Gyvenimo filosofija

Gyvenimo filosofija - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios iracionalistinė filosofijos kryptis, kuri žmogų, intuiciją ir asmeninius išgyvenimus laikė vienintele ir nepakartojama vertybe. Ji kilo kaip atsakas į Hėgelio filosofiją. Jos pradininku laikytinas S. Kirkegoras. Pagrindiniai atstovai - V. Diltėjus, F. Nietzsche, O. Špengleris ir A. Šopenhaueris.

O. Špenglerio istorijos filosofija

Pagal jį – tai ir yra tikroji filosofija, kurios uždavinys yra "pažinti pasaulį kaip istoriją". Todėl bet kuris istorinis tyrimas ir yra filosofija. O istorija jam – visuma ciklų ir pasikartojimų, kuriais sukasi visa kultūra. Ji praeina jai skirtu gimimo, suklestėjimo ir žlugimo ciklu. Osvaldo Špenglerio pagrindinis kūrinys yra "Europos saulėlydis". Jame teigiama, kad Vakarų kultūra įžengė į paskutinę to proceso stadiją ir artėja prie savo žlugimo.

Istorija konkretizuojama per kultūros sąvoką. Todėl Špenglerį, net labiau nei Nyčę, galima priskirti prie kultūros filosofų. Pirmine sąvoka Špengleriui yra gyvenimas. Skirtingai nuo Diltėjaus, ji netaikoma vien tik dvasiniam gyvenimui, o apima, kaip ir pas Bergsoną, biologinę, o tiksliau vitalinę, tendenciją. Špengleris laiko esant kažkokį kūrybinį gyvybinį pradą, prilyginamą Bergsono gyvybiniam polėkiui, tačiau be būdingo tam religinio atspalvio. Tame prade jis mato žmonijos viso kultūrinio gyvenimo pagrindą ir ištakas.

Pats filosofas tvirtai antimoksliškas ir antiteoriškas. Jis net neigia mokslinio nagrinėjimo galimybę tiems klausimams, kuriuos aptaria. Mistinė intuicija, aiškiaregio praregėjimas – tokios jo naudojamos priemonės. Jis karingasis iracionalistas, tęsiantis proto kritikos liniją, būdingą gyvenimo filosofijai.

Jis gamtą priešpastato istorijai; kritikuoja istoriku, kad tie istorijos tyrinėjimams bandė naudoti gamtamoksliškus metodus, kad istoriją traktavo kaip gamtą, kaip kad į savo tyrimų objektą žiūri fizikas, kad persmelkti pozityvizmo istorikai bandė nutrinti ribą tarp gamtos ir istorijos (ir gamtos naudai).

Istorija Špengleriui visai ne mokslas, mes mokslas visada yra gamtos mokslai. Tuo tarpu istorija, tai net ne pažinimas, o išgyvenimas. Istorija – tai pati būtis. Gyvenimas yra pirmas ir paskutinis; gyvenimas neturi sistemos, programos, proto. Tačiau gamtos ir istorijos priešprieša apibrėžiama ne jų objektų skirtumu, o skirtingais pažinimo būdais – ir tuo jis nutolsta nuo Diltėjaus.

Ir tuo priartėja prie Badeno neo-kantizmo mokyklos – Vindelbandu ir Rikerto. Anot Špenglerio, gamta yra proto veiklos ir pažinimo rezultatas. Tuo tarpu istorija yra apmąstymo, intuicijos rezultatas. O mokslas, logika užmuša gyvenimą. Mokslas reikalingas visai ne realybės suvokimui, o jos panaudojimui. Protas ir juo besiremiantis mokslas turi praktinę, techninę reikšmę. Nuo savo atsiradimo mokslas buvo "valdžios techninės valios tarnaitė" (ir tai visiškai perimta iš Nyčės).

Špengleris prieštarauja prieš dvi koncepcijas: istorinį dėsningumą ir visuomeninį progresą. Pirmąją pakeičia cikliškumo idėja, o antrąją – likimo idėja. "Likimas – tai žodis. Kurio turinį reikia jausti". Kas to nesugeba, tegu neužsiima istorija, nes "gamtos pažinimą galima išmokti, o istorijos žinovu galima tik gimti". Taip išryškėja gyvenimo filosofijos elitinis charakteris. Racionalus mąstymas prieinamas kiekvienam ir yra demokratiškas. Intuicija, instinktyvus pagavimas – jau privilegija. Špengleriui akivaizdu, kad suvokti istorinį procesą, įsisavinti istorijos pamokas gali tik išrinktasis, o likusiems belieka tik priimti jų atradimus.

---

A. Bergsono intuityvizmas

"Varomąja" jo svarstymų jėga buvo skirtumas tarp pažinimo "rezultato" (teorijomis ir sąvokomis) ir realybės. Jis siekė "pažinimo teoriją papildyti gyvenimo teorija". Ir "gyvenimas" buvo tikroji ir pirmapradė tikrovė.

Tasai "gyvenimas" sprunka nuo mūsų tik todėl, kad ją bandome pagauti intelektualinėmis priemonėmis, kas panašu į bandymą semti vandenį rėčiu. Teorinė "gyvenimo" rekonstrukcija negalima. Jo esmę galime suvokti tik intuicija, kuri turi atsakyti į visus filosofinius klausimus. Intuicija priešpastatoma protui, kuris yra manipuliavo "negyvais daiktais" priemonė. "Protas apibūdinamas prigimtiniu gyvenimo nesuvokimu". Pvz., fizikoje laikas nėra "tikrasis laikas". Būtent laiko sąvokos tyrimui A. Bergsonas skyrė veikalą "Trukmė ir vienalaikiškumas", kuriame analizuoja fizikinę laiko sampratą ir kaip ji pateikta specialiojoje reliatyvumo teorijoje. Bergsonas teigia, kad po moksline laiko samprata (suerdvintu, nerealiu) yra "tikroji trukmė", kuri "patiriama". Ir čia prisiliečiame prie "tikrosios gyvenimo prigimties". Pasaulio "esme" Bergsonui yra "laikas", tačiau tas "gyvasis", kitos kokybės laiaks visiškai skiriasi nuo fizikinės mechanikos laiko.

Bergsonas sukūrė ir specifinę vystymosi teoriją, pavadintą "kūrybine evoliucija". Jis tvirtino, kad tikroji evoliucija yra "kūryba". Jis savo evoliucijos modelio nelaikė moksliniu, o greičiau gamtamoksline-filosofine, nes joje panaudotas šiai būdinga termino substancionalizacija.

Paskutiniame stambiame veikale "Du moralės ir religijos šaltiniai" išskiriami du visuomenės tipai ir atitinkamai du moralės tipai: uždarosios ir atvirosios. "Uždaroji visuomenė" – kilusi iš poreikio turint tikslą išsaugoti esamos socialinės struktūros vientisumą ir stabilumą. Tuo tarpu "atviroji visuomenė" turi apimti visą žmoniją ir būti kuriama meilės ir tarpusavio simpatijos, kylančios iš "dvasinio polėkio", atskleidžiančio išrinktosioms asmenybėms laisvės ir meilės pasaulį, pagrindu.

Pastaba. Šis tekstas yra Vikipedijos straipsnis. Vikipedijos straipsniai pateikiami su GFDL licencija, leidžiančia jį laisvai naudoti. Osvaldas Špengleris Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler, 1880 gegužės 29 d. - 1936 gegužės 9 d.) buvo vokiečių istorikas ir filosofas. Labiausiai žinomas dėl savo klasikiniu tapusio darbo Vakarų saulėlydis (1918), kuriame jis išplėtojo ciklinės civilizacijų raidos teoriją bei kalbėjo apie krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nuosmukį. Gyvenimas Špengleris gimė tipinėje konservatyvioje smulkaus tarnautojo šeimoje Blankenbure Harco kalnyno papdėje. Dešimties metų su šeima persikėlė į universitetinį Halės miestą, kur jis įgijo klasikinį gimnazijos išsilavinimą: studijavo lotynų ir graikų kalbas, matematiką ir gamtos mokslus. Būtent čia jis ėmė labai domėtis menais, ypač poezija, drama ir muzika. Didžiulę įtaką jam padarė Geothes, Nietzsches kūryba. Mirus tėvui 1901 m., Špengleris kaip privatus klausytojas studijavo Berlyno, Miuncheno ir Halės universitetuose. Jo domėjimasis apėmė labai plačią sritį: istoriją, filosofiją, gamtos mokslus, matematiką, literatūrą, muziką bei dailę. Po nepavykusio bandymo metais anksčiau, 1904 m. Špengleriui pavyko gauti daktaro laipsnį. Dar po metų jis stipriai susirgo. Baigęs mokslus, jis įvairiuose Vokietijos miestuose dirbo mokytoju. Po motinos mirties 1911 m. persikėlė į Miuncheną, kurio taip ir nebepaliko iki gyvenimo galo. Čia jis gyveno kaip atsiskyręs mokslininkas, pragyvenimui uzžsidirbdavo atsitiktiniais privataus mokytojo darbais ar rašydamas žurnaluose. 1914 m. pabaigė rašyti Vakarų saulėlydį, bet knyga dėl prasidėjusio Pirmojo pasauliio karo buvo išleista tik 1918 m. Pasirodžiusi knyga susilaukė didžiulio pasisekimo ir išgarsino iki tol visiškai nežinomą jos autorių. Pats besibaigiantis karas ir niūri to meto atmosfera tarsi tapo Špenglerio teorijų iliustracija. Beveik iš karto Vakarų saulėlydis buvo išverstas į keletą užsienio kalbų. Pačiam Špengleriui buvo pasiūlyta tapti filosofijos profesoriumi Giotingeno universitete, ko jis, beje, atsisakė, motyvuodamas poreikiu susikoncentruoti į rašymą. 1931 m. jis išleidžia Žmogų ir techniką, kurioje kalba apie technologijų ir industrializacijos pavojų kultūrai. Ateinant Hitleriui į valdžią buvo vienas jo rėmėjų, tačiau vėliau ėmė kritikuoti nacizmą. Nors Špengleris ir palaikė pačią totalitarizmo idėją, tačiau griežtai neigė biologinę "rasės grynumo" ideologiją ir antisemitizmą. 1934 m. išleistas jo darbas Apsisprendimo valanda tapo bestseleriu, tačiau vėliau dėl išsakytos kritikos buvo uždrausta. Izoliuotas nuo visuomeninio gyvenimo, paskutinius gyvenimo metus jis praleido klausydamasis Bethoveno, skaitydamas Šekspyrą ir Moliere'ą, pirkdamas tūkstančius knygų bei kolekcionuodamas senovinius Rytų ginklus. Civilizacijų teorija Savo svarbiausiame veikale Vakarų saulėlydis Špengleris išdėstė savo civilizacijos sampratą. Jo manymu, visų civilizacijų raida yra panaši ir vyksta pagal bendrus istorinius dėsnius. Tai jis mėgino parodyti lygindamas konkrečias civilizacijas. Buvo išskirtos 8 "aukštosios kultūros": Babilono, Egipto, Kinijos, Indijos, Meksikos, Klasikinė, Arabų, Vakarų arba Europos - Amerikos. Špengleris teigė, jog civilizacijos gyvuoja cikliškai, tai yra, jos gimsta, bręsta ir užgęsta. kiekvienam gyvavimo etapui būdingi tam tikri dvasios, meno ir politikos bruožai. Čia svarbu pabrėžti, jog jis, kaip ir visa vokiečių mąstymo tradicija, skyrė kultūrą ir civilizaciją kaip skirtingus reiškinius ar fazes. Pirmoji sąvoka, glaustai kalbant, apibūdina ankstyvąją, gyvybingąją civilizacijos etapą, kada dar stiprus intuityvumas, simboliškumas ir dominuoja "dvasia". Antroji apibrėžia kūrybiškai išsisėmusį, standartizuotą, technokratišką visuomenės darinį, kurį Špengleris sieja su žlugimo pradžia. Jo aprašytus civilizacijų raidos etapus galima glaustai parodyti tokia schema: Pavasaris (Kultūra): būdinga intuicija, galinga kūrybinė energija, vieningumas. Religija: svarbaus mito, naujai apibūdinančio Dievo koncepciją, gimimas. Pasaulio ilgesys ir baimė. Ankstyviausias metafizininis pasaulio "sutvarkymas". Didelis scholastiškumas. Menas: menas suvokiamas kaip religinio atsidavimo dalis. Pvz. gotikinės katedros, dorėnų šventyklos. Politika: feodalizmas, karinė aristokratija. Vasara: bręstantis sąmoningumas. Ankstyvoji pilietinė miesto visuomenė ir kritinis mąstymas. Religija: Reformacija: maištas prieš senąją reiligija. Grynos filosofijos pradžia. Idealizmo ir realizmo supriešinimas. Matematikos kaip kalbos aprašančios pasaulį pradžia. Misticizmo nunykimas religijoje ir racionalizmas. Politika: Absoliutinė valdžia. Konfliktas tarp monarchijos ir aristokratijos. Politinis centras iš pilies pasislenka į miestą. Ruduo (Civilizacija): miestų augimas. Aukštas jėgos disciplinos ir organizacijos lygis. Religija: tikėjimas racionalizmo visagalybe. Gamtos kultas. Matematinio mąstymo reikšmė. Paskutiniai idealistai. Žinojimo ir logikos teorijos. Menas: Politika: Kova tarp aristokratijos ir buržuazijos. Revoliucijos. "Napaleonizmas" Žiema: ateina pasaulio - miesto civilizacijos sustingimas. Stiprėja ireligiškumas. Religija: materializmas ir mokslo, naudos ir sėkmės kultai. Skepticizmas. Specializuotos akademinės filosofijos įsigalėjimas. Paskutinių idėjų plitimas. Menas: miršta simbolinis menas. Viskas tampa beprasmiais mados objektais. Politika: demokratija, turtingųjų valdžia ir įsigalėjęs biurokratizmas. Cezarizmas. Įtaka Špenglerio svarbiausias veikalas Vakarų saulėlydis buvo vienas pirmųjų darbų, paneigusių hėgeliškajį eurocentrizmą. Taip pat jis davė pradžią kokybiškai naujam civilizacijų suvokimui bei lyginamiesiems kultūrų tyrimams. Būtent Špengleris padarė didžiulę įtaką kitam XX amžiaus civilizacijų teoretikui Arnoldui Toynbee (Arnoldui Toinbiui). Kritika Tik išleistas Vakarų saulėlydis susilaukė plataus atgarsio. Visgi dauguma to meto intelektualų į Špenglerį žiūrėjo gana atsargiai. Sociologas Maxas Weberis jį pavadino labai išradingu ir išsilavinusiu diletantu. Karlas Popperis jo teiginius vadino beprasmiais. Apskritai, pozityvistinėje to meto aplinkoje Vakarų saulėlydis buvo puikus grobis kritikai dėl savo miglotumo ir polinkio į misticizmą. Be to, Špengleris buvo kaltinamas azijocentizmo propagavimu. Ironiška, tačiau šiuolaikiniai komparatyvistai jį kaltina vis dar per dideliu eurocentrinių nuostatų laikymusi. Arnoldas Toynbee, kurio tyrimams Špengleris padarė didelę įtaką, kritikavo savo pirmtaką už perdėm deterministinį požiūrį į civilizacijų raidą. Jis teigė, kad civilizacijų gimimą ir žlugimą lemia ne nematomi istoriniai dėsniai, o kur kas konkretesnės sąlygos.

Filosofija iš antropologinio taško

Isichazmas (iš gr. isihia „ramybė, tyla“) - senovinė stačiatikybės praktika, besivystanti nuo 4 a., ir kurios esmė yra ypatingas nepertraukiamos maldos menas. 

Isichazme buvo žmogaus savęs realizavimas būtyje; jame buvo keliamas santykis Žmogus ir Kita (žmogus-Dievas, žmogus-absoliuti būtis). O juk europietiškoje tradicijoje šis antologinis santykis buvo išskirtine filosofijos tema. O šia jos prerogatyvą visada stengėsi užginčyti religija, - ir tuo pagrindu tas jų tąsymasis ir sudarė pagrindinį minties vystymosi istorijos turinį. Sekuliarizacijos epochoje tas ginčas jau seniai išspręstas filosofijos naudai. Tačiau isichazme, kaip ir visose dvasinėse praktikose, ta prerogatyva vėl buvo peržiūrima. Ir jo principai saviti, besiskiriantys net nuo religinių. Ir tas išskirtinumas – dėmesys antropologijai. O tasai esminis santykis buvo priimamas kaip Žmogaus transcendencija.

Tam reikėjo sukurti specifines priemones. Žmogus privalėjo transformuotis antologiškai, įkūnyti save kitame būties vaizdinyje, tame, kad rytų krikščionybėje vadinama sudievinimu. Tam tikslui reikia turėti griežtą planą, siekti tikslo reikia metodiškai.

Dvasinės praktikos kelias turi laiptuotą struktūrą, kurią atitinka garsioji „Rojaus kopėčių“ paradigma (pagal tokio pavadinimo 7 a. traktatą, kuriame išvardintos visos pakopos). Ontologinės transformacijos procesas prasideda pradiniu pasiryžimo ir gailesčio aktu, tiksliai apibūdinamu graikišku metanoia (proto permaina) terminu. Tai radikalus sukrėtimas ir visiškas vidinio žmogaus pasaulio apsivertimas, kurio pasėkoje žmogus pasirenka kelią į Kitą būtį. Tuo aktu dar ne pasiekiamas žmogaus atsivėrimas (atsiskleidimas) Kitai būčiai, įvyksta pasiruošimas tokiam atsivėrimui. Toliau sutinkame vieną esminių isichazmo sąvokų - blaivėjimą arba nepsis (gr.). Tai sutelkta budrus mąstymo savikontrolė, kai sąmonė, įveikdama aktyvumo ir pasyvumo antinomiją, susikoncentruoja į savą energetinę konfigūraciją ir saugo ją nuo „užmačių“, blaškančių ir deformuojančių impulsų.

Prieigos prie aukščiausių pakopų – prieigos prie žmogaus susitikimo su Kita būtimi. Isichazme ir stačiatikybėje - tai jų energijų susilietimas, bendra veikla, Bizantijos koncepcijoje įgavusi sinergetikos pavadinimą. Žmogus susijungia su kažkokiomis energijomis, kurias suvokia kaip jam nepriklausančias, kurių šaltinis ne tik ne jame, bet ir kažkur anapus jo sąmonės ir patirties. Kartu tas susilietimas reiškia, kad žmogui pavyko savo energijas padaryti atviromis Kitų energijų pajautimui. Taigi, sinergetika tampa tarsi antropologiniu sujungimu, t.y. sinergetine antropologija.

Tačiau pilnos deskripcijos, pagrįstos atjungimo paradigma, kelyje laukia keletas būtinų apibendrinimo etapų. Artimiausias etapas – rastų konceptų ir paradigmų išplėtimas visai dvasinių praktikų sričiai, t.y. tokioms tradicijoms, kaip klasikinė joga, budistinė tantra, dzenas, daosizmas. O isichazmui artimiausias islamiškasis sufizmas.

Toliau – išplėsta bendrosios „dvasinės praktikos paradigmos“ definicija, apjungianti svarbiausius struktūrinius bet kokios dvasinės praktikos bruožus. O tada seka jau galutinis apibendrinimas, perėjimas prie bendrosios antropologinės koncepcijos, kurio esmė yra konstutyviosios žmogaus atjungimo koncepcijos refleksija. Aptinkama, kad dvasinėse praktikose įžvelgtas sinergetinis atjungimas nėra vienintelis žmogaus atjungimo būdas. Atsiverti galima ne tik Kitai būčiai; atsivėrimas gali ir nebūti ontologiniu.

Yra plati antropologinių fenomenų sritis, kur žmogus, jo energijos, susiliečia su kažkokiomis jam nepriklausančiomis energijomis, kurių šaltinio jis negali nustatyti. Tačiau tuose fenomenuose jis nesiekia transcenduotis, netapatina savęs su tam tikru būties tipu („šiapusine būtimi“); jis tiesiog reprezentuojasi kaip sąmonę ir savimonę turinti esybė. Tų „kitų“ energijų šaltinis žmogui pasirodo tik kaip „kitoniškas“. Būtent tai taikoma pasąmonei: jau vien savo apibrėžimu ji anapus sąmonės, žmogaus patirties, tačiau nesanti kitu ontologiniu modusu. Su tokia „kitoniškumo“ reprezentacija žmogus irgi užmezga santykius, - ir jų mechanizmas aiškiai antropologinis atjungimas – energinio atvirumo Kitam įgyvendinimas. Ir nors šis atjungimas nėra transcendentinis, nėra sinergija, jis lieka konstitucine paradigma: juk pasąmonės energijų indikuojami procesai (neurozės, manijos, fobijos ir kt.) indikuoja specifines sąmonės topologijas, o iš čia ir kyla tam tikros (patologinės) asmenybės ir tapatybės struktūros.

Čia reikia paaiškinti terminiją. „Žmogaus energija“ – ne visai aiškus konceptas, o „antropologinės energijos“ koncepto apibrėžimas yra sunkus ir dar neišspręstas klausimas. Tad sinergetinėje antropologijoje imamas ne toks turiningas, tačiau korektiškas „antropologinės apraiškos“ terminas. Žmogaus atsivėrimui atitinka atitinkama „ribinių apraiškų“ klasė., t.y., kai žmogus artėja prie savo egzistencijos ir patirties horizonto, kas pasireiškia prasidedančiuose svarbiausių charakteristikų, šio horizonto predikatų, pokyčiuose. Visų ribinių žmogaus apraiškų visumą vadiname antropologine riba. Jai priklauso su ribinių apraiškų tipai, atitinkantys žmogaus atsivėrimą, būtent, ontologinei Kitai būčiai ir kitoniškam Kitam (pasąmonei). Kita gali būti reprezentuota tik ontologiškai, arba kitoniškai. Tačiau yra dar vienas būtas atsiverti. Jis atsiveria virtualiose praktikose, šiandien tampančiose vis labiau masinėmis. Virtualūs reiškiniai skiriasi nuo realiųjų savo ne iki galo aktualizuota savybe, ne iki galo įsikūnijimu, kas reiškia kažkurių apibrėžtumų nebuvimą. Jų apraiškos neišbaigtos, todėl jos ribinės.

Taigi, atsivėrimas būtyje, atsivėrimas esatyje ir virtualus atsivėrimas išsemia žmogaus atsivėrimo tipai. Jiems atitinkančios antropologinės apraiškos išsemia antropologinę ribą, joje suformuodamos tris sritis, kurias atitinkamai vadinamos ribos Ontologine, Esaties ir Virtualia temomis. Tai apibūdina žmogų: žmogus gali apibrėžtas kaip trejopai atsiverianti esybė.

Šiandien stebime episteminį vakuumą - nėra vieningos metodologinės paradigmos, vieningo idėjinio ir euristinio pagrindo visiems humanitariniams diskursams. Štai, filosofinis, filologinis ir sociologinis sektoriai mažai ką turi bendra. Kaip ateidavo ankstesnės epistemos?

Kai Pirmojo pas. karo paveikta pozityvistinė, kantinė ir neokantinė mokslinio pažinimo paradigma prarado savo viešpataujančią padėtį, atėjo humanitarinės paradigmos laikas. Tada epistemines paieškas maitino dvejopi ir skirtingą kryptingumą turintys impulsai: esantys po „Sistemos“ ar „Struktūros“ ženklu ir esantys po „Istorijos“ ar „Gyvenimo“ ženklu. Antrieji buvo aktyvesni ir pastebimesni, pateikdami aiškia antitezę ankstesnei paradigmai ir suteikdami garbingą vietą anksčiau nevertintiems menų, žmogaus jausmų ir žmonių santykių pasauliams. Benjaminas iškėlė epistemą, paremtą estetiniu pradu – modernizmo su lemiančiu meno vaidmeniu sintezių atgarsis. Hadameris laikotarpį apibūdino kaip „posūkį nuo mokslo pasaulio prie gyvenimo pasaulio“, ką liudijo ne tik tiesmukiški „gyvenimo filosofijos“ bandymai, bet ir dialogo, dalyvavimo paradigmų pasirodymas bei Heidegerio ontologija bei Huserlio „gyvenamo pasaulio“ koncepcija. Tačiau visa toji koncepcija iki galo taip ir nesirealizavo.

Kitos krypties sisteminės-struktūrinės tendencijos pasiekė integralinį apiforminimą ir todėl turime „struktūrine epistemą“, kuri, vienok, neįgavo monopolinio viešpatavimo. Tų krypčių konkurencija nepasibaigė iki tada, kai atėjo poststruktūrizmas ir postmodernizmas – kaip savotiška neigiama sintezė, atmetusi abu principus, tačiau atsisakiusi pozityvios epistemos kūrimo.

Tai koks principas gali tapti naujos kartos epistemos pagrindu? Nėra vienareikšmiškai aišku, tačiau yra daug nuorodų į kryptį link žmogaus. Kultūros sąmonėje, plačioje mokslinėje aplinkoje klostosi antropologinis posūkis – stiprėja antropologinė orientacija, kryptingumas į žmogų, įsitikinimai, kad už daugelio šiuolaikybės problemų slepiasi antropologiniai faktoriai. Daromos išvados, kad į problemų lauko centrą reikia patalpinti žmogų. O tada ir naujoji epistema taptų antropologine.

... Dar anksti spėlioti, kaip atrodys filosofija, įveikusi eilinę krizę, ir kokie bus jos sąryšiai su antropologija, besiartinančiai prie „mokslų apie žmogų“ sosto. O norint geriau suvokti šiuo metu vykstančias tendencijas humanitarinių diskursų srityje, verta atidžiau įsižiūrėti į naujausias Mišelio Fuko mintis, kurios buvo ir suartėjimu su Pjero Ado, išvysčiusio antikos filosofijos kaip „dvasinių pratybų“ koncepciją, arba, jo žodžiais, kaip „meną gyventi, kaip gyvenimo stilių, kaip gyvenimo būdą“. Į ją Fuko įdeda savo garsiąją „savųjų praktikų“ teoriją, kuri filosofiją supranta kaip „askezę“, į filosofinio diskurso pagrindus padėdama metanoia, anakkhoresis ir pan. dvasines praktikas. O tai jau antropologinė filosofija ir filosofijos suartėjimas su dvasinių praktikų paradigmomis. Tačiau, iš kitos pusės, tokia pozicija tik sustiprina pas Heidegerį ir Vitenšteiną sutinkamas nuostatas. Ir vis tik ne viskas taip paprasta! Antropologijos ir filosofijos artėjimas pasieks ribą, kuri nebus peržengta - nes niekada filosofija negalės būti sutapatinta su antropologija.

Dešimtys tūkstančių demonų, tūkstančiai tūkstančių, nesuskaičiuojami.......

Indas

Esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo.

Tai nėra paprastas vanduo – jis geriasi į laiką, į visus regėtus ir liestus pasaulio daiktus. Jis prapuola ir negrįžta. Jokie debesys, jokie lietūs, jokie potvyniai ar jūros vandens gėlinimo aparatai, tobuliausi vandentiekio įrenginiai niekada nesugrąžins to vandens, kuris paliko šį indą. Šis vanduo k i t a i p sukasi gamtos ciklų rate; kartais atrodo nematomas ir neapčiuopiamas, bet jis yra. Girdi jį negirdėdamas, kitomis klausomis ir kitomis juslėmis.

Turėčiau mokytis iš kaktuso; turėčiau mokytis iš dykumų klajoklio; turėčiau mokytis iš sėklelės, menkoje drėgmėje išsaugančios savo dygimo viltį; bet, regis, visos šios mintys ateina ganėtinai vėlai; gal svarbiausia, kad jos išvis ateina. Pagaliau kad ir kiek taupytum tą vandenį, kuris kiekvieną akimirką po mažą lašą sunkiasi iš manojo indo, vis viena nesustabdysi jo kaip laiko tekėjimo; nesustabdysi jo kaip kasdienio saulės patekėjimo ir kasdienio jos nusileidimo, – šie dėsniai tiek pat negailestingi, kiek ir gražūs arba nepakartojamai įsimintini dėl mums brangių dalykų, šviesiausių išgyvenimų.

Esu indas, turintis dvi kojas ir dvi rankas, galvą ir visa kita kaip ir kiti mano rūšies indai. Savotiška vaikščiojanti amfora. Didelę dalį mums skirto laiko su savo be paliovos nykstančiu turiniu elgiamės taip nesaugiai ir netaupiai. Pasitaiko žmonių, kurie net pavargsta laukti, kol iš to indo ištekės paskutinis lašas. Kai kurie įnirtę griežia dantimis, kad tiek mažai tame inde telpa stebuklingojo vandens, nes jų energija ir siekiai veržiasi kaip ugnikalnis, ir jie per vieną gyvenimą nori nugyventi dešimt gyvenimų ir įgyti šimto gyvenimų patirčių…

Esu tik indas, ir gerai jaučiu jame didėjančią tuščią ertmę, kurios niekas nebeužpildys – nei išmintis, nei beprotystė, nei turtai ar garbė, – paprasčiausiai nėra pasauly tokių dalykų, kurie pajėgtų įveikti didėjančią tuštumą. Net ir atmintis, žaidžianti savo kaleidoskopiškais stikliukais, kartais sukuria tik laikiną iliuziją, laikiną paguodą, kad tiek daryta, gyventa, kentėta, džiaugtasi ir mylėta, ir nusivilta. Atmintis kaip kerpės, kaip samanos želia ant vidinio indo sienelių ir taip kartais sukuria vėlei sugrįžtančio gyvenimo iliuziją, bet iš indo ištekėjęs vanduo niekada nesugrįžta. Atmintis kai kam tampa spąstais, surakinančiais ateitį.

Yra žmonių, kuriuos guodžia ir įkvepia religijos, žadančios amžinai neišsenkančius vandenis ten, kur mūsų nėra ir, greičiausiai, negali ir neturi būti. Bet juk susilieja su kažkuo visi tie, kurie yra išėję?

O gal tie indai per tūkstančius metų tiesiog virsta dulkėmis, molekulėmis, atomais? Nė vienas nesugrįžo, nepapasakojo nei apie rojų, nei apie pragarą, nei apie amžinuosius medžioklės ar meilės sodus.

Niekas nebus palaimintas ir niekas nebus pasmerktas, ir visi (ar beveik visi) bus užmiršti. Istorija iš milijonų išsirenka vienetus, tačiau kas šiems iš to pasirinkimo, – juk atmintis skirta tik gyviesiems, kurie, beje, yra linkę nuolat iškraipyti tą atmintį apie buvusiuosius.

Nyksta gyvasties lašai, senka. O kartais jie pasrūva, sūkuriuoja kaip upė, kai leki, veržiesi lyg netekęs proto link iliuzinių tikslų ar blaškaisi klystkeliuose; susikuri sau dykrų fatamorganas, bėgi į jas it niekados nesubręstantis vaikas; bet vis viena ateina rimties ir susikaupimo valanda, kada girdi tų lašų aidesį šioj nepakartojamoj erdvėj, šioj kiekvienoj nepakartojamoj minutėj, kad ir ką jos tau žadėtų ir kuo grasintų.

Būties pojūtį sukuria ne siausmas, ne linksmybės, ne orgijos ar neviltis; tą jausmą kuria vienuoliška rimtis, gamtos ar nakties tyla. Praradimai tuomet nušvinta kaip šviesa, nes kitaip ir negali būti – gali prarasti tik tai, ką buvai radęs. Nieko negali prarasti tik tas, kuris nieko neranda, o tik egzistuoja pačia banaliausia forma. Paprastas pastebėjimas, taikytinas tik žmogui, laikančiam save protinga būtybe. Bet koks gražus, koks pilnavertis yra gyvūnų ir augalų formų „egzistavimas"! Jie taip pat yra indai, laikinai pripildyti gyvojo vandens. Visi šiandien esantys – žmonės, beždžionės, drambliai, kiparisai, sliekai, svėrės, žydinčių samanų siūleliai, upėtakiai po kerplėšomis, dirvožemio bakterijos, – visi yra indai, kuriuos vienija tas pats vanduo. Esam indų brolija, ir yra gera kartais pajust tą bendrystės jausmą ne tik protu, ne tik dvasia, bet ir kažkokiais giluminiais jutimais, kurių mes net nesugebame įvardyti, apibrėžti. Bet jie egzistuoja, – neapibrėžiami kaip pati būtis.

Ir tada nuo to vandens tekėjimo darosi ne taip liūdna, pasijunti ne vienišas netgi didžiausioj vienatvėj; šios kosminės bendrystės jausmas yra viena iš didžiausių paguodų, nusiraminimo ir susitaikymo šaltinis, nes kartais gali pasiust arba išprotėt nuo suvokimo, kad sustabdyti gyvasties lašų nykimo yra neįmanoma.

Tai nereiškia, kad nusiraminus ir susitaikius nebereikia mokytis iš dykumų kaktuso ar beduino, taupančių vandenį ir mokančių pasisotinti mažu. Ypač kada jauti, kad tavo indas jau gerokai išsekęs; ir nereikia būti pranašu, kad žinotum, jog seklės jis ir toliau. Visa, kas buvo atrasta, darosi prarasta, bet tik prarastys prikelia ieškotojo instinktus ir jusles, o kelias į vandenis vėlei pats kaip šuo ateina ir atsigula prie kojų.

Ir pasižiūri į akis tuo neišreiškiamu žvilgsniu; pats nemokėdamas kalbėti prisako ne tik eiti tuo keliu, bet ir kalbėti už tą kelią.

Demonai niekad nesnaudžia

Jei jūs manote, kad mokslas, pažinimas, sveikas protas išnaikino demonus, tai klystate. Demonai visada išlieka. Jie moka persikūnyti. Apskritai jie neturi apibrėžtos formos, todėl jų klasifikacija ir indentifikacija yra neįmanoma. Jų yra aibės. Jie gimsta ir miršta, kad vėlei atgimtų. Reinkarnuojasi į pačius įvairiausius gyvūnus, daiktus, reiškinius, savaime aišku, ir į žmones. Nuo demonų niekas neišgydo. Psichoterapeutai – tokie pat žmonės, ir dažnai patys apsėsti demonų, tad ką jie gali pagelbėti?

Tai, kas sveiku protu nepaaiškinama, ką sukuria mūsų sveikos ir nesveikos fantazijos – drąsiai galime priskirti demonams. Nebūtinai kokiems nors sukubams ar inkubams, kokius įsivaizdavo ir piešė viduramžiais. Šiandien demonai lenda ir iš kompiuterių ekranų, bastosi begaliniuose interneto tyruose. Nepasikeitė tik jų prigimtis. Demonai nebūtinai ir ne visada neša tik blogį, tamsą, mirtį ar beprotybę. Visi žino, kad pasitaiko linksmų ir išdykusių demonų, mėgstančių ir šviesų, ir juodą humorą. Demonai visada žengia koja į koją su laiku. Niekada jų neapkaltinsi senamadiškumu. Demonai prisitaiko prie bet kokių sąlygų, prie bet kokios sąmonės ar intelekto. Jie nebeįsikūnija į raganas, ir jų deginimo laikai praėjo nesugrįžtamai. Bent mes taip tikime. O ir dauguma raganų, kurios anais laikais turėjo ar galėjo būt sudegintos, šiandien pasivadino feministėmis, žmogaus teisių gynėjomis arba vadovauja stambioms korporacijoms. Kas šiandien patikės ragana arba kokiu sukubu ar inkubu? Demonai šiandien veikia subtiliau ir elegantiškiau, be abejonės, pakilo ir jų intelekto koeficientas. Jie nebegyvena urvuose ar apleistuose pilyse, ir visi – tiek moteriškos, tiek vyriškos giminės, taip pat hermafroditai bei visi kiti iškrypėliai – vartoja šiuolaikinę kosmetiką.

Kartais jie studijuoja demonologiją ir šaiposi iš tų studijų autorių, kurie nė velnio nenutuokia apie demonus, net neįsivaizduoja, kas ir kokie jie yra, kokios jų galios ar pareigos visuomenei. Viena, ką žino demonai, o nežino žmonės, yra tai, kad be demonų visuomenė išsigimtų, suprimityvėtų, prarastų konkurencingumą ir kūrybiškumą apskritai.

Nes bet kokia kūryba yra veiksmas, suliejantis į viena naikinimą ir kūrimą. Abu procesai visada vyksta vienu metu. Niekas nesukuriama ko nors nesunaikinant, ir atvirkščiai. Sodininkas, auginantis vaisius, naikina ne tik savo gyvenimo laiką, bet ir įvairius „nereikalingus" ūglius ir aibę kenkėjų, kurie iš tiesų net nėra kenkėjai. Tai sodininkas juos paverčia kenkėjais, nes sudaro išskirtines ekologines sąlygas jų mitybai ir dauginimuisi. Net iš pažiūros toks nekenksmingas padaras kaip šių laikų rašytojas, rašantis tekstą, tik iš pirmo žvilgsnio nieko nenaikina – jis, kaip ir sodininkas, naikina ne tik savo laiką, bet ir popierių, taip pat naikins laiką tų, kurie ryšis jį perskaityti. Panašius pavyzdžius galima tęsti be galo, bet ir taip viskas a priori aišku. Tiems, kuriems tai neaišku, niekas ir nepaaiškės. Nereikia nė sakyti, kad tokių nesusigaudančių yra dauguma.

Demonai kyla ne tik iš baimės, bet ir iš tikėjimų. Nėra tokios baimės, kuri nekurtų, nemodifikuotų, nereinkarnuotų demonų, lygiai kaip nėra tokio tikėjimo, tokios religijos, kuri nedarytų to paties. Baimė kartais naudingesnė visuomenei negu fanatiškas tikėjimas. Toji baimė – iš pirmykštės bendruomenės, iš proto aušros laikų. Iš ten pat – ir tikėjimai, išdygę iš pirmykštės magijos. Fanatikai apskritai yra geriausi demonų draugai, geriausi jų klausytojai ir išpažinėjai, geriausi jų mokiniai.

Pasak S. Freudo, ir demonai, ir dievai kyla iš to vienintelio daikto, vadinamo libido. Šį bei tą anas demonų apsėstasis vis dėlto įžvelgė.

Kai ką žinojo jau ir šventoji inkvizicija, atidžiai sekusi visus raganų seksualinius ryšius su demonais ar šėtonu. Inkvizicija vienu metu beveik prilygo demonams savo išmone ir absurdiškumu, bet jau lenkė juos savo žiaurumu. Demonai iš tiesų nėra tokie žiaurūs, nes ar gali būti žiaurus vilkas avidėje, išsinešantis į girią tik vieną avelę, kai miršta iš alkio?

Demonams baisiausia, kad jie beviltiškai priklausomi nuo žmonių. Be žmonių jie niekas, negali net egzistuoti, neduokdie, išmirtų visi nuo AIDS ar susisprogdintų „saugumą" garantuojančių ginklų blyksniuose. Turėtų išmirt ir visi demonai, nes kur jie dėtųsi? Jie neprisitaikę gyventi apokalipsių griuvėsiuose, vienuolynų rūsiuose ar tuščiose dinozaurų kaukolių dėžutėse. Demonai yra beveik kaip žmonės, ir tas senis Freudas bei visa jo pasekėjų gauja gerokai buvo priartėjusi prie demonų karalystės vartų, bet tai neapsaugojo jų nuo paklydimų ir naivių, tikrovės neatitinkančių, interpretacijų.

Demonai ir žmonės – tai viena iš nuostabiausių simbiozių, ir tik paskutinis nevėkšla gali neigti demonų egzistavimą. Demonai neatsilieka nuo pasaulio pažangos. Štai vietoj senųjų sukubų ir inkubų, visokių raganų dulkintojų ir šiaip niekadėjų jau yra ir virtualių demonų. Tai jokia naujiena, nes iš tiesų demonai nuo pat jų atsiradimo laikų buvo ir yra virtualūs. Gyveno sau sąmonės ir pasąmonės kompiuteriuose, nors šie dar nebuvo išrasti. Todėl jie nesugaunami ir neapibrėžiami, neįžvelgiami per teleskopus ir supergalingiausius elektroninius mikroskopus, nepasiduodantys banaliems empiriniams matavimams bei čiupinėjimams. Bet tik panorėk savo artimui blogo, žvilgtelėk naktį į tamsų krūmą, ir iškart pajausi, kad šalia tavęs jau alsuoja demonas. Šalia, o gal tavo viduje – jis gali būti bet kur, tas tavasis demonas. Jis gali keistis pagal aplinkybes, jį beregint gali pakeisti kitas ar kiti. Nes demonų yra aibės, ir tūkstančiai jų tyko tavęs.

Ką čia dar galima pridurti? Jei nebūtų demonų, tai nebūtų ne tik pažangos, bet ir sąžinės, moksliukų pavadintos morale ar etika. Pagaliau, jei nebūtų demonų, nebūtų ir žmonių. Ir visiškai nesvarbu, kad dauguma pasaulio piliečių apie tai net nenutuokia.

Todėl demonai niekada nesnaudžia. Jie rūpinasi žmonijos išlikimu taip pat kaip ir savuoju. Sandėris įvykęs be galo seniai. Jis neapskundžiamas ir neatšaukiamas. De jure ir de facto. Taškas.

Alchemija

Bejėgiai buvo alchemikai: „filosofinis akmuo" jų sapnuose patekėdavo lyg didelis, raupsuotas, bet nepasiekiamas mėnulis. Be viso to, jie sapnuodavo deives ir dievus, kurie šnabždėdavo jiems į ausis pažadus atskleisti visatos paslaptis ir paversti juos tauriųjų metalų karaliais, aukso ir sidabro viešpačiais. Kai kurie manė, kad „filosofinis akmuo" turi begalę kitų stulbinančių savybių – gali prailginti gyvenimą, suteikti nemirtingumą ar pagaliau prilyginti žmogų Dievui.

Su „filosofiniu akmeniu" ne tik geležį, varį ar šviną galima versti auksu ar sidabru, bet ir paprastus laukų ar pajūrio akmenėlius deimantais, kitais brangiausiais ir gražiausiais akmenimis, kurių taip geidžia moterys ir kilmingieji, nekalbant jau apie pirklius bei gobšuolius.

Bejėgiai buvo alchemikai; „filosofinio akmens" nepajėgė duoti nei Dievas, nei šėtonas; ir jie nyko, seno, nusivylė ar išprotėjo savo retortų ir tiglių, kolbų ir žaizdrų apsuptyse, išsidegino akis cheminių reakcijų dūmuose ir sprogimuose, iki kaulų baltumo ėdė jų rankas rūgštys ir šarmai, byrėjo senų foliantų puslapiai, laboratorijų sutemose vakaro saulės spinduliuose virsdami auksinių dulkių stulpais. Prakeiktas „filosofinis akmuo" žėrėjo visatos ūkanose, kartais atrodydavo ranka pasiekimas sapno apyaušriuose, prieš nubundant, kada erdvėje sušmėžuoja ir bematant ištirpsta genialiausių idėjų kontūrai, bet viskas buvo veltui – beribė valdžia ir metalų reinkarnacijos, nemirtingumas ir šlovė, turtai ir apgaulingos tiesos ieškojimas. Negalima pažinti to, kas materialiu pavidalu neegzistuoja.

Bejėgiai buvo alchemikai, nes vienintelis „filosofinis akmuo" kas rytą patekėdavo virš jų galvų dangaus skliaute, ir jie nieko nežinojo apie to rutulio dydį ir jo kaitros galią, kur lydosi ir mainosi visos formos ir struktūros, kur saulės šviesos blyksnis juodžiausią antracito šukę kaipmat paverčia šviesą atspindinčiu aukso veidrodžio gabalėliu arba vėl, užslinkus šešėliams ar nakčiai, sugrąžina į neperžvelgiamos tamsos būvį.

Bejėgiai buvo alchemikai; tačiau tie, kurie „filosofinio akmens" neieškojo laboratorijų džiunglėse, nesunkiai aptikdavo aibes tikrų akmenėlių, besimėtančių tikrame pasaulyje. Iš tiesų mūsų pasaulis buvo, yra, tikiuosi, ir bus pilnas filosofinių akmenėlių; jie kartais šviečia ir skurde, ir prabangoje, moters žvilgsnyje ir saulės auroje šviesiose vaiko garbanose; ne veltui ir ne atsitiktinai sakau „šviečia", nes visa alchemija susijus tik su šviesa, – tamsoj nėra aukso, nėra brangakmenių – joje apčiuopiamos formos neturi vertės, nes jų negali regėt ir įvertinti; tamsoj yra tik viena sena kaip pasaulis alchemija – tai dvasios ir kūno meilės alchemija, bet ir jai reikia šviesos; tik šviesoj ji atrandama ir vėliau gali tęstis ir juodžiausioj nakty. Ak, šviesa iš tiesų yra didžiausia alchemikė, tai geriausiai patiria dailininkai ir fotografai, iš dalies gamtininkai ir meteorologijos reiškinių stebėtojai, ir apskritai visi žmonės, kurie nors kartą atmerkė akis ir šį bei tą pamatė ar iš tiesų pradėjo m a t y t i. Tokios alcheminės patirtys kaip dvasios rega, talentas ir kūryba, meilė, pagaliau pasaulio ir aš sutapimo akimirkos yra nuostabūs filosofiniai akmenys, egzistuojantys visada, šalia ar mūsų gilmėje, bet tai nereiškia, kad nereikia jų ieškoti, kartais sunkiai ar net beviltiškai. Bet tas ieškojimas nieko bendro neturi su šarmais ir rūgštimis, niaurių laboratorijų prietema, kur šmėžuoja angelų ir demonų šešėliai, tūkstančius kartų atsiveria ir rojaus, ir pragaro, ir visų įmanomų skaistyklų vartai.

Kartais reikia tapti vaiku, kad išvystum patį gražiausią filosofinį akmenį – pasaulio šviesos nutviekstą pasaulį. Nes auštant rytui, kada kiekviena rasos užlieta žolelė, skaidanti šviesą į bilijonus mažyčių vaivorykščių, man kalba apie tą akmenį, apie visus tuos akmenis, kurių barstyte pribarstytas mūsų pasaulis, bet pernelyg dažnai mes jų nematome, juos apeiname arba paspiriame koja.

Bejėgiai buvo alchemikai (nors savaip ištvermingi ir atkaklūs, užsispyrę ieškotojai, – visa armija donkichotų, kariaujančių su kolbomis, retortomis ir žaizdrų dūmuose kartais įžvelgiantys pasakiškas pilis ir vėjo malūnų kontūrus); nė vienas iš jų netapo filosofinio akmens viešpačiu, neprilygo net menkiausiam demonui ar dievukui, nenusavino dievų galios, užuot pasakę tai, ką jau daug kas iki jų žinojo – nėra ir nebus kito magiškojo akmens, išskyrus pasaulį ir gyvastį, gyvybę, vienatinius gyvenimus ir regėjimus; nes vietoj tavęs juk galėjo gimti kažkas kitas, kažkokia kita genų, minčių, jausmų, kūno struktūros dermė. Šių dienų pasauly matau tokią begalę filosofinių akmenų ir akmenėlių, ir jie buvo seniausiai sukurti ar atrasti dar prieš alcheminį sąjūdį, tik mažai kas apie juos žinojo, bet vis dėlto buvo žinančiųjų, ką liudija seniausieji mitai ir rašto paminklai; vienas iš filosofinių akmenų yra meilė – skaityk, jei dar neskaitei, „Giesmių giesmę", skaityk ją dar kartą, jei kažkada skaitei, nes ją reikia skaityti ir labai jaunam, ir vidury gyvenimo, ir jo pabaigoj; o geriausia nors kartą patirti dalį ar dalelę tos giesmės; tos patirtys atvers alcheminio virsmo vandenis, kuriais galbūt ir taip plauki, net nesuvokdamas, kokie lobiai plyti aplink. Jokie filosofiniai akmenys negali suteikti nemirtingumo fikcijos, nes dar nežinia, ar pati materija yra mirtinga, ar ne; mąstymas, rega, juslės dar kartą įrodo, kad pasaulis yra srautas, srautų srautas – elementariųjų dalelių ir gyvybės formų, keturių pagrindinių ir apčiuopiamų stichijų bei žodžių, kalbančių apie pasaulį, nes jį galbūt tik žodžių tvanu gali išreikšti; gal mes veltui gryninam jo „gabalėlius", detalizuojam gyvenimą, nes tik apribotais pavidalais galim suvokt tai, kas kaip visuma yra neaprėpiama ir nesuvokiama; pagaliau pats pasaulis yra bilijonbriaunis filosofinis akmuo, ir man buvo leista jį matyti ir čiuopti, alsuoti jo nusivylimais ir nušvitimais, prasmėmis ir beprasmybėmis – bejėgiai buvo alchemikai: jie visi turėjo tą akmenį, kurio ieškojo, bet nė vienas jo nematė, nes ieškojo to, ko ir ieškoti nereikėjo, nors pakeliui kai ką ir surado, tik ne tai, ko tikėjosi; o pragmatiškasis žmonių pasaulis yra kur kas mažiau prasmingas, negu dauguma linkus tikėti. Tai mes pragmatizuojam savo pasaulį dėl savo išlikimo; kasdien jį įvardijame, matuojame, čiupinėjame; iš tiesų vertingiausia tai, kas menkai apčiuopiama, kas slypi mūsų sielose ir dega it filosofinis akmuo viską nušviesdamas. Ir nesvarbu, kur jis dega – dangaus šviesulyje ar tavo sieloje, nes šviesos prigimtis visur yra ta pati, ir tik šviesa auksą gali paversti auksu, vyną – raudonu, juodą antracito gabalėlį prilyginti deimantui, o kariui įdėt į lūpas žodžius iš „Giesmių giesmės", kurios jis niekad neskaitė.

Bejėgiai buvo alchemikai, bet juk viskas, kas buvo, esam linkę tikėti, – buvo ne veltui.

Senovės alsavimas RASŲ SU ŽAIBAIS šventėje

Kaip atrodys šiemetinis Žaibas ir kaip bus švenčiamos Rasos su Žaibais, turbūt, daugeliui belaukiančių festivalio vis dar nėra labai aišku. Išsikeltas uždavinys padaryti Žaibą kitaip žadina smalsumą ir mums patiems. Šventės kertiniai akmenys jau tvirtai sustatyti, bet įvairiausių pasiūlymų gausumas ir šventimo planų kaita, matomai, neleis mums absnūsti iki pat Žaibų kulminacijos.

Sąmoningai žengiame mažiausiai pramintu taku. Bandome apjungti iš pirmo žvilgsnio skirtingus žanrus: sunkiąją muziką ir senąsias tradicijas. KILKIM ŽAIBU nėra šventė vien tik sunkiosios muzikos gerbėjams ar vien tik rekonstruktoriams – folkloristams. Stengiamės nors kartą metuose suvienyti šias abi jėgas, išardyti sienas ir įtikinti žiūrovus, kad nuo vienų iki kitų tėra vienas žingsnis. Nepataikaujame plačiajai visuomenei, nedarome išimčių net sunkiosios muzikos plačiąjai gerbėjų masei, neskubame kviesti „einamas“ grupes. Festivalio sunkiojoje programoje dominuoja pagan metalo stilistika, bet ir čia esame skrupulingai išrankūs - stengiamės atrinkti tik tuos kolektyvus, kurie kūrybinės gyvasties semiasi iš giliausių savo kultūros aruodų. Džiaugiamės, kad mus suprantančių kasmet vis daugėja. Kol jaučiame supratimo atgarsius jumyse, tol tikime, kad mūsų veikla vis dar reikalinga.

Šiemet stengėmės surinkti kiek įmanoma stipresnių grupių rinkinį, atsižvelgdami ne į kiekį, o į kokybę. Surinktom sunkiosios programos pajėgom esame kaip niekad patenkinti. Nusprendėme daugiau sunkiojo sąrašo nebeilginti, norėdami išvengti skubos programoje. Visos grupės vertos “headlainerių” vardo ir visas jas norisi pamatyti neapkarpytais pasirodymais.
Taigi sunkiojoje programoje mes turime:
ROTTING CHRIST - garsiausią Graikijos metalo grupę;
MEKONG DELTA - festivalio puošmeną – Vokietijos metalo veteranus;
NEGURA BUNGET - garsiausią Rumunijos metalo grupę;
TEMNAZOR - vieną žinomiausių Rusijos pagan metalo žvaigždžių;
SKYFORGER - garsiausią Latvijos, dabar jau ir Baltijos metalo grupę;
GODS TOWER - garsiausią visų laiku Baltarusijos grupę;
MERESSIN - juodžiausią Žemaitijos metalo grupę;
KHORS - grupę iš Ukrainos metalo elito;
LUCTUS - vieną stipriausių lietuviško black metal atstovų.

Tarp sunkiosios ir senosios programų sklandžiai įsiterpia:
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė SKYLĖ - viena profesionaliausių roko grupių Lietuvoje. Nors grupė yra kito muzikinio žanro nei dominuoja festivalyje, vis dėlto jos vieta festivalyje nepajudinama.
Tai tikras lietuviškas ‘headlaineris”, grupė, kuria galime deramai didžiuotis tiek mes, tiek visa Lietuva.
Senovinę Rasų šventę su mumis kartų šves:
VILKI – Latvijos karinio folkloro pasididžiavimas;
KRYNITZA – pagoniško neofolkloro grupė iš Rusijos;
DIN BRAD – legendinės Transilvanijos muzikinio paveldo puoselėtojai;
MARGA MUZIKA – vienas įdomiausių pastarojo meto įvykių lietuviškoje post-folk scenoje;
UGNIAVIJAS – džiaugsmas visiems pasilgusiems lietuviškų stiprių karo dainų;
KOVARNIS – senovinė, karinė festivalio dvasia.
Senovinę programą dar papildys:
LIEPSNOJANTIS ŠERKŠNAS – ugnies fakyrų komanda iš Klaipėdos, kurioje dominuoja merginos. Magiškas lankų, grandinių, fakelų, žibintų šou, pirotechnikos triukai, šviesų žaismas, muzika papuošta tautiniais motyvais Rasų naktį padarys dar įsimintinesne.
VAIGUVA – Šiaulių universiteto folkloro ansamblis; įvairių fakultetų studentai, besidomintys etnine kultūra, ypač autentišku liaudies menu, šoks ir dainuos kartu prie laužų, pins vainikus, burs ateitį, švęs Rasas kaip tai darydavo mūsų protėviai.
PAJAUTA – didžiausias Lietuvos eksperimentinės archeologijos klubas. Festivalyje dalyvaus tik dalis šios gausios draugijos. Klubo nariai demonstruos baltišką juvelyriką, sidabro liejimą, kaulo apdirbimą, kailių išdirbimą...
STEBULĖ - senovės baltų gyvensenos ir amatų klubas iš Lietuvos. Demonstruos gintaro apdirbimą, juostų pynimą, senovinę kario ginkluotės ir šarvuotės rekonstrukciją.
DVARGANTIS - Lietuva, gyvosios istorijos klubas, demonstruos odos dirbinius, juostų pinimą, senovinių rūbų siuvimą.
Taip pat dalyvaus pavieniai amatininkai ir kariai iš Lietuvos bei Latvijos.
Ir be abejo, visi šių klubų nariai jungsis kartu su žiūrovais į bendrą Rasų šventimą prie laužų su šokiais, dainomis ir žaidimais..
. Džiaugiamės, kad į antrą dešimtį įkopęs festivalis pagaliau sulaukė deramo įvertinimo. Renginį remia Lietuvos kultūros ministerija.

Primename, kad didžiausias Baltijos šalyse folkloro ir metalo festivalis KILKIM ŽAIBU XII vyks birželio 23 – 25 dienomis prie Lūksto ežero, Varniuose, po atviru dangum.
Iki renginio beliko vos 1 mėnuo.
Norintys įsigyti akcijinius bilietus už velniškai gerą kainą - 66,66 Lt paskubėkite, nes akcija “šeši bilietai už penkių kainą” gali baigtis bet kuriuo momentu.
Paprastas bilietas į renginį kainuoja 80 Lt.
Bilietais prekiauja: Bilietų pasaulis.

Daugiau informacijos:
www.kilkimzaibu.com

Į anapus

Sesuo naktis apgaubia
Juoda skraiste,
Siela tarsi vilkas staugia
Pilnatyje.
Palengva užgesta viltis
Akyse
Ir ištiesusi rankas mirtis
Kviečia keliaut su ja...
į anapus

Minkšta migla glosto
Medžių viršūnes,
Išblyškusios žvaigždės tolsta,
Pasislėpdamos rūke.
Nuodėmingame pasauly
Nerandu vietos
Ir vis keistas balsas aidi,
Tarsi kas kviestu...
į anapus

Ir suliepsnos ugnimi dangus,
Kris medžių lapai kruvini,
Krisiu ir aš - išsekęs nuo kančių,
Ir iškeliausiu su mirtimi...
į anapus

Mirties glėbyje

Tavo akyse nuskendo saulė,
Skaistų žvilgsnį pavogė naktis
Ir rausvai liepsnojančias lūpas,
Pabučiavusi užgesino mirtis ...
 
    Dabar tu ne tarp mūsų,
    Dabar nebeviena,
    Daugiau neteks tau verkti,
    Užmigus mirties glėbyje ...
 
    Tad ištiesk rankas ir skrisk į dangų
    Su angelais!
    Nebijok jau nieko meile mano,
    Kentėti tau daugiau nereiks!
    Išnykęs skausmas nebevargins,
    Daugiau niekada tavęs,
    Miegok saldžiai akis užmerkus,
    Mirties glėbyje!

Tavo švelnią šypseną sukaustė ledas
Ir įkalino išbalusiam veide,
Kuris toks šaltas ir nekaltas,
Kaip ir peilis perrėžęs venas ...

Tavo gležnas rankas nudažė kraujas,
Jis tarsi purvas ant balto sniego
Paslėpęs nežemišką tyrumą,
Kurio neišvys daugiau jau niekas ...