Animizmas – pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą.
Anu – senovės šumerų religijoje – dangaus dievas, panteono aukščiausias dievas. Vadinamas dievų karaliumi ir tėvu
Archetipai – žmogui įgimti simboliai, glūdintys “kolektyvinėje pasąmonėje”..
Ba – senovės egiptiečių tikėjime – gyvybę įkvepianti jėga.
Demiurgas – gnosticizmo koncepcijoje – Dievas kūrėjas, savavalis, aklas, neišmanėlis. Jo kūryba – kosminė nelaimė, materialioje egzistencijoje gaudanti dieviškąsias kibirkštis, emancipuojančias iš tikrojo Dievo.
Diaspora – dalies tautos gyvenimas svetur; kurios nors tikybos žmonių gyvenimas tarp kitatikių.
Ištar – babiloniečių meilės, vaisingumo ir karo deivė, Tamuzo motina ir žmona, taip pat šumerų dievo Anaus mylimoji.
Ka – senovės egiptiečių tikėjime, kiekvieno žmogaus sargas – dvasia, kuri jį pergyvendavo. Po žmogaus mirties ji keliaudavo į aną pasaulį kur susijungdavo su ba.
Mardukas – babiloniečių saulės, augmenijos dievas.
Mirusiųjų Knyga – senovės egiptiečių maldų, užkeikimų, maginių formulių, surašytų papiruso ritinėliuose rinkinys.
Monizmas – tikėjimas, kad yra tik viena realybė, kad pasaulis savo prigimtimi vienalytis t.y. jo pagrindą sudaro tik materialus arba tik dvasinis pradas.
Panteizmas – tikėjimas kad visa realybė yra iš esmės dieviška.
Religija – (“supančioti, apriboti”) tikėjimo, garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją išreiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais.
Teofanija – dievybės pasirodymas arba apsireiškimas.
Zikuratas – senovės Babilono tautų (šumerų, babiloniečių asirų) monumentali šventykla.
Ahūra Mazda – (ormuzdas “Išmintingasis Viešpats”) zoroastristų šviesos ir gėrio dievas, panašus į Varūną, Vedų dangaus dievą. Jis reikalauja etinio ir ritualinio tyrumo, teisia po mirties žmonių sielas. Jo simbolis – šventoji ugnis.
Angra Mainjus – (arimanas) zoroastrizmo tikėjime – svarbiausioji piktoji dvasia, priešuška Ahūrai Mazdai. Laikomas krikščionių šėtono prototipu.
Dao – (“kelias”) pagrindinis realybės principas daosizme.
Dao De Dzingas – kinų religinis tekstas, sukurtas 4a. pr.Kr., priskiriamas Lao Dzė. Apibūdina dao kaip pagrindinį realybės principą kurį galima pasiekti tik išsiugdžius visišką neveiklumą.
Daoizmas – kinų filosofija, išdėstyta Dao De Dzinge. Jos tikslas pasiekti harmoniją su viskuo kas egzistuoja, per “neveiklumo” būseną. Ilgainiui daoizmas sukūrė sudėtingą mitologinę sistemą, inkorporavusią ir dvasios užvaldymo, alchemijos, būrimo, kerėjimo sampratas.
In Ir Jang – energijų poliariškumo principas kinų filosofijoje. Jang – vyriškas, šviesus, pozityvus pradas; in – moteriškas, pasyvus, negatyvus pradas .Iš jų abiejų sąveikos atsiranda harmonija.
Kami – sintoistų garbinamos gamtos jėgos, gerosios dvasios.
Konfucianizmas – etinė politinė ir religinė filosofinė doktrina, kurią skelbė Konfucijus. 2 a. ji tapo oficialia kinijos idealogija.
Konfucijus – (551-479 pr.Kr.) politinis veikėjas, konfucianizmo pradininkas. Jo doktrina, ypač li idėja, grindė socialinę etinę sistemą, darusią didelį poveikį Kinijos visuomeniai ir po Konfucijaus mirties.
Li – padorumo bei pagarbos samprata, suformuota Konfucijaus. Ja privalo remtis visi visuomenės narių santykiai – tai garantuoja socialinę gerovę ir harmoniją.
Nihongis – sintoizmo šventraštis. Jame yra japonų kūrimo mitas apie dievų kilmę.
Ninigis – sintoizmo tikėjime – deivės Amaterasu sūnus, pirmasis Japonijos imperatorius.
Zoroastras – (Zaratustra) zoroastrizmo įkūrėjas ir pranašas. Gyveno Persijoje 10-11a. arba greičiausiai 7-5a. pr. Kr. Jam apsireiškė Ahūra Mazda ir liepė skelbti naująjį tikėjimą.
Zoroastrizmas – dualistinė senovės Persijos religija. Griežtai etinės krypties : žmogus turintis galimybę pasirinkti – blogu elgesiu remto Angrą Mainju arba gerais darbais prisidėti prie Ahūros Mazdos pergalės šio pasaulio pabaigoje.
Amaterasu – japonų saulės deivė, pagrindinė sintoizmo dievybė. Įkūnija šviesos, augimo, derlingumo pradus, jos simbolis – veidrodis. Japonų imperatoria laikė save šios deivės palikuonimis.
Adi Grantas – sikhų šventraštis. Laikomas sikhų bendruomenės amžinuoju guru. Garbinamas namuose ir šventyklose, gurdvarose.
Advaita – (“nedvejybiškumas”) monistinė Šankaros doktrina, teigianti jog realybė yra vieninga ir dieviška.
Agnis – Vedų laikotarpio indų ugnies dievas.Tarpininkas tarp dievų ir žmonių, saugo tvarką, ritualus.
Atmanas – (sanskrito “siela” “aš”), tai kas vykstant pakitimams žmoguje išlieka pastovu. Upanišados moko kad Atmanas yra tapatus Brahmanui t.y. siela tapati dievybei.
Bhagavanas – titulas, kuris suteikiamas indų dievybėms, religijų pradininkams, šventiesiems ar kitiems žymiems žmonėms.
Brahma – brahmanizmo ir induizmo religijos vyriausioji dievybė, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia. Jam nestatomos šventyklos.
Brahmanas – induizme dieviškoji realybė, pradinė substancija, absoliutas.
Brahmanizmas – Upnašadų ir ankstyvojo budizmo laikotarpio Indijos religija. Tai ritualo aukojimo religija, kur dominuoja braminai (“kastos”), turintys valdžią visur gyvenime. Šios religijos tekstai sukurti sanskritu. 1tukst per.kr
Braminai – kastos.
Čakros – pagal Tibeto ir Indijos mokymą – šeši nervų centrai kūne, pro kuriuos išteka psichinė energija.
Dharma – 1) Induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys. 2) Budizme – Budos mokymas (dama)
Guru – (“mokytojas”) induizme – dvasinis mokytojas, arba vadovas, kuris padeda mokiniui atskleisti savo dievišką prigimtį. Sikhų religijoje – 10 mokytojų valdę sikhų bendruomenę.
Indra – arijų karo ir audros dievas.
Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose.
Inkarnacija – doktrina, krikščionybėje reiškianti Kristaus įsikūnijimą žmoguje; induizme – Višnaus avatarai.
Joga – induizmo filosofijoje – kelias į vienybę su Dievu; viena iš 6 ortodoksinių indų filosofinių sistemų. Tradiciškai esama 8 jogos pakopų : Susivaldyma Disciplina Poza Kvėpavimas Atsiribojimas Susikaupimas Meditacija Transas
Yra 4 jogos stiliai atitinkantys skirtingus asmenybės tipus:
1)Krama-joga – veiklos kelias 2)Džniana-joga – pažinimo kelias 3)Bakti-joga – atsidavimo (pasišventimo) kelias 4) Radža-joga – įžvalgos kelias.
Kali – induistų dievo Šyvos sutuoktinė. Juodo kūno, kruvinomis iltimis (žodžiu miss Indija). Laikoma griovimo ir gyvybės teikimo deive.
Karma – (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma – priežasties ir pasekmės įstatymas.
Kastos – visuomenės santvarka atspindinti ir apibūdinanti darbo pasidalijimą. Indijoje tikima kad dievas Brahma sukūrė kastas. Kiekviena iš 4 kastų kildinama iš jo kūno atskirų dalių :
Braminai – dvasininkai, išėję iš Brahmos burnos.Kšatrijai – kariai, išėję iš Brahmos rankų.Vaišijai – valstiečiai kilę iš Brahmos šlaunų.Šudrai – kilę iš Brahmos pėdų. *neliečiamieji – žmonės nepriklausantys jokiai kastai, visuomenės atstumtieji.
Meditacija – susimąstymas susikaupimas, gili nepaliaujama refleksija, praktikuojama daugelyje religijų įvairiais tikslais. Daugelis religiju moko teisingų pozų, kvėpavimo metodų, susikaupimo būdų.
Mitra – indoiranėnų dievas, garbintas induistų vedose, vėliau – svarbi zoroastrizmo figūra, senovės Persijoje garbintas kaip saulės dievas, Alchemidų ugnies globėjas.
Mokša - sanskrito žodis reiškiantis išsivadavimą iš gimimų, mirties ir atgimimų ciklo. Mokša pasiekiama, kai dorybė, pažinimas, ir Dievo meilė panaikina slegiančią karmos trauką kuri verčia “aš” vėl atgimti.
Nanakas – sikhų religijos įkūrėjas, guru.
Reinkarnacija – tikėjimas, jog individuali siela išlieka po mirties ir vėl atgimsta – taip ji pereina daugybę gyvenimų.
Rita – kosminė tvarka, aprašyta induistų Vedose. Tai visos visatos etinės bei fizinės sąrangos principas, dangaus dievo Varūnos darbas.
Sansara – (“būties tėkmė”) sanskrito žodis, reiškiąs gimimo ir mirties bei naujo atgimimo ciklą – tiek individo, tiek visatos.
Šakti – (“energija, galia”) moteriškasis pradas. Dažnai siejamas su Šyvos žmonos pavidalais Kali, Parvati, Durga.
Šyva – induistų priešybių dievas : griauna ir kuria, viešpatauja vaisingumui ir asketizmui. Šokio dievas, asketų dievas.
Upanišados – indų Vedų baigiamosios knygos parašytos sanskritu 800-400 pr.Kr. jose yra visų didžiųjų indų filosofinių sistemų pagrindinių relliginių koncepcijų sąvokų užuomazgos.
Vedanta – Vyraujanti induizmo filosofinė sistema, susikūrusi Upanišadų pagrindu; Seniausiąją dalį sudaro 4 Vedos :
Rigveda – himnai arijų dievams Samaveda – giesmės giedoti rečitatyvu Judžurveda – ritualų aprašymai, aukojimų formulės. Atarvaveda – eiliuotieji burtai ir užkeikimai.
Abidama Pitaka – terevados budizmo tekstai, Tripitakos dalis, supažindinanti su sielos tobulinimo praktika, kurios tikslas – eliminuoti individo “aš” idėją.
Anata – budizmo sąvoka, kuria pasakoma, jog “sielos” kaip pastovaus esinio nėra. Visos būtybės tėra tik viena kitą keičiančios psichinės ir fizinės būsenos. Anata yra vienas iš trijų egzistencijos požymių.
Anika – budizmo sąvoka, nusakant visos egzistencijos nepastovumą ir kintamumą.
Aštuongubas Taurusis Kelias – budizmo nurodomas kelias, kuriuo einant išmokstama nuslopinti aistras. Jį sudaro : Teisingas žinojimas, Teisingas nusiteikimas,Teisingas kalbėjimas,Teisingas elgesys,Teisingas gyvenimo būdas (veikla),Teisingos pastangos,Teisinga dėmesio koncentracija,Teisinga meditacija
Atgimimas – budistinė reinkarnacijos koncepcijos modifikacija pagal anatos mokymą. Kadangi nesama sielos, nesama ir reinkarnacijos, tačiau žmogaus poelgių pasekmės karmos pavidalu nulemia jo požymius bei savybes kitame gyvenime.
Bodi – įvairiose budizmo mokyklose – “nubudimas”, “tobula išmintis” arba nušvitimas.
Bodidarma – pagal tradiciją pirmasis čan budizmo mokytojas., 520 persikėlęs iš Indijos į Kiniją. Ištobulino netikėtų klausimų bei paradoksų metodą, kuris populiarus japonų dzenbudizme.
Bodigaja – Budos nušvitimo vieta. Pagal tradiciją jis 7 dienas sedėjęs po švenyuoju bodi medžiu, kol suvokęs egzistencijos tiesą.
Bodisatva – mahajanos budizme – tobulas asmuo, šventasis (būsimasis Buda). Jis visiškai priartėjęs prie bodi ir galintis pasinerti į nirvaną, tapti Buda, bet to atsisakantis, kad padėtų kitiems išsivaduoti iš sansaros.
Bon – Tibeto religija vyravusi iki budizmo. Viena iš gamtos garbinimo formų.
Buda – 1) (“nušvitusysis”) Sidharta Gautama, šakijų genties išminčius, gyvenęs 4a. pr.Kr., budizmo pradininkas. 2) Bet kuris žmogus arba dangiška būtybė, pasiekusi nušvitimą.
Duka – budistų sąvoka nusakanti nepasitenkinimo būseną arba kentėjimą.
Budizmas – pasaulinė religija, išsirutuliojisi iš Budos mokymo, iš Indijos paplito Azijoje ir tolimuosiuose rytuose. Dvi stambiausios budizmo atšakos – terevada (kitaip hinajana) ir mahajana. Kiek skiriasi nuo jų lamaizmas (kitaip Tibeto budizmas).
Budos Atvaizdas – visos Budizmo atmainos Budą vaizduoja dažniausiai lotoso poza, tačiau gali būti ir kitų variantų. Šie jo atvaizdai daro psichologinį poveikį, bet nėra garbinimo objektai.
Dalai lama – Tibeto budistų dvasinis vadovas. Tikima jog esąs Avalokitešvaros reinkarnacija.
Dama – (dharma) Budos mokymas, juo paremta egzistencijos analizė, išdėstyta keturiose tauriosiose tiesose, bei išsilaisvinimo būdas, nurodytas aštuongubame kelyje.
Dėmesio Koncentracja – budistų kontempliacinės analizės metodas. Jį galima suprasti kaip techniką ir kaip nuostatą; meditacijoje tai praktika, kuri įgalina stebėti kaip susidaro ir išsisklaido įvairios psichinės būsenos; kasdieniniame gyvenime taip nusakoma “neveiklumo” (negalvojimo, nekalbėjimo ir neveikimo) būsena, kuri neleidžia susikaupti sunkiajai karmai.
Dharma – 1) Induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys.2) Budizme – Budos mokymas (dama)
Digambariai – (“dangumi apsigerbę”) didžiosios džainistų sektos nariai; jie pasiekė Mahavyrą patikėję, jog nuogumas didi dorybe. Viešose vietose jie visgi dėvi drabužius. (nudistų religija?)
Dza Dzen – sėdimos meditacijos forma, praktikuojama dzenbudistų vienuolynuose. Sėdėjimo poza parenkama taip, kad padėtų spręsti koanus.
Dzenbudizmas – japonų budistų sekta, išsirutuliojusi iš kinų čan mokyklos 13a.būdingas mokymas,kad nušvitimas yra spontaniška patirtis ir visiškai nepriklauso nuo koncepcijų, technikų, ritualų. Dzenbudizmas moko gyvenimo harmonijos, pasitelkdamas pasaulietinį meną.
Dziodo Sinzu – Skaisčiosios žemės budizmo, atšaka, skelbianti išsigelbėjimą per tikėjimą, nepripažįstanti sangos svarbos.
Dživa – džainizme – siela, arba “gyvybės monada”. Dživos nepripažįsta jokių apribojimų, yra visažinės, tačiau šio pasaulio karma nusveria jas į materialią egzistenciją. Dživos išsilaisvina nutraukusios ryšius su materialiuoju pasauliu ir tuomet pakyla į aukštutines visatos sferas.Egzistencijos Požymiai – Budos mokyme visą egzistenciją ženklinančios trys ypatybės :1) Duka 2) Anika 3) Anata
Hinajana – (“mažoji važiuoklė”) budizmo doktrina, kuri skelbia išsilaisvinimo galimybę atskiram individui, nepriklausomam nuo autoritetų; prišinga mahajanai. Vadinama terevada – senolių mokymu.
Karma – (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma – priežasties ir pasekmės įstatymas.
Karmos Ciklas – budistų mąstyme – nenutrūsktamas ciklas, kur praeittje įvykdytų poelgių karma nulemia naujas dar būsimas fizines ir dvasines būsenas, o šios savo ruožtu kuria naują karmą.
Keturios Tauriosios Tiesos – Budos pateikta egzistencijos analizė – tai :visa kas egzistuoja, negali suteikti pasitenkinimo.Nepasitenkinimo būseną (duka) sukelia troškimai Nepasitenkinimas baigiasi, kai baigiasi troškimai.Iš troškimų galima išsilaisvinti praktikuojant auštuongubą kelią.
Lama – Tibeto religinis mokytojas; lamaistų dvasininkas (vienuolis), manoma turintis įvairių nepaaiškinamų galių (pvz. telepatija).
Lotoso Sutra – mahajanos budizmo šventraštis, pamokslas, Budos pasakytas didžiulei miniai dievų, demonų, valdovų ir kosminių galių, apie Budos amžinumą, apie galimybę kiekvienam tapti Buda, apie bodisatvų galią ir atjautą. Labai vertinamas.
Mahajana – (“didžioji važiuoklė”) budizmo atmaina priešinga hinajanai. Mahajana pripažįsta daugiau šventųjų tekstų nei terevada; yra sukūrusi įvairias garbinimo formas, besiriamiančias bodisatvos doktrina.
Maitrėja – mahajanoje – būsimasis arba naujasis Buda dar nužengsiantis žemėn. Šiuo metu jis yra bodisatva laukiantis savo paskutinio atgimimo.
Maja – induizme – iliuzija ar apgaulė. Majos apžavai įtikina žmones, jog ji vienintelė teegzistuoja, todėl šie apanka Brahmano realybei ir nebesuvokia egzistencijos vienovės.
Mandala – vienas svarbiausių budizmo sakralinių simbolių, paprastai – spalvotų kocentriškų apskritimų formos sudėtinga geometrinė figūra su daugybe simbolius primenančių ornamentų ir piešinių. Apskritimų segmentai atspindi skirtingus Budos atjautos aspektus. Dėmesio sutelkimas į mandalą padeda mokiniui susivokti savyje, prisimini Budos gailestingumą ir priartėti prie nušvitimo.
Mantra – induizmui, budizmui būdingas tam tikras garsų deriniais (“vidine vibracija”) pasižyminčių simboliškų žodžių kartojimas. Mantrose dažnai kartojamas skiemuo “om”, o Tibeto budizme – “Om Mani Padme Hum”. Induizme mantromis vadinamos kelios šventos vedų eilutės. Manoma, kad minėtos formujlės turi dvasinę galią, kad jų kartojimas padeda išsilaisvinti.
Nirvana – (“išėjimas, užgesimas”) budizmo samprata, nusakanti tokią būseną, kai nebekurstoma aistrų pasibaigia duka. Tai nuo jokių sąlygų nepriklausanti, laike nesikeičianti būsena, kurią pasiekęs žmogus realizuoja absoliučią harmoniją.
Nušvitimas – Budizme – tiesos apie visą egzistenciją suvokimas. Ši tiesa atsivėrusi Budai medituojant Bodigajoje. Nušvitimas būdingas kiekvienam, kuris pasukęs Budos keliu patyrė nirvaną ir išsilaisvinimo iš gimimų ir atgimimų rato.
Ordinacija – krikščionių bažnyčios apeigos per kurias vyrai gauna šventimus veikti kaip dievo pasaulio ir sakramentų ministrantai. Budizme tai priėmimas į bendruomenę (sanga).
Pagoda – budistų šventykla, relikvijų saugykla ar memorialinis pastatas laidojimo vietose.
Pali Kanonas – budistų šventraštis, kurį vienintelį pripažįsta terevados budistai.
Penki Priesakai – budistų etiniai apribojimai : Neatimti gyvybės Nevogti Neturėti neleistinų seksualinių santykių Nepiktžodžiauti Vengti narkotikų ir svaigalų
Sanga – budistų vienuolių bendruomenė. Ją sukūrė pirmieji Budos mokiniai. Jos paskirtis – puoselėti tokį gyvenimo būdą, kuris padėtų individui išsilaisvinti, leistų jam skelbti žmonijai damą.
Sansara – (“būties tėkmė”) sanskrito žodis, reiškiąs gimimo ir mirties bei naujo atgimimo ciklą – tiek individo, tiek visatos.
Stupa – (“kauburys”) budistų statinys, ženklinantis šventą vietą ar relikvijinę.
Suta Pitaka – terevados budistinių kanoninių raštų, Tripitakos, antroji dalis. Ją sudaro Budos pamokslai, tarp jų damapada.
Švetambariai – ( “ baltai apsirengę”) džainistų sektos nariai nelaiką vertybe digambarų akcentuojamo nuogumo.
Tanha – (“troškimas”) Budos 4 tauriosiose tiesose – svarbiausia kančių priežastis.
Tatagata – (”tasai kuriam pavyko”) Budos titulas, populiarus mahajanos tekstuose.
Tauhidas – (“teigiąs vienumą”) pagrindinė musulmonų doktrina, teigianti dievo vienumą. Jis yra vienatinis, be jokių sudėtinių dalių, be antrininkų.
Terevada – (“vyresniųjų doktrina”) budizmo atmaina, pripažįsta Vinaja Pitakos mokymą, tačiau nepritaria bodisatvų doktrinai.
Trpitaka – Budos mokymo triguba pintinė, terevados butistų kanoninis šventraštis pali kalba. Jį sudaro Vinaja Pitaka, Suta Pitaka, ir Abidama Pitaka.
Vadžrajana – (“deimantinė važiuoklė”) Tibeto budizmas.
Vihara – budistų sangos nuošali buveinė, šventykla ar vienuolynas.
Vinaja Pitaka – Tripitakos dalis, kurioje išdėstytos budistų vienuolių gyvenimo taisyklės, privalomos visiems sangos nariams.
Abraomas, Izaokas Ir Jokūbas – trys patriarchai, minimi visoje žydų liturgijoje kaip tautos protėviai, kuriems Dievas atsiuntęs savo pažadą ir palaiminimą.
Adonajus – (hebr. “viešpats”) Jahvė.
Apokaliptiniai Tekstai – judėjų ir pirmųjų krikščionių anoniminiai raštai; atveria paslėptąsias tiesas, pabrėžia galutinį tikėjimo triumfą, teisia tautas. Biblijos pavyzdžiai : Danieliaus knyga Senajame Testamente, Apreiškimas Jonui , Naujajame Testamente.
Apokrifai – hebrajų šventojo rašto graikiškojo varianto istoriniai bei išminčių tekstai. Į hebrajų bibliją neįtraukti. Romos katalikų bažnyčia pripažįstą jų autoritetą, bet laiko šias knygas deuterokanoninėmis (antrinio kanonizavimo).
Arka – 1) Izraelitų liturginis reikmuo, nešiojama miniatiūrinė šventyklėlė.2) Sinagogos altoriaus spinta, kur laikomi pargamento ritinėliai su ranka surašytu Toros tekstu; dar vadinama Aron Hakodešu. Nukreipta į Jeruzalės pusę.
Cadikas – žydų mokytojas, chadistų bendruomenės vadovas, mistinis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, laikomas tobulu ir neklystančiu. Cadikų namuose rinkdavosi chasidizmo išpažinėjai.
Chasidai – (“pamaldieji”) 1) žydų kvietkistų asketų grupė, fariziejų pirmtakai. 2) Grupė viduramžių mistikų, kurie ypač prisidėjo prie judaizmo susiformavimo. 3) Bal Šem Tovo sekėjai
Chasidizmas – žydų mistinis judėjimas kilęs iš kabalos doktrinos, susiformavęs 18a. kaip atsakas į Bal Šem Tovo mokymą. Akcentavo Dievo buvimą kasdieniniame gyvenime, maldos vertingumas.
Dievo Karalystė – Dievo tvarkos įsiviešpatavimas žemėje. Judaizme Dievas yra Visatos karalius, vienatinis kūrėjas ir valdovas. Žydai yra dievo liudytojai, jų pareiga dirbti ir melstis, kad Dievo karalystė ateitų visiems žmonėms. Šią karalystę įgyvendinsiąs Mesijas, jis atkursiąs ir Izraelį. Krikščionys gi ir dabar gyvena Dievo karalystėje, tačiau ji nėra dar iki galo sukurta. Antrasis Kristaus atėjimas šio pasaulio pabaigoje, ją užbaigsiąs.
Elohimas – kanaaniečių žodis vartotas ir kitų semitų tautų kaip Dievo vardas.
En Sof – Dievo vardas žydų misticizme, ypač kabaloje, reiškia begalinį.
Esėjai – judėjų sekta. Laikėsi celibato, pabrėžė ypatingą asketizmo svarbą.
Fariziejai – Kristaus laikų religinė ir politinė žydų grupuotė. Jos nariai reikalavo smulkmeniškai laikytis Mozės įstatymo ir jo tradicinių aiškinimų.
Filakterijus – pergamento ritinėliai su ištraukomis iš penkiaknygės, sudėti į 2 dėžutes. Judėjai melsdamiesi jas prisitvirtina prie kairiojo peties ir kaktos.
Gemara – judėjų Talmudo dalis; Mišnos komentarai.
Hagada – dorovinis arba religinis pamokymas, išplaukiantis iš hebrajų teksto interpretavimo pagal midrašų tradiciją. Hidragų daug Talmude, kur jos išdėstytos posakių, poemų, pasvarstymų forma.
Halacha – teisinis mokymas, paremtas hebrajų teksto aiškinimu pagal midrašų tradiciją.
Hebrajų biblija – žydų šventraštis, kurį sudaro įstatymo knygos (Tora), Pranašai ir Raštai.
Išėjimas – Mozės vedamų izraelitų išsivadavimas iš Egipto nelaisvės.
Išsirinkimas – Dievas išsirenka Izraelį būti savąja tauta, tai paskelbia sudarydamas sandorą ant Sinajaus kalno, o patvirtina padovanodamas pažadėtąją žemę.
Jahvė – (Jehova) šventasis Izraelio Dievo vardas, kuris buvo apreikštas Mozei. Reiškia “ aš kuris esu”. Jį buvo nevali tarti, tad kai hebrajai garsiai skaitydavo šventraštį, šį vardą pakeisdavo į Adonajų (“Viešpatis”)
Jom Kipuras – (permaldavimo diena) žydų atgailos bei pasninkavimo diena.
Judaizmas – religija, kuri išsirutulioji iš senovės Izraelio religijos ir kurią išpažysta tik žydai. Tai etinis monoteizmas, jis remiasi Dievo apsireiškimu Mozei ant Sinajaus kalno ir juo duotu įsakymu (tora)
Kabala – teosofinė judaizmo srovė, mistinė žydų tradicija, kurios mokymą puoselėjo dvi mokyklos: Praktinė, daugiausiai reikšmės teikusi meditacijai, ir spekuliatyvinė. Tradicija kilo iš Talmudo svarstymų apie kuriamąjį darbą ir dieviškąjį vežimą, kuris minimas Biblijos Ezachelio knygoje. Pagrindinis kabalos veikalas yra “Taurumas” (zoharas).Tai midrašas, komentuojantis penkiaknygę.
Mezuza – pergamento ritinys su ranka išrašytais šemos žodžiais. Dėklas su mezuza judėjų namuose pritvirtinamas prie durų staktos.
Midrašai – hebrajų tekstų aiškinimo metodai atskleidžiantys slaptąją Toros prasmę.
Mozė – Biblijos personažas – senovės žydų vadas ir Jahvės pranašas, gyvenęs 12a. pr.Kr. Ant Sinajaus kalno dievas jam įteikė Torą. Mozė išvedė Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės. Pagal tradiciją Mozei priskiriamos pirmosios Biblijos knygos.
Pranašai – 1) Paskutinės 17 Senojo Testamento knygų, vadinamų (išskyrus raudas) pranašų vardais; 2) Hebrajų biblijos antroji dalis, kurią sudaro Istorinės bei Pranašų knygos.
Rabinas – (“mano mokytojas”) judėjų dvasininkas – religijos mokytojas. Toros aiškintojas, pamokslininkas, pamaldų vadovas sinagogoje.
Raštai – trečioji baigiamoji Hebrajų biblijos dalis. Apima išminties knygas bei vėlesnius pasakojimus.
Sandora – sandėris, susitarimas ar sutartis. Judaizme svarbiausia senoji sandora, sudaryta tarp Dievo ir Mozės ant Sinajaus kalno. Dievas išlaisvinęs savo tautą iš Egipto, pažada jiems žemę ir savo palaiminimą tol, kol jie laikysis Toros priesakų.Tai patvirtina ankstesnes sandoras su Abraomu ir Nojumi. Dar būta Dievo sandorų su Dovydu ir jo palikuonimis, su kunigais levitais. Naujajame Testamente pasiaukojanti Jėzaus mirtis ženklina Naują sandorą tarp Dievo ir Naujojo Izraelio – Krikščionių bažnyčios, kuri papildo ir įgyvena senąją sandorą.
Sefirot – pagal Žydų kabalistų mokymą – galios ir požymiai, kuriais Dievas reiškiasi, iš kurių leidžia save pažinti.
Sinagoga – žydų maldos namai, atsirado iš Toros mokyklų, kurias tremtyje sukūrė raštininkai.
Sinedrionas – (sanhedrinas) žydų aukščiausioji taryba, susidedanti iš 70 asmenų.
Šabas – žydų poilsio ir maldos diena, trunkanti nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio, šventa diena, primena kaip dievas sukūręs pasaulį septintą dieną ilsėjosi.
Talmudas – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinys, turintis papildyti Senąjį Testamentą. Jį sudaro Mišna, aiškinanti Penkiaknygę, ir Gemara (Mišnos komentarai).
Tora – 1) 5 Įstatymo knygos, dievo apreikštos Mozei. 2) Religinė ir socialinė judaizmo teisė, kurią sudaro Biblijoje ir Talmude surašyti priesakai. 3) Kosmologinės tvarkos principas.
Tremtis – žydų istorijos laikotarpis ( 597- 538 pr.Kr.) kai tautos vadovai iš senųjų karalysčių buvo Babilonijos nelaisvėje.
Vakarinė Siena – (raudų siena) ypatinga vieta Jeruzalėje, kur žydai susirenka apraudoti Jeruzalės likimo, jie tiki kad tai išlikusi Saliamono šventyklos dalis, po 70m sugriovimo. Šventykla.
Zoharas – svarbiausias kabalos rašytinis šaltinis.
Agapė – (gr.”meilė”) krikščioniškoji meilė, nepriklausanti nuo meilės objekto vertingumo ar patrauklumo. Taip pat reiškia Eucharistiją, dvasinį peną.
Akvinietis Tomas (1225 – 1274) – domininkonų teologas ir filosofas, tomizmo kūrėjas. Jo mokymas sudarė oficialiosios Romos katalikų teologijos pagrindą. Tigė, jog Dievo buvimas esąs įrodomas, tačiau trejybės ir įsikūnijimo doktrinos apreikštos, jomis galima tk tikėti.
Albigiečiai – krikščionių sekta, veikusi 12 – 14a. Prancūzijoje.Jų teologija – dualizmas. Kristų laikė angelu, kurio mokymą iškraipęs katalikiškasis kleras.
Anglikonų Bažnyčia – Bažnyčia išpažįstanti anglikonybę, pavaldi Kenterberio arkivyskupui. Turi tiek katalikybės, tiek protestantizmo, tiek ekumenizmo šalininkų.
Antrasis Tikėjimas – (paruzija) antrasis Jėzaus Kristaus pasirodymas žemėje Paskutiniojo teismo dieną.
Arijonizmas – 4a. Krikščionybės srovė, kuri rėmėsi Arijaus skelbta koncepcija, neigusia Kristaus dieviškumą, nes Dievo sūnus nelygus Dievui. Pasmerkta kaip erezija Nikėjos susirinkime 325.
Atsimainymas – Kristaus pasirodymas visoje grabėje trims mokiniams dar jo mokymo žemėje metu.
Baptistų Bažnyčia – protestantų bažnyčia pripažystanti tik suaugusiųjų krikštą.
Biblija – krikščionybės Šventasis Raštas, susidedąs iš žydų Senojo Testamento ir Naujojo Testamento, kurie sudaro vieną mokymą apie dievišką išganymą.
Brevijorius – katalikų dvasininkų liturginė knyga, skirta kasdieninėms maldoms ir apmąstymams. Susideda iš giesmių ir psalmių, Testamentų ištraujų, bažnyčios tėvų raštų.
Diakonas – (“tarnas”) Krikščionių bažnyčios dvasininkas, kuriam suteikti žemesnio rango įšventinimai.
Draudžiamųjų Knygų Sąrašas – (index librorum prohibitorum) Katalikų bažnyčios sudarinėtas sąrašas veikalų, kuriuos draudžiama turėti ar skaityti tikintiesiems.Galiojo (1557 –1966)
Ekumeniniai Susirinkimai – krikščionių aukštosios dvasininkijos susirinkimai, kurių sprendimai privalomi visai krikščionų bažnyčiai. Nebešaukiami po didžiosios schizmos. Svarbiausi : Nikėjos (325) – pasmerkė arijonizmą, Konstantinopolio (381),Efeso (431) – pasmerkė nestorianizmą Chalkedono (451) – tikybos dogma paskelbė tezę : Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dvejopą prigimtį – dievišką ir žmogišką.
Gnosticizmas – ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei. Rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūrė suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis – savo tikrojo dieviškojo “aš” pažinimą.
Jahvininkai – ( Jahvės liudytojai) krikščionių neortodoksų sekta, propaguojanti savo Biblijos versiją, Šventraštį laikydami neklaidingu. Pabrėžia greitą Kristaus grįžimą, naraia – pacifistai, uždrausta naudotis kraujo perpylimu.
Kalvinas Jonas – (1509-1564) prancūzų teologas, kuris iš Ženevos vadovavo Reformacijos sąjūdžiui. Aukštino išganymą per tikėjimą, pripažino tik Biblijos autoritetą; skelbė predistinacijos doktriną : kiekvieno asmens lemtis amžinybėje yra iš anksto nulemta Dievo.
Katekizmas – glaustas Krikščionių tikybos vadovėklis, išdėstytas klausimų ir atsakymų forma tiems kurie rengiasi krikštui ar konfiirmacijai.
Konfirmacija – (sutvirtinimo sakramentas) krikščionių apeiga kurios metu meldžiama jiems Šventosios dvasios dovanų, krikšto sutvirtinimo.
Kontreformacija – Romos Katalikų bažnyčios kova su reformacija. Jos programa numatyta Teridento susirinkime (1562-1563).
Krikščionybė – viena iš trijų pasaulinių religijų; ji remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu, tikėjimu Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo reikšmingumu.
Kristus – pateptasis, senovėje šv. Aliejumi pateptas karalius – ši apeiga simbolizavo valdžios pašventinimą Dievo vardu. Jėzų taip pavadino jo mokiniai, kurie tikėjo jog jis mesijas.
Kvakeriai – religinės bendruomenės nariai atskilę nuo puritonų grupės 1650m. Nepripažysta sakramentų ir šventimų. Jų autoritetas – vidinė Kristaus šviesa, kurią pajutusi siela ima drebėti.
Limbas – pagal Katalikų bažnyčios doktriną – buveinė sielų neįžengusių į dangų, tačiau nepasmerktų eiti į pragarą ar skaistyklą.
Liturgija – (“visuomeninės pareigos, tarnyba”) 1) Įprastinės reglamentuotos Krikščionių bažnyčios pamaldos. 2) Eucharistija, ypač ortodoksų bažnyčioje.
Liuteris Martinas – (1483-1546) vokiečių teologas Reformacijos Vokietijoje vadovas. Skelbė kad Dievo akivaizdoje žmogų tegali išteisinti nuoširdus tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne geri darbai. Taigi dvasininkų luomas ir bažnyčios tarpininkavimas nereikalingi.
Mesijas – (“pateptasis”) Dievo pasiuntinys, turįs pradėti žemėje dievo karalystę. Iš pradžių šiuo hebrajų kalbos žodžiu vadinosi Dievo išrinktas karalius. Vėliau imta vadinti asmenį kuris atkursias Izraelį, surinksiąs krūvon gentis ir nuvesiąs jas į dievo karalystę.
Mišiolas – katalikų liturginė knyga, kunigų vartojama per pamaldas. Ją sudaro Mišių teskstas kiekvienai bažnytinių metų dienai ir Mišių laikymo taisyklės.
Mišios – krikščioniškos Eucharistijos pavadinimas, kilęs nuo atleidimo formulės žodžių. Katalikai paprastai akcentuoja aukojamąjį (atnašaujamąjį) ritualo aspektą.
Moderatorius – Presbiterionų bažnyčios ministrantas, paskirtas pirmininkauti viename iš dvarų, kurie vadovauja bažnyčios gyvenimui.
Moravijos Broliai – krikščionys protestantai, netikėjo jokiomis dogmomis, nepripažino politinių įsitikinimų nei valstybinių tarnybų, buvo aktyvūs misionieriai.
Mormonai – krikščionių neortodoksų sekta suburta 1830m. Mormonai remiasi Biblija ir Mormonų knyga, kai kuriais kitais šventaisiais tekstais.
Mormono Knyga – (mormonų šventas raštas) knygoje aprašomas konfliktas tarp dviejų giminės atšakų, kurios 600m.pr.Kr., Viešpaties vedamos, emigravusios į Ameriką. Savo šventraštį mormonai laiko Biblijos apreiškimo papildymu.
Nepriklausomybininkai – (kongregacininkai) kalvinų atšaka susidariusi 16a. antroje pusėje Anglijoje.Reaikalauja kiekvienos bendruomenės nepriklausomybės nuo bažnytinės ir pasaulietinės valdžios.
Ordinacija – krikščionių bažnyčios apeigos per kurias vyrai gauna šventimus veikti kaip dievo pasaulio ir sakramentų ministrantai. Budizme tai priėmimas į bendruomenę (sanga).
Presbiterionų Bažnyčia – reformuotosios bažnyčios , kurių mokymas bei pamaldos artimos kalvinizmui. Valdo konsistorija, sudaryta iš renkamų presbiterių pasauliečių ir pastoriaus)
Presbiteris – (“vyresnysis”) katalikų ir stačiatikių dvasininkas turintis šventimus; protestantų bendruomenės vadovas, renkamas iš pasauliečių; pirmųjų krikščionių bendruomenės vadovas.
Protestantizmas – viena pagrindinių krikščionybės krypčių. Pripažįsta vienintelį autoritetą bibliją, laikosi nuteisinimo tikėjimo principo. Nepripažįsta dvasininko kaip tarpininko vaidmens.
Reformacija – (16 – 17a.) religinis sąjūdis Vakarų krikščionybėje, siekęs reformuoti katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią, davęs pradžią protestantizmui. Skyrėsi požiūriai dėl požiūriai dėl popiežiaus autoriteto, dėl tokių doktrinų kaip tikroji Eucharistijos prasmė, Biblijos autoriteto ir prieinamumo.
Sakramentai – Kristaus įsteigti ženklai kurie mums teikia neregimą Dievo dovaną – malonę. Reformuotosios bažnyčios pripažįsta tik krikšto ir eucharistijos sakramentus. Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios pripažįsta dar ir šiuos sakramentus : konfirmaciją, santuoką, ordinaciją (šventinimus) , atgailą, ligonių patepimą.
Schizma – krikščionių bažnyčios suskilimas 1054 į Rytų (Stačiatikių) ir Vakarų (Katalikų) bažnyčias. Kilo dėl nesutarimų popiežiaus aukščiausio autoriteto ir Šventosios Dvasios doktrinos klausimais.
Stačiatikybė – Rytų krikščionybė, viena seniausių krikščionybės krypčių. Galutinai susiformavo 1054m (schizma).
Teofanija – dievybės pasirodymas arba apsireiškimas.
Džihadas – (“pastanga, uolumas”) islamo platinimas ginklu. Mahometas “šventojo karo” idėją įtvirtino kare prieš Meką. Korane džihadas suprantamas kaip natūrali penkių islamo arkanų pasekmė.
Fatva – autoritetingas nuosprendis islame.
Hadisai – trumpi pasakojimai susidedantys iš tradiciškai Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo veiksmus. Hadisai sudaro suną.
Hidžra – (“persikėlimas”) Mahometo ir jo pasekėjų iškeliavimas iš Mekos į Medeiną 622m. Nuo hidžros skaičiuojami metai pagal musulmonus.
Idžtichadas – (“uolumas”) sugebėjimas ir musulmonų bendruomenės teisė savarankiškai spręsti religinius ir teisinius klausimus. Sprendimus priima musulmonų mokytojas, nereikalaujant bendro teisės ir religijos mokovų susitarimo (idžma) .
Imamas – 1) Musulmonų sunitų religinis vadovas ir mokytojas, jam priklauso teisė interpretuoti Koraną; aukščiausios musulmonų dvasinės ir pasaulietinės valdžios vadovas.
2) dieviškosios apšvietos nešėjas musulmonų šiitų tradicijoje.. Šiitai tiki, jog kiekviename amžiuje gimsta imamas, kuris privalo būti teisus kaip kitados Muhametas. Reikalavimas tikėti imamais pagal šiitų tradiciją yra vienas iš 5 islamo arkanų.
Islamas – viena iš trijų pasaulinių religijų. Mokymo principai išdėstyti Korane, kuris buvo Dievo apreikštas Mahometui. Tai paklusnumo Dievo valiai religija.
Islamo Fundamentalizmas – įvairios islamo atgimimo apraiškos. Fundamentalistai reikalauja pripažinti šariato įstatymą su jo tradicinėmis bausmėmis, alkoholio draudimu. Priešinasi vakarietiškoms tendencijoms.
Izmailitai – musulmonų šiitų grupė. Jie tiki kad 7 imamas buvęs paskutinis, jis “pasislėpė” ir vėl pasirodys Paskutiniojo teismo dieną.
Juodasis Akmuo – musulmonų šventenybė. Yra kaabos šventyklos Mekoje sienoje. Tradicija byloja jog jį Biblijos pranašui Izmaeliui įdavęs angelas Gabrielius.
Kaaba – (“kubas”) šventovė Mekoje, į kurią melsdamiesi atsigręžia visi musulmonai. Rytiniame jos sienos kampe įmūrytas juodasis akmuo.
Keturi Teisuoliai Kalifai – Abu Bakras, Omaras, Osmanas, Alis.
Kijas – (“analogija”) islamo įstatymų kūrimo principas; problemos sprendimas pagal analogišką atvejį minimą Korane ar Sunoje.
Koranas – islame – dievo žodis, Alacho apreiškimo knyga, kurios teisinga kopija padaryta pagal danguje esantį Koraną, įteikta Mahometui. Korans toks pat šventas musulmonams kaip krikščionims biblija.
La Ilaha Illa Allah – pirmieji keturi musulmonų tikėjimo išpažinimo žodžiai (“nėra kito dievo tik Alachas) norint tapti musulmonu, užtenka ištarti šį išpažinimą – šihadą. Tai pirmasis iš penkių islamo arkanų.
Mahdis – (“vedamas”) musulmonų mesijas. Pagal šiitų mokymą jis ateisiąs pasaulio pabaigoje.
Mahometas – (570-632) islamo apaštalas ir pranašas, tikrasis pasiuntinys Dievo, kurio žodis, paskelbtas Korane, apibendrina ir užbaigia viską kas anksčiau buvo apreikšta žydams ir krikščionims.
Medina – miestas į kurį 622 persikėlė Mahometas (hidžra).
Minaretas – (“švyturys”) mečetės bokštas, nuo kurio meudzinas šaukia tikinčiuosius maldai.
Muedzinas – mečetės tarnautojas, kuris penkis kartus per dieną šaukia musulmonus melstis.
Muftijus – musulmonų teisės (šariato) it teologijos žinovas., teisėjo ar privataus asmens prašymu duodantis oficialų raštišką sprendimą su islamu susijusiais valstybinio ir privataus gyvenimo klausimais.
Mula – musulmonų dvasininkas, mokytojas, religinės teisės ir islamo doktrinos aiškintojas; renkamas tikinčiųjų bendruomenės.
Nakties Kelionė – Korane aprašyta Mahometo kelionė iš Mekos šventyklos į Jeruzalės šventykla su sparnuotu žirgu. Grįžo gavęs pamokymus iš Dievo tikintiesiems.
Penki Islamo Arkanai – paraigos kurias privalo atlikti kiekvienas Alachą tikįs musulmonas :Tikėjimo išpažinimas, šahada ( la ilaha illa Allah),Ritualinė malda, salatas,Išmaldos davimas zakiatas,Pasninkavimas ramadano mėnesį, saumas,Piligrimo kelionė į Meką, chadžas
Salatas – kanoninė musulmonų malda, kalbama 5 kartus per dieną, atsisukus veidu į Meką. Tai vienas iš 5 islamo arkanų.
Suna – (“pramintas takas”) antrasis pagal reikšmę islamo autoritetas, už jį svarbesnis tiktai Koranas. Tai Mahometo, taip pat pirmųjų keturių kalifų žodžiai bei poelgiai, užfiksuoti hadisuose.
Sunitai – didesnioji islamo atšaka, jai priklauso 90 procentų visų musulmonų. Pripažįsta keturių teisuolių kalifų autoritetą. Įstatymus kuria vadovaudamiesi bendruomenės teologinių mokyklų – mazchabų nurodymais.
Šiitai – mažesnioji islamo atšakai jai priklauso 10 procentų musulmonų. Jie nepripažysta 3 pirmųjų kalifų, tiki jog tikrasis Muhometo pasekėjas yra Alis. Pripažįsta imamų autoritetą.
Tauhidas – (“teigiąs vienumą”) pagrindinė musulmonų doktrina, teigianti dievo vienumą. Jis yra vienatinis, be jokių sudėtinių dalių, be antrininkų.
Ulemai – islamo teisės daktarai, šariato interpretatoriai, ortodoksiškojo islamo ramstis.
Uma – musulmonų bendruomenė, per Mahometą gavusi Dievo apreiškimą ir gyvenanti paklusdama Dievui.
