Buddha ir budizmas

Seniausia žinoma data Indijos istorijoje yra 483 m.pr.m.e., kai mirė Buddha, nors ir ši data prieštaringai vertinama. Žodis Buddha reiškia "pajautęs, pažadintasis, nušvitęs". Jis vadinamas ir Tathagata ("taip atėjęs") bei Šakyamuni ("išminčius iš Šakya genties"). Sakoma jį gyvenus 80 m., tad gimti turėjo 563 m. pr.m.e.

Siddartha Gautama

Jo tėvas buvo Šakya genties karalius Suddhodana, kilęs iš Gautama klano. Gentį sudarė apie 500 šeimų į pietus nuo Himalajų Kosala esančių monarchijos įtakoje. Jo sūnus gimė Lumbini sode ir buvo pavadintas Siddartha (pasiekęs tikslą). Gaug legendų skirta jo gimimui, bet, atrodo, daugelis jų sukurta po šimtmečių. Didysis išminčius Asita išpranašavo, kad jis bus arba didis valdovas arba, palikęs namus, didi mokytojas. Motina Maya mirė praėjus 7 d. po gimdymo ir jį prižiūrėjo jos jaunesnioji sesuo Mahapadžapati, tapusi Suddhodana žmona.

Siddharta augo prabangoje. Jis sakėsi, kad jam buvo pastatyti trys rūmai - vieni karštam metų laikui, kiti šaltam, o treti - lietų sezonui. Jo drabužiai buvo iš geriausio šilko. Jam vaikštant nuolat virš galvos laikė baltą skėtį. Net tarnai buvo gerai maitinami, o muziką grojo tik nuostabios merginos.

16 m. amžiaus jis į žmonas pasirinko Yasodhara. 13 m. jis gyveno prabangoje su ja ir meilužėmis. Prieš gimstant sūnui Rahula, apsireiškė 4 pranašiški ženklai.

Pagal legendą, jo tėvas bandė jį nušalinti nuo bet kokių kančių ar skausmo bei ryšių su religija, kad netaptų mokytoju. Tačiau vienądien, išėjęs pro rūmų vartus, jis pirmąkart gyvenime sutiko seną žmogų. Jis gąsdino savo raukšlėmis ir iškaršimu. Kitą kartą jis susidūrė su ligoniu. Trečias ženklas buvo laidotuvės. Šios trys patirtys privertė jį susimąstyti apie gyvenimo laikinumą. Ir pagaliau jis sutiko asketą, siekiantį nušvitimo.

Gimus sūnui jis nusprendė, kad atliko giminės pratęsimo pareigą ir, apsivilkęs asketo drabužiais, patraukė pietų kryptimi į Magadha ieškodamas nušvitimo. Prašantį maisto Magadha sostinėje Radžagriha jį pastebėjo karalius Bimbisara (Šrenika), kuris išsiaiškino, kas jis yra ir ką daro. Siddartha pasakė švarinantis save, kad pasiektų nirvaną, ir pažadėjo, kad gavęs nušvitimą mokys karalių.

Kaip ir Upanišadų išminčiai Siddartha praktikavo jogą ir meditaciją. Vaišali mieste jis koncentruoti mintį mokėsi su Alara Kalama, apie kurį sakoma turėjus šimtus mokinių. Siddartha greitai išmoko, kaip pasiekti pasaulį, kuriame nėra formų, bet nusprendė netapti Alara mokiniu, kaip ir kito savo mokytojo, Uddaka Ramaputra, mokiniu (kai pasiekė aukštesnį sąmonės lygį esantį anapus minties ir ne-minties).

Nusprendęs siekti kraštutinio asketizmo, Siddartha prisijungė prie išminčiaus Kaundinya ir dar kitų 4-ių elgetų. Jis prispausdavo liežuvį prie gomurio ir bandė sustabdyti mąstymą tol, kol iš pažastų pasipildavo prakaitas. Sulaikydavo kvėpavimą ir išgirsdavo vėjo garsus ausyse ir galvoje. Patekdavo į tranzo būseną ir kai kurie manė jį mirus. Pasninkavo ilgą laiko tarpą ir nusprendė maitintis tik pupos ir žirnio sultimis. Audiniams susitraukus, kaulai beveik lindo pro odą.

6 m. jis praktikavo tokį asketizmą, bet vietoje antžmogiškų žinių juto tik silpstąs. Jis suprato, kad atgailos ir skausmo gyvenimas ne geresnis nei prabangos ir malonumų. Jei atgaila žemėje yra tikėjimas, tai apdovanojimas už atgailą danguje turėtų būti netikėjimas. Jei nuopelnai kyla iš maisto tyrumo, tada didžiausių nuopelnų nusipelno elnias. Bet kai pradėjo normaliai maitintis, tie penki asketai jį palikę tarę, kad jis gyvena pertekliuje.

Jis prisiminė, kaip jo tėvas prisėsdavo po obelimis ne jutiminių troškimų. Atgavęs jėgas, Siddartha vėl meditavo. Jis greitai pasiekė pirmąją malonumo stadiją, tada pateko į tranzą koncentravęs mąstymą į vieną tašką be priežasties. Trečioji stadija buvo džiaugsmo ir blogio pusiausvyra, laimė. Ketvirtoje stadijoje malonumas ir skausmas liko anapus grynojo mąstymo. Šią mintį jis nukreipė link ankstesniųjų gyvenimų prisiminimo ir Visatos evoliucijos ir žlugimo ciklų.

Tada nukreipė mintį į būtybių išėjimą ir atgimimą, pažinęs kaip blogų darbų, žodžių ir minčių karma įtakoja atgimimą netikusiomis sąlygomis ir kančias. Tuo tarpu geri dalykai veda į laimingą pasaulį. Pagaliau maksimaliai koncentravęs mintį, Siddartha pažino, kad yra skausmas, skausmo priežastis, skausmo pašalinimas ir kelias į tą pašalinimą. Mąstymas išsivadavo iš juslinių troškimų, būties ir nežinojimo.

Pasak legendos, tai vyko naktį, kai jis nusprendė sėdėti po medžiu tol, kol pasieks nušvitimą arba mirs. Sakoma, kad jį gundė Mara, tačiau šiam nepavyko įkalbėti atsisakyti savo tikslo. Tamsa ir nežinojimas buvo išsklaidyti šviesos ir Siddartha Gautama tapo nušvitusiuoju, Buddha.

Buddha

Gavęs supratimą, Buddha susimąstė, kaip sunku bus jį suprasti žmonijai dėl šios prisirišimų ir aistrų. Jis negali to mokyti. Tačiau to prašė Brahma. Tada Buddha ėmė žvalgytis tų, kurie mažai "susitepę" ir kuriuos galėtų mokyti. Iš pradžių jis pagalvojo apie savo ankstesnius mokytojus Alara Kalama ir Uddaka, bet sužinojo, kad jie prieš kelias dienas mirė. Tada jis nusprendė eiti pas tuos penkis elgetas, su kuriais kartu badavo. Jis išsiaiškino, kad jie yra Benares elnių parke.

Pakeliui Buddha sutiko asketą Upaka, kuris išklausęs apie Buddha nušvitimą, tik tarstelėjo, kad tikisi, kad tai buvo, ir nuėjo savo keliu. Išvydę Buddha elgetos pasveikino jį kaip draugą. Jie vis dar prikaišiojo jį gyvenant pertekliuje, bet Buddha paaiškino, kad pertekliuje jis negyvena. Jis kalbėjo kaip nušvitusysis ir jie sutiko, kad jis prieš tai niekada taip su jais nekalbėjo. Kol jis įtikinėjo du iš jų, trys kiti ėjo išmaldos, kai įtikinėjo tuos tris, anie du ėjo išmaldos. Taip visi penki pasiekė įžvalgą.

Tame Benares elnių parke Buddha pasakė savo pirmąjį pamokslą, kad du kraštutinumai nepriimtini nušvitusiajam - nei atsiduoti aistroms ir prabangai, kas žema, nepadoru, visuotinai įprasta ir nenaudinga, nei save kankinti, kas skausminga ir taip pat nenaudinga. Vidurio kelias duoda įžvalgą ir veda į ramybę, išmintį, nušvitimą ir nirvaną. Buddha atskleidė tris kilnias (aryan) savo doktrinos tiesas.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmą:
Gimimas yra skausmingas; senatvė yra skausminga;
Liga yra skausminga; mirtis yra skausminga;
Liūdesys, rauda, nusiminimas ir nusivylimas yra skausmingi.
Prisilietimas prie nemalonių dalykų yra skausmingas,
Negauti, ko trokštama, yra skausminga.
Trumpai, penkios godumo rūšys yra skausmingos.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmo priežastis:
Geiduliai, kurie veda į atgimimą,
Derinyje su malonumu ir troškimai,
Malonumų ieškojimas visur,
Būtent geidulių dėl aistros,
Geiduliai dėl gyvenimo,
Ir geiduliai dėl negyvenimo.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie skausmo nutraukimą:
Nutraukimas neprisimenant geidulių;
Užmetimas, užmiršimas, aplengvėjimas ir neprisirišimas.

Tad ši, o vienuoliai, yra kilni tiesa apie kelią, vedantį prie skausmo nutraukimo:
Tai kilnus aštuongubas kelias, būtent,
Teisingas supratimas, teisingas ketinimas, teisinga kalba,
teisingas veiksmas, teisingas gyvenimo būdas, teisingas dėmesys,
teisingas susikaupimas ir teisinga meditacija.

Buddha paskelbė, kad kaundinya suprato mokymo esmę ir pasveikino jį kaip pirmą budistų bendruomenės (sangha) narį. Po to į ją buvo priimti ir minėti keturi elgetos. Buddha aiškino šiam penketui, kad kūnas, jutimai, suvokimas, mąstymas ir netgi sąmonė nėra Aš arba siela. Išsilaisvinti ir tapti laisvu galima tik pasitraukus nuo jų.

Prabangoje gyvenęs Yasa, kaip ir pats Gautama, nusivylė gyvenimu rūmuose ir tapo pirmuoju mokiniu "iš šalies", o pirmosiomis moterimis bendruomenėje tapo Yasa motina ir buvusi žmona Tada prisijungė dar 4 Yasa draugų ir dar 50 asmenų. Tada Buddha pasiūlė, kad 60 šių mokinių keliautų po šalį, aiškindami doktriną, o pats nuvyko į Uruvelą Magadhoje. Ten, pasitelkęs mistines galias, patraukė į savo pusę gerbiamus asketus, tris Kašyapa šeimos brolius ir 1000 jų pasekėjų.

Kartą Šakyamuni sėdėjo po banyano medžiu, kai priėjo brahminas Drona ir paklausė ar jis dievas. Tathagata atsakė, kad ne. Tada brahminas klausė, gal jis yra gamtos dvasia (gandharva arba yakša), bet vėl Buddha paneigė. Paklausęs, ar jis žmogus, brahminas vėl gavo neigiamą atsakymą. Ir į klausima: "kas gi tada tu?", atsakymas buvo "Buddha". Mokinys Šubha paklausė Buddha, kodėl žmonės tokie skirtingi kilme, protu, sveikata ir pan. Šakyamuni paaiškino, kad tai karmos palikimas, ankstesniųjų darbų rezultatas.

Pakeliui į Radžagriha, su 1000 mokinių, pamatė veikiantį Gayaširsa ugnikalnį. Čia Buddha pasakė kalbą apie ugnį – kaip jutimai, suvokimas ir darbai sudega su geidulių, pykčio ir nežinojimo nuodais. Sostinėje karalius Bimbisara pripažino Buddha mokymą ir leido įkurti bambukų giraitėje vienuolyną.

Radžagrihe gyveno agnostas Sandžaya, turėjęs daug mokinių, kurių du, Šariputra ir Maudgalyayana, siekė nušvitimo ir geresnio mokytojo. Šariputra stebėjo, kaip Assadži (vienas iš elgetų) prašo išmaldos, ir išgirdo apie Buddha mokymą. Jiedu ir dar 250 Sandžaya mokinių prisijungė prie Buddha bendruomenės. Po dviejų dienų tiedu gavo nušvitimą.

Išgirdęs, kad sūnus tapo Buddha, karalius Suddhodana pas jį pasiuntė Udayin, kuris priėmė naują religiją, o Šakyamuni grįžo į gimtąjį miestą. Jo tėvas peikė jį, kad prašo išmaldos, kai turi turtus, leidžiančius išmaitinti tūkstančius pasekėjų. Sūnus atsakė, kad elgetavimas yra teisingas jų [t.y. Buddha] paprotys.

Kadangi sunku buvo įtikinti miestelėnus, pažinojusius jį, jis pasinaudodavo mistinėmis galiomis. Pavyzdžiui, jo pusbrolis Nanda buvo betampąs karūnuotu princu ir beapsivedantis su Sundari, žaviausia karalystės mergina. Tačiau, nusprendęs prisijungti prie bendruomenės, nepaliovė mąstyti apie Sundari. Tada Buddha jam pasiuntė tūkstančio dangiškųjų gražuolių viziją. Supratęs, Nanda pasiekė nušvitimą ir tapo arhatu ("vertu" arba "gerbiamu"). Į bendruomenę perėjo ir 10 m. amžiaus Siddhartha sūnus bei daug Šakya kilmingųjų.

Panašiai buvo pritraukiami nauji pasekėjai ir įkuriami vienuolynai įvairiose Indijos vietovėse. Apie 491 m.pr.m.e., kai Šayamuni sulaukus 72 m., bendruomenėje įvyko skilimas. Pusbrolis Devadatta panoro vadovauti bendruomenei, tačiau Buddha neleido, pasakęs, kad neduotų net Šariputrai ar Maudgalyanai. Drvadatta įsižeidė, ir panaudojo magiją, kad laimėtų princo Adžatašatru, Bimbisaros sūnaus, palankumą. Jie parengė sąmokslą, kad užimtų Magadha karalystę ir budistų bendruomenę, o Bimbisarą ir Buddhą nužudytų. Bimbisara išvengė mirties atidavęs karalystę sūnui (ir greitai miręs kalėjime), o Buddha "atvertė" į tikėjimą žudikus. Tada Devadatta pabandė ant Buddha nuo Vulture kalno viršūnės nuridenti didelį akmenį, tačiau sužeidė tik Buddha pėdą. Įsitikinęs blogais Devadatta ketinimais, Buddha paskelbė, kad jo žodžiai ir darbai nesuderinami su bendruomene. Paliktas vienas, Devadatta netrukus susirgo ir mirė.

Buddha sulaukus 79 m. mirė svarbiausi jo mokiniai Šariputra ir Maudgalyayana. Sulaukus 80 m., Tathagata kūno gyvybingumas sumažėjo ir jis paskelbė, kad jam liko gyventi 3 mėnesiai. Ananda nebuvo su juo iki pabaigos, - ir todėl vėliau bendruomenė jį už tai kaltino. Galų gale Šakyamuni suvalgė paskutinį maistą, paprašė kalvį Kunda duoti jam kažkiek grybų (pažodžiui, kiaulių maisto), o kitą maistą atidavė vienuoliams ir po to paslėpė likusius grybus. Prasidėjo aštri liga su kraujo tekėjimu ir skausmais, bet Buddha mintimis valdė tai ir pranešė, kad mirs naktį, 3 valandą.

Ananda paklausė Buddha, kaip jam elgtis su moterimis. Buddha patarė jam jų nematyti; jei matys, nekalbėti; jei kalbės, tai negalvoti. Tada paliepė, kad jį palaidotų vietos kšatrijai. Ananda surinko vietinius kilminguosius atsisveikinimui, o Buddha atsakė į asketo Subhadda klausimus. Paskutiniai Buddha žodžiai buvo: "Irimas neišvengiamas visiems sudėtiniams daiktams. Rūpinkitės savo išgelbėjimu".

Po Buddha mirties pirmąjį budistų susirinkimą sušaukė Mahakassapa, kurio metu Ananda pasisakė doktrinos klausimais, o Upali – disciplinos ir įstatų. Tai sudarė pirmus du Pitaka krepšius: Sutta ir Vinaya. 4 pagrindinės susilaikymo taisyklės (nuo prievartos, vagystės, melo ir ištvirkavimo) buvo papildytos susilaikymu nuo svaigalų.

Budistų susirinkimuose būdavo cituojama Pratimokšasutra, o vienuoliai, kurie jausdavo nusižengę jai, padarydavo išpažintį. Po šimtmečio, rytinio Vaišali vienuoliai sušvelnino 10 antraeilių taisyklių. Jie vadinti Mahasanghikais (netrukus suskilę į 7 sektas), o vakariniai budistai – Theravada (suskilę į 12).

3 a.pr.m.e. imperatorius Ašoka pabandė suvienyti budistus, bet liovėsi dėl sąžinės graužimo, kai jo vietininkas nukirsdavo galvas vienuoliams, atsisakiusiems paklusti. Moggaliputta Tissa pasiūlymu, visi vienuoliai, nesilaikantys Therevada, buvo pašalinti iš bendruomenės, o jų eretiški požiūriai paneigti Abhidamma krepšio Kathavatthu veikale. Sektų skaičius sumažėjo, o Ašoka parama leido budizmui plačiau plisti.

Atsisakiusiųjų Therevados Buddhos dievinimas skatino tapti Bodhisattva (paaukojusiųjų nirvaną ir padedančių visoms jaučiančioms būtybėms), arba ateities Buddha, idealu, o ne arhatu. Tai kartu su gryno mąstymo (vijnana) koncepcija nuvedė prie Mahayana (Didžiojo vežimo) budizmo šakos. "Pradžnaparamita sutra" ankstyvosios dalys (iš 1 a. pr.m.e.) aiškina, kad tiesą pažinęs Bodhisattva nepasišalina į pašlovintą palaimą, o lieka padėti kitiems. Jis žino, kad visos tiesos yra tuščios (bevertės). Visą priimdamas kaip iliuziją, Bodhisattva prie nieko neprisirišęs. Vėliau ši budizmo forma išplito į Kiniją ir Aziją.

Doktrina (dharma)

Buddha mokymas (kaip Buddha dialogai su mokiniais) buvo užrašytas Pali kalba tik po kelių šimtmečių. Juose būdavo pabrėžiama, kad mokiniams svarbiau dharma nei pats Buddha. Buddha patarė mokiniams nepykti, kai kiti pasisakydavo prieš juos, nes tai gali trukdyti nuspręsti, ar kritika teisinga ar ne. Lygiai taip pat ir nedžiūgauti, kai ji giriama.

Buddha kančių psichologinį priežastingumą perteikė Pratitya samutpada (priklausomos kilties) teorija. Širdgėlą, virkavimą, nelaimes, vargus, nusivylimą, senatvę ir mirtį sukelia gimimas, kuris priklauso nuo gyvenimo, priklausančio nuo prisirišimo, kuris priklauso nuo troškimų, priklausančių nuo jausmų, priklausančių nuo kontakto, priklausančio nuo 6 jutimų, priklausančių nuo vardo ir formos, priklausančių nuo sąmonės, priklausančios nuo karmos, priklausančios nuo nežinojimo. Pašalinus nežinojimą, atgimimai gali baigtis.

Tas procesas vėliau perteiktas parabole apie senovės karalystę, kurioje dingo dangaus ratas simbolizavęs dharmą. Karalius nekreipė dėmesio į išminčių patarimus pasidalinti dalimi turtų. Išplito skurdas ir vagystės. Iš pradžių karalius davė kažkiek turtų vagiams, bet vėliau išleido potvarkį, nukirsdinti vagiams galvas. Tai sukėlė vargšų ginklavimąsi ir dar daugiau žiaurumų, melavimo, ištvirkavimų ir pan. Gerovė grįžo, kai žmonės pradėjo gyventi dorai.

Kitame dialoge Buddha paaiškina aštuoneriopą kelią, susidedantį iš 4 tiesų apie kančią, jos priežastį ir nutraukimą supratimo ir kelio, kuris ten veda, suvokimą: teisingas siekis, teisinga kalba, teisingi darbai, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos ir teisingos mintys..

4 motyvai vedantys į blogį yra šališkumas, nesantaika, kvailumas ir baimė. 6 sveikatos praradimo būdai yra svaigieji gėrimai, buvimas gatvėse netinkamu laiku, dažnai buvoti prekyvietėse, azartiniai žaidimai, blogi draugai ir dykinėjimas.

Tie etiniai mokymai ir pasisakymai įvairiomis temomis yra iš Buddha pasisakymų (nikaya) pirmajame iš Trijų krepšių (Pripitaka), sudariusių Pali kanoną. Antrame krepšyje yra vienuolių įstatai (Vinaya). Vėlesni komentarai sudarė trečiąjį "aukštesniųjų doktrinų" krepšį (Abhidharma).

"Dhamma-sangani" (Psichologinės etikos vadovas), pirmoji trečiojo krepšio knyga, išvardija gerąsias ir blogąsias sąmonės būsenas. Pateikiama nuomonė, kad nenaudingi metafiziniai klausimai apie tai, ar pasaulis yra amžinas, ar siela yra beribė, ar skiriasi kūnas ir siela, ar ji egzistuoja po mirties… "Puggala-pannatti" žmonių tipus analizuoja pagal daugelį charakteristikų – 6 jutimų organus (mąstymas vienas jų), 18 pažinimo elementų, 22 funkcijas ir t.t.

Dhammapada

Vienas svarbiausių budizmo veikalų yra "Dhammapada" (3 a.pr.m.e.), pabrėžiantis Buddha etinį mokymą ir sudarytas iš 423 stanzų 26 skyriuose. Jis prasideda idėja, kad mes esame savo minčių (švarių ar nešvarių) paseka. Kurie laiko pagiežą kitiems, kentės nuo neapykantos. Ją įveikti galima tik meile. Pagundos patenka į protą kaip lietus į blogai uždengtą namą. Tik išsivalę, dori ir pasiekę savikontrolę bei tiesą verti dėvėti geltoną rūbą.

Nėra meditacijos be išminties ir išminties be meditacijos – tik medituodamas tampi išmintingas, be jis – išmintis prarandama. Antra dalis prasideda:

Pažinimas yra nemirtingumo kelias,

Nemąstymas yra mirties kelias.

Žinantys nemirs.

Nemąstantys jau kaip mirę.

Vienas pats darai blogus dalykus ir kenti; ir vienas pats save apvalai. Pažinusieji neturi kaltinti kitų, o tik gyventi nuošaliai susilaikyme, saikingai maitindamiesi ir praktikuodami aukščiausiąją tiesą.

Kitų klaidas lengva išvysti,

O savąsias sunku.

Kitų klaidas sijojam su juokais,

Bet slepiame savąsias,

Kaip sukčius slepia padirbtą kauliuką.

Kenčia visos gyvos būtybės. Kuo greičiau noras sukelti skausmą dings, tuo greičiau liausis visos kančios. Ir niekas neturi įskaudinti šventojo, bet ir šventasis negali "duoti grąžos". Jie pakantūs tarp nepakančių, romūs tarp žiaurių, laisvi nuo godumo tarp godžių – sakantys tiesos žodžius, kurie naudingi ir neįžeidžia. Šventasis nieko nelaiko savu, prie nieko neprisiriša. Pagaliau šventasis sužino savo ankstesnius gyvenimus, suvokia dangaus ir pragaro paslaptis, pasiekia persikūnijimų pabaigą ir pasiekia nirvaną.

Karaliaus Milinda klausimai

Theravada (vyresniųjų kelio) budizmo mokyklos kitas svarbus veikalas yra "Karaliaus Milinda klausimai". Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų, vienas iš Baktrijos valdovų buvo Menanderis, nežinomo indų autoriaus pavadintas Milinda.

Veikalas prasideda pranašyste iš dviejų asmenų ankstesnių gyvenimų, kuriems Buddha išpranašavo, apie jų pokalbį po 500 m. Gyvenęs kaip dievas dangaus pasaulyje, Mahasena atgimė kaip Nagasena, kad galėtų apšviesti tą karalių. Melinda užduodavo sunkius klausimus ir nuolat stebėjosi, kokie protingi yra Nagasena atsakymai. Budizmo doktrina buvo gerai patikrinta.

Net į pirmą klausimą apie jo vardą, Nagasena atsakė, kad nėra nuolatinės individualybės. Kaip vežimas nėra nė viena jo detalė atskirai, o jos visos sudaro tai, kas vadinama vežimu, taip jis yra tai, kas vadinama Nagasena.

Kitą dieną karalius paklausė, koks jo išsižadėjimo tikslas. Aukščiausias tikslas yra pašalinti liūdesį ir išeiti [iš pasaulio]. Nuodėmingos būtybės persikūnija po mirties, nenuodėmingos – ne. Tikroji išmintis yra nutraukti persikūnijimų ratą, kas pasiekiama geru elgesiu, tikėjimu, ištverme, rūpestingumu ir meditacija. Geras elgesys užtikrinamas dora ir išmintimi. Tikėjimas išlaisvina širdį iš geidulių, piktų ketinimų, mąstymo tingulio, išdidumo ir abejonių. Bet svarbiausia yra meditacija.

Bet jei nėra sielos arba individualumo, taip kaip vyksta reinkarnacija ir kas persikūnija? Tada Nagasena paaiškino karmos doktriną – kaip darbų pasekmės pereina iš vieno gyvenimo į kitus. Užkūręs ugnį atsakingas už sudegintus dalykus ugniai išplitus. Paruošęs nuodus atsakingas už sukeltą skausmą. Karma sukelia skirtumus tarp žmonių.

Karalius paklausė, kodėl atsiskyrėliai taip susirūpinę savo kūnu, jei jie jo nemyli. Kūnas yra tarsi žaizda, kuria reikia rūpintis.

Po 7 dienų pertraukos, karalius toliau klausinėjo Nagasenos apie įvairias dviprasmybes budizmo mokyme, - ir tas jas išaiškino pateikdamas pavyzdžių. Galų gale, karalius liepė Nagasenai ir vienuoliams pastatyti namą, atidavė karalystės valdymą sūnui ir galų gale tapo arhatu.

Oda teskiria kūną ir dvasią

Vilkolakiai, ruoniažmogiai, leopardžmogiai, žalčiažmogiai, krokodilžmogiai,,, Panašių pasakojimų gausu įvairių tautų folklore. Užtenka paminėti lietuvių Eglę, žalčių karalienę, ar 12 brolių-juodvarnių. Pasakojimai apie išsinėrimą iš odos labai paplitę - jie yra atskiras formos pakeitimo atvejis.

Europos šiaurinės pakrantės legenda mini jaunuolį, išvydusį ruonių būrį, per pilnatį išlipusį į nuošalų krantą. Iš jų odų išsinėrė nuostabios jaunos merginos. Kol jos nuogos šoko smėlyje, jaunuolis paslėpė vieną odą. Vėliau vedė jos savininkę, kuri jam pagimdė vaikų. Tačiau ji nuolat tebeieškojo savo odos. Škotiškoje Šiaurinio Uist legendos versijoje vieną karštą dieną jos vaikas pasakė sename miežių aruode radęs keistą daiktą, minkštesnį už rūką. Tai buvo jos oda, kurią ji iškart užsimovė, kad pasidžiaugtų šalto jūros vandens malonumu.

Vakarų Afrikos toradžai tiki, kad krante krokodilai nusimeta savo odą. Tuo tarpu Kamerūno dovajai tiki priešingu įsikūnijimu - kad burtininkai naktį virsta leopardais. Skandinavų mituose Zigmundas su sūnėnu Sinfiotlu miške randa dvi vilkenas, kurias užsidėję virsta vilkais. Jų vėlesni nuotykiai, atrodo, išreiškia Sinfiotlo įšventinimą,

Tai gali būti išraiška mūsų dvilypės prigimties: kūno ir dvasios, materijos ir mąstymo, gamtos ir antgamtiškumo. Sąmoningame (sausumos) gyvenime esame žmonės, o nesąmoningame (vandens) virstame žvėrimis. Pabudę - žmonės, miegodami - vilkai ir pan. Šį ir anapusinį pasaulį teskiria plona minkštutė rūko oda.

Bronislavas Malinovskis aprašė Trobriando salų tikėjimus, ypač susijusius su raganavimu. Kasdieniniame gyvenime raganiai vadinami yoyova, bet raganaudami virsta mulukwansi. Jie tiesiogine prasme "išsineria" iš savo kūno - miegant lovose išskrenda nuogi raganiai. Bronislavas nerado atsakymo į klausimą: ar tai patys raganiai ar jų emanacijos? Atrodo, kad trobiandiečiai tikėjo liekant "odą", o išskrendant "dvasią".

O Afrikoje Basuto gentis manė, kad raganiai skrenda tiek kūnu, tiek dvasia. Tuo tarpu Thonga gentis sako, kad iš noyi (raganiaus) išskrenda tik jo asmenybė: "Jam skrendant ant gulto lieka jo „šešėlis“. Tačiau ten lieka ne tiesiog kūnas, o laukinis žvėris, kurį raganius buvo pasirinkęs savęs identifikavimui.

Visuotinai priimta, kad raganos ar šamanai gali skristi į anapusinį pasaulį, kad ištrauktų sielas, kurios nuklydo iš savo kūno ar buvo piktųjų demonų pagrobtos. Tačiau labai skiriasi nurodymai, kas iš tikrųjų skrenda. Pačių pagonių netrikdė klausimas, ar raganiai skrenda kūniškai ar dvasiškai. Jis kilo tik su krikščionybe, konkrečiau, šv. Pauliui, kuris sumišęs rašė apie patirtą ekstazę: "Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, - ar kūne, ar be kūno - nežinau, Dievas žino, - buvo paimtas iki trečiojo dangaus." (2 Kor 12:2-4). Ir kaip viduramžiais inkvizitoriai išsiskyrė aiškindami, ar raganos fiziškai skraido į savo puotas, ar tik apgaudinėja, taip šiandien vyksta debatai, ar ateiviai žmones į erdvėlaivius paima kūniškai ar „tik šių mintyse“.

Ezoterinės ar okultinės tradicijos siūlo ir trečią variantą - mes išsiunčiame savo „subtilųjį“ arba „astralinį“ kūną, kuris gali fizinį kūną palikti arba spontaniškai (šoko atveju) arba žmogaus valios pastangomis (magijos ar šamanų apeigų metu).

Panašūs, kaip ir raganų atveju, neaiškumai „pagrobimų“ atvejais (ar grobiant ruones moteris, ar žmones). Tas ano pasaulio būtybes, pagal senovės graikus, pavadintus daimonais. Šių dienų daimonai yra maži žali ateiviai, kurie žmones ištraukia iš automobilių ar lovų. Kartais, kaip atrodo, pagrobiama be kūnų - tarsi sapne.

Visose tautose buvo žinomi daimonai, kurie mus grobia - kinų kveišinai, arabų džinai, šerokezų indėnų Yunw Tnunsdi. Niufoundlende daimonai vadinti „Geraisiais žmonėmis“, fėjomis, kurios, atrodo, atsirado kartu su airių imigrantais. Jie išgarsėjo grobdami jaunus uogų rinkėjus. Vėliau jie atsirasdavo visiškos amnezijos būsenoje. Ir tik po kurio laiko pradėdavo atsiminti, kas nutiko jiems... - nežemišką muziką, juos užbūrusią, ir klaikų šokį, į kurį įsitraukė. Kiti grįždavo po ilgesnio laiko - sunkiai atpažįstami ir baisiai susenę, mirtinai išsigandę ir be nuovokos.

Airijoje sidhe pagrobtiesiems leisdavo grįžti į kaimą po septynių (ar kartotinio septyneriems) metų. Tačiau jų gyvenimas buvo besibaigęs – „susenę vyrai ir moterys, laikyti seniai mirusiais“ (pagal Lady Gregory "Vakarų Airijos tikėjimai ir regėjimai", 1920). Lieka tik spėlioti, kokia yra tų pagrobimų prasmė, tačiau sunku netikėti jų tikrumu remiantis daugeliu liudijimų.

Kartais sidhe paimdavo ne visą asmenį, o tik jo esmę ar dvasią - dažniausiai "palietę" ar "stuktelėję". Nuo to momento aukos, kaip buvo sakoma, buvo „ne šiame pasaulyje“. Tai tik "kūnas su panašumu į juos arba kūno panašumas". O galėjo lovoje būti paliktas tik rąstgalys ar šluota (ar tiesiog drožlių krūva). Taip buvo sakoma ir apie viduramžių raganas, kad jos išskridę į puotą lovose palikdavo pagalį ar rąstgalį, kad taip suklaidintų namiškius. Vėl kyla klausimas: kas paimta ir kas liko?

Be dvasios žmogus ne daugiau, nei sidhe paliktas rąstgalys. Haiti zombių atveju, dvasia lieka čia (burtininko ąsotyje), o kūnas perkeliamas į anapusinį pasaulį "vergauti". Grįžusius juos atpažįsta kaip mirusius giminaičius (bet netikima, kad zombiai atrodo taip pat, kaip asmenys iki jų sielos pagrobimo).

Tad pagrobimų variantų yra keletas: tik dvasia, tik kūnas arba abi dalys. Bet kuriuo atveju, visose tautose asmenybė suvokiama kaip dvilypė - sudaryta iš dvasios ir kūno. Ta prasme esame kaip toji ruonė mergina - oda nereiškia nei kūno, nei dvasios. Ji yra savimi tiek su ja, tiek be jos. Bet vienu atveju ruonė, kitu mergina. Viskas priklauso tik nuo požiūrio.

Jei tie reikalai labai nesusipainioja, tradicinės kultūros leido turėti dvi dvasias (sielas). Senovės Graikijoje buvo thymos ir psyche; Egipte ka ir ba, Kinijoje hun ir p‘o. Pirmoji jų, siekianti geresnio pasaulio, ego. Kita, vadinta šešėliu, mirties siela ar sapnų dvasia atitinka sielos sąvoką Vakarų pasaulyje. Apie ją irgi galima sakyti “Aš“, bet ji nėra sąmoninga, pabudusi ir racionali. Tai mieganti savimonės pasąmonė. Ją žinome per sapnus, kai "subtiliu kūnu" skrenda keistu kraštovaizdžiu.

Vakaruose ši antroji beveik išguita iš žmonių savimonės - pradedant nuo 17 a. su Dekarto, Hobio, Merseno ir Galilėjaus įdiegtomis racionalaus proto idėjomis. Tai pasireiškė polinkiu pažodžiui suprasti sąvokas, kurias naudojo regėtojai ir šamanai, t.y. magiją pakeisti technologija. Galimybė skristi, daryti žalą, sąveikauti per atstumą, regėti anapusinį pasaulį pakeistos orlaiviais, ginklais, telefonu ir TV. Mūsų "prigimties šviesa" pakeista elektros lempute. Net kūnas pradėtas laikyti mūsų esaties buveine.

Šv. Tereza iš Avila pakilusi į orą maldos metu galėjo sušukti: "Nuleisk mane, Viešpatie!" Zen mokytojai tokį išsireiškimą būtų laikę prastu skoniu. Galėdami vaikščioti vandeniu, jie to nedarė dažnai.

Žudantys smegenys

Tam tikri gyvenimo atvejai gali sukelti tokius pokyčius smegenyse, kurie skatina savižudybę.Tyrimai rodo, kad neurotiniai pasikeitimai savižudžių smegenyse aiškiai skiriasi nuo kitų žmonių smegenų ir kad tie pasikeitimai vystėsi per visą žmogaus gyvenimą.

Dažniausiai žudomasi apėmus depresijai, kuri buvo diagnozuota dviem trečdaliams savižudžių. Kandos tyrinėjai 2008 m. spalio mėn. nustatė, kad depresiją patyrusių savižudžių GABA, vieno gausiausių neurotransmiterių smegenyse, receptorių pasiskirstymas buvo nenormalus. GABA paskirtis yra slopinti neuronų veiklą. Jei kaip analogiją paimsime automobilį, kuris turi gazą ir stabdžius, tai GABA būtų stabdžiai.

M. Poulder ir komanda nustatė, kad pas tuos asmenis vieno iš tūkstančių GABA receptorių sumažėję priekinėje smegenų žievės srityje, kuri atsakinga už aukštesnio lygmens mąstymą, pvz., sprendimų priėmimą. Ir nors tiksliai nežinoma, kaip tas pokytis sukelia lemiamą depresiją, tačiau svarbus bet kuris veiksnys, kuris pažeidžia centrinę nervų sistemą.

Įdomu, kad ta GABA receptorių problema nėra įgimta ir nėra genų pasekmė. Tuos pasikeitimus sukelia aplinkos poveikis žmogui ir jų pobūdis epigenetinis (susijęs su atkūrimo iš proteinų dažnumu). Toje smegenų srityje GABA-A asmenims, kenčiantiems nuo depresijos, receptoriaus genas dažnai turi molekulę, kuri vadinama metilo grupe. Tokiu atveju genas yra „pašalinimas" iš ląstelės proteinų gamybos mašinos – taigi, neleidžiant ląstelei gaminti GABA-A receptorius.

Spėjama, kad tai gali būti susiję su vaikų barimu vaikystėje. Buvo nustatyta, kad pas depresiją kentėjusius savižudžius, kurie buvo barami vaikystėje, genai, atsakingi už proteinų gamybą, dažniau užteršiami metilu - hipokampe, kuris yra atsakingas už trumpalaikę atmintį ir orientaciją erdvėje. Akivaizdu, kad jei ribojama proteinų sintezė, palaipsniui sumažėja svarbių sinapsių (neuronų sujungimų) susidarymas. Taigi iškelta hipotezė, kad socialinė aplinka vaikystėje gali epigenetiškai užprogramuoti smegenis.

Netgi įsčiose galima epigenetinė įtaka. 2008 m. vasario mėn. studija atskleidė, kad naujagimiai berniukai, kurie gimė mažo ūgio arba mažo svorio, turi didesnį polinkį nusižudyti, kai užaugs. O anksčiau laiko gimusiems naujagimiams berniukams šis polinkis net 4 kartus didesnis.

Tyrinėtojai, paskelbę straipsnį „Journal of Epidemiology and Community Health", teigia, kad cheminė medžiaga serotoninas, kuris dalyvauja embriono smegenų vystymesi, taip pat gali turėti įtaką tam. Stresinė aplinka gali veikti embriono vystymąsi bei serotonino sistemą – mat kiti tyrimai parodė, kad savižudžių serotonino veikla buvo sumažėjusi.

Taigi, pateikiami gan rimti argumentai, kad savižudžių smegenys neturi biologinės pusiausvyros. Matyt, kažkada ateis laikas, kai iš anksto bus galima nustatyti jaunuolius, kuriems savižudybės rizika yra didesnė, ir jiems paskirti atitinkamą gydymą.  

Auksinės mintys

• Pinigus skolinkis iš pesimisto, jis vistiek nesitikės jų atgauti.
• Jauni vyrai nori būti ištikimi, bet nėra. Seni vyrai nori būti neištikimi, bet negali.
• Draugystė yra kaip šlapinimasis ant savęs. Visi mato, bet tik jūs jaučiate šilumą.
• Aš esu toks protingas, kad kartais pats nesuprantu ką sakau. (Oscar Wilde)
• Sūnau, jei tikrai nori kažko pasiekti gyvenime – sunkiai dirbk. O dabar užsičiaupk. Tuoj turi paskelbti laimingus loterijos skaičius. (Homer Simpson)
• Aš esu vegetaras ne todėl, kad myliu gyvūnus. Aš esu vegetaras nes nekenčiu augalų. (Whitney Brown)
• Kai merginiesi panelei – valanda atrodo kaip sekundė. Kai sėdi ant žarijų – sekundė atrodo kaip valanda. Tai reliatyvu. (Albert Einstein)
• Vienas iš puikiausių dalykų knygose yra fantastiški piešinėliai. (George W. Bush)
• Draudimas yra kaip santuoka. Tu moki, moki, moki ir nieko negauni mainais. (Al Bundy)
• Mano patarimas tau – vesk. Jei radai gerą žmoną, tu būsi laimingas. Jei ne – tapsi filosofu. (Socrates)
• Aš tikiu, kad seksas yra vienas gražiausių, natūraliausių, sveikiausių dalykų, kurį galima nusipirkti už pinigus. (Steve Martin)
• Jei vyras visą laiką šypsosi, jis turbūt bando parduoti jums daiktą, kuris neveikia. (George Carlin)
• Daugybė žmonių bijo aukščio. Bet tik ne aš. Aš bijau pločio. (Steven Wright)
• Tu pabandei ir tau nepavyko. Patarimas – niekada nebandyk. (Homer Simpson)
• Kiekvienas vyras yra kaltas dėl visko gero, ko jis nepadarė. (Voltaire)
• “Visada” ir “niekada” yra du žodžiai, kuriuos turi visada prisiminti, bet niekada nenaudoti. (Wendell Johnson)
• Niekada neerzinkite aligatoriaus kol neperėjote per upę. (Cordel Hull)
• Yra tik trys tikri draugai – sena žmona, senas šuo ir grynieji pinigai. (Benjamin Franklin)
• Visada atleisk savo priešui. Nes tai jį erzins labiausiai. (Oscar Wilde)
• Nieko neveikti yra labai sunkus darbas. Tu niekad nežinai kada darbas baigtas. (Leslie Nielsen)
• Žmogus, rašantis kvailiams, visada užsigarantuoja didelę auditoriją. (Arthur Schopenhauer)
• Archeologas yra geriausias vyras, kurį moteris gali turėti. Kuo ji labiau sensta, tuo ji tampa įdomesnė vyrui. (Agatha Christie)

Filosofijos istorija - Senovės Kinija: Konfucijaus mokykla

Konfucijus

Filosofijos įkūrėju ir net kino dvasinio vaizdo sudarytoju laikomas Čžun-ni arba Kun-Fudzi (Konfucijus). Istoriko Sin Cian "Istorijos pastabose" rašoma, kad jis gimė Lu karalystėje 551 m.pr.m.e (mirė 479 m.pr.m.e.). Jo tėvas iš senos aristokratiškos, bet nuskurdusios giminės, valdęs Czou sritį, buvo labai senas, o motina jauna. Vaikystėje jam teko pabūti ir piemeniu, ir sargu.

Pagrindinis informacijos šaltinis yra "Keturknygė": 1) Dasiuje, patarimai valdininkams, parašyta mokinio Czen Czi; 2) Čžun-jun (Aukso vidurys), parašyta Konfucijaus anūko Czi Si; 3) Lun-jui (Pokalbiai ir pasisakymai), parašyti mokinių; 4) Men-czi, parašyta Men Czi 100 m. po Konfucijaus mirties. Svarbiausia jų Lun-jui, Cin laikotarpiu sudeginta, bet vėliau atstatyta 3 variantais.

Išliko 22 Konfucijaus mokinių vardai. Jie apie savo mokytoją sakė, kad jis buvo švelnus, geranoriškas, atidus, nuolaidus, tuščiai nesiginčijo, bet buvo kategoriškas savo teiginių atžvilgiu. Jis savikritiškas – gimė neturėdamas žinių ir jas įgijo atkakliai mokydamasis. Kūrybiniai sugebėjimai vidutiniški. Visos jo žinios iš meilės senovei. Jis ypač giria "Ši-czin": "Neskaitęs Ši-dzin tylėdamas stovi nusisukęs į sieną". "Giesmių knyga" jam yra ne tik poezija, bet ir tikrasis mokymas apie moralinį elgesį ir valstybės valdymą. Konfucijus neskaitė savęs idealu. Filosofas neturi nei liūdėti, nei abejoti, nei bijoti. Jį mažai kas pažįsta – skirtingai, nei lankininką ar važnyčiotoją.

Valstybės valdymą Konfucijus tapatina su teisingumu, morale. Jis neatmeta dangaus kultą – o ir jo paties mokymas priklauso nuo dangaus valios. Visas jo gyvenimas – tarnavimas tai valiai. Jam pakanka, kad "dangus apie mane žino". Tačiau Konfucijui dangus beveidė galia, dėsnis, dao. Kartu tai ir gamtos kelias: "Argi dangus kalba? Keturi metų laikai keičiasi; ir atsiranda daiktai".

Konfucijus priėmė tradicinį protėvių kultą, tačiau pas jį šmėkšteli mintis, kad gyvieji vertesni nei mirę, o tarnauti žmonėms naudingiau nei dvasioms: "Ar neišmokęs tarnauti žmonėms, gali tarnauti dvasioms?" Nuo dvasių reikia laikytis atokiau…

Visuomenės padėtį jis laiko nepatenkinama ir tai jį liūdina, nes moralė negerėja, kas išmokta, nekartojama, pareigų nesilaikoma, blogi poelgiai neištaisomi, "išmanančių moralę maža". Žmonės pamiršo "aukso vidurį" (čžuan-jun). Seniau viskas buvo geriau, žmonės nekreipė dėmesio į smulkmenas, pasižymėjo tiesmukiškumu, vengė nepadorių asmenų. Dabar žmonės ištvirkę, kivirčijasi, lieja pyktį ant kitų, apgaudinėja, mokosi tik dėl vietos visuomenėje ir t.t.

Jo garsusis imperatyvas: "Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti darytų tau", bet mokiniui ištarus šią frazę, Konfucijus atsakė, kad tai "pasiekti neįmanoma".

Konfucijus žmones dalijo į kilmingus (czun-czi) ir "žemuosius" (siao-žen): "Yra kilmingų be meilės žmonėms, bet nėra žemųjų, mylinčių žmones". Bet iš kitos pusės, "žmonės savo prigimtimi artimi vienas kitam" ir "auklėjant nereikia išskirti žmonių" (nes valstybė turi būti vieninga). Ir vis tik tų sluoksnių atskyrimas didesnis, nei bendrumas: "kilmingas ne toks kaip daiktas" (t.y., yra nepriklausomas). Valdymo idealas – moralinis pavyzdys. Liaudį galima priversti paklusti, bet neįmanoma priversti suprasti, kodėl. Paklusnumo pagrindas – paklusti tėvų valiai (siao): "kai padangtėje viešpatauja dao, prastuomenė nebruzda". Į valdžią turi ateiti teisingi žmonės. Prastuomenė linkusi mėgdžioti kilmingus, - ir tai yra jos vertingiausia savybė: "Žolė linksta ten, kur pučia vėjas".

Nors "laikas bėga nesustodamas", ateitis yra kaip praeitis, į kurią ir reikia atsigręžti. Pradėti reikia nuo "vardų ištaisymo" (čžen min) – kad daiktai (dalykai) atitiktų jų pavadinimus, t.y. socialinė visuomenės narių funkcija turi būti reali: valdovas turi būti valdovu, tėvas tėvu, sūnus sūnumi…

Žinoti, reiškia pažinti žmones. Aukščiausias pažinimas įgimtas, bet retas. Bet mokytis iš senųjų reikia pasirinktinai – tai, kas geriausiai tinka. Pažinimas yra ne tik žinios, bet ir gebėjimas išspręsti kilusias problemas. Tačiau Konfucijus ir pasekėjai mažai dėmesio skyrė mokslams.

Lun-jui, Pokalbiai ir pasisakymai

1.1. Mokytojas pasakė: "Argi ne malonumas nuolat lavintis tame, kas pasiekta besimokant? Argi ne džiaugsmas, kai mokinys atvažiuoja iš tolimų kraštų? Argi ne garbingas tas, kuris nesiskundžia, kad nėra žinomas?"

1.2. Mokytojas Ju¹⁾ pasakė: "Retai būna, kad tas, kuris kaip sūnus tėvą gerbia vyresniuosius, prieštarautų aukštesniesiems; ir niekada nebūna, kuris neprieštarauja aukštesniesiems, keltų sumaištį. Garbingas vyras rūpinasi pagrindu, ir kai pagrindas padėtas, tai ir kelias²⁾ atviras. Sūnaus pagarba ir vyresniųjų gerbimas yra žen pagrindas".

6.22. Fan Či paklausė apie žinojimą. Mokytojas atsakė: "Karštai atlikti pareigą tautai, gerbti dvasias, bet nesiartinti prie jų³⁾ – tai galima pavadinti žinojimu". Paklausė apie žen. Atsakė: "Turintis žen, iš pradžių sunkiai triūsia, o po to skina vaisius. Tai galima pavadinti žen".⁴⁾

7.34. Mokytojas pasakė: "Kas dėl išminties ir žen, tai ar išdrįsiu [pasakyti, kad turiu]? Stengiuosi be perstojo, mokau kitus nenuilsdamas, bet tik tiek ir tegaliu pasakyti". Gunsi Chua⁵⁾ tarė: "Štai ko negali išmokti mokiniai!"⁶⁾

9.18. Mokytojas pasakė: "Nesutikau tokio, kuris mylėtų gerus darbus [de] taip, kaip myli moters grožį".

14.4. Mokytojas pasakė: "Turintis de⁷⁾ neišvengiamai iškalbus, bet iškalbus ne visada turi de. Turintis žen neišvengiamai drąsus, tačiau drąsus ne visada turi žen".

16.10. Kunczi⁸⁾ pasakė: "Garbingas vyras rūpinasi 9 [dalykais]: kai žiūri – regėk; kai klausai – išgirsk; kad veide būtų geranoriškumas; išvaizdoje pagarba; kalbose atsidavimas; darbuose gerbimas; [kai] abejoji – klausk; supykęs pagalvok apie pasekmes, kai imi, atsimink skolą".

Paaiškinimai

¹⁾ Ju – Konfucijaus mokinys Ju Žo.
²⁾ Kelias – dao, teisingi veiksmai.
³⁾ Konfucijus vengė temų apie tai, kas bus po mirties. Jis sakė: "Dar nežinom, kas yra gyvenimas, iš kur mums žinoti, kas yra mirtis".
⁴⁾ Ko gero čia norėta pasakyti, kad žen pasiekti sunkiausia.
⁵⁾ Gunsi Chua - Konfucijaus mokinys Gunsi Či, antras vardas Czi-Chua.
⁶⁾ T.y. kuklumo vertinant save.
⁷⁾ De – galia, kurią turi "Dangaus sūnus", vanas arba garbingas vyras, besilaikantis dao. Ta galia gali pakeisti pasaulį, vesdama prie gėrio.
⁸⁾ Kunczi – Konfucijus (Kun – pavardė, czi – mokytojas. Vardas Ciu, antras vardas - Čžunni).