Atvykote į nedidelį žavų nedidelį miestelį, kuriame iki tol niekada nebuvote, sankryžoje prie bažnyčios užsidegė žalia šviesa, einate per gatvę, o priešais jus ateina senutė... ir staiga pajuntate, kad jau buvote čia – ta pati bažnyčia, sankryžą ir per gatvę einanti senutė, lygiai taip pat einanti pasiramsčiuodama lazdele. Tik prasilenkiant su ja aptinkate, kad reali scena ne visiškai atitinka kilusią mintyse. Ir prisimenate, kad čia niekad nebuvote. Sugrįžtame į tikrovę, tačiau neįprastumo jausmas lieka. 
Tyrimai rodo, kad iki 90% žmonių bent kartą gyvenime yra turėję deja vu (dežavu) potyrį. Paprastai jis tetrunka vos kelias sekundes. Paaugliai ir jauni žmonės sapnus „atmerktomis akimis“ regi dažniau nei pagyvenę, tačiau deja vu patiria visos amžiaus grupės, ypač esant pavargus ar stresui. O kai kurie žmonės patiria ir atvirkštinį pojūtį, vadinamą jamais vu (žemėvu), t.y., patekę į anksčiau lankytą vietą ar sutikę anksčiau pažinotus žmones, jaučia, tarsi to niekada nebūtų buvę.
Terminą „deja vu“ (prancūzų kalba – „jau matyta“) berods pirmąkart 1876 m. panaudojo prancūzų gydytojas Emile Boirac (1851-1917; filosofas, parapsichologas, esperanto kalbos propaguotojas) knygoje „L'Avenir des sciences psychiques“. Didesnę 20 a. dalį psichiatrai laikėsi Froido teorija paremto deja vu aiškinimo, kad tai nuslopintų prisiminimų apraiškos. Toji „paramnezijos“ teorija laikė, kad pirminis įvykis kažkaip nuslopintas iš sąmoningos atminties. Todėl panaši situacija sukelia netikėto sutapimo pojūtį.
Daugelis patyrusių dežavu patiki, kad tą reiškinį galėjo sukelti kai kurios mistinės galios arba kad tai ženklas iš ankstesnių gyvenimų. Tuo tarpu mokslininkai ieško fizikinių reiškinio priežasčių, tačiau jiems gana sunku, nes tasai reiškinys niekada iš anksto nepraneša apie savo apsireiškimą.
Pirmiausia reiktų imti skirti deja vu nuo kitų neįprastų patirčių. Ir, visų pirma, tai nėra haliucinacija, kuria sukelia arba vidinis smegenų disbalansas arba psichinė liga, arba narkotikai (kaip LSD). Fausse reconnaissance - „netikri prisiminimai“ (atmintis) irgi ne tai, nes susiję su šizofrenija ir gali trukti kelias valandas.
Ligoniai, kenčiantys nuo smilkininės skiautės epilepsijos, gali turėti į deja vu panašių apraiškų. Pvz, vienas japonas buvo įsitikinęs, kad jis nuolat kaskart išgyvena kelis savo gyvenimo ir santuokos metus. Desperatiškai bandydamas išvengti pasikartojimų, jis kaskart bando nusižudyti. Tačiau tai skiriasi nuo deja vu tuo, kad toks ligonis nuolat ir tikrai tiki, kad patirtys visada identiškos, o deja vu atveju asmuo netrukus įsitikina tokio pojūčio iliuziniu poveikiu ir nepagrįstumu.
Tyrimų metu psichologai atkreipė dėmesį į kitą pasąmonės procesą, vadinamą numanomus ar nedeklaratyvius prisiminimus. Tai senai užmiršti faktai, kurie sąmonėsi nebuvo prisimenami, tačiau nėra ištrinti ir žmogaus neuroninių tinklų. Blusų turguje pamatome seną virtuvės spintelę, kuri staiga pasirodo iki skausmo pažįstama, nes panašią, kai dar buvote vaikas, turėjo tėvai ar seneliai.
Teorija aiškina, kad asmenį, vietą ar nutikimą galime priimti kaip pažįstamą, jei kažkada anksčiau buvome susidūrę kad ir daliniu jo aspektu, galbūt, net kitame kontekste. Gal tiesiog pajutote nuo tos spintelės sklindantį kvapą, kuris sukėlė vaikystės prisiminimus. Net vienas elementas gali sukelti pasikartojimo pojūtį, kai klaidingai įsiterpia į dabartį.
Tokios prielaidos atsakomybę už deja vu priskiria mūsų dėmesio valdymo sistemos spragoms. Užsimanę apžiūrėti bažnyčią, priėjote sankryžą ir dėmesį sutelkėte į šviesoforą, ir tik periferiniu matymu pastebėdami kitoje pusėje stovinčią senutę. Ir tik užsidegus žaliai šviesai, dėmesį perkėlėte į perėją, ir tada lazdele pasiramsčiuojanti senutė staiga pasirodė pažįstama, nors ir nepatikėjote, kad ją galėjote matyti anksčiau. Pirmasis stovinčios senutės vaizdas nebuvo sąmoningai užfiksuotas, tačiau išliko atmintyje, ir kai sąmoningai įsižiūrėjote į senutę, pasąmonė atgamino tą neseną ankstesnį prisiminimą, tačiau klaidingai jį įvertino kaip įvykusį kažkada seniai. Tokią teoriją patvirtina empiriniai tyrinėjimai.
Pavyzdžiui, 1989 m. L. Jacoby vadovaujama komanda ekrane taip trumpai šmėkštelėdavo žodė, kad testuojamieji nespėdavo jo sąmoningai suvokti, tačiau jo vaizdas įsispaudavo vizualinėje atmintyje. Ir kai vėliau tą žodį ekrane parodydavo ilgesniam laikui, visi testuojamieji tikino, kad tą žodį yra matę anksčiau. 
Pasąmonėje esantys stimulai leidžia vėlesnius panašius stimulus suvokti gerokai sparčiau – tai vadinama „gruntavimu“ ir jau gerokai ištyrinėta.
20 a. pradžioje Nyderlandų psichologijos pradininkas G. Heymans šešis mėnesius sekė studentus. Šie turėjo užpildyti trumpą klausimyną iškart po deja vu pasireiškimo. G. Heymans padarė išvadą, kad į iliuzijas labiau linkę tie, kurie išgyvena nuotaikų kaitą ar apatijos periodą, o taip pat turintys nereguliarų darbą. Dar kiti tyrinėtojai skelbė, kad tam labiau linkę labai pavargę ar stresą patiriantys asmenys. Tad atrodo, kad deja vu gali iššokti įtampai pasiekus maksimumą, tačiau dar labiau tikėtina jo sulaukti labai pavargus, kai dėmesys gerokai atbukęs. O neseni tyrimai rodo ir tai, kad žmonės paskendę fantazijose ir svajose irgi turėtų dažniau patirti deja vu.
O koks šio reiškinio fizikinis pagrindas? Ilgokai tikėta, kad priežastimi yra vėjuojančios tranzakcijos neuronuose. Mūsų jutimų signalai skirtingais keliais pasiekia jų apdorojimo centrus ir turėtų, iš principo, ten susijungti, sudarydami pilną suvokimą. Aišku, kad bet koks dalies informacijos vėlavimas gali sukeli įvairius reiškinius, taigi ir deja vu. Šį požiūrį 1968 m. patikrino R. Efron. Jis padarė išvadą, kad kairiojo smegenų pusrutulio smilkininės skiautė yra atsakinga už ateinančios informacijos rūšiavimą. Jis taip pat nustatė, kad ši skiautė informaciją vizualiniais kanalais gauna dukart, su kelių milisekundžių skirtumu: pirmąkart tiesiogiai, o antrąkart – aplankius dešinįjį smegenų pusrutulį. Jei antroji vizualinės informacijos porcija dėl kai kurių priežasčių vėluoja, fiksuojama laiko „duobė“ gavus antrąją informacijos dalį ir toji gali būti suprasta kaip jau seniau įvykusio vaizdo prisiminimas.
R. Efron‘o hipotezė dar nėra pakankamai nei patvirtinta, nei paneigta. Tačiau tikrai atrodo, kad smilkininės skiautės vaidmuo šiuo atžvilgiu labai svarbus - ką liudija ir minėtos epilepsijos apraiškos, o taip pat pastebėjimai neurochirurginių operacijų metu. Pvz., W. Penfield, atvirų smegenų operacijų metu, sugebėjo elektros signalais stimuliuodamas smilkininę skiautę kai kuriems pacientams sukelti į sapnus ir deja vu panašias būsenas bei Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai paprasčiausias nežymus grandinės smegenyse sutrikimas.
Smilkininėje skiautėje yra Amono ragas, padedantis registruoti jutimų signalus kaip atskirus kadrus, kuriuos vėliau galime peržiūrėti tarsi kiną. Amono ragą supa pilkosios medžiagos sritis (Parahippocampal gyrus, kuri beje nustato, ar informacija jau pažįstama), entorialinė žievė ir gretimos sritys, o taip pat migdolas, kurie visi susiję su atmintimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą