolektyvinio narcisizmo pavyzdžiu gali būti ir mokslo grupės. Grupės kritika sutinkama su baisiu priešiškumu, kas būdinga ir narcizui, kai jo narciziškumas užgaunamas. Grupės užpuolimas suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas. Tai yra bet kokio fanatizmo šaknys. Narcizinis nacionalizmas - geriausia priemonė pasirengimui kariauti, geriausias stimulas (po revoliucijos - "pavysim ir aplenksim Ameriką!").
Narcisizmą neretai painioja su egoizmu. Froidas laikė, kad narcisizmas yra libidiškas egoizmo aspektas. Tačiau egoistas gali matyti pasaulį neiškreiptą; savo minčių ir jausmų gali nesureikšminti. Jis gana objektyviai gali suvokti pasaulį ir savo vaidmenį jame. Savo esme, egoizmas yra godumas - noras viską turėti tik sau, nesidalinti. Kiti - labiau grėsmė, o ne draugai.
Narcisizmo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje nulemtas susvetimėjimo ir individų tarpusavio antagonizmo, kuris yra ekonominės sistemos, paremtos stipriu egoizmu ir sėkmės kitų sąskaita siekimu. E. Fromas laiko, kad kai žmonės nenori dalintis ir padėti vieni kitiems, klesti narcisizmas Tačiau dar svarbesne narcisizmu įsigalėjimo prielaida yra technikos garbinimas. Tad atsiranda galimybė mazochizmą nagrinėti ne tik individo lygmenyje, bet ir masinių-psichologinių procesų kontekste.