Pozityvizmo švytuoklė

Herbertas Marcuse empiriškai pagrįsto pažinimo ir optimizmo subrandintą aplinką (vyraujančią nuo 19 a.) pavadina teigiančiąja kultūra (affirmative), kuriai nebūdinga nuosaiki laikysena: sociologijos noras tapti mokslu suabsoliutinamas virstant scientizmu ir technicizmu.

Vyrauja empirinės informacijos kaupimo idėja, kuri įtakoja tam tikros krypties sociologijos veiklą, pasižyminčią pasaulio kopijavimu į kiekybinius duomenis. Problema, kad informacijos kaupimas tampa svarbus dėl jos pačios, t.y. dėl tvarkingo duomenų saugojimo metodikos. Empirizmo požiūriu, kaip ir kam jie panaudojami, tai jau labiau kitų, metafizinių ir nemokslinių, disciplinų reikalas. Tačiau juk panaudojimo instrukcijas leidžia mokslo administratoriai, o netiesiogiai ir politikai. Antra anonimiškumas ir objektyvumas reikalauja, kad pažįstantis subjektas atsisakytų savo asmeninių ir visuomeninių bruožų ir ryšių. Modernus mokslininkas turės kurti nuo savo vertybinės sampratos nepriklausomą metodą. Neutralus stebėjimas tampa svarbia socialinių mokslų nuostata. Thomas Kuhnas įvedė normalaus mokslo sampratą: "toks tyrimas, kuris tvirtai remiasi vienu ar keliais praeities mokslo pasiekimais".

Tokia nuostata įtvirtina rutininę technologiją, susiaurinančią akademinę veiklos uždavinius, tampančius mokslo taisyklių tvarkymo procedūromis. Todėl 20 a. pabaigoje normalaus mokslo rutiną kritiškai įvertina sociologinio pažinimo sociologija, reflektyvioji sociologija ir metateorija. Vienok, reikia pastebėti, kad visi socialiniai mokslai glaudžiai susiję su šiuolaikinių socialinių struktūrų išankstiniais tikslais, todėl pagrindinės sociologijos kryptys taipogi "nulemtos" iš anksto. Tai institucinės (isteblišmento) sociologijos formos, tiesiogiai susiję su išankstiniais moderniosios techninės civilizacijos tikslais. Todėl modernusis laikas mažai keičiasi, o gal net sustoja, nes modernios visuomenės yra teleologinės, t.y. cikliškai save atkuriančios. Jų tikslas, anot G. Gurvičiaus, - technicizmas: "į pirmą vietą iškyla techninis žinojimas, suplaktas su politiniu žinojimu".

Kiekvienas pažinimo modelis apibrėžia savitą santykį su tiesa. Vienos kryptys pabrėžia argumentavimo svarbą, formuluodamos daugiau ar mažiau pagrįstus diskursyviuosius kriterijus, kitos kryptys siekia empiriškai tikrinti teorinius teiginius, trečioms yra svarbūs reflektyvūs įgūdžiai, o ketvirtoms – gebėjimas spręsti praktines problemas ir t.t. Tad jų tarpusavio kritika subrandina abejojimą pačia objektyvios tiesos galimybe ir sukuria neapibrėžtumo, nepakantumo, dvilypumo būseną, kuri, gilėjant fragmentacijai, apibūdinama sociologinės krizės vardu [pats žodis krizė yra mėgstamas intelektualų, nes padeda išdėstyti savo originalią koncepciją].

Iš tikro, skirtingų krypčių varžymasis yra veiksmingas naujų idėjų atsiradimo šaltinis. Tačiau didėjanti fragmentacija silpnina bendrųjų kriterijų reikšmingumą, trukdo formuoti konvencijas, terminus ir pan. Kartu sociologijai būdingas "kompleksuotas" santykis su filosofija, jos noras atsiskirti nuo socialinės filosofijos baigiasi tam tikromis radikaliomis išlygomis – tariamu suartėjimu su fizikos ir biologijos metodais, kuriuos bando įsisavinti ankstyvoji sociologijos klasikų karta.

Iš tikro, empiriškai orientuota mokslo dalis akivaizdžiai skiria sociologiją ir spekuliatyviąją socialinę filosofiją [A.Boskofas taip apibūdino: sociologija nagrinėja socialinius reiškinius įvertindama objektyvumo laipsnį, pasitelkdama apibendrintą socialinių dalykų aprašymą bei aiškinimą ir nepiršdama vertybinių "turėtų būti" nuostatų, žiūri, kas iš tikro vyksta].

"Ir Aristotelis, ir Galilėjus matė svyruokles, tačiau skirtingai suprato, ką matė… Ar jie iš tikro matė skirtingus dalykus, žvelgdami į tos pačios rūšies objektus? Ar galima teigti, kad savo tyrinėjimus jie atliko skirtinguose pasauliuose?" (Thomas Kuhnas).

Į tai atsakytų, kad tai tik dvi skirtingos to paties reiškinio interpretacijos, kurias reikia patikrint lyginant su tikrove ("Kad sužinotume, ar vaizdas yra teisingas, ar klaidingas, turime jį palyginti su tikrove", L. Virgenšteinas). Tad lemiamas kriterijus yra stebėjimo tikslumas ir patikimumas, kurį gali užtikrinti teisingai parinktas metodas.

Postpozityvistas (kuriems priklausė ir Th. Kuhnas) pažymėtų, kad interpretacija priklauso ne tiek nuo metodo griežtumo, kiek nuo mokslinės paradigmos (teorinės "pasaulėžiūros") prielaidų, apibrėžimų, sąvokų. Tai susiję su pačios mokslinės nuostatos pakitimu.

Pozityvizmas laiko, kad nuostatas keisti gali tik metafizikai – nemokslinių, dedukcinių teorinių sistemų kūrėjai. O mokslininkai turi mokslinį metodą, kuris iš esmės nekinta. Tačiau 19 a. pozityvistai jau pradeda reikalauti tirti tik prasmingus teiginius, kuriuos galima susieti su operacionalizacijos (techniškai tikslinamais apibrėžimais) kriterijais. Postpozityvizmas jau peržiūri pozityvizmo atmestus beprasmiškus filosofijos metafizinius principus, kartu tiesa darosi istorine.

Tai koks kriterijus tiktų vertinti skirtingas interpretacijas, kai atmetamas aprašymo arba stebėjimo kriterijus? Th. Kuhnas įveda teologinio mąstymo prielaidą, kurią pozityvizmas pavadintu ne tik "beprasmišku teiginiu", bet ir iracionalia mistika. Galilėjaus, formuojančio naujosios dinamikos principus genialumas – tai sugebėjimas pasinaudoti scholastinėmis Orezmiečio nuostatomis. Galilėjo pažiūros nebuvo suformuotos aristotelizmo, o, antra, jis buvo išmokytas analizuoti judėjimus remiantis impulso teorija, teigusia, kad tolydinis sunkaus kūno judėjimas yra nulemtas vidinės jėgos, kurią jam suteikė kūrėjas, davęs pradžią tam judėjimui.

Taigi, vaizdo lyginimas su tikrove nėra tik paprastas palyginimo procesas, kurio tariami rezultatas – tikėtinai tikslūs ir pagrįsti empiriniai duomenys. Akmuo ne tik svyruoja bet ir turi svyruoklę: "kol nebuvo sukurta scholastinė paradigma, mokslininkai negalėjo matyti jokių svyruoklių, jie matė tik svyruojančius akmenis" (Th. Kuhnas).

Socialiniai mokslai susiduria ne tik su fiziniu pasauliu ("svyruojantys akmenys"), bet ir su kintančiomis socialinėmis sąveikomis (žmonių motyvais, lūkesčiais, veiksmais, pasirinkimais, atsitiktinumais, nenumatomais padariniais…) Tai svyruojantys socialinės sąveikos principai, kurie neišskaidomi į statinius elementus. Todėl išryškėja dirbtinis ir visai nerealus (dualistinis) abstraktaus empirizmo modelis, skiriantis neutralų stebėtoją-mokslininką ir statiškus (tariamai objektyvius) stebėjimo duomenis. Pozityvistas paprastai slepiasi už metodo, bandydamas susitapatinti su idealistine jo programa. Tačiau nuolat kinta ne tik išorinis pasaulis, bet ir patys mokslininkai – kartais net kardinaliai keisdami paradigmines nuostatas ("svyruokles").

Pavyzdžiui, ankstyvajame savo "Traktate" L. Vitgenšteinas pažymi: "Kad sužinotume, ar vaizdas yra teisingas, ar klaidingas, turime jį palyginti su tikrove. Iš paties vaizdo neįmanoma sužinoti, ar jis yra teisingas, ar klaidingas".

Vėliau L. Vitgenšteinas suabejoja tokia atspindžio koncepcija. Naujas jo priešiamas vaizdas gerokai sudėtingesnis, besiskverbiantis pro sveiko proto regimybių šydą: "'Matymo' sąvoka palieka painų įspūdį. Ką gi, ji tokia. – Žvelgiu į kraštovaizdį; mano žvilgsnis slysta juo, matau aiškius ir neaiškius judėjimus, tas man įstringa, anas tiktai blankiai praplaukia. Vis dėlto kaip visiškai sujaukta gali atrodyti tai, ką matome! O dabar pasižiūrėk, kas gi vadinama 'aprašymu to, kas yra matoma'. – Bet kaip tik tai ir vadinama aprašymu to, kas matoma. Nėra vienintelio, tikro, tvarkingo tokio aprašymo pavyzdžio – kai visa kita tebėra miglota, dar tik turi būti išaiškinta arba paprasčiausiai atmesta šalin kaip niekalas".

Taigi, antrasis vaizdas įsisąmoninamas kartu su kritinės interpretacijos ir reflektyvumo įgūdžių atkūrimu. Šiuo atveju, dėmesys krypsta į kalbą, kuri galutinai supainioja linijinį priežasties-pasekmės ryšį. Tradicinis scheminės kalbos modelis, siejantis "mintį" ir "išorinę tikrovę" sunyksta.

Emilis Durkheimas suformavo gaires socialiniams mokslams, kurių pirmoji – socialinius reiškinius nagrinėti kaip "daiktus": "Jie ne tik nėra mūsų valios produktai, bet patys apibrėžia ją iš šalies, jie atrodo nelyginant formos, kuriose mes priversti lieti savo veiksmus". Čia glūdi nuoroda, kad socialinių mokslų uždavinys – tinkamas metodo parengimas ieškant analogijų su gamtotyra (Durkheimas nurodo 4 faktų "rūšis: biologiniai, psichologiniai, filosofiniai ir socialiniai). Tai įtvirtina vertybinio neutralumo nuostatą, palaipsniui socialinių mokslų metodologiją susiaurinančią iki metodo: jeigu socialinis faktas nusako išorinius, objektyvius požymius, darančius prievartą atskiriems individams, mokslininko dėmesys perkeliamas į išorinę realybę – reprezentacijas, o vėliau – į atitinkamų jas aprašančių metodų tobulinimą. Tai socialinio natūralizmo ištakos:
"Mes pasiūlėme mokslines išvadas numatyti ne filosofiniu žvilgsniu, o paprastai apibūdinti, pagal kokius išorinius požymius galima atpažinti moksliškai tiriamus faktus, kad mokslininkas sugebėtų juos pastebėti ten, kur jie yra, ir nepainiotų su kitais" (Durkheimas).

Vėlyvasis Durkheimas, tirdamas religinio gyvenimo faktus, aptinka vidinio pobūdžio tikrovę, ypač moralines taisykles, kontroliuojančias žmonių elgesį tik tada, kai jas internalizuoja (priima) patys individai. Socialiniai suvaržymai jau nėra vien išorinės kontrolės priemonės, o labiau vidiniai moraliniai individų įsipareigojimai vadovautis visuomenės gyvenimo taisyklėmis, esančioje juose pačiuose, o ne už jų:
"O iš tikrųjų visuomenės įtaka sąmonei kur kas mažiau priklauso nuo fizinio pranašumo, kuriuo ji apdovanota, negu nuo jai suteikto autoriteto. Jei mes nusileidžiame jos įsakymams, tai ne dėl to, kad ji turi kaip įveikti mūsų pasipriešinimą, o pirmiausia dėl to, kad jai jaučiame tikrą pagarbą".

Taigi, vėlyvasis Durkheimas parodo socialinės aplinkos įtaką konkrečios visuomenės mentalitetui ir veiklos būdams – tai žinojimo sociologijos nuostata.

Sociologinis pozityvizmas remiasi tiksliais matavimais ir nustato teisingus, pasikartojančius priklausomybių ryšius tarp kintamų dydžių, o tai leidžia daryti apibendrinimus, kurie panašūs į dėsnius. Pirmoji taisyklė – vieninteliai pagrįsti mokslo duomenys yra tie reiškiniai, kuriuos tiesiogiai perduoda juslės. Netikima spekuliatyviu argumentavimu, laikant tai paramokslu. Juk dar Comte laikų "žinoma", jei kiti mokslai tik daliniai, tai pozityvizmas yra visuotinis, apimantis visų pagrindinių mokslų pasiekimus.

Toks požiūris pateikiamas 20 a. pradžios neopozityvizmo tekstuose. Ir iš tikro, A. Comte vos ne pirmas garsus sociologas, pasėjęs visapusiškos paniekos humanitariniai minčiai grūdą. Mokslinio dėsnių apibrėžimo idėja padeda subrandinti mokslo ideologiją, besiremiančią paprasta mintimi. Kad racionalumas (koncepcija, grindžiama empirine praktika) leidžia nustatyti socialinės srities dėsnius, kitaip, priartėti prie grynosios tiesos. Tada sektū kitas žingsnis – tas tiesas pagrįsti universaliaisiais dėsniais. Tai parodo 20 a. loginio pozityvizmo skirtumą – jei ankstyvąjį pozityvizmą domino universalieji dėsniai, tai dabar tikslas regimas dalinių tiesų empirinio pagrindimo metodikoje.

Neopozityvizmas kuria bihevioristinę koncepciją, pabrėždamas.kad taupias, progresyviam kaupimui tinkamas žinias gali suteikti tik stebėjimas. Būtent čia suyra ryšiai su klasikinės sociologijos prielaidomis. Neopozityvistai daugiau dėmesio skiria individualaus elgesio ypatumams, o ne socialinių struktūrų susidarymui ir jų kitimui. Tai susiaurina pozityvizmą iki paprasto stebėjimo, kai išoriniai faktai visai nepriklauso nuo stebėtojo.

Todėl pozityvizmas kaip pozityviai duota (teigiančioji ir įteigiančioji) pažinimo programa imasi atsakomybės kontroliuoti tiesos sampratą. Ši kryptis siūlo socialinės politikos programą, kuri labai priimtina valstybinei biurokratijai. Abstraktusis pozityvizmas (pagal C. W. Mills), kurio ištakos loginis pozityvizmas ir neopozityvizmas (ir kurį remia biurokratija), visiškai neigia nuoseklaus racionalumo ir konvencijų svarbą.

Nes...

"(...) Nes tik dangus debesimis po kojom klojas,

Kai ant stogo krašto stovėdamas žemyn žiuri."

Balkonas

Išėjau į balkoną parūkyti, per turėklą persisvėriau.

Žvelgiu į eilinę naktį lig idiotizmo buku žvilgsniu,

O ji žvengia iš manęs, sakytum savaitę būtų gėrus

Ir man akis be saiko bado švirkšto adatos galu.

Dėkingas kad bent ausis liko, galiu girdėti dar ...

Tik šį kart keista – daugiau, aiškiau nei paprastai.

Sako neregio juslės pajautrėja dešimt iškart.

Hm, kaip supermenas su nuorūka, o po ja gelsvi pirštų galai...

Štai išgirdau kaip šis prakeiktas miestas inkščia,

Tarsi skerdykla pilna protiškai atsilikusių vaikų.

Supuvęs iki šaknų ir dvokiantis paleistuvyste.

Tačiau kam tai rupi, visuomenei tai normalu.

Paskanaut kaimyno kraujo, laisvas ausis užkraut ...

Lyg hienos be išimties visi tyko pasirengia.

Ir už kebabo kąsnį, kebabainėj apšnerkštoj ant ratų

– Pasturgalį atstatys kiekvienam poza patogia.

Krištolo kurpaitė

Prezervatyvas tai mūsų kartos krištolo kurpaitė, jį dedasi susitikę nepažystami žmonės, šoka visa naktį iki sąmonės netekimo, o vėliau tiesiog išmeta.

Arijų religija

Įvadas. – Istorija.

Kai A. Kuhn'as 1845 m. išleido savo garsųjį veikalą "Zur altesten Gesch. der indogerm. Volker", kuriuo davė pirmąjį postūmį Arijų^*) (indo- germanų) archeologijai, jis tebelaikė, kad yra geros perspektyvos tolimesniam tyrinėjimui:
"Tebėra gausu medžiagos palyginimui, nes tebėra ištisa religijos sritis, žadanti rezultatų gausą ir tuo pačiu metu suteikianti, iš intelektualiosios pusės, būtinybę užbaigti vaizdą, kurį apibrėžėm. Jei turėsime ne kartą tuose puslapiuose padaryti išvadą remiantis Vedų kalba, tai nutiks dažniau, jei nagrinėsime tų raštų mitus ir religiją sąryšyje su kitomis tautomis."

[^*) Šiame straipsnyje terminai "arijų" ir "arijai" naudojami tai kalbų grupei, buri paprastai filologijos tyrinėtojų vadinama "indo-germanų". Terminas "teutonų" naudojamas kaip bendrinis terminas, apimantis visas germanų rasės atšakas; žr. str. Teutonai]

A. Kuhn'o mokslinė viso gyvenimo veikla buvo beveik ištisai pašvęsta šių žodžių patvirtinimui. Šalia jo randame Max'ą Muller'į, turintį tokį pat tikslą ir pradėjusį iš to paties taško, "Rigvedos", kurios klausimais buvo vienas geriausių autoritetų.

Tuodu mokslininkus galime pavadinti tikrais lyginamosios arijų mitologijos, kurios rėmuose ilgą laiką "arijų religijos" sąvoka turėjo formą, įkūrėjais. Bendras požiūris, kurio abu laikėsi, glūdi įsitikinime, jau paskelbtame brolių Grimų, kad mitologijos, kaip ir kalbos, šaknys randasi giliai žmonių širdyse, ir kad ji nėra aukštesnių sluoksnių, tokių kaip šventikų ar poetų luomo, kūrinys – teorija, kurią tėvas Creuzer'is savo "Symbolik" bandė įrodinėti amžiaus pradžioje. Jos aiškinimas remiasi išimtinai gamta ir jos reiškiniais, ypač kovos idėja, kaip kad mums atrodo griaustinis ar dienos ir nakties kaita. Šis natūralistinis požiūris į mitologiją aiškiausiai perteiktas Rigvedos posmuose – iš kur mes galime lengvai suvokti, kaip susiformavo panašūs mitai tautose, kurių pagalba galime suprasti senuosius arijų mitinius ciklus. Tai A. Kuhn'as pabandė padaryti savo straipsniuose "Gandharven und Kentauren" (Kuhn Ztechr. I), "Sanos, Saranyu" () (ib.), "Manus, Minus, Mannus" () (ib. iv.), "Srmos, Sarama, Sarameya, Wuotan" () (ZDA vi.), o ypač savo didžiajame veikale Uber die Herabkunft des Feuers und des Gottertranks (Berlynas, 1859). Max'as Muller'is, kurio "Indėlis į lyginamąją mitologiją" (rinkinys 2 t., 1897). "Paskaitos apie kalbos mokslą" (1861- 64), kartu su "Esė", "Vokiškų seminarų fragmentai" (1867-75), "Religijos kilmė ir vystymasis" (1878), "Žodžių biografijos" (1888) ir t.t. yra plačiai žinomi visame išsilavinusiame pasaulyje, natūralistiniame mitinių vardų aiškinime pažengė netgi toliau už A. Kuhn'ą. Kaip ypač būdingas abiem mokslininkams, paminėtinas faktas, kad jie nepasitenkino arijų mitų aiškinimu, o taipogi bandė išvesti jų kilmę iš žmogaus kalbos pobūdžio, jos gebėjimo poetinėms interpretacijoms, jos daugiaprasmiškumui ir homoniškumui ir pan. Tokia glaustai yra Kuhn'o ir Muller'io mitologijos ir religijos koncepcija, kurias pilnam apibūdinimui turime taip pat pastebėti abiejų autorių veikaluose skirtą skurdų dėmesį svarbiai religinių apeigų ir garbinimo sričiai. Ši koncepcija tebebuvo dominuojanti praeito šimtmečio 80-aisiais, nors nuo pat ankstyvojo periodo buvo juntamos srovės, kilusios iš įvairių mokslo sričių, kurios, kaip atrodo, klibino Kuhn'o-Muller'io teorijos pagrindus.

Kadangi ši teorija, rekonstruodama arijų religiją, kilo nuo seniausių literatūrinių arijų rasių reliktų (Vedos, tada Avesta, Homeras ir Edda), o iš kitos pusės, mokslo, tapusio žinomu "folkloro" pavadinimu, kurio tikslas buvo rinkti legendas, pasakas, papročius ir įpročius, vis dar sutinkamus tarp žmonių, nukreipė dėmesį į taip vadinamosios žemesniosios mitologijos formas ir siekė įrodyti, kad pati seniausia medžiaga sutinkama kitur, tarkim kaip graikų driadės su vokiečių pelkių ir miškų laumėmis, ciklopais ir kentaurais, kartu su laukiniais ir t.t. Bandyti parodyti, kad iš to rato kilo daugelis garbių dieviškųjų ir herojiškųjų veikėjų. Šį požiūrį atstovaudamas daugiausia pasiekė W. Mannhardt'as savo dviejuose pagrindiniuose veikaluose "Der Baumkultus der Germanen und ihrer Nachbarstamme" (Berlynas, 1875, 2 patais. leid. 1904) ir "Antike Wald- und Feldkulte, aus nordeuropaischer Uberlieferung erlautert" (Berlynas, 1877, 2 patais. leid. 1905). Tada, papildant tai, etnologijos studijos ir jas lydinti universalioji lyginamoji religijos istorija nurodė neginčijamai primityvių universalių religinių idėjų eilę žmonijos istorijoje, kurių pėdsakai taip pat sutinkami ir arijų rasėse, ir kurios, kaip atrodo, nelabai telpa į Kuhn'o ir Muller'io pateiktą sistemą. Ypač protėvių teorija, pagal kurią visos religijos kilo iš mirusiųjų garbinimo, kuri buvo paimta pagrindu iš antropologijos ir J. Lippert'o pritaikyta arijų rasėms veikale "Die Religionen der europaischen Kulturvolker, der Litauer, Slaven, Germanen, Griechen und Romer in ihrem geschichtlichen Ursprung" (Berlynas, 1881) bei Anglijoje H. Spencer'io "Sociologijos principuose" (1976-96), su vėlesne Grant'o Alien'o "Dievo idėjos evoliucija" (1897). Panašiai Elard'as Hugo Meyer'is savo "Indogermanische Mythen" (Berlynas, 1883, 1887) išskyrė tris pagrindinius mitų susidarymo periodus: tikėjimas sielomis, dvasiomis ir dievais, pirmąjį kurių laikė esant iki arijų, antrąjį - arijų ir trečiąjį – po arijų.

Kartu nuomonė, kad Rigvedos eilės (iš kurios, kaip sakėme, išsirutuliojo Huhn'o-Muller'io teorija, ypač mitų aiškinimo atžvilgiu) mus įtraukia tiesiai į naiviosios gamtos poezijos sritį, susvyravo ir daugelis įžvalgių aiškintojų tvirtina aptikę, seniausiose vedų dalyse, pažeidimų pėdsakų ir šventikų pataisymų. Šis prieštaravimas Kuhn'o-Muller'io mitų aiškinimui ypač argumentuotas O. Gruppe knygoje "Die griech. Kults und Mythen in ihren Beziehungen zu den orient. Religionen, i" (Leipcigas, 1887) ir Anglijoje A. Lang'o "Paprotys ir mitas" (1884), "Mitas, ritualas ir religija" (1899) bei "Šiuolaikinė mitologija" (1897). Gruppe nurodo, kad daug mitinių veikėjų "Rigvedoje" paaiškintini ne gamtos reiškiniais ir nutikimais, o tam tikromis šventikų kultinėmis manipuliacijomis. Jis pats tiki, kad primityviųjų laikų arijai turėjo visiškai neturėti religijos ir jų mitų bei garbinimų vienodumą priskiria, visai kaip Creuzer'is, daugybei religinių formų, kurias jie pasiskolino ir Vakarų Azijos ir Egipto ir perdavė Graikijai, Indijai ir Vidurio bei Šiaurės Europai.

Pagaliau, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lyginamoji filologija, kurią galima laikyti arijų lyginamosios mitologijos dukterimi, taipogi perėjo į naują vystymosi fazę ir nuo tada poreikis garsų atitikimo kaip etimologiniam žodžių ir formų palyginimo tiksliai sistemai buvo didesnis. Aišku, ta pretenzija buvo padaryta ir identifikacijos srityje, pasiūlytoje religijų istorijos tyrėjų; ir tapo aišku, kad didžioji tų identifikacijų dalis, o tarp jų ir daugelis, kurios iki šiol laikomas kaip patikimiausias mitinių-istorinių hipotezių pagrindimas, buvo fonetiškai netvirtos: pvz., sanskr. gandharva = gr. kentauros () ('Gandharven und Kentauren'); sanskr. marutas (marutos) = lot. Mars; sanskr. Varuna = gr. Ouranos (); sanskr. Manu = gr. Minus ir daugelis kitų (žr. A. A. Macdonell "Vedų mitologija" Buhler'io "Grundriss der Indo-Arischen Philologie und Alterthumskunde", 1897).

Esant tokioms aplinkybėms, nenuostabu, kad abejonė Kuhn'o-Muller'io aiškinimo korektiškumu didėjo sulig metais ir kad galiausiai žmonės pasiekė tokį skepticizmo lygį, kad ėmė tvirtinti, kad negalimai tikrai nieko teigti apie seniausias arijų religines idėjas ir papročius. (žr. pvz. E. Zupitza "Ztachr. Des Vereins fur Volkskunde", 1901, p. 343, ff). Tik gerokai vėliau (žr. pvz. M. Winternitz'o išskirtinų straipsnių seriją apie "Was wissen wir von den Indogermanen?" iš "Beilage zur Munchner AZ", 1903 m. spal. ir lapkr.) žmonės vėl ėmė klausti, ar būtina skelbti tokių išskirtinių tyrinėtojų kaip A, Kuhn'o ir Max'o Muller'io viso gyvenimo darbą nuliniu ir tuščiu, ir ėmė bandyti išsaugoti bent kokius nors jų rezultatus. Visa tai leidžia mums pamatyti, kaip sunku šiuo metu pateikti arijų religijos santrauką; ir prieš pradedant šį sunkų užsiėmimą būtina, visų pirma, paliesti svarbiausius aspektus dėl metodo, kurį naudosime tolimesniuose aptarimuose.

---

Įvadas. - Metodas

Giliame kūrinyje, pavadintame "Die Aufgabs der theologischen Fakultaten und die allgemcine Religionsgeschichte" (Berlynas, 1901) A. Harnack'as sako:
"Pirmiausia, reikia kažkiek pasvarstymo sužinant, kad kiekvienas atskiros religijos tyrimas neturėtų būti atskirtas nuo žmonių istorijos tyrimo… Bandymas stirti tik religiją yra labiau vaikiškas užsiėmimas nei tyrinėti tik šaknis ar žiedus, o ne visą augalą".

Dėl tokio neatskiriamo ryšio tarp rasės istorijos ar, tiksliau, kultūros istorijos ir jos religijos, kurią vėliau dažnai matysime mūsų aptarime, medžiaga, kuri tiekia mums žinias apie primityviųjų arijų kultūrą iš tikro yra ta pati, kuri leidžia mums sužinoti apie jų religiją. Kadangi šis rašytojas nesenai pirmąją smulkiai apibūdino pratarmėje savo "Reallez. Der indogerm. Alterlumskunde" (Stasbūras, 1901) ir savo veikalo 3-me leid. "Sprachvergleichung und Urgeschichte" (I. Teil. 'Geschichte und Methode der linguistisch-historischen Forschung', Jena, 1906), tai belieka jam čia tik trumpai apibūdinti jo specialų pritaikymą religijos istorijai.

Medžiaga, kuria disponuojame tirdami priešistorinius kultūros laikotarpius yra dalinai paimta iš kalbos, dalinai iš daiktų. Pirmojo varianto atžvilgiu pirmiausia privalome, griežtai atsižvelgę į fonetinius dėsnius, palyginti su religijos istorijos priešistoriniais ekvivalentais. Pavyzdžiui, be jokių abejonių, yra atitikimas šioje žodžių grupėje: sanskr. deva = lot. deus, liet. dievas, ir. dia, senovės normanų tivar - "Dievas"; Ir Max'as Mulleris yra tikrai teisus kai, kelis kartus, laikė šio tipo etimologijos taikymą tarp svarbiausių žmonijos mąstymo istorijos pasiekimų. Primityvaus žodyno paieškoje privalome, žinoma, pašalinti atitikimus, kurie apriboti atskirose arijų kalbose, kurios, kaip žinome, yra artimesnės viena kitai nei kitos kalbos. Tai apima, pvz., nemažą indo- iranėnų žodžių atitikimų, tokių kaip sanskr. soma = Avestos haoma tam tikram somos augalui, turėjusiam svarbų vaidmenį abiem tautų kultuose; sanskr. mitra = Avestos mithra - Saulės dievas Mitra; sanskr. hotar = Avestos zaotar - tam tikra šventikų klasė ir t.t. Negalime tokio tipo atitikmenų panaudoti nustatant arijų religijos pobūdį; priešingai, jie paprasčiausiai parodo, kad indai užbaigė religijos istorijos vystymąsi kartu su iranėnais arba, galbūt, rytine jų šaka, kas neįeina į šio straipsnio temos apimtį (apie tai žr. Spiegel. "Die arische Periode", Leipcigas, 1887 ir daugelį skirsnių Oldenberg'o knygoje "Die Religion des Veda", Berlynas, 1894). Neigiamos išvados iš primityviųjų laikų žodyno, t.y. išvados nuo išraiškos nebuvimo tam tikrai idėjai iki pačios idėjos nebuvimo, yra, bendrai paėmus, pavojingos, kaip ir visi neigiami dedukciniai išvedžiojimai. Tačiau yra kitaip, kai primityviai susiję išraiškos ieškomos visai idėjų klasei. Kai, pvz., žlunga visi bandymai įrodyti, kad tikrieji dievų vardai egzistavo ankstyvaisiais laikais arba kai nėra etimologinio sutarimo tarp dviejų kalbų šventyklos idėjai, tie faktai reikalaus aptarimo nusprendžiant ar tikrai primityviuoju arijų laikotarpiu turėta dievų vardai ir šventyklos.

Tačiau būtų didelė klaida priimti, kad vienintelis būdas, kaip filologija gali pasitarnauti religijos istorijai, yra perkeliant primityvius etimologinius atitikmenis į religijos sritį. Harnack'as (kaip cit.) teisus sakydamas, kad religijos istorija yra atspindėta kalbos istorijoje ir kad tik tas, kuris žino antrąją, gali iššifruoti pirmąją. Faktiškai, visa religinių idėjų formacija gali būti suprasti tik filologijos pagalba. Iš kur atsiranda atskirų arijų rasių dievų vardai, jei, kaip ką tik matėme, jų negalima surasti primityviosios kalbos žodyne? Kokia religinė mintis iškėlė juos kiekvienu atskiru atveju; ir kaip tai padarius, jų pagrindinė idėja vystėsi gilyn ir platyn? Tačiau netgi jei būtina, deja, priimti, kad mūsų žinios šioje srityje vis dar ribotos, tas faktas, kad dabar mes nieko nežinome, kaip buvo iš tikro, kad etimologinis daugelio, jei ne didžiosios dalies, arijų dievų išaiškinimas (indų Varuna ir Mitra, graikų Ares ir Poseidon, romėnų Mars ir Liber, teutonų Tanfana ir Nerthus, lietuvių Occopirmus ir Autrimpus, ir t.t.). Tokiame kontekste H. Usener'io "Gotternamen, Versuck einer Lehre von der religiosen Begriffsbildung" (Bona, 1896), knyga, kuri tam tikra apimtimi sudaro šio straipsnio pagrindą, rodo tam tikrą pažangą, nors rašantysis tą pažangą supranta daugiau fundamentaliojoje veikalo idėjoje, o ne detalėse, kurios neretai yra lingvistiškai silpnos. Be to, ko labiausiai pasigendame arijų archeologijos sferoje, kaip ir kitose, yra lingvistinės medžiagos rinkinys. Ką turime surinkta patikrinta iki mūsų, tai aukojimo ir maldų terminiją, iš šventikų ir šventyklų, apie kerus ir kreipinius į orakulus, teisės ir moralės idėjas - iš visų arijų kalbų; įvairūs vystymosi laikotarpiai prasiveržia savaime ir kiekvienas naujas etimologinis aiškinimas skatina naujus atradimus religijos istorijos srityje.

Mes tiek ilgai buvome įpratę prie aiškinimo išraiškų, kurios arba priklauso bendram prieš- istoriniam žodynui arba yra autochtoninės atskirose kalbose. Dabar mes turime naudotis kitu svarbiu šaltiniu, siekdami suprasti religijos istoriją. Tai svetimas žodis arba skolinys. Taip gr. Kadaos paimtas iš hebr. qedem, "Rytai"; lot. Apollo ir Proserpina iš gr. Apollon ir Persenone, ir rus. bog, "Dievas", iš Avestos baga rodo kryptį kuria naujos religinės mintys ir įtaka atėjo pas arijų rases.

Dabar, net jei tikslas, filologijos duotas religijos istorijai, yra didelis ir daugiabriaunis, vis tik yra didelis suklydimas manyti, kaip buvo daroma anksčiau, kad primityvių arijų religija,kaip ir jų kultūra bendrai, galėtų būti paprastai išvesta iš etimologinių palyginimų. Tiesa ta, kad prieš tai minėta lygtis, sanskr. deva = lot. deus, mums aiškiai parodo, kad net pirmykščiais laikais buvo dieviškųjų būtybių; tačiau negalime tikėtis iš filologijos jokios informacijos dėl šio termino vidinės prasmės, arba svarbos ir sferos. Šiame, kaip ir visuose kituose klausimuose, dalykų palyginimas ir dalykų tyrimas privalo lydėti žodžių palyginimą.

Tai pirmiausia nuveda mus į Priešistorę arba Priešistorinę archeologiją, mokslą, kuris, bendrai imant, nemažai remiasi priešistorinio žmogaus tam tikromis religinėmis koncepcijomis ir papročiais. Taipogi turime būti dėkingi už daugelį priešistorinių reliktų, kaip gerai žinoma, senovėje plačiai paplitusiai mirusiųjų garbinimo praktikai; kaip ir klausimai, kaip ir kur mirusieji buvo laidojami, kas buvo dedama greta jų, kaip kad maistas ir gėrimai, kokie ginklai ir dirbiniai buvo dedami į kapą ar ant laidojimo laužo, ir kodėl kūnas buvo laidotas ta ar kita padėtimi, pasuktas į tą ar kitą pusę, yra natūraliai ir glaudžiausiai susiję su religijos istorijos problemomis. Tačiau kitokio tipo atradimai – tokių, kaip aukojimo akmenys, stabai, amuletai, bronziniai puodai, bronziniai vežimai, be abejonių tarnavo religiniam tikslui (vienas neseniai, 1902, buvo rastas netoli Trundholmo, žr. S. Muller. "Urgeschichte Europas", Strasbūras, 1904, p.116), ir daugelis kitų – turinčių didelę vertę religijos istorijai, net jei pradžioje jie mums kėlė daugiau problemų, nei buvo galima išspręsti.

Tačiau pagrindinis uždavinys šioje tyrinėjimų srityje visada privalo būti religijų, istoriškai priskiriamų įvairioms arijų rasėms, palyginimas ir bandymas išrinkti iš jų heterogeninių reiškinių krūvos to, kas bendra ir pirmapradiška. Ir negali būti abejonės dėl kelio, kad prieš tai pabrėžiama analogija tarp arijų kultūros bendrai ir arijų religijos atskiru atveju yra teisinga.

Bus parodytas didelis V. Hehn'o nuopelnas, ypač jo knygoje "Kulturpflanzen und Haustiere in ihrem Ubergang aus Asien nach Europa" (red. O. Schrader, Berlynas, 1902), kad civilizacijos sąlygos pirmykščių arijų laikų išsilaikė, neretai su dideliu atsidavimu, tarp Šiaur. Europos rasių, atskiru atveju lietuvių ir slavų, kur jie neretai pasireiškia dar ir šiomis dienomis. Iš tų rasių tyrinėjimų aukščiausios gyvenimo formos, kaip jos atrodo pas senovės indus, graikus ir romėnus, buvo pirmąkart pilnai suprastos. Nieko daugiau nereikėjo, o tik perkelti tą paprastą mintį į religijos istoriją. Dažnai tokiu pat būdu žmonės, kaip W. R. Smith'as ("Semitų religija", 1894, [vok. vert. 1899, Freinburgas]) ir S. I. Curtiss'as ("Primityvioji semitų religija šiandien", 1894 [vok. vert. 1904, Leipcigas]) neseniai pabandė išvesti seniausiąsias semitų religijos sąlygas; ne tiek daug iš senovės babiloniečių, finikiečių ir hebrajų, kiek jų šiuolaikinių liekanų, ypač tarp arabų genčių. Panašiai ir mūsų uždavinys yra pažvelgti į aukščiausias indų, graikų ir romėnų religijos formas iš Šiaur. Europos pagonybės žemiausių pakopų požiūrio taško, ir vėl surasti antrąją pirmajame. Nelaimei, šį metodinį planą lengviau išsakyti nei padaryti. To priežastis tame, kad žinios apie Šiaur. Europos religiją, daugeliu atvejų, tebėra miglotos ir nepilnos; nes – ir tai labiau liečia teutonus - negalima abejoti, kad J. Grimm'o veikalas ("Deutsche Mythologie", 1875-78), nors vertas dėmesio iki šiol, kenčia nuo dviejų trūkumų, kurie nebuvo pašalinti net ir tolimesnių tyrinėjimų metu. Pirmasis jų, kad religinė-istorinė informacija apie žemyno teutonus pernelyg persisunkusi tuo, ką žinome apie skandinavų mitologija, kuri reikalauja kritinio įvertinimo. Antrasis tame, kad pilna senojo teutonų tikėjimo rekonstrukcija Grimm'o ir jo pasekėjų rankose perimta tos pačios jo turinio pervertinimo dvasios kaip ir pas Tacitą jo "Germania". Mūsų žinios apie slavų pagonybę dar mažiau tikros. G. Krek'o "Enleit. in die slav. Literaturgeschichte" [1887, Grazas] randame, vienok, faktinį palyginamąjį senosios slavų religijos pristatymą [pp. 377-439]; tačiau kandi A. Bruckner'io kritika ("Archiv fur slav. Philol. ", xiv, 161 ff) parodė, kokios reikia atidos šaltiniams, kuriuose pernelyg gausu neįtikėtinų nesusipratimų ir klaidingų korektūrų (jų pavyzdžiai "Archiv", iv, 423 arba xiv, 184), kol iš jų galime išgauti tikrojo aukso grūdą. Atskiru atveju, mes nieko nežinome apie pagrindinių slavų dievų vardus, nes netgi sutarimas dėl Zuarasisi (laiduotas Thietmar'o, vi, 7) su rusų Svarog nieko užtikrintai neįrodo (žr. Jaglė, "Archiv", iv, 412 ff). Galbūt, tai paprasčiausiai todėl, kad iki šiol iš viso nebuvo slavų dievų vardų. Jei istorinė informacija apie slavų pagonybę yra abejotinos prigimties, mums tam tikru laipsniu tai kompensuoja tai, kad slavų dirvoje daugelis pagoniškų elgesio normų ir papročių, netgi po išoriniu krikščionybės blizgesiu, stipriai jaučiamos net ir dabar. Turime puikių duomenų apie tai; ir tikimės, ypač mirusiųjų kulto atžvilgiu, iš jų gauti naujos ir vertingos informacijos.

Taip pat, laimei, mes turime daug informacijos apie primityviąją broliškųjų slavams Baltijos rasių pagonybę: prūsų, lietuvių ir latvių. Tarp tų tautų, nuo pat pradžių vienodai nutolusių tiek nuo romėnų, tiek nuo Bizantijos kultūrų įtakos, specifinė primityvi religinė sistema išliko iki 15 ir 16 a. ir netgi vėliau; tad matome Liuterio pasekėjų, kaip kad Jan'o Malecki'o (Meletius, Menecius) apie 1550 m. ar Mattheus Praetorus (gim. apie 1635), galimybę smulkiai aprašyti jų bendruomenėse tebesančią pagonybę. F. Solrasen'as Usener'io "Gotternamen" (p. 79 ff) išvardijo ir trumpai paaiškino tuos prūsų-lietuvių religijos šaltinius. Prie kai kurių iš jų grįšime šiame straipsnyje. Vienok, bendrai imant, Galime išsakyti viltį, kad lietuvių religija pasitarnaus arijų religijos tyrinėjimams taip, kaip arabų religija pasitarnavo semitų religijos tyrinėjimams.

Įvadas. - Dievo idėja.

Jei imamės tirti ir tvarkyti, prieš tai apibūdintu metodu, senųjų arijų religinių idėjų ir papročių sankaupą, koks begali būti geresnis pradinis taškas, nei koncepcijos, su kuria susijusios visos būsimos pastangos, evoliucija - Dievo koncepcija. Turėtumėm tris žodžius - gr. teos (), lot. deus ir bendrą teutonų O.H.G. got - paimti šios išankstinės analizės atsparos tašku.

Ilgą laiką graikiškas žodis buvo klaidingai siejamas su lot. deus. Dabar šią teoriją galime laikyti galutinai užmestą. Iš kitos pusės, visi vėlyvesni etimologai sutaria^*), kad gr. teos () kilęs iš Feros () (cf. - "pasakyta Dievo") ir priklauso tokiai žodžių grupei: liet. dwesiu, dwėsti - "kvėpuoti", dwasė - "kvėpavimas", "dvasia", dūsos - "rūkas" (garai); sen. slavų duchu - "kvėpavimas", "dvasia", duša - "siela"; M.H.G. getwas - "šmėkla"; sen. galų dusii - "nakties košmaras" (cf. Augustine. De Civ. Dei, xv. 23: 'Quosdam daemones, quos Dusios Galli nuncupant, hanc assidue immunditiam et tentare et efficere plures talesque asseverant'; Isid. Or. 8, 11, 103: 'Saepe improbi existunt etiam mulieribus, et earum peragunt concubitum, wuos daemones Galii dusios nuncupant quia assidue hanc peragunt immunditiam'), lot. Feralia (*dhvesalia) - "mirusiųjų pagerbimo šventė" (ir tikėtina feriae iš *dhvesia ir festus). Kaip gr. teos () išvystymą gavome "kvėpavimą", "sielą", "mirusiojo dvasią", "dievą".

[ ^*) Bochtel'is formuluoja tam išimtį, Bezzenberger'io Beitrage 217 ff {N.B. žaigždutė prieš žodį (kaip toliau) žymi, kad forma neegzistuoja, bet yra išvesta} ]

Kita žodžių grupė yra analogiško panašumo. Jordanis (13 sk.) pastebo apie gotus: 'Jam proceres suos,quorum quasi fortuna vincebant, non puros homines sed semidoes, id est, anses vocaverunt'. Ten panaudotas žodis ansis žymi protėvių sielas garbintas kaip dievai, iš vienos pusės, iškyla iki aukščiausiojo senovės normanų dievo Asen'o (sen norm. asisr), o iš kitos pusės tebeegzistuoja anglosaksų kalboje (ese) žemesniųjų dvasinių būtybių, elfų, prasme: esa gescot yra kaip ylfa gescot = N.H.G. Hexenschus, liet. liet raganos strėlė, t.y. . Nėra neįmanoma, kad čia, toliau, yra ryšis tarp to žodžio ir sanskr. asu - "žmonių ir gyvūnų gyvybės kvėpavimas", anima (cf., fonetiniame sąryšyje, sanskr. asi - lot. ensis - kardas) ir taipogi su sanskr. asura, Avestos ahura (Ahuru- mazda) = "dievas", "viešpats".

Juos paaiškinantys faktai yra kituose susijusiuose reiškiniuose. Kaip ir kitose rasėse, siela arijų kalbose pateikiama kaip kvėpavimas, vėjas, garai ar dūmai. Primityvus arijų išsireiškimas šiuo klausimu išliko formulėje sanskr. Atman = O.H.G. atum - "kvėpavimas", "siela" (iran. athach - "kvėpavimas"); tuo tarpu artimai susijusi formulė sanskr. Manas = gr. menos () - (žr. taip pat lot. Minerva iš *Menesova) atrodo, kad reiškia ne tiek fizinį sielos substratą, kiek jos dvasinę galią (žr. gr. memona (), - "stengiuosi"). Atrodo, kad žmogaus širdis laikyta kaip tikroji sielos buveinė, faktas, kuris, kaip atrodo, seka, pirma, iš gr. kires (), primityvios dvasinės būtybės (žr. toliau, p.27, 52) ir jų tapatumas su kir () - "širdis", ir, antra, iš aplinkybės, kad indų manas taip pat turi savo vietą širdyje būdamas nykščio dydžio (žr. Olderberg. Die Religion des veda, p. 526). Širdis taipogi laikoma daugybės dvasinių funkcijų ir emocijų pradiniu tašku: lot. vecors - "išprotėjęs", recordari - "prisiminti"; sen. slavų srūditi sę - "būti supykusiu"; bulg. srūčeliv - "drąsus" (lot. cor, sen. slavų srūdice - "širdis") ir t.t. Iš atskirų kalbų galime papildomai paminėti: lot. animus - "siela", anima - "kvėpavimas"; gr. dnemos () - "vėjas" (sanskr. dniti - "jis kvėpuoja"); gr. fuchi (), fuchju () - "kvėpuoti"; gr. tumos () ("Iliada" vii 131 tapatus fuchi ()); sanskr. dhuma, lot. fūmus - "dūmai" ir t.t. Šis kvėpavimas ar dūmai taip pat randasi žmogaus kūne, kurį, vienok, palieka atėjus mirčiai, o taip pat laikinai miegant ir sapnuojant, taigi leidžiant nepriklausomą egzistavimą. Iš dvasinių būtybių, atsiradusių tokiu būdu, yra daugybė dvasių, kurių dalis laikomos kenkiančiomis, o dalis palankiomis, ir kurių įvardijimui arijų kalbose yra daugybė išraiškų.

Žemynos simbolis

Kai kurie jų: sanskr.druh, Avesta druj = sen. norm. draugr, sen. saksonų gidrog, O.H.G. gitroc (taip pat žr. A. S. dredg - "vikšro išnara" ir galbūt old.norm. dvergr, M.H.G. twere - "") - "goblinas", "vaiduoklis": sanskr. druh - "sužeisti"; sanskr. rbhu, Vedų įvardijimas trims protingesnėm elfiškom būtybėms (Kuhn Ztechr, iv, 102 ff) = sen. norm. dlfr, A. S. aelf, M.H.G. elp - "fėja", "šmėkla", "demonas", "nakties košmaras" (žr. W. Grimm Kleinere Schriften, I, 406 ff, o taip pat Schrader Reallexicon, str. "Zwerge und Riesen"); bendras teutonų mar m.f., sen. norm. mara, A.S. more, mare, O.H.G. mara f - "demonas" (mare nakties košmaruose) = sen. slavų mara - "ragana", "demonas", "goblinas", iran. mor-[r]igain, galų - "goblinų karalienė": sen. norm. vair, A.S. woel - "negyvas" (ypač mūšio lauke) = liet. vėlės - "mirusiųjų šmėklos; šmėklos bendrai; gotų hugs , sen. norm. hugr - "siela" (mannahugir - "žmonių sielos, pasireiškiančios daugeliu formų"), galbūt = liet. kaukas - "nykštukinė būtybė", "velniūkštis" ir t.t.

Šiai būtybių klasei, kuri patraukė mūsų dėmesį, aptariant likimo koncepciją (toliau, p.52), priklauso dvi anksčiau aptartų žodžių sekos, būtent, gr. teos () ir gotų anses; tačiau šie žodžiai įgauna aukštesnę prasmę mirusiųjų sielų garbinimo įtakoje ir yra susietos su tomis dieviškomis būtybėmis, kurias apibūdina lot. terminas.

Žodis deus, kaip parodėme prieš tai, atitinka sanskr. deva, iran. dia, liet. diewas, sen. norm. tivar ir kartu su jais siekia arijų šaknį *deivo-s, kuri, artimame sąryšyje su arijų *dyeu-s = sanskr. dyaus - "dangus", gr. Zeus () ir lot. Juppiter, ir privalėjo turėti reikšmę "dangiškasis". Taigi, arijų *dyeu-s, kaip naudojamas ne tik kaip indų dyaus, bet ir gr. Zeus () bei lot. Juppiter, pradžioje žymėjo matomą dangų, garbinamą kaip dievą; *deivosišvestas pirmykščiais laikais^**) iš *dyeus, turėjo pradžioje reikšti tik danguje regimas gamtos galias, pvz., saulę, mėnulį, auįrą, perkūną, vėjus ir t.t. Tad juose privalome matyti "dangiškuosius".

[^**) Vėlesnis susidarymas iš sanskr. dyaus, divas = gr. Zeus yra sanskr. divyd = gr. dios () - "dangiškai"]

Bendra teutoniškoji šaknis gotų gup, sen. norm. god, A. S. god, O.H.C. got rašančiajam atrodo labai būdingas seniausiosios dieviškumo koncepcijos aktyvus elementas tuose "dangiškuosiuose". Svarbiausia, kad tai nuveda prie belyčio koncepcijos, prie pirminio ghutom (apie tai žr. Ostholl iš Bezzenberger Beitrage z. Kundc d. idg. Spr., xxiv, 177) kaip parodyta palyginus su sanskr. havati - "jis kviečia" (huta - "pašauktas"), Avesta zavaiti - "jis užkeikia", liet. žawėti - "apžavėti", tikriausiai pradžioje žymėjo "dievišką elementą iššaukiamą, kai apžavi sudievintas reiškinys". Prie šito grįšime vėliau.

Tačiau gr. teos () ir lot. deus aptarimas mums sukelia būtinybę mūsų turimą medžiagą padalinti į dvi dalis, kurias galime išskirti kaip mirusiųjų garbinimą ir "dangiškųjų" garbinimą. Trečiajame skyrelyje aptarsime tai, kad liečiasi tiek su mirusiųjų, tiek "dangiškųjų" garbinimu, tačiau yra visiškai nepriklausoma, t.y. vyraujančias Likimo idėjas ir jų nagrinėjimo priemones.