Žmonėms, kaip ir visiems primatams, ypatingą svarbą turi rega. Didžioji užpakalinių smegenų dalis yra skirta vizualios informacijos apdorojimui, o pusė smegenų žievės susijusi su regėjimu. Be to, kai kitų jutimų informacija prieštarauja su vizualia informacija, šioji dominuoja. Tai toji priežastis, kodėl tokį pasisekimą turi pilvakalbiai. Tereikia užsimerkti, ir mes tiksliai nustatysime garso šaltinį.
Paprastai, tačiau efektingai regėjimo dominavimą pademonstravo 4-me dešimtmetyje James Gibson‘as. Bandomajam užrištomis akimis buvo paduodamas trumpas tiesus strypas ir paprašoma jį apibūdinti. Tada liepiama atsimerkti, ir pažiūrėti žemyn į strypą. Bandomasis strypą pamatydavo per prizmę, - ir atrodydavo, kad strypas yra lenktas. Aišku, jis pasakydavo, kad strypas yra lenktas. Tačiau kas nutikdavo, kai jis, tebežiūrėdamas, pačiupinėdavo strypą? Ogi, jis imdavo tvirtinti, kad strypas tikrai lenktas!
Taigi, smegenys pertvarkydavo lietimo suvokimą taip, kad nebūtų konflikto. Analogiškai vėliau Irvin Rock‘as parodė, kad rega „pataiso“ ir dydžio ir formos suvokimą liečiant objektus.
Kitas regos poveikio lietimui pavyzdys susijęs su pacientais, jaučiančiais „fantomines“ galūnes. Po rankos amputacijos dauguma pacientų tebejaučia „turį“ nesančią ranką – tą reiškinį „fantomais“ 19 a. pabaigoje įvardijo Silas Wier Mitchell‘is. Daug žmonių sakėsi jaučią, kad „fantominės“ galūnės šąla, yra suparalyžiuotos arba kad kartais jas skauda. Priešais pacientą per dėžės vidurį buvo padėtas veidrodis taip, kad jis atvaizduotų ir sveiką ranką nesančios vietoje. Pacientas, matydamas sveiką ranką nesančios vietoje, jautė ne tik, kad toji „atgijo“, bet ir jautė, kaip jis ją judina. Tačiau šių reiškinių neurologiniai tyrinėjimai nebuvo gausūs.
Reikia pastebėti, kad lietimo iliuzijos turi nepaprastų panašumų į vizualines iliuzijas. Atlikite tokį bandymą. Dvi monetas įdėkite į šaldytuvą, kad jos atvėstų (kokioms 20 min.). Tada padėkite jas ant stalo, o tarp jų padėkite tokio pat dydžio monetą, kuri yra kambario temperatūros. Tada smilių ir bevardį (na tą, ant kurio nešiojate vestuvinį žiedą) uždėkite ant vėsių monetų, o didįjį pirštą – ant „normalios“ monetos. Pamatysite, kad viduriniam pirštui irgi atrodo, kad jis jaučia vėsią monetą. Tačiau toji vėsumo iliuzija dings, jei ant vidurinės monetos uždėsite kitos rankos didįjį pirštą. Mat šiuo atveju lietimo signalai iš skirtingų rankų keliauja į skirtingus smegenų pusrutulius.
O dabar pabandykite kažką visiškai skirtinga. Uždėkite kairės rankos didįjį pirštą ant smiliaus (sukryžiuokite juos) taip, kad gale susidarytų tarsi maža „v“ raidė. Dabar tą „v“ uždėkite sau ant nosies. Stebėtinai daug šį „Aristotelio iliuzijos“ testą atliekančių pasakys, kad jaučia turį dvi nosis!
Kodėl taip nutinka? Vienas aiškinimų, kad smegenys lietimo jutimus priima, tarsi pirštai būtų normalioje padėtyje (t.y. nesukryžiuoti). Tada jie tikisi, kad nosis turi būti tam tikroje piršto pusėje. Kai jie jaučia nosį esant skirtingose abiejų pirštų pusėje, vienintelis būdas, kaip smegenys sugeba tai „paaiškinti“ yra, kad „aš turiu dvi nosis“.
Dar vienas bandymas. Paimkite ploną vielą ir suspauskite ją tarp delnų. Nieko ypatinga, ar ne. Tada imkite trinti delnais (viela tebėra tarp jų). Jūs pajusite, kad tarp delnų yra kažkas panašaus į želė ar aksomą. Kas sukelia tokią iliuziją, dar reikia nustatyti.
Toliau, galite priversti rankas kilti. Atsistokite tarpduryje ir stumkite staktas nuo savęs. Po kokių 40 sek. pasitraukite ir atsipalaiduokite. Stovėdami įprastai, nuleiskite žemyn rankas. Daugelis pajus, kad rankos nevalingai kyla, tarsi prie jų būtų pririšti helio pripildyti balionai. Matyt smegenys įsimena tą buvusį stūmimą kaip „neutralią“ būseną ir bando ją atstatyti.
Visa tai rodo, kad mūsų smegenų jutimų apdorojimo sritys nėra pasyvios iš jutimų organų ateinančios informacijos priėmėjos. Jas reiktų įsivaizduoti tarsi esant dinaminėje pusiausvyroje su išoriniu pasauliu stengiantis nuolat atsižvelgti į pakitusią aplinką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą