"Aš" atradimas

"Argi žmogiškasis 'Aš' – tai kažkas, sutelpantis savyje, griežtai apibrėžtas, įspraustas į tiksliai nustatytas materijos ir laiko ribas? Argi daugybė 'Aš' elementų nepriklauso išoriniam pasauliui, egzistavusiam iki 'Aš' gimimo; argi konstatavimas, kad tas ir tas, šis ir anas ir daugiau niekas yra tasai 'Aš', nėra tiktai patogi prielaida, padaryta tam, kad galėtumėm sąmoningai nepastebėti individo sąmonės ir visuomenės sąmonės ryšio subtilybių?", Tomas Manas

Kas tai 'Aš'?

"Kas tai 'aš'? – klausia B.Paskalis. – Prie lango stovi žmogus ir žiūri į praeivius: ar galiu aš pasakyti, eidamas pro šalį, kad jis atsistojo prie lango tik tam, jog pamatytų mane? Ne. Jis galvoja apie mane tik tarp kitko. Na, o jeigu kas nors yra mylimas dėl grožio, ar galima tvirtinti, kad jis mylimas? Niekada, nes jei raupai sunaikins jo grožį, kartu su grožiu liga sunaikins ir meilę tam žmogui. O jeigu kas nors myli mano išmintį arba atmintį, ar galima šiuo atveju pasakyti, kad kažkas myli mane? Žinoma, ne. mat aš galiu netekti šių savybių, išsaugodamas save kaip asmenybę. Kurgi slepiasi paslaptingasis 'aš', jeigu jo nėra nei sieloje, nei kūne? Dėl ko gi mylėti kūną arba sielą, jei ne dėl jų savybių, nors jos nesudaro manojo 'aš', galinčio egzistuoti ir be jų? Ar įmanoma mylėti žmogaus sielą atskirai nuo jos savybių? Ne, neįmanoma, be to, ir klaidinga. Taigi mes mylime ne žmogų, o jo savybes. Tad nesityčiosime iš tų, kurie reikalauja, kad juos gerbtų pagal laipsnį ir pareigas, nes mes visada mylime žmogų už jo savybes, gautas neilgam vartojimui".

Galbūt Paskalis veltui bando išreikšti intymiąją žmogaus esmę per jo savybes, suvokiamas ir vertinamas aplinkinių? Tačiau ar galime tai padaryti kitaip? Ne veltui jau senų senovėje Delfų orakulo posakis "Pažink pats save" laikytas supainiotu ir neaiškiu. Konstrukcija "aš pats", išreiškianti kalbančiajam tapatumą (Aš=Aš), iš tikrųjų yra labai įvairiareikšmė. Žodis "savumas" pirmiausia reiškia tam tikrą individualumą. Imanentinį identiškumą, kuris išsaugomas, nors ir kaip pasikeistų aplinka, palaikydama ir atgamindama savąją struktūrą. Tą identiškumą išsaugo pats žmogaus organizmas, kuris, imunologijos liudijimu, nesuklysdamas pažįsta savo ir atstumia svetimas ląsteles. Individo psichikos vienybę ir paveldimumą taip pat saugo ši biologinė organizmo savybė.

Tačiau žmogiškasis "aš" – ne fizinis, o socialinis ir psichinis reiškinys. Jis susietas daugiausia su savęs priešpastatymu objektyviam pasauliui ir su sąmonės paveldimumo supratimu. Ir pirmiausia "Aš" išreiškiamas kaip subjektas, įsisąmoninantis psichinius reiškinius integralinėje vienybėje. "aš" subjektiškumas ir sąmoningumas, reguliuojantis psichinį asmenybės gyvenimą ir jo motyvus, dažnai vadinamas "Ego".

Norėdamas reguliuoti savo elgesį, individas privalo turėti apie save tam tikrą informaciją. I.Kantas yra pastebėjęs, kad savęs suvokimas sukelia "Aš" dvilypumą:

• "Aš" kaip mąstymo subjektas logikoje), kuris reiškia gryną apercepciją ("Aš" atspindėjimą) ir apie kurį mes nieko daugiau negalime pasakyti, nes tai labai paprastas vaizdinys;
• "Aš" kaip objektas, suvokiantis vidinį jausmą, susidedantį iš visokiausių apibrėžimų, kurie yra prielaida vidiniam patyrimui".

Visuma psichinių procesų, kurių metu individas suvokia save esant veiklos subjektu, vadinama savimone, o jos vaizdiniai apie save susiklosto į tam tikrą "Aš vaizdą".

Šie trys "aš" problemos aspektai – identiškumas, "Ego" (subjektiškumas) ir "Aš vaizdas" glaudžiai susieti ir sąlygoja vienas kitą. Individo psichikos ir elgesio identiškumas neįmanomas be tam tikro reguliuojančio prado, kurį savo ruoštu veikia savimonė. Reguliuojantis mechanizmas – "Ego". Jis numato galimybę individo psichinės veiklos paveldimumui ir galimybę gauti apie save pakankamai informacijos. "Aš vaizdas" galutinai suformuoja asmenybės nepakartojamumą ir subjektiškumą, koreguodamas jos elgesį.

Tačiau kiekvienas šių aspektų turi ir savo specifines problemas. Tyrinėjant asmenybės identiškumą, kyla klausimas, nuo ko priklauso individo elgesio ir psichinių procesų vienybė bei nuoseklumas ir koks jų vaidmuo įvairiose gyvenimo situacijose ir laikotarpiuose. T.y., kokia objektyvi asmenybės pastovumo ir kintamumo dialektika. Tyrinėjant "Ego", dėmesys kreipiamas į sąmoningo elgesio savireguliacijos procesus ir mechanizmus, į santykį tarp asmenybės sąmoningos vidinės motyvacijos ir objektyvaus pasaulio bei emocinių reakcijų. "Aš" vertė tada nustatoma pagal sąmoningos savireguliacijos laipsnį. Tyrinėjant "Aš vaizdas", domina konkretūs savimonės procesai ir mechanizmai, savęs vertinimų pastovumas, "Aš vaizdas" struktūra ir dinamika, jo vaidmuo ir reikšmė psichinės asmenybės veiklos balanse.

Nors savasis "Aš" žmogui atrodo esąs akivaizdi realybė, tačiau jis yra suvokiamas tiktai tam tikro santykio kontekste ("Aš – ne Aš", "Aš – Kitas", "Aš – Mes", "Aš – mano", "Aš – Aš") ir priklauso nuo to santykio prigimties. Kuo abstraktesnė sąvoka, kuriai priešpastatomas "Aš", tuo mažiau konkretumo jame pačiame. Sakysim, opozicija "Aš – ne Aš" neteikia jokios kitos informacijos, išskyrus nuorodą į identiškumą. Vertinant "Aš" santykį su kitais žmonėmis, galima nustatyti visą kompleksą reikšmių. "Aš – kitas" reiškia skirtumą tarp savojo "Aš" ir kito individo "Aš" bei galimą bendravimo ir sąveikos santykį. "Aš – Mes" išreiškia asmenybės priklausomybę bendrijai. "Aš – Tu" – kreipimasis, bendravimas, komunikacija. "Aš" ir "Tu", skirtingai nuo beasmenio "Jis", - unikalūs ir turi abipusį ryšį: "Tas, kurį aš apibrėžiu kaip 'tu', suvokia save kaip 'aš' ir, kreipdamasis į mane, apibrėžia manąjį 'aš' kaip 'tu'" [E.Benvenistas].

Tokie pat įvairūs "Aš" santykiai su pačiu savimi. Bendroji savimonės prielaida – "Aš" susidvejinimas į objektą ir subjektą (pažinimo, valdymo, kontrolės). Tačiau psichologija neatsitiktinai nubrėžia ribą tarp žmogaus savimonės ir žinių apie save. Santykis "Aš – mano" – nesvarbu, ar kalbama apie savęs pažinimą, savikontrolę, savo veiklos rezultatų vertinimą – tai santykis tarp subjekto ir objekto; paversdamas visumą savo savybių pažinimo objektu, individas kreipiasi į save patį kaip subjektą ir pašnekovą. Šis santykis įgauna vidinės kalbos, intymaus dienoraščio išraišką. Vidinė "Aš" savybė sueiti į kontaktą įvairiausiuose santykiuose yra labai svarbi savimonei formuotis, ne tiesiog sąmoningai atspindint subjekto savybes, o pagal atspindėjimo būdą (vidinę nuomonę), kuri, priešingai išorinei, yra visiškai subjektyvi.