Kaip naciai pavogė Kalėdas

Jei naciai buvo taip nusiteikę prieš krikščionybę, kodėl jie buvo apsėsti Kalėdų dvasia?

Įsivaizduokime vaizdelį: 1936 m. gruodis, karas dar nevyksta, žmonės susirinkę prie papuoštos didelės eglės, kurios viršūnę puošia didžiulė svastika, vienas kitam linki laimės.

Religiją totalitariniuose režimuose įsivaizduojame kaip religinės laisvės suvaržymą vardan "vienybės". Trečiasis reichas neretai apibūdinamas kaip turintis religinio judėjimo požymius. Nesunku suprasti kodėl nacionalsocialistų partijai vadovavo kultinis asmuo, turintis mesianistinių vizijų. Nenuostabu, kad 1938 m. istorijos filosofas Eric Voegelin išleido "Politines religijas", kurioje įrodinėjo, kad tokie reiškiniai yra šių dienų erezijų, veikiančios kaip pseudo-religijos, pavyzdys. Tačiau yra aišku, kad Hitleris neketino nacionalsocialistinės partijos paversti religiniu judėjimu ir griežtai pasisakė prieš volkisch elementus. Kai Arthur Dinter pabandė pasukti NSDAP link sektantiškos revoliucijos, tvirtindamas, kad "Romos popiežiaus bažnyčia yra toks pat baisus priešas… kaip ir žydai", buvo nedelsiant išmestas iš partijos.

Tai, kad vokiečiai buvo padalinti nuo pat Reformacijos, leido naciams kalbėti apie tautos suvienijimą ir panaikinti religinį susiskaidymą. Ir viena iš strategijų buvo nacių valstybę ir jos rėmėjus iškelti aukščiau abiejų konfesijų (protestantų ir katalikų). Buvęs kataliku, Hitleris pripažino protestantizmo patrauklumą, nes tasai nuo 19 a. vidurio išvystė tam tikrą teologiją, besiremiančią "nacijos" (o išplėtus ją – "rasės") sąvoka.

Faktiškai, naciai buvo praktikuojantys abi religijas. Pvz., propagandos ministras J. Gebelsas buvo priešiškas "laikinai" bažnyčiai, tačiau buvo įsitikinęs, kad Jėzus buvo pirmasis tikras "socialistas" ir nacionalsocialistų tikslas yra remtis jo pavyzdžiu. Daugeliui nacių, krikščionybė įtiko paprasčiausiai atmetus Senąjį testamentą, kaip žydišką knygą ir įsivaizdavus, kad Jėzus, nors ir būdamas žydas, iš tikro buvo arijas, kovojęs prieš žydus.

Anot Albert Speer, Hitleris tikėjo, kad "Bažnyčia turi prisitaikyti prie politinių nacionalsocializmo tikslų, kaip visada prisitaikydavo istorijos bėgyje. Naujoji partinė religija galėtų tik sugrąžinti į Viduramžių misticizmą".

 

Neo-pagonybė

 

Svastikomis 4 dešimtmetyje puošiant Kalėdų egles visoje Vokietijoje, tai nebuvo visiškai nauja puošybos forma. 1907 m. ekscentriškasis cistersų vienuolis Jorg Lanz von Liebenfels Kalėdoms iškabino vėliavą su svastika virš Burg Werfenstein bokšto, Vienos pilies griuvėsių, kuriuos nusipirko kaip šių dienų tamplierių, Ordo Novi Templi, ordino būstinę. Lanz'as buvo Guido von List, neo-pagonybės mistinės (Arijosofijos) šakos įkūrėjo, mokinys.

Listas pradžioje rėmėsi ne vokiečių mitologija, o teosofija, - iš J. Blavatskajos veikalų išskyręs arijų "pirminės rasės" koncepciją ir svastikos simbolį, kuri suprato, kaip nenugalimo vokiečių herojaus perteikimą. Listas "atrado" ikikrikščioniškojo Votano kulto ženklus senuosiuose germanų kraštuose – nors jo atradimai buvo ne tiek moksliniai ar archeologiniai, o daugiau vaizduotės padarinys. Votano garbinimo ir pro-arijų runų kalbos pėdsakus jis įžvelgė Austrijos miestų ir kaimų pavadinimuose, o runas visur – nuo namų konstrukcijų iki heraldikos.

Beliko padaryti mažą žingsnelį įsivaizduojant, kad senąją germaniškąją religiją užgožė atėjusi krikščionybė, ir kad atėjo laikas ją atgaivinti. Tai reiktų padaryti sukuriant naują arijų valstybe su griežta tvarka, kurioje ne-arijų teisės būtų smarkiai apribotos, o vedybos kontroliuojamas užtikrinant arijų kraujo grynumą. Listas tarsi numatė 1935-ųjų Niurnbergo įstatymų pasirodymą bei Himlerio šiuolaikinių "riterių" ordino (Schutzstaffel arba SS) atsiradimą.

Lanzas dar labiau išvystė Listo idėjas, sukurdamas bauginančią manichėjų rasinės kovos idėją, kai šviesiaplaukiai ir mėlynakiai arijai nuolat grumiasi su gyvuliškomis tamsiosiomis rasėmis. Pagal Lanzo traktatą "Theo-zoologija" (1905), Vakarų civilizacijos nuopuolį sukėlė amžių amžius trukęs tų rasių susimaišymas. Neabejotinai, Hitleris skaitė ar net buvo susitikęs Lanzą, kuris 1932 m. parašė: "Hitleris yra vienas mūsų mokinių". O Himleris globojo Karl Maria Wiligut, kurios runų tyrinėjimai rėmėsi Listo darbu. Tačiau Hitleris nelabai buvo linkęs į tokio pobūdžio mistifikavimus – jis net išsiliedavo prieš Himlerį: "Kokia nesąmonė! … Pagalvoti, kad vieną dieną galiu tapti SS šventuoju. Ar galite tai įsivaizduoti? Apsiversčiau kape…". Apie Himlerio archeologinius kasinėjimus jis sakė: "Kodėl turime siekti viso pasaulio dėmesio tam faktui, kad neturime praeities? Nepakanka to, kad romėnai statė didingus pastatus tuo metu, kai tebegyvenome iš molio plūktose trobelėse; dabar Himleris kasinėja tuos kaimiūkščius… ir džiūgauja dėl kiekvieno rasto puodo ar akmeninio kirvio".

Perdarant Kalėdas

Kalėdos neabejotinai viena svarbiausių švenčių krikščionims, todėl naciams suteikė neįkainojamą galimybę paskatinti žmones švęsti šeimose primenant naują vokiečių valstybės koncepciją. Vienas partijos šulų, H. Kremer'is teigė: "…turime sukurti naujas idėjas ir papročius, o iš kitos pusės, būtina tuos papročius pritaikyti prie tų, kurie iškilo žmonėse…".

Naujų švenčių įtraukimas į kalendorių buvo žinomas revoliucinis metodas (žr., Prancūzų revoliuciją), tad naciai jį nedelsdami panaudojo: Fiurerio gimtadienis, Vokiečių motinos diena ir Kritusių už judėjimą atminimo diena. Tačiau pritaikyti Kalėdas nacionalsocialistiniams tikslams buvo sunkiau – kaip bebūtų, jos turėjo savas šeimos tradicijas. Kremeris tai žinojo ir todėl sakė: "…tai įmanoma, jei joms suteiksime iš pagrindų naują turinį. … Akivaizdu, kad tai darome ne dėl religinių priežasčių, o todėl, kad tik taip galima peržengti religinį susiskaidymą"

Iš dalies, nemažai buvo jau padaryta už juos – Kalėdų šaknys buvo iki-krikščioniškoje normanų žiemos solsticijos šventėje. Vokietijoje Kalėdos laikytos specifine vokiška švente, kurioje gausybė senųjų elementų iš medžių ir ugnies kulto. Tai siejosi su tuo, ką Himlerio aiškinosi "Ahnenerbe" organizacija bei SS antikrikščionišku patosu.

Irmgard Hunt knygoje "Apie Hitlerio kalną" (2005) rašo:
"Žodis weihnacht (šventoji naktis) galėjo būti atėjęs iš pagoniškųjų laikų, tačiau per amžius buvo naudotas Jėzaus gimimo pašlovinimui. Naciai, vienok, pradėjo propaguoti kitą pavadinimą šventei, vadindami ją Julfest arba Raughnacht (atšiauri naktis), siekdami pabrėžti neopagonišką, normanų-vokiečių koncepciją, kuro sukasi apie žiemos solsticiją, žvarbų ir tamsų metą, kuris reikalauja kantrybės ir jėgos, ilgai laukiant sugrįžtančios Saulės".

Vengdami aiškiai minėti Jėzaus vardą, naciai tarsi vieną mesijų keitė kitu, Sūnų – Saule. Toks Kalėdų "patobulinimas" vyko tiek privačioje, tiek viešoje sferose – jei Kalėdos tapo "Liaudies Kalėdomis" (Volks weihnachtten), tada gyvybiškai reikėjo kuo įmanoma daugiau žmonių įtraukti į jų šventimą. Daugybė oartijos remiamų ar prijaučiančių organizacijų rengė masinius renginius. Svastikomis papuoštos eglės stovėjo visos Vokietijos miesteliuose ir aikštėse, buvo giedamos kalėdinės giesmės, sakomos oficialios kalbos ir rengiami vaidinimai. Berlyne pasirodydavo pats Gebelsas, dalindamas dovanas vaikams ir šlovindamas vienybės dvasią šalyje.

Svarbus buvo ir privatus Kalėdų šventimas šeimos rate – juk naciai šeimą laikė svarbiausiu statybine bloku ateities nacių valstybėje, kurioje reprodukcija (be abejo, arijų) buvo skatinama ir atlyginama (iš čia, ir moters vaidmens svarba joje). Moterys laikytos gyvąja gija, jungiančia namų tradicijas su naujomis nacių Vokietijos vertybėmis. Buvo skatinama pirkti rankų darbo eglučių papuošimus, labiau atitinkančius volkisch stilių. Tokie pirkiniai (kaip ir paties Himlerio porceliano darbai) turėjo pakeisti krikščioniškuosius, o taip pat moterys ir vaikai buvo skatinami daryti savus papuošalus – Saulės ratus, runas ir vaisingumo simbolius.

Tiesa, tokios pastangos ne visada buvo pakankamai vaisingos. Partija nebuvo iki galo vieninga dėl antikrikščioniškos veiklos. Savo veiklą tebetęsė abi konfesijos, nemažai nacių šventė Kalėdas tradiciniu būdu. Tačiau jie tikrai neskelbė karo krikščionybei, o tik bandė kai kuriuos jos elementus perkelti į naują, nacionalistinę ir rasistinę dirvą. Ir nacių Kalėdos tikrai buvo populiarios. Dalį tos sėkmės užtikrino suvienytos vokiečių tautos įvaizdis, persmelkiant jį senąja, iki-krikščioniška normanų dvasia. Joje žydams ir kitoms etinėms grupėms nebuvo vietos prie Kalėdų eglės ir net tokie, atrodytų nekalti, dalykai, kaip šventinis apsipirkimas virsdavo ideologiniais veiksmais boikotuojant žydų verslą (ar net blogiau).