Isichazmas (iš gr. isihia „ramybė, tyla“) - senovinė stačiatikybės praktika, besivystanti nuo 4 a., ir kurios esmė yra ypatingas nepertraukiamos maldos menas. 
Isichazme buvo žmogaus savęs realizavimas būtyje; jame buvo keliamas santykis Žmogus ir Kita (žmogus-Dievas, žmogus-absoliuti būtis). O juk europietiškoje tradicijoje šis antologinis santykis buvo išskirtine filosofijos tema. O šia jos prerogatyvą visada stengėsi užginčyti religija, - ir tuo pagrindu tas jų tąsymasis ir sudarė pagrindinį minties vystymosi istorijos turinį. Sekuliarizacijos epochoje tas ginčas jau seniai išspręstas filosofijos naudai. Tačiau isichazme, kaip ir visose dvasinėse praktikose, ta prerogatyva vėl buvo peržiūrima. Ir jo principai saviti, besiskiriantys net nuo religinių. Ir tas išskirtinumas – dėmesys antropologijai. O tasai esminis santykis buvo priimamas kaip Žmogaus transcendencija.
Tam reikėjo sukurti specifines priemones. Žmogus privalėjo transformuotis antologiškai, įkūnyti save kitame būties vaizdinyje, tame, kad rytų krikščionybėje vadinama sudievinimu. Tam tikslui reikia turėti griežtą planą, siekti tikslo reikia metodiškai.
Dvasinės praktikos kelias turi laiptuotą struktūrą, kurią atitinka garsioji „Rojaus kopėčių“ paradigma (pagal tokio pavadinimo 7 a. traktatą, kuriame išvardintos visos pakopos). Ontologinės transformacijos procesas prasideda pradiniu pasiryžimo ir gailesčio aktu, tiksliai apibūdinamu graikišku metanoia (proto permaina) terminu. Tai radikalus sukrėtimas ir visiškas vidinio žmogaus pasaulio apsivertimas, kurio pasėkoje žmogus pasirenka kelią į Kitą būtį. Tuo aktu dar ne pasiekiamas žmogaus atsivėrimas (atsiskleidimas) Kitai būčiai, įvyksta pasiruošimas tokiam atsivėrimui. Toliau sutinkame vieną esminių isichazmo sąvokų - blaivėjimą arba nepsis (gr.). Tai sutelkta budrus mąstymo savikontrolė, kai sąmonė, įveikdama aktyvumo ir pasyvumo antinomiją, susikoncentruoja į savą energetinę konfigūraciją ir saugo ją nuo „užmačių“, blaškančių ir deformuojančių impulsų.
Prieigos prie aukščiausių pakopų – prieigos prie žmogaus susitikimo su Kita būtimi. Isichazme ir stačiatikybėje - tai jų energijų susilietimas, bendra veikla, Bizantijos koncepcijoje įgavusi sinergetikos pavadinimą. Žmogus susijungia su kažkokiomis energijomis, kurias suvokia kaip jam nepriklausančias, kurių šaltinis ne tik ne jame, bet ir kažkur anapus jo sąmonės ir patirties. Kartu tas susilietimas reiškia, kad žmogui pavyko savo energijas padaryti atviromis Kitų energijų pajautimui. Taigi, sinergetika tampa tarsi antropologiniu sujungimu, t.y. sinergetine antropologija.
Tačiau pilnos deskripcijos, pagrįstos atjungimo paradigma, kelyje laukia keletas būtinų apibendrinimo etapų. Artimiausias etapas – rastų konceptų ir paradigmų išplėtimas visai dvasinių praktikų sričiai, t.y. tokioms tradicijoms, kaip klasikinė joga, budistinė tantra, dzenas, daosizmas. O isichazmui artimiausias islamiškasis sufizmas.
Toliau – išplėsta bendrosios „dvasinės praktikos paradigmos“ definicija, apjungianti svarbiausius struktūrinius bet kokios dvasinės praktikos bruožus. O tada seka jau galutinis apibendrinimas, perėjimas prie bendrosios antropologinės koncepcijos, kurio esmė yra konstutyviosios žmogaus atjungimo koncepcijos refleksija. Aptinkama, kad dvasinėse praktikose įžvelgtas sinergetinis atjungimas nėra vienintelis žmogaus atjungimo būdas. Atsiverti galima ne tik Kitai būčiai; atsivėrimas gali ir nebūti ontologiniu.
Yra plati antropologinių fenomenų sritis, kur žmogus, jo energijos, susiliečia su kažkokiomis jam nepriklausančiomis energijomis, kurių šaltinio jis negali nustatyti. Tačiau tuose fenomenuose jis nesiekia transcenduotis, netapatina savęs su tam tikru būties tipu („šiapusine būtimi“); jis tiesiog reprezentuojasi kaip sąmonę ir savimonę turinti esybė. Tų „kitų“ energijų šaltinis žmogui pasirodo tik kaip „kitoniškas“. Būtent tai taikoma pasąmonei: jau vien savo apibrėžimu ji anapus sąmonės, žmogaus patirties, tačiau nesanti kitu ontologiniu modusu. Su tokia „kitoniškumo“ reprezentacija žmogus irgi užmezga santykius, - ir jų mechanizmas aiškiai antropologinis atjungimas – energinio atvirumo Kitam įgyvendinimas. Ir nors šis atjungimas nėra transcendentinis, nėra sinergija, jis lieka konstitucine paradigma: juk pasąmonės energijų indikuojami procesai (neurozės, manijos, fobijos ir kt.) indikuoja specifines sąmonės topologijas, o iš čia ir kyla tam tikros (patologinės) asmenybės ir tapatybės struktūros.
Čia reikia paaiškinti terminiją. „Žmogaus energija“ – ne visai aiškus konceptas, o „antropologinės energijos“ koncepto apibrėžimas yra sunkus ir dar neišspręstas klausimas. Tad sinergetinėje antropologijoje imamas ne toks turiningas, tačiau korektiškas „antropologinės apraiškos“ terminas. Žmogaus atsivėrimui atitinka atitinkama „ribinių apraiškų“ klasė., t.y., kai žmogus artėja prie savo egzistencijos ir patirties horizonto, kas pasireiškia prasidedančiuose svarbiausių charakteristikų, šio horizonto predikatų, pokyčiuose. Visų ribinių žmogaus apraiškų visumą vadiname antropologine riba. Jai priklauso su ribinių apraiškų tipai, atitinkantys žmogaus atsivėrimą, būtent, ontologinei Kitai būčiai ir kitoniškam Kitam (pasąmonei). Kita gali būti reprezentuota tik ontologiškai, arba kitoniškai. Tačiau yra dar vienas būtas atsiverti. Jis atsiveria virtualiose praktikose, šiandien tampančiose vis labiau masinėmis. Virtualūs reiškiniai skiriasi nuo realiųjų savo ne iki galo aktualizuota savybe, ne iki galo įsikūnijimu, kas reiškia kažkurių apibrėžtumų nebuvimą. Jų apraiškos neišbaigtos, todėl jos ribinės. 
Taigi, atsivėrimas būtyje, atsivėrimas esatyje ir virtualus atsivėrimas išsemia žmogaus atsivėrimo tipai. Jiems atitinkančios antropologinės apraiškos išsemia antropologinę ribą, joje suformuodamos tris sritis, kurias atitinkamai vadinamos ribos Ontologine, Esaties ir Virtualia temomis. Tai apibūdina žmogų: žmogus gali apibrėžtas kaip trejopai atsiverianti esybė.
Šiandien stebime episteminį vakuumą - nėra vieningos metodologinės paradigmos, vieningo idėjinio ir euristinio pagrindo visiems humanitariniams diskursams. Štai, filosofinis, filologinis ir sociologinis sektoriai mažai ką turi bendra. Kaip ateidavo ankstesnės epistemos?
Kai Pirmojo pas. karo paveikta pozityvistinė, kantinė ir neokantinė mokslinio pažinimo paradigma prarado savo viešpataujančią padėtį, atėjo humanitarinės paradigmos laikas. Tada epistemines paieškas maitino dvejopi ir skirtingą kryptingumą turintys impulsai: esantys po „Sistemos“ ar „Struktūros“ ženklu ir esantys po „Istorijos“ ar „Gyvenimo“ ženklu. Antrieji buvo aktyvesni ir pastebimesni, pateikdami aiškia antitezę ankstesnei paradigmai ir suteikdami garbingą vietą anksčiau nevertintiems menų, žmogaus jausmų ir žmonių santykių pasauliams. Benjaminas iškėlė epistemą, paremtą estetiniu pradu – modernizmo su lemiančiu meno vaidmeniu sintezių atgarsis. Hadameris laikotarpį apibūdino kaip „posūkį nuo mokslo pasaulio prie gyvenimo pasaulio“, ką liudijo ne tik tiesmukiški „gyvenimo filosofijos“ bandymai, bet ir dialogo, dalyvavimo paradigmų pasirodymas bei Heidegerio ontologija bei Huserlio „gyvenamo pasaulio“ koncepcija. Tačiau visa toji koncepcija iki galo taip ir nesirealizavo.
Kitos krypties sisteminės-struktūrinės tendencijos pasiekė integralinį apiforminimą ir todėl turime „struktūrine epistemą“, kuri, vienok, neįgavo monopolinio viešpatavimo. Tų krypčių konkurencija nepasibaigė iki tada, kai atėjo poststruktūrizmas ir postmodernizmas – kaip savotiška neigiama sintezė, atmetusi abu principus, tačiau atsisakiusi pozityvios epistemos kūrimo.
Tai koks principas gali tapti naujos kartos epistemos pagrindu? Nėra vienareikšmiškai aišku, tačiau yra daug nuorodų į kryptį link žmogaus. Kultūros sąmonėje, plačioje mokslinėje aplinkoje klostosi antropologinis posūkis – stiprėja antropologinė orientacija, kryptingumas į žmogų, įsitikinimai, kad už daugelio šiuolaikybės problemų slepiasi antropologiniai faktoriai. Daromos išvados, kad į problemų lauko centrą reikia patalpinti žmogų. O tada ir naujoji epistema taptų antropologine.
... Dar anksti spėlioti, kaip atrodys filosofija, įveikusi eilinę krizę, ir kokie bus jos sąryšiai su antropologija, besiartinančiai prie „mokslų apie žmogų“ sosto. O norint geriau suvokti šiuo metu vykstančias tendencijas humanitarinių diskursų srityje, verta atidžiau įsižiūrėti į naujausias Mišelio Fuko mintis, kurios buvo ir suartėjimu su Pjero Ado, išvysčiusio antikos filosofijos kaip „dvasinių pratybų“ koncepciją, arba, jo žodžiais, kaip „meną gyventi, kaip gyvenimo stilių, kaip gyvenimo būdą“. Į ją Fuko įdeda savo garsiąją „savųjų praktikų“ teoriją, kuri filosofiją supranta kaip „askezę“, į filosofinio diskurso pagrindus padėdama metanoia, anakkhoresis ir pan. dvasines praktikas. O tai jau antropologinė filosofija ir filosofijos suartėjimas su dvasinių praktikų paradigmomis. Tačiau, iš kitos pusės, tokia pozicija tik sustiprina pas Heidegerį ir Vitenšteiną sutinkamas nuostatas. Ir vis tik ne viskas taip paprasta! Antropologijos ir filosofijos artėjimas pasieks ribą, kuri nebus peržengta - nes niekada filosofija negalės būti sutapatinta su antropologija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą