Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga

 „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“, Gal 5:24

Krikščionybė gimė persekiojama ir kentėdama. Bet kurią akimirką tikintysis turėjo būti pasiruošęs kankinio daliai. Jis turėjo įtempti visas dvasines jėgas ir atsižadėti pasaulio. Vos ne pildėsi Kristaus žodžiai: „kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ie teseka manimi“ (Mt 16:24). Tai tegalėjo būti tik išrinktųjų, elito likimas...

Trys persekiojimo amžiai baigėsi krikščionybės pergale. Ji tampa prieinama masėms, tačiau kartu neišvengiamai ir nepaprastai krenta moralinis tikinčiųjų lygis. Naujas metas reikalavo ir naujų priemonių. Norint atsižadėti pasaulio, reikia nueiti „vidinių darbų“ kelią. Kankinio žygdarbis keičiasi savanoriška kankinyste: askeze, gyvenimu dykumoje ir nepritekliuje. Prasideda didysis ėjimas į dykymas- gimsta vienuolių brolija, ne veltui apibūdina „angeliškai“: „Vienuolių šviesa savo esme angelai, o šviesa visiems žmonėms – vienuolių gyvenimas“ (Jonas Scholastikas). Tai išreiškia matomo ir neregimo pasaulių vienybę ir hierarchiškumą, o mokymas apie angelus buvo paplitęs visoje Rytų patristikoje, o jo esmę perteikia archivyskupas Kiprianas:

„Šventoji Trejybė yra pirmapradė, Amžina, Nesutvertoji Šviesa ir nors Dievo esmė nesuvokiama, tačiau Dievas meile pasauliui ir žmonijai nepaliaujamai savo dievišką šviesą skleidžia į tvarųjį pasaulį, ir tik tame šviesos skleidime, toje Dievo energijoje, išmintingoje Tavoro kalno šviesoje, sukurtoje ir amžinoje, Dievas prieinamas angelų ir žmonių suvokimui. Dionisas Areopagietis tai vadina ‚Dievo išstojimais‘, Grigorijus iš Palamo paskui Joną Damaskietį naudoja terminą ‚Dievo siekis‘. Tas Dievo pasaulietiško gyvenimo procesas vyksta palaipsniui griežtai hierarchinėje sistemoje. Prie dieviškos pirminės šviesos visų pirma prisiliečia aukštesnieji angeliški pavaldiniai ir praneša apie ją hierarchiškai besileidžiančia tvarka žemesniesiems angeliškams pavaldiniams. Jie yra tarsi tą Šviesą atspindintys veidrodžiai. Tai ‚antrinės šviesos‘“.

Po angelų, dievišką šviesą išvysta labiausiai dvasiškai jautrūs žmonės – ir taip susidaro „auksinė grandinė“, kuri „nenutraukiama“ (Simeonas Naujasis Teologas). Taigi, angelų pasaulis yra tarinis tarp Dievo ir žmonių.

Žemėje vienuolių brolija pratęsia „auksinę grandinę“, susijungiančią su angelų pasauliu danguje ir tvariajam ir nuopuolyje esančiam pasauliui skleidžia tą šventumo, meilės ir išminties švytėjimą. Vienuoliai turi būti sklidini tos šviesos ir spindėti ja tyrumo, malonės ir pamaldumo darbuose. Būti panašiais į angelus vienuoliai gali tik dvasia, o ne kūnu, tik Dievo „dalele“ savyje, t.y., savo vienuolišku pradu.

Tarnauti pasauliu galime tiek būnant nuolatiniame kontakte su šituo pasauliu, tiek nuo jo pasitraukus į dykumą. Vienuoliai savo užmanymu nėra egoizmas ir negali būti egoistais. Tai nutrauktų „Auksinę grandinę“. Tikslu negali būti ir askezė, nes ji tėra tik priemone, beje, negatyvia, sulaikančia nuo žemųjų psichofizinių poreikių. Vienuoliški neturto ir nekaltybės priesakai – irgi neigiamo pobūdžio. Vienuolių tikslas yra ne tik išgelbėti save, bet ir išgelbėti visą pasaulį bei apšviesti tvarinius. Ne išsigelbėjimas nuo pasaulio, o pasaulio išgelbėjimas. Tokia buvo daugybės iškilių vienuolių tarnavimas. Užlipimas ant stulpo (Simeonas, Alipijus, Nikita, Daniilas) ar akmens (Serafimas Sarovskis), išėjimas į dykumų olas, miškų skitus – visa tai maldai už pasaulį. 

Nuo Šventųjų tėvų

 

Kaip kristalinė medžiaga, kuri išlydyta neturi apibrėžtų formų, tačiau visa yra judėjime, ir tik pamažu vėsdama įgauna griežtas kristalų formas, taip ir Bažnyčia pradžioje neturėjo aiškiai išreikštų formų, tačiau šios pamažu išsikristalizavo joje. Juntant nukrypimus nuo Bažnyčios tiesos, reikėjo aiškiai išdėstyti šią tiesą, apiforminti, pateikti simboliškai ir nustatyti aiškias ribas.

Vienuolių idėja turėjo egzistuoti nuo pačios krikščionybės pradžios. Dykumų atsiskyrėliai savo pirmtaku laiko Joną Krikštytoją. Inokentijus, Nilo Sorskio mokinys, rašo: „Jei Dievas palaimins, kad Bažnyčia būtų dykumoje, tegu ji būna įrengta didžiojo Jono Krikštytojo vardu... nes tasai yra didysis mokytojas visiems dykumų atsiskyrėliams“.

Dykumų atsiskyrėlių tikslas – nepertraukiama malda. Grigorijus iš Palamo jos pradininke laikė Mergelę Mariją, kuri, iš gailesčio dėl neklausymo nusidėjusiai žmonių giminei, ieškojo geriausio pokalbio su Dievu būdo, kad savo pastangomis vėl sugražintų mums Jo malonę. Ir tai Jinai surado tventajame nebylume: proto tylėjimas, atitolimas nuo pasaulio, viso, kas laikina, užmiršimas pasiekiant per tai Dievo regėjimą. Nes tyloje nuo žmogaus nukrenta visa, kas žemiška, žema, žmogiška. Kartu išvaloma širdis, ne žodžiais susiliejama su Dievu ir kaip veidrodyje Jį išvystam savyje. Todėl ir Mergelė Marija pasirinko gyvenimą šventykloje. Čia ji visas mintis nukreipė į Dievą, į nepaliaujamą maldą. Ir tuo Ji geriau už Mozę suprato Dievo šlovę ir proto silpnumą, tapo gyvojo vandens šviesiu debesiu, minties žara ir Žodžio vežėčiomis.

Priešingu nei atsiskyrėlių vienuolių tipu tapo vienuolynai (kinovijos), kurio pirmavaizdžiu, Anot Jono Kasiano Romiečio, buvo pirmųjų krikščionių bendruomenė. Šis Jonas (4 a. pab.), puikiai išsilavinęs turtingų tėvų sūnus, 20-ies metų amžiaus išvyko į Palestiną ir įstojo į Betliejaus kinoviją. Tada po dviejų metų, apie 390-uosius, su draugu Germanu nusprendė aplankyti Egipto vienuolynus, kuriuose lankėsi didieji atsiskyrėliai. Tad Jonas Kasianas Romietis paliko ateities kartoms pastebėjimus apie ankstyvuosius vienuolynus. Jis sako, kad toks gyvenimo būdas kilo su apaštalų pamokslais. Apie apaštalų veiklą sakoma: „Daugelio tikinčiųjų viena širdis ir viena siela; ir niekas jų, tai ką turėjo, nevadino savu, nes viskas pas juos buvo bendra... Nebuvo tarp jų nė vieno skurstančio, nes visi, turėję žemes ar namus, parduodavo juos ir gautus pinigus atnešdavo ir padėdavo prie apaštalų kojų; ir kiekvienam buvo duodama tai, ko jam reikėjo. ... Mirus apaštalams, tikinčiųjų bendruomenė ėmė atvėsti, ypač tarp prisijungusiųjų iš kitų tautų, [kuriems] dėl nepagarbos tikėjimui ir pagoniškų papročių laikymosi“ dar apaštalai taikė minimalius reikalavimus, „kad susilaikytų nuo stabų, paleistuvystės, kraujo“. Tikinčiųjų skaičiui labai išaugus, buvusiems pagonims duotas laisvumas pamažu ėmė silpninti Jeruzalės bažnyčią ir atvėsinti „pirmojo tikėjimo įkarštį“, ir ne tik naujokai, bet ir Bažnyčios atstovai ėmė nesilaikyti ankstesnio griežtumo, nes laikė, kad nebus jokios žalos ir palaikys tikėjimą, išsaugodami savo turtus.

Išlaikę pirmųjų krikščionių nuostatas, ėmė vengti bendravimo su gyvenančiais paleistuvingai, šalinosi iš miestų ir apsistodavo nuošaliose vietose, kad galėtų laisvai praktikuoti vienas pats tai, ką nurodė apaštalai. Pamažu jie atsiskyrė nuo pagrindinės tikinčiųjų masės ir ėmė vadintis vienuoliais. Dėl gyvenimo bendrai, juos vadino kinovitais, o jų celes ir gyvenamąsias vietas kinovijomis.

Isichazmas

 

13-14 a. vyksta Rytų dvasinis atgimimas, kurio metu šventasis Afono kalnas tampa vienu iš dvasinių centrų. Jis turėjo svarią įtaką pietryčių Europos dvasiniam gyvenimui, ypač aiškinant ir išsaugant bizantiečių ir slavų stačiatikybės grynumą. Į čia plūdo žmonės ne tik iš stačiatikių kraštų, bet ir viso krikščioniškojo pasaulio. Iš vienos pusės, čia įsikurdavo vienuliai asketai-atsiskyrėliai, kuriems raštų veikla nebuvo svarbi, o iš kitos pusės buvo ir senoliai, rašto žmonės, matyt, sudarę etgi daugumą, jei spręsimą pagal Afono vienuolynų bibliotekų apimtis.

Tas dvasinis Rytų atgimimas, 14 a. pasižymėjo isichazmu, sukėlusiu ilgus rytų ir vakarų pasaulėžiūrų ginčus, o su jais ir Bizantijos politinio gyvenimo neramumus. Ginčai baigėsi tuo, kad Stačiatikių bažnyčia pripažino mokymą apie dieviškąsias energijas.

Įtampa įkaito tada, kai, valdant Andronikui Jaunesniajam (1328-41), į Bizantiją persikėlė vienuolis Varlaamas iš Kalbrijos (1290-1348), skleidęs Abelaro (1079 –1142) mokymą, kad tiesa tik tada teisinga, kai įrodoma išimtinai protu. Jis skelbė ir prie šio racionalizmo besišliejantį Tomo Akviniečio (1225-74) mokymą, kad Dievas yra vientisa esybė, kuriame neišskiriama esybė ir veiksmas. Sutvertais buvo pripažįstama visi Dievo darbai ir netgi Šv. Dvasios dovanos. Tuo tarpu Šv. Grigorijus iš Palamo (1296–1359) ir jo šalininkai iš Afono mokė ir pačiu gyvenimu įrodinėjo, kad ne filosofinių samprotavimų keliu, o nuolatiniu sielos gryninimu, atliekamu jausmų ir minčių nebylumu, nepaliaujamu tarnavimu Dievui ir protinga malda arba „protingu veiksmu“ žmogus gali pasiekti nušvitimą. Tačiau jis gali įžvelgti ne Dievo esybę, kuri „nepasiekiamoje šviesoje“ neprieinama mūsų ribotai tvariai esačiai, o Dievo darbus, kurie reiškia veiksmo sukeltus judesius, ta prasme naudotą Aristotelio – ir šiuos „kartais galima pamatyti ir kūno akimis“.

Šv. Grigorijui teko atlaikyti Vakarų (ir Varlaamo) puolimą prieš isichazmą, tačiau jis šio mistinius išgyvenimus išreiškė aiškiomis ir suprantamomis filosofinėmis sąvokomis, kas ir leido jį įteisinti 1352 m. susirinkime.

Isichazmas – tai žygdarbis, susijęs su atsiskyrėliais ir nebylumu. Ankstyvuoju Bizantijos laikotarpiu jis reiškė tiesiog atsiskyrėlių praktiką – vienišo dykumų gyventojo žygdarbį. Vėliau taip vadinti vienuoliai, pasišventę absoliučiam nebylumui, šventajai ramybei, vidiniam dvasiniam susitelkimui, nepaliaujamai „protingai“ maldai. Tokio pobūdžio žygdarbiai sukeldavo ypatingą būseną, susijusią su nepaaiškinama palaima, kažkokios dangaus šviesos (nežemiškos, nesutvertosios, panašios į šviesą, apšvietusią Išpirkėją Taboro kalvoje) regėjimu. Toks isichastų tipas susiformavo link 14 a.

Paprastai isichazmo pradininku laikomas Simeonas Naujasis teologas (949–1022 AD), pirmasis išvystęs mokymą apie Dievo apmąstymą. Vis tik jo pradžia reikėtų laikyti vienuolių atsiradimą. Jau pirmieji vienuoliai mokė apie nenutrūkstamą vidinę maldą, sustiprinančią „vidinį dėmesį“ ir užtikrinančią širdies blaivėjimą. Porfirijus Uspenskis Afono vienuolyno bibliotekose rado 10-15 a. rinkinį su Bažnyčios tėvų raštų ištraukomis aie maldą ir vidinę veiklą, kur isichazmo ištakos siekia Antonijų Didįjį (apie 251-356), Makarijų Didįjį (apie 300-391), Joną Scholastiką (6 a.) ir kt. Jau avva Antonijus mokė apie nebylumą: „būsime tyleniais ir isichastais“. Palaimintajai Teodorei jsi kalbėjo apie būtinybę nurimti ir tylėti, būti savo celėje ir susitelkti savyje. O šios žodžiai: „nusiraminimas nuo rūpesčių, tyla ir slėpiningasis minčių plevenimas gimdo Dievo baimę ir išmintį. Slėpiningasis minčių plevenimas yra nepaliaujama malda: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, padėk man“. Daug maldų į Jėzų pavyzdžių pateikiama Paladijaus iš Galatėjos (apie 363-425) „Historia Lausiaca" ir kituose rinkiniuose. Pirmuoju žinomu isichazmo atsiskyrėliu Afone buvo Petras Afonietis (apie 8 a.), kurio pavyzdžiu pasekė kiti atsiskyrėliai. Isichazmo centru kurį laiką Afono kalne buvo „isichastrionas“ („tylėjimo vieta“), vėliau prvadintas Magulu, kurį pastatė gruzinas Savva Chaldas (9 a.) tarp Iviro ir Filotėjaus vienuolynų valdant Vasilijui Makedoniečiui.

Isichazmo ištakos yra ankstyvosios krikščionybės mistiniuose mokymuose, tarp kurių vienu svarbiausių buvo Dionisas Areopagietis, kurio misticizmą įteisino Maksimas Išpažinėjas (580-662). Jis ieškojo viršprotinių ir viršjuslinių kelių link Dievo. Jiedu moko apie nepaaiškinamą šviesą, į kurią patenka išvystantis Dievą. Tą šviesą isichazmo mokymas tapatina su šviesa, nušvietusią KristųTaboro kalne.

14 a. ginčuose nauju dalyku tapo tik klausimas apie fizinį dėmesio koncentravimo būdą, kurį atsiskyrėliai nuo seno naudojo maldų metu. Jis ir užkliuvo Varlaamui.

Savo pobūdžiu isichazmas yra konservatyvus ir saugantis tradicijas. Mokslą apie protingą maldą susistemino ir išdėstė Grigorijus iš Sinajaus (apie 1260–1346), remdamasis Bažnyčios tėvų mokymais

Isichazmo mokymas susiveda į:

• Dievo atžvilgiu reikia skirti jo esybę ir Jo apraiškas;
• Dievo energija netvari, kaip ir jo esybė;
• Esybės ir apraiškų atskyrimas nesukelia painiavos;
• Bažnyčios ėvi „Dievas“ taikė tiek jo esybei, tiek jo energijoms;
• Pagal Tėvų mokymą, esybė aukščiau už apraiškas, kaip priežastis yra aukščiau pasekmių;
• Dievo esybė transcendentinė tvariam pasauliui (yra anapus pasaulio), todėl napažini ir žmogus tegali pažinti Dievą tik pagal jo apraiškas – malonę, galią, meilę, išmintį ir pan.

Šviesa Tavoro kalne nėra tvarioji šviesa, tačiau nėra ir Dievo esybė. Tai maloningasis nušvietimas, Dievo spinduliavimas, nesukurtas ir amžinas, suvokiamas fiziškai, viena visada skleidžiamų pačios Dievo esybės energijos rūšių.

Grigorijus iš Sinajo ir Grigorijus iš Palamo

 

Grigorijus iš Sinajo (apie 1260–1346) gimė mažojoje Azijoje, gavo gerą išsimokslinimą. Dar jaunystėje pateko į turkų nelaisvę. Išpirktas tapo vienuoliu ir kurį laiką buvo šv. Jekaterinos vienuolyne Sinajuje. Grįždamas iš piligrimystės į Jeruzalę, užsuko į Kretą, kur sutiko atsiskyrėlį senolį Arsenijų, kuris jį išmokė protingos maldos. Tada Grigorijus įsikūrė Afono kalbe, kur atliko didžius dvasinius darbus. Aplink jį rinkosi puikūs mokiniai. Jis užsitarnavo visų brolių pagarbą ir jam kalbant apie sielos tyrumą ir kaip žmogus tampa per pamaldumą dievu, vienuoliai jausdavo savo „sielose prabundant kažką dieviška, nesuvaldomą norą daryti gerus darbus ir nepaaiškinamą meilę dievui“, rašo jo hagiografas patriarchas Kalistas. Taigi, šis asketas skatino protingai maldai visus, tiek dykumininkus, tiek kinoviatus. Vėliau jis pasitraukė į Parorijos dykumą Trakijoje, greta Bulgarijos, kur pas jį plaukė minios bulgarų inokų. Tad rankraštiniame jo kūrinių kodekse yra prierašas: „... buvo pirmuoju mokytoju bulgarams ir serbams protingos veiklos palei senųjų tėvų palikimą ir kūrybą“.

Grigorijus suformulavo bendrą isichazmo mokymą – jo pagrindinis veikalas iš 150 skyrių aiškina apie protingą maldą.

Grigorijus iš Palamo (1296–1359) irgi gimė Mažojoje Azijoje ir taip pat gavo puikų  išsilavinimą karaliaus rūmuose. Abu jo mokytojai, tiek pasaulietinis, tiek dvasinis, dar jaunystėje išmokė daryti protingus darbus. Jau 20-ies metų pasirenka vienuolio kelią – pradžioje Afono kalbo šv. Afanasijaus lauroje, o tada Glosijaus skite, kur Grigorijus praleido 10 m. nepaliaujamoje maldoje, ašarose, pasninkaudamas ir budėdamas. Turkų užpuolimas privertė jį palikti Afono kalną. Solune buvo priimtas į jerėjus (dvasininkus) ir vėl gyveno atsiskyrėliškai su 12 brolių, su kuriais bendraudavo kartą per savaitę. Jis turėjo labai paveikti brolius: „Būdavo, kad kartais tarytu visas prasmegdavo į gilią nebylumą ir tylą: tada akys upe sruvo iš jo akių. Kai praverdavo burną kalbai, girdintys jo nepaprastas kalbas būdavo širdingai sujaudinti, įsitraukdavo ir verkdavo... jo veide žaidė nepaprasta dieviškoji šviesa“.

Vėliau buvo išrinktas Esfigmeno vienuolyno igumenu (vyresniuoju). Čia išliko liudijimai apie daugelį jo stebuklų, tokių, kaip nevaisingų alyvmedžių ir vynuogynų pavertimas vaisingais, tuščią indą pripildydavo aliejumi ir t.t.

O tada atėjo kovos su eretikais Varlaamu ir Akindinu metas. Pradžioje jam pavyko juos pažeminti 1341 m. susirinkime. Tačiau intrigų dėka eretikams pavyko surinkti naują Susirinkimą, kuriame jie pirmavo, o Grigorijas įmestas į kalėjimą, iš kurio išėjo užtarus imperatorienei. Jį skiria į Soluno katedrą, tačiau jo ten nepriima ir jis grįžta į Afono kalną. Čia Serbijos karalius Stefanas Dušanas veltui jį įkalbinėja užimti Bulgarijos metropolito katedrą. Bet ir Afone jam nepavyko rasti ramybę. Jis grįžta į Konstantinopolį ir įsikuria Lemno saloje. Galiausiai Soluno brolija jį pasikviečia ir iškilmingai sutinka. Tačiau Grigorijui tenka iškęsti dar vieną išbandymą: į nelaisvę jį paima turkai, vos mirtinai nenukankindami. Jį išperka bulgarai. Paskutiniaisiais 3 savo gyvenimo metais atlieka nemažai stebuklų ir lapkričio 13-ą jam apsireiškė Jonas Auksaburnis ir pasikvietė su juo džiaugtis Rojaus soduose. Kitą dieną Grigorijus mirė.

Afonas paliko gilų pėdsaką dėl dvasinių rašytojų (Konstantinopolio patriarchas Kalisatas, jo draugas Ignatijus, Soluno archvyskupas Simeonas, vienuolis Nikiforas, Konstantinopolio patriarchas Filofėjus ir kt.) vysčiusių Grigorijaus iš Sinajo mokymą ypatingą dėmesį skirdami dvasinei maldai. Tačiau vėliau prasidėjo nuopuolis, kas galėjo būti susiję su turkų įsigalėjimu (1371 m.). Vienintele Afono rėmėja 16-18 a.tebuvo Rusija. 18 a. antroje pusėje vėl atgimsta isichazmas. Afono vienuolis Nikodemas Šventakalnis (1748-1809) gilinasi į Bažnyčios tėvų raštus ir juos sutvarko. Ypač kruopščiai jis apdoroja Grigorijaus iš Sinajaus ir kitų isichastų darbus. Jo veikalai graikų kalba išleidžiami 1782 m. Filokalijos (Gerumo mylėjimo) vardu.

Apie ontologiją

Viena pastoviausių filosofijos ypatybių - tradicijų chaoso ir prieštaravimų jūroje įvesti tvarką ir prasmę. Žmogaus protas mėgsta būti autoriumi; jam patinka žeminti tai, kas jam nepaklūsta. Ir štai du naujojo laikmečio didieji protai bando sugriauti viską, kas sena, ir priversti despotiškai pagal savo maršą žygiuoti gyvenimą su visa jo filosofija, o kartu ir visa jo kvailybe. Skaitant Dekartą stebiesi tuo tono naivumu ir nuoširdumu, kuriais panoro apsirėdyti didysis maištininkas prieš žmogiškosios patirties ir gyvenimo istoriją. „Niekaip nepateisinu neramios ir įsiaudrinusios teisės tų, kurie nei gimimu, nei turtais nebuvo pašaukti tvarkyti visuomeninių reikalų, o vis tiek mąsto apie kažkokį pertvarkymą: ir jei galėčiau pagalvoti, kad šiame kūrinyje yra nors kas nors, kas leistų pagalvoti manyje esant tokią kvailystę, labai nuliūsčiau, jį sukūręs. Mano ketinimas niekaip nebuvo toliau nei savo paties minčių pertvarkymas ir sudėliojimas ant visiškai man priklausančio pagrindo. Iš to, kad mano darbas man taip patiko, kad drįsau čia pateikti jo pavyzdžius, neseka, kad norėjau paskatinti ką nors jį pamėgdžioti. Tie, kurį Dievas labiau už mane apdovanojo savo malonėmis, gal būt turės aukštesnius ketinimus; tačiau bijau, kad tik daugeliui manasis nebūtų pernelyg drąsus“ (Samprotavimai apie metodą).

Vargas tam, kuris užkibs ant šio nekalto jauko; Dekartas jį pasmaugs savo analitiniu metodu, kuriuo jis niekaip negali liautis girtis, ir paskandins savo „naktinės“ (kaip kažkas pavadino) pasaulėžiūros gelmėse. „Viena pasakysiu apie filosofiją. Matydamas, kad ji daugelį amžių vystoma šauniausių protų ir, nežiūrint į tai, joje nėra teiginio, kuris nebūtų ginčų tema, ir, vadinasi, nebūtų abejotinas, neradau savyje tiek užtikrintumo, kad tikėčiaus didesnės sėkmės nei kiti. Ir atsižvelgdamas, kiek apie vieną ir tą patį dalyką gali būti skirtingų nuomonių, kurias gali palaikyti mokinti žmonės, kai teisinga gali būti tik viena kuri jų, ėmiau visas, kurios man atrodė ne daugiau nei panašios į tiesą, laikyti klaidingomis“.

Ši išvada tiek nelaukta, kiek pilna keistų pasekmių: pasirodo, kad viskas – sapnas ir burtai, jei pats sau to neįrodžiau. Dekarto filosofija yra bandymas išsiropšti iš sapnų ir haliucinacijų, apie ką jis taip dažnai įtartinai kalba, košmaro. Šituo buvo nubaustas maištas prieš pasitikėjimą patirtimi ir gyvenimu.

Kitas maištininkas buvo nubaustas ne mažiau. Kantui visa ankstesnė metafizika irgi buvo vienodai teisingų ir klaidingų sistemų „susirėmimų arena“; jis visiškai tiki tais, kuriems „dabar, kai visi keliai bergždžiai patikrinti, moksle viešpatauja persisotinimas ir visiškas indiferentizmas, Chaoso ir Naktų motina... Buvo metas, kai metafizika vadinta visų mokslų karaliene, ir jeigu imtume ketinimą už tikra, tai ji, žinoma, užsitarnavo šį garbingą epitetą dėl jos objekto svarbos. Priešingai, mūsų amžiuje į madą atėjo jos niekinimas ir šita matrona, palikta ir nustumiama, skundžiasi tarsi Hekubė (Ovidijaus „Metamorfozėse“): modo maxima rerum, tot generis natisque potens – nunc trahor exul, inops“ („Grynojo proto kritikos“ pratarmė). Taigi ir Kantas norėjo sutaikyti, griaudamas sena ir kurdamas nauja. Ir nauja, suraizgyta iš prieštaravimų, sukėlė atvirkščią atmestų idėjų pripažinimą, ne mažesnį, nei „senosios“ metafizikos ir visapusišką priklausomybę nuo klasikinio idealizmo.

Matyt atėjo laikas prilaikyti protą nuo vis naujų darinių konstravimo. Taip įpratome filosofijoje despotiškai pavergti ir savavališkai statyti, kad tai tapo gana lengvu ir maloniu užsiėmimu. Ar ne geriau kol kas atsisakyti savojo „subjektyvumo uodo“ (anot Hėgelio) ir, prieš pateikiant savas konstrukcijas, panirti į visus tuos prieštaravimus „be išeities“, kurie sugundė Dekartą ir Kantą? Ar nebūtų geriau, jei rastume bendrus žmogaus minties vystymosi dėsnius ne prakeikdami viską aplinkui (išskyrus savo valtį, nešiojamą neaprėpiamame vandenyne), o priimdami šią margą aplinką ir bandydami rasti joje bendrumus?

Įžvalgiausias filosofijos istorikas Hėgelis savo koncepciją pateikė dar 19 a. pirmoje pusėje – ir niekas taip aiškiai ir paprastai neformulavo filosofijos istorijos uždavinių. Užsiimti filosofijos istorija – tai užsiimti pačia filosofija, o kitaip ir būti negali. „Tvirtinu, kad jei pagrindines istorinių filosofinių sistemų sąvokas išlaisvintumėm iš visko, kas liečia jų išorinę formą, jų taikymą konkrečiam atvejui ir panašiems elementams, tai gautume įvairius pačios idėjos, jos logišku supratimu, apibrėžimo lygius. ... Kiekviena filosofija egzistavo ir nė viena nežuvo, o visos jos yra filosofijoje, kaip vienos visumos momentai“. To vystymosi momento sujungimas su konkretybės momentu (kuriame apsijungia Būtis-Savyje ir Būtis-Sau) – ir yra filosofijos istorijos uždavinys. Visas filosofijos istorijos sunkumas tame, kad reikia apglėbti visą medžiagą kaip vientisą gyvąją idėją. Tad nenuostabu, kad egzistuoja tokia galybė pilkų filosofijos „istorijų“.

Pagrindinės ontologinės antitezės.

1. Ontologija, kaip būties pažinimas, visų pirma susiduria su atkakliu ir nepaliaujamu pripažinimo reikalaujančiu vadinamųjų reiškinių pasauliu. Tad ji yra būties santykio su reiškiniu pažinimas – kiek tai, kas regima, savimi išreiškia esatį ir ar tikrai egzistuoja tai, kas regima, ir toji esatis? Tačiau, iš arčiau, problema sudėtingėja. Kiekvienas daiktas kažką reiškia ir kažką išreiškia; taigi atsiranda reikšmės antitezė, arba daikto idėjos ir paties daikto. Tad kyla klausimas, kas yra daikto idėja, ar ji randasi iki paties daikto, daikte ar po jo, ir ar aplamai egzistuoja? Taigi čia glūdi ir mūsų subjektyvių sampratų ir žodžių, taipogi dalyvaujančių mūsų pažinimo apie daiktus kūrime. Kitaip, ontologija kyla iš 4-ių veiksnių supratimo: idėjos, daikto, sąvokos ir termino. Beje, tarp jų kombinacijų yra ir tokių, kurie šiuolaikinėje filosofijoje vadinamos gnoseologija.

Pirmiausia, galimi deriniai po vieną elementą: 1) ontologija, pripažįstanti idėjų egzistavimą, tačiau atmetanti daiktų, daiktų sąvokų ir žodžių, kuriais išreiškiama sąvoka, daiktas ar idėja, būtį; 2) ontologija, pripažįstanti daiktų egzistavimą, tačiau atmetanti būtį arba idėjų, sąvokų ir terminų reikšmingumą – ir t.t. Iškart aišku, kad tai buvo teorijos iki galo neišsakytos, pusinės ir suvedamos į kitas, gerokai paprastesnes koncepcijas.

Jei pažymėsime tik idėjų būtį pripažįstančią ontologiją kaip A, tik daiktus – kaip B, tik sąvokas – kaip C ir tik terminus – kaip D, tada: 1) A yra agnosticizmas (kas per idėjos, neįsikūnijančios daiktuose?); 2) B yra pozityvizmas (nes tepripažįstami tik realūs dalykai); 3) C yra pozityvizmas (nes vis tik apmąstomas kažkos pažinimo dalykas) arba agnosticizmas (kas per daiktas, kurio negalima pavadinti?); 4) D yra kaip ir C – pozityvizmas arba agnosticizmas.

Dabar imkime derinius po du elementus: AB – savitas agnosticizmas; AC, AD – simbolizmas arba agnosticizmas, kaip, beje, ir kiti deriniai (BC, BD ir CD). Tuo tarpu deriniai po tris elementus yra labiau paplitę ir ne tokie abstraktūs: ABC, pripažįstanti idėją ir jos atspindį daiktuose ir mūsų sąvokose ir neigiantys įvardijimą, gana paplitusi simbolizmo forma; ACD į filosofiją įneša racionalizmą; ABD – irgi neišvystytas simbolizmas; BCD – tipinė pozityvizmo forma. Visų 4-ių momentų forma yra grynas simbolizmas arba idealizmas, o visų 4-ių neigimas – nihilizmas.

2. Nesunku pastebėti, kad visuose tuose deriniuose visąlaik šmėkščioja keturi pagrindiniai ontologijos tipai, labiau ar mažiau pasireiškiantys. Pirmiausia, derinys ABCD arba simbolizmas, mokantis, kad esatis, idėja yra reiškinyje, fakte ir kažkaip pažini, neabejotinai yra aiškus ir nuoseklus tipas. Tokiu yra ir AB – grynas agnosticizmas. ACD, kai įrodinėjama idėjos būtis, tačiau neigiama jos apraiška reiškinyje, yra tipinė racionalistinė metafizika. Ir pagaliau, BCD – grynas pozityvizmas, pripažįstantis tik reiškinius.

Ir iškart matosi, kad yra du tipai, leidžiantys išspręsti klausimą apie esaties ir reiškinio santykį: vienas jų kyla iš jų vienalaikio egzistavimo pripažinimo, kitas – iš kokios nors dalies neigimo. Taigi pirmas tipas teigia: yra ir esatis, ir reiškinys; antras – arba esatis, arba reiškinys. O kadangi pirmasis lengvai skaidosi į tipą, vidujai jungiantį esatį ir reiškinį, nes antrasis yra pirmojo apraiška, ir į tipą, vidujai juos skiriančius, nes reiškinys niekaip neišreiškia visos esaties, - tai aišku, kad turime 4-is pagrindinius ontologijos tipus.

I. Pirmasis pripažįsta ir esatį, ir reiškinį. Reiškinys praskleidžia esatį, kuri platesnė už reiškinį – jis visų apsireiškimų šaltinis. Reiškinys neša esaties esmę, jos energiją. Stebėdami reiškinį matome pačią esatį – ir nors ne iki galo, tačiau vis tik, kas regima, kalba apie tos esaties energiją. Tokių ontologinių mokymų neišvengiama sudedamoji yra fenomenologija. Viso apsireikštojo (įvairiais pavidalais) bendras, apibendrintas apmąstymas yra dialektika. Fenomenologinė-dialektinė ontologija kyla iš to, kad prasmė ir faktas pateikiami kartu ir vienu metu, vienas kitame. Todėl, nagrinėdami prasmę, regim ir patį faktą, t.y., nereikia jokio kito mokslo apie būtį.

II. Antrasis – skiria prasmę ir faktą, tačiau prasmė nerealizuojama reiškinyje. Yra ir būtis, ir reiškinys, tačiau jiedu niekuo nesusieti. Esaties prasmė niekaip nepasireiškia reiškinyje – reiškinyje tėra paties reiškinio prasmė. Apie jokią esatį jis nekalba. Prasmė – subjektyvi mąstymo ypatybė. Stebėdami reiškinį, stebime pačią apmąstančią mąstymo gebos funkciją. Taigi, ši ontologija nežino 1) jokios intuicijos išskyrus jutimus; 2) jokio apmąstymo, be formalaus protavimo. Ji užsiima prasmės, kaip subjektyvios žmogaus nuosavybės, būtimi ir pasireiškia įvairiomis psichologizmo, antropologizmo, solipsizmo, kantizmo formomis. Išreikus iki galo – tai agnosticizmas. Pirmojo ontologijos tipo klausimas „kaip prasmė randasi fakte?“ pakeičiamas „kaip reiškinys, neišreiškiantis esaties ir remdamasis tik subjektu, vis tik yra reiškiniu?“. Aišku, kad tai agnostinis dualizmas.

III. Trečiasis – pripažįsta reiškinį, tačiau atmeta būtį (besiskiriančią nuo reiškinio). Tad reiškinys priverstas paimti prasmės funkciją. Tokia ontologija priversta paklusti pozityviems ir empiriniams faktams. Tai – pozityvizmas. Prasmė jame tik formalioje logikoje, - ir ji turi atsakyti į klausimą: „kaip reiškinys, grindžiamas tik savimi, vis tik yra reiškiniu?“.

IV. Ketvirtasis – pripažįsta būtį ir neigia reiškinį, kuris tėra miražas, vienas esaties faktų, beje, abejotinos kilmės, tarsi dangtis, trukdantis matyti prasmę. Čia esatis turi prisiimti prasmės funkcijas, iš esaties išvesti reiškinį ir kartu įprasminti. Grynuoju pavidalu tokia ontologija siejasi tik su jusline intuicija, tik su formaliąja logika ir tik formaliu samprotavimo būdu. Šios ontologijos objektas daugiausia kažkokia abstrakcija, paimta iš pamėgtos srities- kaip kad stebima įvairiose spiritualizmo formose (intelektualizmo, voliuntarizmo ir pan.). Jos klausimas: „kaip esatis, niekaip neapsireiškusi, vis tik yra pažinimo protu objektas?“

Dabar reiktų nusakyti bendruosius tų tipų skirtumus.

3. a) Tarp pirmojo ir antrojo tipų skirtumas yra simbolizmo, fenomenologijos ir spekuliatyviosios filosofijos antitezė natūralizmui. Kitaip, tai dialektikos ir metafizikos, fenomenologinio priėjimo ir mokslinio- metafizinio, priežastinio-natūralistinio aiškinimo skirtumas. Iš seno žinomas Platono ir Aristotelio, Hėgelio ir Šelingo, Huserlio ir psichologizmo nesuderinimai. Tačiau svarbu šią antitezę suprasti kaip pagrindinę ontologijoje. Hėgeliui pavyko įžvalgiai formuluoti šią antitezę. Kas jam „idėja““ ir kas „būtis“? Hėgelio filosofijos esmė – jų vienalaikio tapatumo ir dialektinio skirtingumo teigime. Formuluodamas tris pagrindinius mąstymo santykius su objektyvia tiesa, jis „senojoje metafizikoje“ mato tam tikrą „neatskaitingą protinę veiklą“, nulemiančia, kad

1) filosofija pripažino tiesą kaip Absoliuto išsakytus apibrėžimus, juos suabstraktinus (pvz., egzistavimas, galutinumas, paprastumas ir t.t.).„Pats senosios metafizikos mąstymas neišėjo už sveiko proto ribų. Ji ėmė apibrėžimus, nes juos tiesiogiai rasdavo sąmonėje, ir laikė, kad jie gali sudaryti dėstomas tiesas. Galutinis, išprotautas mąstymas turi griežtai skirtis nuo begalinio protingo mąstymo. ... Bet mąstymas savo esme yra begalinis ir neturi ribų“. Kai senoji metafizika klausė: „Ar egzistuoja Dievas?“, tai ji „laikė, kad egzistavimas yra grynai teigiamas, aukščiausias ir pilniausias apibrėžimas., kai tasai „egzistavimas“ yra viena neišbaigčiausių Dievo apibrėžimų, tesąs paprastu jo idėjos momentu. Toliau klausė: pasaulis baigtinis ar begalinis?“, nematydami jų vidinių sąlyčių ir t.t.

2) “Šios metafizikos ieškojimai lietė vientisus, konkrečius jų bendrumu daiktus, prieinamus tik protui: siela, pasaulis, Dievas. Tačiau juos ėmė tauip, kaip pateikia įsivaizdavimas, papildydami išsamprotautus apibrėžimus, kaip išbaigtiems ir pateiktiems daiktams, ir tik tame įsivaizdavime ieškojo matų, kai reikėjo sužinoti, ar būdingi ir pakankami šie objektams“.

3) Tai ir yra tikrasis dogmatizmas, nes jam iš dviejų prieštaraujančių teiginių visada teisingas vienas, o kitas – klaidingas. Čia niekada nėra dviejų pradų dualizmo: sutvertasis daiktas ir daiktiškoji sąmonė yra neatskiriamai susimaišę – „tapatume“. Susiliejusi su daiktu, sąmonė iš jo įgauna objektyvumą, begalumą, laisvę, dvasingumą ir dieviškumą; susiliejęs su sąmone daiktas įgauna sąmoningumą, gyvenimą ir „judrumą“. Tad susidaro kažkas nauja: objektyvus subjektyvumas arba subjektyvus objektyvumas. Tai principinis fenomenalaus simbolizmo ir natūralizmo (prasmės ir fakto) prieštaravimas. Šią Prasmės ir Fakto antitezę turėjo galvoje ir Huserlis. Kai Viurcburgo eksperimentinė-psichologinė mokykla pradėjo „įrodinėti“ Huserlio fenomenologiją eksperimentiškai laboratorijose, o teoretikai fenomenologijoje įžvelgė psichologiją, o „eaties analizėje“ – savistabą, Huserliui teko išstoti aiškiai atskiriant psichologiją kaip natūralizmą ir fenomenologiją kaip esaties įžvalgą (Huserlio „Filosofija kaip griežtas mokslas“, 1911). Psichologija yra empirinis mokslas, t.y., ji yra mokslas a) apie faktus (Jumo prasme); 2) apie realijas (realius įvykius, laikinio-erdvinio pasaulio faktus). Fenomenologija niekaip nėra mokslas apie faktus; tai mokslas apie esybes (kurių nėra realybėje) arba eidetinis mokslas.

Nesunku pastebėti, kad eidoso ir fakto antitezė kyla dėl reiškinio ir esaties sferų sąveikos – kai kuri nors jų neigiama (kaip 3 ir 4 ontologijų tipuose), eidosas neatsiranda ir kyla visuotinės natūralizacijos reikmė.

3. b) Kita antitezė, kurią labai sunku formuluoti bendrąja forma, yra vidaus ir išorės. Tai ji atsiranda kaip subjektyvaus idealizmo antitezė objektyviajam realizmui, tai įgauna spiritualizmo ir materializmo, „personalizmo“ ir „projektyvizmo“ kovos ir kt. formas. Visur čia kažko viduje priešybė kažkam išorėje. Žmogaus mintis labai atkakliai laikosi kurio nors iš šių ontologijų tipų. Pvz., Kantas visur kišo savo dualizmą, girdamas apriorines formas ir nepripažino „tamsaus“ ir neapmąstyto juslumo. Tai randama daugybėje ginčų, kurių pagrindas yra atkakli nuostata, kad tai, kas viduje, patikima ir tikra, o tai, kas išorėje, - nesuprantama ir netikra; arba atvirkščiai, kas viduje, neesminga ir nesuprantama, o išorėje – ir tikra, ir suprantama, ir visuotinai priimta.

Nesunku pamatyti, kad ši vidaus ir išorės antitezė kyla dėl skirtingo pažintinio-ontologinio išorės įvertinimo. Jei išorėje fiksuojamas trūkis tarp tų jo veiksnių, kurie tegali pažinimui užtikrinti objektyvų tikrumą, tai atsiranda būtinybė perkelti pagrindą ir normą į objektą ir jame ieškoti to ar kito pažinimo pagrindimo. Taip AB tipo ontologija gali atvesti į subjektyvizmą, nes sąvokoms vienaip ar kitaip neleidžiama susiliesti su daiktais ir idėjomis. Skirtumas tarp pirmo ir antro ontologijų tipų yra skirtumas tarp objektyvistinės ir subjektyvistinės ontologijų; tuo tarpu skirtumas tarp trečio ir ketvirto tipų (pozityvizmo ir racionalizmo) yra, iš esmės, skirtumas tarp hipostazuotų pajautų ir sąvokų, o tai, savo ruožtu, vėlgi vidaus ir išorės antitezė.

c) Fenomenologija ir natūralizmas – pirmasis perskyrimas. Kiekvieno jų viduje antrasis perskyrimas – „subjektyvizmo“ ir „objektyvizmo“ (plačiąja prasme). Taigi, yra „subjektyvioji“ fenomenologija (pvz., vad. Kriticizmas) ir „objektyvioji“ (Plotinas). „subjektyvusis natūralizmas (pvz., kai kurios spiritualizmo formos) ir „objektyvusis“ (pvz., materializmas).

Pagaliau, yra dar viena antitezė, turinti ypatingą svarbą bet kurioje ontologijoje ir kiekvieną tų 4-ių dalijanti dar 5 daugybę smulkesnių. Tai mistinis patirties turinys. Tarkim, „idėjos“ sąvoka – absoliučiai pozityvi ir paprasta (ji naudojama psichologijoje ir šiaip moksle). Tačiau kas įsiskaitė į Hėgelį, Platoną ar Plotiną, tam aišku, kad šiems „idėja“ pilna mistinio turinio ir turi, sakyčiau, magišką reikšmę. Paėmus pirmą ontologijos tipą, simbolizmą ir mitologiją, sunku ginčytis su tuo, kad galimi įvairūs šio simbolizmo prisotinimo lygiai. Antrajam („kriticizmo“) tipui, pervedančiam fenomenologiją į subjektą ir iš jos atimant mistinį turinį, tai įsivaizduojamas „subjektyvizmo“ (be kurio nebūtų kriticizmo) sujungimas su turtingu mistiniu turiniu (pvz., Fichtė). Kantas mistiniu atžvilgiu nesulyginamas su Plotinu, nes šio turtinga teorija, o Kantui būdingas „matematinio gamtos mokslo“ sumenkintas pasaulis (nors Plotinas ir Kantas, o tiksliau, Kohenas, sulyginami kovos su natūralizmu atžvilgiu). Plotinas ir Fichtė sulyginami ir mistiniu atžvilgiu, nors šio mokymas tėra labiau išvystyta Kanto grynojo proto kritika. Ir trečiajame tipe (reiškinys yra, esmės – ne) irgi įmanomas mistinis prisotinimas. Tai teosofija ir įvairių spiritualistinių mokymų ontologija yra, iš tikro, tam tikras mistinis materializmas. Tas pats ir ketvirtame tipe – galimas tam tikras mistinis racionalizmas – toks yra gnosticizmas su jo Logoso, Sofijos, Nuso ir pan. sąvokomis.

4. Taigi, nustatėme 8 pagrindinius filosofinio santykio su pasauliu (arba ontologijos) tipus.

Agnosticizmas

Agnosticizmas (gr. agnostos - nepažintas, nepažinus) – filosofijos kryptis, kuri laiko, kad negalimas objektyvus tikrovės pažinimas patirties dėka. Tad agnosticizmas kelia abejonę kurios nors srities (ypač metafizikos ar teologijos) teiginio teisingumu ar galimybe jį įrodyti. Agnosticizmą apibrėžia įvairiai ir kartais jis naudojamas tiesiog apibūdinant skeptišką požiūrį. Terminas taikomas apibūdinant H. Spenserio, Hamiltono, Dž. Berkli, D. Hiumo, B. Raselo, K. Sagano, A.J. Ayn ir kt. mokymus. Agnosticizmas egzistuoja ir kaip pasaulėžiūros pozicija – filosofijoje bei pagrindinėse religinėse konfesijose. Agnostikai atskiria kultūrinę-etinę tikėjimo dalį nuo mistinės (klausimų apie dievų, demonų, anapusinio gyvenimo egzistavimą) ir antrajai neteikia jokios reikšmės. Be to, agnosticizmas egzistuoja ir kaip principas pažinimo teorijoje, pagal kurį, kadangi visas pažinimo procesas remiasi patirtimi, kuri yra subjektyvi, tai subjektas negali pasiekti tiriamo objekto, kuris yra „daiktas savyje“, esmės. Paskutiniaisiais metais neurologija ir psichologija ėmė naudoti terminą suteikdami jam prasmę „nepažinus“. Techninėje bei marketingo literatūroje agnostinis dažnai turi prasmę artimą „nepriklausomas“, „agnostinė platforma“ arba „agnostinė aparatinė dalis“.

Ankstyvosios krikščionybės laikais gnosis naudotas apibūdinant „dvasinį žinojimą“. Tačiau agnosticizmo nereikia painioti su pažiūromis, nukreiptomis prieš gnosticizmą – jis naudotinas platesne, abstraktesne prasme.

Istorija

Terminą pirmasis panaudojo anglų biologas Tomas H. Huxley Metafizikų draugijos susirinkime 1876 metais. Pagal jo apibrėžimą: „agnosticizmas – ne dogma, o metodas, kurio esmė glūdi nuosekliame vieno principo taikyme... Principas gali būti išreikštas proto dalykais ir nereikalauja, kad išvados būtų pademonstruotos ar demonstruotinos“. Jam agnostikas - žmogus atsisakęs su Dievu siejamo tikėjimo ir įsitikinęs, kad pirminė visų dalykų priežastis nežinoma, nes nepažini. Kitaip, tai tikėjimas, kad negalima nei įrodyti, nei paneigti Dievo egzistavimo (po D. Hiumo empirinio kriticizmo ir I. Kanto antinomijų, praktiškai liautasi įrodinėti Dievo egzistavimą).

Beje, H. Huxley agnostinės pažiūros išreikštos anksčiau, nei jis ėmė naudoti šį terminą. Štai 1860 m. rugsėjo 23 d. laiške, adresuotame Ch. Kingsley, jis rašo: „Nei patvirtinu, nei neigiu žmogaus nemirtingumo. Nematau priežasties jo tikėti, tačiau, iš kitos pusės, neturiu priemonių jo paneigimui. Nerandu a priori prieštaravimų doktrinoje.“.

Tam pačiam korespondentui 1863 m. gegužės 6 d. jis rašo: „Pasiekęs intelektualinė brandą ir pradėjęs savęs klausti, ar aš esu ateistas, ar teistas, ar panteistas; materialistas ar idealistas; krikščionis ar laisvamanis, aptikau, kad kuo daugiau sužinau ir įsisavinu, tuo labiau tolsta atsakymas, kol padariau išvadą, kad nesu nei vienoje šių denominacijų ar jų dalis, išskyrus paskutiniąją.... Tad pamąsčiau ir sukūriau tinkamą pavadinimą ‚agnostikas‘. Jis man atėjo į galvą kaip antitezė ‚gnostikams‘ Bažnyčios istorijoje, kurie vis tik tiek daug žinojo apie dalykus, apie kuriuos aš nežinau“.

Tačiau kitokią termino kiltį siūlo P.A. Kropotkinas: „Žodį ‚agnostikai‘ pirmąkart panaudojo nedidelė netikinčiųjų rašytojų grupelė, kuri rinkosi pas žurnalo ‚19 amžius‘ leidėją James Knowles, kurie vietoje ateistų pasirinko ‚agnostikų‘ pavadinimą, t.y. neigiančių gnosį.“.

Tačiau teigiama, kad ir ankstesni mąstytojai laikėsi agnostinių pažiūrų, pvz., Protagoras (5 a. pr.m.e., kartu su Pyrrho ir Carneades) ar „Rigvedos“ Nasadiya Sukta pasaulio sutvėrimo mitas.

Švietimo epochos škotų filosofas Deividas Hiumas teigė, kad prasmingi teiginiai apie Visatą visada turi tam tikrą abejonę. Žmonės negali turėti absoliutaus tikrumo apie nieką, išskyrus trivialius dalykus, kai teiginiai teisingi pagal apibrėžimą (t.y., yra tautologijos, pvz., „visi trikampiai turi tris kampus“ ar „visi viengungiai yra nevedę“). Tad visi teiginiai turėtų prasidėti „aš manau, kad“.

Ilinojaus valstijos teisininkas ir politikas R.G. Ingersoll, tapęs garsiu 19 a. JAV oratoriumi, buvo vadinamas „Didžiuoju agnostiku“. 1896 m. paskaitoje „Kodeėl esu agnostiku?“ jis aiškino: „Ar yra antgamtinė jėga – nepriklausomas mąstymas – Dievas soste – aukščiausioji valia, kuri suvaldys pasaulio potvynius ir sroves – prieš kuriuos visi lenkiasi? Neneigiu. Aš nežinau – bet ir netikiu. Tikiu, kad gamta yra aukščiausioji –kad begalinėje grandinėje negali būti praleista ar nutraukta jokia grandis – kad nėra antgamtinės galios, kuri atsilieptų į maldą – nėra galios, kurią garbinimu būtų galima įkalbėti ar pakeisti – nėra galios, kuri rūpintųsi žmogumi..... Ar yra Dievas? Nežinau. Ar žmogus nemirtingas. Nežinau. Viena težinau, ir tai yra, kad nei viltis, nei baimė, nei tikėjimas, nei neigimas negali pakeisti fakto. Yra kaip yra; ir tai bus, kaip turi būti“.

B. Raselo pamfletas „Kodėl nesu krikščionimi“ (pagal 1927 m. pasakytą kalbą) laikomas klasikiniu agbosticizmo apibūdinimu. 1939 m. B. Raselas paskaitoje „Dievo egzistavimas ir prigimtis“ save apibūdino kaip ateistą. 1947 m. pamflete „Aš ateistas ar agnostikas?“ jis aiškinasi, kaip vadinti save – ir grynai filosofiniai auditorijai jis sakytų esąs agnostiku, o paprastiems žmonėms gatvėje prisistatytų kaip ateistas. Ir galiausiai 1953 m. esė jis teigia: „Agnostikas mano, kad neįmanoma sužinoti tiesą tokiuose klausimuose kaip dievas ir būsimas gyvenimas, su kuriais susijusi krikščionybė ir kitos religijos. Arba, jei neįmanoma, tai bent neįmanoma šiuo metu“

Filosofijoje agnosticizmas nėra savarankiška ir vientisa koncepcija – tiek reiškinių, tiek metodų atžvilgiu. Taigi. Agnostikas gali priklausyti bet kuriai filosofinei šakai, kuri nereikalauja pripažinti absoliučios tiesos egzistavimo. Ta prasme agnosticizmas dera su Kanto mokymu, tačiau ypač organiškai siejasi su pozityvizmu (visose šio apraiškose).

Kai kurios filosofinės mokyklos neigia agnosticizmo principus, pvz., dialektinis materializmas. Anot V. Lenino, „agnosticizmas yra svyravimas tarp materializmo ir idealizmo, taigi praktikoje tai yra svyravimas tarp materialistinio mokslo ir popų“.

Kai kurios religijos irgi apibūdinamos kaip ateistinės ar agnostinės, nes jose nėra personalizuoto dievo, pvz., budizmas ir daosizmas. Katalikų bažnyčia laikosi vadinamojo dalinio agnosticizmo. Ji istoriškai neigia žmogaus negalėjimą pažinti Dievą. Vatikano susirinkimas skelbia: „Dievas, visa ko pradžia ir pabaiga, žmogaus proto šviesos gali būti tikrai pažintas iš sutvėrimo darbų“ (Const. De Fide II. De Rev.).

Agnosticizmą galima suskirstyti į kelias kategorijas. Neseniai pasiūlytas toks skirstymas:

• Griežtas agnosticizmas („kietas“, „uždaras“, „permanentinis“). Tai požiūris, kad negalima žinoti apie dievų egzistavimą ar pažinti tikrovę dėl mūsų negalėjimo palyginti savo subjektyvios patirties su niekuo, išskyrus kitą subjektyvią patirtį.
• Silpnas agnosticizmas („minkštas“, „atviras“, „laikinas“). Tie dalykai nežinomi, tačiau nėra būtinai nepažinūs ir gali atsirasti įrodymų.
• Apatetinis agnosticizmas (pragmatinis). Tų dalykų nežinome, tačiau, kadangi tas klausimas nesvarbus ryšium su Visata ar jos gyventojų gerove, jis tėra grynai akademinis.
• Agnostinis ateizmas. Tai ateistai, netikintys jokio dievo egzistavimu, tačiau netvirtina, kad dievų tikrai nėra.
• Agnostinis teizmas. Tai tikėjimas kokiu nors dievu, nors nežinoma, ar jis tikrai egzistuoja.
• Ignosticizmas. Laikymasis požiūrio, kad nuoseklus dievybės apibrėžimas turi būti iškeltas anksčiau nei dievybės egzistavimo klausimas gali būti aptartas. Jei dievybės apibrėžimas nėra nuoseklus, tada dievybės egzistavimo klausimas yra nereikšmingas arba empiriškai nepatikrinamas. A.J. Ayer, Th. Drange ir kt. laikė, kad su ignosticizmu nesuderinamas nei ateizmas, nei agnosticizmas, nes tiedu teiginį „dievas egzistuoja“ iškelia kaip prasmingą, kurį galima diskutuoti. Ignostikas nieko negali pasakyti, kol nepateikiamas tinkamas apibrėžimas.